Dėl administracinių aktų panaikinimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-330/2008

Procesinio sprendimo kategorijos:

30.4.1; 30.5; 30.6

(S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Gintaro Kryževičiaus ir Sigitos Rudėnaitės,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės A. B. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 5 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės A. B. ieškinį atsakovams Kauno apskrities viršininko administracijai, Kauno miesto savivaldybei, G. B. ir E. P.-S. dėl administracinių aktų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovė 2006 m. gegužės 22 d. pareiškė ieškinį, kuriame nurodė, kad Kauno apskrities viršininkas 2006 m. vasario 27 d. įsakymu Nr. 02-01-2298, atsižvelgdamas į Kauno miesto valdybos 1993 m. birželio 15 d. potvarkį Nr. 737-v, nustatė 1971 kv. m žemės sklypo (duomenys neskelbtini) bendraturčiams tokias dalis: G. B. – 892 kv. m, E. P.-S. – 593 kv. m ir ieškovei – 486 kv. m. Ieškovės nuomone, šis įsakymas yra neteisėtas, nes neteisėtai atsižvelgta į niekinį Kauno miesto valdybos 1993 m. birželio 15 d. potvarkį Nr. 737-v, kuriuo G. B. neteisėtai atkurtos nuosavybės teisės į žemę ir grąžinta natūra 892,4 kv. m žemės ginčo sklype. Be to, ginčijamas įsakymas prieštarauja Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. lapkričio 15 d. nutarimu Nr. 1442 patvirtintų Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių 7 punktui, nes neatsižvelgta į bendraturčių turimas gyvenamojo namo dalis. Ieškovė nurodė, kad ji pagal paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijimą (2003 m. vasario 16 d. mirus jos sutuoktiniui L. B.) yra savininkė įmokėto avansinio mokesčio už 941 kv. m žemės sklypą, taip pat ieškovei nuosavybės teise priklauso 1/3 dalis gyvenamojo namo su priklausiniais-kiemo statiniais bei ūkinių pastatų, esančių ginčo sklype. Tuo tarpu atsakovui G. B. nuosavybės teisėmis priklauso 26/100 dalys gyvenamojo namo, E. P.-S. – 122/300 dalys gyvenamojo namo, esančio ginčo sklype. Ieškovė pažymėjo, kad 1995 m. balandžio 17 d. į Kauno miesto valdybos žemėtvarkos tarnybą, prašydamas parduoti 1108 kv. m žemės sklypo dalį, kreipėsi jos sutuoktinis L. B.. Ieškovės teigimu, 1995 m. liepos mėnesį bendraturčiai susitarė, kad L. B. naudosis 941 kv. m sklypo dalimi ir šis susitarimas atitiko faktinį ieškovės šeimos naudojamą sklypą. Už šią sklypo dalį L. B. sumokėjo 360,84 Lt investiciniais čekiais bei 1324,69 Lt vertės priedą dėl inžinerinių statinių. Anot ieškovės, taip valstybės įgaliota įstaiga leido L. B. pirkti jo naudojamą 941 kv. m žemės sklypą, tačiau žemės privatizavimas buvo vilkinamas iki skundžiamo įsakymo priėmimo. Ieškovės manymu, Kauno miesto valdybos 1993 m. birželio 15 d. potvarkio Nr. 737-v 1.2 papunktis, kuriuo buvo nuspręsta G. B. atkurti nuosavybės teises į žemę ir grąžinti natūra 892,4 kv. m žemės sklypą (duomenys neskelbtini) (Kauno miesto valdybos 1993 m. liepos 12 d. potvarkio Nr. 864-v 1.6 papunkčiu buvo ištaisyta potvarkyje Nr. 737-v buvusi klaida) prieštarauja įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 5 straipsniui bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. birželio 11 d. nutarimu Nr. 454 papildytai įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ įgyvendinimo tvarkai. Be to, ginčijamas potvarkis neteisėtas ir dėl to, kad prieštarauja G. B. 1992 m. sausio 27 d. prašyme išreikštai valiai atkurti jam nuosavybės teisę į senelio S. K. žemę, esančią ginčo sklype, ekvivalentine natūra. Kadangi ieškovei nuosavybės teisėmis priklauso 1/3 dalis gyvenamojo namo, tai jai turėtų būti parduodama 657 kv. m žemės vietoje ginčijamu įsakymu nustatytų 486 kv. m, be to, jai turėtų būti grąžinta permoka, sumokėjus už 941 kv. m. Ieškovės teigimu, nors apie pažeistą teisę jos sutuoktinis L. B. turėjo sužinoti ginčijamą potvarkį paskelbus 1993 m. liepos 7 d. laikraštyje „Kauno laikas“, tačiau dėl savo amžiaus ir sunkios sveikatos būklės jis neskaitė laikraščių, be to, turėjo tik pradinės mokyklos išsilavinimą. Ieškovė taip pat pažymėjo, kad laikraštyje paskelbus apie ginčijamą potvarkį buvo nurodyta, kad nuosavybės teisės G. B. atkuriamos į žemės sklypą (duomenys neskelbtini), tai reiškia, kad nei L. B., nei ieškovė negalėjo sužinoti apie savo teisių pažeidimą. Ieškovės nuomone, nurodytos aplinkybės laikytinos svarbiomis atnaujinant dėl svarbių priežasčių praleistą terminą potvarkiui ginčyti. Ieškovė prašė: 1) pripažinti neteisėtais ir panaikinti Kauno miesto valdybos 1993 m. birželio 15 d. potvarkio Nr. 737-v 1.2 papunktį ir 1993 m. liepos 12 d. potvarkio Nr. 864-v 1.6 papunktį bei Kauno apskrities viršininko 2006 m. vasario 27 d. įsakymą Nr. 02-01-2298; 2) įpareigoti Kauno apskrities viršininko administraciją per dvi savaites nuo sprendimo įsiteisėjimo sudaryti su ieškove 657 kv. m valstybinio žemės sklypo (duomenys neskelbtini) pirkimo-pardavimo sutartį; 3) atnaujinti praleistą įstatymų nustatytą terminą Kauno miesto valdybos 1993 m. birželio 15 d. potvarkio Nr. 737-v 1.2 papunkčiui ginčyti, pripažįstant, kad terminas praleistas dėl svarbių priežasčių.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė

