Dėl įgaliojimo ir dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančiomis

Civilinė byla Nr. 3K-3-421/2009

Procesinio sprendimo kategorijos:

21.4.1.1; 21.4.1.2; 21.4.2.3; 28.1

(S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Egidijaus Baranausko (pranešėjas), Egidijaus Laužiko ir Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas),

sekretoriaujant Indrei Savkinienei,

dalyvaujant ieškovui kasatoriui B. S. S., kasatoriaus atstovui advokatui Albertui Štopui, atsakovui S. S., atsakovų S. S. ir D. S. atstovui advokatui Pranui Makauskui, trečiojo asmens notarės Daivos Manzurovienės atstovui advokatui Mariui Intai,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo B. S. S. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. birželio 9 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo B. S. S. ieškinį atsakovams S. S. ir D. S. dėl įgaliojimo ir dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančiomis; trečiasis asmuo notarė Daiva Manzurovienė.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

2006 m. kovo 21 d. dovanojimo sutartimi atsakovas S. S. padovanojo savo tėvui ieškovui B. S. S. aštuonis žemės sklypus, esančius Vilniaus m. sav., Nemėžio k. 2006 m. balandžio 24 d. ieškovui buvo diagnozuota prasidedanti sunki liga. 2006 m. birželio 20 d. ieškovas sudarė testamentą, kuriuo minėtus sklypus paliko savo sūnui M. S. ir tos pačios dienos įgaliojimu įgaliojo jį savo nuožiūra šiais naudotis, valdyti bei disponuoti. 2006 m. rugsėjo 1 d. ieškovas Vilniaus miesto 2-ajame notarų biure pasirašė įgaliojimą, kuriuo įgaliojo atsakovę D. S. atstovauti jam VĮ Registrų centre, taip pat visose kitose įmonėse ir organizacijose, gaunant ir pateikiant visus dokumentus, reikalingus minėtų žemės sklypų dovanojimui, bei padovanoti šį turtą jo sūnui atsakovui S. S. Tą pačią dieną atsakovė D. S. ieškovo vardu sudarė aštuonių žemės sklypų dovanojimo sutartį su savo sutuoktiniu atsakovu S. S. Teigdamas, kad dėl ligos ir vartojamų vaistų poveikio įgaliojimo pasirašymo metu negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti, be to, neturėjo tikslo perleisti testamentu palikto kitam sūnui turto atsakovui S. S., ieškovas, remdamasis CK 1.89 straipsniu, reikalavo pripažinti jo išduotą 2006 m. rugsėjo 1 d. įgaliojimą atsakovei D. S. negaliojančiu, taip pat prašė pripažinti negaliojančia ir dovanojimo sutartį, nes ją sudarant buvo pažeisti CK 2.134 ir 2.135 straipsnių reikalavimai.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2008 m. balandžio 30 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas pažymėjo, kad sprendžiant sandorio galiojimo klausimą CK 1.89 straipsnio aspektu būtina vertinti sandorio sudariusio asmens būseną jam sudarant sandorį, t. y. reikia nustatyti, ar šis asmuo, sudarydamas ginčo sandorį, iš tikro buvo tokios būsenos, kad negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti dėl jo nurodomų aplinkybių. Teismas nustatė, kad tiek ieškovo nurodytos ligos, tiek jo vartoti medikamentai (vaistai) nesudaro pagrindo išvadai, jog ieškovas buvo nurodytos būsenos. Teismas nurodė, kad, norint pripažinti sandorį negaliojančiu CK 1.89 straipsnio pagrindu, yra būtina nustatyti juridinį kriterijų – ieškovo valios išraiškos trūkumą. Siekiant nustatyti šias aplinkybes byloje buvo paskirta ambulatorinė teismo psichiatrinė ekspertizė ir teismo paskirtas ekspertas – Centrinė teismo psichiatrijos komisija – pateikė ekspertizės išvadą, jog nėra objektyvių duomenų, kad ieškovas 2006 m. rugsėjo 1 d., atsižvelgiant į jo psichikos sveikatos būklę, pasirašydamas įgaliojimą atsakovei D. S., negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti. Teismo teigimu, aplinkybę, kad ieškovas 2006 m. rugsėjo 1 d. buvo sąmoningas ir suprato savo veiksmų esmę, patvirtina ir kiti byloje surinkti įrodymai: byloje nustatyta, jog ieškovas 2006 m. rugsėjo 1-osios rytą nuosavu