D. R. pagal BK 223 str., 208 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-411/2009

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.17.12.; 1.2.18.11.; 2.1.4.4.2.2.;

2.1.4.4.2.12.; 2.1.7.4.; 2.3.6.4.2.; 2.4.7. (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Jono Prapiesčio, Antano Klimavičiaus ir pranešėjo Benedikto Stakausko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų T. R. ir D. R. kasacinius skundus dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. vasario 15 d. nuosprendžio, kuriuo T. R. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 223 straipsnio 1 dalį 50 MGL (6250 Lt) dydžio bauda, BK 208 straipsnio 1 dalį – 50 MGL (6250 Lt) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta 70 MGL (8750 Lt) dydžio bauda, įpareigojant per du mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos ją sumokėti į (duomenys neskelbtini) valstybinės mokesčių inspekcijos sąskaitą. D. R. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 223 straipsnio 1 dalį 50 MGL (6250 Lt) dydžio bauda, įpareigojant per du mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos ją sumokėti į (duomenys neskelbtini) valstybinės mokesčių inspekcijos sąskaitą.

Taip pat skundžiama Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 3 d. nutartis, kuria nuteistųjų T. R. ir D. R. apeliaciniai skundai atmesti.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešėjo pranešimą ir susipažinusi su baudžiamąja byla,

n u s t a t ė :

T. R. ir D. R. pagal BK 223 straipsnio 1 dalį nuteisti už tai, kad: T. R., būdamas UAB („R.“) (duomenys neskelbtini) direktorius ir kasininkas, vadovaujantis 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 21 straipsniu būdamas atsakingas už UAB („R.“) buhalterinės apskaitos organizavimą, ir D. R., būdamas UAB („R.“) (duomenys neskelbtini) vyriausiasis buhalteris ir vadovaujantis 2001 m. lapkričio 6 d. Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 11 straipsniu būdamas atsakingas už UAB („R.“) buhalterinės apskaitos tvarkymą ir įrašų teisingumą, laikotarpiu nuo 2005 m. spalio 1 d. iki 2006 m. rugsėjo 5 d. pažeidė 2001 m. lapkričio 6 d. Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 16 straipsnio 1 punktą (ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys registruojami apskaitos registruose), 3 punktą (apskaitos registrą pasirašo jį sudaręs asmuo), nes 2006 m. sausio 1 d. pateikė kelis kasos registro (sąskaita (duomenys neskelbtini)) variantus, kurių viename nurodytas likutis – 20 000 Lt, kitame – likutis 0,00 Lt, 2006 m. balandžio 28 d. kasos išlaidų orderio 20 000 Lt suma neįrašyta į kasos registrą (sąskaita (duomenys neskelbtini)) ir nepasirašytas apskaitos registras (sąskaita (duomenys neskelbtini)), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. vasario 17 d. nutarimo Nr. 179,,Dėl kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių patvirtinimo“ 4 punktą (pinigai iš kasos išmokami pagal kasos išlaidų orderį) ir 16 punktą (visos kasos operacijos įrašomos į kasos knygą ir išsaugomi visi būtinieji kasos rekvizitai: data, kasos pajamų ir išlaidų orderių numeriai), nes ne visas išmokas iš kasos išmokėjo pagal kasos išlaidų orderius, t. y. 2006 m. balandžio 28 d. kasos registre (sąskaita (duomenys neskelbtini)) įrašė kasos išlaidas 75 000 Lt, 2006 m. gegužės 29 d. kasos registre (sąskaita (duomenys neskelbtini)) įrašė kasos išlaidas 47 000 Lt, 2006 m. kovo 31 d. kasos registre (sąskaita (duomenys neskelbtini)) įrašė kasos išlaidas 75 462,45 Lt, tačiau kasos išlaidų orderių nėra bei nevesta kasos knyga, nesunumeruoti kasos išlaidų orderiai, t. y. aplaidžiai tvarkyta teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita, todėl negalima iš dalies nustatyti UAB („R.“) turto dydžio.

