Civilinė byla Nr. 3K-3-479/2011
Teisminio proceso Nr. 2-56-3-01207-2010-9
Procesinio sprendimo kategorijos: 126.5; 126.8
(S)
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dangutės Ambrasienės (pranešėja), Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Juozo Šerkšno,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo R. M. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 12 d. nutarties peržiūrėjimo individualios įmonės R. M. prekybos namų „Tuktukas“ bankroto byloje pagal pareiškėjo R. M. prašymą patikslinti kreditoriaus AB „Turto bankas“ (Marijampolės apskrities Valstybinės mokesčių inspekcijos teisių perėmėjas) reikalavimą.
Teisėjų kolegija
nustatė:
I. Ginčo esmė
Byloje kilo ginčas dėl teisės normų, reglamentuojančių mokestinės nepriemokos ir delspinigių už ją išieškojimo senaties terminą, aiškinimo ir taikymo.
Pareiškėjas R. M. trečią kartą kreipėsi į teismą ir prašė pripažinti bankrutavusios IĮ R. M. prekybos namų „Tuktukas“ 130 893,82 Lt dydžio mokesčių ir 112 055,23 Lt delspinigių nepriemoką pasibaigusia, nustatyti bankrutavusios IĮ R. M. prekybos namų „Tuktukas“ 2996,71 Lt prievolės dydį Marijampolės apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai (toliau – Marijampolės AVMI).
Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad Kauno apygardos teismo 2004 m. gegužės 14 d. nutartimi IĮ R. M. prekybos namams „Tuktukas“ iškelta bankroto byla. Nutartis įsiteisėjo po 10 dienų (2004 m. gegužės 24 d.). Pareiškėjas R. M. – įmonės savininkas ir bankroto bylos iniciatorius. 2004 m. liepos 5 d. nutartimi patvirtinti kreditorių reikalavimai, taip pat ir Marijampolės AVMI 246 356,43 Lt reikalavimas. 2004 m. lapkričio 16 d. nutartimi IĮ R. M. prekybos namai „Tuktukas“ pripažinti bankrutavusiais ir įmonę nutarta likviduoti, taip pat patvirtintas nurodyto dydžio Marijampolės AVMI reikalavimas. 2005 m. liepos 11 d. nutartimi pakeistas kreditorius ir vietoje Marijampolės AVMI nauju kreditoriumi įtrauktas AB Turto bankas. Marijampolės AVMI 2008 m. balandžio 3 d. sprendimu perskaičiavo delspinigius už IĮ R. M. prekybos namų „Tuktukas“ mokesčių skolas, atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 26 d. nutarimo nuostatas dėl delspinigių skaičiavimo tvarkos prieštaravimo Konstitucijai, ir delspinigių dydį sumažino iki 56 001,62 Lt. Nurodytą sprendimą pareiškėjas R. M. apskundė Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Finansų ministerijos (toliau – VMI), kuri ginčijamą sprendimą paliko nepakeistą. Pareiškėjas 2007 metais teisme pareiškė analogiškus reikalavimus, kurie Kauno apygardos teismo 2007 m. gegužės 8 d. nutartimi ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos teismo 2007 m. liepos 5 d. nutartimi atmesti (civilinė byla Nr. 2-426/2007). Pareiškėjas 2008 metais antrą kartą teisme pareiškė tapačius reikalavimus, kurie Kauno apygardos teismo 2009 m. gegužės 28 d. sprendimu ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos teismo 2009 m. spalio 26 d. nutartimi atmesti, o Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 22010 m. kovo 3 d. nutartimi civilinėje byloje R. M. v. Valstybinės mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos, byla Nr. 3K-3-129/2010, pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimas ir nutartis panaikinti bei pareiškimas paliktas nenagrinėtas dviem pagrindais – kaip paduotas neįgalioto vesti bylą asmens ir kaip pareikštas atskirai nuo esančios bankroto bylos (CPK 296 straipsnio 1 dalies 3, 4 punktai).
