(S) Civilinė byla Nr. 3K-3-481/2009
Procesinio sprendimo kategorija
30.6
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dangutės Ambrasienės (kolegijos pirmininkė), Gintaro Kryževičiaus (pranešėjas) ir Algio Norkūno,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų V. R. Ž., T. Ž., L.Ž. ir U. Ž. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 15 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų V. R. Ž., T. Ž., L. Ž. ir U. Ž. ieškinį atsakovui Vilniaus universitetui dėl įpareigojimo leisti privatizuoti valstybės gyvenamąsias patalpas lengvatinėmis sąlygomis; tretieji asmenys – Vilniaus miesto savivaldybė, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų departamento Vaikų teisių apsaugos skyrius.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė : I. Ginčo esmė
Byloje kilo ginčas dėl nuomininkų teisės privatizuoti valstybei (savivaldybei) priklausančias gyvenamąsias patalpas lengvatinėmis sąlygomis.
Ieškovui V. R. Ž., dirbant pas atsakovą (Vilniaus universitete), jo šeimai buvo suteiktas tarnybinis butas, esantis Vilniuje, Pilies g. 13-6. Įsigaliojus Butų privatizavimo įstatymui, šis butas buvo įtrauktas į visuomenės poreikiams paimamų pastatų sąrašą, todėl negalėjo būti privatizuojamas pagal šį įstatymą. 1992 m. ieškovai buvo iškeldinti iš tarnybinio buto, o jame buvo įrengta Filologijos fakulteto auditorija. 1994 m. ieškovų šeimai buvo išnuomotas butas, esantis duomenys neskelbtini, kurį patikėjimo teise valdo, naudoja ir disponuoja atsakovas. Galiojant Butų privatizavimo įstatymui ieškovai nesikreipė į atsakovą dėl nuomojamo buto privatizavimo. Ieškovai teigia, kad, įsigaliojus Valstybės paramos būstui įsigyti ar išnuomoti bei daugiabučiams namas modernizuoti įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatoms, jiems atsirado teisė privatizuoti nuomojamą butą lengvatinėmis sąlygomis, nes jie atitinka visas šioje normoje nustatytas sąlygas: jų šeima iškeldinta iš tarnybinio buto, kuris buvo pritaikytas mokslo ir mokymo reikmėms. 2000 m. sausio mėnesį jie raštu kreipėsi į atsakovą dėl nuomojamo buto privatizavimo. Atsakovas sutiko su jų prašymu, tačiau nepagrįstai atsisakė leisti privatizuoti butą lengvatinėmis sąlygomis.
Ieškovai prašo įpareigoti atsakovą leisti jiems privatizuoti butą, esantį duomenys neskelbtini, lengvatinėmis sąlygomis už kainą, kuri nebūtų didesnė negu kaina pinigais, kuri Butų privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka galėjo būti apskaičiuota iki 1998 m. liepos 1 d. ir patikslinta atsižvelgiant į infliaciją.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė
Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas 2009 m. sausio 5 d. sprendimu ieškinį atmetė.
