Dėl įmokų ir delspinigių nepriemokos pripažinimo pasibaigusia, kreditorius Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Marijampolės skyrius

Civilinė byla Nr. 3K-3-552/2011

Teisminio proceso Nr. 2-56-3-01153-2010-9

Procesinio sprendimo kategorijos:

126.5; 126.8

(S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dangutės Ambrasienės, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Juozo Šerkšno (pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo R. M. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2011 m. vasario 9 d. nutarties ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 19 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo R. M. pareiškimą dėl įmokų ir delspinigių nepriemokos pripažinimo pasibaigusia, kreditorius Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Marijampolės skyrius, trečiasis asmuo bankrutavusi individuali įmonė R. M. prekybos namai „Tuktukas“.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Kauno apygardos teismo 2004 m. gegužės 14 d. nutartimi R. M. prekybos namams „Tuktukas“ iškelta bankroto byla; 2004 m. liepos 5 d. nutartimi patvirtinti kreditorių reikalavimai, taip jų ir VSDFV Marijampolės skyriaus 154 172 Lt reikalavimas. Teismo 2004 m. lapkričio 16 d. nutartimi R. M. prekybos namai „Tuktukas“ pripažinti bankrutavusiais ir įmonę nutarta likviduoti, taip pat patvirtintas VSDFV Marijampolės skyriaus 154 172 Lt reikalavimas. Pareiškėjas, kaip individualios įmonės savininkas, buvo įtrauktas į įmonės bankroto bylą bendraatsakoviu.

Pareiškėjas prašė: 1) pripažinti pasibaigusia BIĮ R. M. prekybos namų „Tuktukas“ 154 172,65 Lt valstybinio socialinio draudimo įmokų ir delspinigių nepriemoką; 2) nustatyti, kad BIĮ R. M. prekybos namų „Tuktukas“ prievolės VSDFV Marijampolės skyriui nėra; 3) kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar:

Vyriausybės 2005 m. birželio 14 d. nutarimu Nr. 647 patvirtintų Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklių 113 punkto dalis neprieštarauja Valstybinio socialinio draudimo įstatymo (2004 m. lapkričio 4 d. įstatymas Nr. IX-2535) nuostatoms (16 straipsnis 7 dalis), Lietuvos Respublikos Konstitucijos 67 straipsnio 15 punktui, 127 straipsnio 3 daliai, konstituciniam lygiateisiškumo, aiškumo, teisinio saugumo, teisėtų lūkesčių, taip pat konstituciniam teisinės valstybės principui;

Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 2, 4, 5, 6, 7, 8, 9, 10, 12, 13, 16, 17, 21, 29, 31, 36, 37 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo (2007 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. X-1396) 11 straipsnis, kuriuo pakeistas įstatymo 16 straipsnis neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalies nuostatai „įstatymui <...> visi asmenys lygūs“ (konstituciniam lygiateisiškumo, teisėtų lūkesčių principui), taip pat konstituciniam teisinės valstybės principui;

Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 2, 4, 5, 6, 7, 8, 9, 10, 12, 13, 16, 17, 21, 29, 31, 36, 37 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo (2007 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. X-1396) 11 straipsnis neprieštarauja konstituciniam teisingumo principui ir iš teisinės valstybės principo kylančių teisinio aiškumo, tikrumo reikalavimui, konstituciniam teisinės valstybės principui, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalies nuostatai, konstituciniam teisėtų lūkesčių principui, taip pat konstituciniam teisinės valstybės principui.

Anot pareiškėjo, jo pateikiami nauji įrodymai patvirtina, kad 5 metų priverstinio išieškojimo senaties terminas apskaičiuotiems, bet nesumokėtiems mokesčiams buvo taikomas mokesčių administratoriui priimant sprendimus, o delspinigiai perskaičiuojami, todėl šis terminas turėjo būti pritaikytas ir IĮ R. M. prekybos namams „Tuktukas“. Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – MAĮ) 39 straipsnio 9 dalyje nustatyta, kad jeigu mokestis pagal mokesčių teisės aktus turėjo būti sumokėtas iki 1996 m. birželio 30 d., už ne laiku sumokėtą mokestį skaičiuojamų delspinigių suma negali viršyti 100 procentų nesumokėto mokesčio sumos. VSDFV Marijampolės skyrius, apskaičiuodamas finansinio reikalavimo dydį, šią įstatymo nuostatą ignoravo, todėl iki 1996 m. birželio 30 d. apskaičiuotų delspinigių suma negali būti didesnė kaip 13 429 Lt. Be to, remiantis MAĮ 98 straipsnio 2 dalimi delspinigiai negali būti skaičiuojami ilgiau kaip 180 dienų, todėl 60 170,48 Lt delspinigių suma patvirtinta nepagrįstai. Anot pareiškėjo, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugsėjo 26 d. nutarime pripažino, kad finansų ministras negalėjo vien savo nuožiūra spręsti, kiek punktų padidinti palūkanų normą; šiuo nutarimu Konstitucinis Teismas pripažino neteisėtais finansų ministro įgaliojimus nuo 1995 m. liepos 26 d. iki 2004 m. balandžio 30 d. Pareiškėjo teigimu, tokių delspinigių, apskaičiuotų vadovaujantis prieštaraujančia Konstitucijai įstatymo nuostata, bankroto byloje VSDFV Marijampolės skyriui patvirtinta už 82 347 Lt; delspinigiai nesumokėti, todėl jie turėjo būti perskaičiuoti nuo 1997 m. liepos 16 d., kai buvo taikoma finansų ministro nustatyta delspinigių norma. Remdamasis Valstybinio socialinio draudimo įstatymo (toliau – VSDĮ, VSD įstatymas) 16 straipsnio 7 dalimi (nuo 2005 m. sausio 1 d. įsigaliojusi redakcija), pareiškėjas nurodė, kad bankroto bylos iškėlimo dieną buvo suėjęs 5 metų priverstinio išieškojimo senaties terminas, todėl visas VSDFV Marijampolės skyriaus reikalavimas patvirtintas nepagrįstai, o ši mokestinė nepriemoka turi būti pripažinta pasibaigusia.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nutarčių esmė

