Baudžiamoji byla Nr. 2K–273/2008 nuasmeninta
Procesinio sprendimo kategorija
1.2.14.7.2.
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2008 m. birželio 30 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Piesliako, Alvydo Pikelio, pranešėjos Aldonos Rakauskienės,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. B. kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2007 m. lapkričio 7 d. nuosprendžio, kuriuo A. B. nuteistas pagal BK 223 straipsnio 1 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII–1968 redakcija) 35 MGL (4375 Lt) dydžio bauda, pagal BK 183 straipsnio 1 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII–1968 redakcija) – 50 MGL (6250 Lt) dydžio bauda, pagal BK 184 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII–1968 redakcija) – laisvės atėmimu dvejiems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos jas apimant ir galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas dvejiems metams. Vadovaujantis BK 72 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 3 punktu, konfiskuotas 12 430,46 Lt vertės turtas.
Pagal BK 300 straipsnio 1 dalį (1999 m. gruodžio 31 d. ir 2000 m. gruodžio 31 d. suderinimo aktų suklastojimas ir jų panaudojimas), pagal BK 300 straipsnio 1 dalį (2001 m. gruodžio 31 d. ir 2002 m. gruodžio 31 d. suderinimo aktų suklastojimas ir jų panaudojimas) A. B. išteisintas (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Taip pat skundžiama Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 22 d. nutartis, kuria nuteistojo A. B. apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos pranešimą,
n u s t a t ė :
A. B. nuteistas už tai, kad:
būdamas UAB (duomenys neskelbtini) direktorius, pardavė bendrovei priklausantį turtą: 2004 m. vasario 4 d. už 5000 Lt vilkiką SKANIA R143MA (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), 2004 m. vasario 5 d. už 6372 Lt vilkiką MAN 19.372 (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), 2004 m. kovo 19 d. už 1058,46 Lt metalo laužą (priekabą–šaldytuvą GA3D/5 (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), tačiau gautų pinigų į bendrovės kasą neįnešė ir pasisavino jo žinioje buvusius UAB (duomenys neskelbtini) priklausančius 12 430,46 Lt;
būdamas UAB (duomenys neskelbtini) direktorius, 2004 m. sausio 1 d.–vasario 29 d. laikotarpiu, nenustatytu būdu nenustatytiems asmenims perleisdamas ir, Klaipėdos apygardos teismo 2004 m. vasario 9 d. nutartimi UAB (duomenys neskelbtini) iškėlus bankroto bylą ir paskyrus administratoriumi UAB (duomenys neskelbtini), administratoriaus įgaliotam asmeniui neperduodamas bendrovės turto bei piniginių lėšų, iššvaistė jo žinioje buvusį didelės 43 674,27 Lt vertės UAB (duomenys neskelbtini) turtą: kuro už 795 Lt; 6142 Lt, išduotus einamiems bendrovės reikalams; kasoje buvusius 19 457,54 Lt; 12 433,30 Lt vertės vilkiką SCANIA R113M (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)); 1 537,20 Lt vertės spausdintuvą; 2597,75 Lt vertės tentą; 479,29 Lt vertės telefoną; 1,03 Lt vertės SIM kortelę, 46,76 Lt vertės telefoną „Motorolla“ bei tris mobiliojo ryšio telefonus, kurių vertė atitinkamai 130,09 Lt, 26,85 Lt, 27,46 Lt;