Be to, T. R. pagal BK 208 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad, būdamas UAB („R.“) (duomenys neskelbtini) direktorius, UAB („R.“) būnant skolingai už prekes UAB („G. p.“) 86 060,73 Lt, UAB („K. GH.“) – 10 509,02 Lt, UAB („G.“) – 23 126,83 Lt, esant sunkiai ekonominei padėčiai, kai akivaizdžiai grėsė bankrotas, neturėdamas galimybės patenkinti visų kreditorinių reikalavimų, patenkino tik savo reikalavimą – pagal 2004 m. spalio 4 d. autorinę sutartį Nr. 1 laikotarpiu nuo 2006 m. sausio 20 d. iki 2006 m. liepos 28 d. išsimokėjo sau autorinį atlyginimą 82 215,92 Lt ir todėl padarė UAB („G. p.“), UAB („K. GH.“), UAB („G.“) 82 215,92 Lt turtinę žalą.

Kasaciniu skundu nuteistasis T. R. prašo panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. vasario 15 d. nuosprendį bei Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 3 d. nutartį (BK 223 straipsnio 1 dalis, 208 straipsnio 1 dalis) ir bylą nutraukti.

Kasatorius teigia, kad teismai jį nepagrįstai nuteisė pagal BK 223 straipsnio 1 dalį, nes padarė esminius Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimus: pažeidė įrodymų vertinimo principą (kaltės nepatvirtino neginčijamais ir objektyviais įrodymais, išvados neatitinka bylos aplinkybių) ir teisę į teisingą procesą. Kasatoriaus nuomone, buvo pažeistos BPK 308 straipsnio 4 dalies, 313 straipsnio 6 dalies, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalies c punkto nuostatos. Teismai nesudarė sąlygų ir galimybių pasinaudoti procesinėmis teisėmis (nuosprendis skelbtas jam nedalyvaujant, neišaiškinta nuosprendžio apskundimo tvarka, terminai, bausmės vykdymo ypatumai), suvaržė teisę į gynybą (neturėjo galimybės susipažinti su bylos medžiaga, nes byla iki 2008 m. vasario 22 d. nebuvo pateikta į raštinę, sutrumpėjo apeliacinio skundo surašymo terminas ir galimybė argumentuotai surašyti skundą). Jo teigimu, pirmosios instancijos teismas nuosprendyje neištaisęs kaltinimo formulavimo trūkumų (nenurodyti jo padarytos nusikalstamos veikos padariniai), o apeliacinės instancijos teismas, nurodęs, kad nebuvo galima iš dalies nustatyti UAB („R.“) turto dydžio, padarė BPK 22 straipsnio 3 dalies, 44 straipsnio 7 dalies pažeidimus. Anot kasatoriaus, teismai padarė BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimą (nenurodė, kurie buhalterinės apskaitos pažeidimai sukėlė BK 223 straipsnio 1 dalies pasekmes, nepateikė konkrečių jo kaltės įrodymų, neanalizavo ir nemotyvavo kiekvieno epizodo atskirai, nevertino kiekvieno pažeidimo įtakos kilusiems padariniams, netinkamai vertino 2005 m. kovo 24 d. sutartį Nr. 129). Kasatorius, nurodydamas įrodymų vertinimo pažeidimą abejose instancijose, remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. gruodžio 29 d. nutarimo Nr. 55 „Dėl teismų praktikos nusikalstamų veikų finansų sistemai baudžiamosiose bylose“ 29 punktu, kad apgaulingos ir aplaidžios buhalterinės apskaitos tvarkymo subjektas tais atvejais, kai įmonės buhalterinė apskaita tvarkoma pagal sutartį su tokiomis įmonėmis, yra apskaitos paslaugas teikiančios įmonės specialistai, todėl, kaip teigia kasatorius, nepagrįstai buvo remiamasi suinteresuotos byloje liudytojos Č. S. parodymais, kuri buvo pasamdyta UAB („S. a.“) ir faktiškai atsakinga už UAB („R.“) buhalterinės apskaitos vedimą. Šie duomenys patvirtina, kad apeliacinės instancijos teismas, nevertinęs visų proceso dalyvių parodymų, pažeidė lygiateisiškumo, rungtyniškumo ir nekaltumo prezumpcijos principus. Tą patį BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimą teismas pažeidė inkriminuodamas veiką pagal BK 208 straipsnio 1 dalį, nes netinkamai vertino šiuos įrodymus: [specialisto A. Girnio parodymus dėl UAB („R.“) mokumo, įmonės finansines ataskaitas, finansinę būklę, nekreipiant dėmesio į veiklos tęstinumą, atsiskaitymus su verslo partneriais ((duomenys neskelbtini) banko duomenimis, atsiskaitymai su kreditoriais nebuvo vykdomi, tuo tarpu pagal specialisto pateiktą išvadą – kreditoriams išmokėta apie 250 000 Lt). Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas padarė neteisingą išvadą, neva jam buvo žinoma ir suprantama sunki bendrovės padėtis ir gresiantis bankrotas. Jis tvirtina, kad nežinojo ir nenumatė, jog bendrovė galėtų būti nemoki (nebuvo sudaryta finansinė ataskaita už praėjusius metus). Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad UAB („R.“) savo veiklą grindė skolintų lėšų pagrindu, taip pat į tai, kad visi mokesčiai valstybinės mokesčių inspekcijos (duomenys neskelbtini) skyriui buvo sumokėti. Anot kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 53 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias bylų procesą apeliacinės instancijos teisme“ rekomendacijų, nutartyje nepateikė motyvuotų išvadų dėl visų skundo argumentų ir pažeidė BPK 332 straipsnio 3 dalies nuostatas.

