Baudžiamoji byla Nr. 2K-292/ 2008
Procesinio sprendimo kategorija
1.1.11.9
1.2.4.1 (S)
2008 m. birželio 30 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Olego Fedosiuko, Viktoro Aiduko ir pranešėjo Valerijaus Čiučiulkos,
rašytinio kasacinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. A. kasacinį skundą dėl Kupiškio rajono apylinkės teismo 2007 m. rugsėjo 14 d. nuosprendžio, kuriuo A. A. nuteistas pagal BK 135 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu ketveriems metams šešiems mėnesiams, pagal BK 284 straipsnio 1 dalį trisdešimt penkioms paroms arešto. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 65 straipsnio 1 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas ketveriems metams šešiems mėnesiams, ją atliekant pataisos namuose.
Skundžiamas ir Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 3 d. nuosprendis, kuriuo Kupiškio rajono apylinkės teismo 2007 m. rugsėjo 14 d. nuosprendis pakeistas: A. A. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinta tai, kad jis atlygino dalį padarytos žalos; pagal BK 135 straipsnio 1 dalį jam paskirta laisvės atėmimo bausmė sumažinta iki ketverių metų trijų mėnesių trukmės; vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, 65 straipsnio 1 dalies 1 punktu, ši bausmė subendrinta su pagal BK 284 straipsnio 1 dalį paskirta bausme ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas ketveriems metams trims mėnesiams.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo V. Čiučiulkos pranešimą,
n u s t a t ė :
A. A. nuteistas už tai, kad kartu su asmeniu, kurio atžvilgiu byla išskirta, 2004 m. lapkričio 5 d., apie 21 val., restorane „Angelė“, esančiame adresu: Panevėžio g. 7a, Rokiškis, t. y. viešoje vietoje, matant kitiems žmonėms, jis įsiveržė į restorano salę, kur asmeniui, kurio atžvilgiu byla išskirta, vieną kartą smogus kumščiu prie staliuko sėdėjusiam V. Z. į galvą, A. A. tyčia lazda, panašia į beisbolo, smogė prie staliuko sėdėjusiam A. P. ne mažiau kaip tris smūgius į pakaušio bei kairės momeninės–smilkininės dalies sritis, tuo dėl pakaušio minkštųjų audinių sumušimo, kaukolės pamato ir skliauto kairės pusės lūžių, kraujo išsiliejimo virš ir po kietuoju galvos smegenų dangalu kairėje momeninėje srityje A. P. sunkiai sutrikdė sveikatą bei šiais įžūliais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams, sutrikdė visuomenės rimtį ir pažeidė viešėją tvarką.
Kasaciniu skundu nuteistasis A. A. prašo: pakeisti Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 3 d. nuosprendį – paskirti laisvės atėmimo bausmę jos vykdymą atidedant; arba grąžinti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Šiuos prašymus nuteistasis motyvuoja tuo, kad teismai tinkamai neįvertino byloje surinktų įrodymų, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą ir padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų. Dėl to, anot nuteistojo, bausmė jam buvo paskirta pažeidžiant BK XI skyriaus, reglamentuojančio nepilnamečio baudžiamosios atsakomybės ypatumus, nuostatas. Ta bausmė yra aiškiai per giežta, neatitinkanti bausmės tikslų. Nuteistasis skunde teigia, kad Rokiškio rajono apylinkės teismas priėmė nepagrįstą sprendimą išskirti jo ir kito kaltinamojo – K. K. baudžiamąsias bylas ir jo baudžiamąją bylą perduoti nagrinėti Kupiškio rajono apylinkės teismui. Šis sprendimas, nuteistojo nuomone, pažeidė BPK 234 straipsnio 5 dalies nuostatas, teisę į gynybą, pablogino jo padėtį, nes K. K. parodymai buvo svarbūs sprendžiant jo kaltės klausimą. Be to, kasatorius mano, kad buvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, nes: baudžiamąją bylą nagrinėti Kupiškio rajono apylinkės teismui paskyrė ne Panevėžio apygardos teismas, o Rokiškio rajono apylinkės teismas savo iniciatyva; nepaisant to, kad Rokiškio rajono apylinkės prokuratūrai buvo pareikštas nušalinimas, jo baudžiamąją bylą nagrinėjant Kupiškio