Baudžiamoji byla Nr. 2K-438/2012
Teisminio proceso Nr. 1-88-2-00002-2010-4
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.20.5;
2.6.7.4 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2012 m. spalio 2 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Aldonos Rakauskienės, Alvydo Pikelio ir pranešėjo Valerijaus Čiučiulkos,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal R. K., kuriai nutraukta byla, kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 3 d. nuosprendžio.
Ukmergės rajono apylinkės teismo 2011 m. spalio 24 d. nuosprendžiu R. K. dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 235 straipsnio 1 dalį išteisinta, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; nukentėjusiojo N. B. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 3 d. nuosprendžiu panaikinta Ukmergės rajono apylinkės teismo 2011 m. spalio 24 d. nuosprendžio dalis, kurioje R. K. išteisinta dėl kaltinimo pagal BK 235 straipsnio 1 dalį; R. K. pripažinta kalta pagal BK 235 straipsnio 1 dalį ir, pritaikius BK 37 straipsnį, ji nuo baudžiamosios atsakomybės atleista; likusi nuosprendžio dalis palikta nepakeista.
Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu išteisintas J. K., tačiau dėl to kasacine tvarka nesiskundžiama.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo V. Čiučiulkos pranešimą, susipažinusi su byla,
n u s t a t ė :
Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu R. K. pripažinta kalta pagal BK 235 straipsnio 1 dalį dėl to, kad ji ikiteisminio tyrimo Nr. 88-2-00034-09 metu apklausiama kaip liudytoja ir prieš apklausą būdama pasirašytinai įspėta pagal BK 235 straipsnio 1 dalį už melagingų parodymų davimą, Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Ukmergės rajono policijos komisariato patalpose, esančiose Ukmergėje, Vytauto g. 109, šio policijos komisariato vyresniajai tyrėjai Daivai Šatienei 2009 m. lapkričio 11 d., laikotarpiu nuo 13.13 iki 13.59 val., tyčia melagingai nurodė, kad ne jos sutuoktinis J. K. 2009 m. liepos 25 d., apie 20.00 val., o ji – R. K. – Ukmergėje, Paupio g., vairavo jai priklausantį automobilį „Opel Astra“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)). Po to 2009 m. lapkričio 11 d., nuo 14.05 iki 14.28 val., to paties ikiteisminio tyrimo metu R. K., būdama pasirašytinai įspėta pagal BK 235 straipsnio 1 dalį už melagingų parodymų davimą, liudytojo parodymų patikrinimo vietoje metu tyrėjai D. Šatienei vėl melagingai patvirtino tą pačią aplinkybę, kad ne jos sutuoktinis J. K. 2009 m. liepos 25 d., apie 20.00 val., o ji Ukmergėje, Paupio g., vairavo jai priklausantį automobilį „Opel Astra“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)).
Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu R. K. dėl kaltinimo pagal BK 235 straipsnio 1 dalį buvo išteisinta, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Savo sprendimą teismas motyvavo tuo, kad R. K. kaltinimai suformuluoti, remiantis J. K. administracinio teisės pažeidimo byla Nr. A2.6-733-161/2009 (kad R. K., siekdama padėti sutuoktiniui J. K. išvengti administracinės atsakomybės, būdama įspėta pagal BK 235 straipsnį, davė melagingus parodymus). R. K. nusikalstama veika inkriminuota dar nepasibaigus administraciniam procesui Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme. R. K., kaip J. K. šeimos nariui, įstatymas numato galimybę neduoti parodymų prieš vyrą (Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 276 straipsnio 4 dalis, BPK 82 straipsnio 2 dalis). Iš kaltinamiesiems J. K. ir R. K. pateikto kaltinimo bei bylos matyti, kad jie buvo verčiami duoti parodymus prieš save baudžiamojoje byloje. R. K. tiek administracinėje byloje, tiek baudžiamojoje byloje aiškino tas pačias aplinkybes (kad ji Ukmergėje iki Paupio g. vairavo automobilį, o grįžusi neberado nei automobilio, nei vyro J. K.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nurodė, kad R. K. parodymai vertintini kritiškai, nes ji yra J. K. giminaitė, todėl savo parodymais siekia padėti išvengti jam administracinės atsakomybės, be to, nematė, kaip prie J. K. vairuoto automobilio privažiavo policijos automobilis. Teismas sprendė, kad tiek kaltinamasis J. K., tiek kaltinamoji R. K. iš administracinės bylos negalėjo tapti liudytojais dėl to paties fakto baudžiamojoje byloje bei būti įspėti dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, priešingu atveju būtų pažeistas konstitucinis principas – draudimas versti duoti parodymus prieš save ar savo šeimos narius.
