Dėl įmokų ir delspinigių pripažinimo pasibaigusiais, prievolės dydžio nustatymo

Civilinė byla Nr. 3K-3-551/2011

Teisminio proceso Nr. 2-56-3-01050-2010-5

Procesinio sprendimo kategorijos:

126.5; 126.8

(S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dangutės Ambrasienės, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) bei Juozo Šerkšno,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos V. M. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2011 m. vasario 1 d. nutarties ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 28 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjos V. M. pareiškimą kreditoriui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Marijampolės skyriui, tretieji asmenys S. M., bankrutavusi individuali įmonė V. ir S. M. prekybos centras, dėl įmokų ir delspinigių pripažinimo pasibaigusiais, prievolės dydžio nustatymo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Kauno apygardos teismo 2004 m. kovo 22 d. individualiai įmonei V. ir S. M. prekybos centrui iškelta bankroto byla, ši nutartis įsiteisėjo 2004 m. gegužės 13 d. Teismo 2004 m. rugsėjo 29 d. nutartimi buvo patvirtinti kreditorių reikalavimai, tarp jų ir VSDFV Marijampolės skyriaus 384 448 Lt reikalavimas. Teismo 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartimi VSDFV Marijampolės skyriaus reikalavimas buvo padidintas ir patvirtintas 391 055 Lt reikalavimas; šio dydžio reikalavimas patvirtintas Kauno apygardos teismo 2009 sausio 8 d. nutartimi, kuria nutarta įmonę pripažinti bankrutavusia ir ją likviduoti.

Pareiškėja prašė: 1) pripažinti pasibaigusia bankrutavusios IĮ V. ir S. M. prekybos centro 339 842,81 Lt dydžio valstybinio socialinio draudimo įmokų (toliau – VSD įmokos) ir delspinigių nepriemoką; 2) nustatyti bankrutavusios IĮ V. ir S. M. prekybos centro prievolės VSDFV Marijampolės skyriui dydį – 42 423,76 Lt; 3) kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti:

- ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. birželio 14 d. nutarimu Nr. 647 patvirtintų Lietuvos Respublikos Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklių 113 punkto dalis neprieštarauja Valstybinio socialinio draudimo įstatymo (2004 m. lapkričio 4 d. įstatymas Nr. IX-2535) nuostatoms (16 straipsnio 7 dalis), Lietuvos Respublikos Konstitucijos 67 straipsnio 15 punktui, 127 straipsnio 3 daliai, konstituciniam lygiateisiškumo, aiškumo, teisinio saugumo, teisėtų lūkesčių principui, konstituciniam teisinės valstybės principui;

- ar Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 2, 4, 5, 6, 7, 8, 9, 10, 12, 13, 16, 17, 21, 29, 31, 36, 37 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo (2007 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. X-1396) 11 straipsnio dalis, kuria pakeista įstatymo 16 straipsnio 8 dalis, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalies nuostatai „įstatymui <...> visi asmenys lygūs“ (konstituciniam lygiateisiškumo, teisėtų lūkesčių principui), konstituciniam teisinės valstybės principui;

- ar Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 2, 4, 5, 6, 7, 8, 9, 10, 12, 13, 16, 17, 21, 29, 31, 36, 37 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo 11 straipsnio dalis, kuria pakeista įstatymo 16 straipsnio 8 dalis, neprieštarauja Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 2, 4, 5, 6, 7, 8, 9, 10, 12, 13, 16, 17, 21, 29, 31, 36, 37 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo (2007 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. X-1396) 11 straipsnis dalyje, kuria pakeistos įstatymo 16 straipsnio 7, 8, 9 dalys, konstituciniam teisingumo principui ir iš teisinės valstybės principo kylančių teisinio aiškumo, tikrumo reikalavimui, konstituciniam teisinės valstybės principui;

- ar Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 2, 4, 5, 6, 7, 8, 9, 10, 12, 13, 16, 17, 21, 29, 31, 36, 37 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo 11 straipsnio dalis, kuria pakeista įstatymo 16 straipsnio 8 dalis, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalies nuostatai, konstituciniam teisėtų lūkesčių principui, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Pareiškėjos teigimu, prie pareiškimo pridėti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad jau 2006 m. balandžio 13 d. buvo priimtas mokesčių administratoriaus sprendimas pripažinti mokestinę nepriemoką beviltiška dėl suėjusio 5 metų priverstinio išieškojimo senaties termino, t. y. šis terminas pritaikytas mokestinei nepriemokai, kuri buvo apskaičiuota iki 2001 m. rugsėjo 1 d. (iki įsigaliojant įstatymui, nustačiusiam šį terminą). Pareiškėjos teigimu, iki 1997 m. liepos 14 d. apskaičiuotos 57 850 Lt įmokos ir 23 830,25 Lt delspinigių, jei jie nesumokėti iki 1997 m. liepos 16 d., negali būti išieškoti priverstinai. Anot pareiškėjos, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugsėjo 26 d. nutarime nurodė, kad finansų ministras negalėjo vien savo nuožiūra spręsti, kiek punktų padidinti Mokesčių administravimo įstatymo 39 straipsnio 3 dalyje nustatytą palūkanų normą. Pareiškėjos teigimu, tokių delspinigių, apskaičiuotų vadovaujantis prieštaraujančia Lietuvos Respublikos Konstitucijai įstatymo nuostata, bankroto byloje patvirtinta 262 659 Lt. Delspinigiai už nurodytą laikotarpį turi būti perskaičiuoti taikant delspinigių dydį, kuris būtų faktiškai lygus atitinkamų palūkanų, nurodytų Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – MAĮ) 39 straipsnio 3 dalyje, dydžiui. Prieš perskaičiuojant delspinigius, būtina nustatyti, ar jiems nėra suėjęs 5 metų priverstinio išieškojimo senaties terminas (Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 16 straipsnio 7 dalies redakcija, galiojanti nuo 2005 m. sausio 1 d.).

