Dėl įsakymų, pirkimo-pardavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis ir restitucijos taikymo

Civilinė byla Nr. 3K-3-399/2012

Teisminio proceso Nr. 2-57-3-00322-2009-5

Procesinio sprendimo kategorija 41 (S)

2012 m. spalio 3 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gražinos Davidonienės, Sigito Gurevičiaus (pranešėjas) ir Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo – likviduotos Klaipėdos apskrities viršininko administracijos teisių ir pareigų perėmėjos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 22 d. nutarties dalies peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Klaipėdos apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojo ieškinį atsakovams Klaipėdos apskrities viršininko administracijai (teisių perėmėja Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos) ir uždarajai akcinei bendrovei „Kleta“ dėl įsakymų, pirkimo–pardavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis ir restitucijos taikymo. Byloje trečiaisiais asmenimis dalyvauja Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos, Klaipėdos miesto 1-ojo notarų biuro notaras M. S., Klaipėdos miesto 6-ojo notarų biuro notarė L. P., Nordea Bank Finland PLC, atstovaujamas Nordea Bank Finland PLC Lietuvos skyriaus, Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Klaipėdos miesto savivaldybė, Lietuvos Respublikos finansų ministerija ir Klaipėdos apskrities valstybinė mokesčių inspekcija.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje ginčas kilo dėl restitucijos taikymo.

Ieškovas Klaipėdos apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojas nurodė, kad 2004 m. spalio 18 d. ir 2003 m. rugsėjo 30 d. pirkimo–pardavimo sutartimis UAB „Kleta“ įsigijo pastatus, esančius Klaipėdoje, Naujoji Uosto g. 11, Naujoji Uosto g. 13 ir M. Šerniaus g. 14. Klaipėdos apskrities viršininko 2004 m. vasario 26 d. ir 2004 m. rugsėjo 16 d. įsakymais Nr. 13.6-523, Nr. 13.6-2966 ir 13.6-2967 buvo nutarta parduoti UAB „Kleta“ pastatams eksploatuoti 0,1027 ha dydžio valstybinės žemės sklypą, esantį Naujoji Uosto g. 11, 0,1012 ha dydžio valstybinės žemės sklypą, esantį Naujoji Uosto g. 13, ir 0,0841 ha dydžio valstybinės žemės sklypą, esantį M. Šerniaus g. 14. Šie sklypai UAB „Kleta“ buvo parduoti ginčijamomis pirkimo–pardavimo sutartimis. UAB „Kleta“ nuosavybės teises į nurodytus žemės sklypus įregistravo Nekilnojamojo turto registre 2004 m. lapkričio 3 d. ir 2004 m. balandžio 5 d. detaliuoju planu, patvirtintu 2006 m. gegužės 25 d., žemės sklypas, esantis Naujoji Uosto g. 11, buvo suformuotas sujungiant žemės sklypus, esančius Naujoji Uosto g. 11, Naujoji Uosto g. 13, M. Šerniaus g. 14 ir Naujoji Uosto g. 15. Ginčo žemės sklypas patenka į Žemės reformos įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje 4 punkte numatytą neprivatizuojamą teritoriją. Kadangi administraciniai aktai dėl valstybės žemės sklypų pardavimo ir šių sklypų pirkimo–pardavimo sutartys prieštarauja Žemės reformos įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 4 punkto reikalavimams, pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.80 straipsnį, aktai ir jų pagrindu sudaryti sandoriai yra niekiniai ir negaliojantys. Atsakovas UAB „Kleta“ už trijų žemės sklypų pirkimą sumokėjo 594 438,19 Lt. Nuomos mokestis už naudojimąsi ginčo žemės sklypais nuo sutarties sudarymo iki ieškinio pateikimo yra 62 950,98 Lt, todėl taikant restituciją atsakovui UAB „Kleta“ grąžintina suma mažintina iki 531 487,21 Lt.