R. K. kasaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. vasario 3 d. nuosprendžio dalį, kurioje ji pripažinta kalta pagal BK 235 straipsnio 1 dalį ir, pritaikius BK 37 straipsnį, nuo baudžiamosios atsakomybės atleista, ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį.
Kasatorė nurodo, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis priimtas, netinkamai pritaikius materialinės teisės normas, padarius esminių baudžiamojo proceso įstatymo (BPK 20 straipsnio) pažeidimų. Tiek ikiteisminio tyrimo baudžiamojoje byloje Nr. 88-2-00034-09, tiek teisminio nagrinėjimo metu bei nagrinėjant administracinę bylą ji vienodai aiškino, kad 2009 m. liepos 25 d., apie 20 val., Ukmergės m., Paupio g. vairavo automobilį „Opel Astra“, išlipusi iš jo nuėjo į paupį, o jos sutuoktinis J. K. liko prie automobilio; kas vyko toliau (ką veikė J. K., kaip atvyko policijos pareigūnai), jai nežinoma. Kasatorės manymu, nėra įrodymų, paneigiančių tokius jos parodymus, o liudytojai S. K. ir L. K., apklausti administracinėje byloje, juos patvirtino. Ji turėjo pasirinkimo teisę duoti ar neduoti parodymų, o teismui palikta diskrecijos teisė šiuos parodymus vertinti. Administracinėje byloje teismas jos parodymus vertino kritiškai, tačiau jie nebuvo pripažinti melagingais. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai pripažino esant jos vieningai tyčiai duoti melagingus parodymus, padėti savo vyrui išvengti administracinės atsakomybės ir kad jos veikoje yra nusikaltimo sudėtis.
Kasaciniame skunde nurodoma, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalyje nustatytas draudimas versti duoti parodymus prieš savo artimus giminaičius, šeimos narius. Apeliacinės instancijos teismas neįvertino jos (R. K.) procesinės padėties baudžiamojoje byloje, kad ji yra kaltinamojo J. K. sutuoktinė. Kai ji davė parodymus ikiteisminio tyrimo metu, administracinė byla apeliacine tvarka dar buvo nagrinėjama Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme, todėl ikiteisminis tyrimas buvo sustabdytas. Kai baudžiamoji byla buvo nagrinėjama Ukmergės rajono apylinkės teisme, nutartis administracinėje byloje buvo įsiteisėjusi, tačiau ir tai negali būti vertinama kaip jos kaltės įrodymas. Jai kaltinimai buvo suformuluoti faktiškai remiantis administracinio teisės pažeidimo byla Nr. A2.6-733-161/2009. Nežiūrint į procesinius veiksmus administracinėje ir baudžiamojoje byloje, ji neturėjo jokios tyčios apkaltinti nukentėjusįjį N. B., o tik siekė nustatyti tiesą tokioje situacijoje. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė rungtyniškumo principą, jos parodymus nepagrįstai pripažino melagingais, išsamiai neištyręs, neišanalizavęs ir nemotyvavęs minėtą aplinkybę patvirtinančių objektyvių įrodymų. Kasatorės manymu, nukentėjusiojo N. B. ir liudytojo A. R. parodymai yra prieštaringi dėl vietos, kurioje jie aplenkė automobilį „Opel Astra“. Anot kasatorės, liko visiškai neįvertinti liudytojo D. A. parodymai, kurie iš esmės yra prieštaringi. Šis liudytojas