Civilinė byla Nr. 3K-3-414/2012
Teisminio proceso Nr.: 2-55-3-03289-2009-8
Procesinio sprendimo kategorija 44.5.2.5 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2012 m. spalio 3 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Egidijaus Laužiko (pranešėjas), Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė) ir Vinco Versecko,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. M. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 3 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. M. ieškinį atsakovams Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos, Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, S. Č., A. P., K. G., Z. B., D. R., V. B. ir G. J. dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
Ginčo esmė
Byloje kilo ginčas dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių valstybės civilinę deliktinę atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl neteisėtų procesinių veiksmų baudžiamajame procese (CK 6.272 straipsnis), aiškinimo ir taikymo.
Baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) 2009 m. vasario 24 d. ieškovui buvo įteiktas pranešimas apie įtarimą ir nurodyta, kad ieškovas 2009 m. vasario 27 d. nuo 9.15 val. iki 10 val. negyvenamosiose patalpose (duomenys neskelbtini), susipažinęs su Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos pareigūnų jam pateiktomis nutartimis dėl kratos darymo UAB „Adversus group“ ir UAB „Forsitia“ buveinėje ir pagalbinėse patalpose (duomenys neskelbtini) atliko tariamai neteisėtus veiksmus. Veikos, kurios padarymu ieškovas buvo įtartas, momentas buvo nurodytas ateityje. Ši klaida buvo ištaisyta 2009 m. rugsėjo 25 d.
Ieškovo teigimu, ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokurorai ir teisėjai, daugiau kaip septynis mėnesius nagrinėdami ieškovo prašymus, skundus ir pareiškimus, nuolat susipažindami su ikiteisminio tyrimo medžiaga, nesiėmė jokių priemonių, kad ištaisytų akivaizdų pažeidimą. Taigi dėl ieškovo buvo atliekamas ikiteisminis tyrimas pagal aiškiai neteisingą ir neteisėtą įtarimą. Ikiteisminio tyrimo metu ieškovas tapo įtariamuoju, pasikeitė jo socialinis statutas, jam buvo taikytos procesinės prievartos priemonės. Ieškovas nurodė, kad dėl pareigūnų aplaidumo buvo pažeista jo teisė į privatumą, garbės ir orumo apsaugą. Ieškovui, kaip advokatui, sumažėjo galimybės susirasti klientų, teisėjai apie ieškovą susidarė neigiamą nuomonę. Pareigūnų aplaidumas pakirto ieškovo pasitikėjimą teisingumo Lietuvos Respublikoje egzistavimu, nes visi skundai buvo nagrinėjami formaliai, net nesusipažįstant su pranešimu apie įtarimą, kurio pagrindu atliekamas ikiteisminis tyrimas. Dėl aplaidžių pareigūnų veiksmų ieškovas buvo sukrėstas, kilo abejonių, ar ikiteisminio tyrimo medžiaga nagrinėjant skundus buvo apskritai skaitoma. Visa tai ieškovui sukėlė dvasinių išgyvenimų, nuolatinę nemigą, depresiją ir kitų neigiamų emocijų. Ieškovas prašė teismo priteisti iš Lietuvos valstybės 89 600 Lt, o iš kitų atsakovų (fizinių asmenų) – po 2200 Lt neturtinei žalai atlyginti.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimų esmė