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nutarčių esmė

Kauno apygardos teismas 2011 m. vasario 1 d. nutartimi pareiškimo netenkino. Teismas nustatė, kad pareiškėja į IĮ V. ir S. M. prekybos centro bankroto bylą buvo įtraukta bendraatsakove.

Dėl priverstinio išieškojimo 5 metų senaties termino taikymo teismas pažymėjo, kad šiuo pagrindu kreditoriaus reikalavimas bankroto bylos nagrinėjimo metu jau buvo teismų svarstytas. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjos prašymas patikslinti VSDFV Marijampolės skyriaus reikalavimą dėl Valstybinio socialinio draudimo įstatymo (toliau – VSDĮ) 16 straipsnio 7 dalyje nustatyto mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo 5 metų senaties termino taikymo yra reiškiamas pakartotinai ir nenagrinėtinas (CPK 279 straipsnio 4 dalis). Dėl šio pareiškėjos nurodyto senaties termino taikymo pasisakyta ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 12 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-164/2010, nagrinėtoje pagal V. M. kasacinį skundą byloje tarp tų pačių šalių ir faktiškai dėl to paties dalyko. Nors, reikšdama pakartotinį prašymą, pareiškėja nurodė, kad toks prašymas grindžiamas naujais įrodymais, tačiau, teismo vertinimu, pareiškėjos nurodyti įrodymai neturi jokios reikšmės, nes nagrinėjamu atveju sprendžiamas klausimas dėl VSD įmokų ir nuo jų apskaičiuotų delspinigių pagrįstumo, kurį reglamentuoja VSDĮ, o ne dėl mokesčių mokėtojų mokestinės nepriemokos išieškojimo pagal MAĮ. Be to, teismo vertinimu, šie įrodymai nesudaro pagrindo peržiūrėti kreditoriaus reikalavimo pagrįstumo priverstinio išieškojimo 5 metų senaties taikymo pagrindu, nes tai lemia aptariamų įstatymo nuostatų aiškinimas, dėl kurio teismų jau pasisakyta, o ne pavieniai taikymo atvejai, kurie ir priimti valstybės mokesčių srityje. Padaręs išvadą, kad pareiškimo dalis dėl įmokų ir delspinigių perskaičiavimo iš naujo nenagrinėtina, teismas sprendė netenkinti ir prašymo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą.

Dėl VSDĮ 38 straipsnio nuostatos, galiojusios nuo 1995 m. sausio 1 d. taikymo teismas nurodė, kad iki 1995 m. gruodžio 7 d. buvo atliekami tam tikri mokėjimai ir tai yra tolygu skolos pripažinimui, kuris nutraukia senaties terminą (1964 m. CK 89 straipsnio 2 dalis). Be to, pareiškėja 1995 m. gruodžio 13 d. pasirašė įmokų atidėjimo sutartį, tačiau, jai toliau nevykdant prievolės mokėti įmokas, VSDFV Marijampolės skyriaus 1996 m. rugsėjo 4 d. sprendimu nuspręsta ne ginčo tvarka išieškoti visą įmokų ir delspinigių skolą, sprendimas buvo pateiktas vykdyti antstoliui. Dėl to teismas sprendė, kad nurodytas 2 metų išieškojimo ne ginčo tvarka terminas nėra praleistas.

Dėl MAĮ 39 straipsnio 9 dalies nuostatos taikymo teismas pažymėjo, kad santykiai dėl VSD įmokų ir delspinigių apskaičiavimo bei mokėjimo yra reglamentuojami specialiuoju VSD įstatymu. Tuo laikotarpiu galiojusio VSDĮ 38 straipsnis nustatė delspinigių skaičiavimo, delspinigių išieškojimo atidėjimo, atleidimo nuo jų mokėjimo tvarką, priverstinio išieškojimo senaties terminus.

Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 26 d. nutarimo teismas nurodė, kad nuo 1997 m. liepos 16 d. įsigaliojusi VSDĮ 38 straipsnio 1 dalies norma, nustatanti, jog delspinigiai skaičiuojami pagal finansų ministro nustatytą delspinigių normą, taikomą už pavėluotą mokesčių mokėjimą, šiuo Konstitucinio Teismo nutarimu nebuvo pripažinta prieštaraujanti Konstitucijai, todėl taikytina. Kadangi delspinigiai, remiantis Įmonių bankroto įstatymu, yra apskaičiuoti iki nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos (2004 m. gegužės 13 d.), o Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimas paskelbtas 2006 m. rugsėjo 28 d., tai jis netaikytinas anksčiau susiformavusiems teisiniams santykiams. Kadangi kreditoriaus reikalavimo dalis dėl delspinigių yra patvirtinta remiantis VSDĮ nuostatomis, kurios nepripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, tai netaikytina ir Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 3 dalies nuostata, pagal kurią neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi pareiškėjos atskirąjį skundą, 2011 m. balandžio 28 d. nutartimi Kauno apygardos teismo 2011 m. vasario 1 d. nutartį paliko nepakeistą. Kolegija iš esmės sutiko su pirmosios instancijos teismo nutarties motyvais ir išvadomis. Kolegijos vertinimu, apeliantės argumentai nepakankami spręsti apie teisinio reglamentavimo prieštaravimą Lietuvos Respublikos Konstitucijai (CPK 3 straipsnio 3 dalis), nes skolų atsiradimo metu 5 metų priverstinio išieškojimo senaties terminas nebuvo nustatytas, todėl nei apeliantės, nei bankrutavusios įmonės teisėtų interesų skolų atsiradimo momentu negalėjo pažeisti tai, ko nebuvo, o įstatymas atgaline tvarka šiuo atveju negalioja. Kolegija pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 26 d. nutarimu finansų ministro įsakymai dėl delspinigių mokėjimo bei skaičiavimo tvarkos nebuvo pripažinti prieštaraujančiais konstituciniams principams.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu pareiškėja prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2011 m. vasario 1 d. nutartį bei Lietuvos apeliacinio teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 28 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – pareiškimą tenkinti. Kasaciniame skunde nurodoma, kad:

1. Bylą nagrinėję teismai nepagrįstai sprendė, kad pareiškimas yra reiškiamas pakartotinai, todėl nenagrinėtinas (CPK 5 straipsnio 1 dalis, CPK 296 straipsnio 1 dalies 4 punktas; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Buhalterinės ekspertizės“ ir kt. v. Lietuvos auditorių rūmai, bylos Nr. 3K-3-475/2007; 2009 m. rugsėjo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB DnB Nord bankas v. M. P., bylos Nr. 3K-3-357/2009; kt.). Teismai neįvertino tos aplinkybės, kad nors pareiškėjos reikalavimai jau buvo svarstyti bankroto byloje, bet nagrinėjamu atveju jie reiškiami kitokiu faktiniu pagrindu, todėl nelaikytini tapačiais. Anot kasatorės, šioje byloje ji priverstinio išieškojimo senatį taikyti prašė inter alia tuo pagrindu, kad po klausimo išsprendimo iš esmės paaiškėjo esminių aplinkybių, patvirtinančių, kad, įsigaliojus VSDĮ ir MAĮ pakeitimams, kitiems mokesčių mokėtojams vietos mokesčių administratorius priverstinio išieškojimo senaties terminą taikė nuo teisės priverstinai išieškoti atsiradimo dienos, o ne nuo konkrečios datos. Anot kasatorės, atitinkamo reikalavimo patvirtinimas bankroto byloje taip pat nėra pakankamas pagrindas pripažinti reikalavimą tapačiu (ĮBĮ 26 straipsnio 1 dalis).

2. Teismai neįvertino įrodymų – VSDFV Marijampolės skyriaus pažymų apie apskaičiuotus delspinigius, dėl jų nepasisakė; teismų išvados prieštarauja rašytiniams įrodymams, kurie patvirtina, kad jau nuo 1997 m. liepos 16 d. delspinigiai buvo skaičiuojami pagal finansų ministro įsakymu patvirtintą normą, nustatytą vadovaujantis MAĮ 39 straipsnio 3 dalimi. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 26 d. nutarimu pripažinta, kad MAĮ 39 straipsnio 3 dalis ta apimtimi, kuria buvo įtvirtinti finansų ministro įgaliojimai vien savo nuožiūra spręsti, kiek punktų padidinti šioje dalyje nurodytą palūkanų normą, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 67 straipsnio 15 punktui, 127 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. Dėl to teismai nepagrįstai nurodė, kad finansų ministro įsakymai dėl delspinigių mokėjimo bei skaičiavimo tvarkos nebuvo pripažinti prieštaraujančiais konstituciniams principams. Teismai neįvertino to, kad apskaičiuoti delspinigiai nesumokėti iki šiol ir dėl to turėjo būti perskaičiuoti, kad faktiškai būtų lygūs atitinkamų palūkanų, nurodytų MAĮ 39 straipsnio 3 dalyje nustatytam dydžiui, kaip tai nurodyta Valstybinės mokesčių inspekcijos 2007 m. vasario 15 d. rašte Nr. (29.3-31-3)-R-1968. Teismai, nevertindami visų pareiškėjos pateiktų įrodymų bei argumentų ir dėl jų nepasisakydami, pažeidė CPK 185, 187 straipsnius. Apeliacinės instancijos teismas nesivadovavo įrodymų vertinimo taisyklėmis (CPK 176-182 straipsniai; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB,,Autokausta“ v. BUAB,,Norekso nekilnojamasis turtas“, bylos Nr. 3K-3-188/2011; kt.). Teismai pažeidė CK 1.2 straipsnyje įtvirtintą teisėtų lūkesčių principą, kad teisės aktų normos bus taikomos kasatorei taip pat, kaip ir kitiems asmenims (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 21 d. nutarimas), taip pat asmens lygybės įstatymui principą. Teismai nepaaiškino, kodėl vieniems asmenims nustatytas 5 metų priverstinio išieškojimo senaties terminas gali būti taikomas, skaičiuojant nuo teisės išieškoti mokestinę nepriemoką atsiradimo, o kasatorei – negali. Vertinant šią situaciją svarbu paisyti ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintų teisingumo, protingumo bei sąžiningumo reikalavimų.