administracinėje byloje parodė, kad Ukmergės policijos komisariate, kaip rašyti pasiaiškinimą, jam diktavo nukentėjusysis N. B. (šis pripažino, kad liudytojui buvo sunku surašyti paaiškinimą, todėl pasakė, ką rašyti), ir tai vertintina kaip psichologinės prievartos prieš liudytoją naudojimas. Nevertinta aplinkybė, kad N. B. pažadėjo liudytojui D. A. netaikyti administracinės atsakomybės už parodymus, duotus prieš J. K. (tai N. B. pripažino), ir jam už tai buvo taikytos tarnybinės nuobaudos. D. A. buvo nuteistas už melagingų parodymų davimą administracinėje byloje. Kasatorės manymu, faktiškai D. A. sunkiai galėjo matyti, kas vairavo automobilį „Opel Astra“, nes šis sėdėjo policijos pareigūnų automobilio gale, o automobilio stiklai buvo tamsinti. Be to, byloje yra įrodymų, kad nukentėjusysis N. B. ir J. K. konfliktavo dėl tarp jų esančių nesutarimų. Neįvertinta ir tai, kad kai nukentėjusysis N. B. atvyko prie automobilio „Opel Astra“, jo niekas nevairavo, variklis buvo išjungtas, o ji (R. K.) jau buvo išėjusi. Apibendrindama kasatorė teigia, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis priimtas, remiantis prieštaringais parodymais, kurie nepagrindė fakto, jog ji davė melagingus parodymus, todėl laikytina, kad ji nusikaltimo nepadarė (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Vida Ramanauskienė atsiliepimu į R. K. kasacinį skundą prašo jį atmesti. Prokurorė nurodo, kad kasatorė nepagrįstai teigia, jog nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme buvo padaryta esminių BPK pažeidimų. Šis teismas konstatavo, kad apylinkės teismas, remdamasis ištirtais įrodymais, teisingai nustatė įvykio aplinkybes (jog R. K., ikiteisminio tyrimo metu apklausiama kaip liudytoja, patvirtino tikrovės neatitinkančią informaciją, kad ji, o ne jos vyras J. K., vairavo automobilį), tačiau padarė klaidingas išvadas dėl teisinio R. K. inkriminuotų veiksmų vertinimo, taip netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, jog BPK 278 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad, jei kaltinamojo giminaičiai ir šeimos nariai sutinka duoti parodymus, jie turi būti įspėti dėl atsakomybės pagal BK 235 straipsnį už melagingus parodymus ir prisaikdinami. Taigi, prokurorė pažymi, kad įstatymas įtariamųjų ar kaltinamųjų šeimų nariams suteikia teisę laisvai apsispręsti, ar duoti parodymus apie jiems artimus žmones, tačiau laisva valia apsisprendus šie asmenys privalo sakyti tiesą ir yra atsakingi už melagingų parodymų davimą. R. K. apklausos protokolai patvirtina, kad jai buvo išaiškinta BPK 82 straipsnyje numatyta nuostata, ji sutiko duoti parodymus ir būdama įspėta dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą ikiteisminio tyrimo tyrėjai patvirtino, kad jai priklausantį automobilį „Opel Astra“ vairavo ji, o ne J. K. R. K. tyčia nurodė tikrovės neatitinkančią informaciją, apsunkino tiesos nustatymą ikiteisminio tyrimo byloje ir tokie jos veiksmai sudaro nusikaltimo, numatyto BK 235 straipsnio 1 dalyje, sudėtį.