automobiliu atvyko į darbą, aktyviai dalyvavo tą dieną bendrovėje vykusiame gamybiniame susirinkime, be to, kaip bendrovės direktorius iki ginčijamo įgaliojimo pasirašymo, jo pasirašymo dieną ir vėliau priėmė daug svarbių sprendimų, tikrino ir pasirašė daug finansinių ir kitų su bendrovės veikla susijusių dokumentų, kartu su vadovaujamos bendrovės vadybininke nuosavu automobiliu, kurį pats ir vairavo, vyko į Vilniaus miesto savivaldybę. Teismas pažymėjo, kad trečiasis asmuo notarė D. Manzurovienė patvirtino, jog ginčijamas įgaliojimas ieškovui buvo duotas susipažinti, jis atidžiai jį perskaitė, išsiaiškino jo turinį ir jos akivaizdoje be pastabų šį įgaliojimą pasirašė, ieškovo reakcija ir elgesys pasirašant ginčijamą įgaliojimą buvo normalūs, t. y. tokie pat, kaip ir jai tvirtinant kitus prieš tai jo pasirašomus sandorius. Teismas, remdamasis liudytojų parodymais, nustatė, kad ieškovas 2006 m. rudenį ir 2006 m. rugsėjo 1 d. elgėsi įprastai. Teismo teigimu, 2008 m. kovo 27 d. VĮ Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro gydytojų komisijos dėl ieškovo ligos diagnozės ir gydymo išvados paneigia ieškovo aiškinimus, kad jis, pasirašydamas ginčijamą įgaliojimą, buvo tokios būsenos, jog negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti, bei kartu patvirtina atsakovų aiškinimus, kad ieškovas, pasirašydamas įgaliojimą, visiškai suprato šio veiksmo reikšmę ir prasmę bei išreiškė tikrąją savo valią per įgaliotinę padovanoti savo sūnui atsakovui S. S. įgaliojime nurodytą turtą. Remdamasis šiomis išvadomis, teismas nustatė, kad ieškovas klaidino jį gydžiusius gydytojus ir simuliavo psichinės ligos simptomus, turėdamas tikslą pripažinti įgaliojimą negaliojančiu. Teismas nustatė, kad ieškovas laikotarpiu, kai buvo sudaromi ginčo sandoriai (nuo 2006 m. liepos 21 d. iki 2006 m. rugsėjo 19 d.) pagalbos į gydytojus nesikreipė, nedarbingumo pažymėjimo neturėjo, ėjo atsakingas pareigas – vadovavo verslo įmonei. Teismas kritiškai vertino ieškovo ir liudytojų M. S. (ieškovo sūnaus) ir J. S. (ieškovo žmonos) paaiškinimus, nes jų teiginius paneigia kitų liudytojų paaiškinimai bei į bylą pateikti rašytiniai įrodymai. Ieškovo atstovų teismui pateiktą ieškovo dukters R. I. atsakymą raštu į ieškovo atstovų suformuluotus klausimus teismas nepripažino leistinu įrodymu. Atsižvelgdamas į ekspertų išvadą bei kitus įrodymus, teismas konstatavo, kad ieškovo reikalavimas pripažinti jo 2006 m. rugsėjo 1 d. išduotą atsakovei D. S. įgaliojimą negaliojančiu atmestinas, nes ieškovas neįrodė, jog, pasirašydamas įgaliojimą, buvo tokios būsenos, kad negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti. Ieškovo reikalavimą pripažinti dovanojimo sutartį negaliojančia teismas taip pat atmetė kaip nepagrįstą. Teismas nurodė, kad įgaliojime nurodytas atsakovei D. S. ieškovo suteiktų įgalinimų turinys reiškia, kad ieškovas aiškiai ir tikslingai išreiškė savo valią ir pavedė jai padovanoti įgaliojime nurodytus žemės sklypus išimtinai tik savo sutuoktiniui, t. y. ieškovo sūnui, ir niekam kitam, taigi ieškovas iš anksto patvirtino, kad turi būti sudaryta būtent tokia dovanojimo sutartis ir kad ji nepažeis jo teisių ir nesukels interesų konflikto tarp įgaliotojo ir įgaliotinio. Teismas pažymėjo, kad pagal CK 6.759 straipsnio 1 dalį įgaliotinis privalo įvykdyti jam duotą pavedimą pagal įgaliotojo nurodymus, jeigu jie yra teisėti, konkretūs ir įvykdomi, o šiuo atveju ieškovo duotas pavedimas įgaliotiniui buvo aiškiai tikslinis, konkretus ir įvykdomas, atsakovė D. S., sudarydama ginčijamą dovanojimo sutartį su atsakovu S. S., vykdė išimtinai įgaliotojo ieškovo B. S. S. tikslingą valią. Dėl nurodytų aplinkybių teismas konstatavo, kad atsakovei D. S. sudarant ginčijamą dovanojimo sutartį su atsakovu S. S. nebuvo jokio realaus interesų konflikto ir pripažinti ginčijamą dovanojimo sutartį negaliojančia nėra pagrindo.