3. Kasatorės teigimu, teismai be teisinio pagrindo netaikė Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 26 d. nutarimo, suponuojančio mokesčių administratoriaus pareigą savo iniciatyva perskaičiuoti delspinigius, t. y. apskaičiuotus, bet nesumokėtus delspinigius, nuo nesumokėtų VSD įmokų už laikotarpį nuo 1997 m. liepos 16 d. iki 2004 m. balandžio 30 d. Vis dėlto (kitoje civilinėje byloje) Marijampolės apskrities valstybinė mokesčių inspekcija ir teismai dėl delspinigių, apskaičiuotų pagal tas pačias teisės normas, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimą taikė (Kauno apygardos teismo 2011 m. vasario 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. B2-1171-230/2011, ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1271/2011). Teismai, neįvertinę VSD įstatymo 4, 38 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo Nr. VIII-361 bei 1997 m. birželio 24 d. Mokesčių administravimo įstatymo 2, 16, 17, 28, 33, 37, 38, 39, 40, 47, 48, 50, 55 ir 56 straipsnių pakeitimo įstatymo Nr. VIII-293, nepagristai netaikė MAĮ nuostatų ir Valstybinės mokesčių inspekcijos nurodymų mokesčių administratoriams dėl delspinigių, apskaičiuotų pagal finansų ministro įgaliojimus (Valstybinės mokesčių inspekcijos 2007 m vasario 15 d. raštas Nr. (29.3-31-3)-R-1968). Bylą nagrinėję teismai nepagrįstai netaikė MAĮ 96 straipsnio 1 dalies 1 punkto, pagal kurį delspinigiai pradedami skaičiuoti kitą dieną po atitinkamo mokesčio sumokėjimo termino pagal galiojančius teisės aktus pasibaigimo, ir MAĮ 98 straipsnio 2 dalies, pagal kurią delspinigiai negali būti skaičiuojami ilgiau nei 180 dienų. Anot kasatorės, nuo 1995 m. sausio 1 d. VSD įstatyme galiojo nuostata, kad laiku nesumokėtos įmokos, delspinigiai ir baudos išieškomos ne ginčo tvarka, bet už ne ilgesnį kaip paskutinių dvejų metų laikotarpį (38 straipsnis). Tokia nuostata buvo taikoma iki įstatymo Nr. VIII-361 įsigaliojimo. Nuostatoje nebuvo jokių išimčių dėl išieškojimo ne ginčo tvarka, bet už ne ilgesnį kaip paskutinių dvejų metų laikotarpį, todėl teismai be pagrindo netaikė šios nuostatos.

4. Anot kasatorės, akivaizdu, kad delspinigiai buvo skaičiuojami MAĮ nustatyta tvarka, todėl turėjo būti taikoma MAĮ 39 straipsnio 9 dalis (2001 m. birželio 26 d. įstatymo Nr. IX-394 redakcija), pagal kurią, jeigu mokestis turėjo būti sumokėtas iki 1996 metų birželio 30 d., už ne laiku sumokėtą mokestį skaičiuojamų delspinigių suma negali viršyti 100 procentų nesumokėto mokesčio sumos. Taigi, vadovaujantis įstatymu, delspinigių suma turėjo būti sumažinta iki 58 404 Lt. Teismai klaidingai interpretavo VSDĮ ir MAĮ nuostatas ir nepagrįstai sprendė, kad teisiniai santykiai dėl VSD įmokų, baudų ir delspinigių apskaičiavimo bei jų mokėjimo reglamentuojami specialiuoju VSD įstatymu, todėl šiems santykiams taikytinos šio įstatymo, o ne MAĮ nuostatos.

