Civilinė byla Nr. 3K-3-89/2006
Procesinio sprendimo kategorijos: 121.13; 123.2 (S)
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Algimanto Spiečiaus (kolegijos pirmininkas), Dangutės Ambrasienės ir Sigito Gurevičiaus (pranešėjas),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo M. V. (M. V.) kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. liepos 11 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. R. ieškinį atsakovams M. V. bei H. B. G. dėl pasaugos dalyko grąžinimo, palūkanų priteisimo, dalyvaujant trečiajam asmeniui V. R. ekologinės įrangos įmonei, ir atsakovo M. V. priešieškinį ieškovui V. R. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovas V. R. prašė teismo priteisti iš atsakovo M.V. 856 375 Lt ir 5 proc. metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, pripažinti negaliojančia atsakovų M. V. bei H. B. G. 1998 m. liepos 29 d. sudarytą gyvenamojo namo su priklausiniais dovanojimo sutartį, taikyti restituciją. Ieškovas nurodė, kad su atsakovu M. V. 1997 m. balandžio 30 d. sudarė pasaugos sutartį dėl 1 046 250 Lt saugojimo, kuriuos dalimis pagal sutartyje nurodytą grafiką atsakovas turėjo grąžinti iki 1999 m. balandžio 15 d. Atsakovas grąžino ieškovui dalį pinigų (189 875 Lt) bei sumokėjo delspinigius už uždelstą laiką, tačiau likusią dalį (856 375 Lt) atsisako grąžinti. Atsakovas M. V. 1998 m. liepos 29 d. dovanojimo sutartimi perleido savo motinai atsakovei H. B. G. gyvenamąjį namą su kiemo statiniais. Dovanojimo sutartis pažeidžia ieškovo, kaip kreditoriaus, teises, nes atsakovas M. V., perleidęs gyvenamąjį namą (vidutinė rinkos vertė – 898 216 Lt) ir ¼ dalį kiemo statinių (vidutinė rinkos vertė – 8426,40 Lt), iš esmės tapo nemokus, t. y. neturi turto, į kurį būtų galima nukreipti išieškojimą, jeigu būtų patenkintas ieškinys. Dovanojimo sutartis, kaip neatlygintinis sandoris, pripažintina negaliojančia nepriklausomai nuo to, ar kita sandorio šalis – atsakovė H. B. G. – buvo sąžininga ar nesąžininga (CK 6.66 straipsnio 2 dalis).
Atsakovas M. V. priešieškiniu prašė 1997 m. balandžio 30 d. pasaugos sutartį pripažinti negaliojančia. Atsakovas nurodė, kad ieškovas jokios pinigų sumos jam niekada nebuvo perdavęs saugoti. UAB,,Volmeta“, kurios pagrindinis akcininkas tuo metu buvo atsakovas, iš UAB,,Klavera“ už 1 400 000 Lt pirko metalo supirkimo aikštelę. Pirkimo-pardavimo sutartimi UAB,,Volmeta“ įsipareigojo mokėti pardavėjui UAB,,Klavera“ 470 000 Lt, o likusią dalį – 930 000 Lt atsakovas turėjo sumokėti asmeniškai ieškovui, kaip vienam iš UAB,,Klavera“ stebėtojų tarybos narių. Šis įsipareigojimas buvo įformintas sudarant pasaugos sutartį. Kadangi pinigai turėjo būti sumokėti per 24 mėnesius, tai ieškovas pareikalavo nuo šios sumos mokėti 1 proc. dydžio metines palūkanas, kurios įskaičiuotos į bendrą sumą ir vietoje 930 000 Lt sutartyje iš karto nurodyta pinigų suma su palūkanomis – 1 046 250 Lt. UAB,,Volmeta“ laidavo už atsakovo įsipareigojimo pagal pasaugos sutartį įvykdymą. Prievolę pagal sutartį realiai turėjo įvykdyti ne atsakovas, kuris tik formaliai buvo nurodytas skolininku, o UAB,,Volmeta“. 1997 m. balandžio 30 d. pasaugos sutartis yra niekinis sandoris, nes prieštarauja viešajai tvarkai ir gerai moralei (CK 1.81 straipsnis). Ieškovas tokiu sandoriu siekė UAB,,Klavera“ sąskaita neteisėtai gauti nurodytą pinigų sumą, be to, išvengti mokesčių mokėjimo valstybei.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2005 m. kovo 14 d. sprendimu ieškinį ir priešieškinį atmetė. Teismas nurodė, kad 1997 m. balandžio 30 d. ieškovas V. R. ir atsakovas M. V. sudarė pinigų pasaugos sutartį, kurioje nustatyta, jog ieškovas, kaip pasaugos davėjas, perdavė 1 046 250 Lt atsakovui (saugotojui), o pastarasis įsipareigojo šį turtą priimti, saugoti ir pasibaigus saugojimo terminui sugrąžinti. Atiduoti pasaugoti pinigai turi būti grąžinami dalimis sutartyje nustatytais terminais (pasaugos sutarties 2.2 punktas). Pasaugos sutarties 2.6 punkte nustatyta, kad saugotojo