Panevėžio apygardos teismas 2010 m. lapkričio 12 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: priteisė ieškovui iš Lietuvos valstybės 100 Lt neturtinei žalai atlyginti, kitus ieškinio reikalavimus atmetė. Teismas, nustatęs, kad ikiteisminio tyrimo veiksmai iki 2009 m. rugsėjo 25 d. baudžiamojoje byloje vyko pagal ieškovui 2009 m. vasario 24 d. įteiktą pranešimą apie įtarimą, kuriame buvo akivaizdžiai neteisingai nurodytas galbūt padarytos nusikalstamos veikos laikas, nurodė, kad ieškovui nebuvo būtina kreiptis į teismą, kad įstatymo nustatyta tvarka procesiniu sprendimu pareigūnų veiksmai dėl nusikalstamos veikos laiko 2009 m. vasario 24 d. pranešime apie įtarimą būtų pripažinti neteisėtais, nes įrodinėti akivaizdžiai neteisingų aplinkybių nereikia (CPK 182 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Teismas pažymėjo, kad pareigūnai procese turėjo veikti atsakingai ir stropiai, bendroji pareigūnų rūpestingumo pareiga nacionalinėje teisėje yra įtvirtinta BPK 2 straipsnyje, 44 straipsnio 5 dalyje, CK 6.263 straipsnio 1 dalyje. Neteisėtais veiksmais – akivaizdžios klaidos 2009 m. vasario 24 d. pranešime apie įtarimą nepastebėjimas ir neištaisymas daugiau kaip septynis mėnesius nuo įtarimo pareiškimo, daug kartų nagrinėjant ieškovo prašymus, skundus, pareiškimus, nuolat susipažįstant su ikiteisminio tyrimo medžiaga –buvo pažeista bendroji pareiga elgtis rūpestingai (BPK 2 straipsnis), atidžiai (CK 6.246 straipsnio 1 dalis). Teismas sutiko su atsakovo Lietuvos valstybės atstovų argumentais, kad akivaizdus rašymo apsirikimas (akivaizdi klaida) nedaro viso ikiteisminio tyrimo neteisėto ar nepagrįsto, nes klaida, nors ir po septynių mėnesių trukusio tyrimo pagal akivaizdžiai neteisingą ir neteisėtą įtarimą, buvo ištaisyta, tačiau aplinkybė, kad ieškovas nuo įtarimo pareiškimo momento suvokė, jog ikiteisminis tyrimas buvo atliekamas dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos 2009 m. vasario 11 d., neatleidžia pareigūnų nuo pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės atstovo Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros apeliacinį skundą, 2012 m. vasario 3 d. sprendimu panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria ieškinys tenkintas, ir dėl šios dalies priėmė naują sprendimą – ieškinį atmetė. Kolegija, įvertinusi ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmus (pranešime apie įtarimą padarytą klaidą neteisingai nurodant nusikalstamos veikos padarymo laiką ir šios klaidos neištaisymą daugiau kaip septynis mėnesius) civilinės atsakomybės atsiradimo aspektu, nurodė, kad klaida, padaryta nurodant ne tą nusikalstamos veikos, kurios padarymu buvo įtariamas ieškovas, laiką, jos nepastebėjimas ir neištaisymas iki 2009 m. rugsėjo 25 d. neturėjo įtakos ieškovo ir jo šeimos privataus gyvenimo neliečiamumui, jo garbės ir orumo apsaugai. Kolegija pažymėjo, kad ieškovas iš esmės nesutiko su jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymu, o ne dėl to, kad pranešime apie įtarimą buvo padaryta klaida, nurodant nusikalstamos veikos padarymo laiką (tai patvirtino ieškovo skundai nuo 2009 m. vasario 27 d. iki 2009 m. rugsėjo 9 d. dėl, ieškovo manymu, neteisėtų ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų); nė viename iš skundų iki 2009 m. rugsėjo 9 d. ieškovas nepareiškė, kad jo teisės buvo pažeidžiamos dėl neteisingai nurodytos nusikalstamos veikos laiko. Kolegijos vertinimu, faktas – klaidos padarymas neteisingai nurodant nusikalstamos veikos padarymo laiką ir jos nepastebėjimas bei neištaisymas iki 2009 m. rugsėjo 25 d. – nesuponuoja ikiteisminio tyrimo pareigūnų neteisėtų veiksmų, nes dėl šių veiksmų ieškovo teisės į privataus gyvenimo neliečiamumą, garbės ir orumo apsaugą nebuvo pažeistos. Kolegija pripažino, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai, pranešime apie įtarimą padarydami akivaizdžią klaidą ir jos ilgą laiką neištaisydami, elgėsi nepakankamai atidžiai ir rūpestingai, tačiau šių pareigūnų veiksmų ar neveikimo nepripažino neteisėtais veiksmais, kurie būtų būtina sąlyga civilinei atsakomybei atsirasti (CK 6.246 straipsnio 1 dalis).
