Baudžiamoji byla Nr. 2K-445/2012
Teisminio proceso Nr. 1-06-1-00077-2009-3
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.1.8.10.5; 1.2.14.5.2; 1.2.14.6.2; 1.2.18.10; 1.2.29.1 (S)
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Aldonos Rakauskienės, Valerijaus Čiučiulkos ir pranešėjo Alvydo Pikelio,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. S. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 13 d. nuosprendžio, kuriuo Vilniaus apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 16 d. nuosprendis pakeistas, panaikinant jo dalį dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo. A. S. pagal BK 183 straipsnio 2 dalį paskirtas laisvės atėmimas trejiems metams šešiems mėnesiams, pagal 182 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimas trejiems metams, pagal 300 straipsnio 3 dalį – laisvės atėmimas vieneriems metams šešiems mėnesiams, pagal 222 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimas vieneriems metams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 4 dalimis, 5 dalies 1 punktu, šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės ir bausmė, paskirta Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2010 m. liepos 23 d. nuosprendžiu, subendrintos apėmimo ir dalinio sudėjimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas ketveriems metams, ją atliekant pataisos namuose.
Iš nuosprendžio aprašomosios dalies pašalintas A. S. inkriminuotas UAB,,Alnida“ vardu išrašytų PVM sąskaitų faktūrų serija BIELSK: 2008-10-09 Nr. 03121, 2008-10-23 Nr. 03207, 2008-11-10 Nr. 03345 bei kasos pajamų orderių serija A08: 2008-10-20 Nr. 00542, 2008-11-03 Nr. 00621, 2008-11-21 Nr. 00679; UAB,,Trukmė“ vardu išrašytų PVM sąskaitų faktūrų serija TAI: 2008-10-02 Nr. 0037670, 2008-10-29 Nr. 0037704, 2008-11-06 Nr. 0037720, 2008-11-24 Nr. 037803 bei kasos pajamų orderių serija L021: 2008-10-23 Nr. 000341, 2008-11-12 Nr. 000398, 2008-11-21 Nr. 000407, 2008-11-26 Nr. 000473; UAB,,Chrustik“ vardu išrašytos PVM sąskaitos faktūros 2008-10-10 serija AAT Nr. 324 ir kasos pajamų orderio 2008-10-10 serija AAT1 Nr. 354 pagaminimas, šiuos dokumentus patvirtinant savo, kaip UAB,,P“ direktoriaus, parašu.
Kita nuosprendžio dalis nepakeista.
Vilniaus apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 16 d. nuosprendžiu A. S. buvo nuteistas pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, pritaikius 54 straipsnio 3 dalį, 140 MGL (18 200 Lt) dydžio bauda, pagal 182 straipsnio 2 dalį, pritaikius 54 straipsnio 3 dalį, 90 MGL (11 700 Lt) dydžio bauda, pagal 300 straipsnio 3 dalį, pritaikius 54 straipsnio 3 dalį, 70 MGL (9100 Lt) dydžio bauda, pagal 222 straipsnio 1 dalį – 60 MGL (7800 Lt) dydžio bauda.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, bausmės, paskirtos pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 3 dalį, 183 straipsnio 2 dalį, subendrintos apėmimo būdu ir subendrinta bausmė paskirta 140 MGL (18 200 Lt) dydžio bauda.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, prie subendrintos bausmės pridėta dalis bausmės, paskirtos pagal 222 straipsnio 1 dalį, ir subendrinta bausmė paskirta 180 MGL (23 400 Lt) dydžio bauda.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, ši bausmė visiško sudėjimo būdu subendrinta su Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2010 m. liepos 23 d. nuosprendžiu paskirta dvejų metų laisvės atėmimo bausme, jos vykdymą atidedant dvejiems metams, ir galutinė subendrinta bausmė A. S. paskirta laisvės atėmimas dvejiems metams, bausmės vykdymą atidedant dvejiems metams, ir 180 MGL (23 400 Lt) dydžio bauda.
Iš A. S. Valstybinei mokesčių inspekcijai (toliau – VMI) priteista 64 637 Lt žalai atlyginti.
Vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalies 3 punktu, 5 dalimi, iš A. S. konfiskuoti 423 730 Lt, kaip pinigai, gauti iš nusikalstamos veikos.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo A. Pikelio pranešimą,
n u s t a t ė :
A. S. pagal BK 183 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad, būdamas UAB „P“ direktorius bei vykdydamas kasininko pareigas, turėdamas administracinius įgalinimus veikti įmonės vardu ir atstovauti jos interesams, visiškai disponuodamas įmonės piniginėmis lėšomis ir kitomis materialinėmis vertybėmis, būdamas atsakingas už bendrovės veiklos organizavimą, turėdamas tikslą pasisavinti jo žinioje esančias įmonės lėšas, 2008 m. birželio–gruodžio mėn. laikotarpiu, Vilniuje, tiksliau nenustatytoje vietoje, nenustatytomis aplinkybėmis įgijęs žinomai netikrus dokumentus: UAB „Alnida“ vardu išrašytas 3 PVM sąskaitas faktūras ir 3 kasos pajamų orderius, UAB „Aivita“ vardu išrašytą 1 PVM sąskaitą faktūrą ir 7 kasos pajamų orderius, UAB „Trukmė“ vardu išrašytas 4 PVM sąskaitas faktūras ir 4 kasos pajamų orderius, UAB „Chrustik“ vardu išrašytą 1 PVM sąskaitą faktūrą ir 1 kasos pajamų orderį, melagingai patvirtinančius, kad minėtos bendrovės neva pardavė, o UAB „P“ nupirko iš jų prekių už 423 730 Lt, UAB,,Aivita“ dokumentus patvirtino savo parašu ir, siekdamas melagingai pagrįsti neva UAB „P“ patirtas 423 730 Lt išlaidas, perdavė šiuos dokumentus UAB „P“ buhalterei R. J., nežinojusiai apie vykdomą nusikalstamą veiką, įtraukti į buhalterinę apskaitą. Tokiu būdu imituodamas, kad pagal minėtus kasos pajamų orderius UAB „P“ įmonėms „Alnida“, „Aivita“, „Trukmė“ ir „Chrustik“ neva grynaisiais sumokėjo 423 730 Lt, pasisavino jo žinioje buvusį didelės vertės UAB „P“ priklausantį turtą – 423 730 Lt, padarydamas UAB „P“ žalą.
Be to, A. S. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad 2008 m. liepos–lapkričio mėn., Vilniuje, tiksliau nenustatytoje vietoje, nenustatytomis aplinkybėmis įgijęs žinomai netikrus UAB „Alnida“, UAB „Aivita“, UAB „Trukmė“ ir UAB „Chrustik“ dokumentus, t. y. šių bendrovių vardu išrašytas PVM sąskaitas faktūras, melagingai patvirtinančius, kad minėtos bendrovės neva pardavė, o UAB „P“ iš jų nupirko statybinių medžiagų už 423 730 Lt (tarp jų 64 637 Lt PVM) ir, netikrus UAB,,Aivita“ dokumentus patvirtinęs savo parašu, perdavė juos UAB „P“ buhalterei R. J. įtraukti į įmonės buhalterinę apskaitą. R. J., nežinodama apie vykdomą nusikalstamą veiką, įtraukė minėtas netikras PVM sąskaitas faktūras į UAB „P“ buhalterinę apskaitą ir PVM deklaracijose už 2008 metų liepos, spalio ir lapkričio mėnesius, sąžiningai klysdama, neteisėtai padidino 64 637 Lt paslaugų pirkimo PVM, kuris buvo išskirtas neatitinkančiose tikrovės PVM sąskaitose faktūrose. Po to buhalterė šias suklastotas deklaracijas su A. S. žinia elektroniniu būdu pateikė VMI: pirminę ir patikslintą PVM deklaraciją už 2008 m. liepos mėn. 2008-08-26 ir 2009-03-02; pirminę ir patikslintas PVM deklaracijas už 2008 m. spalio mėn. 2008-11-26, 2008-12-02, 2009-03-03; pirminę ir patikslintą PVM deklaraciją už 2008 m. lapkričio mėn. 2008-12-03 ir 2009-03-04. Tokiu būdu apgaule buvo panaikinta dalis UAB „P“ turtinės prievolės – mokėtino į valstybės biudžetą 64 637 Lt PVM už 2008 m. birželio–gruodžio mėn., taip padarant valstybei 64 637 Lt žalą.
Be to, A. S. pagal BK 300 straipsnio 3 dalį nuteistas už tai, kad pagamino ir panaudojo netikrus dokumentus, dėl to padaryta didelė materialinė žala: 2008 m. birželio–gruodžio mėn., Vilniuje, nenustatytomis aplinkybėmis įgijęs minėtus žinomai netikrus UAB „Alnida“, UAB „Aivita“, UAB „Trukmė“ ir UAB „Chrustik“ dokumentus (PVM sąskaitas faktūras ir kasos pajamų orderius), patvirtinančius, kad minėtos bendrovės neva pardavė, o UAB „P“ nupirko prekių už 423 730 Lt, UAB,,Aivita“ dokumentus patvirtino savo, kaip UAB „P“ direktoriaus, parašu, tokiu būdu šiuos netikrus UAB,,Aivita“dokumentus pagamino. Tęsdamas nusikalstamą veiką, siekdamas pateisinti neva UAB „P“ patirtas 423 730 Lt išlaidas bei apgaule išvengti mokėtino PVM, minėtus žinomai netikrus dokumentus panaudojo perduodamas UAB „P“ buhalterei R. J., nežinojusiai apie vykdomą nusikalstamą veiką, įtraukti į buhalterinę apskaitą. Buhalterė, sąžiningai klysdama, UAB „P“ PVM deklaracijose už 2008 metų liepos, spalio ir lapkričio mėnesius, neteisėtai padidino 64 637 Lt paslaugų pirkimo PVM, kuris buvo išskirtas neatitinkančiose tikrovės minėtų įmonių PVM sąskaitose faktūrose, ir šias suklastotas PVM deklaracijas panaudojo pateikdama VMI. Tokiu būdu buvo pateisintas A. S. pasisavintų įmonės lėšų 423 730 Lt neva teisėtas panaudojimas bei apgaule panaikinta dalis UAB „P“ turtinės prievolės – mokėtino į valstybės biudžetą 64 637 Lt PVM, ir dėl to buvo padaryta didelė turtinė žala valstybei – 64 637 Lt bei didelė turtinė žala UAB „P“ – 423 730 Lt.