Kauno apygardos teismas 2011 m. vasario 9 d. nutartimi pareiškimo netenkino. Dėl priverstinio išieškojimo 5 metų senaties termino taikymo teismas nurodė, kad šiuo pagrindu kreditoriaus VSDFV Marijampolės skyriaus reikalavimas bankroto bylos nagrinėjimo metu jau ne kartą buvo teismų svarstytas. Pareiškėjo prašymas patikslinti VSDFV Marijampolės skyriaus reikalavimą dėl VSDĮ 16 straipsnio 7 dalyje nustatyto priverstinio išieškojimo 5 metų senaties termino taikymo yra reiškiamas pakartotinai (CPK 279 straipsnio 4 dalis). Dėl šio senaties termino taikymo pasisakyta ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 3 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-88/2010, nagrinėtoje byloje taip tų pačių šalių ir faktiškai dėl to paties dalyko. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo pateikti, jo teigimu, nauji įrodymai neturi jokios reikšmės, nes sprendžiamas klausimas dėl valstybinio socialinio draudimo įmokų ir delspinigių pagrįstumo, kurį reglamentuoja VSDĮ, o ne dėl mokesčių mokėtojų mokestinės nepriemokos išieškojimo pagal MAĮ. Padaręs išvadą, kad pareiškimo dalis dėl valstybinio socialinio draudimo įmokų ir delspinigių perskaičiavimo iš naujo nenagrinėtina, teismas netenkino prašymo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, juolab kad pareiškėjas kelia klausimą dėl atitikties Konstitucijai norminių aktų, kurie priimti po bankroto bylos iškėlimo ir VSD įmokų skolos, baudų ir delspinigių dydžio nustatymo už laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo. Dėl MAĮ 39 straipsnio 9 dalies, 96 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir 98 straipsnio 2 dalies taikymo teismas pažymėjo, kad teisiniai santykiai dėl VSD įmokų, baudų ir delspinigių apskaičiavimo bei jų mokėjimo reglamentuojami specialiuoju VSD įstatymu, todėl pirmiausia taikytinos šio įstatymo nuostatos, o MAĮ taikomas tik tiek, kiek tai nustatyta VSD įstatyme. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju taikytinos būtent VSDĮ, o ne MAĮ nuostatos. Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 26 d. nutarimo teismas konstatavo, kad VSDĮ 38 straipsnio 1 dalies nuostata, jog delspinigiai skaičiuojami pagal finansų ministro nustatytą delspinigių normą, šiuo Konstitucinio Teismo nutarimu nebuvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, todėl taikytina. Kadangi delspinigiai, remiantis Įmonių bankroto įstatymu apskaičiuoti iki nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos (2004 m. gegužės 24 d.), o Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimas paskelbtas 2006 m. rugsėjo 28 d., tai jis netaikytinas anksčiau susiformavusiems teisiniams santykiams. Kadangi kreditoriaus reikalavimo dalis dėl delspinigių patvirtinta remiantis VSDĮ nuostatomis, kurios nustatyta tvarka nėra pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, tai netaikytina ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 3 dalis.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi pareiškėjo atskirąjį skundą, 2011 m. gegužės 19 d. nutartimi Kauno apygardos teismo 2011 m. vasario 9 d. nutartį paliko nepakeistą. Iš esmės sutikdama su pirmosios instancijos teismo nutarties motyvais ir išvadomis, kolegija nurodė, kad bylą nagrinėjantis teismas savarankiškai sprendžia, yra pagrindas kreiptis į Konstitucinį Teismą ar ne; joks aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos ar specializuotas teismas neturi įgaliojimų vertinti žemesnės instancijos teismo nutarties kreiptis ar atsisakyti kreiptis į Konstitucinį Teismą. Kolegijai nekilo abejonių, kad apelianto nurodyti teisės aktai ar jų dalys prieštarauja Konstitucijai ar įstatymams. Atsižvelgusi į teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenis, kolegija konstatavo, kad tie patys klausimai, kuriuos pareiškėjas kelia šioje byloje, jau išspręsti ankstesniais teismų procesiniais sprendimais (Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. liepos 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-426/2007). Kolegijos vertinimu, pareiškėjo keliami klausimai dėl priverstinio išieškojimo 5 metų senaties termino taikymo yra siejami su teisės aktų nuostatų aiškinimu, o šiuo klausimu jau yra pasisakyta teismų procesiniuose sprendimuose. Nors nagrinėjama byla susijusi su bankroto teisiniais santykiais ir teismas tokio pobūdžio bylose turi būti aktyvus, tačiau teismui negali būti perkeliama įrodinėjimo pareiga. Šiuo atveju vertinamos aplinkybės dėl VSDFV Marijampolės skyriaus reikalavimo būtent BIĮ R. M. prekybos namų „Tuktukas“ bankroto byloje, todėl pareiškėjo teiginiai, kad jam žinoma, jog mokestinės nepriemokos laikotarpiu nuo 2001 m. rugsėjo 1 d. iki 2006 m. rugsėjo 1 d. dėl kitų mokesčių mokėtojų buvo priimami sprendimai mokestines nepriemokas pripažinti beviltiškomis dėl suėjusio senaties termino, kolegijos vertinimu, nepaneigia skundžiamos nutarties teisėtumo ir pagrįstumo.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu pareiškėjas prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2011 m. vasario 9 d. nutartį bei Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 19 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – pareiškimą tenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Bylą nagrinėję teismai nepagrįstai sprendė, kad prašymas yra reiškiamas pakartotinai, todėl nenagrinėtinas (CPK 5 straipsnio 1 dalis, CPK 296 straipsnio 1 dalies 4 punktas; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB,,Buhalterinės ekspertizės“ ir kt. v. Lietuvos auditorių rūmai, bylos Nr. 3K-3-475/2007; 2009 m. rugsėjo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB DnB Nord bankas v. M. P., bylos Nr. 3K-3-357/2009; kt.). Teismai neįvertino tos aplinkybės, kad nors reikalavimai dėl valstybinio socialinio draudimo nepriemokų ir baudų (delspinigių) pripažinimo pasibaigusiomis bei kreditoriaus reikalavimo patikslinimo jau buvo svarstyti bankroto byloje, bet nagrinėjamu atveju šie reikalavimai yra reiškiami kitokiu faktiniu pagrindu, todėl pareiškimai nelaikytini tapačiais. Šioje byloje kasatorius senatį taikyti prašė inter alia tuo pagrindu, kad po klausimo išsprendimo iš esmės paaiškėjo esminių aplinkybių, patvirtinančių, jog, įsigaliojus VSDĮ ir MAĮ pakeitimams, kitiems mokesčių mokėtojams vietos mokesčių administratorius –Marijampolės AVMI – priverstinio išieškojimo senaties terminą taikė nuo teisės priverstinai išieškoti atsiradimo dienos, o ne nuo konkrečios datos. Kasatoriaus nuomone, atitinkamo finansinio reikalavimo patvirtinimas bankroto byloje taip pat nepakankamas pagrindas pripažinti reikalavimą tapačiu, nes pagal Įmonių bankroto įstatymo 26 straipsnio 1 dalį kreditorių sąrašo ir jų reikalavimų patikslinimai, susiję su bankroto procesu (nesumokėti mokesčiai, kitos privalomos įmokos, įsiskolinimas atleistiems darbuotojams), tvirtinami teismo nutartimi iki teismas priima nutartį nutraukti bankroto bylą arba sprendimą dėl įmonės pabaigos.

