Dėl įsakymų bei pirkimo-pardavimo sutarčių panaikinimo, restitucijos taikymo

Civilinė byla Nr. 3K-3-406/2012

Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00463-2010-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 27.3.1.1;

28.1; 41; 96.1 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Egidijaus Laužiko, Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė) ir Vinco Versecko (pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Lietuvos Respublikos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 22 d. nutarties ir Kauno apygardos teismo 2011 m. birželio 16 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Kauno apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojo, ginančio viešąjį interesą, ieškinį atsakovams Lietuvos Respublikos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, Kauno miesto savivaldybės administracijai, uždarajai akcinei bendrovei „Urtė“, UAB „Turto valdymo firma“ dėl įsakymų bei pirkimo-pardavimo sutarčių panaikinimo, restitucijos taikymo; tretieji asmenys Lietuvos Respublikos Vyriausybė, notarė J. R..

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje sprendžiamas restitucijos, taikomos pripažinus negaliojančia valstybinės žemės pirkimo–pardavimo išsimokėtinai sutartį, subjektų ir apimties klausimas.

Lietuvos Respublikos valstybė, atstovaujama Kauno apskrities viršininko, 2006 m. gruodžio 8 d. valstybinės žemės pirkimo–pardavimo išsimokėtinai sutartimi pardavė uždarajai akcinei bendrovei „Urtė“ 0,5506 ha žemės sklypą, esantį Kaune, Gintaro g. 35. Uždaroji akcinė bendrovė „Urtė“ į Kauno miesto žemėtvarkos skyriaus sąskaitą sumokėjo sutartyje nustatytą žemės sklypo kainą – 927 900 Lt ir 6390,09 Lt palūkanų, iš viso – 934 290,09 Lt.

2007 m. gegužės 30 d. uždaroji akcinė bendrovė „Urtė“ šį žemės sklypą pardavė UAB „Turto valdymo firma“.

Ieškovas Kauno apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojas nurodė, kad šis žemės sklypas buvo neteisėtai suformuotas valstybinės reikšmės miškų plotuose bei parduotas UAB „Urtė“, prašė panaikinti Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2006 m. birželio 20 d. įsakymą dėl žemės sklypo detaliojo plano patvirtinimo, Kauno apskrities viršininko 2006 m. gruodžio 4 d. įsakymą dėl žemės sklypo pardavimo, nurodytas šio žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartis; taikyti restituciją: žemės sklypą grąžinti valstybės nuosavybėn ir įpareigoti Lietuvos Respubliką bei Kauno miesto savivaldybę grąžinti po 463 950 Lt (iš viso 927 900 Lt), gautus už žemės sklypo pardavimą, uždarajai akcinei bendrovei „Urtė“, o uždarąją akcinę bendrovę „Urtė“ įpareigoti grąžinti 1 533 354 Lt, gautus už šio žemės sklypo pardavimą, UAB,,Turto valdymo firma”.

Lietuvos apeliacinis teismas 2010 m. vasario 25 d. sprendimu, konstatavęs, kad ginčo žemė yra išimtinė valstybės nuosavybė, kuri negalėjo būti parduodama privačion nuosavybėn (Žemės įstatymo 4 straipsnio 2 dalis), priimant ginčo įsakymus bei sudarant ginčo sutartis buvo pažeistos imperatyviosios įstatymo normos – Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnis, Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalies 2 ir 6 punktai, Žemės įstatymo 4 straipsnio 2 dalis, todėl ginčo įsakymai ir sutartys yra neteisėti, niekiniai ir negalioja (CK 1.80 straipsnio 1 dalis), juos panaikino; ieškinio reikalavimą taikyti restituciją perdavė iš naujo nagrinėti Kauno apygardos teismui. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010 m. spalio 25 d. nutartimi šį apeliacinės instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

Kauno apygardos teismas 2011 m. birželio 16 d. sprendimu ieškinio reikalavimą taikyti restituciją tenkino iš dalies: žemės sklypą grąžino Lietuvos Respublikos nuosavybėn; priteisė uždarajai akcinei bendrovei „Urtė“ iš Lietuvos Respubliką atstovaujančios Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 934 290,09 Lt.

Kauno apygardos teismo posėdžio metu visi atvykę į teismo posėdį šalių atstovai sutiko, kad taikant restituciją žemės sklypas grąžintinas Lietuvos Respublikos nuosavybėn, o pinigai – pirkėjui atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Urtė“.

Remdamasis Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašu, teismas nustatė, kad iki panaikintų sandorių sudarymo ginčo žemės sklypas nuosavybės teise priklausė Lietuvos Respublikai, o žemės patikėjimo teisė – Kauno apskrities viršininko administracijai, kurios teisių perėmėja yra Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos. Nenustatęs aplinkybių, dėl kurių restitucija negalėtų būti taikoma natūra, vadovaudamasis CK 1.80 straipsnio 2, 3 dalimis, 6.145 straipsnio 1 dalimi ir 6.146 straipsniu, teismas sprendė, kad, taikant restituciją, šis žemės sklypas sugrąžintinas pradinio savininko – Lietuvos Respublikos – nuosavybėn.

Teismas sprendė, kad atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Urtė“ 934 290,09 Lt privalo grąžinti pinigus gavusios Kauno apskrities viršininko administracijos teisių perėmėja Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, nepaisant to, jog po sandorio sudarymo dalis pinigų atiteko Kauno miesto savivaldybei, nes pagal CK 1.80 straipsnio 2 dalį pinigus turi grąžinti juos gavusi sandorio šalis.