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nutarčių esmė
Kauno apygardos teismas 2011 m. vasario 10 d. nutartimi pareiškėjo pareiškimą iš dalies patenkino: patikslino AB Turto banko reikalavimą ir, jį sumažinęs, patvirtino 200 017,70 Lt reikalavimą; kitą pareiškimo dalį atmetė. Teismas nurodė, kad reikalavimą peržiūrėti ir patikslinti AB Turto banko reikalavimą pareiškėjas grindžia tokiais pagrindais: 1) yra suėjęs priverstinio išieškojimo penkerių metų senaties terminas, 2) Konstitucinis Teismas 2006 m. rugsėjo 26 d. nutarimu pripažino, kad finansų ministras negalėjo savo nuožiūra (bet neviršijant nustatytos 10 punktų ribos) spręsti, kiek punktų padidinti MAĮ normoje nustatytą palūkanų normą, todėl Marijampolės AVMĮ apskaičiavo per daug delspinigių. Pasisakydamas dėl reikalavimo taikyti penkerių metų ieškinio senaties terminą, teismas nurodė, kad šis reikalavimas pareikštas pakartotinai, todėl yra nenagrinėtinas, nes Kauno apygardos teismas 2006 m. spalio 3 d. nutartimi (ją Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2007 m. liepos 5 d. nutartimi paliko nepakeistą) atmetė pareiškėjo R. M. prašymą patikslinti šio kreditoriaus reikalavimą nurodytu pagrindu (CPK 279 straipsnio 4 dalis). Be to, teismas rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 18 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje R. M. v. Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos, byla Nr. 3K-3-129/2010, nagrinėtoje pagal to paties pareiškėjo R. M. kasacinį skundą byloje tarp tų pačių šalių ir faktiškai dėl to paties dalyko, pateiktu išaiškinimu, kad MAĮ redakcijoje, galiojusioje ginčijamo teisinio santykio metu, buvo nustatyta, kad priverstinio išieškojimo senaties terminas yra penkeri metai, bet šis terminas taikomas tik nuo 2001 m. rugsėjo 1 d. Pareiškėjo pateiktus ir kaip naujus įvardytus įrodymus – VMI raštus ir sprendimus, kurie, pareiškėjo nuomone, patvirtina tai, kad mokesčių administratorius taikė priverstinio išieškojimo penkerių metų senaties terminą kitiems mokesčių mokėtojams, teismas atmetė. Teismas nurodė, kad šių įrodymų negalima įvertinti, nes jie susiję su kitu mokesčių mokėtoju, jie neištirti, nepatikrinti, ir tai nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Įvertinęs bylos duomenis, teismas nustatė, kad Marijampolės AVMI, atsižvelgdama į Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 26 d. nutarimą, perskaičiavo pagal pareiškėjo ginčijamą mokestinę nepriemoką susidariusių delspinigių dydį ir jį sumažino bendra 56 938,99 Lt suma. Dėl to teismas nurodytu dydžiu sumažino pareiškėjo prašomą patikslinti AB Turto banko reikalavimą, perimtą iš Marijampolės AVMI, iki 200 017,70 Lt (259 956,69 Lt – 59 938,99 Lt).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2011 m. gegužės 12 d. nutartimi atmetė pareiškėjo R. M. atskirąjį skundą ir Kauno apygardos teismo 2011 m. vasario 10 d. nutartį iš esmės paliko nepakeistą, nurodė, kad patikslintas AB Turto banko reikalavimas bankrutavusios IĮ R. M. prekybos namų „Tuktukas“ bankroto byloje yra 189 417,44 Lt. Apeliacinės instancijos teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo argumentais, kuriais buvo atmestas pareiškėjo pareiškimas. Papildomai Lietuvos apeliacinis teismas nurodė, kad iki 2001 m. rugsėjo 1 d. nebuvo įstatymo, kuriame būtų nustatytas senaties terminą mokesčiams išieškoti, todėl iki šios datos negalėjo prasidėti senaties termino eiga. Taip pat atkreiptas dėmesys į tai, kad analogiškos priverstinio mokesčių išieškojimo senatį reglamentuojančių įstatymų aiškinimo ir taikymo praktikos, kurią plėtoja kasacinis teismas, laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad Marijampolės AVMI pradėta priverstinė mokestinės nepriemokos išieškojimo procedūra nenutrūko, bet pasikeitė jos forma – iš turto arešto ĮBĮ nustatytą formą – kreditoriaus reikalavimo pateikimą bankroto byloje. Teismas atmetė pareiškėjo teiginius dėl senaties termino praleidimo, nes priverstinio išieškojimo senaties terminai pradedami skaičiuoti nuo 2001 m. rugsėjo 1 d., o kreditorius priverstinio išieškojimo procedūras tebetęsia. Teismas nurodė, kad nors nagrinėjama byla susijusi su bankroto teisiniais santykiais ir teismas tokio pobūdžio bylose turi būti aktyvus, bet pačiam teismui negali būti perkeliama įrodinėjimo pareiga. Lietuvos apeliacinis teismas nustatė, kad delspinigiai buvo apskaičiuojami įvertinus Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 26 d. nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 39 straipsnio 3 dalies, Lietuvos Respublikos Muitų tarifų įstatymo 18 straipsnio 3 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ nuostatas dėl delspinigių skaičiavimo tvarkos prieštaravimo Konstitucijai. Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad pirmosios instancijos teismas, atlikdamas aritmetinius veiksmus, suklydo. Lietuvos apeliacinio teismo vertinimu, patikslintas AB Turto banko reikalavimas yra 189 417,44 Lt (56 001,62 Lt delspinigių ir 133 415,82 Lt mokesčių). Lietuvos apeliacinis teismas pabrėžė, kad pirmosios instancijos teismo padaryta aritmetinė klaida neturi įtakos apskųstos teismo nutarties teisėtumui ir pagrįstumui, o šią klaidą gali ištaisyti pats apeliacinės instancijos teismas.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu pareiškėjas prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2011 m. vasario 10 d. nutartį ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 12 d. nutartį bei priimti naują sprendimą – pripažinti BIĮ R. M. prekybos namų „Tuktukas“ 130 893,82 Lt mokesčių ir 112 055,23 Lt delspinigių nepriemoką pasibaigusia. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
Dėl mokestinių nepriemokų ir delspinigių už jas išieškojimo senaties termino momento. Teismai netinkamai taikė Mokesčių administravimo įstatymo 29 straipsnio 3 dalį (2001 m. rugsėjo 1 d. įstatymo redakcija), Vyriausybės 2001 m. spalio 1 d. nutarimo Nr. 1182 „Dėl mokesčių senaties termino eigos sustabdymo, nutraukimo ir atnaujinimo pagrindų patvirtinimo“ 3, 4 punktus, nes neįvertino to, kad įmonei bankroto byla buvo iškelta 2004 m. gegužės 24 d. (šią dieną įsiteisėjo teismo nutartis). Tik nuo šio momento atsirado pagrindas sustabdyti senaties termino skaičiavimą.