2. Nevertindami visų kasatoriaus pateiktų įrodymų bei argumentų ir dėl jų nepasisakydami, bylą nagrinėję teismai pažeidė CPK 185, 187 straipsnius. Apeliacinės instancijos teismas nesivadovavo įrodymų vertinimo taisyklėmis (CPK 176-182 straipsniai; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. D. ir kt. v. D. R., bylos Nr. 3K-3-566/2005; 2011 m. balandžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB,,Autokausta“ v. BUAB „Norekso nekilnojamasis turtas“, bylos Nr. 3K-3-188/2011). Teisinai pažeidė CK 1.2 straipsnyje įtvirtintą teisėtų lūkesčių principą (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 21 d. nutarimas). Šiuo atveju teismai pažeidė kasatoriaus teisėtus lūkesčius, kad teisės aktų normos bus taikomos jam taip pat, kaip ir kitiems asmenims, taip pat asmens lygybės įstatymui principą. Teismai nepaaiškino, kodėl vieniems asmenims nustatytas 5 metų priverstinio išieškojimo senaties terminas gali būti taikomas, skaičiuojant nuo teisės išieškoti mokestinę nepriemoką atsiradimo, o kasatoriui negali būti taikomas. Vertinant šią situaciją svarbu paisyti ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintų teisingumo, protingumo bei sąžiningumo reikalavimų.