būdamas UAB (duomenys neskelbtini) direktorius, pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnį atsakingas už buhalterinės apskaitos organizavimą, 2003 m. sausio 1 d. –2004 m. vasario 9 d. laikotarpiu aplaidžiai tvarkė UAB (duomenys neskelbtini) buhalterinę apskaitą: pažeisdamas 2001 m. lapkričio 6 d. Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX–574 12 straipsnio 1 dalies bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. vasario 17 d. nutarimu Nr. 179 patvirtintų Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių 3 punkto reikalavimus, 2004 m. sausio mėnesį neišrašė kasos pajamų orderių, į bendrovės kasos Skuode pajamas neužfiksavo 11 398 Lt (5000+6398), gautų iš UAB (duomenys neskelbtini) kasos Kauno filialo, sumažindamas dokumentinį kasos likutį 11398 Lt; pažeisdamas 2001 m. lapkričio 6 d. Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX–574 6 straipsnio 2 dalies bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. vasario 17 d. nutarimu Nr. 179 patvirtintų Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių 10 punkto reikalavimus, nenustatytiems asmenims perleido UAB (duomenys neskelbtini) turtą – pinigų, gautų už parduotą ilgalaikį turtą, buhalterinėje apskaitoje neužregistravo, sumažindamas bendrovės kasos pajamų dokumentinį kasos likutį; pažeisdamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. birželio 3 d. nutarimu Nr. 719 patvirtintos Inventorizacijos tvarkos 3 punkto reikalavimus, prieš sudarant 2003 m. finansinę atskaitomybę, bendrovės turto neinventorizavo ir dėl to nebuvo galima iš dalies nustatyti UAB (duomenys neskelbtini) veiklos, jos ūkinės, komercinės, finansinės būklės rezultatų bei įvertinti turto.
Kasaciniu skundu nuteistasis A. B. prašo Klaipėdos apygardos teismo 2007 m. lapkričio 7 d. nuosprendį bei Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 22 d. nutartį pakeisti, jo veiką iš BK 184 straipsnio 2 dalies perkvalifikuoti į 184 straipsnio 1 dalį ir paskirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu.
Kasatorius teigia, kad teismai pažeidė BPK 20, 301, 305, 326, 328–332 straipsnių reikalavimus, savo išvadas, kad jis padarė BK 184 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, grindė ne įrodymais ir byloje surinkta medžiaga, o prielaidomis. Pinigai bei kitas turtas, kurį jis neva iššvaistė, buvo panaudoti bendrovės interesais. Tai galima patvirtinti įrodymais, tačiau teismai jų nerinko ir jo nurodytų aplinkybių nesiaiškino.
Pirmosios instancijos teismas jo kaltę grindė prielaidomis, spėjimais, pavyzdžiui tuo, kad metalo laužo pardavimo dokumentuose nėra jokių duomenų, jog kartu su priekaba buvo parduotas ir iškomplektuotas vilkikas, kad tokiu atveju parduodamų sunkiasvorių transporto priemonių metalo bendras svoris būtų daug didesnis nei PVM sąskaitoje–faktūroje nurodytas parduodamos priekabos metalo svoris. Teismas neįvertino to, kad dalis išardyto automobilio buvo sudėta į kitą automobilį, kuris tapo tinkamas naudoti. Metalo supirktuvė detaliai nevardija, iš ko susideda priduodamas metalo laužas. Nuosprendyje teigiama, kad „aiškiai melagingas yra kaltinamojo aiškinimas apie priekabos tento, kuris nėra pagamintas iš metalo, pardavimą kartu su metalo laužu“, nes tai neįtraukta į sąskaitą–faktūrą. Kasatorius teigia, kad jokie įrodymai nepatvirtina, jog jis melavo. Bet kokios abejonės turi būti traktuojamos kaltinamojo naudai, tačiau teismas šio teisingumo principo nesilaikė, kaltu pripažino nesant įrodymų. Tie įrodymai, kurie patvirtino jo aiškinimus, nebuvo vertinami arba nebuvo nuodugniai tiriami.