Kadangi atsakovai 2010 m. gruodžio 30 d. notarine tvarka sudarė susitarimą, kuriuo atsakovas uždaroji akcinė bendrovė „Urtė“ įsipareigojo grąžinti atsakovui UAB „Turto valdymo firma“ 4 100 000 Lt, tai teismas, taikydamas restituciją, UAB „Turto valdymo firma“ už žemės sklypą sumokėtos sumos nepriteisė.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2011 m. gruodžio 22 d. nutartimi atmetė atsakovo Lietuvos Respublikos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, apeliacinį skundą ir pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą.

Teisėjų kolegija nurodė, kad byloje esantis Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas patvirtina, jog iki 2006 m. gruodžio 8 d. valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo ginčo žemės sklypas priklausė Kauno apskrities viršininko administracijai. Atsižvelgusi į tai, kad ginčo žemės sklypo sandorio sudarymo metu galiojusio Žemės įstatymo 10 straipsnyje buvo nustatyta, kad valstybinę žemę parduoda ar kitaip privačion nuosavybėn perleidžia apskričių viršininkai, kolegija nutarė, jog 2006 m. gruodžio 8 d. valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutarties šalis buvo Kauno apskrities viršininko administracija, todėl, pripažinus šį sandorį negaliojančiu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė restituciją – ginčo žemės sklypą grąžino Lietuvos Respublikos nuosavybėn, o atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Urtė“ priteisė už žemės sklypą sumokėtą kainą iš atsakovui Lietuvos Respublikai atstovaujančios Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, nes restitucija yra prievolinis teisinis pažeistų teisių gynimo būdas, taikomas asmenims, kuriuos tiesiogiai sieja prievoliniai teisiniai santykiai. Apelianto nurodytos aplinkybės, kad sandorio sudarymo metu galiojusio Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 6 d. nutarimo Nr. 260,,Dėl naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ 2.9 punkto pagrindu iš uždarosios akcinės bendrovės,,Urtė“ gautos lėšos buvo paskirstytos į valstybės ir savivaldybės biudžetus po lygiai, kolegija nepripažino pagrindu išvadai, kad pirkėjo sumokėtus pinigus turi grąžinti ne juos gavusi sandorio šalis, o po jų paskirstymo lėšas įgijusios institucijos, kurioms restitucija negali būti taikoma, nes jos pinigus gavo ne sandorio, o teisės akto pagrindu.

Pažymėjusi, kad teismas pripažįsta sandorį niekiniu tiek bylos dalyviams pareiškus tokį reikalavimą, tiek jo nepareiškus (ex officio), ir kiekvienu atveju sprendžia dėl niekinio sandorio teisinių padarinių, nes tik taip užbaigiamas ginčo sprendimas ir atkuriama teisinė taika, taip pat tai, jog taikant restituciją asmuo grąžinamas į ankstesnę padėtį, buvusią iki jo teisės pažeidimo, t. y. negali gauti mažiau, negu iš jo buvo paimta, kolegija nutarė, kad pirmosios instancijos teismas neperžengė ieškinio, kuriuo nebuvo prašoma grąžinti ir atsakovo uždarosios akcinės bendrovės,,Urtė“ sumokėtų 6390 Lt palūkanų, ribų.