3. Teismai neteisingai nustatė išieškojimo senaties termino pradžios momentą, nepagrįstai netaikė MAĮ 96 straipsnio 1 dalies 1 punkto, pagal kurį delspinigiai pradedami skaičiuoti kitą dieną po atitinkamo mokesčio sumokėjimo termino pagal galiojančius teisės aktus pasibaigimo, ir MAĮ 98 straipsnio 2 dalies, pagal kurią delspinigiai negali būti skaičiuojami ilgiau kaip 180 dienų. Kasatoriaus įsitikinimu, delspinigiai galėjo būti priskaičiuoti ne daugiau kaip už 180 dienų ir visos apskaičiuotos, bet neįvykdytos mokestinės prievolės, kurioms nuo teisės priverstinai išieškoti atsiradimo dienos suėjęs penkerių metų priverstinio išieškojimo senaties terminas, turėjo būti pripažintos pasibaigusiomis, kaip tai nustatyta VSDĮ 16 straipsnio 7 dalyje ir kaip tai buvo daroma dėl kitų mokesčių mokėtojų. Teismai nepagrįstai netaikė MAĮ nuostatų ir Valstybinės mokesčių inspekcijos nurodymų mokesčių administratoriams (taip jų – ir VSDFV) dėl delspinigių, apskaičiuotų pagal finansų ministro įgaliojimus (Valstybinės mokesčių inspekcijos 2007 m. vasario 15 d. raštas Nr. (29.3-31-3)-R-1968). Teismai ignoravo kasatoriaus nurodytą aplinkybę, kad 2001 m. spalio 11 d. VSDĮ 38 straipsnio 1 dalis buvo papildyta, nurodant, jog „delspinigiai skaičiuojami Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo nustatyta tvarka“. Atsisakydami taikyti MAĮ, bylą nagrinėję teismai neatsižvelgė į tai, kad MAĮ 39 straipsnio 9 dalyje nustatyta, jog jeigu mokestis pagal mokesčių teisės aktus turėjo būti sumokėtas iki 1996 m. birželio 30 d., už ne laiku sumokėtą mokestį skaičiuojamų delspinigių suma negali viršyti 100 procentų nesumokėto mokesčio sumos (nagrinėjamu atveju iš kasatoriaus įmonės priteista 71 825 Lt nesumokėtų valstybinio socialinio draudimo įmokų ir net 81 297 Lt delspinigių).

4. Teismai netaikė MAĮ ir VSDĮ normų, nustatančių mokesčių nepriemokos priverstinio išieškojimo 5 metų senaties terminą (VSDĮ 16 straipsnio 7 dalis; MAĮ 29 straipsnio 3 dalis). Logiškai bei gramatiškai aiškinant šias nuostatas bei jų atsiradimo aplinkybes, darytina išvada, kad jos gali būti taikomos ir mokestinių nepriemokų, atsiradusių iki šių nuostatų įsigaliojimo išieškojimui, mokestinės nepriemokos senaties terminą pradedant skaičiuoti nuo mokestinės nepriemokos priverstinio ieškojimo teisės atsiradimo dienos. Toks įstatymo aiškinimas būtų logiškas, nes senaties termino netaikymas mokestinių prievolių vykdymui ne ginčo ar priverstine tvarka, pažeidžia subjekto, kuriam šios nuostatos taikomos, teises, nes šią prievolę paverčia amžina, o tai nesuderinama su teisinės valstybės principu – bet kuri prievolė praėjus tam tikram laikotarpiui praranda savo ekonominį ir socialinį pobūdį ir jos vykdymas tampa netikslingas ar netgi žalingas. Anot kasatoriaus, tokią poziciją pagrindžia ir 2001 m. Seimui teikiant tvirtinti konkrečių MAĮ normų pakeitimų projektą pateiktas aiškinamasis raštas.

