Dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo

Civilinė byla Nr. 3K-3-375/2008

Procesinio sprendimo kategorijos:

124.2.9; 128.2; 30.4.1 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas), Birutės Janavičiūtės (pranešėja) ir Egidijaus Laužiko,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro kasacinį skundą dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2007 m. lapkričio 21 d. nutarties ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 4 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro prašymą dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo Z. J. pareiškimą suinteresuotam asmeniui Alytaus apskrities viršininko administracijai dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Pareiškėjas Z. J. kreipėsi į teismą, prašydamas nustatyti juridinę reikšmę turinčius faktus, kad jo motina A. N. po sutuoktinio B. N. mirties 1941 m. birželio 24 d., jam nepalikus testamento, priėmė palikimą ir iki 1944 m. rugpjūčio 30 d. nuosavybės teise valdė 13,7585 ha paveldėtos žemės, esančios (duomenys neskelbtini) A. N., mirusi 1995 m. balandžio 7 d., 1991 m. spalio 29 d. kreipėsi su prašymu atkurti nuosavybės teises į nurodytą žemės sklypą.

Alytaus rajono apylinkės teismas 2006 m. liepos 5 d. sprendimu pareiškėjo prašymą tenkino: nuosavybės teisės į žemę atkūrimo tikslu nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjo Z. J. motina A. N., mirusi 1995 m. balandžio 7 d., po savo sutuoktinio B. N. mirties 1941 m. birželio 24 d. priėmė jo palikimą faktiškai pradėdama valdyti paveldimą turtą (duomenys neskelbtini) bei iki 1944 m. rugpjūčio 30 d. asmeninės nuosavybės teise valdė 13,7585 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini). Teismas sprendime konstatavo, kad po B. N. mirties visą jo turtą priėmė ir asmeninės nuosavybės teisėmis valdė pareiškėjo motina A. N., kuri gyveno ūkyje ir jį tvarkė iki pat žemės ir kito turto nacionalizavimo 1944-1948 m., paveldėtoje žemėje 1943 m. pasistatė gyvenamąjį namą. Teismas rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1999 m. kovo 10 d. civilinėje byloje Nr. 3K-7-4/1999 suformuluota nuostata, kad nekilnojamojo turto paveldėjimo santykiams turi būti taikomi palikimo atsiradimo momentu ir palikimo atsiradimo vietoje galioję teisės aktai. Vadovaudamasis palikimo atsiradimo momentu Lietuvoje galiojusio RTFSR civilinio kodekso 416-436 straipsniais ir atsižvelgdamas į Lietuvos Laikinosios Vyriausybės 1941 m. liepos 4 d. deklaraciją, paskelbusią, kad bolševikinės valdžios nacionalizuota ar kitu pagrindu atimta žemė ir kiti turtai grąžinami, teismas konstatavo, kad B. N. turtą paveldėjo sutuoktinė A. N.

Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras, siekdamas apginti viešąjį interesą, prašė teismo atnaujinti procesą civilinėje byloje, panaikinti Alytaus rajono apylinkės teismo 2006 m. liepos 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – civilinę bylą nutraukti. Prokuroro nuomone, teismas, priimdamas sprendimą, padarė aiškią procesinės (CPK 444 straipsnis) ir materialinės teisės (Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – Atkūrimo įstatymo) normų taikymo klaidą, todėl yra CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkte nurodytas pagrindas atnaujinti procesą. Pagal Atkūrimo įstatymo 1 straipsnį ir 2 straipsnio 1 punktą nuosavybės teisės atkuriamos asmeniui, kuris buvo žemės savininku iki Liaudies Seimo 1940 m. liepos 22 d. priimtos deklaracijos, paskelbusios žemę valstybės nuosavybe. Prašytas nustatyti juridinis faktas negalėjo sukurti pareiškėjui teisinių pasekmių, nes A. N. nacionalizuotą žemę valdė jau po žemės nacionalizavimo. Pagal Atkūrimo įstatymą nuosavybės teisės atkuriamos mirusio žemės savininko sutuoktiniui, jeigu šis nėra sudaręs naujos santuokos. Kadangi A. N. sudarė naują santuoką, tai ji negalėjo pretenduoti atkurti nuosavybės teises į B. N. turėtą žemę.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nutarčių esmė