rajono apylinkės teisme teismo posėdyje vis tiek dalyvavo Rokiškio rajono apylinkės prokuratūros prokurorai. Remdamasis BK 41, 61 straipsnio nuostatomis, teisingumo principu, kasatorius teigia, kad įstatymo leidėjas įpareigoja teismą, skiriant bausmę nepilnamečiui, atsižvelgti į BK 91 straipsnio 2 dalies 4 punkto nuostatas, t. y. į nepilnamečio elgesį po nusikaltimo padarymo, tačiau, anot kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas į šią nuostatą tinkamai neatsižvelgė. Cituodamas Lietuvos apeliacinio teismo nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 1A-88-2006 nuteistasis pažymi, kad nusikalstamos veikos padarymo metu jis buvo nepilnametis, mokslai sekėsi patenkinamai, augo daugiavaikėje šeimoje ir, nors šeima nebuvo asociali, tačiau stokojo tėvų priežiūros. Šios aplinkybės, nuteistojo teigimu, lėmė tai, kad jis pradėjo bendrauti su Ž. T., kuris jį ir įtraukė į nusikalstamą veiką, nes būtent Ž. T. kasatoriui parūpino nusikaltimo įrankį ir atgabeno savo dėdės automobiliu, kad jis ir kiti asmenys sumuštų nukentėjusįjį A. P. Nuteistasis skunde teigia, kad pasinaudodamas savo autoritetu Ž. T. įtakojo jo pasirinkimą, nes buvo pilnametis bei įtakingas asmuo jaunimo tarpe. Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nurodo, kad jis negalėjo paaiškinti, kodėl sumušė nukentėjusįjį, nes teismo posėdžio metu jis parodė, jog sumušė nukentėjusįjį liepiamas Ž. T. Nuteistasis teigia, jog tai, kad Ž. T. buvo nusikaltimo iniciatorius, patvirtina liudytojų M. Š. ir A. M. parodymai. Kasatoriaus nuomone, pilnamečio asmens padaryta įtaka turėtų būti pripažinta kaip jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė pagal BK 59 straipsnio 2 dalies nuostatas. Be to, anot kasatoriaus, kyla klausimas, ar dėl aukščiau įvardintų priežasčių šioje nusikalstamoje veikoje nėra eksceso. Kasaciniame skunde nuteistasis teigia, kad nuoširdų asmens gailėjimąsi įrodo nukentėjusiojo atsiprašymas ir noras atlyginti žalą, todėl teismas šią aplinkybę turėjo vertinti ne kaip BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytą atsakomybę lengvinančią aplinkybę, bet ją pripažinti atsakomybę lengvinančia aplinkybe pagal BK 59 straipsnio 2 dalies nuostatas. Nuteistojo nuomone, vertindamas jo elgesį pagal BK 91 straipsnio 2 dalies 4 punkto nuostatas, teismas turėjo atsižvelgti ne tik į tai, kad jis nuoširdžiai gailisi, bet ir į tai, kad jis neginčijo priteistos neturtinės žalos dydžio. Dėl aukščiau išvardintų aplinkybių, kasatoriaus nuomone, teismas vadovaudamasis BK 92 straipsnio 1 dalimi, galėjo paskirti jam bausmę nesusijusią su laisvės atėmimu ir skirti jam auklėjamojo poveikio priemones. Be to, nuteistasis mano, kad teismas tinkamai nesivadovavo BK 54 straipsnio 2 dalies 5, 7 punktų nuostatomis, nes nepakankamai įvertino šias aplinkybes: kasatorius nusikalto būdamas nepilnamečiu; nagrinėjant bylą apeliacine tvarka pasikeitė jo procesinė padėtis, nes jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe buvo pripažinta tai, kad jis atlygino dalį žalos. Anot kasatoriaus, skirdamas bausmę teismas nepagrįstai atsižvelgė į netrukus po šioje byloje nustatyto nusikaltimo įvykdymo jo padarytus administracinius nusižengimus, nes administracinės nuobaudos galiojimas išnyksta po metų. Priimant nuosprendį šis terminas jau buvo praėjęs. Todėl, kasatoriaus nuomone, teismas į tuos pažeidimus neturėjo atsižvelgti. Kasatoriaus teigia, kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės atkartojo pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodytus motyvus, o neatsižvelgė į tai, kad jo asmenybė, socialinė padėtis, moralės normų suvokimas pasikeitė: kasatorius mokosi dirba, atlygino dalį padarytos žalos ir toliau siekia ją atlyginti, darbdavių charakterizuojamas teigiamai, nuoširdžiai gailisi, atsiprašė nukentėjusiojo, turi nuolatinę gyvenamąją vietą, augo ir gyvena daugiavaikėje šeimoje.