Kasaciniu skundu nuteistasis D. R. prašo panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. vasario 15 d. nuosprendį bei Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 3 d. nutartį (BK 223 straipsnio 1 dalis) ir bylą nutraukti.

Kasatorius teigia, kad teismai jį nepagrįstai nuteisė pagal BK 223 straipsnio 1 dalį, nes padarė esminius Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimus: pažeidė įrodymų vertinimo principą (kaltės nepatvirtino neginčijamais ir objektyviais įrodymais, išvados neatitinka bylos aplinkybių), teisę į teisingą procesą. Kasatoriaus nuomone, buvo pažeistos BPK 308 straipsnio 4 dalies, 313 straipsnio 6 dalies, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalies c punkto nuostatos. Teismai nesudarė sąlygų ir galimybių pasinaudoti procesinėmis teisėmis (nuosprendis skelbtas jam nedalyvaujant, neišaiškinta nuosprendžio apskundimo tvarka, terminai, bausmės vykdymo ypatumai), suvaržė teisę į gynybą (neturėjo galimybės susipažinti su bylos medžiaga, nes byla iki 2008 m. vasario 22 d. nebuvo pateikta į raštinę, sutrumpėjo apeliacinio skundo surašymo terminas ir galimybė argumentuotai surašyti skundą). Kasaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje neištaisęs kaltinimo formulavimo trūkumų (nenurodyti jo padarytos nusikalstamos veikos padariniai), o apeliacinės instancijos teismas, nurodęs, kad nebuvo galima iš dalies nustatyti UAB („R.“) turto dydžio, padarė BPK 22 straipsnio 3 dalies, 44 straipsnio 7 dalies pažeidimus. Anot kasatoriaus, teismai padarė BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimą (nenurodė, kurie buhalterinės apskaitos pažeidimai sukėlė BK 223 straipsnio 1 dalies pasekmes, nepateikė konkrečių jo kaltės įrodymų, neanalizavo ir nemotyvavo kiekvieno epizodo atskirai, nevertino kiekvieno pažeidimo įtakos kilusiems padariniams, netinkamai vertino 2005 m. kovo 24 d. sutartį Nr. 129, nevertino Č. S. sutarties su VMI (duomenys neskelbtini) skyriumi dėl elektroniniu būdu teikiamų deklaracijų UAB („R.“) vardu, neatsižvelgė į tai, kad UAB („R.“) buhalteriniai dokumentai buvo laikomi, o vėliau bankroto administratoriaus paimti iš UAB („S. a.“) patalpų). Kasatorius, nurodydamas įrodymų vertinimo pažeidimą abejose instancijose, remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. gruodžio 29 d. nutarimo Nr. 55 „Dėl teismų praktikos nusikalstamų veikų finansų sistemai baudžiamosiose bylose“ 29 punktu, kad apgaulingos ir aplaidžios buhalterinės apskaitos tvarkymo subjektas tais atvejais, kai įmonės buhalterinė apskaita tvarkoma pagal sutartį su tokiomis įmonėmis, yra apskaitos paslaugas teikiančios įmonės specialistai, todėl, kaip teigia kasatorius, nepagrįstai buvo remiamasi suinteresuotos byloje liudytojos Č. S. parodymais, kuri buvo pasamdyta UAB („S. a.“) ir faktiškai atsakinga už UAB („R.“) buhalterinės apskaitos vedimą. Taip pat šie duomenys patvirtina, kad apeliacinės instancijos teismas, nevertinęs visų proceso dalyvių parodymų, pažeidė lygiateisiškumo, rungtyniškumo ir nekaltumo prezumpcijos principus. Anot kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 53 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias bylų procesą apeliacinės instancijos teisme“ rekomendacijų, nutartyje nepateikė motyvuotų išvadų dėl visų skundo argumentų ir pažeidė BPK 332 straipsnio 3 dalies nuostatas.