Lietuvos apeliacinis teismas 2009 m. birželio 9 d. nutartimi atmetė ieškovo apeliacinį skundą ir pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad dauguma apeliaciniame skunde nurodomų aplinkybių (ieškovo tikslas sudaryti sutartį, paveldėjimo klausimai, proporcijos dalijant vaikams turtą) nėra susiję su bylos dalyku (ieškovo būsena ir sandorio turiniu), todėl pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai jų išsamiau nevertino ir dėl kiekvieno iš jų atskirai nepasisakė. Teisėjų kolegija rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, kad motyvai (tikslai, planai, siekiai, viltys, įsivaizdavimai) yra labai individualūs ir subjektyvūs, jie dažniausiai kitai sandorio šaliai nėra žinomi arba neturi reikšmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. rugsėjo 5 d. nutartis civilinėje byloje J. Z. v. S. V., bylos Nr. 3K-3-745/2001), ir padarė išvadą, kad sandorio sudarymo tikslas neturi reikšmės bei įtakos byloje ginčijamų sandorių galiojimui, todėl pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai šių aplinkybių detaliai netyrė ir nevertino. Teisėjų kolegija nustatė, kad Skrebių šeimos nariai dėl tam tikrų priežasčių (didelio užimtumo, susidariusių tarp artimų šeimos narių bendravimo tradicijų) dažnai įgaliodavo vienas kitą ir suteikdavo teisę disponuoti visa apimtimi tam tikru (ir didelės vertės) turtu, taip pat dažnai vienas kitam perleisdavo nekilnojamąjį turtą. Tokie byloje nustatyti Skrebių šeimos narių santykiai patvirtina, kad ginčijami sandoriai yra visiškai protingi, pagrįsti, niekuo nesiskiria nuo kitų Skrebių šeimos narių sudarytų sandorių, todėl negali būti laikomi ekonomiškai žalingais ieškovui. Teisėjų kolegija sprendė, kad ieškovo nurodomos aplinkybės dėl perleisto turto palikimo testamentu kitam sūnui neturi reikšmės priimto teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, nes CK penktosios knygos nuostatų nedraudžiama oficialų testamentą surašiusiam asmeniui valdyti, naudoti ir disponuoti testamente nurodytu turtu, testatorius turi teisę bet kada pakeisti savo valią ir nulemti kitokį jam priklausančio turto likimą, net ir nepanaikinęs oficialaus testamento. Aplinkybė, kad ieškovas nepranešė savo sūnui M. S. apie jam išduoto įgaliojimo panaikinimą, taip pat nesudaro pagrindo pripažinti negaliojančiu vėliau, t. y. 2006 m. rugsėjo 1 d., išduoto įgaliojimo: CK 2.148 straipsnyje įtvirtintose nuostatose nedraudžiama išduoti naujo įgaliojimo, nepanaikinus senojo. Teisėjų kolegija nurodė, kad apeliacinio skundo argumentai apie ieškovui priklausančio turto dalybas trims vaikams ir apie tai, kad jis vienam iš sūnų – atsakovui S. S. – paliko žemės sklypą ir gyvenamąjį namą, esančius (duomenys neskelbtini), 949 000 Lt ir 2 kambarių butą (duomenys neskelbtini), yra visiškai nepagrįsti ir neturi jokios įtakos nagrinėjant šią civilinę bylą ir priimto teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui. Argumentus apie proporcijas dalijant turtą paneigia byloje nustatytos aplinkybės, kad ne tik ieškovas, bet ir atsakovas S. S. savo tėvams yra padovanojęs didelės vertės nekilnojamąjį turtą. Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl ieškovui artimų liudytojų parodymų kritiško vertinimo, konstatavo, jog ginčijamų sandorių sudarymo aplinkybės nesudaro pagrindo tvirtinti, kad jie buvo nenaudingi ir žalingi ieškovui. Teisėjų kolegija nurodė, kad atlikus ekspertizę ieškovas nekėlė abejonių dėl 2008 m. sausio 8-30 d. ekspertizės akto išsamumo, pagrįstumo, neprašė skirti papildomos ar pakartotinės ekspertizės, todėl apeliaciniame skunde ieškovas nebeturi procesinės galimybės ginčyti šio akto pagrįstumo ir išsamumo. Kolegija konstatavo, kad tiek 2008 m. sausio 8-30 d. ekspertizės aktas, tiek 2008 m. kovo 27 d. VšĮ Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro išvados yra leistini ir reikšmingi bylai įrodymai, šių dokumentų turinys neprieštarauja kitiems byloje surinktiems įrodymams, ir pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje surinktų įrodymų visumą, pagrįstai ir tinkamai vadovavosi šiais dokumentais. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad ieškovas apeliaciniame skunde nenurodė aplinkybių, įrodymų ir teisinių argumentų, kuriais būtų ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas bei pagrįstumas dėl dovanojimo sutarties galiojimo (CPK 306 straipsnio 1 dalies 3 punktas), todėl šiuo klausimu nepasisakė.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas B. S. S. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2008 m. balandžio 30 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. birželio 9 d. nutartį, perskirstyti bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Dėl CK 1.89 straipsnio 1 dalies nuostatų dėl ginčijamą sandorį sudariusio asmens būsenos, egzistavusios sandorio sudarymo metu, netinkamo aiškinimo ir taikymo. Sandoris gali būti pripažįstamas negaliojančiu CK 1.89 straipsnio pagrindu ir tuo atveju, jeigu sandorį sudariusio fizinio asmens būsena neatitinka fizinio asmens neveiksnumo būsenos požymių, t. y. neturi psichinės ligos ar silpnaprotystės, liudijančių apie faktinį asmens neveiksnumą, požymių, tačiau asmens būsena yra tokia, kad dėl jos sandorį sudaręs fizinis asmuo iš tikrųjų nesugeba suprasti savo veiksmų reikšmės (intelektinis aspektas) ir jų valdyti (valinis aspektas), kai kita sandorio šalis tokia būsena pasinaudoja. Tokia fizinio asmens būsena gali būti sukelta ligos (nebūtinai psichinės), kitokio ilgalaikio ar trumpalaikio sveikatos sutrikimo, didelio susijaudinimo, nervinio sukrėtimo, jos priežastimi taip pat gali būti, pavyzdžiui, dideli išgyvenimai, alkoholinių gėrimų, narkotinių ar psichotropinių, kitų cheminių medžiagų vartojimas. Tokio požiūrio aptariamuoju klausimu laikomasi tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. rugsėjo 16 d. nutartyje civilinėje byloje V. N. v. M. M., bylos Nr. 3K-3-993/2002; 2003 m. spalio 29 d. nutartyje civilinėje byloje V. M. v. AB „Ūkio bankas“, bylos Nr. 3K-3-1022/2003; 2005 m. spalio 5 d. nutartyje civilinėje byloje I. K. v. V. C., bylos Nr. 3K-3-451/2005; 2006 m. balandžio 5 d. nutartyje civilinėje byloje P. A. v. E. A., akcinė bendrovė bankas „Hansabankas“, bylos Nr. 3K-3-256/2006), tiek ir civilinės teisės doktrinoje. Vadinasi, teismai, spręsdami ginčus dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais CK 1.89 straipsnio pagrindu, privalo nustatyti, ar ginčijamo sandorio sudarymo metu jį sudaręs fizinis asmuo iš tikrųjų buvo ar, priešingai, nebuvo tokios būsenos, dėl kurios negalėtų suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti. Tokiose bylose pareikštiems ieškiniams atmesti nepakanka nustatyti, kad ginčijamą sandorį sudaręs fizinis asmuo nesirgo psichine liga ar silpnaprotyste.