Atsiliepime nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas nevertino liudytojo D. A. parodymų, aplinkybių, kad nukentėjusysis N. B. pažadėjo šiam liudytojui netaikyti atsakomybės už jo parodymus, duotus prieš J. K., bei to, kad, N. B. atvykus prie automobilio „Opel Astra“, jo niekas nevairavo, variklis buvo išjungtas, o kasatorė – išėjusi, nes visos šios aplinkybės buvo ištirtos ir įvertintos nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme ir dėl šių aplinkybių vertinimo nebuvo skundžiamasi apeliacine tvarka. Apeliacinės instancijos teismas išsamiai patikrino pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumą, nuosprendyje išdėstė motyvus, pagrindžiančius teismo sprendimą, bylą išnagrinėjo laikydamasis bylų apeliacinio nagrinėjimo bendrųjų nuostatų.
Kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Dėl BK 235 straipsnio 1 dalies taikymo
Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinys patvirtina, kad šis teismas, išnagrinėjęs bylą pagal nukentėjusiojo N. B. apeliacinį skundą, jį tenkino iš dalies, panaikino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl R. K. išteisinimo pagal BK 235 straipsnio 1 dalį ir dėl šio kaltinimo ją pripažino kalta. Apeliacinės instancijos teismas, laikydamas BPK 331 straipsnio nuostatų, nurodė šio teismo nustatytas aplinkybes bei įrodymus, kurie lėmė kitokias negu pirmosios instancijos teismo išvadas dėl R. K. inkriminuotų veiksmų teisinio vertinimo. Apygardos teismas pažymėjo, kad, kai R. K. ikiteisminio tyrimo Nr. 88-2-00034-09 metu apklausiama kaip liudytoja tyčia du kartus davė melagingus parodymus (apie tai, kad ne jos sutuoktinis J. K., o ji 2009 m. liepos 25 d., apie 20.00 val., Ukmergėje, Paupio g., vairavo automobilį „Opel Astra“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), Ukmergės rajono apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 28 d. nutarimu (kuris priimtas nagrinėjant J. K. administracinio teisės pažeidimo bylą Nr. A2.6-733-161/2009) jau buvo nustatyta, kad ne R. K., bet J. K. minėtu laiku vairavo automobilį, neturėdamas tam teisės.
Bylos duomenys patvirtina, kad Ukmergės rajono apylinkės teismas, išnagrinėjęs administracinio teisės pažeidimo bylą Nr. A2.6-733-161/2009, 2009 m. rugsėjo 28 d. nutarimu, kuris po apeliacinio proceso liko nepakeistas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2010 m. lapkričio 15 d. nutartimi atmetus J. K. apeliacinį skundą, pripažino J. K. kaltu padarius ATPK 128 straipsnio 2 dalyje numatytą teisės pažeidimą ir paskyrė jam 2000 Lt baudą. Administracinio teisės pažeidimo byloje nustatyta, kad J. K. 2009 m. liepos 25 d., apie 20.00 val., Ukmergėje, Paupio g., vairavo automobilį „Opel Astra“, neturėdamas teisės vairuoti (kai tokia teisė jam buvo atimta). Iš teismo posėdžio protokolo, kurio kopijos yra nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje, matyti, kad 2009 m. rugpjūčio 28 d. administracinio proceso metu buvo apklausta kaip liudytoja R. K., kuri nurodė esanti J. K. žmona, duoti parodymus sutinkanti. R. K. parodė, kad 2009 m. liepos 25 d. automobilį „Opel Astra“ vairavo ji, o ne jos vyras J. K.