Be to, A. S. pagal BK 222 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad, būdamas UAB „P“ direktorius bei vykdydamas kasininko pareigas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos 2001 m. lapkričio 6 d. buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 (toliau – Buhalterinės apskaitos įstatymo) 21 straipsniu, būdamas atsakingas už įmonės buhalterinės apskaitos organizavimą, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. vasario 17 d. nutarimu Nr. 179 patvirtintomis „Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklėmis“, būdamas atsakingas už tikslų ir savalaikį kasos operacijų atlikimą bei jų fiksavimą, pažeisdamas Buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnio 2 dalies, 12 straipsnio 1 dalies reikalavimus, siekdamas buhalterinėje apskaitoje melagingai parodyti, kad jo žinioje esantys įmonės pinigai – 423 730 Lt – neva buvo išmokėti įvairioms įmonėms už įsigytas statybines medžiagas ir taip pasisavinti jo žinioje buvusias įmonės lėšas bei nuslėpti šį nusikaltimą, nuo 2008 m. birželio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 21 d. buhalterei R. J., nežinojusiai apie vykdomą nusikalstamą veiką, įtraukti į bendrovės buhalterinę apskaitą perdavė žinomai netikrus UAB „Alnida“, UAB „Aivita“, UAB „Trukmė“ ir UAB „Chrustik“ dokumentus (minėtas PVM sąskaitas faktūras ir kasos pajamų orderius), melagingai patvirtinančius apie neva įvykusius sandorius. Buhalterė, sąžiningai klysdama, šiuos dokumentus kaip tikrus įtraukė į UAB „P“ buhalterinę apskaitą, taip iškreipdama tikrus įmonės ūkinės finansinės veiklos rezultatus, dėl to iš dalies nebuvo galima nustatyti bendrovės 2008 metų turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.
Kasaciniu skundu nuteistasis prašo Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. vasario 13 d. nuosprendį panaikinti ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Kasatorius nurodo, kad teismai netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, o apeliacinės instancijos teismas padarė esminių Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimų, neištaisė pirmosios instancijos teismo padarytų pažeidimų.
Kasatorius tvirtina, kad, nepasinaudojus 2000 m. gegužės 29 d. konvencijos dėl Europos Sąjungos valstybių narių savitarpio pagalbos baudžiamosiose bylose nuostatomis tam, kad būtų išsamiai apklausti gynybos liudytojai apie svarbias bylai aplinkybes, padaryti esminiai BPK 324 straipsnio 6 dalies, 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies, 10 straipsnio 2 dalies, 45 straipsnio nuostatų pažeidimai, kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą nuosprendį. Kasatorius nurodo, kad nuosekliai prašė kaip liudytoją apklausti gynybai svarbų asmenį – D. J., tačiau tai nepadaryta. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad D. J. 2010 m. gruodžio 2 d. deklaravo išvykimą į Jungtinę Karalystę. Pagal konvencijos dėl Europos Sąjungos valstybių narių savitarpio pagalbos baudžiamosiose bylose 5 straipsnio 2 dalį asmeniui, kuriam skirtas procesinis dokumentas, kai nežinomas tikslus jo adresas, gali būti siunčiamas per prašomos valstybės narės kompetentingas institucijas. Taigi Lietuvos apeliacinis teismas, turėdamas duomenis apie D. J. deklaruotą išvykimą į Jungtinę Karalystę, privalėjo kreiptis į Jungtinės Karalystės kompetentingą instituciją, kad D. J. būtų įteiktas teismo šaukimas. Apeliacinės instancijos teismas šia galimybe nepasinaudojo, todėl teismo išvados apie tai, kad nėra galimybės apklausti D. J. ir kad imtąsi visų reikiamų priemonių jį apklausti, yra nepagrįstos. Kadangi gynybai svarbiam liudytojui D. J. teismo šaukimas net neišsiųstas ir jis neapklaustas, buvo pažeistos BPK 10 straipsnio 2 dalies, 45 straipsnio nuostatos, nes teismas privalo užtikrinti nuteistajam galimybę gintis nuo kaltinimų, realiai pasinaudoti procesinėmis teisėmis (kasacinė nutartis Nr. 2K-483/2011), taip pat pažeista Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalies d) papunkčio nuostata, kad gynybos liudytojai būtų iškviesti ir apklausti tokiomis pat sąlygomis, kokios taikomos kaltinimo liudytojams. Be to, teismui neišnaudojus galimybės įteikti teismo šaukimą D. J., kartu liko neišnaudotos galimybės išaiškinti ir apklausti kaip gynybai svarbų liudytoją asmenį vardu Artūras, kuris perdavė kasatoriui visus kaltinime nurodytus dokumentus (su juo kasatorių supažindino D. J.). Kasatoriaus įsitikinimu, apklausus D. J. ir Artūrą, būtų paaiškėję daugelis svarbių bylos aplinkybių, t. y. kad jis neturėjo tyčios, nes dokumentų įgijimo metu nesuprato, jog šie suklastoti; kad pinigus sumokėjo Artūrui už statybines medžiagas. Taigi apeliacinės instancijos teismas nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde.