2. Dėl CPK 176, 185, 218 straipsnių nuostatų pažeidimo vertinant įrodymus, patvirtinančius ieškovo būseną įgaliojimo sudarymo metu ir reikšmingus ginčijamo sandorio juridiniam kriterijui nustatyti. Bylą nagrinėję teismai kasatoriaus būsenos patvirtinančių įrodymų nevertino tuo aspektu, ar dėl tokios būsenos poveikio ieškovas įgaliojimo sudarymo metu galėjo nesuprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti; pasisakydami dėl kasatoriaus būsenos, tinkamai (taip, kaip to reikalaujama atitinkamų CPK nuostatų) neįvertino surinktų įrodymų visumos, visiškai nepagrįstai suabsoliutindami 2008 m. sausio 8-30 d. Ekspertizės akte ekspertų padarytų išvadų bei VšĮ Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro 2008 m. kovo 27 d. išvadų įrodomąją galią ir reikšmę bylos baigčiai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. rugsėjo 16 d. nutartyje civilinėje byloje V. N. v. M. M., bylos Nr. 3K-3-993/2002, pabrėžiama ne tik tai, kad teismas, be teismo psichiatrinės ekspertizės išvadų, privalo vertinti ir kitus įrodymus, patvirtinančius ar paneigiančius tam tikrą asmens būseną sandorio sudarymo metu, bet ir tai, kad ekspertizės išvada nepatvirtinus asmens būsenos, dėl kurios jis negalėjo suprasti savo veiksmų esmės, teismo atsisakymas tirti kitas aplinkybes negali būti pripažintas tinkamu teisingumo vykdymu. Apeliacinės instancijos teismas be jokio pagrindo neatsižvelgė į tai, kad ekspertizės aktas neatitinka jam keliamų reikalavimų (Teismo ekspertizės įstatymo 24 straipsnio, sveikatos apsaugos ministro 2003 m. rugpjūčio 18 d. įsakymu Nr. V-499 patvirtintų Teismo psichiatrijos ekspertizių darymo Valstybinėje teismo psichiatrijos tarnyboje prie Sveikatos apsaugos ministerijos nuostatų), nes iš šio akto turinio aiškiai matyti, kad aktą pasirašę ekspertai atliko ne medicininę (psichiatrinę) ekspertizę, o pateikė teisinį bylos medžiagos įvertinimą, nors teisinis įvertinimas yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva, todėl negali turėti reikiamos įrodomosios galios ir reikšmės. Kasatorius pažymi, kad apeliacinės instancijos teismo nutartyje nepagrįstai konstatuota, kad apeliaciniame skunde ieškovas neturi procesinės galimybės ginčyti Ekspertizės akto išsamumo, pagrįstumo, nes neprašė skirti papildomos ar pakartotinės ekspertizės. CPK nenustatyta jokių draudimų (ribojimų) apeliaciniame skunde nurodyti argumentus, dėl kurių apeliantas nesutinka su skundžiamame pirmosios instancijos teisme sprendime pateiktu įrodymų, tarp jų eksperto išvados, vertinimu. VšĮ Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro 2008 m. kovo 27 d. išvadoje, kuria rėmėsi teismai, nėra jokių duomenų, kurie leistų tvirtinti, kad organinis nuotaikos (afektinis) sutrikimas nedarė jokio poveikio kasatoriaus galimybei suprasti savo veiksmų reikšmę ir juos valdyti, sudarant įgaliojimą, o toks poveikis ligoniui yra pripažįstamas psichiatrijos doktrinoje. Be to, ši išvada prieštarauja kitiems byloje esantiems įrodymams, taigi jos įrodomoji galia ir reikšmė buvo nustatyta, pažeidžiant CPK 176 ir 185 straipsnių nuostatas. Pažeisdami CPK 176, 185, 218 straipsnių reikalavimus, teismai neatsižvelgė į tai, kad byloje surinkta pakankamai įrodymų, kurie liudija apie tai, kad kasatorius dėl savo būsenos negalėjo suvokti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti, sudarant įgaliojimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad, nagrinėjant civilines bylas dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais CK 1.89 straipsnio pagrindu, būtina įvertinti ne tik sandorį sudariusio asmens būseną, bet ir sudaryto sandorio turinį: jo naudingumą ar žalingumą, pagrįstumą ir protingumą bei kt. (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. rugsėjo 16 d. nutartis civilinėje byloje V. N. v. M. M., bylos Nr. 3K-3-993/2002; 2003 m. spalio 29 d. nutartis civilinėje byloje V. M. v. AB „Ūkio bankas“, bylos Nr. 3K-3-1022/2003; 2005 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje I. K. v. V. C., bylos Nr. 3K-3-451/2005), tokio požiūrio aptariamuoju klausimu laikomasi ir civilinės teisės doktrinoje. Teisėjų kolegija nepagrįstai rėmėsi kasacinio teismo praktika, suformuota bylose dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, esant esminiam sandorio šalies suklydimui (CK 1.90 straipsnis), nes jos negalima taikyti bylose, kuriose sandoriai ginčijami CK 1.89 straipsnio pagrindu. Vertinant asmens būseną CK 1.89 straipsnio prasme, būtina išsiaiškinti ir nustatyti, ar tokios būsenos asmuo galėjo turėti kokių nors tikslų ir ar juos galėjo įgyvendinti, sudarydamas sandorį. Tai, kokiomis aplinkybėmis buvo sudaryti ginčijami sandoriai, kasatoriaus nuomone, įtikinamai parodo, kad jie kasatoriui nebuvo naudingi, protingi ir pagrįsti, todėl egzistuoja ir juridinis sandorių negaliojimo kriterijus CK 1.89 straipsnio prasme.

