Baudžiamoji byla Nr. 2K-424/ 2009
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.3.2.9.; 1.1.4.4.3.; 2.1.6.2.3.; 2.1.7.3.
(S)
2009 m. lapkričio 3 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Egidijaus Bieliūno, Viktoro Aiduko ir pranešėjo Alvydo Pikelio,
sekretoriaujant Ritai Bartulienei,
dalyvaujant prokurorui Justui Lauciui,
gynėjui advokatui Ričardui Girdziušui,
išteisintajam A. A.,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojo Gintaro Jasaičio kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. kovo 13 d. nuosprendžio, kuriuo Vilniaus apygardos teismo 2006 m. balandžio 25 d. nuosprendis panaikintas ir A. A. pagal 1961 m. BK 18 straipsnio 4 dalį ir 105 straipsnio 8 punktą išteisintas neįrodžius, kad jis padarė šią nusikalstamą veiką.
Vilniaus apygardos teismo 2006 m. balandžio 25 d. nuosprendžiu A. A. buvo nuteistas pagal 1961 m. BK 18 straipsnio 4 dalį ir 105 straipsnio 8 punktą (1991 m. gruodžio 3 d. įstatymo Nr. I-2061 redakcija) laisvės atėmimu aštuoneriems metams.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo A. Pikelio pranešimą, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, išteisintojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
Vilniaus apygardos teismo 2006 m. balandžio 25 d. nuosprendžiu A. A. buvo nuteistas už tai, kad organizavo tyčinį R. G. nužudymą dėl savanaudiškų paskatų 1995 metų balandžio mėnesio pabaigos – 1995 metų gegužės mėnesio laikotarpiu, Vilniaus bei Kauno miestuose veikdamas su ginkluotos gaujos nariais - pasislėpusiu nuo ikiteisminio tyrimo O. L. bei 2001 m. spalio 22 d. Vilniaus apygardos teismo nuosprendžiu nuteistais G. B., I. M., V. J.:
A. A. dėl savanaudiškų paskatų – siekdamas turėti turtinę naudą sau ir kitiems asmenims – norėdamas išvengti 200.000 - l.000.000 JAV dolerių (800.000 – 4.000.000 litų) skolos R. G. grąžinimo, 1995 m. balandžio pabaigoje, per O. L. Vilniuje vykusio susitikimo metu perdavė G. B. pavedimą organizuoti tyčinį R. G. nužudymą – surasti vykdytoją šiam nusikaltimui ir aptarti su juo užmokesčio už R. G. nužudymą dydį.
1995 m. balandžio pabaigoje – gegužės pradžioje Vilniuje veikusiam G. B. per I. M. suradus nusikaltimo vykdytoją V. J., šiam bei I. M. už 10.000 JAV dolerių (40.000 Lt) sutikus dalyvauti tyčiniame R. G. nužudyme ir apie tai per O. L. perdavus jam, jis - A. A., tęsdamas nusikalstamus veiksmus, suteikė reikalingus nusikaltimo įvykdymui duomenis: 1995 m. balandžio mėnesio pabaigoje - gegužės pradžioje, tiksliau nenustatytą dieną, Vilniuje, Lazdynų mikrorajone esančios „Neste“ degalinės kavinėje susitiko su R. G. ir iš anksto apie šį susitikimą per O. L. pranešęs G. B., sudarė galimybę G. B. pamatyti R. G. gyvą. Kaip užmokestį už nusikaltimo įvykdymą per O. L. perdavė G. B. kitiems nusikaltimo bendrininkams skirtą užmokestį už nužudymą - 10.000 JAV dolerių (40.000 Lt). Nurodė R. G. įpročius, dienotvarkę, R. G. automobilio „Mercedes Benz 230E“, duomenys neskelbtini, stovėjimo vietą prie gyvenamojo namo, esančio Vilniuje, duomenys neskelbtini, kontorą, esančią Vilniuje, duomenys neskelbtini.
Toliau A. A., 1995 m. gegužės mėnesio viduryje, tiksliai nenustatytą dieną, Kaune, prie Sukilėlių pr. 114 namo vykusio susitikimo su O. L. bei G. B. metu, šiems davė tiesioginį nurodymą dėl tyčinio R. G. nužudymo terminų ir būdo – nurodė O. L. bei G. B., kad per savaitę nuo šio susitikimo R. G. turi būti tyčia nužudytas jį nušaunant bei paaiškino, jog tyčinį R. G. nužudymą organizuoja siekdamas išvengti didelės skolos nukentėjusiajam grąžinimo.
G. B. dėl savanaudiškų paskatų, siekdamas materialinės naudos kitiems asmenims, vykdydamas kitų tyčinio R. G. nužudymo organizatorių: jo – A. A. – bei O. L. 1995 m. balandžio mėnesio pabaigos – 1995 m. gegužės vidurio laikotarpiu duotą pavedimą organizuoti tyčinį R.G. nužudymą, jam – A. A. – per O. L. reikalaujant kuo greičiau įvykdyti šį nusikaltimą, 1995 m. balandžio mėnesio pabaigos - gegužės mėnesio laikotarpiu Vilniuje vykusių susitikimų metu I. M. perdavė iš jo - A. A. bei O. L. gautus už R. G. nužudymą 10.000 JAV dolerių (40.000 Lt) bei duomenis apie nukentėjusįjį: parodė I. M. R. G. gyvenamąją vietą – Vilniuje, duomenys neskelbtini esantį namą, R. G. naudojamo automobilio „Mercedes Benz 230E“, duomenys neskelbtini, stovėjimo vietą šio namo kieme, manomą kontorą, esančią Vilniuje, duomenys neskelbtini, apibūdino R. G. išvaizdą ir įpročius.