Ieškovas, gindamas viešąjį interesą, prašė teismo:

1) pripažinti negaliojančiu Klaipėdos apskrities viršininko 2004 m. rugsėjo 16 d. įsakymą Nr. 13.6-2966;

2) pripažinti negaliojančia 2004 m. spalio 18 d. Klaipėdos miesto 1-ajame notarų biure sudarytą pirkimo–pardavimo sutartį Nr. K1MS-12231;

3) pripažinti negaliojančiu Klaipėdos apskrities viršininko 2004 m. rugsėjo 16 d. įsakymą Nr. 13.6-2967;

4) pripažinti negaliojančia 2004 m. spalio 18 d. Klaipėdos miesto 1-ajame notarų biure sudarytą pirkimo–pardavimo sutartį Nr. K1MS-12239;

5) pripažinti negaliojančiu Klaipėdos apskrities viršininko 2004 m. vasario 26 d. įsakymą Nr. 13.6-523;

6) pripažinti negaliojančia 2004 m. kovo 23 d. Klaipėdos miesto 6-ajame notaro biure sudarytą pirkimo–pardavimo sutartį Nr. PL-3929;

7) pripažinti negaliojančiu 2004 m. kovo 23 d. priėmimo–perdavimo aktą Nr. LP-3930;

8) taikyti restituciją ir priteisti iš Klaipėdos apskrities viršininko administracijos UAB „Kleta“ 531 487,21 Lt;

9) 0,1027 ha žemės sklypą, esantį Klaipėdoje, Naujoji Uosto g. 11, grąžinti valstybės nuosavybėn;

10) 0,1012 ha žemės sklypą, esantį Klaipėdoje, Naujoji Uosto g. 13, grąžinti valstybės nuosavybėn;

11) 0,0841 ha žemės sklypą, esantį Klaipėdoje, M. Šerniaus g. 14, grąžinti valstybės nuosavybėn;

12) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo ir apeliacinės instancijos teismo nutarties esmė

Klaipėdos apygardos teismas 2010 m. birželio 29 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies:

1) pripažino negaliojančiu Klaipėdos apskrities viršininko 2004 m. rugsėjo 16 d. įsakymą Nr. 13.6-2966 „Dėl valstybinės žemės sklypo Naujoji Uosto g. 11, Klaipėdos mieste, įregistravimo ir pardavimo“;

2) pripažino negaliojančia 2004 m. spalio 18 d. valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartį Nr. K1MS-12231, patvirtintą Klaipėdos miesto 1-ojo notarų biuro notaro, kuria valstybei atstovaujanti Klaipėdos apskrities viršininko administracija pardavė UAB „Kleta“ Lietuvos Respublikai nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą, esantį Klaipėdoje, Naujoji Uosto g. 11;

3) pripažino negaliojančiu Klaipėdos apskrities viršininko 2004 m. rugsėjo 16 d. įsakymą Nr. 13.6-2967 „Dėl valstybinės žemės sklypo Naujoji Uosto g. 13 Klaipėdos mieste, įregistravimo ir pardavimo“;

4) pripažino negaliojančia 2004 m. spalio 18 d. valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartį Nr. K1MS-12239, patvirtintą Klaipėdos miesto 1-ojo notarų biuro notaro, kuria valstybei atstovaujanti Klaipėdos apskrities viršininko administracija pardavė UAB „Kleta“ Lietuvos Respublikai nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą, esantį Klaipėdoje, Naujoji Uosto g. 13;

5) pripažino negaliojančiu Klaipėdos apskrities viršininko 2004 m. vasario 26 d. įsakymą Nr. 13.6-523 „Dėl valstybinės žemės sklypo M. Šerniaus g. 14, Klaipėdos mieste, įregistravimo ir pardavimo“;