5. Kasatorės nuomone, VSDĮ 16 straipsnio 6 dalis, kaip apribojanti galimybę retrospektyviai taikyti pažeidėjo padėtį švelninančią teisės normą, akivaizdžiai prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 67 straipsnio 15 punktui, 127 straipsnio 3 daliai, konstituciniam lygiateisiškumo, teisėtų lūkesčių principui, konstituciniam teisinės valstybės principui. Dėl to teismai turėjo kreiptis su atitinkamu prašymu į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (CPK 3 straipsnio 3 dalis). Tokią kasatorės poziciją dėl VSDĮ normos konstitucingumo patvirtina ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo praktika (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. kovo 16 d., balandžio 21 d., liepos 15 d., gruodžio 1 d. nutarimai). Nagrinėjamu atveju akivaizdu, kad VSD įstatymo nuostata dėl senaties termino taikymo iš esmės sušvelnino mokesčių mokėtojų padėtį ir atsakomybę. Be to, valstybinio socialinio draudimo nepriemokos apskaičiavimo, sumokėjimo ar priverstinio išieškojimo santykiai iš esmės atitinka Viešojo administravimo 3 straipsnyje įtvirtintą viešojo administravimo sąvoką – VSDĮ ir MAĮ reglamentuojami teisiniai santykiai yra ta pati vykdomosios valdžios institucijų (centrinio ar vietos mokesčių administratoriaus) veikla, skirta mokestiniams teisės aktams įgyvendinti.

Atsiliepimu į kasacinį skundą kreditorius Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Marijampolės skyrius prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodoma, kad:

1. Bylą nagrinėję teismai teisingai nustatė, kad senaties termino taikymo klausimas jau ne kartą buvo sprendžiamas teismų, svarstant kreditoriaus reikalavimo dydžio pagrįstumą. Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas dėl kasatorės nurodyto senaties termino taikymo pasisakė 2010 m. balandžio 12 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-164/2010, nurodydamas, jog būtent šiuo ginčo atveju priverstinio išieškojimo senaties terminas netaikomas.

2. VSDĮ 16 straipsnio 7 dalyje (įsigaliojo 2005 m. sausio 1 d.) jau buvo nustatyta, kad nesumokėtų įmokų ir apskaičiuotų delspinigių bei baudų išieškojimo senaties terminas yra 5 metai; įmokų priverstinio išieškojimo senaties terminas pradedamas skaičiuoti nuo teisės priverstinai išieškoti socialinio draudimo įmokas atsiradimo dienos. Suėjus įmokų priverstinio išieškojimo senaties terminui, pasibaigia ir delspinigių bei baudų priverstinio išieškojimo senaties terminas. Taigi įmokų ieškojimo terminas buvo sureguliuotas VSDĮ ir šis įstatymas turi būti taikomas sprendžiant VSD įmokų senaties termino taikymo klausimą.

3. Vienas bendrųjų teisės principų yra tas, kad įstatymai galioja į ateitį ir neturi grįžtamosios galios (lex retro non agit). Įstatymų galiojimo laiko atžvilgiu išimtis lex benignior retro agit taikoma tik baudžiamąją ir administracinę atsakomybę reglamentuojantiems įstatymams, tačiau ginčo santykiai ir jiems taikytinos teisės normos nėra nei baudžiamosios, nei administracinės atsakomybės teisiniai santykiai. Pareiga mokėti VSD įmokas nustatyta įstatymu ir niekaip nesusijusi su administracinės teisės pažeidimais ir už juos taikomomis sankcijomis. Net ir delspinigiai yra netesybų už pavėluotai mokamas įmokas forma, bet ne administracinė sankcija. Tokį principo lex benignior retro agit aiškinimą patvirtina ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (nutartys bylose Nr. A14-1406/2006; Nr. A6-975/2006; kt.). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2006 m. spalio 30 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje pagal pareiškėjo UAB „Baltijos žuvys“ skundą dėl antstolės veiksmų, bylos Nr. 3K-3-561/2006, išaiškino, kad VSDĮ 16 straipsnio 7 dalis, nustatanti VSD įmokų išieškojimo senaties terminą, neturi grįžtamosios galios, nes VSD įmokų senaties terminą nustatančių VSDĮ normų galia nukreipta į ateitį.

4. Teisės aktų, reglamentuojančių išieškojimo senatį, normų analizė leidžia teigti, kad laiku pradėtas išieškojimas, kuris buvo sistemingai atnaujinamas, sustabdo skolos išieškojimo termino skaičiavimą, todėl teismai pagrįstai nustatė, jog dvejų metų išieškojimo ne ginčo tvarka terminas nepraleistas.

5. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 26 d. nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai Mokesčių administravimo įstatymo ir Muitų tarifų įstatymo, o ne VSDĮ nuostatos. Iki šio nutarimo priimti finansų ministro įsakymai, kuriuose buvo nustatyti delspinigių už ne laiku sumokėtus mokesčius dydžiai, teisės aktų nustatyta tvarka nėra panaikinti arba pakeisti. Dėl to nepagrįstas kasatorės teiginys, kad nustatant delspinigių dydį turėtų būti vadovaujamasi žemesnės galios aktu, t. y. VMI 2007 m. vasario 15 d. išaiškinimu Nr. (29.3-31-3)-R-1968, ir apskaičiuoti delspinigiai perskaičiuoti.