III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai, atsiliepimų į jį esmė
Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 3 d. sprendimą ir palikti galioti Panevėžio apygardos teismo 2010 m. lapkričio 12 d. sprendimą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė CK 6.246 straipsnio 1 dalį, pateikė priešingus motyvus dėl pareigūnų pareigos elgtis atidžiai ir valstybės atsakomybės, atlikus neteisėtus veiksmus. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką neteisėtais veiksmais kaip valstybės civilinės atsakomybės sąlyga gali būti teismo pripažinti, be kita ko, tokie veiksmai, kurie nors ir atitiko atitinkamas baudžiamojo proceso teisės normas, tačiau kuriais (veiksmais) pažeista pareigūnų bendroji rūpestingumo pareiga (BPK 2 straipsnis), taip pat bendroji pareiga elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. P. ir R. P. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-3-200/2012). Tačiau apeliacinės instancijos teismas, pripažinęs, kad atitinkamų institucijų pareigūnai nesielgė pakankamai atidžiai, padarė priešingą šiam teiginiui išvadą, jog pareigūnai neatliko neteisėtų veiksmų. Kasatoriaus teigimu, teismo išvados prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencijos) 6 straipsnio 1 daliai, nes nepagrįstai ilgai trukęs pareigūnų neveiklumas, neištaisant akivaizdžios klaidos pranešime apie įtarimą, lėmė pernelyg ilgai užtrukusį ikiteisminį tyrimą. Be to, teismas sprendime nenurodė, kad kasatoriui nebuvo padaryta žala, vadinasi, kasatoriaus paaiškinimai apie jo patirtus emocinius išgyvenimus yra tiesioginis neturtinės žalos atsiradimo įrodymas.
Atsiliepimu į ieškovo kasacinį skundą atsakovui Lietuvos valstybei atstovaujanti Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba prašo jį atmesti ir palikti galioti apeliacinės instancijos teismo sprendimą, nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas teisingai sprendė, jog pareigūnų padaryta klaida neturėjo įtakos kasatoriaus ir jo šeimos privataus gyvenimo neliečiamumui bei ikiteisminio tyrimo procesui, nepažeidė kasatoriaus teisės į gynybą, nes jis, skųsdamas ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir prokurorų veiksmus, aktyviai naudojosi visomis BPK suteiktomis teisėmis. Pagal teismų praktiką techninė klaida negali būti vertinama kaip esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 3 d. nutartis, priimta baudžiamojoje byloje Nr. 2K-50/2009).
Atsiliepimu į ieškovo kasacinį skundą atsakovas Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra prašo jį atmesti ir palikti galioti apeliacinės instancijos teismo sprendimą, nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs baudžiamosios bylos medžiagą, iš kurios matyti, jog kasatorius skunduose iš esmės ginčijo jam inkriminuotos veikos turinį, o ne neteisingos datos nurodymą, pagrįstai pažymėjo, kad pareigūnai, neištaisydami klaidos, elgėsi aplaidžiai, tačiau tai nepripažintina tokiais neteisėtais veiksmais, kurie būtų būtina sąlyga valstybės civilinei atsakomybei atsirasti (CK 6.246 straipsnio 1 dalis).
Atsiliepimu į ieškovo kasacinį skundą atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, prašo jį atmesti ir palikti galioti apeliacinės instancijos teismo sprendimą, nurodo, kad teismas, ištyręs ir įvertinęs bylos medžiagą, teisingai sprendė, jog klaidos padarymas neteisingai nurodant nusikalstamos veikos padarymo laiką ir jos nepastebėjimas bei neištaisymas nereiškia, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus. Pagal teismų praktiką neturtinė žala konstatuojama, kai ją darantys veiksmai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigai. Nagrinėjamoje byloje pripažinus, kad buvo padarytas teisės pažeidimas, to užteko apginti pažeistas kasatoriaus teises.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl teisėsaugos institucijų veiksmų teisėtumo vertinimo
CK 6.272 straipsnio 1 dalyje nustatyta valstybės pareiga atlyginti žalą yra specialus civilinės deliktinės atsakomybės atvejis. Įstatyme nustatyta, kad valstybės atsakomybė atsiranda nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės; tai reiškia, kad civilinės atsakomybės teisiniam santykiui atsirasti pakanka trijų sąlygų: neteisėtų veiksmų, žalos fakto ir priežastinio ryšio. Nagrinėjamoje byloje teismai nustatė, kad baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) ieškovui 2009 m. vasario 24 d. buvo įteiktas pranešimas apie įtarimą, jog ieškovas atliko neteisėtus veiksmus, klaidingai nurodant ieškovo tariamai atliktos neteisėtos veikos datą, t. y. byloje buvo vertinami valstybės pareigūnų veiksmai, tam tikrą laikotarpį neištaisant pranešime apie įtarimą klaidingai nurodytos neteisėtos veikos datos.