Atsiliepimu į kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokurorė prašo nuteistųjų T. R. ir D. R. kasacinius skundus atmesti. Prokurorės teigimu, nuteistųjų T. R. ir D. R. teisė pasinaudoti BPK XXIV skyriuje įtvirtintomis nuostatomis nebuvo suvaržyta (buvo pranešta apie nuosprendžio paskelbimo vietą, laiką, jie nebuvo suimti, galėjo atvykti, buvo įteikti nuosprendžio nuorašai, jie pateikė apeliacinius skundus, sudaryta galimybė susipažinti su byla). Prokurorė nurodo, kad kasatorių teiginiai apie nenustatytus dėl jų veikos atsiradusius padarinius ir nekonkrečiai pareikštą kaltinimą – nepagrįsti. Prokurorės manymu, teismai teisingai nusprendė, kad už buhalterinių dokumentų pildymą, tvarkymą, saugojimą, perdavimą įmonei UAB („S. a.“) buvo atsakinga UAB („R.“), atstovaujama direktoriaus T. R. ir buhalterio D. R.. Prokurorė nurodo, kad nuteistųjų apeliaciniai skundai išnagrinėti laikantis BPK 320, 324 straipsnių. Anot jos, T. R. sąmoningai nutraukė bendrovės veiklą išsimokėjęs sau autorinį atlyginimą, žinodamas, kad įmonė nemoki ir turi skolų.

Kasaciniai skundai atmestini.

BPK 376 straipsnio 1 dalis nustato, kad teismas, nagrinėdamas kasacinę bylą, nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu. Kasacinės instancijos teismas byloje, kurioje priimti skundžiami teismų sprendimai, naujų faktų nenustatinėja, faktinių aplinkybių netiria, įrodymų iš naujo nerenka ir nevertina. Tai ne teisės, bet faktų sritis, kurioje savo kompetenciją atlikti tyrimą, įvertinti įrodymus ir jų pagrindu padaryti išvadas įgyvendino bylą išnagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai. Todėl argumentai, kuriais kasatoriai aprašo ir vertina kaltinamųjų, liudytojos Č. S. parodymus, specialisto išvadą ir pan., taip pat šių teiginių pagrindu teikia savaip apibendrintą veiksmų traktuotę, nesudaro bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindų.

Skolininko nesąžiningumas

BK 2 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tas asmuo, kurio veika atitinka įstatyme numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma. BK 208 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos, kurios padarymu pripažintas kaltu kasatorius T. R., objektyvieji požymiai reiškiasi skolininko neteisėtais veiksmais, kai šis, neturėdamas galimybės patenkinti visų kreditorių reikalavimų, patenkina ar užtikrina tik vieno ar keleto iš jų reikalavimus. Baudžiamoji atsakomybė atsiranda tada, kai skolininkas minėtus veiksmus padaro patekęs į sunkią ekonominę situaciją, esant nemokumui, akivaizdžiai gresiant bankrotui dėl to padarius turtinės žalos likusiems kreditoriams, t. y. kai turtinės žalos dydis pinigine išraiška viršija 150 MGL sumą. Pažymėtina, kad reikalavimą užtikrinantis sandoris turi būti sudaromas likusių kreditorių nenaudai, suteikiant galimybę išskirtiniam kreditoriui užimti aukštesnę vietą kreditorinių reikalavimų tenkinimo eilėje. Neturėjimas galimybės patenkinti visų kreditorių reikalavimus – tai tokia situacija, kai kaltininko įmonės turto aktyvo ir turto pasyvo santykis ekonominiu požiūriu yra neigiamas.