Automobilis SCANIA R1 13M, kuris buvo nusidėvėjęs ir tikrai nekainavo 12 433,30 Lt, buvo išardytas dėl bendrovės interesų – dalis jo detalių buvo panaudota kito automobilio SCANIA R143MA remontui, kita dalis, netinkanti įmonei, buvo parduota. Parduotas buvo ir senas tentas, kuris buvo naudotas iškomplektuotame vilkike. Teismų teiginiai, neva automobilis negalėjo būti išardytas per vieną dieną, o metalo laužo svoris per mažas, tėra spėjimai, nepatvirtinti jokiais įrodymais. Buvo galima išsiaiškinti, kam parduotas vilkikas, ir įsitikinti, ar yra ten įdėtų išardyto vilkiko agregatų, tačiau tai nebuvo padaryta. Teismai net nemėgino išsiaiškinti, kada vilkikas buvo pagamintas, kiek jis svėrė, kiek kilometrų jis buvo nuvažiavęs ne tik neblogais Lietuvos, bet ir kaimyninių valstybių duobėtais keliais. Tiek vilkiko, tiek tento vertė visai ne tokia, kokią nurodė teismai. Remiantis šių daiktų įsigijimo ir naudojimo dokumentais, norminiais aktais, kuriuose nustatyti konkrečių automobilių markių nuvertėjimo nustatymo kriterijai, buvo galima nustatyti jų vertę, pavedant tai padaryti ekspertui ar specialistui. Seną išardytą vilkiką SCANIA R113M teismai įvertino 12 433,30 Lt, o tinkamą naudoti vilkiką SCANIA R143MA, kuris prieš parduodant buvo suremontuotas – tik 5000 Lt. Tai patvirtina, kad teismai nesiekė išsiaiškinti visų aplinkybių ir nustatyti byloje tiesą, taip pat ir turto, kurį neva jis iššvaistė, vertę.
Pirmosios instancijos teisme apklausti liudytojai patvirtino, kad išvykstantiems į reisus vilkikų vairuotojams buvo duodami grynieji pinigai kurui, muito mokesčiams, nakvynei ir kt. Visi pinigai, kuriuos jis neva iššvaistė, buvo panaudoti išimtinai įmonės interesams, tačiau tokie jo teiginiai Baudžiamojo proceso kodekse numatytomis priemonėmis nebuvo tikrinami. Teismas nesiaiškino, ar 2004 m. sausio 1d.–vasario 29 d. bendrovė vykdė veiklą, kiek lėšų tai veiklai buvo išleista. Visi dokumentai iš įmonės buvo paimti; jie, jei ir nevisiškai, tai bent iš dalies patvirtintų, kiek kartų ir kur važiavo vilkikai, kiek išnaudojo kuro ir kiek tam reikėjo lėšų. Šių aplinkybių, kurios turėtų esminės reikšmės teisingam visų aplinkybių išaiškinimui ir įvertinimui, teismai netyrė.
Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas jo apeliacinio skundo iš esmės neišnagrinėjo, todėl priėmė nutartį, kuri negali būti laikoma teisėta. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės pripažino, kad byloje nesurinkta pakankamai įrodymų jo kaltei pagrįsti, kad jo paaiškinimai nepaneigti objektyviais, neginčijamais įrodymais. Šis teismas lyg ir sutiko su jo apeliacinio skundo argumentais dėl vilkiko SCANIA R 113M išardymo ir jo dalies agregatų panaudojimo kito vilkiko remontui, dėl įmonės reikalams panaudotų pinigų, tačiau skundą atmetė jo kaltę pagrįsdamas ne įrodymais, o frazėmis, kurios Baudžiamojo proceso kodekse nevartojamos, pavyzdžiui: „tikėtina“, „nėra galimybės kategoriškai paneigti A. B. versijos apie tai, kad jis vilkiką ardė, kad išardytais agregatais buvo komplektuojamas kitas vilkikas“. Kasatoriaus nuomone, tokios išvados patvirtina, kad bylos aplinkybės nebuvo išsamiai ir nešališkai ištirtos ir tai sukliudė priimti teisingą sprendimą. Iššvaistyto turto vertė turi įtakos veikos kvalifikavimui. Kasatoriaus nuomone, turto vertė nustatyta remiantis ne įrodymais, o prielaidomis, todėl apeliacinės instancijos teismo išvados negali būti pripažintos teisėtomis. Visos abejonės turėjo būti vertinamos jo naudai, todėl apeliacinės instancijos teismas jo veiką iš BK 184 straipsnio 2 dalies turėjo perkvalifikuoti į 184 straipsnio 1 dalį, o dėl piniginių lėšų, vilkiko ir tento iššvaistymo – išteisinti.