6) pripažino negaliojančia 2004 m. kovo 23 d. valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartį Nr. LP-3929, patvirtintą Klaipėdos miesto 6-ojo notaro biuro notarės, kuria valstybei atstovaujanti Klaipėdos apskrities viršininko administracija pardavė UAB „Kleta“ Lietuvos Respublikai nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą, esantį Klaipėdoje, M. Šerniaus g. 14;

7) pripažino negaliojančiu 2004 m. kovo 23 d. priėmimo–perdavimo aktą Nr. LP-3930, patvirtintą Klaipėdos miesto 6-ojo notaro biuro notarės;

8) taikė restituciją natūra ir įpareigojo atsakovę UAB „Kleta“ grąžinti valstybės nuosavybėn 0,1027 ha žemės sklypą, esantį Klaipėdoje, Naujoji Uosto g. 11, 0,1012 ha žemės sklypą, esantį Klaipėdoje, Naujoji Uosto g. 13, 0,0841 ha žemės sklypą, esantį Klaipėdoje, M. Šerniaus g. 14;

9) priteisė iš Klaipėdos apskrities viršininko administracijos UAB „Kleta 594 438,19 Lt;

10) atmetė ieškinio dalį dėl 62 950,98 Lt nuomos mokesčio išskaitymo iš atsakovei UAB „Kleta“ taikius restituciją grąžintinos piniginės sumos;

11) priteisė valstybei iš Klaipėdos apskrities viršininko administracijos ir UAB „Kleta“ po 15 120 Lt žyminio mokesčio bei po 61,85 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Dėl Žemės reformos įstatymo taikymo. Teismas nurodė, kad pagal Žemės įstatymo 3 straipsnio 3 dalį visa Lietuvos Respublikos teritorijoje esanti privati, valstybinė ir savivaldybių žemė sudaro Lietuvos Respublikos žemės fondą, todėl privatizuojant valstybinę žemę Žemės reformos įstatymo ir Žemės įstatymo normos taikomos subsidiariai, t. y. Žemės reformos įstatymo nuostatos turi būti taikomos tiems atvejams, kurių nereglamentuoja Žemės įstatymas, ir atvirkščiai. Žemės reformos įstatymo 13 straipsnyje nustatyti atvejai, kai žemė neprivatizuojama, o Žemės įstatymo 6 straipsnyje – Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklausanti žemė. Kadangi šios sąvokos nėra tapačios, nėra įstatymų kolizijos, tai negalima vadovaujantis Žemės įstatymo 13 straipsnio 2 dalimi netaikyti Žemės reformos įstatymo 13 straipsnio 4 dalies nuostatų, kurios dėl neprivatizuotinos žemės yra imperatyvios – atsakovė Klaipėdos apskrities viršininko administracija privalėjo susilaikyti nuo draudžiamo veiksmo – žemės sklypo privatizavimo.

Dėl administracinių aktų ir sandorių pripažinimo negaliojančiais. Teismas nurodė, kad pagal Žemės reformos įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatas draudžiama žemę parduoti, privatizuoti, jeigu ji yra miestų teritorijų dalyse, kurios įrašytos į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą, taip pat yra buvusių dvarų sodybų – istorijos ir kultūros paminklų teritorijose, išskyrus šiose teritorijose esančius žemės sklypus prie privačių gyvenamųjų namų ir kitų namų valdos statinių. Teismas nustatė, kad parduotas žemės sklypas patenka į miesto istorinės dalies teritoriją, ir padarė išvadą, jog žemės sklypas buvo parduotas pažeidžiant imperatyviąsias įstatymų normas. Pagal CK 1.80 straipsnį imperatyviosioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. Administracinio akto panaikinimas dėl prieštaravimo imperatyviosioms įstatymo normoms sukelia tuos pačius padarinius kaip ir pripažinus sandorį niekiniu.