Alytaus rajono apylinkės teismas 2007 m. lapkričio 21 d. nutartimi prašymo dėl proceso atnaujinimo netenkino. Teismas nurodė, kad Alytaus rajono apylinkės teismas 2006 m. liepos 5 d. sprendimu sprendė dėl A. N. palikimo priėmimo ir žemės valdymo fakto, o ne dėl nuosavybės teisių atkūrimo, todėl pagrįstai taikė B. N. mirties dieną Lietuvoje galiojusį RTFSR civilinį kodeksą ir nepadarė aiškios teisės normos taikymo klaidos, kuri būtų pagrindas atnaujinti procesą.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. vasario 4 d. nutartimi Alytaus rajono apylinkės teismo 2007 m. lapkričio 21 d. nutartį paliko nepakeistą. Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog nėra pagrindo atnaujinti procesą pagal CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punktą.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras prašo panaikinti Alytaus rajono apylinkės teismo 2007 m. lapkričio 21 d. nutartį ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 4 d. nutartį, atnaujinti procesą byloje ir perduoti bylą nagrinėti Alytaus rajono apylinkės teismui. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismai, priimdami ginčijamas nutartis, turėjo taikyti Atkūrimo įstatymo 1 straipsnio ir 2 straipsnio 1 punkto nuostatas, pagal kurias nuosavybės teisės atkuriamos asmeniui, buvusiam žemės savininku iki Liaudies Seimo 1940 m. liepos 22 d. priimtos deklaracijos, paskelbusios žemę valstybės nuosavybe. Tokios nuostatos laikosi ir kasacinis teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-585/2007). Kadangi žemės savininkas 1940 m. liepos 22 d. buvo B. N., aplinkybė, kas po jo mirties 1941 m. birželio 24 d., t. y. žemei buvus nacionalizuotai, paveldėjo arba turėjo teisę ją paveldėti, neturi reikšmės sprendžiant nuosavybės teisių atkūrimo į B. N. turėtą žemę klausimus.

2. Nuosavybės teisėms į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkurti taikoma ribota restitucija. Atkūrimo įstatymo 2 straipsnyje prie asmenų, kuriems gali būti atkurtos nuosavybės teisės, priskirtas sutuoktinis. Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio prasme santuokos pasibaigimas dėl vieno iš sutuoktinių mirties nepanaikina kito sutuoktinio teisės į nuosavybės teisių atkūrimą, priešingai, įstatyme nustatyta, kad jis tokią teisę įgyja tik po sutuoktinio, kuris buvo turto savininkas, mirties. Tačiau, jeigu mirusio buvusio savininko sutuoktinis sudaro naują santuoką, jis tampa kito asmens sutuoktiniu, ir CK 3.49 straipsnio 2 dalies prasme įgyja sutuoktinio teises ir pareigas su šiuo asmeniu. Dėl to pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnį buvusio savininko sutuoktiniu laikytinas asmuo, iki savininko mirties sudaręs su juo santuoką, santuokos nenutraukęs ir po buvusio sutuoktinio mirties nesudaręs naujos santuokos. Esant nurodytoms aplinkybėms A. N., po savo pirmojo vyro B. N. mirties sudariusi antrąją santuoką su S. J., tapo jo sutuoktinė, todėl nėra pagrindo teigti, kad ji tuo pačiu metu buvo ir B. N. sutuoktinė, taigi ji neteko teisės pretenduoti atkurti nuosavybės teises į B. N. išlikusį turtą.