Atsiliepimu į nuteistojo A. B. kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroras prašo kasacinį skundą atmesti.
Prokuroras teigia, kad kasatoriaus išvardyti Baudžiamojo proceso kodekso straipsnių pažeidimai yra nemotyvuoti ir nepagrįsti jokia bylos medžiaga. Skunde nurodoma, kad visi pinigai ir kitas turtas buvo panaudoti išimtinai UAB (duomenys neskelbtini) interesams, tačiau iš byloje surinktų duomenų matyti, kad į bendrovės kasą už parduotas mašinas ir kitą turtą gauti pinigai nebuvo įnešti, taip pat nėra jokių dokumentų, patvirtinančių, kad kasatoriaus minimi daiktai – spausdintuvas, mobilusis telefonas „Motorolla“ ir kiti telefonai – buvo sugedę ir išmesti kaip laužas. Šis klausimas buvo nagrinėjamas Lietuvos apeliaciniame teisme. Atsakydamas į A. B. apeliacinį skundą, teismas išaiškino, kad nustatant iššvaistyto turto dydį vadovaujamasi specialisto išvada, o ne kasatoriaus pateiktais teiginiais apie realiai nesančių daiktų susidėvėjimą. Netgi jei nuteistasis iš tiesų vilkiką SCANIA Rl 13M išardė kaip netinkamą naudoti, dalį agregatų sumontavo į parduotą vilkiką SCANIA R143MA, o kitas dalis pardavė kaip metalo laužą, tai neturi reikšmės jo veikos kvalifikavimui pagal BK 184 straipsnio 2 dalį. Kaltininko žinioje buvusio svetimo turto išvaistymo sudėtis yra materiali, nusikaltimas laikomas baigtu nuo svetimo turto pardavimo, padovanojimo ar kitokio perleidimo trečiajam asmeniui momento.
Kasatoriaus nurodomi įstatymų pažeidimai yra deklaratyvūs, nekonkretūs ir niekuo neparemti. Todėl jie negali būti pagrindu keisti teismų sprendimus.
Kasatoriaus teiginys, kad buvo pažeistas teisingumo principas, pagal kurį visos abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai, atmestinas. A. B. teismui negalėjo pateikti jokių dokumentų, patvirtinančių jo teiginius. Visos abejonės, kai jų neįmanoma įrodyti, traktuojamos kaltinamojo naudai, tačiau šiuo atveju surinkta pakankamai įrodymų ir tokių abejonių nebuvo. Kasatoriaus pasisakymai dėl atskirų mašinos dalių perkėlimo iš vienos į kitą yra nepagrįsti jokiais dokumentais. Kadangi UAB (duomenys neskelbtini) nebuvo atliktas turto inventorizavimas, nebuvo galima nustatyti realios tuo metu buvusios automobilių vertės, be to, gautoje sąskaitoje–faktūroje už parduotą metalo laužą nurodytas metalo laužo svoris aiškiai, per mažas palyginus su bendru mašinos ir priekabos svoriu.
Kasacinis skundas atmestinas.
Dėl Baudžiamojo kodekso 184 straipsnio 2 dalies taikymo
Pagal BK 184 straipsnį atsako tas, kas iššvaistė jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą turtą ar turtinę teisę (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII–1969 redakcija).