Kasatorius nurodo, kad iki 2001 m. rugsėjo 1 d. MAĮ 29 straipsnio 3 dalies redakcijoje buvo nustatyta, kad beviltiškomis pripažintoms mokestinėms nepriemokoms išieškojimo senaties terminas netaikomas. Vėlesnėje redakcijoje tokioms mokestinėms nepriemokoms nustatytas penkerių metų išieškojimo senaties terminas. Kasatoriaus teigimu, šis senaties terminas taikytinas nuo mokestinės prievolės atsiradimo momento, bet ne nuo įstatymo normos pakeitimo įsigaliojimo dienos. Taigi kasatorius byloje prašė taikyti senaties terminą nuo jo įmonės mokestinės prievolės atsiradimo momento, bet, jo tvirtinimu, teismai nepagrįstai senaties terminą taikė nuo įstatymo pakeitimo įsigaliojimo momento. Dėl to kasatorius mano, kad jo įmonės mokestinė prievolė turėjo būti pripažinta pasibaigusia ir nurašyta (MAĮ 93 straipsnio 1 dalies 8 punktas). Nepagrįstais sprendimais teismai atėmė teisę kasatoriui pasinaudoti MAĮ ir kituose teisės aktuose nustatytomis teisėmis (MAĮ 36 straipsnio 13 punktas).
MAĮ 29 straipsnio 3 dalies pakeitimas 2001 m. rugsėjo 1 d. atliktas dėl to, kad būtų pašalintas teisinio reglamentavimo netobulumas, nustatant mokesčių išieškojimo ir sumokėjimo senatį. Kasatorius nurodo, kad jis siekia pasinaudoti mokestinių santykių teisinio reglamentavimo netobulumą pašalinančiu įstatymo pakeitimu ir taip būtų užtikrintas konstitucinis asmenų lygybės principas.
Teismai, padarę išvadą, kad MAĮ 29 straipsnio 3 dalies pakeitimas negali būti taikomas retrospektyviai, neatsižvelgė į Konstitucinio Teismo jurisprudenciją teisės aktų galiojimo atgaline tvarka klausimu (Konstitucinio Teismo 2004 m. kovo 16 d., 2004 m. balandžio 21 d., 2004 m. liepos 15 d., 2004 m. gruodžio 1 d. nutarimai. Kasatorius nurodo, kad MAĮ 29 straipsnio 3 dalies pakeitimas priimtas mokesčių administravimo srityje (viešojo administravimo teisinių santykių sferoje) ir jis švelnino mokesčių mokėtojų teisinę padėtį ir atsakomybę. Pagal Konstitucinio Teismo išaiškinimus, šie du požymiai yra pagrindas aptariamą MAĮ pakeitimą taikyti atgal (Konstitucinio Teismo 1998 m. kovo 25 d. nutarimas). Tai matyti ir iš šiuo metu galiojančio MAĮ 107 straipsnio 2 dalies, ir 142 straipsnio 2 dalies.
Dėl pareiškimo palikimo nenagrinėto CPK 296 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu. Teismai neteisingai sprendė ieškinio tapatumo klausimą, nes kasatoriaus reikalavimai mokestinės pripažinti prievolę pasibaigusia pareikšti kitu faktiniu pagrindu negu tas, kuris buvo nurodytas ir svarstytas anksčiau. Naują aplinkybę, kaip naują faktinį savo reikalavimo pagrindą, kasatorius teigia nurodęs tai, kad kitiems mokesčių mokėtojams Marijampolės AVMI taikė išieškojimo senaties terminą nuo teisės priverstinai išieškoti atsiradimo dienos. Didžioji dalis kasatoriaus pateiktų įrodymų gauti po Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. liepos 5 d. nutarties priėmimo, t. y. po to, kai buvo išspręstas išieškojimo senaties termino klausimas dėl kasatoriaus ginčijamos mokestinės nepriemokos išieškojimo. Šį argumentą kasatorius grindžia VMI ir Marijampolės AVMI 2004–2008 metų raštais.
Teismų išvada dėl kasatoriaus pareikšto reikalavimo tapatumo anksčiau teismų išnagrinėtajam taip pat nepagrįsta ir dėl to, kad kreditoriaus reikalavimo bankroto byloje patvirtinimas nėra pakankamas pagrindas pripažinti reikalavimą tapačiu, nes kreditorių reikalavimai gali būti tikslinami iki teismas priima nutartį nutraukti bankroto bylą arba sprendimą dėl įmonės pabaigos (Įmonių bankroto įstatymo 26 straipsnio 1 dalis).