Teismas nurodė, kad Butų privatizavimo įstatymas galiojo iki 1998 m. liepos 1 d. Galiojant šiam įstatymui ieškovai nepateikė prašymo dėl buto privatizavimo, todėl neįgijo subjektinės teisės į ginčo butą, nes jų valia privatizuoti nuomojamas gyvenamąsias patalpas įstatyme nustatytais terminais ir tinkama forma nebuvo išreikšta, todėl nėra jokio teisinio pagrindo spręsti klausimą dėl Butų privatizavimo įstatyme įtvirtintų sąlygų nustatymo. Teismas pažymėjo, kad Butų privizavimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 3 punkte buvo nustatyta, jog tarnybiniai butai neparduodami, todėl ieškovų šeimai suteiktas tarnybinis butas nebuvo tinkamas privatizavimo objektas. Dėl to aplinkybė, kad, panaikinus šiam butui tarnybinio buto statusą ir pritaikius mokslo ir mokymo reikmėms, yra teisiškai nereikšminga ir nesudaro teisinio pagrindo ieškovams įgyti teisę privatizuoti nuomojamą butą pagal Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punktą.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovų apeliacinius skundus, 2009 m. gegužės 15 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą. Teisėjų kolegija sutiko su teismo išvada, kad ieškovai neįgijo subjektinės teisės privatizuoti ginčo gyvenamąsias patalpas. Teisėjų kolegija nurodė, kad, sprendžiant klausimą, ar asmenims, nepasinaudojusiems teise privatizuoti butą pagal Butų privatizavimo įstatymą, tokia teisė išliko pagal Gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymą, būtina atsižvelgti į tai, kam įstatymų leidėjas tokią teisę po Butų privatizavimo įstatymo galiojimo pabaigos paliko. Esant Gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatyme išvardytoms sąlygoms, privatizuoti savivaldybės (valstybės) nuomojamas gyvenamąsias patalpas galėjo asmenys, įvardyti 13 (nuo 2001 m. sausio 1 d įsigaliojusi įstatymo redakcija) ir 12 (nuo 2003 m. sausio 1 d. įsigaliojusi įstatymo redakcija) straipsniuose. Ieškovai tokią savo teisę kildina iš Įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkto, leidžiančio privatizuoti nuomininkams, iškeldintiems (iškeldinamiems) iš avarinių gyvenamųjų patalpų ar patalpų, įrašytų į griaunamų namų sąrašą, arba įrašytų į visuomenės poreikiams paimamų pastatų sąrašą, ir kurių būtent dėl šių priežasčių negalima buvo privatizuoti pagal Butų privatizavimo įstatymą. Ieškovai neįrodė, kad jie atitinka šioje normoje nurodytus subjektus. Byloje nėra duomenų, kad ieškovų ankstesnė gyvenamoji patalpa – tarnybinis butas – buvo įtraukta į visuomenės poreikiams iš Vilniaus universiteto paimamų ir dėl šios priežasties neprivatizuojamų objektų sąrašą. Atsakovo pažymų apie šio buto panaudojimą mokslo reikmėms, išbraukiant iš tarnybinių butų sąrašo, šiuo atveju nepakanka tokiam teisinę reikšmę turinčiam faktui – įrašymui į visuomenės poreikiams paimamų pastatų sąrašą – įrodyti. Kita vertus, šis butas, būdamas tarnybinis, jau savaime pagal Butų privatizavimo įstatymą nė vienos jo redakcijos galiojimo metu negalėjo būti perleistas privačion nuosavybėn ar privatizuotas. Taigi nebuvo jokio poreikio ar būtinumo pastatą, kuriame jis yra, įtraukti į minėtus sąrašus, tokiu būdu neleidžiant ieškovams jo privatizuoti lengvatinėmis sąlygomis. Taip pat atsižvelgtina ir į tai, kad tikslinė tarnybinio buto paskirtis – komendantui apgyvendinti, o ieškovas komendantu dirbo iki 1991 m. vasario 1 d., po to buvo perkeltas į kitas pareigas, todėl šiame bute jam gyventi nepriklausė. Vilniaus universiteto senatui nusprendus iškeldinti ieškovą iš buto, jis raštu pasižadėjo išsikelti į kitą butą, nekeldamas atsakovui jokių reikalavimų dėl ketinimų jį privatizuoti. Savo norą privatizuoti butą ieškovas raštu išreiškė tik 2000 m. sausio 11 d.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovai prašo panaikinti teismų sprendimą ir nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Ieškinio teisinis pagrindas – Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintos nuomininkų teisės privatizuoti gyvenamąsias patalpas lengvatinėmis sąlygomis, jeigu jie buvo iškeldinti iš gyvenamųjų patalpų, įrašytų į visuomenės poreikiams paimamų pastatų sąrašą, ir kurių dėl to negalima buvo privatizuoti pagal Butų privatizavimo įstatymą, taikymas. Šioje teisės normoje aiškiai nustatyta – negalima buvo privatizuoti pagal Butų privatizavimo įstatymą. Kasatorių atvejis atitinka visas šios teisės normos sąlygas, nes jie 1994 m. buvo iškeldinti iš tarnybinio buto, nes šis buvo paimtas Vilniaus universiteto reikmėms, todėl jie negalėjo jo privatizuoti pagal Butų privatizavimo įstatymą. Teismai nepagrįstai kilusiam ginčui spręsti taikė Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 2 punktą, kuriame nustatyta visiškai kitokia sąlyga dėl gyvenamųjų patalpų privatizavimo, ir dėl to šio punkto nuostatų nereikėjo taikyti, taip pat be pagrindo vadovavosi šio punkto nuostatų suformuota aiškinimo ir taikymo praktika. Įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatos dėl nuomininkų teisės į gyvenamųjų patalpų privatizavimą, jeigu jie buvo iškeldinti iš gyvenamųjų patalpų, įrašytų į visuomenės poreikiams paimamų pastatų sąrašą, atsirado tik 2003 m. sausio 1 d., įsigaliojus 2002 m. lapkričio 12 d. Gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymo pakeitimo įstatymui Nr. IX-1188. Taigi kasatoriai teisę į gyvenamųjų patalpų privatizavimą įgijo nuo 2003 m. sausio 1 d. Teismai nepagrįstai šiam ginčui netaikė Įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatų, kurias reikėjo taikyti, taip pat nepagrįstai nuo 2003 m. sausio 1 d. atsiradusiai kasatorių teisei į gyvenamųjų patalpų privatizavimą taikė nuo 1998 m. liepos 1 d. nebegaliojantį Butų privatizavimo įstatymą.
Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas prašo teismų sprendimą ir nutartį palikti nepakeistus. Jame nurodoma, kad ginčo butas ieškovams buvo suteiktas 1994 m., Butų privatizavimo įstatymas galiojo iki 1998 m. liepos 1 d., tačiau ieškovai dėl buto privatizavimo nesikreipė, nors šią teisę galėjo realiai įgyvendinti. Atsižvelgiant į įstatymų leidėjo ketinimus užbaigti butų privatizavimą, Gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymo 13 straipsnio 2 dalies norma siekiama sudaryti galimybę Butų privatizavimo įstatymo pagrindu pradėtas ir nebaigtas butų privatizavimo procedūras užbaigti, šiam įstatymui nustojus galioti. Taigi pagal šią teisės normą, nustojus galioti Butų privatizavimo įstatymui, teismo tvarka galima apginti tik Butų privatizavimo įstatymo pagrindu ir jo galiojimo metu įgytas asmenų subjektines teises, kurios buvo pažeistos.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkto taikymo sąlygų
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą konstatavo, kad asmens teisė privatizuoti valstybinį turtą nėra prigimtinė ar kokia nors kita absoliutinė teisė. Ji gali atsirasti tik tam tikro teisės akto pagrindu. Butų privatizavimo įstatymas nustatė valstybinio ir visuomeninio butų fondo privatizavimo (pirkimo-pardavimo) tvarką, taip pat sąlygas, t. y. apibrėžė, kokios gyvenamosios patalpos pagal šį įstatymą gali būti perkamos, kas turi teisę jas pirkti ir pan. Teisinis pagrindas privatizuoti butą pagal Butų privatizavimo įstatymą, galiojusį iki 1998 m. liepos 1 d., yra tada, kai nustatytos visos šiame įstatyme numatytos tokio privatizavimo sąlygos, būtent: a) ieškovas yra subjektas, kuriam įstatymo suteikta teisė privatizuoti butą (Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnis); b) ginčo butas yra gyvenamoji patalpa, galinti būti privatizavimo objektas (Butų privatizavimo įstatymo 2, 3 straipsniai); c) ieškovas, kaip subjektas, kuriam įstatymas suteikė teisę privatizuoti butą, šia teise pasinaudojo, atlikdamas veiksmus, būtinus šiai teisei įgyti, ir tarp ieškovo ir atsakovo, kaip buto privatizavimo (pirkimo-pardavimo) subjektų, susiklostė santykiai dėl ginčo buto privatizavimo (Butų privatizavimo įstatymo 1, 5, 10, 11, kiti straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. kovo 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. L. v. Vilniaus miesto savivaldybė, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vilkpėdės seniūnija, bylos Nr.3K-3-394/2002; 2006 m. balandžio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. K. v. Vilniaus miesto savivaldybės taryba, bylos Nr. 3K-3-261/2006).