Patikėtas turtas – tai užimamų pareigų, specialių pavedimų bei sutarčių pagrindu teisėtame kaltininko valdyme esantis svetimas turtas, dėl kurio kaltininkas turi teisiškai apibrėžtus įgalinimus. Svetimo turto (akcinės bendrovės turtas jos akcijų turėtojams yra svetimas turtas) iššvaistymas yra tada, kai kaltininkas jam patikėtą (ar jo žinioje esantį) turtą neteisėtai parduoda, dovanoja ar kitaip perleidžia tretiesiems asmenims. Nusikaltimas laikomas baigtu nuo svetimo turto pardavimo, padovanojimo ar kitokio perleidimo trečiajam asmeniui momento.
Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 184 straipsnio 2 dalį kyla tada, kai kaltininkas iššvaisto didelės vertės, t.y. kai jo vertė viršija 250 MGL dydžio sumą (BK 190 straipsnis), turtą (ar turtinę teisę).
Byloje nustatyta, kad A. B., būdamas UAB (duomenys neskelbtini) direktorius, nenustatytiems asmenims neteisėtai perleido didelės 43 674,27 Lt vertės UAB (duomenys neskelbtini) turtą. Pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes A. B. baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai, perkvalifikuoti padarytą nusikalstamą veiką iš BK 184 straipsnio 2 dalies į 184 straipsnio 1 dalį nėra pagrindo.
Dėl baudžiamojo proceso įstatymo taikymo
Kasatoriaus teiginiai, kad teismų sprendimai pagrįsti prielaidomis, o ne įrodymais, todėl neatitinka BPK 20, 301, 305 straipsniuose nustatytų reikalavimų, atmestini.
Pagal BPK 301 straipsnio 1 dalį teismas privalo nuosprendį pagrįsti tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad nuosprendžio aprašomojoje dalyje teismas turi išdėstyti įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta kitus įrodymus. Šie įstatymo reikalavimai nėra pažeisti, apkaltinamasis nuosprendis pagrįstas teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais, kurie nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstyti, išanalizuoti ir įvertinti. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs apskųsto nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą, pripažino, kad pirmosios instancijos teismas A. B. pagrįstai pripažino kaltu iššvaisčius didelės vertės UAB (duomenys neskelbtini) turtą. Nesutikti su tokia apeliacinės instancijos teismo išvada teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka prašymų atlikti įrodymų tyrimą nebuvo pareikšta, byla apeliacine tvarka išnagrinėta nepažeidžiant BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų, priimtoje nutartyje į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta bei paaiškinta, kodėl jie atmetami (BPK 332 straipsnio 5 dalis). Iššvaistyto turto vertė nustatyta remiantis specialisto išvadomis, padarytomis atlikus UAB (duomenys neskelbtini) ūkinės finansinės veiklos tyrimą. Kasatoriaus ginčijama vilkiko bei tento vertė nustatyta pagal jų likutinę vertę, t. y. indeksavus nusidėvėjimą. Konstatuoti, kad iššvaistyto turto vertė yra mažesnė nei 250 MGL dydžio, teisėjų kolegija neturi pagrindo.
Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinės instancijos teismas apskųstus nuosprendžius ir nutartis patikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Priimtų sprendimų pagrįstumas, nesusijęs su esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Todėl kasatoriaus argumentai, kuriais ginčijamas iššvaistymo, t. y. neteisėto svetimo turto perleidimo tretiesiems asmenims, faktas, nenagrinėtini. Tai buvo apeliacinės bylos nagrinėjimo dalykas, į apelianto argumentus, kaip jau buvo minėta, atsakyta apeliacinės instancijos teismo nutartyje.
Nesant BPK 369 straipsnyje nustatytų nuosprendžio ir paskesnės apeliacinės instancijos teismo nutarties pakeitimo pagrindų, kasacinis skundas laikytinas nepagrįstu.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo A. B. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Vytautas Piesliakas
Alvydas Pikelis
Aldona Rakauskienė