I. M. 1995 m. balandžio mėnesio pabaigos – gegužės mėnesio laikotarpiu, dėl savanaudiškų paskatų, norėdamas gauti atlygį, Vilniuje, vykdydamas G. B. perduotą jo – A. A. – bei O. L. nurodymą įvykdyti R. G. nužudymą, nusikaltimo padarymui reikalingą informaciją apie nukentėjusįjį bei užmokestį už R. G. nužudymą – 10.000 JAV dolerių (40.000 Lt), sau iš šios sumos už tarpininkavimą pasilikdamas 2000 JAV dolerių (8000 Lt), perdavė V. J.
V. J., vykdydamas I. M. perduotą G. B., O. L. ir jo –A. A. – nurodymą tyčia nužudyti R. G., dėl savanaudiškų paskatų, už jo – A. A. – per O. L., G. B. bei I. M. perduotą 8000 JAV dolerių (32000 Lt) atlygį, nusprendęs nužudyti R. G. pavojingu daugelio žmonių gyvybei būdu - jį susprogdinant, apie nusikaltimo padarymo būdą iš anksto nepranešęs kitiems bendrininkams, 1995 m. gegužės mėn. 23 d., apie 24 val., po Vilniuje, duomenys neskelbtini namo kieme stovėjusio R. G. naudojamo automobilio „Mercedes Benz 230E“, duomenys neskelbtini, dugnu kėsinosi pritvirtinti savadarbį sprogmenį, kurio pagrindą sudarė apie 800 gramų trotilo užtaisas, tačiau dėl per didelės šio sprogmens konstrukcijos jo pritvirtinti nepavykus, tęsdamas nusikalstamus veiksmus, pakeitęs sprogmens užtaisui naudotą sprogstamąją medžiagą, 1995 m. gegužės mėn. 26 d., apie 2 val. nakties, po Vilniuje, duomenys neskelbtini namo kieme stovėjusio R. G. naudojamo automobilio „Mercedes Benz 230E“, duomenys neskelbtini, dugnu magnetu pritvirtino savadarbį sprogmenį, kurio pagrindą sudarė apie 500 gramų normalaus galingumo brizantinės sprogstamosios medžiagos – „PVV-4“ („plastito“) užtaisas.
1995 m. gegužės mėn. 26 d., apie 11 val. 45 min., R. G. automobiliu „Mercedes Benz 230E“, duomenys neskelbtini, išvažiavus iš gyvenamojo namo kiemo į Vilniaus gatvę, prie Vilniuje, duomenys neskelbtini buvusios „Rigondos“ parduotuvės po šiuo automobiliu V. J. pritvirtintas savadarbis sprogmuo sprogo, sprogimo metu R. G. padarė dešinio juosmens, sėdmens, šlaunies minkštųjų audinių sužalojimus, daugiaskeveldrinius abipusius dubens kaulų ir dešiniojo šonkaulio lūžimus, plonžarnės ir šlapimo pūslės pažeidimus, dėl ko, išsivysčius trauminiam šokui, vidiniam ir išoriniam nukraujavimui, 1995 m. gegužės mėn. 29 d. R. G. ligoninėje mirė, tai yra V. J., bendrininkaujat A. A., O. L., G. B. ir I. M., tyčia jį nužudė.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2009 m. kovo 13 d. nuosprendžiu A. A. išteisino neįrodžius, kad jis padarė jam inkriminuotą veiką. Tokį savo sprendimą teismas motyvavo tuo, jog bylos duomenys nepatvirtina pirmosios instancijos teismo išvadų dėl savanaudiško motyvo, t. y. A. A. noro išvengti skolos grąžinimo, o motyvo nustatymas nužudymo bylose (ypač tokio pobūdžio) yra būtinas. G. B. parodymai, anot teismo, prieštaringi ir nelaikytini patikimais bei nėra pakankami apkaltinamajam nuosprendžiui priimti, liudytojo Nr. 1, kuriam taikomas anonimiškumas, parodymai taip pat negali būti laikomi patikimais ir neabejotinai teisingais kaip ir kiti įrodymai dėl laiku negrąžintų pinigų. Policijos pareigūno T. U. parodymai apie R. G. įtarimus, kas galėjo organizuoti nužudymą, kuriuos šis nurodė dar būdamas gyvas, nėra pakankami apkaltinamajam nuosprendžiui priimti. Taigi, anot teisėjų kolegijos, A. A. kaltės įrodymų nėra pakankamai ir visos abejonės, kurių neįmanoma pašalinti, traktuojamos nuteistojo naudai, taigi, konstatuota, jog A. A. kaltė dėl R. G. nužudymo organizavimo iš savanaudiškų paskatų neįrodyta.
Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojas Gintaras Jasaitis kasaciniame skunde prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. kovo 13 d. nuosprendį baudžiamojoje byloje dėl A. A. ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Skunde kasatorius nurodo, kad nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai: pažeisti BPK 20 straipsnio 1, 3-5 dalių reikalavimai, nes bylą išnagrinėjo šališka apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, kuri, esant prokuroro pareikštam nušalinimui nurodžius nušalinimo pagrindus, numatytus BPK 58 straipsnio 1 dalies 4 punkte, nenusišalino; nuosprendyje neįvertinti visi įrodymai arba iškraipyta jų prasmė; įrodymai įvertinti šališkai, atskirai, nesusiejant ir neanalizuojant įrodymų visumos, nuosprendis grįstas ir neištirtais įrodymais; nebuvo pateikti motyvai, kodėl kaltinamąjį teisinantys įrodymai priimti, o kaltinantys – atmesti; apeliacinės instancijos teismo nuosprendis neatitinka tokiam procesiniam dokumentui keliamų reikalavimų; neįvykdyti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 18 d. nutarties šioje byloje privalomi reikalavimai. Šie pažeidimai, prokuroro teigimu, yra esminiai, sukliudę apeliacinės instancijos teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą sprendimą.
Dėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos šališkumo. Skundžiamą 2009 m. kovo 13 d. nuosprendį priėmė teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko V. Kažio bei teisėjų V. Ražinskaitės ir S. Knizlerio. Vienas iš šiame nuosprendyje aptartų ir įvertintų įrodymų šaltinių yra G. B. tiesioginiai parodymai apie kaltinamąjį A. A. Pats G. B. buvo nuteistas už R. G. nužudymą ir jo apeliacinis skundas buvo išnagrinėtas priimant Lietuvos apeliacinio teismo 2002 m. rugsėjo 26 d. nuosprendį. Šį nuosprendį priėmė teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko V. Kažio, teisėjų V. Ražinskaitės ir A. Bielskio. Kaip matyti, abu kartus G. B. įrodymų patikimumas buvo vertinamas dviejų tų pačių teisėjų, t. y. V. Kažio ir V. Ražinskaitės. Atsižvelgiant į tai, nagrinėjant šią baudžiamąją bylą, prokuroras, vadovaudamasis BPK 58 straipsnio 1 dalies 4 punktu, pareiškė šiems teisėjams nušalinimą, tačiau teismo nutartimi prašymas buvo atmestas, motyvuojant tuo, jog 2002 m. rugsėjo 26 d. nuosprendyje G. B. parodymai R. G. nužudymo epizode nebuvo vertinami, nes R. G. nužudymo epizodas nebuvo apeliacinių skundų nagrinėjimo dalykas. Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta baudžiamojo proceso šalių teisė į bešališką teismą. Europos Žmogaus Teisių Teismas byloje Daktaras prieš Lietuvą yra nurodęs, kad teismo bešališkumo reikalavimas turi du aspektus. Pirma, teismas turi būti subjektyviai bešališkas, t. y. nė vienas teismo narys neturi asmeniškai turėti išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas. Antra, teismas turi būti bešališkas objektyviąja prasme, t. y. jis turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią su tuo susijusią abejonę. Lietuvos teismų praktikoje teismo šališkumas taip pat suprantamas subjektyviąja ir objektyviąja prasme ir šališku visada turėtų būti pripažįstamas teismas, kai bylą nagrinėjo bent vienas teisėjas, negalintis dalyvauti procese dėl BPK 58 straipsnyje išvardytų priežasčių. Abiejuose minėtuose nuosprendžiuose G. B. parodymai buvo vertinti jų pakankamumo ir patikimumo aspektais, taip pat ir apie R. G. nužudymo aplinkybes. Tiek 1961 m. BPK 374 straipsnio 4 ir 6 dalyse, tiek ir 2002 m. BPK 320 straipsnio 3 bei 5 dalyse yra įtvirtinta teismo pareiga esminių baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų aspektu patikrinti visą bylą, nepaisant to, ar dėl jų yra gautas apeliacinis skundas, ir dėl jų priimti sprendimus net ir tų nuteistųjų atžvilgiu, kurie nepadavė skundų. Šių reikalavimų kolegija laikėsi ir patikrino visą bylą bei pažeidimų nenustatė. BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas ir nešališko įrodymų vertinimo principas. Atsižvelgiant į visa, kas paminėta, kasatoriaus manymu, teismas, vertindamas įrodymus šioje byloje nebuvo nei objektyvus, nei nešališkas. Be to, teismas G. B. parodymų nelaikė patikimais, nes juos paneigia asmens, nuosprendyje įvardinto kaip „V. K.“, parodymai, kurie nepaneigiami. Tačiau nuosprendis gali būti grindžiamas tik teismo posėdyje ištirtais įrodymais, tuo tarpu byloje nėra duomenų, kad teismo ar ikiteisminio tyrimo metu būtų buvęs apklaustas toks asmuo. Laikant, jog tai galimai turimas omenyje J. K., reikia pažymėti, kad jo parodymai taip pat negali būti laikomi patikimais ir paneigti G. B. parodymų patikimumą, nes būtent jis turėjo aiškų ir nenuneigiamą motyvą duoti parodymus, paneigiančius G. B. parodymus apie A. A. vaidmenį. Iš byloje esančio 2001 m. spalio 22 d. nuosprendžio matyti, kad G. B. dėl nusikalstamų gaujų nesutarimų organizavo kelis pasikėsinimus nužudyti J. K. Šioje byloje yra 1999 m. J. K. duoti parodymai apie tai, kad G. B. pavardė jam nieko nesako, tokio asmens jis nepažįsta, kai tuo tarpu šioje baudžiamojoje byloje (dėl kurios nagrinėjamas kasacinis skundas) J. K. parodė, jog jis 1995 m. matė savo pažįstamus G. B. ir R. G. bendraujant bei važiuojantį į sandėlius, kur jų laukė A. A. Tai rodo, jog J. K. parodymai apie G. B. ir A. A. pažintį iki 1995 m. R. G. nužudymo negali būti laikomi patikimais ir paneigiančiais G. B. parodymų patikimumą.