Atsiliepime į nuteistojo kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros valstybinio kaltinimo skyriaus prokurorė Dainora Miliūtė prašo tą skundą atmesti. Prokurorė nurodo, kad nagrinėjant bylą iš naujo Rokiškio rajono apylinkės teisme ir pakartotinai neatvykus kaltinamajam K. K., teismas bylos nagrinėjimą atidėjo ir paskelbė šio paiešką. Paieškai nedavus jokių rezultatų ir K. K. vėl neatvykus į teismo posėdį, byla buvo išskirta, o jos nagrinėjimas atidėtas. Prokurorės nuomone, teismas 2007 m. kovo 26 d. nutartimi išskirdamas kaltinamojo K. K. bylą į atskirą ir jos nagrinėjimą atidėdamas baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų nepažeidė, nes tokia teisė numatyta BPK 254 straipsnio 2 dalyje. Nuteistojo teiginys, kad išskirdamas bylas teismas pažeidė BPK 234 straipsnio 5 dalies nuostatas, prokurorės nuomone, nepagrįstas, nes ši įstatymo norma taikoma bylos parengimo nagrinėti teisme stadijoje, o šiuo atveju byla buvo išskirta ją nagrinėjant teisiamajame posėdyje. Atsiliepime prokurorė nurodo, kad Rokiškio rajono apylinkės teismas 2007 m. kovo 26 d. nutartimi nušalino prokurorą Saulių Mulviną, o ne visus Rokiškio rajono apylinkės prokurorus, be to, BPK 267 straipsnio nuostatos reglamentuoja tik nagrinėjamoje byloje dalyvaujančių asmenų nušalinimo tvarką, todėl kitų šioje byloje valstybinio kaltinimo nepalaikančių prokurorų nušalinti teismas negalėjo. Panevėžio apygardos vyriausiasis prokuroras palaikyti valstybinį kaltinimą šioje byloje pavedė Rokiškio rajono apylinkės prokurorams Renaldui Žaliui ir Irenai Pšalgauskienei, kurie nebuvo nušalinti. Todėl baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimai, priešingai nei skunde teigia kasatorius, pažeisti nebuvo. Atsiliepime į kasacinį skundą prokurorė pažymi, kad nebuvo pažeistos ir BPK 229 straipsnio 2 dalies nuostatos. Prokurorė nurodo, kad bylos duomenys patvirtina, jog teismui nušalinus prokurorą ir pačiam nusišalinus, byla dėl jos nagrinėjimo kitame apylinkės teisme buvo persiųsta Panevėžio apygardos teismui ir šio teismo pirmininko 2007 m. kovo 30 d. nutartimi byla buvo paskirta nagrinėti Kupiškio rajono apylinkės teisme. Todėl prokurorė atsiliepime tvirtina, kad kasatoriaus argumentai apie tai, kad Rokiškio rajono apylinkės teismas perdavė nagrinėti šią bylą Kupiškio rajono apylinkės teismui pažeisdamas baudžiamojo proceso įstatymo nuostatas, nes tokią teisę turi tik apygardos teismas, yra klaidinantys.