4. Dėl CPK 320 straipsnio ir 331 straipsnio 4 dalies reikalavimų pažeidimo. Apeliacinės instancijos teismas, nutartyje nurodydamas, kad ieškovas apeliaciniu skundu neskundė sprendimo dalies dėl sutarties galiojimo, neįsigilino į nagrinėto apeliacinio skundo turinį, nes apeliaciniu skundu ieškovas prašė panaikinti skundžiamą sprendimą ir priimti naują, pripažįstant negaliojančiu ir įgaliojimą, ir sutartį. Iš apeliaciniame skunde nurodytų argumentų turinio (skundo pagrindo) matyti, kad sutarties neteisėtumas grindžiamas tuo, kad CK 1.89 straipsnio pagrindu pripažintinas negaliojančiu įgaliojimas. Vadinasi, teisėjų kolegija turėjo motyvuotai pasisakyti ir dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria išspręstas sutarties teisėtumo ir galiojimo klausimas (CPK 331 straipsnio 4 dalis), tačiau to nepadarė. Apeliaciniame skunde taip pat buvo nurodyta aplinkybė, kad teismas netyrė ir nevertino aplinkybės, kodėl sutartis buvo sudaryta ne tiesiogiai, o per įgaliotinę. Aiškindamasi nurodytą aplinkybę teisėjų kolegija privalėjo tai kvalifikuoti pagal CK 2.134, 2.135 straipsnių nuostatas. CK 2.134 straipsnio 1 dalis, kuria draudžiama atstovui sudaryti sandorį atstovaujamojo vardu su savo sutuoktiniu yra imperatyvaus pobūdžio teisės norma (jus cogens), kurioje nenustatyta jokių nurodytos taisyklės taikymo išimčių, vadinasi, net ir pripažinus įgaliojime duotą pavedimą atsakovei D. S. sudaryti sutartį su atsakovu S. S. tinkamu, tokia sutartis CK 2.134 straipsnio pagrindu, esant atstovaujamojo ieškiniui dėl sutarties pripažinimo negaliojančia, teismo pripažintina tokia. Pirmosios instancijos teismas, aptardamas šį klausimą, padarė nuorodą į CK 6.759 straipsnio 1 dalį, tačiau neatkreipė dėmesio į tai, kad įgaliotojo nurodymai turi būti teisėti ir tik tada jie turi būti vykdomi. Nei dvišaliu, nei vienašaliu sandoriu juos sudarantys asmenys negali pakeisti, apriboti imperatyviųjų teisės normų galiojimo (CK 6.156 straipsnio 4 dalis, 6.157 straipsnio 1 dalis). Taigi darytina išvada, kad ne tik sutartis, bet ir įgaliojimas, konkrečiai – jame esantis pavedimas atsakovei D. S. padovanoti žemės sklypus savo sutuoktiniui atsakovui S. S., ne tik neatitinka kasatoriaus valios, bet ir prieštarauja imperatyviosioms įstatymo nuostatoms, o tai yra savarankiškas ginčijamų sandorių negaliojimo pagrindas, nustatytas CK 1.80 straipsnyje. Be to, sutartį sudariusiam asmeniui pačiam pripažinus, kad dovanojimo sandoriu siekė sutaupyti mokesčius, toks sandoris pripažintinas negaliojančiu pagal CK 1.81 straipsnio nuostatas – šiuo pagrindu teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 320 straipsnio 2 dalimi suteikta teise peržengti bylos ribas, siekdama apginti viešąjį interesą, turėjo pripažinti sutartį negaliojančia, nepriklausomai nuo to, ar juo grindžiamas apeliacinio skundo dalykas.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovai S. S. ir D. S. prašo kasacinį skundą atmesti ir skundžiamus procesinius sprendimus palikti nepakeistus, priteisti jiems bylinėjimosi išlaidas. Atsakovai nurodo, kad skundžiami teismų procesiniai sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, o kasacinio skundo argumentai, susiję su įrodymų vertinimu ir sandorių sudarymo aplinkybėmis, yra faktinio pobūdžio, juose nesuformuluotas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytas kasacijos pagrindas. Atsakovai pažymi, kad kasatorius neturi jokio teisinio pagrindo kelti argumentus dėl ekspertizės akto neatitikties įstatymo reikalavimams, nes jų nekėlė pirmosios instancijos teisme (CPK 347 straipsnio 2 dalis), be to, ekspertizės ydingumo klausimas taip pat yra fakto klausimas. Bylą nagrinėję teismai nepažeidė įrodinėjimą reglamentuojančių teisės normų (CPK 176, 185 straipsniai) reikalavimų, vertindami ginčo sandorius pagal medicininį ir juridinį kriterijus. Kasacinio skundo argumentai dėl bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribų ir jų peržengimo taip pat yra nepagrįsti, nes apeliacinės instancijos teismas atsakė į visus apeliacinio skundo argumentus, o peržengti skundo ribas ir ex officio pripažinti dovanojimo sutartį negaliojančia pagal CK 1.80 straipsnį neturėjo pagrindo. Atsakovai taip pat pažymi, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė CK 2.134, 2.135 straipsnių nuostatas, nes kasatorius apie interesų konfliktą žinojo ir jam neprieštaravo, taigi negali šiuo pagrindu sandorio ginčyti.

