Dėl nuostolių atlyginimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-377/2008

Procesinio sprendimo kategorija 44.5.2.5

(S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas), Birutės Janavičiūtės ir Egidijaus Laužiko (pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo UAB „Karolinos HES“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 22 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Karolis HES“ ieškinį atsakovui Lietuvos Respublikos valstybei, atstovaujamai Vyriausybės, dėl nuostolių atlyginimo; tretieji asmenys: Lietuvos žemės ūkio universitetas, A. Ž., L. K., A. Š., J. Č., A. D., A. Z., A. A. Brukas, Tomas Virbickas, G. M., R. T., Z. B., R. V., L. J., A. F. Valys, valstybės įmonė „Vidaus vandens kelių direkcija“, UAB „Hidroprojektas“, individuali įmonė A. G. firma, valstybės biudžetinė įstaiga Geologijos ir geografijos institutas.

Teisėjų kolegija

nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovas UAB „Karolinos HES“ teismo prašė priteisti iš Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Vyriausybės, 1 686 587,80 Lt nuostolių ir teismo išlaidas. Ieškovas nurodė, kad bendrovės akcininkų susirinkimas 2001 m. lapkričio 5 d. nusprendė pritarti hidroelektrinių (toliau – HE) ant Nemuno upės statymo planui. Sprendimas neprieštaravo galiojantiems teisės aktams, ir ieškovas pradėjo rengti reikiamą dokumentaciją: poveikio aplinkai vertinimo programą ir ataskaitą su detaliuoju planu. Seimo 1999 m. spalio 5 d. nutarimu Nr. VIII-1348 patvirtinta Nacionalinė energetikos strategija, kurioje nurodyta ir galima Nemuno vidurupyje naujų hidroelektrinių statyba. Patvirtindamas atnaujintą Nacionalinę energetikos strategiją, Lietuvos Respublikos Seimas 2002 m. spalio 10 d. nutarimu Nr. IX-1130 nustatė naujų hidroelektrinių statybą Neries kaskadoje ir Nemuno vidurupyje. Pagal Planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įstatymo (toliau – Poveikio aplinkai vertinimo įstatymas) reikalavimus ieškovas savo lėšomis privalėjo atlikti poveikio aplinkai vertinimo procedūras. Pagal galiojančius teisės aktus jis parengė Poveikio aplinkai vertinimo programą ir Poveikio aplinkai vertinimo ataskaitą. Šioms vertinimo procedūroms atlikti ieškovas sudarė 30 sutarčių, pagal kurias tretieji asmenys (vykdytojai) atliko darbų už 1 686 587,80 Lt. Aplinkos apsaugos agentūra 2003 m. balandžio 28 d. priėmė sprendimą „Dėl hidroelektrinių ant Nemuno poveikio aplinkai vertinimo programos“. Patvirtinus minėtą programą ieškovas joje išnagrinėjo nurodytus klausimus ir pateikė jų alternatyvų analizę, aplinkos monitoringo planą ir kitus duomenis. Seimas 2004 m. kovo 30 d. įstatymu Nr. IX-2089 (Žin., 2004, Nr. 54-1833) pakeitė Vandens įstatymo 14 straipsnio 3 dalį, kuria uždraudė statyti užtvankas Nemuno upėje, ir poveikio aplinkai vertinimo subjektai šios ataskaitos neišnagrinėjo. Ieškovas nutraukė parengiamuosius tyrimus dėl poveikio aplinkai vertinimo atliktų ir besitęsiančių darbų. Ieškovas mano, kad atlikti poveikio aplinkai vertinimo veiklos darbai ir rezultatas yra jo nuosavybė, o, Seimui pakeitus Vandens įstatymo 14 straipsnio 3 dalį, valstybė paėmė iš jo nuosavybę dalies visuomenės poreikiams tenkinti ir turėtų kompensuoti ieškovo patirtus nuostolius (CK 4.100 straipsnio 1–3 dalys; Konstitucijos 23 straipsnis).