Kauno miesto apylinkės teismas 2007 m. liepos 13 d. sprendimu ieškinį patenkino: pripažino neteisėtais ir panaikino Kauno miesto valdybos 1993 m. birželio 15 potvarkio Nr. 737-v 1.2 papunktį, 1993 m. liepos 12 d. potvarkio Nr. 864-v 1.6 papunktį ir Kauno apskrities viršininko 2006 m. vasario 27 d. įsakymą Nr. 02-01-2298; įpareigojo Kauno apskrities viršininko administraciją sudaryti su ieškove 657 kv. m valstybinės žemės sklypo (duomenys neskelbtini) pirkimo-pardavimo sutartį. Teismas nustatė, kad Kauno miesto valdyba 1993 m. birželio 15 d. potvarkio Nr. 737-v 1.2 papunkčiu (pakeistas 1993 m. liepos 12 d. potvarkio Nr. 864-v 1.6 papunkčiu) G. B. atkūrė nuosavybės teises į 892,4 kv. m žemės sklypo (duomenys neskelbtini). Gyvenamasis namas ir priklausiniai, esantys šiame žemės sklype, bendraturčiams priklauso tokiomis dalimis: ieškovei – 1/3 dalis (nuo 2003 birželio 10 d.), atsakovei E. P.-S. – 122/300 dalys (nuo 1995 m. lapkričio 8 d.) ir atsakovui G. B. – 26/100 dalys (nuo 1990 m. lapkričio 23 d.). Kauno apskrities viršininkas 2006 m. vasario 27 d. įsakymu Nr. 02-01-2298 nustatė 1971 kv. m žemės sklypo (duomenys neskelbtini) bendraturčiams tokias dalis: G. B. – 892 kv. m, E. P.-S. – 593 kv. m, A. B. – 486 kv. m. Teismas taip pat nustatė, kad 1990 m. lapkričio 23 d. sudaryta dovanojimo sutartimi M. K. padovanojo G. B. 26/100 dalis pastato ir kitų statinių ginčo sklype. Teismas, remdamasis įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 5 straipsniu (redakcija, galiojusi nuo 1991 m. rugpjūčio 1 d. iki 1994 m. sausio 26 d.) bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. birželio 11 d. nutarimu Nr. 454 (redakcija, galiojusi nuo 1992 m. birželio 11 d. iki 1994 m. sausio 24 d.) papildyta Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ įgyvendinimo tvarka, taip pat konstatavęs esant prieštaravimų G. B. valiai dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo (prašyme, pateiktame Kauno miesto valdybai, G. B. nuosavybės teises į senelio S. K. žemę prašė atkurti ekvivalentine natūra), sprendė, kad ginčijami potvarkiai yra neteisėti ir naikintini. Teismas nurodė, kad, pripažinus iš dalies negaliojančiu ginčijamą 1993 m. birželio 15 d. potvarkį Nr. 737-v, naikintinas ir ginčijamas Kauno apskrities viršininko įsakymas, nes jis prieštarauja Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintų Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių 7 punktui, t. y. ginčijamas įsakymas priimtas, nepaisant bendraturčių turimų gyvenamojo namo dalių. Pažymėjęs, kad minėtų teisės aktų reikalavimai yra imperatyvūs, teismas konstatavo, kad pagal ieškovės turimą 1/3 dalį gyvenamojo namo, jai turėtų būti parduodama 657 kv. m žemės. Įpareigodamas atsakovą Kauno apskrities viršininko administraciją sudaryti su ieškove 657 kv. m valstybinio žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį, teismas nenustatė ieškovės prašomo termino sutarčiai sudaryti, nes atsižvelgė į Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintų Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių reikalavimus. Teismo vertinimu, ieškovės nurodytos aplinkybės laikytinos svarbiomis atnaujinant praleistą įstatymu nustatytą terminą Kauno miesto valdybos potvarkio daliai ginčyti.