Dėl restitucijos taikymo. Teismas pažymėjo, kad pagal CK 1.80 straipsnio 2 dalies ir 6.145 straipsnio l dalies normas restitucija taikoma sandorio šalims. CK 2.36 straipsnyje įtvirtinta nuostata, kad valstybė ir jos institucijos yra civilinių santykių subjektai lygiais pagrindais, kaip ir kiti šių santykių dalyviai. Ji įgyja civilines teises, prisiima civilines pareigas ir jas įgyvendina per atitinkamas valstybines institucijas. Sudarant valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartis valstybei pagal suteiktą kompetenciją atstovavo Klaipėdos apskrities viršininko administracija. Atsakovės UAB „Kleta“ sumokėtas lėšas gavo atsakovė Klaipėdos apskrities viršininko administracija, todėl, pripažinus sandorį negaliojančiu CK 1.80 straipsnio pagrindu, privalo jas grąžinti. Kitos institucijos lėšas gavo ne sandorio, o teisės akto (Vyriausybės nutarimo) pagrindu, todėl, vadovaujantis teismų praktika, joms restitucija negali būti taikoma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. sausio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2009).

Teismas taikė restituciją natūra; nurodė, kad žemės sklypo, esančio Naujoji Uosto g. 11, dalys yra įkeistos užtikrinant UAB „Kleta“ ir Nordea Bank Finland Plc ilgalaikio kredito sutartį Nr. KS 07/08/07. Sutartine hipoteka užtikrintos prievolės dydis – 10 000 000 eurų. Esant žemės sklypo įkeitimui ieškinio patenkinimo atveju žemės sklypą grąžinus valstybės nuosavybėn hipotekos dalis, susijusi su ginčo sklypo įkeitimu, tampa niekine, nes nelieka hipotekos objekto CK 4.171 straipsnio l dalies ir 9 dalies prasme. Pagal Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 20 straipsnio ir Žemės įstatymo 5 straipsnio 2 dalies nuostatas valstybei priklausantis žemės sklypas negali būti įkeistas. Žemės reformos įstatymo 13 straipsnio l dalies 4 punktą ginčo sklypą perleisti kitų asmenų nuosavybėn draudžia, todėl viešasis interesas bus tinkamai apgintas pripažinus negaliojančia ginčijamą pirkimo–pardavimo sutartį ir administracinį aktą bei pritaikius restituciją natūra, neginčijant šioje byloje sudarytos hipotekos sutarties.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2011 m. gruodžio 22 d. nutartimi Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. birželio 29 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas įvertino byloje esančius duomenis apie lėšų paskirstymą ir padarė pagrįstą išvadą, kad ginčo sandorių šalimi nebuvusioms kitoms valstybės institucijoms restitucija negali būti taikoma, nes jos pinigus gavo ne sandorio, o teisės akto pagrindu. Pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė restituciją reglamentuojančias Civilinio kodekso normas ir pagrįstai konstatavo, kad nagrinėjamo ginčo atveju restitucijos klausimas yra kilęs iš sutartinių santykių, kurių šalis yra Klaipėdos apskrities viršininko administracija, sudariusi ginčo sandorius ir gavusi pinigus. Paskirstytais pinigais disponuojančių valstybės ir savivaldybės institucijų tarpusavio padėtis yra valstybės vidaus reikalas, kuris teisiškai nereikšmingas pripažintų negaliojančiais sandorių šalių prievolėms.

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 22 d. nutarties ir Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. birželio 29 d. sprendimo dalį dėl restitucijos taikymo ir šią bylos dalį perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Kasaciniame skunde nurodyti šie argumentai:

1. Dėl materialiosios teisės (CK, Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo, Lietuvos Respublikos biudžeto sandaros įstatymo, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 6 d. nutarimo) normų pažeidimo. Ginčijamų valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutarčių sudarymo metu galiojusio Vyriausybės 1999 m. kovo 6 d. nutarimo Nr. 260,,Dėl naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ 2.2 punkte buvo nustatyta, kad pagal šiuo nutarimu patvirtintą Naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai) tvarką parduodami ir išnuomojami valstybinės žemės sklypai, naudojami ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai). Nutarimo (redakcijos, galiojusio nuo 2003 m. gruodžio 23 d. iki 2004 m. lapkričio 17 d.) 2.9 punkte buvo nustatyta, kad lėšos, gautos už naudojamus valstybinės žemės sklypus, parduotus ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai) miestų savivaldybių, kaip administracinių vienetų, ribose ir teritorijose, bei Vyriausybės sprendimais priskirtose teritorijose, paskirstomos taip: 1) 50 procentų – Nacionalinei žemės tarnybai kaip šios tarnybos administruojamų pajamų įmokos į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą, iš kurių 10 procentų skiriama apskričių viršininkų administracijoms; 2) 50 procentų – į savivaldybės, kurios teritorijoje yra parduodamas žemės sklypas, biudžetą. Pagal Vietos savivaldos įstatymo 50 straipsnio 3 dalį savivaldybių biudžetų lėšos gali būti naudojamos tik savivaldybių funkcijoms, t. y. savivaldybių tarybų patvirtintoms socialinėms ir ekonominėms, kitoms programoms įgyvendinti, savivaldybių biudžetinėms įstaigoms išlaikyti ir viešųjų paslaugų teikimui organizuoti. Pagal Biudžeto sandaros įstatymo 2 straipsnio 10 dalį skiriamas valstybės biudžetas ir savivaldybės biudžetai.

Bylos teisminio nagrinėjimo metu buvo surinkti įrodymai apie lėšų, gautų iš UAB,,Kleta“ pagal ginčijamas valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartis, paskirstymą. Lėšų paskirstymą imperatyviai nustato specialieji teisės aktai, reglamentuojantys žemės pardavimą. Kadangi pagal teisės aktus nacionalinį biudžetą sudaro atskiri valstybės ir savivaldybių biudžetai, į kuriuos paskirstomos lėšos, tai panaikinto pirkimo–pardavimo sandorio šalis negali būti suprantama siaurąja prasme. Teismui taikius restituciją, pablogėjo valstybės padėtis, o savivaldybės – pagerėjo, kai dalis gautų lėšų, panaikinus valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartis, nebuvo grąžinta tos institucijos, kuri tas lėšas gavo ir panaudojo.

2. Dėl įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų pažeidimo. Teismai nevertino bylos nagrinėjimo metu surinktų įrodymų – Klaipėdos apskrities viršininko pavaduotojo 2009 m. gruodžio 11 d. rašto Nr. 2-3950-(2.10), Klaipėdos apskrities mokesčių inspekcijos 2010 m. gegužės 3 d. rašto Nr. (13.7)-D2-4923, nepasisakė dėl jų įrodomosios reikšmės, neatskleidė jų santykio su kitais surinktais įrodymais. Grąžinama pinigų suma turėjo būti priteista iš institucijų, gavusių UAB,,Kleta“ sumokėtas lėšas – Klaipėdos miesto savivaldybės ir iš valstybės biudžeto išlaikomos Klaipėdos apskrities viršininko administracijos. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovas nesutiko įtraukti į bylą atsakovu Klaipėdos miesto savivaldybės, ieškovo reikalavimas grąžinti visas UAB,,Kleta“ sumokėtas lėšas iš Klaipėdos apskrities viršininko administracijos turėjo būti atmestas.

3. Dėl vienodos teismų praktikos formavimo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas civilinėje byloje Nr. 3K-3-355/2011 įtvirtino taisyklę, pagal kurią grąžinamos pinigų sumos gali ir turi būti priteisiamos iš institucijų, gavusių jas už parduotus valstybinės žemės sklypus, remiantis Vyriausybės 1999 m. kovo 6 d. nutarimo Nr. 260 nuostatomis. Kasacinis teismas turėjo atsižvelgti į šios išnagrinėtos bylos rezultatus.