Teisinis pagrindas, kuriuo grindžiamas ieškovų reikalavimas šioje byloje, yra Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintos nuomininkų teisės privatizuoti gyvenamąsias patalpas lengvatinėmis sąlygomis, jeigu jie buvo iškeldinti iš gyvenamųjų patalpų, įrašytų į visuomenės poreikiams paimamų pastatų sąrašą, ir kurių dėl to negalima buvo privatizuoti pagal Butų privatizavimo įstatymą, taikymas. Būtent šių įstatymo nuostatų taikymo (aiškinimo) aspektu ir paminėtas Butų privatizavimo įstatyme įtvirtintas teisinis reglamentavimas, kurio taikymo praktika suformuota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijų priimtose nutartyse. Taigi pagal Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punktą teisę privatizuoti savivaldybės (valstybės) gyvenamąsias patalpas laikantis sąlygos, kad jų pardavimo kaina nebūtų didesnė negu kaina pinigais, kuri Butų privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka galėjo būti apskaičiuota iki 1998 m. liepos 1 d. ir patikslinta atsižvelgiant į infliaciją, turi nuomininkai, kurie yra iškeldinti arba dėl kurių yra priimtas sprendimas iškeldinti iš įrašytų į visuomenės poreikiams paimamų pastatų sąrašą, ir kurių dėl to negalima buvo privatizuoti pagal Butų privatizavimo įstatymą. Šio gyvenamųjų patalpų privatizavimo pagrindo taikymo sąlygos yra suponuotos gyvenamųjų patalpų privatizavimo teisinio reglamentavimo tęstinumo poreikių, kai dėl tam tikrų įvykių ar juridinių faktų nuomininkai neturėjo objektyvių galimybių pasinaudoti Butų privatizavimo įstatymo suteiktomis teisėmis įgyti būstą lengvatinėmis sąlygomis. Dėl to teisė privatizuoti savivaldybės (valstybės) gyvenamąsias patalpas laikantis sąlygos, kad jų pardavimo kaina nebūtų didesnė negu kaina pinigais, kuri Butų privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka galėjo būti apskaičiuota iki 1998 m. liepos 1 d. ir patikslinta atsižvelgiant į infliaciją, suteikta: 1) nuomininkams, iškeldintiems arba kai dėl jų yra priimtas sprendimas iškeldinti iš visuomenės poreikiams paimamų pastatų, ir 2) būtent dėl nuomojamų patalpų paėmimo visuomenės poreikiams jų negalima buvo privatizuoti pagal Butų privatizavimo įstatymą. Byloje nustatyta, o kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis), kad ieškovų ankstesnis butas turėjo tarnybinio buto teisinį statusą, tokie pagal Butų privatizavimo įstatymo 3 straipsnį buvo priskirti prie neprivatizuojamų butų. Dėl to jau vien tai, kad ieškovai buvo iškeldinti iš neprivatizuojamo pagal Butų privatizavimo įstatymą buto, nepriklausomai nuo to, ar iškeldinimo pagrindas buvo tarnybinio buto panaudojimas kitiems – visuomenės poreikius atitinkantiems tikslams, paneigia jų teisę privatizuoti butą, dėl kurio privatizavimo sąlygų yra kilęs ginčas šioje byloje, Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytu pagrindu, nes, minėta, šio privatizavimo pagrindo taikymo būtina sąlyga yra ta, kad butas, iš kurio iškeldinami nuomininkai, turėjo būti gyvenamoji patalpa, kuri buvo privatizavimo objektas pagal Butų privatizavimo įstatymą, tačiau pasinaudoti šia teise nuomininkai negalėjo dėl tokio objekto panaudojimo visuomenės poreikiams. Dėl pirmiau nurodytų argumentų kasacinis teismas prieina prie išvados, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai teisingai taikė (aiškino) Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintas butų privatizavimo sąlygas, o kasacinio skundo argumentai dėl netinkamo teisės taikymo (aiškinimo) šioje byloje yra atmestini kaip nepagrįsti.
Dėl išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu
Bylą nagrinėjant kasaciniame teisme, valstybė patyrė 94 Lt bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Tai patvirtina Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės 2009 m. spalio 27 d. pažyma. Kadangi kasacinis skundas atmetamas, tai patirtos bylinėjimosi išlaidos priteisiamos į valstybės biudžetą lygiomis dalimis iš kasatorių (CK 96 straipsnio 2 dalis, 340 straipsnio 5 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 15 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovų V. R. Ž., T. Ž. ir L. Ž. iš kiekvieno po 31 (trisdešimt vienas litas) Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasacinės instancijos teisme, į valstybės biudžetą.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Dangutė Ambrasienė
Gintaras Kryževičius
Algis Norkūnas