5. Kasatoriaus nuomone, VSDĮ 16 straipsnio 6 dalis, apribojanti galimybę pažeidėjo padėtį švelninančią teisės normą taikyti retrospektyviai, akivaizdžiai prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalies nuostatai „įstatymui <...> visi asmenys lygūs“, 67 straipsnio 15 punktui, 127 straipsnio 3 daliai, konstituciniam lygiateisiškumo, teisėtų lūkesčių principui, taip pat konstituciniam teisinės valstybės principui, todėl teismai turėjo kreiptis su atitinkamu prašymu į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (CPK 3 straipsnio 3 dalis). Tokią kasatoriaus poziciją patvirtina ir Konstitucinio Teismo praktika, suformuota 2004 m. kovo 16 d., balandžio 21 d., liepos 15 d., gruodžio 1 d. nutarimuose. Nagrinėjamu atveju akivaizdu, kad VSDĮ nuostata dėl senaties termino taikymo iš esmės sušvelnino mokesčių mokėtojų padėtį ir atsakomybę, nes apribojo mokesčių administratoriaus teisę priverstinai išieškoti mokestines nepriemokas, jei yra suėjęs priverstinio išieškojimo senaties terminas. Be to, valstybinio socialinio draudimo nepriemokos apskaičiavimo, sumokėjimo ar priverstinio išieškojimo santykiai iš esmės atitinka Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintą viešojo administravimo, taip pat Administracinių bylų teisenos įstatymo 2 straipsnio 16 dalyje įtvirtintą administracinių teisinių santykių sąvokas.

Atsiliepimu į kasacinį skundą kreditorius Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Marijampolės skyrius prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodama, kad:

1. Bylą nagrinėję teismai teisingai įvertino tą aplinkybę, jog kasatoriaus prašymas patikslinti kreditoriaus reikalavimą yra reiškiamas pakartotinai, todėl nenagrinėtinas.

2. VSD įmokų ieškojimo terminas buvo sureguliuotas VSD įstatymu ir šis įstatymas turi būti taikomas sprendžiant VSD įmokų senaties termino taikymo klausimą. Dėl to teismai teisingai nustatė, kad teisiniai santykiai dėl VSD įmokų ir delspinigių apskaičiavimo bei jų išieškojimo reglamentuojami specialiuoju VSD įstatymu ir tiek, kiek leidžiama šiuo įstatymu, – kitais įstatymais. Atsiliepime pažymima, kad kreditoriaus reikalavimas buvo patvirtintas dar iki VSD įstatymo pakeitimo įstatymo, o iki 2005 m. sausio 1 d. VSD įmokos, baudos ir delspinigiai buvo išieškomi ne ginčo tvarka netaikant senaties termino.

3. Įstatymų galiojimo laiko atžvilgiu išimtis lex benignior retro agit taikoma tik baudžiamąją ir administracinę atsakomybę reglamentuojantiems įstatymams, o ginčo teisiniai santykiai ir jiems taikytinos teisės normos nėra nei baudžiamosios, nei administracinės atsakomybės teisiniai santykiai ir baudžiamąją ar administracinę atsakomybę reglamentuojantys teisės aktai šių santykių nereguliuoja. Pareiga mokėti VSD įmokas nustatyta įstatymu ir skirta valstybinio socialinio draudimo, kaip valstybės socialinės apsaugos sistemos dalies, funkcionavimui užtikrinti, ir niekaip nėra susijusi su administracinės teisės pažeidimais ir už juos taikomomis sankcijomis. Net ir delspinigiai yra netesybų už pavėluotai mokamas įmokas forma, bet ne administracinė sankcija. Tokį principo lex benignior retro agit aiškinimą patvirtina ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (nutartys, priimtos bylose Nr. A4-1406/2006; Nr. A6-975/2006, Nr. P-221/2007). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2006 m. spalio 30 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje pagal pareiškėjo UAB,,Baltijos žuvys“ skundą dėl antstolės veiksmų, bylos Nr. 3K-3-561/2006, išaiškino, kad VSDĮ 16 straipsnio 7 dalis neturi grįžtamosios galios, nes VSD įmokų senaties terminą nustatančių VSDĮ normų galia nukreipta į ateitį.

4. Kasatorius nepagrįstai išplečia MAĮ nuostatų taikymą delspinigių už pavėluotai sumokėtų VSD įmokų skaičiavimui, nes pagal MAĮ 5 straipsnio 4 dalį (redakcija, galiojusi iki 1999 m. lapkričio 3 d.) administruojant VSD įmokas šis įstatymas netaikomas. VSDĮ 4, 38 straipsnių pakeitimo įstatymu buvo tik nustatyta, kad delspinigiai skaičiuojami pagal finansų ministro nustatytą delspinigių normą, taikomą už pavėluotą mokesčių mokėjimą. Pagal VSDĮ 38 straipsnio 1 dalį tik nuo 2001 m. spalio 26 d. buvo nustatyta, kad VSD įmokų delspinigiai skaičiuojami MAĮ nustatyta tvarka. Taigi bylą nagrinėję teismai pagrįstai nusprendė, kad teisiniai santykiai dėl VSD įmokų ir delspinigių apskaičiavimo bei jų išieškojimo reglamentuojami specialiuoju VSD įstatymu ir pagrįstai netaikė kasatoriaus nurodomų MAĮ pakeitimo įstatymo nuostatų.