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovų Kauno miesto savivaldybės ir G. B. apeliacinius skundus, 2008 m. vasario 5 d. sprendimu Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. liepos 13 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą – ieškinį atmetė. Kolegija nustatė, kad 1991 m. gruodžio 19 d. E. P., 1992 m. sausio 27 d. G. B. ir 1992 m. kovo 20 d. M. K. pateikė prašymus atkurti nuosavybės teises į S. K. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą žemės sklypą (duomenys neskelbtini). Šiame sklype esančius pastatus nuosavybės teise valdė trys bendraturčiai: M. K., G. B. ir L. B.. 1993 m. vasario 4 d. pareiškimu M. K. atsisakė teisės į nuosavybės atkūrimą atsakovo G. B. naudai. Gyvenamasis namas ir priklausiniai, esantys ginčo sklype, priklauso bendraturčiams: ieškovei – 1/3 dalis nuo 2003 m. birželio 10 d., atsakovei E. P.-S. – 122/300 dalys nuo 1995 m. lapkričio 8 d. ir atsakovui G. B. – 26/100 dalys nuo 1990 m. lapkričio 23 d. Kolegija konstatavo, kad, atsižvelgdama į įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 5 straipsnio 3 punktą bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. birželio 11 d. nutarimu Nr. 454 patikslintą Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ įgyvendinimo tvarką, taip pat atsižvelgdama į M. K. nuosavybės teisių atsisakymą G. B. naudai, Kauno miesto valdyba ginčijamu potvarkiu pagrįstai atkūrė atsakovui G. B. nuosavybės teises į 2/3 dalis iš likusios perduoti neatlygintinai nuosavybėn 1339 kv. m žemės dalies. Kolegija, atsižvelgdama į įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 11 straipsnio nuostatas bei į tai, kad atsakovas G. B., atkūrus jam nuosavybės teises į žemę natūra, šio turto grąžinimo būdo neginčijo, pripažino nepagrįsta teismo išvadą dėl ginčijamo potvarkio ydingumo kaip prieštaraujančio G. B. valiai. Kadangi G. B. nuosavybės teisės į 892 kv. m ploto žemės sklypo dalį jau buvo atkurtos ginčijamu potvarkiu, tai Kauno apskrities viršininkas, priimdamas ginčijamą įsakymą, pagrįstai atsižvelgė į galiojantį potvarkį ir nepažeidė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintų Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių nuostatų. Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atnaujino įstatymų nustatytą terminą Kauno miesto valdybos potvarkiams ginčyti. Kolegija pažymėjo, kad viešas paskelbimas vietiniame laikraštyje laikytinas pakankamu pranešimu apie priimtą administracinį aktą, be to, dar 1995 m. birželio 6 d. L. B. ir G. B. sudarė susitarimą dėl perkamos žemės sklypo dalių dydžio nustatymo ir jau tuo metu L. B. buvo žinomas G. B. atkuriamos žemės sklypo plotas.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovė A. B. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 5 d. sprendimą ir palikti galioti Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. liepos 13 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Apeliacinės instancijos teismas neteisingai taikė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. lapkričio 15 d. nutarimu Nr. 1442 patvirtintų Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių 7 punktą. Ginčijamu sprendimu teismas paliko galioti Kauno apskrities viršininko įsakymą, kuriuo atsakovas nustatė kasatorei perkamos žemės sklypo dalį bendrojoje nuosavybėje, neatsižvelgiant į kasatorei priklausančią 1/3 dalį gyvenamojo namo. Kadangi nurodytame Vyriausybės nutarime nenustatyta jokių išimčių dėl bendraturčių perkamos žemės sklypo dalių, tai laikytina, kad ginčijamas įsakymas prieštarauja imperatyviajai teisės normai.

2. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 5 straipsnio 3 punktą, kuriame nustatyta, kad asmenims, turintiems gyvenamuosius namus žemės sklype, priklausančiame jiems nuosavybės teise ir faktiškai juo naudojantiems, nuosavybės teisė atkuriama į šį sklypą (redakcija, galiojusi Kauno miesto valdybos potvarkio priėmimo metu). Nors apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad iki nacionalizacijos nuosavybės teisė į 2000 kv. m žemės sklypą (duomenys neskelbtini) pagal Kauno valstybinio archyvo pažymėjimą priklausė S. K., tačiau nurodytą įstatymo nuostatą taikė atsakovui G. B..

3. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. birželio 11 d. nutarimu Nr. 454 papildytos Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ įgyvendinimo tvarkos 30 punktą (nuo 1992 m. birželio 11 d. iki 1994 m. sausio 24 d. galiojusi redakcija). Atsižvelgdamas į tai, kad pastatus nuosavybės teise valdė trys bendraturčiai, ir į tai, kad M. K. atsisakė nuosavybės teisių G. B. naudai, apeliacinės instancijos teismas neteisėtai nustatė, kad 1993 m. birželio 15 d. potvarkio Nr. 737-v 1.2 papunktis (pakeitimas 1993 m. liepos 12 d. potvarkio Nr. 864-v 1.6 papunkčiu) neprieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms. Kasatorės teigimu, apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas CPK 185 straipsnį, nevertino įrodymų, kad 1972 m. L. B. pirko 1/3 dalį gyvenamojo namo su priestatu ir priklausiniais iš M. V. V., pastaroji 1970 m. juos pirko iš S. K., o atsakovui G. B. 26/100 dalis gyvenamojo namo 1990 m. padovanojo M. K., o ne S. K.; atsakovė E. P.-S. 122/300 dalis gyvenamojo namo paveldėjo 1995 m. lapkričio 8 d. iš M. K.. Taip S. K., mirusio 1976 m., nuosavybės teisė į tame sklype esantį gyvenamąjį namą buvo perleista iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo.

4. Apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas ieškinio senaties termino pradžią, pažeidė CPK 185 straipsnį, nes dalį įrodymų vertino nepagrįstai, o kitų byloje esančių įrodymų nevertino, dėl to netinkamai taikė CK 1.131 straipsnio 1 dalį. Be to, apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas CK 1.127 straipsnį, sprendime nenurodė, kuri iš dviejų teismo nustatytų datų laikytina ieškinio senaties termino pradžia: ginčijamo potvarkio paskelbimas laikraštyje ar L. B. ir G. B. sudarytas susitarimas. Kasatorės nuomone, neteisėtas teismo teiginys, kad 1993 m. liepos 7 d. viešas paskelbimas apie ginčijamą potvarkį laikraštyje „Kauno laikas“ yra pakankamas pranešimas apie priimtą administracinį aktą, nes neįvertintas paskelbto potvarkio turinys. Anot kasatorės, paskelbus spaudoje neteisingą atkuriamos nuosavybės adresą, nei L. B., nei kasatorė, būdama jo teisių perėmėja, nebuvo informuoti apie ginčijamą administracinį aktą, juolab kad atsakovai nepateikė duomenų apie 1993 m. liepos 12 d. potvarkio Nr. 864-v 1.6 papunkčio, kuriuo buvo ištaisyta klaida, paskelbimą spaudoje. Pažeisdamas CPK 270 straipsnio 4 dalies 3 punktą, apeliacinės instancijos teismas nenurodė argumentų, dėl kurių atmetė nurodytus rašytinius įrodymus.

5. Pažeisdamas CPK 185 straipsnį, apeliacinės instancijos teismas nevertino įrodymų jų pagrįstumo visapusišku ir objektyviu aplinkybių išnagrinėjimu, nesivadovavo įstatymais taip pat nepagrįstai, todėl šališkai (vertindamas tik atsakovo G. B. paaiškinimus) nustatė, jog dar 1995 m. birželio 6 d. L. B. ir G. B. sudarytas susitarimas įrodo, kad jau tuo metu L. B. žinojo apie G. B. atkuriamos žemės sklypo plotą. Anot kasatorės, aptariamas susitarimas tokios aplinkybės negali patvirtinti; šiuo susitarimu šalys susitarė pirkti jų bendrai naudojamos valdos žemę dalimis ir G. B. neprieštaravo, kad L. B. pirktų didesnę dalį žemės sklypo negu dabar kasatorės nurodytame ieškinio reikalavime. Be to, kadangi G. B. nuosavybės teisė į jam dar 1993 m. atkurtą 892,4 kv. m žemės sklypą (duomenys neskelbtini) nebuvo registruota viešame registre, tai nei L. B., nei kasatorė negalėjo žinoti apie ginčijamus potvarkius. Taikydamas CK 1.131 straipsnio 1 dalį, apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos, t. y. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimo Nr. 39 „Dėl ieškinio senatį reglamentuojančiu įstatymų normų taikymo teismų praktikoje“ 15.1 ir 15.2 papunkčiuose išdėstytų išaiškinimų. Apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas CPK 185 straipsnį, nevertino visų kasatorės pateiktų įrodymų apie L. B. sveikatą, išsilavinimą bei amžių ir nenurodė argumentų, dėl kurių juos atmetė.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas Kauno miesto savivaldybė prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodoma, kad:

1. Atsakovo nuomone, ginčijami administraciniai aktai atitinka kasatorės nurodomas teisės normas.

2. Atsakovas nesutinka su kasatorės argumentu, kad įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 5 straipsnio 3 punkto nuostata galėjo būti taikoma tik S. K.. Atsiliepime pažymima, kad G. B. yra S. K. mirusios dukters A. R. K. sūnus, todėl jam galėjo būti atkuriamos nuosavybės teisės.