Kasatorius nurodo, kad ikiteisminio tyrimo metu jis buvo verčiamas liudyti prieš save, taip pažeidžiant BPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktą ir Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalį. Teismai, remdamiesi jo, kaip liudytojo, apklausos protokolais, parodymų patikrinimo vietoje protokolu, pažeidė ne tik Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalį, bet ir padarė esminį BPK 20 straipsnio 4 dalies pažeidimą, nes šie duomenys neatitinka teisėtumo (leistinumo) reikalavimų. Kasatorius nurodo, kad jam nebuvo išaiškinta teisė neliudyti prieš save, be to, pažeidžiant BPK 45 straipsnio, 81 straipsnio 7 punktą, prieš parodymų patikrinimą vietoje neišaiškinta teisė turėti atstovą (advokatą). Apeliacinės instancijos teismas ne tik neištaisė šių pažeidimų, bet ir pats rėmėsi faktu, kad jis, būdamas liudytoju, nesugebėjo parodyti sandėlio, kuriame buvo laikomos statybinės medžiagos.
Be to, kasatorius tvirtina, kad teismai neteisingai taikė BK 300 straipsnio 3 dalį. Iš nusikalstamų veikų aprašymų pagal BK 300 straipsnio 3 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį matyti, kad jam inkriminuotas tik PVM sąskaitų faktūrų ir kasos pajamų orderių suklastojimas ir panaudojimas buhalterinėje apskaitoje, kitokie dokumentai neinkriminuoti. BK 300 straipsnio 3 dalies požymis „didelė žala“ nurodytas ir aprašant veikas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, 183 straipsnio 2 dalį. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senatas 2005 m. gruodžio 29 d. nutarimo Nr. 55 31 punkte yra išaiškinęs, kad tokiu atveju veikų pagal BK 300 straipsnį kvalifikuoti nereikia. Taigi, kasatoriaus manymu, jam nepagrįstai taikyta BK 300 straipsnio 3 dalis, nes šioje dalyje nustatytas požymis,,didelė žala“ visiškai atitinka kitų jam inkriminuotų veikų požymius. Taip teismai jį nuteisė du kartus už tą patį (BK 2 straipsnio 6 dalis) ir dėl to paskyrė griežtesnę bausmę.
Kartu kasatorius nurodo, kad byloje netinkamai taikytos BK 63 straipsnio 1, 9 dalių nuostatos, padaryti esminiai BPK 305 straipsnio 1 dalies 4 punkto, 307 straipsnio 1 dalies 4 punkto pažeidimai, nes iš apeliacinio nuosprendžio neaišku, kokiu būdu ir kokia subendrinta bausmė jam paskirta už padarytas nusikalstamas veikas, nei tai, kaip bausmė subendrinta su 2010 m. liepos 23 d. nuosprendžiu. Be to, kasatoriaus manymu, tik paskyręs subendrintą bausmę už skundžiamu nuosprendžiu nustatytas nusikalstamas veikas, teismas galėjo BK 63 straipsnio 9 dalies pagrindu subendrinti šią bausmę su kitu nuosprendžiu. Apeliacinio nuosprendžio aprašomojoje dalyje nėra jokių motyvų dėl bausmių bendrinimo būdų, todėl tik iš nuorodos į BK 63 straipsnio 4 dalį galima numanyti, kad teismas pridėjo dalį ankstesniu nuosprendžiu paskirtos bausmės, tačiau neaišku, kokio konkretaus dydžio.
Atsiliepimu į nuteistojo kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Gintautas Gudžiūnas siūlo skundą atmesti.