IV. Atsiliepimų į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Atsiliepimu į kasacinį skundą trečiasis asmuo Klaipėdos miesto savivaldybė prašo kasacinio skundo netenkinti ir skundžiamus teismų nutartį ir sprendimą palikti nepakeistus.

Atsiliepime teigiama, kad, remiantis CK 1.80 straipsnio 2 dalimi, pripažinus sandorį negaliojančiu, kiekviena sandorio šalis privalo grąžinti antrajai šaliai viską, ką yra gavusi pagal sandorį. Ginčo sandorio šalimi nebuvusioms kitoms valstybės institucijoms restitucija negali būti taikoma, nes jos pinigus gavo ne sandorio, o teisės akto pagrindu. Klaipėdos miesto savivaldybė nėra ir nebuvo pripažintų negaliojančiais valstybinės žemės sklypų pirkimo–pardavimo sandorių šalis. Kasatoriaus nurodyti teisės aktai nereglamentuoja restitucijos taikymo. Civilinėje byloje Nr. 2A-34/2011 apeliacinės instancijos teismui taikius abišalę restituciją, restitucijos klausimu kasacija nebuvo pareikšta ir kasacinis teismas dėl to civilinėje byloje Nr. 3K-3-355/2011 nepasisakė.

Atsiliepimu į kasacinį skundą trečiasis asmuo Nordea Bank Finland PLC prašo kasacinį skundą atmesti ir skundžiamus teismų nutartį ir sprendimą palikti nepakeistus.

Atsiliepime teigiama, kad teismai tinkamai atskleidė bylos esmę ir nėra jokio pagrindo bylą pradėti nagrinėti iš naujo. Praktinis restitucijos įgyvendinimas yra sprendimo vykdymo išaiškinimo klausimas (CPK 589 straipsnis), todėl vien dėl šio klausimo išsprendimo bylos grąžinimas nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui būtų nesąžiningas, neprotingas, neteisingas, prieštarautų proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principams, pažeistų UAB,,Kleta“ ir Nordea Bank Finland PLC teisėtus interesus, nes visą bylos nagrinėjimo laikotarpį valstybinės žemės sklypai yra areštuoti, nei jais, nei ant jų esančiais pastatais negalima disponuoti, tačiau ir pinigus už valstybei grąžinamus sklypus nesąžiningai delsiama grąžinti. Ginčo sandorio šalimi nebuvusioms kitoms valstybės institucijoms restitucija negali būti taikoma, nes jos pinigus gavo ne sandorio, o teisės akto pagrindu.

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas Klaipėdos apygardos vyriausiasis prokuroras prašo palikti nepakeistą apeliacinės instancijos teismo nutartį.

Atsiliepime teigiama, kad kasatorius nepagrįstai sieja restitucijos taikymą su valstybinės žemės pardavimo teisiniu reglamentavimu. Aplinkybė, kad už parduotus ginčo žemės sklypus gautas lėšas valstybės valdymo institucijos pagal Vyriausybės 1999 m. kovo 6 d. nutarimo Nr. 260 2.9 punktą paskirstė į valstybės ir savivaldybės biudžetus, nesudaro pagrindo spręsti, kad pirkėjo sumokėtus pinigus turi grąžinti ne juos gavusi sandorio šalis, o po gautų pinigų paskirstymo lėšas įgijusios institucijos. Ginčo sandorių šalimi nebuvusioms kitoms valstybės institucijoms restitucija negali būti taikoma, nes jos pinigus gavo ne sandorio, o teisės akto pagrindu.

k o n s t a t u o j a :

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Byloje buvo prašoma pripažinti negaliojančiais Klaipėdos apskrities viršininko įsakymus dėl žemės pardavimo ir žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutartis bei taikyti restituciją – priteisti iš Klaipėdos apskrities viršininko administracijos UAB,,Kleta“ naudai 531 487,12 Lt, sumokėtų už nupirktus žemės sklypus, o žemės sklypus grąžinti valstybės nuosavybėn. Pirmosios instancijos teismas pripažino negaliojančiais šiuos Klaipėdos apskrities viršininko įsakymus ir pirkimo–pardavimo sutartis, taikė restituciją – ginčo sklypus grąžino valstybės nuosavybėn, o iš Klaipėdos apskrities viršininko administracijos UAB,,Kleta“ naudai priteisė 594 438,19 Lt. Apeliacinės instancijos teismas šį teismo sprendimą paliko nepakeistą.