Pirmosios instancijos ir apeliacinės instancijos teismas, išsamiai išanalizavęs ir nešališkai ištyręs bylos esmines aplinkybes, tinkamai įvertino įrodymus, padarė teisingą išvadą, kad nuteistasis T. R. padarė baudžiamojo įstatymo draudžiamus veiksmus. Būdamas UAB („R.“) administracijos vadovas ir turėdamas teisę bei galimybę disponuoti šios įmonės – skolininkės turtu, esant įmonės sunkiai ekonominei padėčiai ir įsiskolinus kreditoriams, autorinės sutarties pagrindu (paties pasirašytos abiejų šalių vardu), jis per penkis kartus išsimokėjo sau 82 215,92 Lt autorinį atlyginimą, taip pažeisdamas kreditorių turtinius interesus. Baigus išsimokėti autorinį atlyginimą kasatoriaus vadovaujamos įmonės įsiskolinimas kreditoriams buvo 480 051,94 Lt ir daugiau kaip šešis kartus (71 819 Lt) viršijo įmonės turtą. Nuosprendyje nuosekliai išdėstyta ir aptarta skolininko nesąžiningumo esmė. Abejoti teismo išvada nėra jokio pagrindo, nes ją patvirtina bylos faktiniai duomenys (pirkimo–pardavimo sutartys, sudarytos tarp skolininkės ir kreditorinių įmonių, PVM sąskaitos–faktūros, pažymos su priedais, inventorizacijos apyrašas, (duomenys neskelbtini) valstybinės mokesčių inspekcijos sprendimas, (duomenys neskelbtini) banko pateikti vykdytų bankinių operacijų išrašai, autorinė sutartis, T. R. pasirašyti kasos išlaidų orderiai, specialisto išvada ir kt. duomenys).

Nuteistasis T. R. ginčija teismų nustatytus nusikalstamos veikos subjektyviuosius požymius, teigdamas, kad išsimokėjęs sau autorinį atlyginimą nežinojęs ir negalėjęs žinoti apie įmonės sunkią ekonominę padėtį. Kolegija pažymi, kad subjektyvieji nusikalstamos veikos požymiai yra glaudžiai susiję su objektyviaisiais, todėl kaltės turinys atskleidžiamas remiantis ne tik kaltininko parodymais, bet ir objektyviais bylos duomenimis. Bylos teisminio nagrinėjimo metu abiejų teismų ištirti ir apeliacinėje instancijoje iš naujo įvertinti įrodymai patvirtina, kad padarytoje veikoje yra ir objektyvūs, ir subjektyvūs BK 208 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymiai. Sugretinęs visus faktinius duomenis, kurie buvo gauti iš kaltinamojo T. R. parodymų, specialisto išvados, kasos išlaidų orderių (T. 4, b. l. 24-28), 2007 m. liepos 31 d. akcininko susirinkimo protokolo, T. R. pasirašyto ieškinio pareiškimo Kauno apygardos teismui dėl bankroto bylos iškėlimo jo vadovaujamai įmonei ir kitų šaltinių, teismas tinkamai atskleidė T. R. padarytos veikos subjektyviuosius požymius – žinojimą apie įmonės ekonominę padėtį, negalėjimą įvykdyti kreditorinių įsipareigojimų bei siekimą patenkinti tik savo turtinius interesus. UAB („R.“) direktoriaus nesąžiningumui būdinga tiesioginė tyčia. Jis, sumokėdamas sau autorinį atlyginimą, gerai žinojo apie vadovaujamos bendrovės sunkią finansinę padėtį. Šią aplinkybę, be kitų duomenų, patvirtina ir dvylikai dienų praėjus po autorinio atlyginimo susimokėjimo T. R. pasirašytas ieškinio pareiškimas teismui dėl bankroto bylos iškėlimo. Pareiškime nurodoma, kad, pagal finansinės atskaitomybės duomenis, UAB („R.“) yra nemoki, finansiniai įsipareigojimai viršija bendrovės turtą – turto pagal balansą apskaičiuojama už 71 819 Lt, o pradelsti įsipareigojimai kreditoriams siekia 499 446 Lt, darbo užmokestis darbuotojams nemokamas nuo 2006 metų sausio mėnesio (T. 3, b. l. 86). Pagal šį pareiškimą Kauno apygardos teismo 2006 m. rugsėjo 5 d. nutartimi bendrovei („R.“) dėl nemokumo iškelta bankroto byla. Taigi nuteistasis T. R. suvokė, kad jo neteisėti veiksmai gali padaryti turtinę žalą kreditoriams ir tokių padarinių norėjo (bendrovėms UAB („G. p.“), UAB („K. GH.“), UAB („G.“) padaryta 82 215,92 Lt turtinė žala, kuri viršijo 150 MGL dydžio sumą). Nuteistojo veiką kvalifikuojant pagal BK 208 straipsnio 1 dalį baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai.