parašas po sutartimi liudija, kad jis gavo perduotus pasaugoti pinigus. Saugotojui negrąžinus atiduotų pasaugoti pinigų nustatytais terminais ar saugotojo nesant, pinigus įsipareigojo grąžinti UAB „Volmeta“ (pasaugos sutarties 2.7 punktas). Vėluodamas grąžinti paimtus pasaugoti pinigus, saugotojas moka 0,2 proc. dydžio delspinigius už kiekvieną pavėluotą dieną nuo nesugrąžintos sumos (pasaugos sutarties 2.8 punktas). Teismas nurodė, kad ieškovas savo reikalavimui pagrįsti turi įrodyti, jog jis turėjo, todėl galėjo perduoti ir perdavė atsakovui 1 046 250 Lt pasaugoti, taip pat pasaugos sutarties sudarymo tikslą. Pagrįsdamas gana didelės pinigų sumos turėjimo nuosavybės teise faktą, ieškovas nurodė 1 050 000 Lt paėmęs iš savo ekologinės įrangos įmonės „REV“ kasos 1997 m. balandžio 30 d. kasos išlaidų orderiu. Ieškovas V. R. teigė, kad šiuos pinigus jo individuali ekologinės įrangos įmonė „REV“ gavo iš Airijos įmonės Romnay investments limited pagal 1994 m. liepos 1 d. paskolos sutartį. Teismas nurodė, kad neturi pakankamo pagrindo neginčijamai pripažinti, jog V. R. pasaugos sutarties pasirašymo dieną neturėjo 1 040 000 Lt ir kad šios pinigų sumos įnešimo į individualios įmonės kasą bei jų išėmimo 1997 m. balandžio 30 d. dokumentai yra suklastoti. Tačiau teismas atkreipė dėmesį į tai, kad 1997-2001 metinėse Juridinio asmens teisių neturinčių individualių (personalinių) įmonių ir ūkinių bendrijų pajamų deklaracijose, Gyventojo turto ir pajamų deklaracijose 1 040 000 Lt suma (taip pat sumokėti 189 875 Lt) nenurodyta nei kaip įmonės veiklos pajamos, nei kaip fizinio asmens turimos nuosavybės teise (banke ar ne banke) piniginės lėšos, o ieškovo paaiškinimai bei liudytojų parodymai apie Romnay investments limited 270 000 JAV dolerių (atitinkamai 1 040 000 Lt) perdavimą V. R. ekologinės įrangos įmonei „REV“ nenuoseklūs ir prieštaringi. Teismas atsižvelgdamas į tai, kad V. R. įmonė pagal paskolos sutartį Romnay investments limited 2004 m. rugpjūčio 1 d. privalo grąžinti beveik 1,5 mln. Lt, padarė išvadą, kad daugiau kaip 1 mln. Lt įšaldymas perduodant juos pasaugoti mažai pažįstamam žmogui, skirtingai negu pinigų panaudojimas investicijoms, paskolai, rodo ieškovo, kaip verslininko, neracionalumą, nes dėl tokių savo veiksmų jis patirtų mažiausiai apie 0,5 mln. Lt nuostolio, neįskaitant infliacijos. Teismas, atsižvelgdamas į šias aplinkybes, konstatavo, kad pasaugos sutarties sudarymo motyvai neatitinka pasaugos sutarties tikslų (t. y. turto perdavimo jį pasaugoti, kada pasaugos davėjas dėl objektyvių priežasčių pats to negali padaryti optimaliausiomis sąnaudomis) ir sveiko proto. Teismas, įvertinęs įrodymus, nurodė, kad UAB „Volmeta“, kurios pagrindinis akcininkas ir vadovas buvo atsakovas M. V., nuomojo iš AB „Klavera“ nekilnojamąjį turtą, 1995 metais nuomotojui nusprendus šį turtą parduoti ir pavedus surasti pirkėją bei nustatyti pardavimo kainą stebėtojų tarybai, kurios pirmininkas tuo metu buvo ieškovas V. R., buvęs ir pagrindinio AB „Klavera“ akcininko UAB „Laveros investicija“ valdybos pirmininku, 1997 m. gegužės 9 d. pirkimo-pardavimo sutartimi šis turtas buvo parduotas UAB „Volmeta“ už 470 000 Lt. Nekilnojamųjų daiktų pirkimo-pardavimo sutartyje nurodyta 937 828 Lt pastatų rinkos vertė. Pirkėjas su pardavėju pagal sutartį atsiskaitė iš dalies, sumokėjo 273 583,29 Lt, o su likusios 196 416,71 Lt sumos reikalavimu pardavėjas AB „Klavera“ buvo įrašytas į bankrutavusios UAB „Volmeta“ (šiuo metu išregistruotos iš įmonių registro) trečios eilės kreditorių sąrašą. Atsakovas M. V. ir liudytojai S. M. bei T. Š. teigė, kad derybas su UAB „Volmeta“ savininku M. V., pateikęs įgaliojimą atstovauti AB „Klavera“, vedė ieškovas V. R., kuris objektą siūlė pirkti už 1 400 000 Lt, sutartyje nurodant 470 000 Lt pardavimo kainą, o likusią 930 000 Lt sumą sumokant per jį, įforminus tai pasaugos sutartimi, kurios parengtą rašytinį variantą ir laidavimo sutarties blanką pateikė V. R., įvertinę pasiūlymą ir objekto reikalingumą, UAB „Volmeta“ akcininkai tokį apmokėjimo už perkamą daiktą būdą priėmė ir sutiko laiduoti už M. V. prievolės V. R. įvykdymą pagal pasaugos sutartį, kuria faktiškai buvo įformintas likusios 930 000 Lt už perkamą objektą sumos apmokėjimas su 1 proc. palūkanomis (iš viso 1 046 251 Lt). Tokius pačius parodymus liudytojai S. M., T. Š. ir V. K. davė ir ikiteisminio tyrimo pareigūnams baudžiamojoje byloje, kurioje buvo pareikšti įtarimai V. R. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį. Ieškovas V. R. nepripažino šių aplinkybių, tačiau, teismo nuomone, jo paaiškinimai, duoti teisme civilinės bylos nagrinėjimo metu, ir parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo pareigūnams baudžiamojoje byloje, yra prieštaringi, nenuoseklūs, todėl besąlygiškai nepaneigia liudytojų, įspėtų dėl atsakomybės už žinomai melagingų parodymų davimą, parodymų. Teismas įvertinęs įrodymus laikė, kad labiau tikėtina, kad 1997 m. balandžio 30 d. ieškovas neperdavė atsakovui pasaugoti 1 046 250 Lt ir tarp šalių nebuvo susiklostę pinigų pasaugos teisiniai santykiai. Teismas nurodė, kad de facto nesudarytas sandoris negali sukelti jokių teisinių padarinių, todėl dalies – 189 875 Lt – perdavimas ieškovui nelaikytinas atsakovo pritarimu pasaugos sutarčiai, jos teisėtumo ir (ar) galiojimo pripažinimu. Vertindamas pasaugos sutartį teismas nurodė, kad pareigos grąžinti perduotų pasaugoti daiktų kiekį vykdymas atsižvelgiant į valiutų santykį, pasaugos objekto grąžinimo pasaugos davėjui periodiškumas, pasaugos davėjo įsipareigojimas nereikalauti grąžinti perduotų pasaugoti pinigų prieš terminą, pasaugos sutarties vykdymo neatlygintinumas neatitinka pasaugos sutarties esmės. Teismas nurodė, kad, nenustačius ieškovo, kaip kreditoriaus, subjektinių teisių turėjimo ir jų pažeidimo, nėra pagrindo pripažinti atsakovų M. V. ir H. B.G. nekilnojamojo turto dovanojimo sutartį negaliojančia 2000 m. CK 6.66 straipsnio pagrindu (actio Pauliana). Teismas, atmesdamas atsakovo priešieškinį, nurodė, kad 1964 m. CK 84 straipsnio 1 dalyje nustatytas trejų metų ieškinio senaties terminas 1997 m. balandžio 30 d. pasaugos sutarčiai ginčyti baigėsi 2000 m. gegužės 1 d., t. y. kad atsakovas praleido ieškinio senaties terminą (1964 m. CK 85 straipsnio 2 dalis, 90 straipsnio 1 dalis, 2000 m. CK 1.126 straipsnio 2 dalis, 1.131 straipsnio 1 dalis). Be to, pasaugos sutartį atsakovas prašė pripažinti negaliojančia pagal 2000 m. CK 1.81 straipsnį, nors to neįrodė. Teismas nurodė, kad ieškovas neperdavė atsakovui pasaugoti 1 046 250 Lt, taigi pasaugos sutartis tarp šalių de facto nebuvo sudaryta, o tik de facto sudaryta sutartis gali būti traktuojama kaip esanti niekinė de jure.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2005 m. liepos 11 d. nutartimi ieškovo V. R. apeliacinį skundą tenkino, Vilniaus apygardos teismo 2005 m. kovo 14 d. sprendimą pakeitė: sprendimo dalį, kuria V. R. ieškinys atmestas, panaikino ir priėmė naują sprendimą – V. R. ieškinį tenkino ir priteisė ieškovui V. R. iš atsakovo M. V. 856 375 Lt, taip pat 5 proc. metines palūkanas už priteistą 856 375 Lt sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. nuo 2002 m. gegužės 3 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, pripažino negaliojančia 1998 m. liepos 29 d. dovanojimo sutartį, sudarytą atsakovų M. V. ir H. B.G., taikė vienašalę restituciją – grąžino atsakovui M. V. 451,67 kv. m bendro ploto gyvenamąjį namą su kiemo statiniais, (duomenys neskelbtini); kitą sprendimo dalį paliko nepakeistą. Kolegija nurodė, kad ieškinio reikalavimai kildinami iš 1997 m. balandžio 30 d. šalių sudarytos pasaugos sutarties. Pirmosios instancijos teismas, aiškindamas šią sutartį, nustatinėjo tris, jo nuomone, svarbias aplinkybes: 1) ar pinigų davėjas (ieškovas) galėjo turėti duodamą pasaugoti pinigų sumą; 2) ar jis šią sumą realiai perdavė saugotojui (atsakovui); 3) kokiu tikslu buvo perduoti pinigai ir, įvertinęs įrodymus, padarė išvadą, kad pinigų ieškovas galėjo