7. Jei VSDĮ nuostatos dėl VSD įmokų išieškojimo senaties termino taikymo yra aiškinamos kartu su bendraisiais teisės principais, tai nėra pagrindo teigti, kad jos prieštarauja Konstitucijai ir kasatorės minimiems lygiateisiškumo, teisinio aiškumo, teisėtų lūkesčių ir teisinio saugumo principams. Kreditoriaus nuomone, teismai pagrįstai nustatė, kad nėra pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl kasatorės išdėstytų aplinkybių.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl santykių, susijusių su valstybinio socialinio draudimo įmokų ir delspinigių mokėjimu, teisinio pobūdžio

Kasaciniame skunde nurodoma, kad šioje byloje nagrinėjami teisiniai santykiai yra susiję su mokesčio mokėtojo (administracine) atsakomybe ir kad VSDĮ nuostata, nustatanti nesumokėtų draudėjų ir apdraustųjų asmenų socialinio draudimo įmokų ir apskaičiuotų delspinigių bei baudų išieškojimo senaties terminą, taikytina atgaline tvarka, nes ši nuostata švelnina pažeidėjo padėtį.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nuosekliai plėtojamą jurisprudenciją dėl teisės aktų galiojimo laike. Konstitucinis Teismas šiuo klausimu yra konstatavęs, kad teisės teorija ir teisės tradicijos leidžia daryti išvadą, jog teisinio reguliavimo srityje egzistuoja bendroji taisyklė: įstatymas atgaline tvarka negalioja. Tai reiškia, kad norminiai aktai paprastai netaikomi tiems faktams ir teisiniams padariniams, kurie atsirado iki šių norminių aktų įsigaliojimo (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1994 m. kovo 16 d., 1994 m. balandžio 21 d., 1994 m. liepos 15 d. ir 1994 m. gruodžio 1 d. nutarimai). Teisiniai santykiai atsiranda tik galiojančio įstatymo nustatytais pagrindais. Be to, Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad įstatymų leidyboje atgaline tvarka galiojančių įstatymo normų priėmimas yra išimtis. Tai įvyksta, kai apie įstatymo galiojimą atgaline tvarka yra nurodyta įstatyme arba kai priimami įstatymai, panaikinantys veikos baudžiamumą ar administracinę atsakomybę arba švelninantys bausmę ar administracinę nuobaudą (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1994 m. balandžio 21 d., 2007 m. lapkričio 29 d. nutarimai).

Byloje nagrinėjami pareiškėjos reikalavimai dėl bankrutavusios individualios įmonės V. ir S. M. prekybos centro valstybinio socialinio draudimo įmokų ir delspinigių nepriemokų pripažinimo pasibaigusiomis bei įmonės mokestinės prievolės dydžio nustatymo. Šiems teisiniams santykiams netaikytinos nei Administracinių teisės pažeidimų kodekso (pavyzdžiui, ATPK 1723 straipsnis. Valstybinės mokesčių inspekcijos vadovų ir kitų pareigūnų nurodymų nevykdymas; 1886 straipsnis. Valstybinio socialinio draudimo įmokų, išmokų apskaičiavimo ir jų mokėjimo tvarkos pažeidimas), nei Baudžiamojo kodekso (pavyzdžiui, BK 219 straipsnis. Mokesčių nesumokėjimas) normos. Taigi nagrinėjami teisiniai santykiai nesusiję nei su administracinės, nei su baudžiamosios atsakomybės taikymu. Šią išvadą pagrindžia ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kuria akcentuota, kad pareiga mokėti socialinio draudimo įmokas yra nustatyta įstatymu ir skirta užtikrinti valstybinio socialinio draudimo, kaip valstybės socialinės apsaugos sistemos dalies funkcionavimą, ir niekaip nėra susijusi su administraciniais teisės pažeidimais ir už juos taikomomis sankcijomis. Delspinigiai yra netesybų už pavėluotai mokamas įmokas forma, o ne administracinė sankcija (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 18 d. nutartis, administracinės bylos Nr. A14-1406/2006; 2006 m. spalio 13 d. nutartis, administracinės bylos Nr. A6-975/2006).