Kasaciniu skundu Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos sutinka, kad pagrįstai buvo panaikinti Klaipėdos apskrities viršininko įsakymai dėl ginčo žemės pardavimo ir žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutartys, tačiau nesutinka su restitucijos taikymu, motyvuodamas tuo, kad taikant restituciją pareigą grąžinti pirkėjui jo sumokėtas lėšas teismas turėjo nustatyti ne nuginčytų sandorių šaliai, o po gautų pinigų paskirstymo juos įgijusioms institucijoms.

Dėl restitucijos taikymo

Civilinio kodekso 1.80 straipsnyje nustatyta, kad imperatyviosioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad tuomet, kai sandoris negalioja, viena jo šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį (restitucija), o kai negalima grąžinti to, ką yra gavusi natūra, – atlyginti to vertę pinigais, jeigu įstatymai nenumato kitokių sandorio negaliojimo padarinių. CK 6.145 straipsnyje nustatyta, kad restitucija taikoma tada, kai asmuo privalo grąžinti kitam asmeniui turtą, kurį jis gavo neteisėtai arba per klaidą, arba dėl to, kad sandoris, pagal kurį jis gavo turtą, pripažintas negaliojančiu ab initio arba dėl to, kad prievolės negalima įvykdyti dėl nenugalimos jėgos. Iš nurodytų teisės normų matyti, kad restitucija yra civilinių teisių gynybos būdas, kai šaliai grąžinama tai, ką ji perdavusi kitai šaliai, o iš nepagrįstai įgijusio šalies išieškoma tai, ką ši nepagrįstai gavusi. Taigi restitucija yra šalių grąžinimas į status quo. Ši nuostata įtvirtinta CK 1.138 straipsnio 2 punkte, nurodant, kad vienas civilinių teisių gynybos būdų yra iki teisės pažeidimo buvusios padėties atkūrimas. Esminis restitucijos bruožas (požymis) yra tas, kad restitucija galima tik tarp sandorio šalių. Iš bylos medžiagos matyti, kad ginčo žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutartys buvo sudarytos Klaipėdos apskrities viršininko administracijos įgalioto atstovo ir UAB,,Kleta“. Taigi šių sandorių šalys buvo Klaipėdos apskrities viršininko administracija ir UAB,,Kleta“. Teismai nustatė, kad UAB,,Kleta“ pinigus sumokėjo į sutartyje nurodytą Klaipėdos miesto žemėtvarkos skyriaus sąskaitą. Šis Klaipėdos miesto žemėtvarkos skyrius yra Klaipėdos apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento struktūrinis padalinys, įgyvendinantis žemės reformą Klaipėdos mieste. Darytina išvada, kad sumokėtus pinigus už žemę gavo Klaipėdos apskrities viršininko administracija, todėl, žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutartis pripažinus negaliojančiomis CK 1.80 straipsnio pagrindu ir taikant restituciją, pinigai pagrįstai priteisti iš šio atsakovo – Klaipėdos apskrities viršininko administracijos, kurios teisių ir pareigų perėmėja yra Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos. Tai, kad įstatymo lydimųjų aktų pagrindu už parduotą žemę gauti pinigai buvo paskirstyti ir kitoms valstybės ir savivaldos institucijoms, nesudaro pagrindo keisti teismų priimtų sprendimų, nes restitucija galima tik tarp sandorio šalių. Dėl šių aplinkybių nepagrįstas kasacinio skundo argumentas dėl netinkamo įrodymų vertinimo – Klaipėdos apskrities viršininko administracijos pavaduotojo 2009 m. gruodžio 11 d. rašto ir Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2010 m. gegužės 3 d. rašto.