3. Atsiliepime atkreipiamas dėmesys į tai, kad kasatorė nenurodė ir nepagrindė, kokių L. B. teisių perėmėja nagrinėjamo ginčo atveju yra kasatorė. Atsakovo teigimu, teisės normos neįpareigoja teismo pasisakyti dėl kiekvieno byloje esančio įrodymo, tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas skundžiamame sprendime nurodė aplinkybes ir įrodymus, kuriais pagrindė išvadą dėl praleisto ieškinio senaties termino.

4. Kasatorė prašo atnaujinti terminą, kurio praleidimo priežasčių svarbumą grindžia sutuoktinio negalia, ligotumu ir menku išsilavinimu, tačiau ieškovas nagrinėjamoje byloje yra ne L. B., o A. B., kuri nenurodė nė vienos priežasties, dėl kurios ji pati praleido įstatymų nustatytą terminą. Be to, atsakovo manymu, L. B. sveikata ir išsilavinimas buvo pakankami, kad jis galėtų laiku ir tinkamai apginti savo teises bei teisėtus interesus: 1995 m. L. B. buvo veiklus žmogus, aktyviai besirūpinantis savo valdos reikalais.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas Kauno apskrities viršininko administracija prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodoma, kad:

1. Esant nepanaikintam Kauno miesto valdybos 1993 m. birželio 15 d. potvarkio Nr. 737-v 1.2 papunkčiui, Kauno apskrities viršininkas neturėjo pagrindo neatsižvelgti į šį potvarkį.

2. Atsakovo teigimu, ginčijamo potvarkio priėmimo metu G. B. turėjo nuosavybės teise pastatus žemės sklype ir teisės aktai nedraudė atkurti jam nuosavybės teises į dalį šio sklypo.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas G. B. prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodoma, kad:

1. Byloje nagrinėjami nuosavybės teisių atkūrimo santykiai susiformavo iki kasatorės nurodomų 1999 ir 2004 m. priimtų Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimų.

2. Teigdama, kad nuosavybė atkurta ne S. K., o atsakovui G. B., kasatorė nepripažįsta universalių paveldėjimo teisės normų.

3. Anot atsakovo, dar 1995 m. birželio 6 d. L. B. žinojo, kad likusios dalies sklypo pirkti negalima, nes ji yra grąžinta atsakovui, todėl ir buvo susitarta pirkti kartu su atsakovu ne kitokią, o tik 941 kv. m sklypo dalį.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Lietuvos Respublikos CPK 353 straipsnio 1 dalyje, apibrėžiančioje bylos kasacinio nagrinėjimo ribas, nustatyta, kad kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu; kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Skirtingai nei pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose, kur nagrinėjami tiek teisės, tiek ir fakto klausimai, sprendžiant bylą kasacine tvarka, teisminio nagrinėjimo dalykas keičiasi, nes kasacinis teismas sprendžia tik teisės klausimus.