Dėl įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo (CPK 185, 187 straipsniai). Teismai pažeidė CPK 176–182, 185, 187 straipsnius, nes nevertino visų kasatoriaus pateiktų įrodymų, patvirtinančių mokesčių administratoriaus praktiką taikant mokestinių nepriemokų priverstinio išieškojimo senaties terminą, ir dėl jų nepasisakė.
Teismai neįvykdė pareigos būti aktyviems bankroto byloje ir nepareikalavo iš mokesčių administratoriaus įrodymų apie IĮ R. M. prekybos namų „Tuktukas“ mokestinę nepriemoką (jos dydžio ir termino apskaičiavimą, mokestinių prievolių įvykdymo būklės aktą, kitų mokesčių mokėtojų mokestinių prievolių pripažinimą beviltiškomis nuo 2001 m. rugsėjo 1 d. iki 2006 m. rugsėjo 1 d. ir išieškojimo senaties termino joms taikymą). Dėl to nesivadovauta kasacinio teismo išaiškinimais dėl teismo pareigos bankroto byloje rinkti įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB,,Autokausta“ v. UAB,,Norekso nekilnojamasis turtas“, byla Nr. 3K-3-188/2011).
Dėl teisėtų lūkesčių ir asmenų lygybės prieš įstatymą principo pažeidimo. Bylą nagrinėję teismai pažeidė kasatoriaus teisėtus lūkesčius ir asmenų lygybės įstatymui principą, nes nepagrindė, kodėl vieniems asmenims taikomas priverstinio mokestinės nepriemokos išieškojimo senaties terminas nuo teisės išieškoti mokestinę nepriemoką atsiradimo, o kasatoriui – ne.
Dėl teismo pareigos motyvuoti nutartį (CPK 331 straipsnio 4 dalis). Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 331 straipsnio 4 dalyje nustatytą teismo pareigą motyvuoti nutartį, nes nepasisakė dėl apeliacinio skundo argumentų, kuriais kelti maksimalaus termino, už kurį skaičiuojami delspinigiai, taip pat Baudų skyrimo ir delspinigių skaičiavimo metodikos aiškinimo ir delspinigių perskaičiavimo klausimai. Dėl to apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos dėl pareigos motyvuoti teismo sprendimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. lapkričio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. P. v. Vilniaus miesto savivaldybė ir kt., byla Nr. 3K-3-1114/2003; 2005 m. kovo 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB DK „Lindra“ v. B. IĮ, byla Nr. 3K-3-169/2005; 2006 m. liepos 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje, byla Nr. 3K-3-429/2006).
Atsiliepimuose į kasacinį skundą buvęs kreditorius Marijampolės AVMI ir jo teisių perėmėjas – naujasis kreditorius VĮ Turto bankas ir prašo kasacinį skundą atmesti ir teismų nutartis palikti nepakeistas. Atsiliepimuose sutinkama su pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nutartyse išdėstytais argumentais ir iš esmės jie atkartojami. Papildomai buvusio kreditoriaus Marijampolės AVMI atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:
Dėl priverstinio išieškojimo senaties termino. Kasatorius nepagrįstai remiasi Vyriausybės 2001 m. spalio 1 d. nutarimu Nr. 1182 „Dėl mokesčių senaties termino eigos sustabdymo, nutraukimo ir atnaujinimo patvirtinimo, nes šis nutarimas, pareiškiant kreditoriaus reikalavimą, buvo netekęs galios Vyriausybės 2004 m. gegužės 20 d. nutarimu Nr. 613.
Atsiliepime nurodoma, kad kasatorius nepagrįstai sutapatina mokestinę prievolę ir mokestinės nepriemokos išieškojimą.
Atsiliepime nesutinkama su kasatoriaus teiginiu, kad MAĮ nebenustatyta, jog, pradėjus priverstinio išieškojimo procedūras, jos užbaigiamos, nepaisant to, kad jų vykdymo metu pasibaigia priverstinio išieškojimo senaties terminas. Atsiliepime pabrėžiama, kad būtent tai nustatyta MAĮ 107 straipsnio 5 dalyje (MAĮ redakcija, galiojusi bankroto bylos iškėlimo dieną).
Dėl įrodymų rinkimo ir vertinimo taisyklių. Atsiliepime teigiama, kad Marijampolės AVMI pateikė visus iš jos pareikalautus ir byloje reikšmingus dokumentus. Atsiliepime nesutinkama su kasatoriaus teiginiu, kad Marijampolės AVMI, pareikšdama ginčijamą reikalavimą, nesivadovavo MAĮ 107, 108 straipsniais, Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos (toliau – VMI) 2004 m. gegužės 12 d. įsakymu Nr. VA-92. Atsiliepime pabrėžiama, kad nurodytas VMI įsakymas taikomas pripažįstant mokestinę nepriemoką beviltiška. Kasatoriaus įmonės mokestinė nepriemoka niekada nebuvo pripažinta beviltiška, todėl VMI 2004 m. gegužės 12 d. įsakymo Nr. VA-92 pagrindu neturėjo būti išduota mokesčių administratoriaus pažyma.