5. Iki Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 26 d. nutarimo priimti finansų ministro įsakymai, kuriuose buvo nustatyti delspinigių dydžiai, teisės aktų nustatyta tvarka nėra panaikinti arba pakeisti. Dėl to nepagrįstas kasatoriaus teiginys, kad nustatant delspinigių dydį už laiku nesumokėtas VSD įmokas, turėtų būti vadovaujamasi žemesnės galios aktu – Valstybinės mokesčių inspekcijos 2007 m. vasario 15 d. išaiškinimu Nr. (29.3-31-3)-R-1968.

6. Nagrinėjamu atveju VSD įmokos ir delspinigiai skaičiuoti vadovaujantis galiojančiais įstatymais ir kitais teisės aktais, kurie neprieštaravimo ir neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir įstatymams. Kasatoriaus minimos įstatymų ir teisės aktų nuostatos nesusijusios su ginčo teisiniais santykiais. Bylą nagrinėję teismai pagrįstai nustatė, jog nėra pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl kasatoriaus išdėstytų aplinkybių; tą patvirtina ir pirmiau nurodyta teismų praktika.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl santykių, susijusių su valstybinio socialinio draudimo įmokų ir delspinigių mokėjimu, teisinio pobūdžio

Kasaciniame skunde laikomasi pozicijos, kad šioje byloje nagrinėjami teisiniai santykiai yra susiję su mokesčio mokėtojo (administracine) atsakomybe ir kad VSDĮ nuostata, nustatanti nesumokėtų draudėjų ir apdraustųjų asmenų socialinio draudimo įmokų ir apskaičiuotų delspinigių bei baudų išieškojimo senaties terminą, taikytina atgaline tvarka, nes ši nuostata švelnina pažeidėjo padėtį.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nuosekliai plėtojamą jurisprudenciją dėl teisės aktų galiojimo laiko atžvilgiu, kad teisinio reguliavimo srityje egzistuoja bendroji taisyklė: įstatymas atgaline tvarka negalioja. Tai reiškia, kad norminiai aktai paprastai netaikomi tiems faktams ir teisiniams padariniams, kurie atsirado iki šių norminių aktų įsigaliojimo (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1994 m. kovo 16 d., 1994 m. balandžio 21 d., 1994 m. liepos 15 d. ir 1994 m. gruodžio 1 d. nutarimai). Be to, Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad įstatymų leidyboje atgaline tvarka galiojančių įstatymo normų priėmimas yra išimtis. Tai įvyksta, kai apie įstatymo galiojimą atgaline tvarka yra nurodyta pačiame įstatyme arba kai priimami įstatymai, panaikinantys veikos baudžiamumą ar administracinę atsakomybę arba švelninantys bausmę ar administracinę nuobaudą (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1994 m. balandžio 21 d., 2007 m. lapkričio 29 d. nutarimai).

Byloje nagrinėjami pareiškėjo reikalavimai dėl bankrutavusios individualios įmonės R. M. prekybos namų „Tuktukas“ valstybinio socialinio draudimo įmokų ir delspinigių nepriemokų pripažinimo pasibaigusiomis. Šiems teisiniams santykiams netaikytinos nei Administracinių teisės pažeidimų kodekso (pavyzdžiui, ATPK 1723 straipsnis. Valstybinės mokesčių inspekcijos vadovų ir kitų pareigūnų nurodymų nevykdymas; 1886 straipsnis. Valstybinio socialinio draudimo įmokų, išmokų apskaičiavimo ir jų mokėjimo tvarkos pažeidimas), nei Baudžiamojo kodekso (pavyzdžiui, BK 219 straipsnis. Mokesčių nesumokėjimas) normos. Taigi nagrinėjami teisiniai santykiai nesusiję nei su administracinės, nei su baudžiamosios atsakomybės taikymu. Šią išvadą pagrindžia ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kuria akcentuota, kad pareiga mokėti socialinio draudimo įmokas yra nustatyta įstatymu ir skirta valstybinio socialinio draudimo, kaip valstybės socialinės apsaugos sistemos dalies funkcionavimui užtikrinti, ir niekaip nėra susijusi su administraciniais teisės pažeidimais ir už juos taikomomis sankcijomis. Delspinigiai yra netesybų už pavėluotai mokamas įmokas forma, o ne administracinė sankcija (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 18 d. nutartis, administracinės bylos Nr. A14-1406/2006; 2006 m. spalio 13 d. nutartis, administracinės bylos Nr. A6-975/2006).