Dėl esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų surašant apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir kasacinės instancijos teismo įpareigojimų neįvykdymo. BPK 331 straipsnio 1 dalyje numatyta, kokios aplinkybės turi būti išdėstytos išteisinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, o to paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje turi nurodyti ne tik visas nustatytas bylos aplinkybes, bet ir įrodymus, kurie yra pagrindas teismo išvadoms, taip pat motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas atmeta ar kitaip vertina apskųsto nuosprendžio įrodymus. Byloje esantys ikiteisminio tyrimo metu bei pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose duoti kai kurių liudytojų parodymai yra prieštaringi ar net iš esmės skiriasi : V. M. parodymai dėl atsiskaitymo tarp UAB „Animus“ ir UAB „Era“ už įgytą panaudojant R. G. pinigus sviesto krovinį, R. G. ir A. A. konfliktų aplinkybes bei UAB „Era“ sąskaitas; A. L. parodymai dėl A. A. ir G. B. pažinties iki R G. nužudymo; M. P. parodymai dėl atsiskaitymo už krovinį aplinkybių, sumų dydžių ir datų. Iš dalies prieštaringi ir H. S. parodymai, duoti pirmosios bei apeliacinės instancijos teismuose, apie šių asmenų įsiskolinimų ir atsiskaitymų aplinkybes. Nuosprendyje, anot kasatoriaus, šie parodymai neišanalizuoti, jų visuma su kitais įrodymais nepalyginta ir neįvertinta. Nėra motyvų, paaiškinančių, kodėl remiamasi tik A. A. palankiausia įrodymų dalimi, o kiti įrodymai atmetami arba paliekami be jokio teisinio vertinimo. Nuosprendyje nurodžius, kodėl kitaip vertinami vieni ar kiti įrodymai, neatskleidžiamas jų turinys, konkrečiai – ką yra parodę šie asmenys vienoje ar kitoje proceso stadijoje. Tai yra esminis nuosprendžio trūkumas, nes nesant tokių duomenų, teismo motyvai dėl įrodymų vertinimo lieka niekuo nepagrįsti. Taip pat nuosprendyje nėra liudytojų M. T. bei R. P. parodymų turinio, tik apsiribota išvada, kad jų parodymais patvirtinamos vienos ar kitos A. A. palankios aplinkybės, tuo tarpu ta šių asmenų parodymų dalis, kuri neatitinka nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų ar nėra palanki išteisintajam A. A., išvis nepaminėta. Taigi, apeliacinės instancijos teismas sprendė ne visus klausimus, kuriuos turėjo išspręsti naujojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, bei išdėstė ne visas aplinkybes, kurias turėjo išdėstyti. Toks nuosprendžio surašymas neatitinka BPK 331 straipsnio 1 ir 2 dalyse išdėstytų reikalavimų, taigi toks nuosprendis negali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu. Be to, apeliacinės instancijos teismas neįvykdė visų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 18 d. nutartyje išdėstytų privalomų reikalavimų, tame tarpe – išanalizuoti prieštaringus V. M., H. S., M. P. ir paties A. A. parodymus apie įsiskolinimų ir atsiskaitymų su R. G. aplinkybes. Tai sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą.
Dėl esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų – BPK 20 straipsnio 3-5 dalyse įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimų ir kasacinės instancijos teismo įpareigojimų neįvykdymo. Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas konstatavo, jog bylos duomenys nepatvirtina pirmosios instancijos teismo išvadų dėl nusikaltimo savanaudiško motyvo – A. A. siekio išvengti skolos R. G. grąžinimo. Tokią išvadą teismas grindė byloje esančiu po R. G. nužudymo atliktu tarptautiniu pavedimu, kuriuo UAB „Animus“ Lenkijos Respublikos firmai „Ango“ pervedė 168 000 JAV dolerių. Teismas padarė išvadą, jog šis pervedimas buvo atsiskaitymas su UAB „Era“ už „Ango“ nupirktą sviestą, V. M. panaudojant R. G. pinigus. Teismas nusprendė, jog UAB „Era“ pavadinimas pavedime nurodytas siekiant išvengti mokesčių, nes byloje nėra nustatyta, kam realiai priklausė ši sąskaita. Teismas pripažino, jog R. G. buvo pažįstamas su A. A. ir kad šis jam skolos negrąžino, ką įrodo ir policijos pareigūno T. U. parodymai, jog prieš mirdamas R. G. paminėjo skolos negrąžinimo faktą bei įtarė, kad dėl to A. A. arba O. L. ir bus užsakę jo nužudymą. Tačiau šį faktą teismas pripažino prielaida ir nurodė, jog tai negali būti įrodymu, nes nukentėjusysis tik spėliojo, kas galėjo į jį pasikėsinti. Teismo baigiamasis aktas gali būti grindžiamas tik patikimais įrodymais, kurie tokiais pripažįstami išanalizavus jų gavimo tvarką, patikrinus juos BPK nustatytais veiksmais ir palyginus su kitais byloje esančiais įrodymais. Tuo tarpu minima apeliacinės instancijos teismo išvada, anot kasatoriaus, padaryta vieną byloje esantį įrodymą (t. y. 168 000 JAV dolerių pavedimą) vertinant atsietai nuo kitų byloje esančių įrodymų bei iškraipant šio įrodymo prasmę. V. M. parodė, jog minėtas pavedimas neturi nieko bendro su sviesto sandoriu bei paaiškino sandorio tarp UAB „Animus“ bei UAB „Era“ sudarymo aplinkybes, jog siekiant išvengti mokesčių, panaudojant UAB „Era“ buvusias R. G. lėšas, „Ango“ iki sviesto pardavimo buvo pervesta 400 000 – 600 000 JAV dolerių, mokėtoju nurodant UAB „Era“, o sviesto gavėju – UAB „Animus“, ir pagal susitarimą lėšos turėjo būti grąžintos ne UAB „Ango“, su kuria už sviestą buvo atsiskaityta iš anksto, o pervestos į V. M. nurodytas UAB „Era“ sąskaitas. „Ango“ direktorius