Aplaidus apskaitos tvarkymas

BK 223 straipsnio 1 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė už nusikalstamai aplaidų buhalterinės apskaitos tvarkymą. Šio straipsnio dispozicija yra blanketinė, nes jos tekste yra nuorodos į įstatymus ir teisės aktus, reglamentuojančius buhalterinę apskaitą. Tai reiškia, kad BK 223 straipsnyje nustatyta nusikaltimo sudėtis išaiškinama remiantis ne vien baudžiamojo įstatymo tekstu, bet ir kitais teisės šaltiniais. Buhalterinės apskaitos sąvokos turinys atskleistas Buhalterinės apskaitos įstatymo 2 straipsnio 5 punkte. Jis apibūdinamas kaip ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių, išreikštų pinigais, registravimo, grupavimo ir apibendrinimo sistema, skirta gauti informaciją ekonominiams sprendimams priimti ir (arba) finansinei atskaitomybei sudaryti. Šio straipsnio 24 punkte, taip pat 11 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad ūkio subjekto buhalterinę apskaitą tvarko vyriausiasis buhalteris (buhalteris), kuris atsako už buhalterinių įrašų teisingumą. Buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnio 2 dalis įpareigoja į apskaitą įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu, o 16 straipsnyje nustatyta, kad ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys registruojami apskaitos registruose pagal apskaitos dokumentus. Pagal šio įstatymo 9 straipsnio 2 punktą ūkio subjekto vadovas turi parinkti apskaitos politiką ir ją įgyvendinti, 19 straipsnyje nurodyta, kad apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai iki finansinės atskaitomybės patvirtinimo ir po jos saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, kuri turi numatyti priemones, užtikrinančias dokumentų saugumą. Nagrinėjamoje byloje tiek pirmosios instancijos, tiek apeliacinės instancijos teismas Buhalterinės apskaitos įstatymo ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. vasario 17 d. nutarimo Nr. 179 „Dėl kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių patvirtinimo“ nuostatas aiškino sistemiškai kartu su baudžiamuoju įstatymu ir, remdamasis ištirtais bylos faktiniais duomenimis (specialisto išvada, (duomenys neskelbtini) VMI raštais bei sprendimu, dokumentų pateikimo protokolais, UAB („R.“) sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) kasos registro kopijomis, kasos išlaidų orderių kopijomis, kaltinamųjų parodymais, kitais duomenų šaltiniais), nustatė, kad T. R., dirbdamas UAB („R.“) direktoriumi ir kasininku, o D. R., atlikdamas vyr. buhalterio pareigas, aplaidžiai tvarkė įmonės buhalterinę apskaitą. Kolegijos nuomone, tokia teismo išvada kasacinių skundų argumentais nepaneigta. Pirmosios instancijos teismo išvados motyvuotos, nurodant nustatytus jas pagrindžiančius faktinius bylos duomenis. Ištirtų įrodymų viseto pagrindu teismas pagrįstai pripažino, kad UAB („R.“) nuo 2005 m. spalio 1 d. iki 2006 m. rugsėjo 5 d. nebuvo vedama kasos knyga, į kasos registrą nebuvo įrašytos visos kasos operacijos, ne visos išmokos iš kasos pagal kasos registrą išmokėtos pagal kasos išlaidų orderius, bendrovėje išrašyti kasos išlaidų orderiai nesunumeruoti, nepasirašyti finansininko, surašyti keli to paties laikotarpio kasos registro variantai (viename variante kasos likutis įrašytas 0,00 Lt, kitame – 20 000 Lt), kasos registrai, pardavimų registrai ir kiti bendrovėje vesti apskaitos registrai nepasirašyti juos sudariusių asmenų, už 2005 m. valstybinei mokesčių inspekcijai nebuvo pateikta finansinė atskaitomybė. Taigi UAB („R.“) buhalterinė apskaita buvo tvarkoma aplaidžiai, pažeidžiant konkrečius nuosprendyje nurodytus teisės aktų reikalavimus, dėl to negalima buvo iš dalies nustatyti šios bendrovės grynų pinigų kiekio, jų judėjimo, įmonės turto. Kasatoriai nepagrįstai teigia, kad aplaidaus buhalterinės apskaitos tvarkymo subjektu turėjo būti pripažinta pagal sutartį apskaitos paslaugas teikianti UAB („S. a.“). Iš 2005 m. kovo 24 d. sutarties Nr. 129 turinio (T. 4, b. l. 172, 173) matyti, kad UAB („S. a.“), priešingai nei teigia kasatoriai, įsipareigojo atlikti tik kai kurias buhalterines paslaugas, t. y. remiantis UAB („R.“) pateiktais dokumentais padaryti suvestines, atspausdinti metinių bandomųjų balansų pelno nuostolių ataskaitas, atspausdinti analitines sąskaitas. Minėtoje sutartyje buhalterinių dokumentų vedimas (pildymas), jų saugojimas, perdavimas tikrinančioms institucijoms, paslaugas teikiančiai įmonei UAB („S. a.“) nebuvo numatyta. Šias aplinkybes patvirtino ir liudytoja Č. S.. Todėl pagrįstai teismas nustatė, kad už buhalterinę apskaitą įmonėje UAB („R.“) buvo atsakingi direktorius T. R. ir buhalteris D. R.. Pagal tuos faktus, kuriuos byloje yra konstatavęs pirmosios instancijos teismas, baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai. Nuteistųjų nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 223 straipsnio 1 dalį.