Atsiliepimu į kasacinį skundą trečiasis asmuo notarė Daiva Manzurovienė prašo kasacinį skundą atmesti, nurodydama, kad skunde keliami fakto klausimai, kurie neturėtų būti nagrinėjami kasacinio teismo. Trečiasis asmuo pažymi, kad apeliacinės instancijos teisme kasatorius savo reikalavimų negrindė CK 2.134 ir 2.135 straipsniais ir neteigė, jog įgaliojimas naikintinas ir dėl savo turinio, todėl šis argumentas atmestinas CPK 347 straipsnio 2 dalies pagrindu.

k o n s t a t u o j a :

III. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl sandorio negaliojimo pagal CK 1.89 straipsnį

Pagal CK 1.89 straipsnio 1 dalį fizinio asmens, kuris nors ir būdamas veiksnus, sandorio sudarymo metu buvo tokios būsenos, kad negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti, sudarytas sandoris gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal šio fizinio asmens ieškinį. Pasisakydamas dėl CK 1.89 straipsnio aiškinimo ir taikymo Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad teismai, nagrinėdami ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, kai sandorį sudarė fizinis asmuo, negalėjęs suprasti savo veiksmų reikšmės, turi atsižvelgti į duomenis apie šio asmens būseną sandorio sudarymo metu ir į sudaryto sandorio turinį (sandorio naudingumą ar žalingumą, pagrįstumą ir kita). Asmens būseną, kaip juridinį faktą, gali patvirtinti teismo psichiatrinė ekspertizė, tačiau teismas privalo vertinti ir kitus įrodymus, patvirtinančius ar paneigiančius tam tikrą asmens būseną sandorio sudarymo metu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje I. K. v. V. C., bylos Nr. 3K-3-451/2005; 2009 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje M. A. K. v. V. Z., V. Z., bylos Nr. 3K-3-278/2009). Bylą nagrinėję teismai vertino tiek kasatoriaus būseną sudarant ginčijamą įgaliojimą, tiek ir ginčijamo sandorio turinį bei savo procesiniuose sprendimuose šiais klausimais išsamiai pasisakė.

Nustatydami ieškovo būseną ginčijamo įgaliojimo pasirašymo metu 2006 m. rugsėjo 1 d. teismai vertino byloje paskirtos ekspertizės 2008 m. sausio 8–30 d. aktą, 2008 m. kovo 27 d. VĮ Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro gydytojų komisijos išvadas, kitus rašytinius įrodymus, byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimus bei liudytojų parodymus. Įvertinę šiuos įrodymus teismai nustatė, kad pasirašydamas įgaliojimą kasatorius visiškai suprato šio veiksmo reikšmę ir prasmę bei išreiškė savo tikrąją valią per įgaliotinę padovanoti savo sūnui S. S. įgaliojime nurodytą turtą. Remdamiesi gydytojų išvadomis, teismai sprendė, kad kasatorius klaidino jį gydžiusius gydytojus ir simuliavo psichinės ligos simptomus, turėdamas tikslą pripažinti įgaliojimą negaliojančiu pagal CK 1.89 straipsnį, t.y. jis pradėjo elgtis dirbtinai, neprotingai ir nesąžiningai. Teismai taip pat nustatė, kad laikotarpiu, kai buvo sudaromi ginčo sandoriai (nuo 2006 m. liepos 21 d. iki 2006 m. rugsėjo 19 d.) kasatorius pagalbos į gydytojus nesikreipė, nedarbingumo pažymėjimo neturėjo, dirbo administracijos vadovu uždarojoje akcinėje bendrovėje, t. y. ėjo atsakingas pareigas, vadovavo verslo įmonei, bei nustatė kitas ieškovo būseną ginčijamo sandorio sudarymo metu apibūdinančias aplinkybes.

Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas ginčijamo įgaliojimo turinį jo naudingumo ar žalingumo, pagrįstumo, protingumo bei kitais reikšmingais CK 1.89 straipsnio taikymui aspektais, nustatė, kad pateikti į bylą dokumentai rodo Skrebių šeimos narių sudarytų daugybę dovanojimo sutarčių, įgaliojimų, kurie patvirtina šioje šeimoje paplitusią praktiką dažnai vienas kitam perleisti tam tikrą nekilnojamąjį turtą, sudarinėti įvarius didelės vertės sandorius pagal duotus vienas kitam įgaliojimus. Konstatuodamas šiuos faktus, teismas atliko ir tokių sandorių įvertinimą bei nenustatė aptariamos CK 1.89 straipsnio taikymo sąlygos. Teisėjų kolegija sutinka su tokiomis teismo padarytomis išvadomis ir pažymi, kad CK 1.89 straipsnio taikymo prasme vertinant ginčijamo sandorio turinį neturi būti apsiribojama tik formaliaisiais tokio sandorio sudarymo teisiniais padariniais, bet juos būtina įvertinti ir iki sandorio sudarymo bei po jo tarp šalių egzistavusių santykių kontekste.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai tinkamai taikė CK 1.89 straipsnį bei nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos šio straipsnio aiškinimo ir taikymo praktikos. Teisėjų kolegija nepasisako dėl kasaciniame skunde keliamų procesinės teisės normų taikymo klausimų, nes proceso teisės normos pažeidimas kaip CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytas kasacijos pagrindas turi būti pagrįstas išsamiais teisiniais argumentais; kasaciniam nagrinėjimui yra priimamos bylos, kuriose formuluojamos teisės taikymo ar aiškinimo problemos, kurių išsprendimas aktualus tolimesniam teismų praktikos formavimui. Jeigu teisiniais argumentais tokia problema neiškeliama ir nepagrindžiama, tai laikoma, kad kasacinio nagrinėjimo dalykas nesuformuluotas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Luidas“ v. UAB „Baltijos laikas“, bylos 3K-3-219/2008). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasaciniame skunde pateikiamas pasirinktinis atskirų įrodymų turinio fragmentiškas vertinimas siejant jį su procesinės teisės normomis nesudaro CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodyto kasacijos pagrindo.

Dėl CK 2.134 ir 2.135 straipsnių taikymo

Ginčijama 2006 m. rugsėjo 1 d. žemės sklypų dovanojimo sutartis sudaryta ne tiesiogiai kasatoriaus ir atsakovo S. S., bet per įgaliotinę – atsakovę D. S., kuri yra atsakovo S. S. žmona. Kasatoriaus teigimu, tai sudaro pagrindą pripažinti dovanojimo sutartį negaliojančia CK 1.80 straipsnio pagrindu kaip prieštaraujančią imperatyviosioms įstatymo normoms – CK 2.134 ir 2.135 straipsniams. Su tokia kasatoriaus nuomone teisėjų kolegija nesutinka. Imperatyviųjų įstatymo normų paskirtis yra užtikrinti, kad nebūtų pažeistos tokių normų tiesiogiai reguliuojamų privatinių santykių dalyvių, taip pat trečiųjų asmenų teisės ar įstatymo saugomi interesai. Būtent šiais kriterijais privaloma vadovautis nustatant CK 2.134 ir 2.135 straipsnių imperatyvumo ribas. Pagal bendrąją taisyklę asmenys turi teisę sudaryti sandorius per atstovus. CK 2.134 ir 2.135 straipsniuose nustatyti atstovo teisių ribojimai nustatyti atstovaujamojo interesais atsižvelgiant į fiduciarinį atstovo ir atstovaujamojo santykių pobūdį. Teisėjų kolegija pažymi, kad tuo atveju, kai įgaliojime atstovaujamasis atstovui pats nurodo sudaryti jo vardu sandorį su CK 2.134 ir 2.135 straipsniuose nurodytais asmenimis, toks sandoris negali būti vertinamas kaip pažeidžiantis atstovaujamojo teises. Tokia išvada darytina ir lingvistikai aiškinant CK 2.134 ir 2.135 straipsnių turinį. Prieštaraujantis imperatyviosioms įstatymo normoms sandoris yra niekinis ir negalioja nepaisant to, yra ar ne teismo sprendimas pripažinti jį negaliojančiu (CK 1.78 straipsnio 1 dalis, 1.80 straipsnio 1 dalis). Atstovo atstovaujamojo vardu sudarytas sandoris su pačiu savimi, asmeniu, kurio atstovas jis tuo metu yra, tai pat su savo sutuoktiniu, tėvais, vaikais ar kitais artimaisiais giminaičiais gali būti pripažintas negaliojančiu atstovaujamojo reikalavimu (CK 2.134 straipsnio 1 dalis, 2.135 straipsnio 1 dalis). 2006 m. rugsėjo 1 d. įgaliojimu atsakovė D. S. buvo įgaliota atstovaujamojo – kasatoriaus – vardu sudaryti žemės sklypų dovanojimo sutartį su atsakovu S. S. konkrečiai įgaliojime jį įvardijant. Dėl nurodytų priežasčių teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog ginčijama dovanojimo sutartis sudaryta pažeidžiant imperatyviąsias teisės normas.