Marijampolės AVMI, pareikšdama reikalavimą kasatoriaus įmonės bankroto byloje neturėjo pareigos pateikti mokestinių prievolių įvykdymo būklės lapo, nes toks dokumentas nustatytas VMI 2005 m. rugsėjo 16 d. įsakymu Nr. VA-67, t. y. po bankroto bylios iškėlimo. Taigi kasatoriaus įmonei nurodytas įsakymas netaikytas.
Atsiliepime teigiama, kad kasatoriaus įmonę ir Marijampolės AVMI sieja mokestiniai, bet ne administraciniai teisiniai santykiai, kuriems netaikomas ATPK, nors mokestiniai ginčai nagrinėjami administracinių bylų teisenos tvarka. Dėl to kasatorius nepagrįstai remiasi Konstitucinio Teismo 2004 m. kovo 16 d., 2004 m. balandžio 21 d., 2004 m. liepos 15 d., 2004 m. gruodžio 1 d. nutarimais, kuriuose aptarti veikos baudžiamumo panaikinimo ir atsakomybės švelninimo baudžiamojoje ir administracinėje teisėje klausimai.
Marijampolės AVMI teigia, kad kasatorius neteisingai aiškina MAĮ 142 straipsnio 2 dalį, nes kasaciniame skunde, pasisakydamas apie įstatymų pakeitimus, švelninančius mokesčių mokėtojo (pažeidėjo) padėtį, pateikia tik šios normos dalį.
Atsiliepime atkreipiamas dėmesys į tai, kad pagal MAĮ 12 straipsnio 1 dalį apibendrintu mokesčių įstatymų paaiškinimus, suderintus su Finansų ministerija, teikia ir skelbia VMI.
Kasatorius neteisingai teigia, kad jo įmonės kreditorių 2005 m. rugsėjo 20 d. susirinkimo nutarimas dėl buto (duomenys neskelbtini) pardavimo iš varžytynių yra mokestinės nepriemokos priverstinis išieškojimas MAĮ nustatyta tvarka. Atsiliepime nurodoma, kad toks bankrutuojančios įmonės turto pardavimas iš varžytynių yra kreditorių susirinkimo teisės įgyvendinimas, vykdant bankroto procedūras (ĮBĮ 23, 24, 33 straipsniai; Vyriausybės 2001 m. liepos 3 d. nutarimas Nr. 831). Iškėlus kasatoriaus įmonei bankroto bylą, taikomos ĮBĮ, bet ne MAĮ nuostatos.
konstatuoja:
V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl santykių, susijusių su mokestinių prievolių vykdymu, teisinio pobūdžio
Kasaciniame skunde teigiama, kad šioje byloje nagrinėjami teisiniai santykiai susiję su mokesčio mokėtojo (administracine) atsakomybe ir kad mokesčio išieškojimo senaties terminą nustatanti MAĮ 29 straipsnio 3 dalies nuostata taikytina atgaline tvarka, nes ji švelnina pažeidėjo padėtį.
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nuosekliai plėtojamą jurisprudenciją dėl teisės aktų galiojimo laiko atžvilgiu. Konstitucinis Teismas šiuo klausimu yra konstatavęs, kad iš teisės teorijos teisės tradicijų galima daryti išvadą, jog teisinio reguliavimo srityje egzistuoja bendroji taisyklė: įstatymas negalioja atgaline tvarka. Tai reiškia, kad norminiai aktai paprastai netaikomi tiems faktams ir teisiniams padariniams, kurie atsirado iki šių norminių aktų įsigaliojimo (Konstitucinio Teismo 1994 m. kovo 16 d., 1994 m. balandžio 21 d., 1994 m. liepos 15 d. ir 1994 m. gruodžio 1 d. nutarimai). Teisiniai santykiai atsiranda tik galiojančio įstatymo nustatytais pagrindais. Be to, Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad įstatymų leidyboje atgaline tvarka galiojančių įstatymo normų priėmimas yra išimtis. Tai įvyksta, kai apie įstatymo galiojimą atgaline tvarka nurodyta pačiame įstatyme arba kai priimami įstatymai, panaikinantys veikos baudžiamumą ar administracinę atsakomybę arba švelninantys bausmę ar administracinę nuobaudą. Kitose teisės srityse retroaktyvaus (galiojančio atgaline tvarka) įstatymo priėmimas gali neigiamai paveikti asmenų teises. Retroaktyvus įstatymas įsibrauna į anksčiau galiojusio įstatymo reguliavimo sferą ir pakeičia ankstesnio įstatymo nustatytas asmenų teises ir pareigas (Konstitucinio Teismo 1994 m. balandžio 21 d., 2007 m. lapkričio 29 d. nutarimai).