parodė, jog iš UAB „Animus“ jie nėra gavę jokių pinigų. Teismas padarė išvadą, kad ši sąskaita galėjo priklausyti V. M. arba UAB „Era“, tačiau tokia teismo išvada, anot kasatoriaus, prieštarauja bylos medžiagai. Lenkijos bankas pranešė, jog jame iš vis nėra sąskaitos tokiu numeriu, koks nurodytas pavedime, be to, jame nebuvo tvarkomos jokios sąskaitos, kurios priklausytų UAB „Era“ arba V. M. Be to, V. M. parodymus apie išankstinį apmokėjimą už sviestą tiesiogiai patvirtino M. P. pateikti iš „Ango“ gauti su sviesto pirkimo sandoriu susiję muitinės ir finansiniai dokumentai. Iš pateiktų memorialinių orderių, telegrafinių pervedimų patvirtinimų matyti, jog į muitinės dokumentuose dėl sviesto pardavimo nurodytas „Ango“ sąskaitas per 6 kartus buvo pervesta bendra 334 208,96 JAV dolerių suma. Visais atvejais šiuos pinigus pervedė UAB „Era“, t.y. firma, kuriai vadovavo V. M., o gavėju nurodyta UAB „Animus“. Tai įrodo, jog su UAB „Ango“ buvo atsiskaityta iš anksto, o šiems mokėjimams pagal liudytojų V. M., H. S. ir V. M. parodymus buvo panaudotos UAB „Era“ laikomos R. G. piniginės lėšos. Taigi, šie įrodymai nepatvirtina fakto, jog 168 000 JAV dolerių pavedimas turėtų ką nors bendro su sviesto sandoriu ar su R. G. lėšomis, nes jis atliktas jau po R. G. nužudymo, suma, kurios R. G. reikalavo iš A. A. (200 000 – 280 000 JAV dolerių), ir minėto pavedimo suma ženkliai skiriasi, mokėta ne į UAB „Era“ ar R. G. bei jo žmonos sąskaitas, bet į sąskaitą, apie kurios realų egzistavimą nėra jokių duomenų ir kuri nepriklausė nė vienai iš su sandoriu susijusių šalių. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis R. G. našlės giminaičio M. T. parodymais neva jis girdėjo, kad skola grąžinta partneriams Rusijoje, padarė išvadą, kad A. A. skolą po R. G. mirties grąžino, tačiau teismas nevertino paties A. A. parodymų apie tai, kad jis M. T. nepažįsta, su juo susitikęs nebuvo ir apie 200 000 JAV dolerių skolą nekalbėjo, jokiems partneriams Rusijoje jos negrąžino, nes jų nepažįsta ir į jį dėl skolos niekas nesikreipė. Šie įrodymai, kaip ir H. S. parodymai, kad skola grąžinta nebuvo, T. U. parodymai apie R. G. priešmirtinį pasakymą apie skolą, taip pat liudytojo Nr. 1, kuriam taikytas anonimiškumas, parodymai apie iš A. A. sužinotus veiksmus bei G. B. parodymai apie A. A. pavedimą nužudyti R. G. apeliacinės instancijos teismo jų viseto aspektu vertinti nebuvo ir išvadų dėl jų viseto, kasatoriaus teigimu, nuosprendyje nepateikta, kaip ir motyvų, kuriais remiantis šie įrodymai atmetami. Taigi dėl piniginių lėšų grąžinimo nuosprendyje padarytos prieštaringos išvados, kurios nėra pagrįstos byloje esančiais įrodymais; dėl savanaudiškų paskatų požymio nebuvimo esantys prieštaravimai yra esminiai ir jų nepašalinus nuosprendis negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu. Tai laikytina esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu. Taip pat kasatorius pažymi, jog apeliacinės instancijos teismas netyrė, neanalizavo ir neįvertino M. P. pateiktų memorialinių orderių bei telegrafinių pervedimų, nors toks privalomas nurodymas buvo išdėstytas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 18 d. nutartyje, nesirėmė ir liudytojo Nr. 1, kuriam taikytas anonimiškumas, parodymais apie faktus, sužinotus iš A. A. įkalinimo įstaigoje, motyvuodamas tuo, kad šie parodymai prieštarauja kitų su A. A. kalėjusių asmenų – A. Z. bei G. K. – parodymams, be to, kad jo parodymų negalima patikrinti BPK 20 straipsnio 4 dalyje numatytais veiksmais. Tačiau apeliacinės instancijos teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad A. A. buvo kalinamas skirtingose vietose, siekdamas įsitikinti, ar liudytojas Nr. 1 iš tiesų kalėjo su A. A., nepagrįstai nelygino atsakymuose iš šių įkalinimo įstaigų gautų duomenų. Be to, skirtingai, nei nurodyta nuosprendyje, liudytojo Nr. 1 parodymai buvo patikrinti BPK 20 straipsnio 4 dalyje numatytais proceso veiksmais: šis liudytojas buvo apklaustas tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliacinės instancijos teisme bylą nagrinėjant pirmą kartą; tiek A. A., tiek jo gynėjams buvo sudaryta galimybė užduoti šiam liudytojui klausimus ir šia teise jie aktyviai naudojosi; apie šio liudytojo atsiradimo byloje aplinkybes paaiškino LKPB ONTT operatyvinis darbuotojas M. G.; jokių duomenų, kad minėtas liudytojas duoda melagingus parodymus ar turi tikslą apkalbėti A. A., byloje nėra; pats įrodymas gautas teisėtu būdu ir jam suteiktas anoniminio liudytojo statusas atitinka BPK 198-200 straipsniuose numatytus anonimiškumo taikymo pagrindus ir sąlygas. Taigi, teismo išvada, kad šio liudytojo parodymų negalima patikrinti BPK 20 straipsnio 4 dalyje numatytais procesiniais veiksmais, padaryta byloje esant duomenims, kurie šiai išvadai prieštarauja ir yra pagrįsta prielaidomis, o ne nustatytais faktais ar konstatuotais įstatymų pažeidimais. Teismas, padarydamas tokias išvadas, motyvavo tuo, jog visos abejonės turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai, tačiau, anot kasatoriaus, ši nuostata taikytina tik tais atvejais, kai išnaudotos visos procesinės galimybės surinkti, pateikti naujus, patikrinti ir įvertinti visus bylos duomenis ir pašalinti prieštaravimus. Be to, turi būti aiškiai nurodyti motyvai, dėl kurių pirmosios