2009 m. lapkričio 3 d. Ukmergės rajono apylinkės prokuratūroje buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 88-2-00034-09 pagal požymius nusikalstamos veikos, numatytos BK 235 straipsnio 1 dalyje, gavus J. K. pareiškimą dėl policijos pareigūno N. B. duotų melagingų parodymų administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. A2.6-733-161/2009. Iš 2010 m. birželio 3 d. nutarimo turinio matyti, kad šiuo nutarimu Švenčionių rajono apylinkės prokuratūros prokurorė Irina Kurilo minėtą ikiteisminį tyrimą nutraukė, nes nepadaryta veika, turinti BK 235 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymių. Skundžiamu apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu R. K. pripažinta kalta pagal BK 235 straipsnio 1 dalį už tai, kad ji davė žinomai melagingus parodymus aptariamo ikiteisminio tyrimo, kuris vėliau buvo nutrauktas, metu. Bylos duomenys patvirtina, kad tiek J. K. administracinio teisės pažeidimo byloje, tiek ikiteisminiame tyrime dėl N. B. veiksmų R. K. davė tapačius parodymus, t. y. parodė, kad ji, o ne jos sutuoktinis J. K. vairavo automobilį 2009 m. liepos 25 d., apie 20.00 val., Ukmergėje, Paupio g. Įsiteisėjusiu nutarimu administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. A2.6-733-161/2009 nustatyta, kad tuo metu ir toje vietoje automobilį vairavo J. K.. Todėl apeliacinės instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad R. K. parodymai, jog toje vietoje ir tuo metu automobilį vairavo ji, o ne jos sutuoktinis, yra žinomai melagingi. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas, teisiškai vertindamas tuos parodymus, tinkamai neįvertino visų šio klausimo sprendimui reikšmingų bylos aplinkybių. Apeliacinės instancijos teismas tinkamai neįvertino to, kad už žinomai melagingų parodymų davimą administracinio teisės pažeidimo byloje yra numatyta ne baudžiamoji, o administracinė atsakomybė (ATPK 1872 straipsnis). Iš 2010 m. birželio 3 d. nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą Nr. 88-2-00034-09 matyti, kad tas tyrimas buvo pradėtas pagal BK 235 straipsnio 1 dalį dėl policijos pareigūno N. B. tikėtina melagingų parodymų, duotų administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. A2.6-733-161/2009. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad aptariamas ikiteisminis tyrimas pradėtas iš esmės pažeidžiant BPK reikalavimus, nes N. B. tikėtina padaryto ATPK 1872 straipsnyje numatyto administracinio teisės pažeidimo tyrimas negalėjo būti atliekamas baudžiamojoje byloje, t. y. BPK nustatyta tvarka. Administracinių teisės pažeidimų bylų teiseną reglamentuoja ATPK. Parodymai, duoti neteisėtai pradėtame ikiteisminiame tyrime, negali būti vertinami kaip žinomai melagingi parodymai, už kuriuos atsakomybė numatyta BK 235 straipsnyje. Dėl šios priežasties, R. K. veiksmuose duodant žinomai melagingus parodymus ikiteisminio tyrimo Nr. 88-2-00034-09 metu nėra BK 235 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėties požymių. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas ją išteisinti yra teisingas, nors ir ne visiškai tiksliai motyvuotas. Dėl aptartų priežasčių skundžiama apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalis naikintina (dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo – BPK 383 straipsnis), paliekant galioti pirmosios instancijos teismo dėl R. K. priimtą procesinį sprendimą.
Nuteistosios R. K. kasacinis skundas tenkinamas ne visiškai, o tik iš dalies, nes atmetami jos argumentai, kuriais ji ginčija tiek administracinio teisės pažeidimo byloje, tiek ikiteisminiame tyrime jos duotų parodymų melagingą turinį.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 4 punktu,
n u t a r i a :
Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 3 d. nuosprendžio dalį, kurioje R. K. pripažinta kalta pagal BK 235 straipsnio 1 dalį, ir palikti be pakeitimų galioti Ukmergės rajono apylinkės teismo 2011 m. spalio 24 d. nuosprendžio dalį, kurioje R. K. dėl kaltinimo pagal BK 235 straipsnio 1 dalį išteisinta, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Teisėjai Aldona Rakauskienė
Alvydas Pikelis
Valerijus Čiučiulka