Kauno apygardos teismo 2012 m. kovo 5 d. nutartimi atsakovas uždaroji akcinė bendrovė „Urtė“ buvo pakeistas jo procesinių teisių perėmėju UAB „Turto valdymo firma“.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas Lietuvos Respublikos valstybė, atstovaujama Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 22 d. nutarties ir Kauno apygardos teismo 2011 m. birželio 16 d. sprendimo dalį dėl pinigų priteisimo iš Lietuvos Respublikai atstovaujančios Nacionalinės žemės tarnybos ir priimti naują sprendimą – įpareigoti Lietuvos Respublikos valstybę ir Kauno miesto savivaldybę valstybinės žemės sklypo pirkėjui grąžinti po 463 950 Lt. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Dėl netinkamo restitucijos taikymo, neatsižvelgiant į įmokų už parduotą žemės sklypą paskirstymą tarp valstybės ir savivaldybės. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 6 d. nutarimo Nr. 260 2.9 punktu buvo imperatyviai nustatyta, kad lėšos, gautos už naudojamus valstybinės žemės sklypus, parduotus kitai paskirčiai miestų savivaldybių, kaip administracinių vienetų, ribose ir teritorijose, esančiose nustatyta tvarka patvirtintose miestų, kaip gyvenamųjų vietovių, ribose, bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės sprendimais miestams priskirtose teritorijose, paskirstomos taip: 50 proc. lėšų pervedami tiesiogiai į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą, kiti 50 proc. – į savivaldybės, kurios teritorijoje yra parduodamas žemės sklypas, biudžetą. Vadovaujantis šia teisės akto nuostata bei į bylą pateiktais įrodymais, Lietuvos Respublika į valstybės biudžetą ir Kauno miesto savivaldybė gavo po 463 950 Lt. Panaikintose sutartyse nebuvo nustatyta kitokia pinigų gavimo tvarka nei teisės akte. Dėl to, kad sumokėdamas žemės sklypo kainą pirkėjas pervedė pinigus į institucijos sąskaitą, iš kurios šie buvo pervesti teisės akte nustatytiems subjektams, negali būti laikoma, jog institucija buvo tų lėšų gavėja (galėjo jomis naudotis ar kitaip disponuoti), laikytina, kad tai buvo tik tarpinė depozitinė sąskaita, iš kurios lėšos pervedamos jų tikriesiems gavėjams – į savivaldybės ir valstybės biudžetus. Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas nevertino reikšmingų bylai jo argumentų dėl lėšų paskirstymo, jas gaunančių ir turinčių teisę naudoti subjektų, nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teisės taikymo ir aiškinimo praktika. Kadangi nacionalinį biudžetą sudaro atskiri valstybės ir savivaldybių biudžetai, tai panaikinto pirkimo–pardavimo sandorio šalis negali būti suprantama siaurąja prasme kaip Kauno apskrities viršininko administracija, pagal teisės aktų nuostatas atstovavusi valstybei ir sudariusi sandorį. Valstybės, kuriai ši institucija atstovavo ir kurios procesines teises ir pareigas perėmė Nacionalinė žemės tarnyba, biudžeto visa sumokėta suma nepasiekė, ir toks paskirstymas nustatytas ne valstybinės žemės patikėtinio ir savivaldybės institucijos tarpusavio susitarimu, bet imperatyviųjų nuostatų, į kurias bylą nagrinėję teismai neatsižvelgė. Toks restitucijos taikymas lėmė nepagrįstą valstybės padėties pablogėjimą, o savivaldybės – pagerėjimą, kai dalis gautų lėšų panaikinus valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartį nebuvo grąžinta tos institucijos, kuri tas lėšas gavo ir panaudojo. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 6 d. nutarimo Nr. 260 2.9 punktu buvo nustatyta, kad lėšos, gautos už parduotus valstybinės žemės sklypus, naudojamos parduodamų, išnuomojamų ar perduodamų nuosavybėn neatlygintinai žemės sklypų detaliesiems planams, žemės sklypų ribų specialiesiems planams, žemės sklypų planams (schemoms) rengti, inžinerinei infrastruktūrai plėtoti ir renovuoti, išnuomojamų savivaldybių patikėjimo teise valdomų valstybinės žemės sklypų individualiam vertinimui apmokėti. Savivaldybės tvarko lėšų, gautų už parduotus žemės sklypus, apskaitą ir atsako už jų naudojimą pagal paskirtį. Lietuvos Respublikos valstybės kontrolė, 2009 metais atlikusi valstybinį auditą, nustatė, kad žemės reforma stringa ir todėl, kad savivaldybės lėšas už parduotus valstybinės žemės sklypus naudoja ne pagal nustatytus prioritetus, taigi darytina išvada, kad teismų atsisakymas šioje civilinėje byloje taikyti restituciją savivaldybei, netinkamai atliekančiai jai teisės aktų priskirtas funkcijas, vertintinas kaip neatitinkantis viešojo intereso.

2. Dėl proceso šalies ir jos atstovo teisių ir pareigų nustatymo. Kasatoriaus nuomone, teismai pažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas (CPK 176, 177 ir 185 straipsniai): netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, susijusius su ginčo žemės sklypo nuosavybės teisės turėtoju. Apeliacinės instancijos teismas motyvuojamojoje nutarties dalyje konstatavo, kad iki 2006 m. gruodžio 8 d. valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo ginčo žemės sklypas priklausė Kauno apskrities viršininko administracijai ir sprendė, kad ši institucija buvo sutarties šalis. Tokie teismo teiginiai prieštarauja byloje esantiems įrodymams, faktinėms aplinkybėms ir teisės aktų nuostatoms: sutartyje aiškiai nurodytos šios šalys: Lietuvos Respublikos valstybė ir uždaroji akcinė bendrovė „Urtė“, kurios, pasirašant sutartį, buvo atstovaujamos sutartyje nurodytų atstovų; vadovaujantis Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo duomenimis, ginčo žemės sklypo nuosavybės teisių turėtoja nuo 2006 m. lapkričio 13 d. iki 2006 m. gruodžio 13 d. buvo Lietuvos Respublika; tuo pačiu laikotarpiu Kauno apskrities viršininko administracija buvo valstybinės žemės patikėtinė, tačiau žemės sklypas jai nepriklausė nuosavybės teise. Teismas netinkamai taikė ir aiškino sutarties sudarymo metu galiojusio Žemės įstatymo 10 straipsnį, kuris reglamentuoja valstybinės žemės perleidimo sąlygas ir tvarką. Jau vien iš straipsnio pavadinimo spręstina, kad žemė yra valstybinė – priklauso Lietuvos Respublikos valstybei. Šio straipsnio 1 dalyje nurodytas subjektas, kuris valstybės vardu vykdo valstybinės žemės perleidimo procedūrą – apskričių viršininkai. Teismas visiškai nepagrįstai ir neteisėtai, nevertindamas byloje esančių įrodymų apie nuosavybės teisės turėtoją, neteisingai interpretuodamas teisės aktų nuostatas, sprendė, kad sutarties šalis buvo Kauno apskrities viršininko administracija, o ne Lietuvos Respublikos valstybė. Šioje byloje Nacionalinė žemės tarnyba, kuri nebuvo įtraukta į bylą atskira šalimi, teisės aktų pagrindu atstovauja Lietuvos Respublikos valstybei, tokiose bylose Lietuvos Respublikos valstybė turi būti įtraukta kaip dalyvė, t. y. teismo sprendimas turi paveikti jos teises ir pareigas. CPK 266 straipsnyje nustatytas draudimas sprendime nustatyti neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teises ir pareigas, tačiau priimti teismų sprendimai turėjo įtakos Nacionalinės žemės tarnybos teisinei padėčiai, nes iš jos buvo priteistos lėšos, kurių suma yra daugiau kaip dvigubai didesnė nei reikalauta ieškinyje iš jos atstovaujamojo ir kurią šis gavo pagal panaikintą sutartį. Tai laikytina absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindu. Teismai neturėjo teisinio pagrindo, priteisdami nurodytą sumą, įvardyti bylos šalies atstovą, o ne pačią šalį kaip ją sumokėti turintį asmenį (CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktas).