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2007 m. rugpjūčio 27 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies, priteisė ieškovui iš atsakovo 731 933,81 Lt nuostolių atlyginimo. Teismas sprendime nurodė, kad ieškovo pradėta veikla naudinga visuomenei, atitiko asmens ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos sampratą, neprieštaravo įstatymams ir kurta siekiant padidinti energetinius šaltinius. Ieškovo lėšomis parengti projektiniai tyrimai galėjo būti pagrindas įgyvendinti šį verslo projektą. Poveikio aplinkai vertinimo programa patvirtinta su sąlyga. Dėl to teismas pripažino, kad neigiamose išvadose nurodytų padarinių buvo galima išvengti ar juos kompensuoti. Teismas nepripažino, kad ieškovas bet kuriuo atveju nebūtų gavęs leidimo statyboms, o priimti sprendimą dėl planuojamos ūkinės veiklos leistinumo galima tik atlikus įstatymo reglamentuotas procedūras (Poveikio aplinkai vertinimo įstatymo 9 straipsnio 6 dalis, 10 straipsnio 1, 4 dalys). Teismas nurodė, kad projektiniai darbai nutraukti, Seimui priėmus įstatymą, uždraudžiantį hidroelektrinių statybą ant Nemuno. Teismas sprendė, kad ieškovas prarado galimybę susigrąžinti į poveikio aplinkai vertinimo procedūras investuotas lėšas. Teismas ieškovo patirtas išlaidas vertino kaip ūkinės veiklos teisinio reglamentavimo pakeitimo rezultatą ir nuostolius, negalint pasinaudoti šiuo rezultatu (dokumentais) niekur kitur. Ieškovas, pradėjęs atlikti darbus pagal galiojančius įstatymus, negalėjo numatyti, kad Seimas uždraus juos pabaigti. Teismas padarė išvadą, kad ieškovo verslo rizika apėmė tik leidimo statyti hidroelektrinę negavimą, esant nepalankioms poveikio aplinkai vertinimo išvadoms. Teismas atsižvelgė į tai, kad Seime 2004 m. sausio 14 d. užregistruotas nutarimas, kuriuo siūlyta uždrausti statyti hidroelektrinę ant Nemuno, buvo taikomas vienam ūkio subjektui, nors realiai egzistavo priemonės ir svertai kitu įstatymo nustatytu būdu – pagal Poveikio aplinkai vertinimo įstatymo normas – spręsti dėl planuojamos ūkinės veiklos leistinumo ar neleistinumo. Teismas pripažino, kad labiausiai atsakovo veiksmus atitinka nuosavybės paėmimo visuomenės poreikiams institutas (CK 4.100 straipsnis), suteikiantis galimybę visuomenės poreikiams paimti asmeniui privačios nuosavybės teise priklausantį turtą (pagal teisės analogiją – lėšas, investuotas į Poveikio aplinkai vertinimo programos ir ataskaitos rengimą (CK 4.38 straipsnis) arba verslo galimybę, garantuojamą Konstitucijos 46 straipsnyje). Teismas nurodė, kad, valstybė turi pareigą teisingai atlyginti atsiradusius nuostolius (Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalis, CK 4.100 straipsnio 3 dalis). Vandens įstatymo pakeitimą teismas vertino kaip visuomenės interesų apsaugą. Teismas pabrėžė, kad priimant įstatymo pataisą ir žinant, kad ji nutrauks ieškovo ūkinę veiklą, buvo privalu svarstyti galimų neigiamų pasekmių šalinimo priemones ir skirti biudžeto lėšų (Seimo statuto 19 skirsnio 135 straipsnio 7 punktas).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. sausio 22 d. nutartimi patenkino atsakovo apeliacinį skundą ir pakeitė Vilniaus apygardos teismo 2007 m. rugpjūčio 27 d. sprendimą: 1) panaikino teismo sprendimo dalį, kuria ieškovui iš atsakovo priteista 731 933,81 Lt nuostolių atlyginimo, ir priėmė naują sprendimą – atmetė ieškinio dalį dėl 731 933,81 Lt nuostolių atlyginimo; 2) priteisė į valstybės biudžetą iš ieškovo 20 865,90 Lt žyminio mokesčio ir 350,30 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu pirmosios instancijos teisme; 3) paliko nepakeistą kitą teismo sprendimo dalį; 4) priteisė į valstybės biudžetą iš ieškovo 11 319,30 Lt žyminio mokesčio ir 73,70 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme. Kolegija nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad, pakeitęs ūkinės veiklos teisinį reglamentavimą, įstatymų leidėjas pažeidė ieškovo teisę Poveikio aplinkai vertinimo įstatymo nustatyta tvarka verstis planuota ūkine veikla pasirinktose vietose ir padarė ieškovui 731 933,81 Lt nuostolių. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad kai ieškovas pradėjo rengtis statyti hidroelektrinę ant Nemuno upės kranto, tai daryti buvo galima. Tačiau teismas nurodė, kad hidroelektrinių statyba turi strateginę reikšmę, todėl ypač reikšmingi planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai tyrimai. Lietuvos apeliacinis teismas pripažino, kad, nepaisant to, jog planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo programą su sąlygomis patvirtino Aplinkos apsaugos agentūra ir jai pritarė savivaldybių merai, ieškovui įvykdžius dalį poveikio aplinkai vertinimo proceso sąlygų, kurias pagal įstatymą ieškovas buvo įpareigotas atlikti, valstybės institucijoms neatsirado pareigos leisti ieškovui vykdyti planuojamą ūkinę veiklą, nes ji neatitiko aplinkosaugos ir kultūros vertybių apsaugos reikalavimų, o poveikio aplinkai vertinimo programa tik nustato reikalavimus planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo ataskaitos turiniui ir apimčiai bei joje nagrinėtinus klausimus. Nutartyje