Byloje nagrinėjamas ginčas dėl bendraturčio teisės į namų valdos žemę įgyvendinimo. Pagal Žemės reformos įstatymą žemės reformos metu turi būti įgyvendinama asmenų teisė į žemės nuosavybę ir naudojimą, įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis grąžinant neteisėtai nusavintą žemę, perduodant ar suteikiant neatlygintinai nuosavybėn bei parduodant pageidaujantiems ją pirkti, ir pan. (Žemės reformos įstatymo 2 straipsnis). Teisės į žemės nuosavybę įgyvendinimo procese būtinas asmenų, siekiančių šios nuosavybės, interesų derinimas. Žemės reformos įstatyme nustatyta, kad nuosavybės teisių į žemę atkūrimo ją grąžinant, perduodant ar suteikiant neatlygintinai bei išperkant kaimo vietovėse ir miestuose tvarką bei sąlygas nustato Piliečių nuosavybės teisių išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas (6 straipsnis), taip pat nustatyta, jog nežemės ūkio paskirčiai žemė miestuose ir kaimo vietovėse parduodama Vyriausybės nustatyta tvarka (8 straipsnio 2 dalis). Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimo Nr. 260 „Dėl naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ 2.2 papunktyje (redakcija, galiojusi ginčijamo 2006 m. vasario 27 d. įsakymo priėmimo metu), be kita ko, nustatyta, kad šiuo nutarimu patvirtintos Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklės (toliau – Taisyklės) taikomos parduodant valstybinės žemės sklypus, pagal teritorijų planavimo dokumentus suformuotus ir naudojamus kitai paskirčiai, taip pat formuojant (rengiant teritorijų planavimo dokumentus, žemės sklypo planus ir nustatant privatizuojamas žemės sklypo dalis) grąžinamus natūra (turėtoje vietoje) ir perduodamus nuosavybėn neatlygintinai naudojamus namų valdų žemės sklypus asmenims pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą. Patvirtintų Taisyklių 7 punkto 2 pastraipoje nustatyta, kad kiekvieno gyvenamojo namo ar kito statinio arba įrenginio bendraturčio perkama žemės sklypo dalis bendrojoje nuosavybėje nustatoma apskrities viršininko sprendimu, atsižvelgiant į kiekvienam bendraturčiui priklausančią gyvenamojo namo ar kito statinio arba įrenginio dalį, į kurią neįskaitomos gyvenamojo namo ar kito statinio (pagrindinio daikto) priklausinių bendraturčių nuosavybės teise turimos dalys. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad šie norminiai teisės aktai nustato namų valdos bendraturčių ir apskrities viršininko administracijos teises bei pareigas privatizuojant namų valdos žemės sklypus. Pagal juos namų valdos bendraturčiai turi lygias teises įsigyjant namų valdos žemės sklypą, nepriklausomai nuo įsigijimo formos – atkuriant nuosavybės teisę į sklypo dalį ar ją perkant, įsigyjamo žemės sklypo dalį lemia nuosavybės teisės į pastatus dalies dydis. Byloje nustatyta, kad namų valdos (duomenys neskelbtini) žemės sklypo plotas yra 1971 kv. m, ieškovei nuosavybės teise priklauso 1/3 dalis gyvenamojo namo, taigi pagal minėtus norminius teisės aktus ieškovė turi teisę į 1/3 dalį 1971 kv. m ploto namų valdos žemės sklypo, t. y. į 657 kv. m dydžio namų valdos žemės sklypo dalį. Ginčijamu Kauno apskrities viršininko 2006 m. vasario 27 d. įsakymu Nr. 02-01-2298 ieškovei nustatyta 486 kv. m dydžio namų valdos žemės sklypo dalis, t. y. mažesnė, nei ieškovei pagal norminius teisės aktus tenkanti dalis. Dėl to teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ginčijamas Kauno apskrities viršininko įsakymas yra priimtas pažeidžiant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu patvirtintų Taisyklių 7 punkto 2 pastraipos reikalavimus. Aplinkybė, kad ginčijamas Kauno apskrities viršininko įsakymas priimtas atsižvelgiant į Kauno miesto valdybos 1993 m. birželio 15 d. potvarkį Nr. 737-v, neteikia teisinio pagrindo kitokiai išvadai, nes Kauno apskrities viršininkas, atsižvelgdamas į minėtą Kauno miesto valdybos potvarkį, privalėjo atsižvelgti ir į tai, jog, kaip nustatyta byloje, minėto potvarkio dalį dėl žemės sklypo, į kurį atkuriama nuosavybės teisė ir kuris G. B. grąžinamas natūra, dydžio nulėmė tuometės namų valdos (duomenys neskelbtini) bendraturtės ir pretendentės atkurti nuosavybės teises į šios namų valdos žemės sklypą M. K. atsisakymas G. B. naudai teisės į nuosavybės teisių atkūrimą, tuo tarpu E. P.-S. yra M. K. teisių ir pareigų perėmėja. Minėtas Kauno miesto valdybos 1993 m. birželio 15 d. potvarkis neturi įtakos ieškovės subjektinei teisei, atsirandančiai norminių teisės aktų pagrindu, į namų valdos žemės sklypo privatizavimą. Įgyvendinant namų valdos žemės sklypo privatizavimą pagal ginčijamą Kauno apskrities viršininko įsakymą, būtų paneigiama ieškovės subjektinė teisė pirkti jai tenkančią namų valdos žemės sklypo dalį, atitinkančią jos nuosavybės teisės į pastatus dalį, taip pat būtų pažeistas bendraturčių lygiateisiškumo principas. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas ieškinio reikalavimą dėl ginčijamo Kauno apskrities viršininko įsakymo pripažinimo neteisėtu ir panaikinimo, pažeidė materialinės teisės normas, todėl ši apskųsto apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalis naikintina, paliekant galioti atitinkamą pirmosios instancijos sprendimo dalį (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 359 straipsnio 3 dalis).

Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 2 straipsnyje (įstatymo redakcija, galiojusi ginčijamo 1993 m. birželio 15 d. potvarkio priėmimo metu) buvo nustatyta, kad nuosavybės teisė į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatoma: 1) buvusiam turto savininkui, jeigu jis pagal Lietuvos Respublikos įstatymus yra Lietuvos pilietis ir turi šią pilietybę patvirtinantį dokumentą ir nuolat gyvena Lietuvos Respublikoje; 2) mirus buvusiam savininkui – jo vaikams (įvaikiams), tėvams (įtėviams) ir sutuoktiniui; mirus buvusio savininko vaikui, nuosavybės teisė į jam tenkančią išlikusią nekilnojamojo turto dalį atkuriama jo sutuoktiniui ar vaikams, jeigu jie pagal Lietuvos Respublikos įstatymą yra Lietuvos piliečiai ir turi šią pilietybę patvirtinantį dokumentą bei nuolat gyvena Lietuvos Respublikoje. Šio įstatymo 5 straipsnio 3 punkte (įstatymo redakcija, galiojusi ginčijamo 1993 m. birželio 15 d. potvarkio priėmimo metu) buvo nustatyta, kad tais atvejais, kai šio įstatymo 2 straipsnyje nurodyti asmenys turi gyvenamuosius namus žemės sklype, priklausiusiame jiems nuosavybės teise ir faktiškai juo naudojasi (pagal inventorinių bylų duomenis), tai nuosavybės teisė atkuriama į šį sklypą, bet ne didesnį kaip 0,2 ha Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje, Alytuje, Marijampolėje, Druskininkuose, Palangoje ir Birštone ir ne didesnį kaip 0,3 ha kituose miestuose ar miesto tipo gyvenvietėse, neįskaitant pastatų užimamos žemės. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. balandžio 15 d. nutarimu Nr. 470 patvirtintos Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ įgyvendinimo tvarkos 30 punkto trečiojoje pastraipoje (1992 m. birželio 11 d. nutarimo Nr. 454 redakcija, galiojusi ginčijamo 1993 m. birželio 15 d. potvarkio priėmimo metu) buvo nustatyta, kad miestuose, miesto tipo gyvenvietėse ir kaimo vietovėse asmenims, turėjusiems nuosavybės teisę į privačių namų valdos sklypą ir perleidusiems tame sklype namą (jo dalį), nuosavybės teisė į šį sklypą (jo dalį) neatkuriama; jeigu namą (jo dalį) perleido vienas iš buvusio savininko tėvų, sutuoktinių, vaikų ar vaikaičių, nuosavybės teisė į privačių namų valdos sklypą taip pat neatkuriama. Kasaciniame skunde kasatorė kelia teisės klausimus, ar pagal minėtose teisės normose įtvirtintą teisinį reguliavimą galėjo būti atkurta nuosavybės teisė mirusio privataus namų valdos mieste žemės sklypo savininko, turėjusio tame sklype gyvenamąjį namą, vaikaičiui (mirusio savininko mirusio vaiko vaikui) į to buvusio privataus namų valdos žemės sklypo dalį, jeigu jis (vaikaitis) tame žemės sklype turi gyvenamojo namo dalį ir faktiškai juo naudojasi. Teisėjų kolegija, nurodytas teisės normas aiškindama atsižvelgiant į aptariamo įstatymo uždavinius ir tikslus bei sistemiškai, atsižvelgdama į tai, kad aptariamo įstatymo 5 straipsnio 3 punktas nukreipia į visus šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytus asmenis (ne tik į buvusį turto savininką), nagrinėjamos bylos kontekste konstatuoja, jog pagal minėtuose teisės aktuose įtvirtintą teisinį reguliavimą galėjo būti atkurta nuosavybės teisė mirusio privataus namų valdos mieste žemės sklypo savininko, turėjusio tame sklype gyvenamąjį namą, vaikaičiui (mirusio savininko mirusio vaiko vaikui) į to buvusio privataus namų valdos žemės sklypo dalį, jeigu jis (vaikaitis) tame žemės sklype turi gyvenamojo namo dalį ir faktiškai juo naudojasi. Gyvenamųjų namų savininkai, parduodami, dovanodami ar kitaip perleisdami nuosavybės teisę į jiems priklausančių pastatų dalį, netenka teisės atkurti nuosavybės teises natūra į perleistai pastatų daliai tenkančią žemės sklypo dalį. Dėl to atmestini kasacinio skundo argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas ieškinio reikalavimus dėl ginčijamų Kauno miesto valdybos potvarkių pripažinimo neteisėtais ir panaikinimo, netinkamai taikė Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 5 straipsnio 3 punktą bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. birželio 11 d. nutarimu Nr. 454 papildytos Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ įgyvendinimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. lapkričio 15 d. nutarimu Nr. 470, 30 punktą.

Šioje nutartyje jau buvo konstatuota, kad ginčijamas Kauno miesto valdybos 1993 m. birželio 15 d. potvarkis Nr. 737-v neturi įtakos ieškovės subjektinei teisei į žemės sklypo privatizavimą. Tokios įtakos neturi ir ginčijamas Kauno miesto valdybos 1993 m. liepos 12 d. potvarkis Nr. 864-v. Byloje nenustatyta, kad minėti ginčijami potvarkiai pažeidžia ieškovės teises arba įstatymo saugomus interesus. Dėl to ieškinio reikalavimų dėl šių potvarkių pripažinimo neteisėtais ir jų panaikinimo atmetimas nėra kliūtis tenkinti ieškinio reikalavimą dėl ginčijamo Kauno apskrities viršininko įsakymo pripažinimo neteisėtu ir panaikinimo.