3. Dėl materialiosios ir proceso teisės normų, susijusių su ieškinio ribomis, pažeidimo. Kasatoriaus nuomone, teismai nevisapusiškai ištyrė bylos aplinkybes, susijusias su restitucijos taikymu, peržengė ieškinio ribas, taip pažeisdami CPK 265 straipsnio 2 dalį, dėl to netinkamai taikė restituciją – nusprendė priteisti ne tik sumokėtą kainą už žemės sklypą, bet ir palūkanas, ir ne lygiomis dalimis iš Lietuvos Respublikos valstybės ir Kauno miesto savivaldybės. Anot kasatoriaus, palūkanos nėra žemės sklypo kainos dalis, o tik mokestis už suteiktą teisę naudotis pinigais, kurie pagal sutartį sumokėti per tam tikrą laiką. Atsižvelgiant į CK 6.151 straipsnio nuostatą, laikytina, kad palūkanos yra pajamos, gautos iš privalomo grąžinti turto – lėšų, apibrėžtų sutartyje kaip žemės sklypo kaina, kurios priklauso pinigus grąžinančiam asmeniui (šiuo atveju grąžinantiems asmenims), atsižvelgiant į teisės aktų nuostatas dėl tokių gautų pajamų (palūkanų) paskirstymo, ir neturi būti grąžinamos kitai sutarties šaliai, taikant restituciją.

4. Dėl vienodos teismų praktikos formavimo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2011 m. lapkričio 9 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Kauno apygardos vyriausiojo prokuroras v. Kauno miesto savivaldybė ir kt., bylos Nr. 3K-3-355/2011, kuri, kasatoriaus manymu, yra taikytina šioje byloje, esant tapačioms pagrindinėms bylų aplinkybėms, priteisė už nupirktą valstybinę žemę sumokėtus pinigus iš juos po paskirstymo gavusių institucijų – pusę iš valstybės, o kitą pusę – iš Kauno miesto savivaldybės. Šioje nutartyje nustatyta, kad atsakovas pateikė apeliacinės instancijos teismui rašytinius įrodymus (tai buvo padaryta ir šioje byloje apeliacinės instancijos teismo proceso metu) apie tai, kad pirkėja pinigus pervedė į Kauno apskrities viršininko administracijos Kauno miesto žemėtvarkos skyriaus sąskaitą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas tik perskirstė tarp valstybinės žemės pirkėjų, kam turi būti grąžinamos lėšos, tačiau nepakeitė subjektų, kurie šias lėšas turi grąžinti, taigi įtvirtino taisyklę, pagal kurią grąžinamos pinigų sumos gali ir turi būti priteisiamos iš institucijų, gavusių jas už parduotus valstybinės žemės sklypus, remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 6 d. nutarimo Nr. 260 nuostatomis.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas Kauno miesto savivaldybės administracija prašo kasacinį skundą atmesti ir skundžiamus teismų procesinius sprendimus palikti nepakeistus. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Dėl netinkamo restitucijos taikymo, neatsižvelgiant į įmokų už parduotą žemės sklypą paskirstymą tarp valstybės ir savivaldybės. Vadovaujantis kasatoriaus nurodytu teisiniu pagrindu, apskričių viršininkams buvo pavesta disponuoti valstybei nuosavybės teise priklausančia žeme, šiuo metu šių funkcijų atlikimas pavestas kasatoriui, kaip apskričių viršininkų administracijų teisių perėmėjui. Teismai pagrįstai konstatavo, kad būtent kasatorius kaip valstybei atstovaujanti institucija ginčo atveju laikytinas sutarties šalimi, ir šia faktine aplinkybe teisingai vadovavosi, spręsdami restitucijos klausimą. Teismai teisingai pasisakė, jog, pripažinus sutartį negaliojančia, restitucija turi būti taikoma būtent tarp jos šalių – uždarosios akcinės bendrovės „Urtė“ ir kasatoriaus kaip Kauno apskrities viršininko administracijos teisių perėmėjo, nepriklausomai nuo to, kaip vėliau buvo paskirstytos už parduotą valstybinės žemės sklypą gautos lėšos. Byloje pateikti įrodymai taip pat patvirtina, kad lėšos už parduotą valstybinės žemės sklypą buvo pervestos į Kauno miesto žemėtvarkos skyriaus, o ne į Kauno miesto savivaldybės administracijos sąskaitą, byloje nėra tinkamų įrodymų, patvirtinančių, kad gautos pagal nuginčytą sutartį lėšos buvo pervestos Kauno miesto savivaldybei, nesant šių įrodymų teismai negalėjo konstatuoti, kad Kauno miesto savivaldybės administracija, gavusi lėšas už nuginčytą sandorį, privalo jas grąžinti. Kauno miesto savivaldybės administracija nebuvo sandorio šalis, todėl teismų sprendimuose teisingai taikyta CK 1.80 straipsnio 2 dalis: pinigus turi grąžinti juos gavusi sandorio šalis; šios normos nėra pagrindo aiškinti plečiamai, nes kasatoriaus teisių perdavėjas veikė kaip civilinių teisinių santykių subjektas.