turėti, tačiau atsakovui jų perduoti negalėjo, nes tai būtų neprotinga ir netikslinga. Su tokia pirmosios instancijos teismo išvada teisėjų kolegija sutiko tik iš dalies. Kolegijos nuomone, pasaugos teisiniuose santykiuose svarbiausia nustatyti aplinkybę, ar pasaugos objektas (šiuo atveju – pinigai) buvo perduoti saugotojui ir ar šis turi pareigą juos grąžinti. Atsakovas neginčija, kad jis su ieškovu sudarė ir pasirašė sutartį. Sutarties 2.6 punkte nustatyta, kad saugotojas (atsakovas) gavo perduotus pinigus ir kad šią aplinkybę jis patvirtina savo parašu po sutartimi. Kolegijos nuomone, įrodyti priešingai, t. y. kad pinigai jam nebuvo perduoti, atsakovas turi tokiu pačiu būdu, t. y. rašytiniais įrodymais, tačiau tokių nepateikė. Kolegija nurodė, kad atsakovas aplinkybę, kad pinigų negavo, įrodinėjo tuo, jog sutartis buvo sudaryta siekiant pridengti kitą juridinių asmenų UAB,,Volmeta“ ir AB,,Klavera“ sudarytą sandorį dėl nekilnojamojo turto perleidimo, tačiau tokiu pagrindu sudarytos sutarties neginčijo ir neprašė jos pripažinti apsimestiniu ar tariamu sandoriu. Kadangi atsakovas teismo sprendimo dalies, kuria atmestas priešieškinis dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, apeliacine tvarka neskundė, tai dėl šios sprendimo dalies kolegija nepasisakė (CPK 320 straipsnis). Kolegijos nuomone, pinigų pagal sutartį grąžinimas patvirtina pinigų pagal sutartį atsakovui perdavimą. Priešingu atveju neaišku, kodėl atsakovas sutartyje nustatytais terminais grąžino ieškovui dalį pinigų. Kolegijos nuomone, atsakovo aiškinimas, kad jis pinigus perdavinėjo už UAB,,Volmeta“ įsigytą nekilnojamąjį turtą, nepagrįstas įrodymais. Priešingai, byloje yra AB,,Klavera“ 1997 m. balandžio 11 d. stebėtojų tarybos posėdžio protokolas, kuriame nurodyta, kad leidžiama parduoti vienuolika išvardintų statinių už 470 000 Lt. Iš pirkimo pardavimo sutarties, 1997 m. gegužės 9 d. sudarytos AB,,Klavera“ ir UAB,,Volmeta“, matyti, kad pastatai parduoti už 470 000 Lt. Priešingų įrodymų, kad būtų susitarta pirkti nekilnojamąjį turtą iš AB,,Klavera“ už 1,4 mln. Lt ar kad 930 000 Lt būtų sutarta mokėti asmeniškai V.R., byloje nėra. Kolegijos nuomone, negalima laikyti liudytojų S. M., V. K., T. Š. parodymų minėtas aplinkybes patvirtinančiais įrodymais, nes jais negalima paneigti rašytinės, notariškai patvirtintos ir galiojančios pirkimo-pardavimo sutarties, be to, šie liudytojai buvo UAB,,Volmeta“ darbuotojai, todėl suinteresuoti liudyti jos naudai. Kolegijos nuomone, taip pat svarbi aplinkybė yra ta, kad pinigų pasaugos sutartis šalių sudaryta 1997 m. balandžio 30 d., o minėta nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartis – 1997 m. gegužės 9 d. Kolegijos nuomone, vargu ar galima tikėtis, kad dar tiksliai nežinant, jog turto perleidimo sutartis bus sudaryta, tam nesant garantijų, būtų apdairu ir protinga pasirašyti sutartį dėl tokios didelės pinigų sumos, savo parašu patvirtinti juos gavus ir įsipareigoti pinigus grąžinti. Be to, atsakovas, būdamas apdairus, protingas ir rūpestingas, vargu ar galėjo pasirašyti sutartį ir prisiimti asmeninius įsipareigojimus už įmonę, netgi jei jis yra pagrindinis tos įmonės akcininkas. Juo labiau, kad pagal Akcinių bendrovių įstatymo nuostatas akcininkai už įmonės skolas neatsako savo turtu. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nurodė, kad ginčo sutarties sąlygos nėra būdingos pasaugos sutarčiai, kad tam tikros sutarties nuostatos, pvz., pinigų grąžinimo grafikas, delspinigiai už jo pažeidimą, iškraipo pačią pasaugos sutarties prasmę. Kolegija nurodė, kad net ir nustačius, jog šalių sutarties sąlygos daugiau būdingos paskolos, o ne pasaugos teisiniams santykiams, tai nėra pagrindas ieškinį atmesti, jeigu yra pakankamai įrodymų, kad sutartis buvo sudaryta ir jos pagrindu prisiimti atitinkami įsipareigojimai, o šios aplinkybės yra įrodytos. Kolegija nurodė, kad ne esminė, o tik antraeilė, kita teismo tirta aplinkybė – ar galėjo turėti ir ar turėjo ieškovas pinigus, kuriuos