Tai konstatavusi, teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus kasacinio skundo argumentus, kuriais šioje byloje nagrinėjami teisiniai santykiai vertinami kaip santykiai, neva susiję su mokesčio mokėtojo (administracine) atsakomybe, ir kuriais teigiama apie tam tikrų VSDĮ nuostatų, kaip ribojančių galimybę retroaktyviai taikyti pažeidėjo padėtį švelninančią teisės normą, prieštaravimą Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Dėl valstybinio socialinio draudimo įmokų ir delspinigių priverstinio išieškojimo senaties termino

2004 m. lapkričio 4 d. įstatymu Nr. IX-2535 nuo 2005 m. sausio 1 d. pakeistas (išdėstytas nauja redakcija) Valstybinio socialinio draudimo įstatymas. Nuo nurodytos datos įsigaliojusioje VSDĮ 16 straipsnio 7 dalyje buvo nustatyta, kad į Fondą nesumokėtų draudėjų ir apdraustųjų asmenų socialinio draudimo įmokų ir apskaičiuotų delspinigių bei baudų išieškojimo senaties terminas yra 5 metai. Socialinio draudimo įmokų priverstinio išieškojimo senaties terminas pradedamas skaičiuoti nuo teisės priverstinai išieškoti socialinio draudimo įmokas atsiradimo dienos. Suėjus socialinio draudimo įmokų priverstinio išieškojimo senaties terminui, pasibaigia ir delspinigių bei baudų priverstinio išieškojimo senaties terminas.

Aiškindamas šią teisės normą, kasacinis teismas yra nurodęs, kad tiek senaties terminą, tiek termino eigos pradžią nustatančių įstatymo normų galia nukreipta į ateitį. Įstatymo normos neribotas laiko atžvilgiu taikymas santykiams, atsiradusiems iki jos įsigaliojimo, reikštų įstatymo negaliojimo atgaline tvarka principo pažeidimą. Tokiems santykiams įstatymo normos dėl penkerių metų senaties termino ir šio termino eigos pradžios taikomos nuo įstatymo įsigaliojimo, t. y. nuo 2005 m. sausio 1 d. Taip pat pažymėtina, kad nėra teisinga aiškinti įstatymų normas, remiantis įstatymų lydimuosiuose teisės aktuose nustatytu reglamentavimu; toks aiškinimas nesuderinamas su Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintu įstatymo viršenybės kitų teisės aktų atžvilgiu principu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjo UAB,,Baltijos žuvys“ skundą dėl antstolės veiksmų, bylos Nr. 3K-3-561/2006).

Nagrinėjamoje byloje kasatoriaus reikalavimai grindžiami, be kita ko, Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2007 m. vasario 15 d. paaiškinimais Nr. (29.3-31-3)-R-1968 (T. 1, b. 1. 47-49), taip pat mokesčių administratorių tam tikrais individualaus pobūdžio veiksmais (raštais), kuriais, kasatoriaus nuomone, formuojama jam palanki ir nagrinėjamoje byloje pareikštus reikalavimus pagrindžianti praktika perskaičiuojant, sumažinant, nurašant kaip beviltiškas ir pan. valstybinio socialinio draudimo įmokų ir delspinigių skolas. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinio teismo praktikoje jau yra akcentuota iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio kylanti teismo pareiga pačiam nustatyti ir išaiškinti tikrąją įstatymo prasmę, o ne aklai remtis taikomo įstatymo aiškinimu, kurį yra pateikusi viena ar kita institucija ar pareigūnas (žr., pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1998 m. rugsėjo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Sirowa“ v. Konkurencijos taryba prie Valstybinės konkurencijos ir vartotojų teisių gynimo tarnybos, bylos Nr. 3K-53/1998). Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pagal Mokesčių administravimo įstatymo 12 straipsnio 2, 3 dalis (2004 m. balandžio 13 d. įstatymo Nr. IX-2112 redakcija, galiojanti nuo 2004 m. gegužės 1 d.) apibendrintas mokesčio įstatymo paaiškinimas mokesčių mokėtojui neturi teisės akto galios ir išreiškia kompetentingos valstybės institucijos nuomonę mokesčių įstatymų reglamentuojamais klausimais; mokesčių administratorius <...> turi atsižvelgti į atitinkamo apibendrinto mokesčio įstatymo paaiškinimo turinį. Taigi MAĮ 12 straipsnio nuostatos lemia (tik) mokesčio administratoriaus (bet ne teismo) pareigą atsižvelgti į aptariamo paaiškinimo turinį. Dėl to kasatoriaus nurodyti Valstybinės mokesčių inspekcijos 2007 m. vasario 15 d. paaiškinimai ir (arba) konkrečių mokesčių administratorių individualaus pobūdžio veiksmai negali būti privalomi teismui, juolab negali paneigti ir nepaneigia pirmiau nurodytų kasacinio teismo išaiškinimų, suformuluotų civilinėje byloje Nr. 3K-3-561/2006. Pažymėtina, kad suformuotą teismų praktiką (iki 2004 m. gruodžio 31 d. susiklosčiusiems santykiams netaikyti aptariamų VSDĮ 16 straipsnio 7 dalies nuostatų, įsigaliojusių nuo 2005 m. sausio 1 d.) patvirtina ne tik vėlesnė kasacinio teismo praktika (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. M. v. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, bylos Nr. 3K-3-88/2010; 2010 m. balandžio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. M. ir kt. v. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, bylos Nr. 3K-3-164/2010), bet ir vėliau priimti VSDĮ pakeitimai – nuo 2008 m. sausio 1 d. įsigaliojusioje VSDĮ 16 straipsnio 8 dalyje (2007 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. X-1396 redakcija) expressis verbis nustatyta, kad priverstinio išieškojimo senaties terminas taikomas tik nuo 2005 m. sausio 1 d. atsiradusioms socialinio draudimo įmokų, baudų ir delspinigių skoloms.