Atsiliepime prokurorė nurodo, kad svarstydami A. A. skirtinos bausmės klausimą, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, teismai tinkamai atsižvelgė ne tik į BK 54 straipsnyje išdėstytus bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, bet ir į visas skiriant bausmę nepilnamečiui reikšmingas aplinkybes, išvardintas BK 91 straipsnio 2 dalyje: į A. A. gyvenimo ir auklėjimo sąlygas, jo sveikatos būklę ir socialinę brandą, taikytas poveikio priemones ir jų veiksmingumą, elgesį po nusikalstamos veikos padarymo. Nustatęs vieną nuteistojo atsakomybę lengvinančią aplinkybę apeliacinės instancijos teismas, prokurorės nuomone, pagrįstai sutiko su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti tik paskyrus realią laisvės atėmimo bausmę. Nuteistojo kasacinio skundo argumentai, kad už jo įtraukimą į nusikalstamą veiką yra atsakingas kitas asmuo, prokurorės nuomone, vertintini tik kaip dar vienas bandymas išvengti griežtos bausmės už sunkų nusikaltimą klaidinant teismą. Prokurorė mano, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai įvertino tai, kad nuteistasis, nagrinėjant bylą šioje instancijoje, prisipažino padaręs nusikaltimą, išreiškė dėl to apgailestavimą, atlygino nedidelę dalį teismo priteistos žalos bei atsiprašė nukentėjusiojo. Prokurorė teigia, kad teismai pagrįstai nepripažino nuteistojo atsakomybę lengvinančios aplinkybės – nuoširdaus gailėjimosi, nes byloje nustatyta, kad A. A. nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios buvo nenuoširdus, klaidino ne tik ikiteisminio tyrimo pareigūnus, bet ir teismą, ne vieną kartą keisdamas parodymus, savo kaltę tai neigdamas, tai pripažindamas. Anot prokurorės, nukentėjusiojo atsiprašymas, dalies žalos atlyginimas po nusikaltimo padarymo parėjus daugiau kaip trejiems metams ir tik po to, kai buvo priimtas apkaltinamasis nuosprendis ir paskirta griežta laisvės atėmimo bausmė, byloja ne apie nuoširdų gailėjimąsi dėl padaryto nusikaltimo ir jo sukeltų padarinių, o apie susirūpinimą savo paties likimu. Šioje byloje, prokurorės nuomone, tinkamai buvo atsižvelgta į BK 92 straipsnio nuostatas, nes pirmosios instancijos teismui paskyrus ketverių metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę, t. y. viršijančią BK 92 straipsnio 1 dalyje numatytą bausmės dydį, teismas pagrįstai nesvarstė bausmės vykdymo atidėjimo klausimo. Apeliacinės instancijos teismas, prokurorės nuomone, svarstydamas laisvės atėmimo bausmės sumažinimo bei jos vykdymo atidėjimo klausimą, atsižvelgė į nusikaltimo padarymo aplinkybes, į jo pavojingumą, į kaltininko asmenybę bei į kitas šiems klausimams išspręsti reikšmingas aplinkybes ir padarė pagrįstą išvadą, kad bausmės tikslai negali būti pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Padaręs tokią išvadą, apeliacinės instancijos teismas BK 92 straipsnio nuostatų nuteistajam A. A. netaikė pagrįstai. Atsiliepime prokurorė pažymi, kad nuteistajam paskirta bausmė neprieštarauja teisingumo principui dėl šių aplinkybių: veikdamas tiesiogine tyčia, be aiškios priežasties nuteistasis sunkiai sužalojo nukentėjusįjį, kuris tuo metu kaip ir pats nuteistasis buvo nepilnametis; nusikaltimo pasekmės itin sunkios, nes dėl patirtos traumos nukentėjusysis neteko 70 procentų darbingumo, tapo neįgaliu, nusikaltimo pasekmės bus juntamos visą laiką; dėl padaryto įžūlaus nusikaltimo jaunas žmogus prarado galimybę gyventi sveiką bei pilnavertį gyvenimą; nuteistasis dėl padaryto nė kiek nesigailėjo, neteikė nei materialinės nei kitokios pagalbos nukentėjusiajam, jo net neatsiprašė, o tai padarė ir atlygino nedidelę dalį priteistos žalos tik nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, suvokęs bausmės griežtumą ir neišvengiamumą. Prokurorė mano, kad nuteistasis kasaciniame skunde nenurodė tokių argumentų, kurie būtų pakankamas pagrindas keisti ar naikinti skundžiamus teismų sprendimus.