Neteisėti veiksmai, su kuriais įstatyme siejama valstybės prievolė atlyginti žalą (neteisėtas nuteisimas, neteisėtas suėmimas, neteisėtas sulaikymas, neteisėtas procesinės prievartos priemonių pritaikymas, neteisėtas administracinis areštas) yra procesiniai teisiniai veiksmai, tiesiogiai reglamentuojami baudžiamojo proceso ar administracinės teisės normų. Iš šių veiksmų kilusi valstybės deliktinė atsakomybė yra civilinės teisės institutas. Tai lemia, kad civilinės atsakomybės taikymo atveju teisėsaugos institucijų veiksmų teisėtumo vertinimas nėra tapatus tų pačių veiksmų vertinimui baudžiamosios procesinės ar administracinės teisės požiūriu. Tai reiškia, kad dėl valstybės pareigūnų padarytos žalos atlyginimo specifika yra tokia, jog asmeniui teisė į žalos atlyginimą atsiranda tik tada, kai konstatuojama, jog valstybės institucija, pareigūnas ar teismas atliko neteisėtus veiksmus ir žala atsirado būtent dėl nurodytų subjektų neteisėtų veiksmų, nebūtina nustatyti neteisėtus veiksmus įvykdžiusio subjekto kaltės, t. y. valstybė atsiradusią žalą atlygina visiškai, nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės. Taigi ieškovas, reikalaudamas atlyginti nurodytos rūšies žalą, neturi įrodinėti, kad dėl žalos atsiradimo (padarymo) kalti pareigūnai ar teismas, tačiau jam tenka pareiga įrodyti kitas tris būtinąsias šios civilinės atsakomybės rūšies sąlygas: pareigūnų ir (ar) teismo neteisėtus veiksmus, priežastinį ryšį ir žalą (nuostolius).
Esminiai kriterijai, pagal kuriuos turi būti vertinamas ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teisėjo ar teismo veiksmų teisėtumas sprendžiant dėl valstybės prievolės atlyginti žalą, yra suformuluoti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje laikosi principinių nuostatų, kad išteisinamojo nuosprendžio priėmimas savaime nėra pripažįstamas pagrindu preziumuoti, kad baudžiamosios bylos iškėlimas ir visi su baudžiamuoju persekiojimu susiję procesiniai veiksmai buvo neteisėti, t. y. išteisinamojo nuosprendžio priėmimas reiškia asmens visišką reabilitavimą baudžiamojo proceso prasme, bet toks nuosprendis, nors ir būdamas reikšminga aplinkybė, nėra pagrindas civilinėje byloje savaime konstatuoti, kad baudžiamosios bylos iškėlimas, kardomosios priemonės pritaikymas bei kiti su kaltinimu susiję procesiniai veiksmai buvo neteisėti ab initio (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Naujapilė“ v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-7-183/2006, 2007 m. balandžio 20 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje D. K. v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-3-169/2007; kt.). Civilinės atsakomybės požiūriu reikšminga aplinkybė yra išteisinimo pagrindas; baudžiamųjų ar administracinių procesinių veiksmų teisėtumo patikrinimas šių teisės šakų normų nustatyta tvarka yra viena iš aplinkybių, kurias, laikydamasis civilinių procesinių įrodinėjimo taisyklių, turi įvertinti civilinę bylą dėl žalos atlyginimo nagrinėjantis teismas. Konstatavęs esmines reikšmingas aplinkybes civilinėje byloje teismas gali padaryti priešingą išvadą negu padarytoji baudžiamojo ar administracinio proceso kontekste. Valstybės civilinė atsakomybė gali atsirasti ne tik dėl neteisėto teisėsaugos institucijų veikimo ar neteisėto neveikimo, bet ir tuo pagrindu, kad jų pareigūnai nevykdo bendrosios pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai (laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais ar neveikimu nepadarytų kitam asmeniui žalos) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2003 m. gegužės 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. S. v. Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnyba, bylos Nr. 3K-7-381/2003; išplėstinės teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Naujapilė“ v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-7-183/2006).