Atsiliepime nurodoma, kad bylos duomenys patvirtina, jog apeliacinės instancijos teismas ėmėsi priemonių nuteistojo prašomam liudytojui D. J. surasti ir iškviesti. Apeliacinio bylos nagrinėjimo metu buvo nuspręsta atlikti dalinį įrodymų tyrimą, o jo eigoje padaryta pertrauka siekiant pakartotinai išsiaiškinti liudytojo išvykimo į Jungtinę Karalystę aplinkybes, esant galimybei, nustatyti buvimo šioje šalyje vietą ir tuomet spręsti iškvietimo į teismo posėdį klausimą. Kadangi pagal teismo įpareigojimą buvo gauti atsakymai iš Interpolo bei kitų teisinių institucijų tarptautinio bendradarbiavimo padalinių nurodant, jog liudytojo buvimo Anglijoje vieta nėra deklaruota ir jos nustatyti nepavyko, tai jokia kitos valstybės pagalbą teikianti tarnyba negali ES valstybių narių savitarpio pagalbos baudžiamosiose bylose sutarties pagrindu įteikti šaukimą asmeniui, kuris nežinia kur gyvena. Minėtas liudytojas nėra nei įtariamasis, nei kaltinamasis (tai rodo prokurorės apeliaciniame procese pateikti dokumentai), todėl apskritai negali būti skelbiama jo paieška dar ir dėl to, kad būtų nustatyta jo buvimo vieta užsienyje. Atsižvelgiant į rungimosi principo reikalavimą, bet kuri proceso šalis gali prašyti iškviesti į posėdį papildomus liudytojus, tačiau tokia teisinė galimybė nėra absoliuti, o kai iškviesti prašomo asmens objektyviai neįmanoma, tai tokiu atveju prašymo bet kokia kaina ieškoti ir kviesti norimą asmenį į teismą baigiant teisminį tyrimą atmetimas negali būti vertinamas kaip Europos žmogaus teisių konvencijos ar Konvencijos dėl Europos Sąjungos valstybių narių savitarpio pagalbos baudžiamosiose bylose pažeidimas (kasacinė nutartis Nr. 2K-7-393/2005), o kartu ir BPK 44 straipsnio 7 dalies pažeidimas.
Kitas nuteistojo argumentas, kad vertinant įrodymus buvo pažeisti BPK 20 straipsnio reikalavimai, t. y. kad vadovautasi jo paties kaip liudytojo apklausos ikiteisminio tyrimo metu duomenimis, kai, anot kasatoriaus, tokie duomenys negalėjo būti pripažinti įrodymais, taip pat nepagrįstas. Proceso taisyklės draudžia versti asmenį duoti parodymus prieš save, jeigu jis įtariamas padaręs nusikalstamas veikas ir apie jas yra apklausiamas, tačiau, nesant duomenų, kad asmuo yra padaręs kokią nors veiką, jis gali būti apklausiamas kaip liudytojas nepriklausomai nuo to, kad vėliau ir paaiškėja, jog jis yra prisidėjęs prie neteisėtos veikos. Vertinant tokius pirminius duomenis, kai vėliau pateikiamas įtarimas, būtina juos gretinti su kita bylos medžiaga ir tik duomenų visumos kontekste juos priimti arba atmesti kaip tinkamus arba netinkamus. Tokios aplinkybės konstatuotinos ir nagrinėjamoje byloje, nes pradinėje tyrimo stadijoje jokių abejonių A. S., kaip įmonės vadovo, veiksmais nebuvo, kol per liudytojų apklausas bei atliekant įmonės finansinės veiklos reviziją nepradėjo aiškėti paties kasatoriaus neteisėtų veiksmų užuomazgos. Taigi šiuo atveju asocijuoto liudytojo statuso A. S. pirminėje apklausoje ir po apklausos atliekant parodymų patikrinimą vietoje taikyti nereikėjo. Vadinasi, nėra pagrindo konstatuoti pažeidimų, vertinant aptartu būdu užfiksuotus duomenis. Be to, teismų nuosprendžiuose nėra tiesioginės nuorodos į liudytojo apklausos protokolo turinį, atskiras jo detales, tokios apklausos turinys išvis neatskleidžiamas, o iš esmės vertinamas tik parodymų patikrinimo vietoje veiksmas, kurio metu A. S. nerado prekių sandėliavimo vietos, kur, jo paties teigimu (tiek apklausiant įtariamuoju, tiek ir teisme), prekes tariamai buvo įsigijęs, tačiau nepaėmęs iš Artūro ar Arūno. Tokia konstatacija ginčijamame sprendime jokiu būdu nereiškia, kad besąlygiškai vadovaujamasi pareiškėjo minima ikiteisminio tyrimo stadijoje užfiksuota ir neva neleistinu būdu gauta jo, kaip liudytojo, apklausa. Kasatorius šioje dalyje tiesiog iškraipo įrodymų vertinimo esmę.
Prokuroras nurodo, kad neteisingas kasatoriaus teiginys ir dėl tariamo dvigubo baudimo. Pareiškėjas tvirtina neva nepagrįstai esąs pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 300 straipsnio 3 dalį dėl dokumentų klastojimo ir panaudojimo, nes tokie pat veiksmai (klastojimas, panaudojimas) neva aptarti ir kaltinime pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, o kita aplinkybė – didelės žalos padarymas įmonei – taip pat inkorporuota kaltinimuose pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, 183 straipsnio 2 dalį, todėl, pasak pareiškėjo, jis nubaustas už tuos pačius veiksmus dvigubai, taip pasunkinant padėtį.