teismas išvardijo tokias teisės aktų nuostatas, kurioms prieštaravo ieškovo planuojama hidroelektrinės statyba. Pagal Saugomų teritorijų įstatymo, Dzūkijos nacionalinio parko nuostatų (patvirtintų Vyriausybės 1997 m. lapkričio 24 d. nutarimu Nr. 1273) 5 punktą, Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų (patvirtintų Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343) 136 punktą (kurie galiojo pradėjus procedūras dėl poveikio vertinimo) nuostatas, buvo draudžiama draustiniuose ir nacionaliniuose parkuose reguliuoti natūralias upes, keisti jų vagas, įrengti naujus su draustinių paskirtimi nesusijusius, didesnius, kaip 0,1 hektaro vandens telkinius. Ieškovas žinojo arba privalėjo žinoti apie nurodytus jo planuojamos ūkinės veiklos vykdymo draudimus. Apie tokius draudimus nurodyta Aplinkos apsaugos agentūros 2003 m. kovo 19 d. išvadoje dėl poveikio aplinkai privalomo vertinimo Nr. 11-4-206 ir Kultūros ministerijos Kultūros vertybių apsaugos departamento Alytaus teritorinio padalinio 2003 m. sausio 3 d. rašte Nr. 2A-02. Taip pat šiuose dokumentuose nurodyta, kad gali būti priimtas neigiamas sprendimas dėl ieškovo planuojamos veiklos leistinumo, jeigu ji prieštaraus teisės aktų nustatytiems aplinkosaugos reikalavimams. Šios institucijos dar nurodė, kad poveikio aplinkai vertinimo ataskaitą reikia rengti pagal aplinkos ministro 2000 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 262 patvirtintus nuostatus. Nurodytuose dokumentuose atkreiptas dėmesys į tai, kad, įgyvendinus HE statybą, bus padaryta nepataisoma žala Lietuvos istoriniam, archeologiniam, urbanistiniam paveldui. Be to, 2003 m. balandžio 28 d. Aplinkos apsaugos agentūra, patvirtindama hidroelektrinių ant Nemuno upės poveikio aplinkai vertinimo programą, nustatė sąlygą, kad poveikio aplinkai vertinimo programa turi būti papildyta ir poveikio aplinkai vertinimo ataskaitoje turi būti išnagrinėti šiame konkrečiame sprendime nurodyti klausimai, taip pat dėl statinio statybos pagrindimo pagal STR 1.05.04:1998, dėl alternatyvos nurodytai energijos gamybai buvimo, dėl numatomų sprendimo būdų prieštaravimų aplinkosaugos teisės aktų reikalavimų numatomai veiklai, tarptautinių įsipareigojimų aplinkosaugos srityje. HE statybai ant Nemuno upės 2003 m. vasario 28 d. raštu nepritarė ir Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos, teigdama, kad būtų pažeistos Saugomų teritorijų įstatymo nuostatos, būtų sunaikinti valstybės saugomi gamtos objektai. Valstybinė paminklosaugos komisija 2004 m. sausio 30 d. sprendime dėl planuojamų HE ant Nemuno statybos nurodė, kad tokia statyba prieštarauja teritorijų įstatymams saugomų Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos teritorijos bendrajam planui, ratifikuotoms Europos kraštovaizdžio, Europos archeologijos paveldo apsaugos konvencijoms ir kt. Teismas nurodė, kad ieškovas nesikreipė nustatyta tvarka į kompetentingas institucijas dėl sprendimo, susijusio su poveikio aplinkai vertinimo ataskaita, priėmimo ir nepateikė įrodymų, kad, nepriėmus Vandens įstatymo pakeitimo, būtų buvęs priimtas teigiamas sprendimas dėl poveikio aplinkai ataskaitos ir išduotas leidimas statyti hidroelektrinę ieškovo pasirinktoje vietoje. Teismas pažymėjo, kad pagal Poveikio aplinkai vertinimo įstatymo 6 straipsnio 2 dalį aplinkos poveikio vertinimas atliekamas jį vykdančio asmens lėšomis, nes poveikio vertinimas siejamas su verslo rizika, ir apdairus asmuo, prieš pradėdamas vykdyti nurodytas procedūras, privalo pats įvertinti galimybes vykdyti konkrečią pasirinktą ūkinę veiklą konkrečioje vietoje, įstatymų ar kitų teisės aktų nuostatų reikalavimus planuojamai ūkinei veiklai, o to nepadarius ir kai dėl teisės aktų pažeidimo ar kitų priežasčių planuojama ūkinė veikla neleidžiama, nenustatyta valstybės pareiga kompensuoti lėšas, investuotas į poveikio aplinkai vertinimą. Teismas sprendė, kad ieškovas, nusprendęs savo iniciatyva ir lėšomis vykdyti planuojamos ūkinės veiklos (strateginio objekto – HE ant Nemuno statybos) organizavimo darbus, prisiėmė tyrimo darbų ir jų galimų rezultatų riziką. Apeliacinės instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, kad šioje byloje negalima taikyti teisės analogijos, nes valstybė iš ieškovo nepaėmė nuosavybės visuomenės reikmėms. Ieškovo atliktų tyrimų rezultatai nenusavinti, valstybė neįgijo teisių į poveikio aplinkai vertinimo procedūrų sukurtą produktą. Teismas pabrėžė, kad, patvirtinus poveikio aplinkai vertinimo ataskaitą ar jos nepatvirtinus, ieškovas būtų turėjęs atlyginti poveikio aplinkai vertinimo išlaidas, kurių atsakovas neprivalo kompensuoti. Teismas taip pat nurodė, kad ieškovas negalėjo būti tikras, jog jam bus leista gaminti elektros energiją, nes jis įvykdė tik dalį poveikio aplinkai vertinimo procedūrų, nepatvirtinta poveikio aplinkai vertinimo ataskaita ir jam neišduotas užtvankos (HE) Nemuno upėje statybos leidimas. Teismas pabrėžė, kad Vandens įstatymo pakeitimas nepripažintas antikonstituciniu.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į kasacinį skundą teisiniai argumentai, nurodymas apie prisidėjimą

Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 22 d. nutartį ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2007 m. rugpjūčio 27 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

Kasatorius tvirtina, kad teismas nesilaikė CPK 178 straipsnio, 331 straipsnio 4 dalies reikalavimų, nes nutartį pagrindė nepatvirtinta aplinkybe, kad nepakeitus Vandens įstatymo 14 straipsnio 3 dalies ieškovas negalėjo planuoti statyti hidroelektrinę pasirinktoje vietoje. Jis nurodo, kad teismo reikalavimas pateikti įrodymus, jog nepriėmus Vandens įstatymo pakeitimo vis tiek būtų priimtas teigiamas sprendimas dėl poveikio aplinkai ataskaitos, neturi teisinio pagrindo ir nesusijęs su kasatoriaus ieškiniu.

Apeliacinio teismo teiginys, kad kasatorius žinojo arba privalėjo žinoti, kad jo pasirinktose Nemuno upės vietose draudžiama statyti užtvankas, yra nekonkretus, nepagrįstas, nes teismas nenurodė konkrečios vietos nuo Nemuno upės žiočių, kurioje, jo nuomone, užtvankos statyba uždrausta. Konkrečios vietos nustatymas paneigtų teismo teiginį, kad planuotoje statybos vietoje užtvankos statyba buvo uždrausta.

Kasatorius teigia, kad nurodytam motyvui pagrįsti teismas apsiribojo tik deklaratyvia nuoroda į Saugomų teritorijų įstatymą, nenurodydamas, kurį šio įstatymo reikalavimą arba draudimą jis pažeidė.

Kasatorius tvirtina, kad teismas nepagrįstai nurodė, jog jis nesilaikė Vyriausybės 1997 m. lapkričio 24 d. nutarimu Nr. 1273 patvirtintų Dzūkijos nacionalinio parko nuostatų 5 punkto, kuriame draudžiama statyti užtvanką. Kasatorius mano, kad nurodytas punktas skirtas ne užtvankos statytojams, bet privatizuojamiems objektams, esantiems Dzūkijos nacionaliniame parke, kuriems taikomos Vyriausybės patvirtintos Privatizuojamų objektų, esančių valstybės saugomose teritorijose naudojimo privalomosios sąlygos.

Lietuvos apeliacinio teismo nuoroda į Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343 patvirtintų Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 136 punktą yra nepagrįsta, nes šis punktas ir visas Sąlygų skyrius skirti tik geologinių draustinių režimo reglamentacijai. Planuojamos statyti hidroelektrinės vieta yra ne geologinio draustinio teritorijoje, todėl nėra pagrindo jai taikyti Sąlygų 136 punktą.