Dėl BPK pažeidimų

Kolegijos nuomone, sprendžiant nuteistųjų kaltės klausimą, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kurie galėtų būti pripažinti turėjusiais esminės reikšmės išsamiai išnagrinėti bylą ir paveikusiais teisėto bei pagrįsto nuosprendžio priėmimą, nebuvo padaryta. T. R. ir D. R. kaltė pagrįsta byloje esančiais faktiniais duomenimis, kurie, kaip įrodymų šaltinis, gauti teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka. Jų patikimumas BPK numatytomis priemonėmis patikrintas teismo proceso metu. Kolegija neturi pagrindo abejoti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų atliktu įrodymų vertinimu ir jo rezultatais. Apkaltinamasis nuosprendis pagrįstas įrodymais, kurie buvo ištirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje (BPK 301 straipsnio 1 dalis). Duomenų, leidžiančių nustatyti, kad teismai, vertindami įrodymus, nesilaikė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, nėra. Pažymėtina, kad dauguma kasacinių skundų argumentų jau buvo nurodyti apeliaciniuose skunduose. Šie skundai išnagrinėti nepažeidžiant Baudžiamojo proceso kodekso normų, reguliuojančių bylų nagrinėjimą apeliacine tvarka (BPK 320, 324 straipsniai). Juose minimos aplinkybės apeliacinio teismo buvo išanalizuotos, dėl esminių apeliacinių skundų motyvų pasisakyta, tai matyti priimtoje nutartyje, kurios turinys atitinka BPK 332 straipsnio reikalavimus. Atkreiptinas dėmesys, kad BPK 320 straipsnio 3 dalies procesinė norma nereikalauja detalaus (plataus) atsakymo į kiekvieną skundo argumentą. Svarbu, kad procesinio sprendimo aprašomojoje dalyje būtų išdėstytos motyvuotos išvados dėl apeliacinio skundo esminių argumentų. Kolegija konstatuoja, kad priimtoje apeliacinės instancijos teismo nutartyje atsakyta į esminius apeliantų argumentus.