Pareigūnų bendroji rūpestingumo pareiga nacionalinėje teisėje yra įtvirtinta BPK 2 straipsnyje, 44 straipsnio 5 dalyje, CK 6.263 straipsnio 1 dalyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. M. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-3-196/2007), tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad turi būti neginčijamai įrodyta ir pripažinta, jog ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokurorai ar teismas padarė klaidą, turėjusią esminę ir lemiamą reikšmę ieškovo teisių pažeidimui baudžiamajame procese. Tai reiškia, kad nagrinėjamoje byloje klaidos padarymas turėjo akivaizdžiai pažeisti ar daryti neigiamą įtaką asmens procesinėms teisėms į gynybą ir ikiteisminio tyrimo proceso trukmei, tačiau, kaip nustatė bylą nagrinėję teismai, nagrinėjamoje ieškovas viso ikiteisminio tyrimo proceso metu iš esmės nesutiko ir skunduose ginčijo tik jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos turinį ir kvalifikavimą, o ne pranešime padarytą klaidą, nė viename iš skundų iki 2009 m. rugsėjo 9 d. ieškovas nepareiškė, kad jo teisės buvo pažeidžiamos dėl neteisingai nurodyto nusikalstamos veikos laiko. Taigi teisėjų kolegija konstatuoja, kad klaidingas nusikalstamos veikos datos nurodymas pranešime apie įtarimą vertintinas tik kaip techninė klaida, neteikianti pagrindo konstatuoti, kad buvo pažeista ieškovo procesinė teisė į gynybą ar kad teisingos datos nurodymas būtų buvęs pagrindas pakeisti kaltinimą ar taikytą procesinės prievartos priemonę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 3 d. nutartis, priimta baudžiamojoje byloje Nr. 2K-50/2009), nes iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad ieškovas naudojosi procesinėmis teisėmis į gynybą ir, kompleksiškai vertinant tiek ieškovo, tiek ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmus dėl formalaus pažeidimo pranešime apie įtariamą veiką bei priežastinio ryšio tarp ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų ir ieškovo nurodomos žalos nebuvimą, konstatuotina, kad bylą nagrinėję teismai teisingai sprendė, jog klaidos pranešime apie įtarimą neištaisymas nepripažintinas neteisėtu veiksmu, kurio pagrindu galėtų atsirasti valstybės civilinė atsakomybė CK 6.246 straipsnio 1 dalies pagrindu.