Prokuroras, įvertinęs skundo turinį bei nuosprendžius, pažymi, kad kasatorius interpretuoja ne tik nuosprendžių tekstinę dalį, bet ir savaip perfrazuoja baudžiamųjų normų taikymą pagal veikų sutaptį teisės taikymo aspektu. Prokuroras atkreipia dėmesį į tai, kad apeliacinė kolegija, iš nuosprendžio pašalinusi trijų bendrovių PVM sąskaitų faktūrų bei kasos pajamų orderių pagaminimą, kartu konstatavo, kad kaltinimo apimtis susiaurėjo, tačiau pažymėjo, jog liko kita dalis kaltinimo dėl vienos bendrovės analogiškų fiktyvių dokumentų pagaminimo, o kartu ir visų keturių bendrovių netikrų dokumentų panaudojimo.
Atsiliepime nurodoma, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra nurodęs, jog tuo atveju, kai bent dalį panaudotų netikrų (fiktyvių ar suklastotų) dokumentų pagamina pats kaltininkas, veika kvalifikuojama pagal normų sutaptį – BK 300 straipsnį ir 182 ar 183 straipsnius.
Tai, kad panaudojant netikrus dokumentus, kaltininko paliepimu buvo iškraipomi įmonės finansinės būklės rezultatai įtraukiant tuos dokumentus į apskaitą, o vėliau pateikiant tikrovės neatitinkančias deklaracijas, tokia veiksmų apimtimi apibūdinamas rezultatų iškraipymo būdas, tačiau atskirų normų dispozicijų taikymo požiūriu neatspindi netikrų dokumentų pagaminimo ar panaudojimo perduodant tokius dokumentus trečiajam asmeniui fakto. Todėl teiginys, kad neva nepagrįstai taikyta kasatoriui ir baudžiamoji norma, numatyta BK 300 straipsnyje, neteisingas. Lygiai tas pats pasakytina ir dėl kvalifikuojančio požymio „didelė žala“. Prokuroras nurodo, kad šis požymis būdingas tik nusikaltimų bei nusižengimų valdymo tvarkai, susijusių su dokumentų klastojimu, institutui, tačiau jis jokiu būdu nėra tapatus sukčiavimo ar turto pasisavinimo veikose aptariamam „didelės vertės“, susijusios su turto ar turtinės prievolės dydžiu, požymiui. Vadinasi, kaltinimas pagal BK 300 straipsnio 3 dalį, susijęs su didelės žalos įmonei padarymu pagaminant ir panaudojant netikrus dokumentus, niekaip nesutampa ir nėra inkorporuotas į kaltinimus dėl didelės vertės patikėto turto pasisavinimo ar didelės vertės turtinės prievolės išvengimo sukčiaujant. Todėl ši skundo dalis nepagrįsta, jokio dvigubo nubaudimo už tą patį veiksmą atvejo nėra, baudžiamieji įstatymai pritaikyti tinkamai.
Atsiliepime nurodoma, kad kasatorius nepagrįstai tvirtina, jog padaryti BK 63 straipsnio 1, 9 dalių pažeidimai. Apeliacinis teismas, vadovaudamasis BK 63 straipsnio 1 dalimi, visų pirma bausmes paskyrė už visas nusikalstamas veikas atskirai. Po to, vadovaudamasis BK 63 straipsnio 1, 2, 4, 5 ir 9 dalimis, taikė abu bausmių subendrinimo pagal atskiras veikas, o kartu ir skirtingus nuosprendžius būdus ir paskyrė galutinę subendrintą bausmę, todėl nei bendrųjų bausmės skyrimo principų, nei normų, reglamentuojančių bausmių subendrinimą, nepažeidė. Prokuroras nurodo, kad tik tuo atveju, jeigu būtų reikėję taikyti bausmių bendrinimą pagal atskirus nuosprendžius, vadovaujantis ne BK 63, o 64 straipsniu, tuomet reikėtų bausmes iš pradžių subendrinti tarpusavyje pagal atskiras veikas, o tik po to dar atskirai subendrinti su bausme pagal ankstesnį nuosprendį. A. S. byloje BK 64 straipsnio taikyti nereikėjo, todėl subendrinti bausmes tarpusavyje ir su bausme pagal kitą nuosprendį buvo galima iškart.
Kasacinis skundas atmestinas.
Dėl kasaciniame skunde nurodytų BPK pažeidimų
Kasatorius, prašydamas panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, nurodo, kad šios instancijos teismas padarė esminių BPK 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies, 324 straipsnio 6 dalies nuostatų pažeidimų, kurie sukliudė šiam teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą nuosprendį.
Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą nuosprendį teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), konstatuoja, kad šie kasacinio skundo argumentai nepagrįsti.