2. Dėl proceso šalies ir jos atstovo teisių ir pareigų nustatymo. Nei nagrinėjant bylą iš esmės, nei sprendžiant restitucijos klausimą pirmosios bei apeliacinės instancijos teismuose kasatorius nenurodė argumentų, kad jis buvo netinkama proceso šalis, sprendžiant restitucijos klausimą, šiais motyvais nebuvo remiamasi jokiuose procesiniuose dokumentuose, jie nebuvo nagrinėti, priimant ginčijamus teismų sprendimus, todėl, remiantis CPK 347 straipsnio 2 dalimi, jais neleidžiama remtis kasaciniame skunde.

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas Kauno apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojas prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Dėl teismų netinkamo restitucijos taikymo, neatsižvelgiant į įmokų už parduotą žemės sklypą paskirstymą tarp valstybės ir savivaldybės. Kauno miesto savivaldybė nebuvo sandorio šalis, nes ginčo žemės sklypas niekada nebuvo jai perduotas valdyti patikėjimo teise. Kasatoriaus išvardyti specialieji teisės aktai neišplečia sandorio šalių, o nustato pinigų paskirstymo po sandorio sudarymo ir įsigaliojimo bei biudžeto (tiek valstybės, tiek savivaldybių) naudojimo tvarką. Pažymėtina, kad teismo sprendimas taikyti restituciją šioje situacijoje neužkerta kelio institucijai, kuriai ji pritaikyta, susigrąžinti pinigus, kurie teisės aktų nustatyta tarka buvo pervesti iš kasatoriaus sąskaitos kitiems valstybės bei savivaldos subjektams. Tačiau tai jau yra kito teisinio santykio (teisminio ar administracinio) dalykas, kuris negali būti niekaip susijęs su šiuo procesu.

2. Dėl proceso šalies atstovo teisių ir pareigų nustatymo. CK 2.36 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad valstybė ir savivaldybės įgyja civilines teises, prisiima civilines pareigas ir jas įgyvendina per atitinkamas valstybės ir savivaldybių valdymo institucijas. Tai reiškia, kad valstybė savo kaip valstybės funkcijas gali vykdyti tik per konkrečias institucijas; šioje situacijoje –Nacionalinę žemės tarnybą, todėl teismai tinkamai nusprendė, kad restitucija taikytina tarp uždarosios akcinės bendrovės „Urtė“ ir Lietuvos Respublikai atstovaujančios Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos.

3. Dėl materialiosios ir proceso teisės normų, susijusių su ieškinio ribomis, pažeidimo. Teismas teisingai konstatavo, kad neįrodytos išimtinės aplinkybės, kai restitucija netaikoma, todėl teismas ją turėjo taikyti savo iniciatyva (ex officio). Ieškovas nurodė ieškinio pagrindą ir dalyką, kurie, kaip teisingai nurodo kasatorius, pagal dispozityviškumo principą (CPK 13 straipsnis) nustato byloje nagrinėjimo ribas, tačiau reikalavimas taikyti restituciją pripažinus sandorį negaliojančiu nėra savarankiškas, todėl atskirai gali būti iš viso nepareikštas. Vien ta aplinkybė, kad ieškinyje yra nurodytas restitucijos taikymo būdas, neatima teismui teisės ex officio taikyti restituciją. Taigi, teismas, jeigu patenkina ieškinio reikalavimą pripažinti negaliojančiu sandorį, toje pačioje byloje privalo išspręsti restitucijos klausimą (CK 6.145 straipsnis). Teismas, spręsdamas klausimą dėl restitucijos, turi svarstyti: 1) taikyti ją ar ne; 2) jeigu taikyti, tai kokiu būdu – natūra ar sumokant ekvivalentą pinigais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje T. N. S. v. J. N. ir kt., bylos Nr. 3K-3-328/2006). Ieškovo nuomone, teismas, nuspręsdamas ieškinį tenkinti iš dalies ir restitucijos klausimą išspęsdamas kitokiu nei ieškinyje prašoma būdu, nepažeidė CPK 265 straipsnio 2 dalies, nes turi teisę restitucijos klausimą spręsti savo nuožiūra.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas UAB „Turto valdymo firma“ prašo kasacinį skundą atmesti ir skundžiamus teismų procesinius sprendimus palikti nepakeistus. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Dėl netinkamo restitucijos taikymo, neatsižvelgiant į įmokų už parduotą žemės sklypą paskirstymą tarp valstybės ir savivaldybės. Kasatorius netinkamai aiškina CK 6.145 straipsnyje įtvirtintą restitucijos sąvoka. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad tai yra prievolinis teisinis pažeistų teisių gynimo būdas, taikomas asmenims, kuriuos tiesiogiai sieja prievoliniai teisiniai santykiai. Pagal bylos aplinkybes tokiuose santykiuose yra sutarties šalys: pardavėjas Lietuvos Respublika, atstovaujama Kauno apskrities viršininko administracijos, ir pirkėjas uždaroji akcinė bendrovė „Urtė“. Sandorio šalimi nebuvusioms kitoms valstybės institucijoms restitucija negali būti taikoma, nes jos pinigus gavo ne sandorio, o teisės akto pagrindu. Pažymėtina, kad visos lėšos, gautos iš uždarosios akcinės bendrovės „Urtė“, buvo panaudos tam tikroms valstybinėms programoms, todėl, sekant kasatoriaus logika, reikėtų aiškintis, kur ir kokiu pagrindu buvo panaudotas kiekvienas už žemės sklypą gautas litas, bei iš visų lėšas gavusių asmenų jas priteisti, tačiau tokie aiškinimai yra nepagrįsti. Atsakovo nuomone, jei ir galėjo būti sprendžiamas klausimas dėl Kauno miesto savivaldybės gautų lėšų grąžinimo, tai šios lėšos galėjo būti priteistos Lietuvos Respublikai, atstovaujamai kasatoriaus, bet ne atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Urtė“.