instancijos tesimo nuosprendis yra naikinamas ar keičiamas, o to padaryta nebuvo. Apeliacinės instancijos teismo išvados, jog G. B. parodymų apie pasiruošimo R. G. nužudymui eigą nepatvirtina byloje esančių telefoninių kontaktų datos ir laikas, padarytos nevertinant byloje esančių telefoninių pokalbių išklotinių duomenų apie A. A. ir R. G. bei iš karto po to buvusius A. A. ir O. L. bei O. L. ir G. B. telefoninius kontaktus, nekreipiant dėmesio į tai, jog G. B. nurodė, kad jie naudojosi keleto mobiliojo ryšio telefono abonentų, registruotų kitų asmenų vardais, kurių numerių nepamena. Taip pat nekreiptas dėmesys ir į tai, jog dėl G. B. parodymų vertinimo R. G. nužudymo epizode pasisakyta eilėje įsiteisėjusių teismo sprendimų: Vilniaus apygardos teismo 2001 m. spalio 22 d. nuosprendyje konstatuota, jog įrodyta, kad O. L. G. B. degalinėje „Neste“ parodė asmenį, kurį reikia nužudyti; jog G. B. savo parodymais padėjo išaiškinti tyčinį R. G. nužudymą, kitus nužudymus bei su tuo susijusius asmenis, kad R. G. nužudymas buvo užsakytas dėl pinigų, kurių grąžinimo siekė išvengti užsakovas – nenustatytas asmuo, vardu „Alius“. Taip pat šiame nuosprendyje konstatuota, kad G. B. duoti parodymai teisingi, nes jų pagrindu atskleisti kiti nusikaltimai. Kasatorius atkreipia dėmesį ir į tai, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje konstatuota, jog apkaltinamojo nuosprendžio pagrindimas net iš esmės vieno asmens aprodymais nėra pagrindas kvestionuoti proceso teisingumą, jei kaltinamasis turėjo galimybę pats ar padedamas gynėjo įgyvendinti savo gynybos teises dėl šių parodymų ir suteikiama pakankama ir tinkama galimybė ginčyti prieš jį liudijančio liudytojo parodymus bei pateikti šiam liudytojui klausimus parodymų davimo metu arba vėliau procese (pvz., Saidi v. France, S. N. v. Sweden bylos). Teisiamųjų posėdžių protokoluose užfiksuota, jog šiomis teisėmis tiek gynyba, tiek pats kaltinamasis A. A. naudojosi aktyviai.
Apibendrindamas kasatorius teigia, jog visi skunde išvardyti baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai yra esminiai, sukliudę teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą sprendimą, todėl nuosprendis naikintinas ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme.
Kasacinis skundas iš dalies tenkintinas.
Dėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos šališkumo
Kasaciniame skunde teigiama, jog prokuroras išdėstė nušalinimo pagrindus, numatytus BPK 58 straipsnio 1 dalies 4 punkte, dviems iš bylą nagrinėjusių teisėjų, nurodydamas, kad du iš apeliacine tvarka bylą nagrinėjusių teisėjų jau anksčiau buvo nagrinėję apeliacine tvarka R. G. nužudymo bylą, kurioje buvo nuteisti I. M., V. J. ir G. B., todėl jie jau yra pareiškę nuomonę dėl G. B. parodymų ir gali būti varžomi savo ankstesnės pozicijos.
Kasacinio skundo argumentai šiuo procesiniu klausimu yra nepagrįsti. Kasatorius neteisingai aiškina bylos apeliacinio nagrinėjimo ribas teigdamas, jog BPK 320 straipsnio 3 bei 5 dalyse yra įtvirtinta teismo pareiga esminių baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų aspektu patikrinti visą bylą, nepaisant to, ar dėl jų yra gautas apeliacinis skundas, ir dėl jų priimti sprendimus net ir tų nuteistųjų atžvilgiu, kurie nepadavė skundų. BPK 320 straipsnio 3 dalyje numatyta, jog teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus. Turima galvoje – pagal paduotus apeliacinius skundus, nes apeliacinio proceso funkcija yra ne revizinė–priežiūrinė, o pateiktuose skunduose išdėstytų prašymų ribose. Jau minėto BPK 320 straipsnio 3 dalyje numatyta, jog apeliacinio nagrinėjimo ribos yra išplečiamos, kai nustatomi esminiai baudžiamojo proceso pažeidimai, nepaisant to, ar gautas dėl jų apeliacinis skundas, ne tik dėl asmens, kuris padavė skundą, tačiau ir dėl kitų skundo nepadavusių nuteistųjų. Tačiau tai nereiškia, jog apeliacinės instancijos teismas privalo tikrinti ir tas nusikalstamas veikas, dėl kurių nebuvo paduoti skundai. Todėl apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pagrįstai atmetė pareikštą nušalinimą, motyvuodama tuo, jog 2002 m. rugsėjo 26 d. nuosprendyje G. B. parodymai dėl R. G. nužudymo nebuvo vertinami, nes šis nusikaltimas nebuvo apeliacinių skundų nagrinėjimo dalykas. Taigi, apeliacinės instancijos teismo teisėjai nebuvo išreiškę pozicijos, kuri būtų galėjusi varžyti jų laisvę vertinti įrodymus ar kelti šiuo pagrindu abejones jų objektyvumu.
Dėl BPK 20 straipsnio 3-5 dalyse įtvirtintų nuostatų taikymo ir kasacinės instancijos teismo įpareigojimų nevykdymo
Apeliacinės instancijos teismas teisingai nustatė pagrindinius bylos aplinkybių teisminio nagrinėjimo objektus, pripažindamas, jog esminiai įrodymų šaltiniai pirmosios instancijos teismo nuosprendyje pripažįstant A. A. kaltu bendrininkavus tyčia nužudant R. G. dėl savanaudiškų paskatų yra liudytojo G. B. ir liudytojo Nr. 1, kuriam taikytas anonimiškumas, parodymai. Kiti įrodymų šaltiniai – liudytojų T. U., V. M., A. L., H. S., R. M., A. L., R. P. ir M. P. parodymai – nepateikia tiesioginių duomenų apie A. A. dalyvavimą nusikaltime, todėl jie yra reikšmingi kaip duomenys, patvirtinantys ar paneigiantys tam tikras aplinkybes apie R. G. verslo ryšius ir kontaktus su A. A. bei svarbūs vertinant G. B. ir liudytojo Nr. 1 parodymus.