perdavė atsakovui. Ta aplinkybė, kad ieškovo individuali įmonė galėjo turėti pasaugoti perduotą pinigų sumą, yra patvirtinta kasos išlaidų orderiais, liudytojo A. P. (A. P.) parodymais, audito išvada. Kolegija nurodė, kad ir pirmosios instancijos teismas pripažino, jog nėra paneigtos aplinkybės, kad ieškovo įmonėje galėjo būti sutartimi perduota pinigų suma, atsakovas šių aplinkybių iš esmės neginčija, priešingų, nei išvardyti, įrodymų šiai aplinkybei paneigti nepateikė, todėl kolegija išsamiau neanalizavo pinigų gavimo V. R. individualioje įmonėje aplinkybių. Dar viena pirmosios instancijos teismo nustatinėta aplinkybė – sutarties sudarymo tikslas. Kolegija nurodė, kad byloje surinkti įrodymai nepaneigia ieškovo aiškinimo dėl sutarties sudarymo tikslų, be to, šalys, buvę verslininkai, turėję įvairių ryšių, gali teisme iki galo ir neatskleisti tokios sutarties sudarymo tikslų ir motyvų, ir vien ši aplinkybė nėra pagrindas ieškiniui atmesti. Teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstas išvadas dėl tam tikrų faktų buvimo ar nebuvimo, todėl sprendimo dalis, kuria atmestas ieškinys, naikintina ir priimtinas naujas sprendimas, kuriuo ieškinys tenkinamas. 1998 m. liepos 29 d. dovanojimo sutartimi atsakovas M. V. padovanojo savo motinai H. B. G. gyvenamąjį namą su kiemo statiniais, esančiais (duomenys neskelbtini). Byloje nustatyta, kad po šio sandorio sudarymo beveik neliko atsakovo turto, iš kurio būtų galima tenkinti ieškinį (CK 6.66, 6.67 straipsniai).
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu atsakovas M. V. prašo Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. liepos 11 d. nutartį panaikinti, Vilniaus apygardos teismo 2005 m. kovo 14 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK įtvirtintus asmenų lygybės ir rungimosi principus (6, 12 straipsniai), įrodymų vertinimo taisykles (185 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, pakeisdamas pirmosios instancijos teismo sprendimą, iš esmės nevertino visų įrodymų, nesilaikė įrodymų sąsajumo, leistinumo taisyklių ir atmetė visus atsakovo pateiktus įrodymus, net nebandydamas pašalinti akivaizdžių prieštaravimų. Apeliacinės instancijos teismas ne tik kad motyvuotai neatmetė atsakovo išdėstytų argumentų, pagrįstų rašytiniais ir kitais byloje esančiais įrodymais, kuriais rėmėsi pirmosios instancijos teismas, bet ir iš viso jų nenurodė. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje nenurodoma, kad pasirašant pasaugos sutartį buvo pasirašyta ir laidavimo sutartis (pasaugos sutarties 2.7 punktas), pagal kurią laiku negrąžinus pinigų ieškovas privalėjo pirmiausia kreiptis į laiduotoją (UAB „Volmeta“), taip pat turėjo teisę neginčo tvarka nurašyti negrąžintą pinigų dalį nuo laiduotojo sąskaitos. Šios laidavimo sutarties sąlygos ir kiti byloje esantys įrodymai patvirtina atsakovo teiginius, kokiu tikslu, kokiomis aplinkybėmis ir ko iš tikrųjų siekiant buvo pasirašyta pasaugos sutartis, taip pat iš ko ir kokiu būdu ieškovas ketino neteisėtai gauti pinigus už AB „Klavera“ parduodamą nekilnojamąjį turtą. Labai svarbia aplinkybe apeliacinės instancijos teismas pripažįsta faktą, kad ginčijama pasaugos sutartis buvo sudaryta 1997 m. balandžio 30 d., o su ja susijusi nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartis - 1997 m. gegužės 9 d. Teismo nuomone, tokia tvarka pasirašyti nurodytas sutartis nebuvo apdairu ir protinga, vadinasi, tos sutartys tarpusavyje negali būti susijusios. Kasatoriaus nuomone, tai tikrai nepaneigia atsakovo aiškinimo apie tikrąsias sutarties pasirašymo aplinkybes – nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį buvo atsisakoma pasirašyti iki nebus pasirašyta pasaugos sutartis, o ne atvirkščiai. Atsakovas neneigia, kad taip pasielgdamas rizikavo, tačiau tai buvo vienintelė galimybė UAB „Volmeta“ pasirašyti sutartį su AB „Klavera“. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad raštišką pasaugos sutartį atsakovas galėjo nuginčyti tik rašytiniais įrodymais.
2. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad atsakovas įrodinėjo, jog pasaugos sutartis buvo sudaryta siekiant pridengti kitą sandorį, tačiau tokiu pagrindu sutarties neginčijo. Atsakovas įrodinėjo, kad pasaugos sutartis niekada nebuvo sudaryta de facto, o de jure buvo sudaryta tam, kad ieškovas neteisėtai iš UAB „Volmeta“ gautų 1 046 250 Lt, tai prieštaravo viešajai tvarkai ir gerai moralei (CK 1.81 straipsnis), todėl atsakovas ir pareiškė priešieškinį. Pirmosios instancijos teismas nors ir atmetė priešieškinį, tačiau sprendime iš esmės konstatavo tai, ką atsakovas įrodinėjo, t. y. kad pasaugos sutartis nebuvo sudaryta. Kasatoriaus nuomone, tokiu atveju nereikėjo skųsti apeliacine tvarka teismo sprendimo dalį dėl priešieškinio atmetimo, nes teismas tinkamai teisiškai kvalifikavo priešieškinyje išdėstytas faktines aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-1446/2002). Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas savo nutartyje nepagrįstai nurodo, kad tol, kol įsiteisėjusiu teismo sprendimu sandoris nėra pripažintas negaliojančiu, nėra teisinio pagrindo jį laikyti negaliojančiu. Ši taisyklė galėtų būti taikoma tik tuo atveju, jeigu sandoris būtų sudarytas tiek de jure, tiek de facto. Ta aplinkybė, kad atsakovas dalį pinigų perdavė ieškovui, dar nereiškia, kad atsakovas pripažino pasaugos sutartį ir kad tai įrodo, jog sutartis buvo sudaryta de facto.
4. Pasaugos sutartis yra realinė, t. y. šiai sutarčiai nepakanka vien tik šalių suderintos valios išreiškimo, reikia, kad daiktas būtų perduotas saugotojui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-25/1999), todėl apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad aplinkybės, ar ieškovas galėjo turėti ir turėjo pinigus, kuriuos jis esą perdavė atsakovui, yra nereikšmingos.
5. Apeliacinės instancijos teismas, nurodydamas, kad aiškinant sutartį, svarbu nustatyti tikruosius sutarties šalių ketinimus, jų valią, šiuo principu nesivadovavo, teigdamas, kad svarbiausia nustatyti, ar yra pakankamai įrodymų, jog sutartis (nesvarbu kokia) buvo sudaryta ir jos pagrindu prisiimti atitinkami įsipareigojimai. Apeliacinės instancijos teismas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo pasaugos sutarties vertinimu, privalėjo aiškiai nurodyti, koks sandoris buvo sudarytas, o ne tenkinti ieškinį, priteisdamas pasaugos dalyką.
Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas V. R. prašo kasacinį skundą atmesti, Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. liepos 11 d. nutartį palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas kasaciniame teisme. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas tokiais argumentais:
1. Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas savo nutartyje nutyli faktą, jog kartu su pasaugos sutartimi buvo pasirašyta laidavimo sutartis. Tačiau bylos nagrinėjimo ribas apeliacinės instancijos teisme sudaro apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą faktinis ir teisinis pagrindas (CPK 318 straipsnio 1 dalis, 320 straipsnis). Atsakovas apeliacinės instancijos teismui byloje nepateikė apeliacinio skundo dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria atmestas priešieškinis, o atsiliepime į ieškovo apeliacinį skundą taip pat nenurodė jokių aplinkybių ir jas patvirtinančių įrodymų bei argumentų, susijusių su laidavimo sutarties pasirašymu, jos įvykdymu. Taigi apeliacinės instancijos teismas šiuo klausimu ir neprivalėjo pasisakyti, kitaip būtų pažeidęs apeliacijos ribas (CPK 320 straipsnis). Kasaciniame skunde taip pat klaidingai teigiama, kad ieškovas privalėjo pirmiausia kreiptis į laiduotoją (UAB „Volmeta“) dėl prievolės įvykdymo, pagal CK 214 straipsnio 1 dalį, prievolės neįvykdžius, skolininkas ir laiduotojas atsako kreditoriui kaip solidarieji skolininkai, jeigu ko kito nenumato laidavimo sutartis. Pateiktoje laidavimo sutartyje kitokių taisyklių nenustatyta, todėl taikomos solidariosios skolininkų atsakomybės už prievolės neįvykdymą normos (CK 188 straipsnio 1, 2 dalys).
2. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis šalių pasirašyta pasaugos sutartimi, pinigų grąžinimo pažymomis pagrįstai konstatavo, kad pinigai buvo perduoti, ir remdamasis CK 58 straipsniu, 435 straipsnio 1 dalimi, pagrįstai nurodė, kad priešingą faktą, t. y. kad atsakovas iš ieškovo nebuvo priėmęs pinigų pasaugoti arba kad atsakovas šiuos pinigus ieškovui sugrąžino, atsakovas privalėjo įrodyti rašytiniais įrodymais. Tačiau atsakovas šių aplinkybių leistinomis įrodinėjimo priemonėmis kaip savo reikalavimo atsikirtimo pagrindo neįrodė.
3. Įrodyti aplinkybę, ar galėjo turėti ir ar turėjo ieškovas pinigus, kuriuos perdavė atsakovui, ieškovas neprivalo (1964 m. CK 434 straipsnio 1 dalis). Be to, tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad ieškovo individualioje įmonėje galėjo būti saugoti perduota pinigų suma, o atsakovas bylą nagrinėjant apeliacine tvarka šio fakto net neginčijo.