Nors nagrinėjamoje byloje kasatorius kelia Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies pažeidimo klausimą, nes nepagrįstai ilgai trukęs pareigūnų neveiklumas, neištaisant akivaizdžios klaidos pranešime apie įtarimą, lėmė pernelyg ilgai užtrukusį ikiteisminį tyrimą, tačiau teisėjų kolegija, susipažinusi su civilinės bylos medžiaga, pažymi, kad ieškovas per visą ikiteisminį tyrimą iki 2009 m. rugsėjo 9 d. neteisingai nurodytos nusikalstamos veikos laiko neginčijo. Bet kuriuo atveju dėl skundžiamo baudžiamojo proceso įmanomai trumpiausio laiko reikalavimas pagal Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį nepažeistas. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktiką teismo proceso ilgumo pagrįstumas turi būti vertinamas atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes ir į EŽTT praktikoje suformuluotus kriterijus: bylos sudėtingumą ir pareiškėjo bei valdžios institucijų elgesį tiriant ir nagrinėjant bylą, taip pat baudžiamojo proceso poveikį pareiškėjui (žr. Kravtas v. Lithuania, no. 12717/06, judgment of 18 January 2011). Nagrinėjamoje byloje pranešimas apie įtarimą ieškovui įteiktas 2009 m. vasario 24 d., galutinis sprendimas baudžiamajame procese priimtas 2010 m. lapkričio 9 d. (Vilniaus apygardos teismo apeliacinė nutartis). Taigi proceso trukmė – vieneri metai, aštuoni mėnesiai ir 16 dienų; per šį laiką atliktas ikiteisminis tyrimas, byla išnagrinėta dviejų instancijų teismuose. Atsižvelgiant į EŽTT praktiką, tokia proceso trukmė savaime neatrodo pernelyg ilga (e. g. Ščiukina v. Lithuania, no. 19251/02, decision of 5 December 2006; mutatis mutandis Sipavičius v. Lithuania, no. 49093/99, decision of 28 November 2000; Česnulevicius v. Lithuania, no. 41922/06, decision of 10 May 2011; Beržinis v. Lithuania, no. 20508/08, decision of 13 December 2011). Juolab kad ieškovui buvo taikyta ne kardomoji priemonė – suėmimas, o rašytinis pasižadėjimas neišvykti (Baudžiamosios bylos Nr. (duomenys neskelbtini) medžiagos nuorašo171 l.). Be to, ikiteisminio tyrimo trukmei įtakos turėjo ir paties ieškovo elgesys, pavyzdžiui, jo negalėjimas kai kuriais atvejais dalyvauti procese dėl profesinio užimtumo, nulėmęs procesinių veiksmų atidėjimą (pvz., Nuorašo 155, 171 l.); jis atostogavo ir buvo išvykęs darbo reikalais 2009 m. birželio 26 d.–liepos 14 d. (Nuorašo 262 l.); taip pat objektyvus su ieškovu susijęs veiksnys, dėl kurio valstybės institucijos neatsakingos, t. y. jo liga, nuo 2009 m. balandžio 3 d. iki mažiausiai 2009 m. balandžio 22 d. (Nuorašo 157-168 l.). Žymesnių delsimų, kilusių dėl valstybės institucijų elgesio, nenustatyta; jų, išskyrus pranešime apie įtarimą buvusią klaidą, dėl kurios jau pasisakyta, nenurodė ir kasatorius.
Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, remdamasi teismų nustatytomis aplinkybėmis, pripažįsta, kad teismų išvados dėl valstybės civilinės atsakomybės atsiradimo pagrindų yra pagrįstos nurodytomis įstatymo nuostatomis ir teismų praktika, todėl su tuo susiję kasatoriaus argumentai pripažįstami nepagrįstais ir atmetami kaip neatitinkantys CPK 346 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų teismo sprendimo pakeitimo ar panaikinimo pagrindų.
Nenustačius neteisėtų ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų ir priežastinio ryšio, kaip CK 6.272 straipsnyje įtvirtintos deliktinės civilinės atsakomybės sąlygų, nėra prasmės nustatinėti kitos civilinės atsakomybės sąlygos – ieškovui padarytos žalos. Dėl to teisėjų kolegija nepasisako dėl kasacinio skundo argumentų, kurie susiję su žalos padarymo fakto ir konkretaus dydžio nustatymu. Be to, žalos dydžio nustatymas yra fakto klausimas, kurio kasacinis teismas nesprendžia (CPK 353 straipsnio 1 dalis).
Išanalizavusi kasacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad jie nepatvirtina pagrindų, kuriems esant būtų galima panaikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimą, todėl jis paliekamas galioti.
Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo
Kasacinis teismas patyrė 95,88 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 3 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Netenkinus ieškovo kasacinio skundo, šios išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš šio proceso dalyvio (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 1 dalimi, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovo A. M. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 95,88 Lt (devyniasdešimt penkis litus 88 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, į valstybės biudžetą (išieškotojas – Valstybinė mokesčių inspekcija (juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), įmokos kodas 5660).
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Egidijus Laužikas
Sigita Rudėnaitė
Vincas Verseckas