Apeliacinės instancijos teismas nesivadovavo aplinkos ministro 1999 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. 411 patvirtinto Saugomose teritorijose esančių upių ruožų, kuriuose draudžiama užtvankų statyba (atstatymas), sąrašo 1 punktu, kuriame nustatytos Nemuno vidurupio vietos nuo 349 iki 372 kilometro ir nuo 389 iki 436 kilometro, kuriose užtvankų statyba neuždrausta. Teismas nenurodė priežasčių, kodėl nesivadovavo nurodyta nuostata, todėl, kasatoriaus manymu, nesilaikė CPK 331 straipsnio 4 dalies 3 punkto reikalavimų.

Kasatorius nurodo, kad Lietuvos apeliacinis teismas nesivadovavo CPK 331 straipsnio 4 dalies 2, 4 punktais, nes, teigdamas, kad kasatorius nustatyta tvarka turėjo kreiptis, bet nesikreipė į kompetentingas institucijas dėl sprendimo, susijusio su poveikio aplinkai vertinimo ataskaita, priėmimo. Kasatorius pabrėžė, kad tokiam teiginiui pagrįsti teismas nenurodė konkretaus teisės akto, kuriame ir kokios nustatytos tvarkos esą nesilaikė kasatorius ir į kokias kompetentingas institucijas nesikreipė.

Apeliacinės instancijos teismo motyvas, kad kasatorius turėjo kreiptis, bet nesikreipė į kompetentingas institucijas dėl sprendimo poveikio aplinkai vertinti priėmimo, prieštarauja Poveikio aplinkai vertinimo įstatymo 10 straipsnio 1 daliai, pagal kurią atsakinga institucija (Aplinkos ministerija arba kita Vyriausybės įgaliota institucija) sprendimą dėl planuojamos ūkinės veiklos priima ne pagal ūkinės veiklos organizatoriaus (užsakovo) kreipimąsi, bet kitu pagrindu.

Lietuvos apeliacinis teismas nepagrįstai motyvavo nutartį, kad valstybė negali kompensuoti dėl poveikio aplinkai vertinimo patirtų kasatoriaus išlaidų, nes neva pagal Poveikio aplinkai vertinimo įstatymo 6 straipsnio 2 dalį poveikio aplinkai vertinimas atliekamas jį vykdančio asmens lėšomis ir siejamas su jo verslo rizika. Kasatorius mano, kad šuo atveju pagrindas jo patirtam nuostoliui atlyginti yra Vandens įstatymo 14 straipsnio 3 dalies pakeitimo faktas ir aplinkybės, kurioms esant tai buvo padaryta. Kasatorius įsitikinęs, kad valstybės institucija pakeitė įstatymą, siekdama sustabdyti kasatoriaus teisėtai pradėtus darbus.

Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 141, 176 ir 185 straipsnius, nes reikalaudamas, kad kasatorius įrodytų, jog užbaigus Poveikio aplinkai vertinimo įstatymo nustatytas procedūras jam būtų buvęs išduotas statybos leidimas, kartu reikalauja, kad kasatorius pakeistų faktinį ieškinio pagrindą, taip pat neteisėtai reikalauja, kad ieškinys būtų pagrįstas ne įrodymais, bet prielaidomis.

Kasatorius mano, kad teisė išsiieškoti patirtus nuostolius teismine tvarka jam atsirado taip pat dėl to, jog pagal Seimo statuto įstatymo 135 straipsnio 3 dalies 8 punktą, keičiant vandens įstatymo 14 straipsnio 3 dalį, nesvarstytas klausimas, kiek toks pakeitimas pareikalaus biudžeto lėšų.

Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovo atstovas Lietuvos Respublikos Vyriausybė prašo kasacinį skundą atmesti ir palikti nepakeistą Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 22 d. nutartį. Atsiliepime nurodoma, kad kasatorius žino aiškią ir konkrečią numatytų statyti elektrinių vietą. Planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo metu nustatoma, kokį poveikį aplinkai darys atitinkamoje teritorijoje vykdoma ūkinė veikla – šiuo atveju hidroelektrinių eksploatavimas – ir ar ji nepažeis įstatymų reikalavimų. Atsakovas nurodė, kad, kasatoriui pradėjus poveikio aplinkai vertinimo procedūras, buvo draudžiama draustiniuose ir nacionaliniuose parkuose reguliuoti natūralias upes, keisti jų vagas, įrengti naujus su draustinių paskirtimi nesusijusius, didesnius kaip 0,1 ha vandens telkinius (Saugomų teritorijų įstatymo 9, 13 straipsniai). Atsakovas nurodė, kad kasatoriaus planuojama veikla prieštaravo Vyriausybės 1997 m. lapkričio 24 d. nutarimu Nr. 1273 patvirtintų Dzūkijos nacionalinio parko nuostatų 5 punktui, Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343 patvirtintų Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 136 punktui. Atsiliepime teigiama, kad kasatorius žinojo įstatymuose ir poįstatyminiuose nustatytus reikalavimus, kurie būtų pažeisti pastačius hidroelektrines pasirinktose vietose, taip pat žinojo, kad bus priimtas neigiamas sprendimas dėl hidroelektrinių statybos. Apie šiuos pažeidimus kasatorius informuotas Aplinkos apsaugos agentūros 2003 m. kovo 19 d. raštu Nr. 11-4-206 ir Kultūros ministerijos Kultūros vertybių apsaugos departamento Alytaus teritorinio padalinio 2003 m. sausio 3 d. raštu Nr. 2A-02. Atsakovas pabrėžė, kad, nors aplinkos ministro 1999 m. gruodžio 31 d. įsakyme neuždrausta statyti hidroelektrinių kasatoriaus pasirinktose vietose, bet jas kasatorius galėjo statyti tik tuo atveju, jei tokių hidroelektrinių statyba ir jos pasekmės nepažeistų kitų pirmiau nurodytų teisės aktų. Dėl to, atsakovo nuomone, pradėdamas projektavimo ir poveikio aplinkai vertinimo procedūras, kasatorius elgėsi neapdairiai, nerūpestingai ir neatidžiai, nesidomėjo hidroelektrinių statybos teisiniu reglamentavimu, neįvertino faktinių aplinkybių, kad pasirinktų techninių rodiklių hidroelektrinių statyba pasirinktoje vietoje negalima. Atsiliepime nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas nurodė, kokius teisės aktus pažeistų hidroelektrinės statyba kasatoriaus pasirinktoje vietoje, taip pat nurodė įrodymus – dokumentus, patvirtinančius, kad kasatorius buvo informuotas apie tai, jog planuojama ūkinė veikla pažeis teisės aktus. Kasatorius įvykdė pirmus tris ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo etapus, bet nesikreipė į Aplinkos apsaugos agentūrą (nepateikė poveikio aplinkai ataskaitos). Dėl to Aplinkos apsaugos agentūra neturėjo galimybės išnagrinėti ūkinės veiklos poveikio aplinkai ataskaitos. Kasatorius planuojamos ūkinės veiklos poveikio alininkai vertinimą atliko savo lėšomis, veikė savo rizika, neatsižvelgdamas į planuojamos veiklos prieštaravimus galiojantiems teisės aktams. Atsiliepime pažymima, kad Vyriausybės 2001 m. gegužės 5 d. nutarimu patvirtintas nacionalinės energetikos strategijos įgyvendinimo planas yra nenorminio pobūdžio. Vis dėlto šio plano 21 punkte pavesta Ūkio ir Aplinko ministerijoms parengti Nemuno ir Neries upių naudojimo hidroenergetikai plėtoti, atsižvelgiant į gamtosaugos aspektus, galimybių studiją. Tai, kad aplinkos ministro 1999 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. 411 patvirtintame Saugomose teritorijose esančių upių ruožų, kuriuose draudžiama užtvankų statyba, sąraše neįrašyta kasatoriaus pasirinkta vieta, nepaneigia galimybių statyti toje vietoje hidroelektrinę. Atsiliepime nurodoma, kad savo teiginį, jog valstybė turi jam atlyginti nuostolius, kasatorius nepagrįstai grindžia teisėtų lūkesčių principu, kuris siejasi su valstybės institucijų pareiga laikytis prisiimtų įsipareigojimų. Atsakovas pabrėžė, kad kasatorius nenurodė nė vieno teisės akto, kuriame valstybė būtų įsipareigojusi leisti jam statyti hidroelektrinę konkrečioje vietoje. Taigi, atsakovo nuomone, Seimui pakeitus Vandens įstatymą, kasatoriaus interesai nepažeisti. Atsakovas akcentavo tai, kad kasatorius neanalizavo ir nepateikė planuojamos ūkinės veiklos alternatyvų, pvz., kitos upės ar kito energijos gamybos būdo, nors tai yra privaloma pagal aplinkos ministro 2002 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 262 patvirtintų Poveikio aplinkai vertinimo programos ir ataskaitos rengimo nuostatų 6, 7, 10, 11 punktus. Tokia sąlyga taip pat nurodyta Aplinkos apsaugos agentūros 2003 m. balandžio 28 d. sprendime dėl programos patvirtinimo. Be to, atsakovas nurodė, kad, priimdamas ginčijamą Vandens įstatymo pakeitimo įstatymą, Seimas veikė kaip tautos atstovaujamoji institucija, bet ne kaip civilinių teisinių santykių subjektas, nėra visų civilinės atsakomybės sąlygų, todėl valstybė neturi pareigos atlyginti kasatoriui nuostolių. Galiausiai atsiliepime atkreipiamas dėmesys į tai, kad kasatorius poveikio aplinkai vertinimo procedūrą nutraukė savo valia.