Kasaciniuose skunduose teigiama, kad nuteistiesiems buvo suvaržyta teisė į gynybą, nes nuosprendis paskelbtas jiems nedalyvaujant, neišaiškinta nuosprendžio apskundimo tvarka (BPK 22 straipsnio 3 dalis, 308 straipsnio 3, 4 dalys). Šie kasatorių argumentai dėl teisės į gynybą pažeidimo yra nepagrįsti. Iš byloje esančių dokumentų (T. 4, b. l. 150, 151, 162, 163) matyti, kad kaltinamiesiems T. R. ir D. R. nebuvo apribota laisvė (taikyta kardomoji priemonė rašytinis pasižadėjimas neišvykti), apie nuosprendžio paskelbimo vietą bei laiką jie informuoti rašytine forma, tačiau jie nesilaikė teisinės pareigos atvykti į posėdį iš anksto numatytu laiku. Nuteistiesiems nustatytu laiku neatvykus į posėdį nuosprendis paskelbtas jiems nedalyvaujant. Nuosprendžio nuorašai T. R. ir D. R. įteikti praėjus valandai po jo paskelbimo. Jiems įteikto nuosprendžio rezoliucinėje dalyje išdėstytas ne tik sprendimas pripažinti kaltais, baudžiamasis įstatymas, pagal kurį pripažinti kaltais, sprendimas dėl paskirtų bausmių, bet ir išdėstyti paskirtų bausmių (baudų) vykdymo ypatumai, nurodyta nuosprendžio apskundimo tvarka ir terminai. Vadinasi, nuteistiesiems, gavus nuosprendžio nuorašus, tapo žinomas kiekvieno jų atžvilgiu priimto sprendimo turinys, apskundimo tvarka bei terminai.

Kasatorių nurodytas BPK 313 straipsnio 6 dalies pažeidimas (nesudarymas galimybės 2008 m. vasario 21 d. teisme susipažinti su byla) nepripažintinas esminiu BPK pažeidimu, t. y. tokiu, dėl kurio apeliacinės instancijos teismo nutartis turėtų būti panaikinta ir byla perduota iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Konstatuotas pažeidimas nesukėlė nė vienos iš BPK 369 straipsnio 3 dalyje išvardytų pasekmių. Kaip matyti iš bylos duomenų, nuteistieji su bylos medžiaga susipažino 2006 m. vasario 25 d., gavo pageidaujamas bylos dokumentų kopijas (T 4, b. l. 164), pastabų dėl teisiamojo posėdžio protokolo nepareiškė (BPK 261 straipsnio 6 dalis). Nustatytais terminais pateikė apeliacinius skundus ir jų argumentus grindė bylos medžiaga, kvalifikuotai kritikavo jų atžvilgiu priimtą nuosprendį. Be to, apeliacinės instancijos teismas, patenkinęs apeliantų prašymus dėl teisės į gynybą, kelis kartus atidėjo bylos nagrinėjimą, atliko papildomą įrodymų tyrimą. Tai patvirtina, kad iš esmės nebuvo suvaržyta nuteistųjų teisė pasinaudoti baudžiamojo proceso įstatyme įtvirtintomis jų teisėmis.

Kasatorių teiginiai apie tai, kad, esant nekonkrečiai kaltinimo formuluotei, pažeista jų teisė žinoti, kuo kaltinami, taip pat teisė į teisingą procesą prieštarauja procesinių dokumentų turiniui. Kolegija pažymi, kad kasatoriams buvo garantuotos teisės į teisingą procesą. Konkrečios bylos nagrinėjimo teisme ribos buvo nustatytos prokuroro kaltinamajame akte. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, orientavosi į kaltinimo formuluotę ir taip vykdė BPK 255 straipsnyje nustatytus reikalavimus. Priimtame nuosprendyje išdėstytos įrodytomis pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės dėl aplaidaus apskaitos tvarkymo bei skolininko nesąžiningumo, nurodyta veikų padarymo vieta, laikas, būdas, aplaidaus apskaitos tvarkymo padariniai (negalima iš dalies nustatyti UAB („R.“) turto), konstatuoti konkretūs teisės aktų pažeidimai ir kitos aplinkybės. Tai atitinka BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas.

Nesant BPK 369 straipsnyje nustatytų nuosprendžio ir apeliacinės instancijos teismo nutarties panaikinimo bei pakeitimo pagrindų, kasaciniai skundai laikytini nepagrįstais, o teismų sprendimai, neperžengiant kasacinių skundų ribų, pripažintini teisėtais (BPK 384 straipsnio 3, 5 dalys).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistųjų T. R. ir D. R. kasacinius skundus atmesti.

Teisėjai Jonas Prapiestis

Antanas Klimavičius

Benediktas Stakauskas