Byloje nagrinėjami kasatoriaus reikalavimai pripažinti bankrutuojančios IĮ R. M. prekybos namų „Tuktukas“ mokesčių ir delspinigių už juos nepriemokas pasibaigusiomis bei nustatyti įmonės mokestinės prievolės dydį. Mokestinės prievolė yra viešoji prievolė. Nagrinėjamoje byloje nustatytų aplinkybių kontekste pažymėtina, kad šiuo atveju ginčijamas tokios mokestinės nepriemokos dydis, kurios atsiradimo pagrindas mokestinės prievolės neįvykdymas ir delspinigiai, kaip netesybų forma. Tai reiškia, kad šioje byloje nagrinėjamo pareikšto mokesčių administratoriaus reikalavimo pobūdis yra reikalavimas įvykdyti nurodytą viešąją prievolę natūra (sumokėti susidariusią mokesčių skolą) ir sumokėti delspinigius už termino praleidimą. Delspinigiai yra netesybų už laiku nesumokėtus mokesčius forma, bet ne administracinė sankcija. Darytina išvada, kad byloje ginčijami mokestiniai teisiniai santykiai nesusiję su sankcijų, kaip administracinės atsakomybės elemento, už viešosios prievolės pažeidimą taikymu. Šiems teisiniams santykiams netaikytinos nei Administracinių teisės pažeidimų kodekso (pavyzdžiui, ATPK 1723 straipsnis. Valstybinės mokesčių inspekcijos vadovų ir kitų pareigūnų nurodymų nevykdymas), nei Baudžiamojo kodekso (pavyzdžiui, BK 219 straipsnis. Mokesčių nesumokėjimas) normos. Taigi nagrinėjami teisiniai santykiai nesusiję nei su administracinės, nei su baudžiamosios atsakomybės taikymu.
Tai konstatavusi, teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus kasacinio skundo argumentus, kuriais šioje byloje nagrinėjami mokestiniai teisiniai santykiai vertinami kaip santykiai, neva susiję su mokesčio mokėtojo (administracine) atsakomybe, ir kuriais teigiama apie tam tikrų MAĮ nuostatų, kaip apribojančių galimybę retroaktyviai taikyti pažeidėjo padėtį švelninančią teisės normą, prieštaravimą Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
Dėl mokestinių nepriemokų ir delspinigių už jas išieškojimo senaties termino
Kasatorius, ginčydamas ir prašydamas teismo patikslinti mokesčių administratoriaus reikalavimą, pareikštą bankroto byloje (šį reikalavimą mokesčių administratorius vėliau perleido AB Turto bankui), siekė, kad ginčijamas reikalavimas, t. y. mokestinės nepriemokos skola ir už ją apskaičiuoti delspinigiai, būtų pripažintas beviltiška skola ir nurašytas, nes reikalavimas ją išieškoti pareikštas suėjus penkerių metų mokestinių nepriemokų ir delspinigių už jas išieškojimo senaties terminui, nustatytam MAĮ 29 straipsnio 3 dalyje (2001 m. rugsėjo 1 d. įstatymo redakcija). Taigi kasatorius siekia, kad nurodyta mokesčių teisės norma būtų aiškinama taip, kad priverstinio mokesčio išieškojimo senaties terminas būtų taikomas taip pat ir tokiai mokesčių skolai, kuri atsirado iki nurodytos įstatymo nuostatos priėmimo bei įsigaliojimo, t. y. retroaktyviai. Teisėjų kolegija nurodo, kad šie kasacinio skundo argumentai nepagrįsti, ir šią išvadą kasacinis teismas grindžia tokiais toliau pateikiamais argumentais.
1995 m. MAĮ 29 straipsnyje (Žin., 1995, Nr. 61–1525) nebuvo nustatyta priverstinio mokestinės nepriemokos išieškojimo senaties termino. Ši norma galiojo byloje ginčijamos mokestinės nepriemokos atsiradimo metu. 2001 m. rugsėjo 1 d. redakcijoje MAĮ 29 straipsnio 3 dalyje nustatytas penkerių metų priverstinio mokestinių nepriemokų išieškojimo senaties terminas, bet nenustatyta momento, nuo kada jis taikomas, t. y. ar jis taikomas taip pat ir iki šio įstatymo pakeitimo atsiradusioms mokestinėms nepriemokoms. Nurodytą pakeitimą nustatančiame MAĮ pakeitimo ir papildymo įstatyme (Žin., 2001, Nr. 62-2211) specialių išieškojimo senaties termino taikymą detalizuojančių nuostatų nenustatyta. 2004 metų redakcijos (galiojusios IĮ R. M. prekybos namams „Tuktukas“ bankroto bylos iškėlimo metu (Žin. 2004, 63-2243) MAĮ 107 straipsnio 1, 2 dalyse taip pat nustatytas penkerių metų priverstinio išieškojimo senaties terminas. Be to, nustatyta, kad priverstinio išieškojimo senaties terminas pradedamas skaičiuoti nuo teisės priverstinai išieškoti mokestį atsiradimo dienos.