Kasatorius remiasi CK 6.145 straipsnio 2 dalimi ir nurodo, kad teismai šiuo atveju galėjo pakeisti restitucijos būdą ir dalį pinigų priteisti iš juos gavusios savivaldybės. Teisėjų kolegija atmeta ir šį kasacinio skundo argumentą kaip nepagrįstą. CK 6.145 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad išimtiniais atvejais teismas gali pakeisti restitucijos būdą arba iš viso jos netaikyti, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, kitos pagerėtų. CK 6.146 straipsnyje nustatyti restitucijos būdai. Restitucija paprastai atliekama natūra, išskyrus atvejus, kai to neįmanoma arba tai sukeltų didelių nepatogumų šalims. Tokiu atveju restitucija atliekama sumokant ekvivalentą pinigais. Tačiau vienos sandorio šalies pakeitimas kitais subjektais negali būti laikomas restitucijos būdo pakeitimu.

Dėl vienodos teismų praktikos formavimo

Kasatorius nurodo, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas civilinėje byloje Nr. 3K-3-355/2011 įtvirtino taisyklę, pagal kurią restitucijos pagrindu grąžinamos pinigų sumos gali ir turi būti priteisiamos iš institucijų, gavusių juos už parduotus žemės sklypus, todėl teismai turėjo vadovautis šia suformuota praktika.

Su šiuo kasacinio skundo argumentu nėra pagrindo sutikti. Teisėjų kolegija nurodo, kad pagal Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose; žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad remtis teismų precedentais reikia itin apdairiai. Precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į faktines aplinkybes bylose, kuriose buvo sukurtas precedentas, ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas. Taip pat būtina atsižvelgti į kitas reikšmingas aplinkybes: precedento sukūrimo laiką; precedentas atspindi jau susiformavusią teismų praktiką ar yra pavienis atvejis; precedento argumentacijos įtikinamumą; įvykusius priėmus atitinkamą precedento reikšmę turintį teismo sprendimą reikšmingus socialinius, ekonominius ir kitus pokyčius, kt. Be to, būtina vadovautis bendraisiais teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (CK 1.5 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. M. v. sodininkų bendrija „Lakštingala“, E. K.; bylos Nr. 3K-3-194/2008; 2011 m. rugpjūčio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB,,Baltic vairas“ v. RAB,,Arves velo“, bylos Nr. 3K-3-345/2011).

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasatoriaus nurodytoje Aukščiausiojo Teismo nutartyje kasacinio nagrinėjimo dalykas – ne priteisiamų restitucijos sumų išieškojimas iš institucijų, gavusių šias lėšas, todėl Lietuvos Aukščiausiasis Teismas šiuo klausimu ir nepasisakė. Nurodytoje byloje kasacine tvarka buvo nagrinėjama, kam turi būti grąžinamos pinigų sumos pritaikius restituciją. Dėl šių priežasčių kasatorius nepagrįstai teigia, kad kasacinis teismas nurodytoje nutartyje įtvirtino taisyklę, pagal kurią grąžinamos sumos turi būti priteisiamos iš institucijų, gavusių jas už parduotus valstybinės žemės sklypus. Tai reiškia, kad nurodyta byla negali būti remiamasi nagrinėjant šią civilinę bylą.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Kasaciniame teisme patirta 157,13 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Tai nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 3 d. pažymoje,,Apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu“. Atmetus kasacinį skundą, šios išlaidos valstybei priteistinos iš kasatoriaus (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 2 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 22 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti valstybei iš atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (j. a. k. 188704927) 157,13 Lt (šimtą penkiasdešimt septynis litus 13 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, atlyginimo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Gražina Davidonienė

Sigitas Gurevičius

Juozas Šerkšnas