Tai konstatavusi, teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus kasacinio skundo argumentus, kuriais šioje byloje nagrinėjami teisiniai santykiai vertinami kaip santykiai, neva susiję su mokesčio mokėtojo (administracine) atsakomybe, ir kuriais teigiama apie tam tikrų VSDĮ nuostatų, kaip apribojančių galimybę retroaktyviai taikyti pažeidėjo padėtį švelninančią teisės normą, prieštaravimą Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Dėl valstybinio socialinio draudimo įmokų ir delspinigių priverstinio išieškojimo senaties termino

2004 m. lapkričio 4 d. įstatymu Nr. IX-2535 nuo 2005 m. sausio 1 d. pakeistas (išdėstytas nauja redakcija) Valstybinio socialinio draudimo įstatymas. Nuo nurodytos datos įsigaliojusioje VSDĮ 16 straipsnio 7 dalyje buvo nustatyta, kad į Fondą nesumokėtų draudėjų ir apdraustųjų asmenų socialinio draudimo įmokų ir apskaičiuotų delspinigių bei baudų išieškojimo senaties terminas yra 5 metai. Socialinio draudimo įmokų priverstinio išieškojimo senaties terminas pradedamas skaičiuoti nuo teisės priverstinai išieškoti socialinio draudimo įmokas atsiradimo dienos. Suėjus socialinio draudimo įmokų priverstinio išieškojimo senaties terminui, pasibaigia ir delspinigių bei baudų priverstinio išieškojimo senaties terminas.

Aiškindamas šią teisės normą, kasacinis teismas yra nurodęs, kad tiek senaties terminą, tiek termino eigos pradžią nustatančių įstatymo normų galia nukreipta į ateitį. Įstatymo normos neribotas laiko atžvilgiu taikymas santykiams, atsiradusiems iki jos įsigaliojimo, reikštų įstatymo negaliojimo atgaline tvarka principo pažeidimą. Tokiems santykiams įstatymo normos dėl penkerių metų senaties termino ir šio termino eigos pradžios taikomos nuo įstatymo įsigaliojimo, t. y. nuo 2005 m. sausio 1 d. Taip pat pažymėtina, kad nėra teisinga aiškinti įstatymų normas, remiantis įstatymų lydimuosiuose teisės aktuose nustatytu reglamentavimu; toks aiškinimas nesuderinamas su Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintu įstatymo viršenybės kitų teisės aktų atžvilgiu principu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjo UAB „Baltijos žuvys“ skundą dėl antstolės veiksmų, bylos Nr. 3K-3-561/2006).

Nagrinėjamoje byloje kasatorės reikalavimai grindžiami, be kita ko, Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2007 m. vasario 15 d. paaiškinimais Nr. (29.3-31-3)-R-1968 (T. 1, b. l. 69-71), taip pat mokesčių administratorių tam tikrais individualaus pobūdžio veiksmais (raštais), kuriais, kasatorės nuomone, formuojama jai palanki ir nagrinėjamoje byloje pareikštus reikalavimus pagrindžianti praktika perskaičiuojant, sumažinant, nurašant kaip beviltiškas ir pan. valstybinio socialinio draudimo įmokų ir delspinigių skolas. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinio teismo praktikoje jau yra akcentuota iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio kylanti teismo pareiga pačiam nustatyti ir išaiškinti tikrąją įstatymo prasmę, o ne aklai remtis taikomo įstatymo aiškinimu, kurį yra pateikusi viena ar kita institucija ar pareigūnas (žr., pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1998 m. rugsėjo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Sirowa v. Konkurencijos taryba prie Valstybinės konkurencijos ir vartotojų teisių gynimo tarnybos, bylos Nr. 3K-53/1998). Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pagal Mokesčių administravimo įstatymo 12 straipsnio 2, 3 dalis (2004 m. balandžio 13 d. įstatymo Nr. IX-2112 redakcija, galiojanti nuo 2004 m. gegužės 1 d.) apibendrintas mokesčio įstatymo paaiškinimas mokesčių mokėtojui neturi teisės akto galios ir išreiškia kompetentingos valstybės institucijos nuomonę mokesčių įstatymų reglamentuojamais klausimais; mokesčių administratorius <...> turi atsižvelgti į atitinkamo apibendrinto mokesčio įstatymo paaiškinimo turinį. Tokios MAĮ 12 straipsnio nuostatos reiškia, kad mokesčio administratorius yra saistomas jo paties pateikto apibendrinto mokesčio įstatymo paaiškinimo turinio, tačiau tokia įstatymo nuostata negali būti aiškinama kaip imperatyvioji pareiga, nes neturintis teisės akto galios paaiškinimas gali būti vertinamas tik kaip veiksmas abstrakčioje faktinėje-teisinėje situacijoje. Mokesčių mokėtojas, veikdamas tokioje situacijoje, gali pagrįstai tikėtis, kad mokesčių įstatymai jam bus taikomi taip, kaip paaiškinta apibendrintame paaiškinime, o jei įstatymas būtų taikomas kitaip, pirma, žinoti aiškius ir konkrečius teisinius argumentus, kuriais grindžiamas kitoks mokesčių įstatymo normų taikymas, nei paaiškinta, antra, mokesčių mokėtojas įgyja teisę gintis prieš reikalavimus mokėti netesybas ir (ar) baudą įrodinėdamas, kad laikėsi apibendrinto mokesčių administratoriaus paaiškinimo, todėl nėra kaltas dėl padaryto pažeidimo (MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 138, 139 straipsniai, 141 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Tuo tarpu teismai, vykdydami iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio kylančias pareigas ir pagal savo kompetenciją teikdami oficialų teisės aiškinimą teismų procesiniuose sprendimuose, jokia apimtimi nesaistomi mokesčių administratoriaus apibendrintais paaiškinimais, neturinčiais teisės akto galios. Kasacinis teismas, formuodamas vienodą teismų praktiką, yra išaiškinęs, kad iki 2004 m. gruodžio 31 d. susiklosčiusiems santykiams VSDĮ 16 straipsnio 7 dalies nuostatos, įsigaliojusios nuo 2005 m. sausio 1 d., yra netaikomos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. M. v. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, bylos Nr. 3K-3-88/2010; 2010 m. balandžio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. M. ir kt. v. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, bylos Nr. 3K-3-164/2010). Toks teisės aiškinimas koreliuoja su teisinio reglamentavimo raida – nuo 2008 m. sausio 1 d. įsigaliojusioje VSDĮ 16 straipsnio 8 dalyje (2007 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. X-1396 redakcija) expressis verbis nustatyta, kad priverstinio išieškojimo senaties terminas taikomas tik nuo 2005 m. sausio 1 d. atsiradusioms socialinio draudimo įmokų, baudų ir delspinigių skoloms. Šioje byloje teisėjų kolegija neįžvelgia kokių nors teisės taikymo aspektų specifiškumo, dėl kurio reikėtų kitaip aiškinti VSDĮ 16 straipsnio 7 dalies nuostatos dėl priverstinio išieškojimo senaties termino, įsigaliojusios nuo 2005 m. sausio 1 d., galiojimą laiko atžvilgiu.