Teisėjų kolegija pažymi, kad nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo bei baudžiamojo proceso įstatymų, jame padarytos išvados pagrįstos išsamiai, nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, t. y. visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas laikėsi minėtų baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų. Šios instancijos teismas, siekdamas išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą pagal prokuroro ir nuteistojo skundus ir priimti teisėtą ir pagrįstą sprendimą, nusprendė atlikti dalinį įrodymų tyrimą (BPK 324 straipsnio 6 dalis): įpareigoti prokurorą nustatyti liudytojo D. J. buvimo vietą, apklausti VMI specialistą R. S.. Teismas, be kita ko, nusprendė neapklausti asmens vardu Artūras, nes nei ikiteisminio tyrimo metu, nei pirmosios instancijos teisme nebuvo nustatyta, kas yra tas asmuo, ir nėra žinomi jo anketiniai duomenys. Dėl D. J. apeliacinės instancijos teisme gauti duomenys, kad jis deklaravo išvykimą į Jungtinę Karalystę (pažymėtina, kad ikiteisminio tyrimo metu ši informacija buvo žinoma; tuo metu buvo gauti duomenys apie tai, kad Interpolo Jungtinės Karalystės nacionalinio biuro duomenų bazėje duomenų apie D. J. nėra). Kasatorius tvirtina, kad tokiu atveju apeliacinės instancijos teismas privalėjo vadovautis Konvencijos dėl Europos Sąjungos valstybių narių savitarpio pagalbos baudžiamosiose bylose 5 straipsnio 2 dalimi ir kreiptis į Jungtinės Karalystės kompetentingą instituciją, kad D. J. būtų įteiktas teismo šaukimas. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, priešingai nei tvirtina kasatorius, apeliacinės instancijos teismas neturėjo pareigos ieškoti D. J.. Visų pirma pažymėtina, kad byloje surinktų įrodymų vertinimas, jų pakankamumas išvadoms padaryti yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų prerogatyva. Be to, byloje nebuvo duomenų, kad D. J. patvirtins A. S. parodymus, susijusius su statybinių medžiagų pirkimu iš asmens vardu Artūras (beje, iš bylos duomenų matyti, kad nuteistasis ikiteisminio tyrimo metu šį asmenį įvardija ir Arūnu). Taip pat pažymėtina, kad iš A. S. parodymų matyti, jog ikiteisminio tyrimo metu jis ne vieną kartą buvo sutikęs D. J., taigi turėjo galimybę apie jį pranešti pareigūnams, bet to nepadarė. Taigi apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, konstatavo, jog jų pakanka išvadoms byloje sprendžiamais klausimais padaryti. A. S. gynybos versiją, kad jis įmonės lėšų nepasisavino, o panaudojo statybinių medžiagų pirkimui iš asmens vardu Artūrui, apeliacinės instancijos teismas motyvuotai paneigė. Beje, iš bylos medžiagos matyti, kad paties A. S. parodymai prieštaringi: tai jis nurodo, kad turėjo Artūro (Arūno) telefono numerį, tai ne; tai pinigus Artūrui sumokėjo vienu metu, tai per kelis kartus ir kt. Kasacinio skundo argumentai, kad ikiteisminio tyrimo metu jis buvo verčiamas liudyti prieš save (BPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punkto pažeidimas), nepagrįsti. Pradėjus ikiteisminį tyrimą, buvo tikrinamos visos nusikalstamų veikų versijos, duomenų, leidžiančių įtarti A. S. padarius kokią nors nusikalstamą veiką, nebuvo, todėl jis, nepažeidžiant BPK, buvo apklaustas kaip liudytojas, kuriam nebuvo pagrindo taikyti BPK 80 straipsnio nuostatų. Nepagrįstai kasaciniame skunde teigiama, jog buvo pažeisti BPK 20 straipsnio 4 dalies reikalavimai dėl baudžiamojo proceso metu ištirtų bylos duomenų leistinumo. Teismas bylos proceso metu perskaitė parodymų patikrinimo vietoje protokolą, kuris patvirtina, kad A. S. negalėjo Šiauliuose rasti sandėlio, kuriame buvo saugomos nupirktos statybinės medžiagos. Apklausiamas pirmosios instancijos teisme, perskaičius ikiteisminio tyrimo metu jo duotus parodymus dėl šio procesinio veiksmo, A. S. juos patvirtino.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas nuteistojo apeliacinį skundą išnagrinėjo išsamiai ir visapusiškai, apsvarstydamas jame nurodytus esminius argumentus ir išdėstydamas dėl jų motyvuotas išvadas. Bylos išsamų ir nešališką išnagrinėjimą patvirtina tai, kad šios instancijos teismas nuteistojo apeliacinį skundą iš dalies patenkino – pašalino iš nuosprendžio nustatomosios dalies UAB,,Alnida“,,,Trukmė“ ir,,Chrustik“ vardu išrašytų PVM sąskaitų faktūrų bei kasos pajamų orderių pagaminimą. Pagrindo išvadai, kad apeliacinės instancijos teismas nesilaikė BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatų ar padarė kitų esminių BPK pažeidimų, nėra, todėl prašymas panaikinti apeliacinį nuosprendį ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka netenkintinas.
Dėl BK 300 straipsnio 3 dalies taikymo
Kasatorius nurodo, kad jam nepagrįstai taikyta BK 300 straipsnio 3 dalis, nes šioje dalyje nustatytas požymis,,didelė žala“ visiškai atitinka kitų jam inkriminuotų veikų (BK 182 straipsnio 2 dalis, 183 straipsnio 2 dalis) požymius. Taip teismai jį nuteisė du kartus už tą patį (BK 2 straipsnio 6 dalis). Šis skundo argumentas nepagrįstas.