Atsiliepime į kasacinį skundą nukentėjusysis ir civilinis ieškovas A. P. prašo nuteistojo A. A. kasacinį skundą atmesti ir priteisti jam iš A. A. 150 Lt už advokato paslaugas. Nukentėjusysis mano, kad teismai tinkamai kvalifikavo A. A. nusikalstamą veiką ir paskyrė teisingą bausmę. Anot nukentėjusiojo, kasatoriaus argumentai, kad jam paskirta bausmė yra aiškiai per griežta, nepagrįsti, nes teismai tinkamai įvertino nusikalstamos veikos pobūdį, pavojingumą, sunkumą, kasatoriaus asmenybę, padarytą turtinę bei neturtinę žalą ir kitas aplinkybes, reikšmingas skiriant bausmę. Nukentėjusysis atsiliepime pažymi, kad: nuteistasis kaltu prisipažino tik pamatęs, jog nėra kitos išeities; prisipažinimas buvo nenuoširdus ir pavėluotas, tik prieš bylos nagrinėjimą apeliacine tvarka; atlygino tik mažą dalį nusikaltimu padarytai žalai atlyginti priteistos sumos, t. y. tik 3000 Lt, ir tik prieš teismo posėdį apeliacinės instancijos teisme, matomai tikėdamasis, jog laisvės atėmimo bausmės vykdymas bus atidėtas; reguliariai dalimis priteisto civilinio ieškinio nedengia. Nukentėjusiojo nuomone, tinkamai įvertinę visas bylos aplinkybes, teismai padarė pagrįstą išvadą, jog bausmės tikslai bus pasiekti A. A. atliekant realią laisvės atėmimo bausmę.
Kasacinis skundas atmestinas.
Dėl kasacinio skundo argumentų apie BPK reikalavimų pažeidimus
Nuteistojo A. A. kasacinio skundo teiginiai, kad išskiriant bylas, perduodant jo baudžiamąją bylą iš Rokiškio rajono apylinkės teismo į Kupiškio rajono apylinkės teismą, nagrinėjant tą bylą tiek pirmosios tiek apeliacinės instancijos teismuose buvo padaryta esminių BPK reikalavimų pažeidimų, yra nepagrįsti.
Bylos duomenys patvirtina, kad nutartį išskirti bylas teismas priėmė tik tada, kai buvo nustatyta, kad kitas kaltinamasis (K. K.) pasislėpė nuo teismo. Toks sprendimas visiškai atitinka BPK 234 straipsnio 4 dalies, į kurią nuorodą daro teisminio nagrinėjimo stadijoje taikomo BPK 254 straipsnio 1 dalis, nuostatą, kad byla gali būti išskirta į kelias tais atvejais, jeigu tai padeda greičiau išnagrinėti išskirtas bylas. Galimybę priimti tokį sprendimą numato ir BPK 254 straipsnio 2 dalis, kurią šiuo atveju pritaikė teismas. Šiuo atveju A. A. ir K. K. bylų išskyrimas leido A. A. bylą toliau nagrinėti nedelsiant. Priešingu atveju visos bylos nagrinėjimą būtų tekę atidėti neribotam laikui – iki bus surastas pasislėpęs K. K. Priimtą sprendimą išskirti bylas teismas reikiamai motyvavo. Motyvuotai priimant atitinkamose BPK normose numatus sprendimus, tos normos nėra pažeidžiamos. Tokiu atveju apie esminius BPK reikalavimų pažeidimus netenka net kalbėti.