4. Apeliacinės instancijos teismas savo sprendime nurodė, kokiais įrodymais grindžia savo išvadas ir kokie yra byloje esančių įrodymų vertinimo motyvai, taip pat pateikė argumentus, dėl kurių atmetė atsakovo paaiškinimus dėl pasaugos sutarties, t. y. kad atsakovas neginčijo pasaugos sutarties kaip apsimestinio ar tariamo sandorio, kad tokiam sandoriui pripažinti niekiniu ex officio byloje nepateikta įrodymų, kad nėra pagrindo sudarytą sandorį pripažinti niekiniu ir dėl to, kad atsakovas pats iš dalies jį įvykdė; atsakovo paaiškinimas, kad jis pinigus ieškovui grąžino ne asmeniškai, o už įmonę UAB „Volmeta“, nepagrįstas įrodymais, atsakovas, būdamas apdairus, protingas ir rūpestingas (beje, turintis didelę verslininko patirtį), vargu ar galėjo pasirašyti sutartį ir prisiimti asmeninius įsipareigojimus didelei pinigų sumai už įmonę, nes akcininkai už įmonės skolas neatsako savo turtu. Apeliacinės instancijos teismas savo nutartyje taip pat išsamiai nurodė, kodėl atmeta liudytojų S. M., V. K., T. Š. parodymus ir kitus atsakovo paaiškinimus, nurodydamas tokių parodymų vertinimo motyvus.
k o n s t a t u o j a :
IV. Byloje teismų nustatytos aplinkybės
1997 m. balandžio 30 d. ieškovas V. R. ir atsakovas M. V. sudarė pinigų pasaugos sutartį, kad ieškovas, kaip pasaugos davėjas, perdavė 1 046 250 Lt kitai šaliai atsakovui (saugotojui), o pastarasis įsipareigojo šį turtą priimti, saugoti ir pasibaigus saugojimo terminui sugrąžinti. Atiduoti pasaugoti pinigai grąžinami dalimis sutartyje nurodytais terminais (pasaugos sutarties 2.2 punktas). Pasaugos sutarties 2.6 punkte nustatyta, kad saugotojo parašas po sutartimi liudija, kad jis gavo perduotus pasaugoti pinigus. Saugotojui negrąžinus atiduotų pasaugoti pinigų nustatytais terminais ar saugotojo nesant, pinigus įsipareigojo grąžinti UAB „Volmeta“ pagal garantinį raštą, kuris yra šios sutarties sudėtinė dalis (pasaugos sutarties 2.7 punktas). Vėluodamas grąžinti paimtus pasaugoti pinigus, saugotojas moka 0,2 proc. delspinigius už kiekvieną pavėluotą dieną nuo nesugrąžintos sumos (pasaugos sutarties 2.8 punktas).
V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Kasacinio skundo argumentas, kad apeliacinės instancijos teismas savo nutartyje nenurodė, kad kartu su pasaugos sutartimi buvo pasirašyta ir laidavimo sutartis, šios sutarties įtakos atsiradusiems teisiniams santykiams tarp šalių neanalizavo, nesudaro pagrindo naikinti ginčijamą apeliacinės instancijos teismo nutartį. Pagal CPK 320 straipsnio 1 dalį bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Ši nuostata reiškia, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja ir teisiškai vertina tas faktines bylos aplinkybes, kuriomis pagrįstas apeliacinis skundas ir peržengti apeliacinio skundo ribas gali tik įstatyme nustatytais atvejais (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Iš apeliacinio skundo (T. 3, b. l. 192-198) matyti, kad apeliantas (ieškovas) apeliaciniame skunde nekėlė laidavimo sutarties taikymo klausimų, apie laidavimo sutartį nieko nepasisakyta ir atsakovo atsiliepime į apeliacinį skundą (T. 3, b. l. 202-203), todėl apeliacinės instancijos teismas neprivalėjo ir neturėjo teisinio pagrindo analizuoti minėtą laidavimo sutartį. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad kasaciniame skunde nepagrįstai teigiama, jog ieškovas privalėjo pirmiausia kreiptis į laiduotoją. Tokia nuostata laidavimo sutartyje neįtvirtinta (T. 2, b. l. 13). Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad tiek pagal 1964 m. CK, tiek pagal 2000 m. CK laiduotojo atsakomybė yra solidarioji, jeigu ko kita nenustato laidavimo sutartis (atitinkamai CK 214 straipsnis ir CK 6.81 straipsnis). Taigi šiuo atveju kreditorius (ieškovas) turėjo reikalavimo pasirinkimo teisę.
Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai, įvertinę byloje surinktus įrodymus, konstatavo, kad ieškovas ginčijamos pasaugos sutarties pasirašymo dieną galėjo turėti (turėjo) 1 040 000 Lt ir galėjo šiuos pinigus perduoti atsakovui. Teisėjų kolegija, įvertinusi teismų sprendimais byloje nustatytas aplinkybes, konstatuoja, kad tarp ginčo šalių egzistavo (egzistuoja) finansiniai-teisiniai santykiai, kad atsakovas turėjo finansinių įsipareigojimų ieškovui. Tai patvirtina šalių pasirašyta pasaugos sutartis, ir šio fakto atsakovas neginčija. Atsakovo finansinių įsipareigojimų ieškovui faktą akivaizdžiai patvirtina ir atsakovo pagal šalių sudarytą sutartį sumokėti 190 000 Lt (T. 1, b. l. 8-11). Šios ir kitos byloje nustatytos aplinkybės paneigia kasacinio skundo argumentą, kad pinigai nebuvo perduoti ir sutartis de facto nebuvo sudaryta.
Kasacinio skundo argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis, privalėjo nurodyti, koks sandoris buvo sudarytas, nepagrįsti. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad net ir nustačius, kad šalių sutarties sąlygos daugiau būdingos paskolos, o ne pasaugos teisiniams santykiams, tai nėra pagrindas ieškinį atmesti, jeigu yra pakankamai įrodymų, jog sutartis buvo sudaryta ir jos pagrindu prisiimti atitinkami įsipareigojimai, o šios aplinkybės yra įrodytos. Taigi apeliacinės instancijos teismas, aiškindamas šalių sudarytą sutartį pagal CK 6.193 straipsnį, pripažino, kad buvo sudaryta ne pasaugos, o paskolos sutartis. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo nesutikti su tokiu sutarties aiškinimu.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai dėl teisinio kasatoriaus nurodytų aplinkybių – kokiu tikslu, kokiomis aplinkybėmis ir ko iš tikrųjų siekiant buvo pasirašyta pasaugos sutartis, kad tokiu būdu ieškovas iš UAB „Volmeta“ ketino gauti pinigus už AB „Klavera“ parduodamą nekilnojamąjį turtą – kvalifikavimo susiję su pasaugos sutarties pripažinimo niekine CK 1.87 straipsnio 1 dalies pagrindu kaip apsimestinio sandorio. CK 1.78 straipsnio 5 dalies nuostata, kad niekinio sandorio negaliojimo teisinius padarinius teismas taiko savo iniciatyva (ex officio), reiškia, kad teismas, nustatęs, jog sandoris, kuriuo remiasi viena šalių arba abi šalys, yra niekinis, privalo pripažinti jį negaliojančiu, nors tokio reikalavimo ir nėra pareikšta. Tačiau teismas savo iniciatyva gali pripažinti sandorį niekiniu ir taikyti jo negaliojimo teisinius padarinius tik tokiu atveju, kai aplinkybė, jog sandoris yra niekinis, yra akivaizdi. Tuo atveju, kai sandoris ar aktas nėra akivaizdžiai niekinis, teismas imtis nagrinėti ir spręsti proceso šalių ginčą dėl aplinkybių, suponuojančių kokio nors sandorio ar akto negaliojimą, bei tirti su tuo susijusius įrodymus gali tik esant šalies reikalavimui pripažinti tokį sandorį ar aktą negaliojančiu, pareikštam ieškinio ar priešieškinio forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų teisėjų kolegijos 2002 rugsėjo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB DK „Hermis-draudimas“ v. AB „Šlifavimo staklės“; bylos Nr. 3K-3-1107/2002, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. kovo 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje 312-oji garažų statybos ir eksploatavimo bendrija v. UAB „Skraida“; bylos Nr. 3K-3-150/2004). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamojoje byloje aplinkybė, jog sandoris yra niekinis, nėra akivaizdi, todėl šiuo atveju būtinas šalies reikalavimas pripažinti sandorį negaliojančiu. Pirmosios instancijos teismas atmetė atsakovo priešieškinį dėl sutarties pripažinimo negaliojančia, o atsakovas apeliacinio skundo dėl šios sprendimo dalies peržiūrėjimo nepadavė. Dėl apeliacine tvarka neperžiūrėtų pirmosios instancijos teismų sprendimų kasacija negalima (CPK 341 straipsnio 1 punktas). Taigi teisėjų kolegija šiuo atveju negali pasisakyti dėl kasacinio skundo argumentų, susijusių su sutarties pripažinimo niekine CK 1.87 straipsnio 1 dalies pagrindu kaip apsimestinio sandorio.
CPK 353 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ar nutartis tik teisės taikymo aspektu ir yra saistomas teismų jau nustatytų aplinkybių. Tai reiškia, kad kasacinis teismas neanalizuoja fakto klausimų, todėl kiti kasacinio skundo argumentai dėl fakto, o ne teisės klausimų neanalizuojami ir teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.
Dėl išdėstytų aplinkybių tenkinti kasacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Atmetus kasacinį skundą, vadovaujantis CPK 98 straipsniu, ieškovui V. R. iš kasatoriaus M. V. priteistina 354 Lt išlaidų apmokėti advokato pagalbai rengiant atsiliepimą į kasacinį skundą.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. liepos 11 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti ieškovui V. R. (duomenys neskelbtini) iš atsakovo M. V. (duomenys neskelbtini) 354 Lt išlaidų apmokėti advokato pagalbai rengiant atsiliepimą į kasacinį skundą.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Algimantas Spiečius
Dangutė Ambrasienė
Sigitas Gurevičius