Remdamasi išdėstytais motyvais, teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus kasacinio skundo argumentus, kurie grindžiami Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2007 m. vasario 15 d. paaiškinimais ir mokesčių administratoriaus individualaus pobūdžio veiksmais. Kadangi bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai neturėjo pareigos atsižvelgti ir (arba) vadovautis Valstybinės mokesčių inspekcijos paaiškinimais bei kitų mokesčių administratorių individualaus pobūdžio veiksmais, tai atmestini kaip nepagrįsti ir tie kasacinio skundo argumentai, kuriais teigiama, kad, nevertindami atitinkamų pareiškėjo argumentų ir įrodymų (susijusių su pirmiau nurodytais Valstybinės mokesčių inspekcijos paaiškinimais ir mokesčių administratorių individualaus pobūdžio veiksmais), teismai pažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176-182, 185, 187 straipsniai), teisėtų lūkesčių ir lygybės įstatymui principus.

Teisėjų kolegijos vertinimu, bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai tinkamai išnagrinėjo visus teisiškai reikšmingus pareiškėjo argumentus, nurodytas aplinkybes ir pateiktus įrodymus; teismų nutartyse nurodyta pakankamai motyvų ir jų pagrindu padarytų išvadų, pagrindžiančių atitinkamų VSDĮ ir MAĮ nuostatų taikymą ir (arba) netaikymą šioje byloje nagrinėjamiems santykiams. Tai konstatavusi, teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus kasacinio skundo argumentus, kuriais ginčijamas pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų priimtų nutarčių motyvų išsamumas ir (arba) pakankamumas.

Teisėjų kolegija sutinka su teismų išvada, kad pareiškėjo reikalavimai pripažinti pasibaigusia VSD įmokų ir delspinigių nepriemoką dėl neva suėjusio penkerių metų priverstinio išieškojimo senaties termino yra reiškiami pakartotinai. Šiuo aspektu pažymėtina, kad tiek pareiškime, tiek kasaciniame skunde, teigiant apie šių reikalavimų kitokį faktinį pagrindą, nurodomas ne kitoks reikalavimų faktinis pagrindas, o kitokie įrodymai, kuriais grindžiamas tas pats (pirmiau nurodytas ir teismų nagrinėtas) reikalavimų faktinis pagrindas – priverstinio išieškojimo senaties terminas. Be to, bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai išnagrinėjo ir įvertino visus teisiškai reikšmingus pareiškėjo argumentus, nurodytas aplinkybes ir pateiktus įrodymus, susijusius su nagrinėjamo ginčo esme, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, kasacinio skundo argumentai, kuriais ginčijama teismų išvada dėl pareiškėjo reikalavimų kaip pareikštų pakartotinai ir todėl nenagrinėtinų, yra ne tik nepagrįsti, bet ir teisiškai nereikšmingi.

Pažymėtina, kad kasacinio skundo argumentai iš esmės atkartoja pareiškėjo tiek pirmosios instancijos teismui pateikto pareiškimo, tiek apeliacinės instancijos teismui pateikto atskirojo skundo argumentus, kuriuos bylą nagrinėję teismai išnagrinėjo ir, minėta, skundžiamose nutartyse nurodė pakankamai motyvų ir išvadų dėl pareiškėjo argumentų nepagrįstumo. Dar kartą pažymėdama kasacinio skundo argumentacijos kartotinumą, teisėjų kolegija nepasisako pakartotinai dėl tapačių kasacinio skundo argumentų, kurie jau išnagrinėti ir teisiškai tinkamai kvalifikuoti pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų priimtose nutartyse.

Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus motyvus, konstatuoja, kad bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai priėmė teisėtas ir pagrįstas nutartis, kurių naikinti kasacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Kasaciniame teisme patirta 34,50 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Atmetus kasacinį skundą, šios bylinėjimosi išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš kasatoriaus (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 93 straipsniai, 96 straipsnio 2 dalis, 340 straipsnio 5 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 28 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš kasatoriaus R. M. (duomenys neskelbtini) 34,50 Lt (trisdešimt keturis litus 50 ct) bylinėjimosi išlaidų valstybės naudai.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Dangutė Ambrasienė

Gintaras Kryževičius

Juozas Šerkšnas