konstatuoja:

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

CPK 353 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinės instancijos teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstą nutartį teisės taikymo aspektu, kartu kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytų faktinių bylos aplinkybių. Pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą pagrindas peržiūrėti bylą kasacine tvarka yra materialiosios ar proceso teisės normų pažeidimas, turintis esminės reikšmės vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, jeigu šis pažeidimas galėjo turėti įtakos neteisėtos nutarties priėmimui. Pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punktą pagrindas peržiūrėti teismo sprendimą yra tai, jeigu skundžiamame sprendime teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos. Šioje byloje kasacinio skundo argumentai yra susiję su materialiosios teisės normų, reglamentuojančių civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnis), taikymu ir aiškinimu. Tai yra teisės klausimai, dėl kurių kasacinis teismas pasisako.

Viešosios civilinės atsakomybės specifika yra tai, kad civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė arba savivaldybė (CK 6.271 straipsnio 1 dalis). Pagal nurodytą teisės normą žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Atsakomybės subjekto ypatumai lemia tam tikrus civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Vienas jų yra tai, kad šio delikto padarymas suponuoja griežtą civilinę atsakomybę, t. y. civilinę atsakomybę be kaltės (CK 6.271 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: valdžios institucijos atliktų neteisėtų veiksmų, asmens patirtos žalos ir priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir padarytos žalos. Remiantis šia samprata pripažintina, kad asmuo įgyja teisę išieškoti įstatymų leidėjo padarytą žalą, patirtą dėl priimto neteisėto įstatymo. Bylą nagrinėję teismai nevienodai vertino faktines aplinkybes ir skirtingai nustatė civilinės atsakomybės sąlygas. Pirmiausia teisėjų kolegija aptaria įstatymų leidėjo veiksmus, dėl kurių kasatorius nurodo patyręs nuostolių.

Pagal Seimo 1999 m. spalio 5 d. nutarimu Nr. VIII-1348 patvirtintą ir 2002 m. spalio 10 d. nutarimu Nr. IX-1130 atnaujintą Nacionalinę energetikos strategiją buvo galima statyti naujas hidroelektrines Nemuno vidurupyje. Ieškovas pasirinko hidroelektrinės statymo vietą Nemuno upės ruože, kuris nepateko į aplinkos ministro 1999 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. 411 patvirtintą Saugomose teritorijose esančių upių ruožų, kuriuose draudžiama užtvankų statyba (atstatymas), sąrašą ir savo iniciatyva, kaip privatus subjektas, pradėjo vykdyti savo planuojamos veiklos poveikio aplinkai vertinimo procedūrą, rengti detalųjį planą. Remdamasis Nacionaline energetikos strategija ir tuo, kad Aplinkos apsaugos agentūros 2003 m. balandžio 28 d. patvirtinta ieškovo užsakymu parengta Hidroelektrinių ant Nemuno upės poveikio aplinkai vertinimo programa, pirmosios instancijos teismas nurodė, kad, pradėdamas įgyvendinti hidroelektrinės statybos projektą, ieškovas veikė skatinamas valstybės institucijų deklaruojamu pritarimu. Tačiau teisėjų kolegija nurodo, kad pagal Poveikio aplinkai vertinimo įstatymo 10 straipsnį poveikio aplinkai vertinimo proceso galutinis etapas yra atsakingos institucijos sprendimo dėl planuojamos ūkinės veiklos leistinumo priėmimas. Šis sprendimas svarbus tuo, kad juo įgyvendinami Poveikio aplinkai vertinimo įstatymo 4 straipsnyje nustatyti tokio vertinimo tikslai ir nusprendžiama, ar planuojama veikla leistina pasirinktoje vietoje. Pripažintina, kad nuo tokio teigiamo kompetentingos institucijos sprendimo priėmimo momento išreiškiama valstybės valia dėl konkrečios planuojamos ūkinės veiklos konkrečiam subjektui ir konkrečioje vietoje atitikties teisės aktų reikalavimams ir galimumo ją vykdyti (Poveikio aplinkai vertinimo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Tuo tarpu, patvirtinus poveikio aplinkai vertinimo programą, neišreiškiama valstybės valia dėl planuojamos veiklos leistinumo, nes programoje nustatoma tik planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo ataskaitos turinys, joje nagrinėtini klausimai ir pateiktinos informacijos kiekiai (Poveikio aplinkai vertinimo įstatymo 8 straipsnio 3 dalis). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, valstybei neišreiškus valios dėl ieškovo veiklos leistinumo, taip pat nesant pateiktų valstybės institucijų kasatoriui įsipareigojimų leisti statyti hidroelektrinę Nemuno vidurupyje (siūlymų, leidimų, sutikimų ar pan.), nėra pagrindo Vandens įstatymo 14 straipsnio 3 dalies pakeitimą laikyti pažeidžiančiu kasatoriaus teisėtus lūkesčius. Šis įstatymo pakeitimas nepripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, todėl įstatymų leidėjas neatliko neteisėtų veiksmų, kurie galėtų būti kvalifikuojami pagal CK 6.246, 6.263 ir 6.271 straipsnius.