Skirtingų instancijų teismai, vadovaudamiesi iš esmės tais pačiais baudžiamojo proceso metu surinktais įrodymais, priėmė priešingus sprendimus. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog neabejotinai įrodyta, kad A. A. organizavo R. G. nužudymą ir nuteisė jį pagal BK 18 straipsnio 4 dalį, 105 straipsnio 8 punktą, o apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, jog ištirti įrodymai yra prieštaringi ir nepatikimi, todėl jais negali būti grindžiama A. A. kaltė dėl R. G. nužudymo.
Baudžiamojo proceso kodekse įrodymų pripažinimo, tyrimo ir vertinimo bendrosios nuostatos yra įtvirtintos BPK 20 straipsnyje, 276 straipsnio 4 dalyje ir 301 straipsnyje. Tačiau baudžiamojo proceso įstatymas nenumato taisyklių ir metodų, kurie reglamentuotų patį įrodymų vertinimo procesą. Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris reiškiasi BPK normų sistemos nustatytose ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Esminis reikalavimas šiam loginiam procesui yra išsamus ir nešališkas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas vadovaujantis įstatymu. Išsamus bylos aplinkybių išnagrinėjimas suponuoja reikalavimą indukuoti į šį procesą visas reikšmingas bylai aplinkybes, išnaudojant baudžiamojo proceso numatytas priemones joms gauti, permanentiškai sujungiant visus faktus į loginę visumą ir po to daryti apibendrinančias išvadas.
Kasaciniame skunde pagrįstai teigiama, jog apeliacinės instancijos teismas įrodymus vertino atsietai vienus nuo kitų. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nemažai vietos skirta G. B. parodymams, tačiau jie nagrinėjami iš dalies selektyviai, jų vertinimas pagrįstas skeptiška pozicija remiantis tuo, jog G. B. neturi pareigos duoti teisingus parodymus, nes neatsako už melagingų parodymų davimą, tačiau iš bylos medžiagos matyti, jog G. B. buvo įspėtas kaip liudytojas dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą pagal BK 235 straipsnį ir nustatyta tvarka prisiekė sakyti tiesą. Tai, kad G. B. bylos ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu prisipažino padaręs nusikaltimą bei padėjo atskleisti R. G. nužudymo aplinkybes ir už tai valstybinis kaltintojas prašė skirti švelnesnę bausmę, savaime nedaro jo parodymų mažiau vertingais ar abejotinais. Apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas G. B. parodymus prieštaringais ir nepatikimais, rėmėsi pernelyg akcentuota kritine nuostata jo parodymų atžvilgiu. Liudytojo G. B. parodymų analizė iš esmės buvo paremta detaliu aplinkybių gretinimu su kitų įrodymų duomenimis apie bylos aplinkybes, visus nesutapimus ir neatitikimus pripažįstant prieštaravimais, nesiaiškinant šių neatitikimų esmės. Apeliacinės instancijos teismas iškėlė labai aukštus reikalavimus G. B. parodymų tikslumui neatsižvelgdamas į tai, kad nuo nusikaltimo padarymo praėjo daugiau kaip 10 metų, šis nusikaltimas nebuvo vienintelis G. B. nusikalstamoje veikloje, todėl tokios detalės kaip automobilio VW Golf kėbulo konstrukcija, telefoninių ryšių kontaktų tikslios datos, kokiu abonentiniu numeriu buvo skambinta, natūraliai gali būti pamiršti ir netgi keltų didesnes abejones, jei šios kasdieninės detalės būtų tikslios. Be to, G. B. nurodė, jog 1995 metais turėjo ne vieną telefoną. Pripažinęs G. B. parodymus aiškiai neteisingais, apeliacinės instancijos teismas nenurodė motyvų, kodėl G. B. nori apkaltinti A. A. labai sunkaus nusikaltimo padarymu ir šiuo klausimu nepriėmė jokio procesinio sprendimo. Apibendrinant darytina išvada, jog apeliacinės instancijos teismo atliktas G. B. parodymų tyrimas yra paremtas ne esminių faktinių duomenų apie nusikaltimo padarymą analize, o detalių vertinimu, fragmentiškų nesutapimų pripažinimu esminiais prieštaravimais, neįvertinant minėtų parodymų santykio su kitais įrodymais loginio integralumo aspektu. Apeliacinės instancijos teismas neatliko chronologinės G. B. parodymų analizės pradedant jo pirminiais parodymais, apklausiant jį kaltinamuoju ir chronologine tvarka lyginant jo parodymus su vėlesniais. Tokiu būdu būtų galimybė išsiaiškinti, ar jo teiginiai apie esmines nusikaltimo aplinkybes nuosekliai evoliucionavo nuo lakoniškų paaiškinimų į išsamius taikant įvairius procesinius veiksmus (įvykio vietos apžiūrą, parodymų patikrinimą vietoje, asmens atpažinimą ir kt.), ar buvo dirbtinai akumuliuojami kitomis procesiniais įstatymais nenumatytomis priemonėmis.