Kasaciniame skunde nepagrįstai remiamasi Kauno apygardos teismo 2011 m. vasario 10 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. B2-1171-230/2011, ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 12 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1271/2011, kaip patvirtinimu, kad neva ir teismai taikė kasatorei palankias teisės normas. Pažymėtina, kad kasatorės nurodytoje civilinėje byloje delspinigius perskaičiavo būtent mokesčio administratorius (Marijampolės apskrities valstybinė mokesčių inspekcija), o ne teismas.

Dėl išdėstytų motyvų teisėjų kolegija nepagrįstais pripažįsta kasacinio skundo argumentus dėl Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2007 m. vasario 15 d. paaiškinimų ir tam tikrų mokesčių administratorių individualaus pobūdžio veiksmų teisinės reikšmės šiam ginčui išspręsti, o tai kartu lemia ir kasacinio skundo argumentų, jog neišanalizavus argumentų dėl mokesčių administratoriaus paaiškinimų ir veiksmų teisinės reikšmės pažeistos įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės (CPK 176–182, 185, 187 straipsniai), nepagrįstumą.

Dėl kitų kasacinio skundo argumentų

Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai įvertino visus teisiškai reikšmingus pareiškėjos argumentus, nurodytas aplinkybes ir pateiktus įrodymus bei išsamiais motyvais pagrindė VSDĮ ir MAĮ nuostatų atitinkamą taikymą (netaikymą) ginčo teisiniams santykiams, todėl kasacinio skundo argumentai, kad skundžiamos pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nutartys nepakankamai motyvuotos, atmestini.

Teisėjų kolegija sutinka su teismų išvada, kad pareiškėjos reikalavimai pripažinti pasibaigusia VSD įmokų ir delspinigių nepriemoką dėl neva suėjusio penkerių metų priverstinio išieškojimo senaties termino yra reiškiami pakartotinai, nes, teigiant apie šių reikalavimų kitokį faktinį pagrindą, nurodomas ne kitas reikalavimų pagrindas, o tik įrodymai, kuriais grindžiamas tas pats reikalavimų pagrindas, kuriuo yra priverstinio išieškojimo senaties termino taikymo teisiškai reikšmingi aspektai.

Pažymėtina, kad kasacinio skundo argumentai iš esmės atkartoja pareiškėjos tiek pirmosios instancijos teismui pateikto pareiškimo, tiek apeliacinės instancijos teismui pateikto atskirojo skundo argumentus, kuriuos bylą nagrinėję teismai įvertino motyvuodami išvadas dėl pareiškėjos argumentų nepagrįstumo. Kasacinis teismas teismų išdėstytų argumentų nekartoja, besikartojančiuose kasatoriaus teiginiuose neįžvelgdamas naujų reikšmingų teisės taikymo (aiškinimo) aspektų, dėl kurių būtų teisinis pagrindas pasisakyti nagrinėjant šią bylą.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai priėmė teisėtas ir pagrįstas nutartis, kurių naikinti kasacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Kasaciniame teisme patirta 53,25 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Atmetus kasacinį skundą, šios bylinėjimosi išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš kasatorės (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 93 straipsniai, 96 straipsnio 2 dalis, 340 straipsnio 5 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 28 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš kasatorės V. M. (duomenys neskelbtini) 53,25 Lt (penkiasdešimt tris litus 25 ct) bylinėjimosi išlaidų valstybės naudai.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Dangutė Ambrasienė

Gintaras Kryževičius

Juozas Šerkšnas