BK 182 straipsnio 2 dalyje ir 183 straipsnio 2 dalyje nustatytas šias veikas kvalifikuojantis požymis,,didelė vertė“ negali būti tapatinamas su BK 300 straipsnio 3 dalyje nurodytu požymiu,,didelė žala“. Kvalifikuota sukčiavimo sudėtis (BK 182 straipsnio 2 dalis) siejama su didele įgyjamo svetimo turto ar turtinės teisės verte arba didele išvengiamos ar panaikinamos turtinės prievolės verte. Tokio turto vertė yra didelė, kai ji viršija 250 MGL dydžio sumą (BK 190 straipsnis). Pagal BK 183 straipsnio 2 dalį turtas yra didelės vertės, kai kaltininkui patikėto ar jo žinioje buvusio pasisavinto svetimo turto vertė viršija 250 MGL dydžio sumą (BK 190 straipsnis). Taigi sukčiavimo ir turto pasisavinimo atvejais didelės vertės požymis inkriminuojamas nustačius, kad, pavyzdžiui, apgaule įgytas turtas viršija 250 MGL dydžio sumą. Tuo tarpu BK 300 straipsnio 3 dalyje nustatytas požymis,,didelė žala“ yra vertinamasis požymis, kuris nustatinėjamas kiekvienu konkrečiu atveju, t. y. įvertinant atsiradusią turtinę ar neturtinę žalą ir kitas bylos aplinkybes. Klausimą dėl žalos dydžio kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia teismas, atsižvelgdamas į žalos pobūdį, pažeistas vertybes, žalos pašalinimo ar atkūrimo galimybes ir pan. Visais atvejais žala didelė, kai padarytos turtinės žalos piniginės išraiškos dydis viršija 150 MGL dydžio sumą. Nagrinėjamoje byloje, įvertinęs tai, kad A. S., pagaminęs ir panaudojęs netikrus dokumentus, pateisino pasisavintų įmonės lėšų 423 730 Lt neva teisėtą panaudojimą bei apgaule panaikino dalį įmonės turtinės prievolės – mokėtino į valstybės biudžetą 64 637 Lt PVM, teismas konstatavo, jog dėl to padaryta didelė turtinė žala valstybei – 64 637 Lt bei didelė turtinė žala UAB,,P“ – 423 730 Lt.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad baudžiamasis įstatymas – BK 300 straipsnio 3 dalis, 182 straipsnio 2 dalis, 183 straipsnio 2 dalis – A. S. padarytoms nusikalstamoms veikoms pritaikytas tinkamai, nes jei kaltininkas pats suklastojo dokumentus ir juos panaudojo sukčiaudamas ir pasisavindamas svetimą turtą, tai jo veika kvalifikuojama kaip nusikaltimų sutaptis pagal BK 182, 183 straipsnių ir BK 300 straipsnio atitinkamas dalis.
Dėl BK 63 straipsnio nuostatų taikymo
Kasatoriaus argumentas, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė BK 63 straipsnio 1, 9 dalių nuostatas, nepagrįstas.
BK 63 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu padarytos kelios nusikalstamos veikos, teismas paskiria bausmę už kiekvieną nusikalstamą veiką atskirai, po to paskiria galutinę subendrintą bausmę. Skirdamas galutinę subendrintą bausmę, teismas gali bausmes apimti arba visiškai ar iš dalies jas sudėti. BK 63 straipsnio 9 dalyje nustatyta, kad pagal šio straipsnio taisykles skiriama bausmė ir tais atvejais, kai po nuosprendžio priėmimo nustatoma, kad asmuo iki nuosprendžio pirmojoje byloje priėmimo dar padarė kitą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą. Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2010 m. liepos 23 d. nuosprendžiu A. S. nuteistas pagal BK 219 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams, paskirtos bausmės vykdymą atidedant. Iš bylos duomenų matyti, kad nusikalstamos veikos, už kurių padarymą A. S. nuteistas nagrinėjamoje byloje, yra padarytos iki nuosprendžio pirmojoje byloje priėmimo, t. y. iki 2010 m. liepos 23 d. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BK 63 straipsnio 1 dalimi, visų pirma paskyrė bausmes už visas nusikalstamas veikas nagrinėjamoje byloje. Po to, vadovaudamasis BK 63 straipsnio 1, 2, 4 dalimis, 5 dalies 1 punktu, taikydamas bausmių apėmimo ir dalinio sudėjimo būdus, subendrino bausmes, tiek paskirtas skundžiamu nuosprendžiu, tiek 2010 m. liepos 23 d. nuosprendžiu, ir paskyrė galutinę subendrintą bausmę. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas bausmes subendrino tinkamai, nepažeisdamas BK 63 straipsnio nuostatų.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo A. S. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Aldona Rakauskienė
Valerijus Čiučiulka
Alvydas Pikelis