Teisėjų kolegija nurodo, kad jau kartą šį kasatoriaus reikalavimą dėl tos pačios mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo senaties termino taikymo nagrinėjęs kasacinis teismas išaiškino, kad Mokesčių administravimo įstatymo 29 straipsnio 3 dalis, įtvirtinanti materialiosios teisės normą dėl mokesčio išieškojimo senaties termino, įsigaliojo ir gali būti taikoma materialiniams santykiams dėl mokesčių išieškojimo tik nuo 2001 m. rugsėjo 1 d. ir negali būti taikoma retroaktyviai. Kadangi iki 2001 m. rugsėjo 1 d. nebuvo įstatymo, nustatančio senaties terminą mokesčiams išieškoti, tai iki šios datos negalėjo prasidėti senaties termino eiga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. M. v. Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos, byla Nr. 3K-3-129/2010). Tokią pat priverstinio mokesčių išieškojimo senatį nustatančių įstatymų aiškinimo ir taikymo praktiką formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, kurio kompetencijai priklauso teismų praktikos formavimas administracinių ginčų sprendimo klausimais (Administracinių bylų teisenos įstatymo 13 straipsnis) (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. gruodžio 11 d. nutartį administracinėje byloje A. M. komercinė gamybinė firma „Malha“ v. Klaipėdos apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, byla Nr. A6–1229–03; 2008 m. spalio 3 d. nutartį administracinėje byloje Kauno apygardos vyriausiasis prokuroras v. A. S., byla Nr. A756- 875/2008; kt.).
Nagrinėjamoje byloje kasatoriaus reikalavimai grindžiami, be kita ko, Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2008 m. kovo 13 d. raštu Nr. (20.5-37)-R-2455, 2008 m. birželio 2 d. sprendimu Nr. 68-136, 2006 m. rugsėjo 28 d. raštu Nr. (23.1-12)-R-8426, 2004 m. lapkričio 15 d. raštu Nr. (23.1-12)-R-11193 Marijampolės apskrities VMI 2008 m. balandžio 28 d. raštu Nr. (13.2-09)-R3-2654, 2008 m. balandžio 3 d. sprendimu Nr. (15.1-15)-T5-24, 2008 m. balandžio 3 d. raštu Nr. (15.4-15)-R3-1896, kuriais, kasatoriaus nuomone, formuojama jam palanki ir nagrinėjamoje byloje pareikštus reikalavimus pagrindžianti praktika perskaičiuojant, sumažinant, nurašant kaip beviltiškas ir pan. mokesčių ir delspinigių skolas. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinio teismo praktikoje jau yra akcentuota iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio kylanti teismo pareiga pačiam nustatyti ir išaiškinti tikrąją įstatymo prasmę, bet ne aklai remtis taikomo įstatymo aiškinimu, kurį yra pateikusi viena ar kita institucija ar pareigūnas (žr., pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1998 m. rugsėjo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Sirowa v. Konkurencijos taryba prie Valstybinės konkurencijos ir vartotojų teisių gynimo tarnybos, bylą Nr. 3K-53/1998). Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pagal Mokesčių administravimo įstatymo 12 straipsnio 2, 3 dalis (2004 m. balandžio 13 d. įstatymo Nr. IX-2112 redakcija, galiojanti nuo 2004 m. gegužės 1 d.) apibendrintas mokesčio įstatymo paaiškinimas mokesčių mokėtojui neturi teisės akto galios ir išreiškia kompetentingos valstybės institucijos nuomonę mokesčių įstatymų reglamentuojamais klausimais; mokesčių administratorius <...> turi atsižvelgti į atitinkamo apibendrinto mokesčio įstatymo paaiškinimo turinį. Tokios MAĮ 12 straipsnio nuostatos reiškia, kad mokesčio administratorius yra saistomas jo paties pateikto apibendrinto mokesčio įstatymo paaiškinimo turinio, tačiau, vėl gi, tokia įstatymo nuostata negali būti aiškinama, kaip imperatyvi pareiga, nes neturintis teisės akto galios paaiškinimas gali būti vertinamas tik kaip veiksmas abstrakčioje faktinėje–teisinėje situacijoje. Mokesčių mokėtojas, veikdamas tokioje situacijoje, gali pagrįstai tikėtis, kad mokesčių įstatymai jam bus taikomi taip, kaip paaiškinta apibendrintame paaiškinime, o jei įstatymas būtų taikomas kitaip, pirma, žinoti aiškius ir konkrečius teisinius argumentus, kuriais grindžiamas kitoks mokesčių įstatymo normų taikymas negu paaiškinta, antra, mokesčių mokėtojas įgyja teisę gintis prieš reikalavimus mokėti netesybas ir (ar) baudą įrodinėdamas, kad laikėsi apibendrinto mokesčių administratoriaus paaiškinimo, todėl nėra kaltas dėl padaryto pažeidimo (MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 138, 139 straipsniai, 141 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Tuo tarpu vienodą teismų praktikos formavimą, aiškinanti ir taikant teisę, įstatymų nustatyta tvarka užtikrina Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, vykdydami iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio kylančias teismo pareigas savo kompetencijų ribose (CPK 4 straipsnis; Teismų įstatymo 23 straipsnis, 31 straipsnio 2 dalis). Dėl to kasatoriaus nurodyti Valstybinės mokesčių inspekcijos 2004 m. lapkričio 15 d., 2006 m. rugsėjo 28 d., 2008 m. kovo 13 d. paaiškinimai ir konkrečių mokesčių administratorių individualaus pobūdžio veiksmai jokia apimtimi nesaisto teismų ir negali paneigti pirmiau cituotų kasacinio teismo išaiškinimų, suformuluotų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 18 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje R. M. v. Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos, byla Nr. 3K-3-129/2010, ir pirmiau nurodytos analogiškos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Be to, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad VMĮ 2008 m. birželio 2 d. sprendimu „Dėl R. M. skundo“ išnagrinėjo ir patikrino tik tą kasatoriaus skundo dalį, kuri susijusi su delspinigių perskaičiavimu, ir nustatė, jog Marijampolės apskrities VMI 2008 m. balandžio 3 d. sprendimas „Dėl delspinigių perskaičiavimo“ yra pagrįstas, nes delspinigiai perskaičiuoti atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 26 d. nutarimą. Kitą kasatoriaus skundo dalį dėl išieškojimo senaties termino VMI atsisakė nagrinėti kaip nemokestinį ginčą ir dėl šio klausimo kasatoriui nurodė tiesiogiai kreiptis į bankroto bylą nagrinėjantį teismą.