2. Dėl proceso šalies ir proceso šalies atstovo teisių ir pareigų nustatymo. Pažymėtina, kad nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismas, priešingai nei teigia kasatorius, nenustatė, kad žemės sklypas priklausė ne valstybei. Net jei ir galima konstatuoti kai kuriuos nežymius nutarties netikslumus, jie neturėjo įtakos sprendimui, nes apeliacinės instancijos teismas paliko pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą. Proceso normų pažeidimas gali būti pagrindas pripažinti teisėtą sprendimą negaliojančiu tik tuo atveju, jei šie pažeidimai turėjo įtakos priimto sprendimo teisėtumui. Šiuo atveju tokios aplinkybės kasaciniame skunde nenurodytos, todėl šie argumentai neturėtų būti svarstomi nagrinėjant bylą kasaciniame teisme. Kasatorius skunde pateikia naują argumentą dėl CPK 266 straipsnio pažeidimo, kuris nebuvo pateiktas nagrinėjant bylą nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismuose (CPK 347 straipsnio 2 dalis). Be to, nė vienas iš žemesnės instancijos teismų nenusprendė dėl į bylą neįtrauktų asmenų teisių ar pareigų.

3. Dėl materialiosios ir proceso teisės normų, susijusių su ieškinio ribomis, pažeidimo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne vienoje byloje yra išaiškinęs, kad tais atvejais, kai teismas pripažįsta sandorį negaliojančiu, jis privalo ex officio išspręsti restitucijos klausimą. Teismai turėjo ne tik teisę, bet ir pareigą taikyti restituciją, o taikant restituciją jų nevaržė ieškinyje nurodyti reikalavimai. Toks restitucijos taikymas, kokį pritaikė teismai, nelaikytinas ieškinio ribų peržengimu. Su teiginiais, kad palūkanos turėtų būti laikomos pajamomis, gautomis iš privalomo grąžinti turto, atsakovas taip pat nesutinka, nes šis argumentas nebuvo nurodytas bylą nagrinėjant žemesnės instancijos teismuose, todėl remiantis CPK 347 straipsnio 2 dalimi negali būti kasacinio skundo nagrinėjimo dalykas, be to, CK 6.151 straipsnyje nurodyti vaisiai ir pajamos turi būti suprantami kaip gauti naudojant gautą turtą, o ne pagal sutartį perduotiną turtą. Kasatorius greičiausiai gavo kažkokią naudą iš pinigų, gautų už ginčo žemės sklypo pardavimą. Teismai nesprendė dėl atitinkamos naudos grąžinimo, nes ji pagal CK 6.151 straipsnį pagrįstai teko kasatoriui, tačiau palūkanos, sumokėtos pagal pripažintą negaliojančia sutartį, yra pagal sutartį perduotas turtas, o ne pajamos iš pagal sutartį gauto turto.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl restitucijos subjekto pripažinus negaliojančia valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartį

Nagrinėjamoje byloje sprendžiama dėl restitucijos taikymo pripažinus negaliojančia kaip prieštaraujančią imperatyviosioms teisės normoms (CK 1.80 straipsnio 1 dalis) 2006 m. gruodžio 8 d. valstybinės žemės pirkimo–pardavimo išsimokėtinai sutartį.

Aiškindamas ir taikydamas restituciją reglamentuojančias CK normas, kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad restitucija yra prievolinis teisinis pažeistų teisių gynimo būdas. Jos taikymo esmė pripažįstant sandorius negaliojančiais yra ta, kad šalys, gavusios turtą vykdydamos nuginčytą sandorį, privalo jį grąžinti viena kitai, taip atkuriant status quo ante (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. S. v. S. K., bylos Nr. 3K-3-126/2011).

Kasatorius nesutinka su bylą nagrinėjusių teismų išvadomis dėl restitucijos taikymo, t. y. dėl subjekto, privalančio grąžinti pirkėjui pagal pripažintą negaliojančia pirkimo–pardavimo sutartį jo sumokėtus pinigus, ir nurodo, kad, pirma, teismai turėjo atsižvelgti į įmokų už parduotą žemės sklypą paskirstymą tarp valstybės ir savivaldybės, antra, pinigai priteistini iš Lietuvos Respublikos valstybės, o ne jos atstovo – Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos.