Pagal Poveikio aplinkai vertinimo įstatymo 6 straipsnio 2 dalį aplinkos poveikio vertinimas atliekamas jį vykdančio asmens lėšomis, nes tai siejama su verslo rizika. Savo iniciatyva pradėjęs poveikio aplinkai vertinimo procesą, kasatorius turėjo įvertinti galimybes gauti teigiamą ar neigiamą atsakingos institucijos sprendimą dėl planuojamos veiklos leistinumo, nusprendė skirti lėšas poveikio aplinkai vertinimo procedūroms apmokėti, todėl prisiėmė verslo riziką, susijusią su neigiamo sprendimo priėmimu. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Poveikio aplinkai vertinimo įstatyme nenustatyta teisės susigrąžinti vertinimo procedūroms išleistas lėšas, jeigu atsakinga institucija priima sprendimą, jog planuojam ūkinė veikla dėl galimo neigiamo poveikio aplinkai pasirinktoje vietoje neleistina ir negali būti vykdoma.

Kasatorius teigia, kad Lietuvos apeliacinio teismo reikalavimas pateikti įrodymus, jog nepriėmus Vandens įstatymo pakeitimo būtų priimtas teigiamas sprendimas dėl poveikio aplinkai ataskaitos, neturi teisinio pagrindo ir nesusijęs su kasatoriaus ieškiniu (pirmasis kasacinio skundo argumentas). Jau kartą šią bylą nagrinėjusi ir grąžinusi ją iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2007 m. kovo 5 d. nutartyje, byla Nr. 3K-3-84/2007, nurodė, kad būtina įvertinti tą faktą, jog pagal galiojantį įstatymą nepašalintos sąlygos tyrimui, ar bus leidžiama ieškovo planuojama statyba pagal Poveikio aplinkai vertinimo įstatymą. Iš naujo išnagrinėjęs bylą Vilniaus apygardos teismas 2007 m. rugpjūčio 27 d. sprendime šios aplinkybės neįvertino, o Lietuvos apeliacinis teismas 2008 m. sausio 22 d. nutartyje į ją atsižvelgė (CPK 362 straipsnio 2 dalis). Poveikio aplinkai vertinimo įstatymo 10 straipsnyje nustatyta, kad atsakinga institucija gali priimti ir neigiamą sprendimą dėl planuojamos ūkinės veiklos vertinimo pasirinktoje vietoje. Esant tokiam sprendimui, ūkinė veikla pasirinktoje vietoje negalima. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad ieškovo planuojama veikla neatitiko Saugomų teritorijų įstatymo 9, 13 straipsnių, Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo, Europos kraštovaizdžio, Europos Archeologijos paveldo apsaugos konvencijų, Vyriausybės 1997 m. lapkričio 24 d. nutarimu Nr. 1273 patvirtintų Dzūkijos nacionalinio parko nuostatų 5 punkto, Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343 patvirtintų Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 136 punkto nuostatų ir Teritorijos bendrojo plano sprendinių. Byloje nustatyta, kad kasatorius apie tai žinojo arba privalėjo žinoti, todėl, nusprendęs savo iniciatyva ir lėšomis vykdyti veiklos organizavimo darbus, prisiėmė tyrimo darbų ir galimų rezultatų riziką.

Be to, kasatorius įvykdė pirmus tris ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo etapus, bet nesikreipė į Aplinkos apsaugos agentūrą dėl sprendimo priėmimo – nepateikė ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo ataskaitos. Dėl to Aplinkos apsaugos agentūra neturėjo galimybių išnagrinėti ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo ataskaitos ir priimti sprendimo dėl planuojamos veiklos.

Įvertinusi tai, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai netaikė atsakovui civilinės atsakomybės, nes nenustatytos visos jos sąlygos pagal CK 6.271 straipsnį, kiti kasacinio skundo argumentai šioje byloje neturi teisinės reikšmės, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako. Konstatuotina, kad šioje byloje nėra pagrindo naikinti apskųstą teismo nutartį kasaciniame skunde nurodytais argumentais, todėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 22 d. nutartis paliktina nepakeista.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

nutaria:

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 22 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai

Virgilijus Grabinskas

Birutė Janavičiūtė

Egidijus Laužikas