Dėl CK 1.81 straipsnio taikymo

Pagal CK 1.81 straipsnį viešajai tvarkai ar gerai moralei prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. Niekinis sandoris negalioja nepaisant to, yra ar ne teismo sprendimas pripažinti negaliojančiu (CK 1.78 straipsnio 1 dalis). Tokio sandorio teisines pasekmes ir niekinio sandorio faktą teismas konstatuoja ex officio (CK 1.78 straipsnio 5 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra išaiškinta, kad teismas gali taikyti niekinio sandorio teisines pasekmes, t.y. pripažinti iš tokio sandorio ar akto atsiradusias civilines teises ir pareigas negaliojančiomis, kai nustato, jog yra pakankamas pagrindas sandorį ar aktą pripažinti niekiniu. Ex officio (savo iniciatyva), nesant ginčo šalies reikalavimo, teismas pripažįsta sandorį niekiniu ir taiko niekinio sandorio ar akto teisines pasekmes tik tokiais atvejais, kai nagrinėjant bylą pagrindas pripažinti sandorį ar aktą niekiniu tampa akivaizdus. Bylos nagrinėjimo teisme, įrodymų vertinimo ir įrodinėjimo ribas lemia ieškinio pagrindas ir dalykas. Dėl to tuo atveju, kai sandoris ar aktas nėra akivaizdžiai niekinis, teismas gali imtis nagrinėti ir spręsti proceso šalių ginčą dėl aplinkybių, lemiančių kokio nors sandorio ar akto negaliojimą, bei tirti su tuo susijusius įrodymus tik esant šalies reikalavimui pripažinti tokį sandorį ar aktą negaliojančiu, pareikštam ieškinio ar priešieškinio forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. gruodžio 10 d. nutartis civilinėje byloje P. V. v. E. M. V. ir kt., bylos Nr. 3K-3-1319/2001; 2002 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje BUAB DK „Hermis-draudimas“ v. AB „Šlifavimo staklės“, Nr. 3K-3-1107/2002). Kasatoriaus nurodyta aplinkybė, kad atsakovas S. S. 2008 m. lapkričio 25 d. posėdyje nurodė, jog dovanojimo sandoriai buvo kaip mokesčių sutaupymas, nėra pagrindas pripažinti 2006 m. rugsėjo 1 d. dovanojimo sutartį negaliojančia, nes nei atsakovas, nei kasatorius nedetalizavo, kaip ginčijamu sandoriu buvo siekiama išvengti mokesčių mokėjimo. Byloje esanti medžiaga nesudaro pagrindo konstatuoti akivaizdžiai niekinio sandorio fakto.

Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai tinkamai aiškino ir taikė materialinės ir procesinės teisės normas, todėl nėra pagrindo naikinti skundžiamų teismų procesinių sprendimų kasaciniame skunde nurodytais pagrindais.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 27 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, šioje byloje kasaciniame teisme patirta 76,20 Lt išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3, 8 punktai). Atmetus kasacinį skundą, išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu kasaciniame teisme, priteistinos iš kasatoriaus į valstybės biudžetą (CPK 96 straipsnio 2 dalis).

Atmetus kasacinį skundą, vadovaujantis CPK 98 straipsniu, atsakovams iš kasatoriaus priteistinos išlaidos advokato pagalbai rengiant atsiliepimą į kasacinį skundą apmokėti. Byloje pateiktas šias atsakovo S. S. išlaidas patvirtinantis įrodymas – 2009 m. rugpjūčio 3 d. pinigų priėmimo kvitas LAT Nr. 508092, kuriame nurodyta 3000 Lt suma. Teisėjų kolegija pažymi, kad ši suma viršija teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 8.14 punkte nustatytą dydį, todėl atsakovui S. S. priteistinos išlaidos sumažinamos iki 1600 Lt.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 96 straipsnio 2 dalimi, 98 straipsniu, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. birželio 9 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo B. S. S. (duomenys neskelbtini) 76,20 Lt (septyniasdešimt šešis litus 20 ct) išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu kasaciniame teisme, į valstybės biudžetą.

Priteisti iš ieškovo B. S. S. (duomenys neskelbtini) 1600 Lt (vieną tūkstantį šešis šimtus litų) išlaidų advokato pagalbai apmokėti atsakovui S. S. (duomenys neskelbtini)

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Egidijus Baranauskas

Egidijus Laužikas

Juozas Šerkšnas