Dėl pirmiau išvardytų priežasčių teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus kasacinio skundo argumentus dėl Valstybinės mokesčių inspekcijos 2004 m. lapkričio 15 d., 2006 m. rugsėjo 28 d., 2008 m. kovo 13 d. paaiškinimų ir tam tikrų mokesčių administratorių individualaus pobūdžio veiksmų teisinės reikšmės šiam ginčui išspręsti. Tai lemia ir kasacinio skundo argumentų, kad, neišanalizavus argumentų dėl mokesčių administratoriaus paaiškinimų ir veiksmų teisinės reikšmės, pažeistos įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176–182, 185, 187 straipsniai), nepagrįstumą.
Dėl pareikštų reikalavimų tapatumo
Teisėjų kolegija sutinka su teismų išvada, kad kasatoriaus reikalavimai perskaičiuoti įmokas ir delspinigius dėl neva suėjusio penkerių metų priverstinio išieškojimo senaties termino yra reiškiami pakartotinai. Šiuo aspektu pažymėtina, kad tiek ieškinio pareiškime, tiek kasaciniame skunde, teigiant apie šių reikalavimų kitokį faktinį pagrindą, nurodomas ne kitoks reikalavimų faktinis pagrindas, bet kitokie įrodymai, kuriais grindžiamas tas pats (pirmiau nurodytas ir teismų nagrinėtas) reikalavimų faktinis pagrindas – priverstinio išieškojimo senaties terminas. Kasatoriaus pateikti įrodymai nėra pagrindas peržiūrėti ginčijamo reikalavimo pagrįstumo priverstinio išieškojimo penkerių metų senaties taikymo aspektu, nes šio termino netaikymą lemia įstatymo nuostatų dėl nurodyto senaties termino pradžios aiškinimas, bet ne kasatoriaus pateikti įrodymai apie kitiems asmenims taikytą priverstinio išieškojimo senaties terminą. Be to, bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai išnagrinėjo ir įvertino visus teisiškai reikšmingus kasatoriaus argumentus, nurodytas aplinkybes ir pateiktus įrodymus, susijusius su nagrinėjamo ginčo esme, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, kasacinio skundo argumentai, kuriais ginčijama teismų išvada dėl kasatoriaus reikalavimų, kaip pareikštų pakartotinai, yra ne tik nepagrįsti, bet ir teisiškai nereikšmingi.
Pažymėtina, kad kasacinio skundo argumentai iš esmės atkartoja kasatoriaus tiek pirmosios instancijos teismui pateikto ieškinio, tiek apeliacinės instancijos teismui pateikto atskirojo skundo argumentus, kuriuos bylą nagrinėję teismai išnagrinėjo ir, minėta, skundžiamose nutartyse nurodė pakankamai motyvų ir išvadų dėl pareiškėjos argumentų nepagrįstumo. Dėl to, pažymėjusi kasacinio skundo argumentacijos kartotinumą, teisėjų kolegija nepasisako pakartotinai dėl tapačių kasacinio skundo argumentų, nes besikartojančiuose kasatoriaus teiginiuose neįžvelgia naujų reikšmingų teisės taikymo (aiškinimo) aspektų, dėl kurių būtų teisinis pagrindas pasisakyti nagrinėjant šią bylą.
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai priėmė teisėtas ir pagrįstas nutartis, kurių naikinti kasacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Kasaciniame teisme patirta 89,63 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Atmetus kasacinį skundą, šios bylinėjimosi išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš kasatoriaus (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 93 straipsniai, 96 straipsnio 2 dalis, 340 straipsnio 5 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso straipsnio 96 straipsnio 2 dalimi, 340 straipsnio 5 dalimi, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
nutaria:
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 12 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti valstybei (išieškotojas – Valstybinė mokesčių inspekcija (juridinio asmens kodas 188659752), biudžeto pajamų surenkamoji sąsk. LT 247300010112394300, įmokos kodas 5660) iš pareiškėjo R. M. (duomenys neskelbtini) 89,63 Lt (aštuoniasdešimt devynis litus 63 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai
Dangutė Ambrasienė
Gintaras Kryževičius
Juozas Šerkšnas