Pripažinus, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas ginčą iš esmės, teisėtai atmetė ieškinio reikalavimus dėl ginčijamų potvarkių pripažinimo neteisėtais ir jų panaikinimo bei nesant nustatytos aplinkybės, jog minėti potvarkiai pažeidžia ieškovės teises arba įstatymo saugomus interesus, kiti kasacinio skundo argumentai, kaip teisiškai nereikšmingi ir neturintys įtakos apskųsto sprendimo teisėtumui, nenagrinėtini.

Remiantis išdėstytais argumentais yra teisinis pagrindas panaikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalį, kuria atmestas ieškinio reikalavimas dėl ginčijamo Kauno apskrities viršininko įsakymo pripažinimo neteisėtu ir jo panaikinimo, paliekant galioti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria minėtas reikalavimas yra patenkintas. Tačiau ieškinio reikalavimas įpareigoti Kauno apskrities viršininko administraciją sudaryti su ieškove atitinkamo žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį, atsižvelgiant į šio reikalavimo pagrindą bei teisės aktuose įtvirtintą reguliavimą, vertintinas kaip priešlaikinis. Namų valdos žemės sklypai parduodami laikantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintų Taisyklių. Ieškovės pažeistos teisės yra apginamos ginčijamo Kauno apskrities viršininko įsakymo pripažinimu neteisėtu ir jo panaikinimu. Dėl to apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalis, kuria atmestas ieškinio reikalavimas dėl įpareigojimo sudaryti pirkimo-pardavimo sutartį, paliktina galioti.

Pakeitus apskųstą apeliacinės instancijos teismo sprendimą, atitinkamai keistinas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas (CPK 93 straipsnis). Pagal bylos duomenis, ieškovė šioje byloje iš viso turėjo 5554 Lt bylinėjimosi išlaidų, atsakovas G. B. – 2800 Lt bylinėjimosi išlaidų, atsakovė E. P.-S. – 500 Lt bylinėjimosi išlaidų, taip pat byloje buvo 180 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Ieškovė byloje reiškė tris neturtinio pobūdžio reikalavimus, kasacine tvarka išnagrinėjus bylą vienas iš reikštų reikalavimų patenkintas, o du –atmesti. Byloje turėtos bylinėjimosi išlaidos paskirstytinos proporcingai patenkintų ir atmestų ieškinio reikalavimų daliai: 1) ieškovės naudai iš atsakovų Kauno apskrities viršininko administracijos, G. B. ir E. P.-S. priteistina po 617 Lt; 2) atsakovo G. B. naudai iš ieškovės priteistina 1867 Lt; 3) atsakovės E. P.-S. naudai iš ieškovės priteistina 333 Lt; 4) valstybės naudai iš ieškovės priteistina 120 Lt, o iš atsakovų Kauno apskrities viršininko administracijos, G. B. ir E. P.-S. – po 20 Lt.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1, 3 punktais, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 5 d. sprendimą pakeisti.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 5 d. sprendimo dalį, kuria atmestas ieškinio reikalavimas pripažinti neteisėtu ir panaikinti Kauno apskrities viršininko 2006 m. vasario 27 d. įsakymą Nr. 02-01-2298 bei panaikinta pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl šio reikalavimo, panaikinti ir palikti galioti Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. liepos 13 d. sprendimo dalį, kuria Kauno apskrities viršininko 2006 m. vasario 27 d. įsakymas Nr. 02-01-2298 pripažintas neteisėtu ir panaikintas.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 5 d. sprendimo dalį, kuria atmesti kiti ieškinio reikalavimai, palikti nepakeistą.

Priteisti bylinėjimosi išlaidas: ieškovės A. B. (duomenys neskelbtini) naudai iš atsakovų Kauno apskrities viršininko administracijos (j. a. k. 8860199), G. B. (duomenys neskelbtini) ir E. P.-S. (duomenys neskelbtini) priteisti po 617 (šešis šimtus septyniolika) Lt; 2) atsakovo G. B. naudai iš ieškovės priteisti 1867 (tūkstantį aštuonis šimtus šešiasdešimt septynis) Lt; 3) atsakovės E. P.-S. naudai iš ieškovės A. B. priteisti 333 (trys šimtus trisdešimt tris) Lt; 4) valstybės naudai iš ieškovės A. B. priteisti 120 (šimtą dvidešimt) Lt, o iš atsakovų Kauno apskrities viršininko administracijos, G. B. ir E. P.-S. – po 20 (dvidešimt) Lt.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Antanas Simniškis

Gintaras Kryževičius

Sigita Rudėnaitė