Kasaciniame skunde nuteistasis A. A. tvirtina, kad baudžiamąją bylą nagrinėti Kupiškio rajono apylinkės teismui paskyrė ne Panevėžio apygardos teismas, o Rokiškio rajono apylinkės teismas savo iniciatyva, taip padarydamas esminį BPK reikalavimų pažeidimą. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad šis nuteistojo teiginys yra ne tik nepagrįstas, bet ir klaidinantis, nes duomenų, kad bylą kitam teismui Rokiškio rajono apylinkės teismas perdavė savo iniciatyva, toje byloje nėra. Atvirkščiai, byloje (T. 6, l. 125) yra 2007 m. kovo 30 d. priimta Panevėžio apygardos teismo pirmininko nutartis iš Rokiškio rajono apylinkės teismo gautą baudžiamąją bylą BPK 229 straipsnio 1 dalyje numatytais pagrindais perduoti nagrinėti Kupiškio rajono apylinkės teismui. Toks sprendimas visiškai atitinka BPK 229 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatas.
Kaip bylos nagrinėjimo teisme nešališkumo pažeidimą kasatorius skunde nurodo aplinkybę, kad teisme valstybinį kaltinimą palaikė Rokiškio rajono apylinkės prokuratūros prokurorai, kurie, nuteistojo nuomone, buvo nušalinti nuo dalyvavimo šios bylos nagrinėjime. Šie kasatoriaus argumentai prieštarauja bylos medžiagai. Iš Rokiškio rajono apylinkės teismo 2007 m. kovo 26 d. nutarties turinio matyti, kad teismas nušalino tik prokurorą Saulių Mulviną, o ne visus Rokiškio rajono apylinkės prokurorus. Panevėžio apygardos vyriausiasis prokuroras palaikyti valstybinį kaltinimą šioje byloje pavedė Rokiškio rajono apylinkės prokurorams Renaldui Žaliui ir Irenai Pšalgauskienei, kurie nebuvo nušalinti. Todėl, priešingai nei skunde teigia kasatorius, šiuo atveju baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimai, nebuvo pažeisti.
Kaip dar vieną iš BPK reikalavimų pažeidimų kasatorius skunde nurodo tai, kad, jo nuomone, teismai netinkamai įvertino kai kuriuos įrodymus. Įrodymų vertinimas nėra bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalykas, nes BPK 376 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinės instancijos teismas apskųstus nuosprendžius ir nutartis patikrina tik teisės taikymo aspektu. Todėl šie argumentai (tai daugiausia argumentai apie Ž. T. įtaką kasatoriui) paliekami nenagrinėti.
Dėl kasacinio skundo argumentų apie BK normų, reglamentuojančių bausmės skyrimą nepilnamečiui, pažeidimus
Iš skundžiamų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžių turinio, kitos bylos medžiagos matyti, kad nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismas, priešingai nei skunde teigia kasatorius, BK Bendrosios dalies normų, reglamentuojančių bausmės skyrimą nepilnamečiui, reikalavimų nepažeidė. Teismai tinkamai atsižvelgė ne tik į BK 54 straipsnyje išdėstytus bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, bet ir į visas BK 91 straipsnio 2 dalyje išvardintas aplinkybes, kurios reikšmingos skiriant bausmę nepilnamečiui: į A. A. gyvenimo ir auklėjimo sąlygas, sveikatos būklę ir socialinę brandą, jam taikytas poveikio priemones ir jų veiksmingumą, elgesį prieš ir po nusikalstamos veikos padarymo. Byloje nustatyta, kad: veikdamas tiesiogine tyčia, be aiškios priežasties nuteistasis sunkiai sužalojo nukentėjusįjį, kuris tuo metu kaip ir pats nuteistasis buvo nepilnametis; nusikaltimas padarytas ne spontaniškai ar dėl nepalankiai susiklosčiusių aplinkybių, o iš anksto pasirūpinus nusikaltimo įrankiu, veikiant