Kaip nurodyta pirmiau šioje nutartyje, restitucija yra prievolinis teisinis pažeistų teisių gynimo būdas, tai reiškia, kad ji taikoma asmenims, kuriuos sieja prievoliniai teisiniai santykiai. Sutartiniuose teisiniuose santykiuose tokie asmenys yra sutarties šalys.

Nagrinėjamos bylos atveju restitucija taikoma pripažinta negaliojančia valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartį. Kaip teisingai sprendime nurodė pirmosios instancijos teismas, remiantis Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašu, iki šios sutarties sudarymo žemės sklypas nuosavybės teise priklausė Lietuvos Respublikai, o patikėjimo teisė – Kauno apskrities viršininko administracijai. Teisėjų kolegija sutinka su kasacinio skundo teiginiu, kad apeliacinės instancijos teismo išvada, jog iki sutarties sudarymo žemės sklypas priklausė Kauno apskrities viršininko administracijai, prieštarauja byloje esantiems įrodymams, faktinėms aplinkybėms ir teisės aktų nuostatoms. Taigi pripažinta negaliojančia sutartimi perleistas turtas priklausė valstybei. Valstybė per se pripažįstama juridiniu asmeniu, įgyjančiu civilines teises, prisiimančiu civilines pareigas ir jas įgyvendinančiu per atitinkamas valstybės ir savivaldybių valdymo institucijas (CK 2.35 straipsnio 1 dalis, 2.36 straipsnio 2 dalis). Sutarties sudarymo dieną (2006 m. gruodžio 8 d.) galiojusios redakcijos Žemės įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad valstybinę žemę, išskyrus žemės sklypus, pagal teritorijų planavimo dokumentus priskirtus privatizuojamiems statiniams ir įrenginiams, ir ne žemės ūkio paskirties žemės sklypus, perduodamus neatlygintinai savivaldybių nuosavybėn, parduoda ar kitaip privačion nuosavybėn perleidžia apskričių viršininkai Civilinio kodekso, kitų įstatymų ir Vyriausybės nustatyta tvarka. Nagrinėjamos bylos atveju pripažinta negaliojančia 2006 m. gruodžio 8 d. valstybinės žemės pirkimo–pardavimo išsimokėtinai sutartis buvo sudaryta vadovaujantis Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintomis Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklėmis, pagal šių taisyklių 1 priede pateiktą formą. Sutarties sudarymo dieną galiojusios redakcijos Taisyklių 11 punkte nustatyta, kad parduodant valstybinę žemę, valstybei atstovauja ir valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartį bei žemės sklypo perdavimo ir priėmimo aktą pasirašo atitinkamos apskrities viršininkas arba jo paskirtas apskrities viršininko administracijos darbuotojas; 25 punkte – kad valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartį pasirašo apskrities viršininkas arba jo paskirtas apskrities viršininko administracijos darbuotojas. Pripažintoje negaliojančia 2006 m. gruodžio 8 d. valstybinės žemės pirkimo–pardavimo išsimokėtinai sutartyje nurodyta, kad ją sudarė Lietuvos Respublikos valstybė, atstovaujama Kauno apskrities viršininko paskirto Kauno apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Kauno miesto žemėtvarkos skyriaus vedėjo. Tai reiškia, kad pripažintas negaliojančiu sandoris buvo sudarytas valstybės vardu per atstovą – Kauno apskrities viršininko administracijos darbuotoją, taigi sandorio šalis buvo valstybė, tačiau ne Kauno apskrities viršininko administracija.

Teisėjų kolegija taip pat sutinka su kasacinio skundo argumentais, kad Nacionalinė žemės tarnyba byloje veikė kaip atsakovo – Lietuvos Respublikos valstybės – atstovas (CPK 51 straipsnio 4 dalis). Vyriausybės 2010 m. kovo 10 d. nutarimo Nr. 248 „Dėl apskričių viršininkų administracijų likvidavimo“ 5.2 punkte nustatyta, kad po to, kai bus likviduotos apskričių viršininkų administracijos, kilus ginčų dėl apskričių viršininkų priimtų sprendimų dėl inter alia valstybinės žemės sandorių, valstybei teismuose atstovauja Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamos bylos atveju tiek materialiuosiuose, tiek ir procesiniuose teisiniuose santykiuose subjektas (šalis) yra valstybė, o ne jai atstovaujanti institucija, taigi ir tinkamas restitucijos subjektas yra valstybė, kuri pardavė žemės sklypą ir iš pirkėjo gavo pinigus. Dėl to bylą nagrinėję teismai neteisingai nurodė, kad pirkėjo pagal pripažintą negaliojančia valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartį sumokėti pinigai taikant restituciją priteistini iš valstybei atstovaujančios institucijos – Nacionalinės žemės tarnybos.

Kasaciniame skunde taip pat nurodyta, kad turi būti atsižvelgta į Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimo Nr. 260 „Dėl naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ 2.9 punkte nustatytą lėšų, gautų už miestuose esančius parduotus naudojamus valstybinės žemės sklypus paskirstymo tvarką. Teisėjų kolegija atmeta šį kasacinio skundo argumentą, nes, kaip nurodyta pirmiau šioje nutartyje, restitucija yra prievolinis teisinis pažeistų teisių gynimo būdas, taikomas tik sandorio šalims. Dėl to taikant restituciją neatsižvelgiama į tai, kaip po sandorio sudarymo buvo paskirstytos pardavėjo gautos lėšos.