Kasaciniame skunde pagrįstai nurodyta, jog apeliacinės instancijos teismas neišsamiai išnagrinėjo liudytojo Nr. 1, kurio asmens tapatybei taikytas anonimiškumas, parodymus, be įstatyminio pagrindo juos eliminavo, motyvuodamas tuo, kad jų negalima patikrinti BPK 20 straipsnio 4 dalyje numatytomis priemonėmis. Kasaciniame skunde teisingai nurodyta, jog minėtas liudytojas buvo įspėtas dėl melagingų parodymų davimo, nėra duomenų, kad jo parodymai gauti neteisėtu būdu, jam suteiktas anoniminio liudytojo statusas atitinka anonimiškumo taikymo sąlygas ir pagrindus, numatytus BPK 198-200 straipsniuose, nes asmenų, susijusių su nusikalstamu pasauliu bendradarbiavimas su teisėsaugos pareigūnais suteikiant informaciją apie kitų asmenų padarytus nusikaltimus pastarųjų yra ypatingai neigiamai vertinamas, todėl kelia dideles grėsmes tokius parodymus davusio asmens saugumui. Šis liudytojas buvo apklaustas pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose, proceso dalyviams buvo sudarytos galimybės užduoti klausimus, teismas turėjo susipažinti su jo anketiniais duomenimis, esančiais įslaptintame pakete, apie šio asmens atsiradimo byloje aplinkybes buvo apklaustas ir davė parodymus operatyvinis darbuotojas M. G., todėl teismas galėjo pasitikslinti aplinkybes, dėl kurių išdėstė abejones apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje. Apeliacinės instancijos teismas turėjo įvertinti, jog anoniminio liudytojo parodymų atsiradimo byloje aplinkybių konkretizavimas gali būti tiesiogiai susijęs su galimybėmis jį identifikuoti, todėl šių parodymų patikrinimas tokiu būdu pagrįstai buvo apribotas, o ne varžomas dėl kitų priežasčių. Apeliacinės instancijos teismas, apklausęs tik dalį asmenų, kurie buvo suėmime kartu su A. A., neturėjo pagrindo išvadai, jog išteisintasis apie bylos aplinkybes su niekuo nekalbėjo, juolab remtis A. A. parodymais, kai išteisinamajame nuosprendyje pripažino, jog nuteistasis neturi pareigos duoti teisingus parodymus ir jis tokia savo procesine padėtimi aktyviai naudojasi. Anoniminio liudytojo Nr. 1 parodymai galėjo būti vertinami kitais būdais, tikrinant juos integralumo aspektu, gretinant su kitais byloje esančiais įrodymais. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog liudytojas Nr. 1 nurodė ir naujas aplinkybes, kurių nėra baudžiamoje byloje – apie tai, jog A. A. turėjo verslo reikalų su V. M. dėl dyzelino ir batų prekybos, todėl V. M. buvo skolingas A. A., tačiau apeliacinės instancijos teismas šių aplinkybių netikslino ir nesiaiškino, nors jos kaip tik ir galėtų patvirtinti šio liudytojo parodymų savarankiškumą. Apeliacinės instancijos teismas iš dalies selektyviai tyrė bylos aplinkybes bei vertino kitus baudžiamosios bylos proceso metu surinktus įrodymus. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio motyvuose yra pripažinta, jog nepaisant A. A neigimo apie jo asmeninius kontaktus su R. G., neginčytinai įrodyta, kad A. A. ir R. G. ne kartą buvo susitikę ir bendravo dėl atsiskaitymo už sviestą, tačiau padaręs tokią išvadą teismas toliau netyrė ir nevertino liudytojų V. M., A. L., R. M. ir A. L. parodymų apie šių susitikimų aplinkybes bei A. A. ir R. G. kontaktų pobūdį. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje neišanalizuoti ir liudytojo M. P. parodymai dėl atsiskaitymo už krovinį aplinkybių, sumų dydžių, liudytojo H. S. parodymai dėl V. M., A. A. įsiskolinimų ir atsiskaitymų aplinkybių po R. G. nužudymo. Apeliacinės instancijos teismas nepakankamai dėmesio skyrė ir liudytojo T. U. parodymams nurodydamas, jog R. G. priešmirtiniai parodymai, jog dėl sprogdinimo įtaria „Alių“ iš Kauno, yra tik prielaidos, kurios iš esmės niekuo neparemtos. Tokia išvada negali būti laikoma teisinga ir išsamia, nes liudytojas T. U. nurodė, jog ligoninėje R. G. paaiškino, kad sprogdinimą dėl skolų padarė O. L. ir „Alius“ iš Kauno. Dėl O. L. dalyvavimo šio nusikaltimo padaryme yra pasisakyta 2001 m. spalio 22 d. nuosprendyje, todėl šių duomenų negalima laikyti vien prielaida. Tuo tarpu vertinant liudytojo J. K. parodymus, nebuvo atsižvelgta į jo priešiškus santykius su G. B. Visi paminėti įrodymų šaltiniai nebuvo išgryninti ir įvertinti konteksto aspektu su pagrindiniais bylos įrodymais – liudytojų G. B. ir liudytojo Nr. 1, kurio tapatybei taikytas anonimiškumas, parodymais kaip dalies ir visumos santykis. Teisingai kasaciniame skunde nurodyta, jog išteisinamajame nuosprendyje nėra liudytojų M. T. bei R. P. parodymų turinio, tik apsiribota išvada, jog jų parodymais patvirtinamos vienos ar kitos A. A. gynybinei pozicijai palankios aplinkybės, o ta dalis, kuri prieštarauja šiai pozicijai, neaptarta. Apeliacinės instancijos teismas neištyrė ir neįvertino M. P. pateiktų memorialinių orderių bei telegrafinių pavedimų, nors šių aplinkybių ištyrimas buvo akcentuotas ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 18 d. nutartyje.
Remdamasi išdėstytais argumentais, kolegija konstatuoja, jog apeliacinės instancijos teismas neišsamiai išnagrinėjo visas reikšmingas bylos aplinkybes, įrodymus vertino nepakankamai atsižvelgdamas į jų tarpusavio santykį, teikdamas pirmenybę išteisintojo A. A. gynybinei pozicijai.
Šios priežastys sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą spendimą, todėl tai laikytina esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendis naikintinas ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 382 straipsnio 5 punktu,
n u t a r i a:
panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. kovo 13 d. nuosprendį ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Teisėjai Egidijus Bieliūnas
Viktoras Aidukas
Alvydas Pikelis