kryptingai – su į beisbolo lazdą panašiu daiktu smogiant nukentėjusiajam į galvą; nusikaltimo pasekmės itin sunkios, nes dėl patirtos traumos nukentėjusysis neteko 70 procentų darbingumo, tapo neįgaliu, nusikaltimo pasekmės bus juntamos visą laiką; dėl padaryto įžūlaus nusikaltimo jaunas žmogus prarado galimybę gyventi sveiką bei pilnavertį gyvenimą; nuteistasis tiek prieš šį nusikaltimą, tiek po jo yra padaręs administracinių teisės pažeidimų; dėl padaryto nusikaltimo nuteistasis nė kiek nesigailėjo, neteikė nei materialinės nei kitokios pagalbos nukentėjusiajam, jo net neatsiprašė, o tai padarė ir atlygino nedidelę dalį priteistos žalos tik nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, suvokęs bausmės griežtumą ir neišvengiamumą. Nenustatęs nuteistojo A. A. atsakomybę nei lengvinančių, nei sunkinančių aplinkybių (teismas padarė išvadą, jog kaltinime nurodyta atsakomybę sunkinanti aplinkybė – tai, kad veika padaryta apsvaigusio nuo alkoholio asmens – nepasitvirtino), pirmosios instancijos teismas už BK 135 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą A. A. paskyrė mažesnę nei taikomos normos sankcijoje numatytos bausmės vidurkis bausmę – laisvės atėmimą ketveriems metams šešiems mėnesiams. Šią ir pagal BK 284 straipsnio 1 dalį paskirtą bausmę teismas subendrino apėmimo būdu, subendrintą bausmę paskyrė atlikti pataisos namuose. Nustatęs vieną nuteistojo atsakomybę lengvinančią aplinkybę – tai, kad jis savo noru atlygino dalį padarytos žalos – apeliacinės instancijos teismas A. A. paskirtą bausmę sumažino trim mėnesiniais. Apeliacinės instancijos teismas apsvarstė bausmės vykdymo atidėjimo klausimą ir padarė tiek taikytinos normos turinį, tiek byloje nustatytas aplinkybes atitinkančią išvadą, kad BK 92 straipsnio nuostatos A. A. negali būti pritaikytos. Pirma, už tyčinius nusikaltimus A. A. nuteistas laisvės atėmimu daugiau kaip ketveriems metams. Antra, byloje nustatytos aplinkybės neduoda teismui pagrindo manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Tuo tarpu, BK 92 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bausmės vykdymas nepilnamečiui gali būti atidėtas tik tada, kai už tyčinius nusikaltimus nepilnametis nuteisiamas laisvės atėmimu ne daugiau kaip ketveriems metams ir teismas nusprendžia, jog yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Aptartos aplinkybės patvirtina, kad nustatydamas kasatoriui skirtinos laisvės atėmimo bausmės dydį ir neatidėdamas jos vykdymo teismas baudžiamąjį įstatymą taikė tinkamai. Todėl kasatoriaus prašymas skundžiamus teismų sprendimus pakeisti jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidedant yra nepagrįstas.
Iš to, kas išdėstyta, išplaukia, kad naikinti ar keisti skundžiamus teismų sprendimus dėl nuteistojo A. A. kasaciniame skunde nurodytų nėra pagrindo.
Aplinkybę, kad nukentėjusysis ir civilinis ieškovas A. P. turėjo 150 Lt dydžio atstovavimo išlaidų, patvirtina prie jo atsiliepimo į kasacinį skundą pridėtas kvitas. Todėl jo prašymas priteisti šią sumą iš nuteistojo tenkintinas (BPK 106 straipsnio 2 dalis).
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo A. A. kasacinį skundą atmesti.
Priteisti iš A. A. 150 Lt nukentėjusiajam A. P. jo turėtų išlaidų advokato, kuris dalyvavo kaip jo atstovas, paslaugomas apmokėti atlyginimui.
Teisėjai Olegas Fedosiukas
Viktoras Aidukas
Valerijus Čiučiulka