Teisėjų kolegija taip pat atmeta kasacinio skundo argumentus dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 9 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Kauno apygardos vyriausiojo prokuroras v. Kauno miesto savivaldybė ir kt., bylos Nr. 3K-3-355/2011, išdėstytų nuostatų. Pirma, kasacinis teismas yra nurodęs, kad kiekvienas teismo pateiktas teisės aiškinimas gali ir turi būti suprantamas ir aiškinamas tik konkrečios bylos kontekste, nes šis aiškinimas yra ne aiškinimas a priori, o teismo sprendimo konkrečioje byloje ratio decidendi. Dėl to teismo precedento galia gali būti pripažįstama ir kasacinį skundą galima grįsti tik Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse išdėstytais teisės išaiškinimais, suformuluotais bylose, savo faktinėmis aplinkybėmis analogiškose arba iš esmės panašiose į tą bylą, kurioje kasacine tvarka skundžiamas teismo procesinis sprendimas; toks konstitucinis jurisprudencijos tęstinumo principas yra suformuluotas ir Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarime (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjo UAB „Kauno vaisių ir daržovių prekyba“ skundą, bylos Nr. 3K-3-438/2009). Antra, pažymėtina, kad kasacinis teismas patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu, neperžengdamas kasacinio skundo ribų (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nurodytoje civilinėje byloje kasatorių nebuvo keliamas klausimas dėl netinkamo restitucijos taikymo tuo aspektu, ar pagrįstai ji taikyta asmenims, kuriems, vadovaujantis teisės aktais, paskirstytos lėšos, gautos pardavus valstybinės žemės sklypus. Teisėjų kolegija išnagrinėjo bylą, neperžengdama kasacinio skundo ribų ir nurodytoje nutartyje šiuo klausimu nepasisakė, taigi nesant kasacinio teismo nutartyje išaiškinimų nurodytu klausimu ji neturi teismo precedento galios šioje byloje.

Dėl ieškinio ribų ir pirkėjo pagal pripažintą negaliojančia valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartį pardavėjui sumokėtų palūkanų priteisimo taikant restituciją

Bylą nagrinėję teismai, taikydami restituciją, priteisė pirkėjui ne tik pagal sutartį sumokėtą žemės sklypo kainą, bet ir palūkanas, kurios buvo mokamos dėl to, jog sklypas įsigytas išsimokėtinai. Kasatoriaus teigimu, palūkanos neturėjo būti priteistos, nes, pirma, jų nebuvo prašoma ieškinyje, antra, jos neturi būti grąžinamos remiantis CK 6.151 straipsnio nuostatomis.

Teisėjų kolegija pažymi, kad, kaip teisingai nurodyta ieškovo ir atsakovo UAB „Turto valdymo firma“ atsiliepimuose į kasacinį skundą, reikalavimas taikyti restituciją pripažinus sandorį negaliojančiu nėra savarankiškas, todėl atskirai gali būti nepareikštas, tačiau teismas privalo išspręsti restitucijos klausimą (CK 6.145 straipsnis). Taikant restituciją asmuo grąžinamas į ankstesnę padėtį, buvusią iki jo teisės pažeidimo. Tai reiškia, kad, pritaikius restituciją, asmuo negali gauti mažiau, negu iš jo buvo paimta, tačiau jis negali gauti ir daugiau, nei turėjo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroras ir kt. v. J. G. ir kt., bylos Nr. 3K-3-570/2009). Restitucijos netaikymas galimas išimtiniais atvejais (CK 6.145 straipsnio 2 dalis). Byloje nenustatyta išimtinių aplinkybių, dėl kurių restitucija galėtų būti netaikoma, todėl teismas ją turėjo taikyti savo iniciatyva (ex officio), tai nepripažintina ieškinio ribų peržengimu. Teisėjų kolegija pripažįsta nepagrįstais ir atmeta kasacinio skundo argumentus dėl CK 6.151 straipsnio taikymo. Išsimokėtinai žemės sklypą įsigijusio pirkėjo pagal pirkimo–pardavimo sutartį pardavėjui sumokėtos palūkanos nuo skolos likučio nepripažintinos iš grąžintino turto gautomis pajamomis. Tai – pagal sutartį gautos ir taikant restituciją pardavėjo privalomos grąžinti lėšos.

Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus bei į po apeliacinės instancijos teismo nutarties priėmimo įvykusį atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Urtė“ materialiųjų bei procesinių teisių perėmimą, apskųsti procesiniai sprendimai keistini ir 934 290,09 Lt priteistini atsakovui UAB „Turto valdymo firma“ iš atsakovo Lietuvos Respublikos valstybės (CPK 359 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 22 d. nutarties ir Kauno apygardos teismo 2011 m. birželio 16 d. sprendimo dalį dėl pinigų priteisimo taikant restituciją pakeisti ir ją išdėstyti taip:

„Priteisti atsakovui UAB „Turto valdymo firma“ (kodas 300583189) iš atsakovo Lietuvos Respublikos valstybės 934 290,09 Lt (devynis šimtus trisdešimt keturis tūkstančius du šimtus devyniasdešimt litų 9 ct)“.

Kitą Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 22 d. nutarties ir Kauno apygardos teismo 2011 m. birželio 16 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Egidijus Laužikas

Sigita Rudėnaitė

Vincas Verseckas