3. Teismas, spręsdamas, kas buvo nacionalizuoto ar kitaip nusavinto turto savininkas, netinkamai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. gegužės 12 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr.3K-7-4/1999, suformuluotais išaiškinimais, nes nesutampa šių bylų faktinės aplinkybės (ratio decidenti). Pastarojoje byloje nustatyta, kad turto savininkas mirė iki 1940 m. liepos 22 d. paskelbtos nacionalizacijos, o nagrinėjamoje byloje – kad buvęs turto savininkas mirė jau po nacionalizacijos.

4. Pagal CPK 444 straipsnio 1 dalį teismas nustatinėja ne bet kokius faktus, o tik turinčius juridinę reikšmę, t. y. tokius, nuo kurių priklauso suinteresuotų asmenų asmeninių ir turtinių teisų atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga. Kasatoriaus nuomone, teismo nustatyti faktai pagal Atkūrimo įstatymą negali sukelti teisinių pasekmių, todėl teismas nepagrįstai ir neteisėtai priėmė sprendimą nustatyti juridinę reikšmę turinčius faktus (CPK 444 straipsnis).

Atsiliepimu į kasacinį skundą suinteresuotas asmuo Alytaus apskrities viršininko administracija prašo skundą atmesti. Atsiliepime išdėstyti tokie esminiai nesutikimo su kasaciniu skundu argumentai:

1. Atsižvelgiant į civilinio proceso tikslus, darytina išvada, kad CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu procesas gali būti atnaujinamas tik nustačius, jog pirmosios instancijos teismo sprendime (nutartyje) padaryta teisės normos taikymo klaida yra ne tik aiški, bet ir esminė, t. y. tokia, kuri daro sprendimą (nutartį) neteisėtą. Toks pagrindas šioje byloje neegzistuoja.

2. CPK 444 straipsnio 2 dalies 8 punkte nustatyta, kad teismas nagrinėja bylas dėl palikimo priėmimo, taip pat dėl palikimo atsiradimo vietos nustatymo. Nustatant palikimo priėmimo faktą, teismui svarbu išsiaiškinti, kaip paveldėjimo santykiai buvo reglamentuoti palikimo atsiradimo momentu, todėl teismas, pagrįstai, remdamasis palikimo atsiradimo metu galiojusiomis RTFSR CK nuostatomis, priėmė sprendimą nustatyti juridinę reikšmę turinčius faktus.

Atsiliepimu į kasacinį skundą pareiškėjas Z. J. prašo skundą atmesti, nurodydamas tokius esminius nesutikimo su skundu argumentus:

1. Įstatymas neturi grįžtamosios galios, todėl civiliniams santykiams taikomos teisės normos, galiojusios santykių atsiradimo metu. Alytaus rajono apylinkės teismas, priimdamas 2006 m. liepos 5 d. sprendimą, pagrįstai vadovavosi palikimo atsiradimo metu galiojusiu RTFSR civiliniu kodeksu ir konstatavo, kad A. N. paveldėjo B. N. turėtą žemę. A. N. siekė atkurti nuosavybės teises į žemę ne kaip į sutuoktinio turėtą, bet kaip į jos paveldėtą ir valdytą nuosavybės teisėmis bei nacionalizuotą 1944 m.

2. Liaudies Seimo 1941 m. liepos 22 d. deklaracija visų Lietuvos gyventojų valdytų žemės valdų nepavertė valstybės nuosavybe. Seimas nutarė visoje Lietuvoje valstiečių ūkius apriboti iki 30 ha, o ūkių žemės perteklių paversti valstybiniu žemės fondu. Taigi nepaimtas į valstybinį žemės fondą iki 30 ha žemės valdas jų savininkai asmeninės nuosavybės teise valdė iki 1944-1948 m. kolektyvizacijos. Kadangi B. N. neturėjo daugiau kaip 30 ha žemės, Liaudies Seimo 1941 m. liepos 22 d. deklaracijos pagrindu iš jo žemė nebuvo paimta, o po jo mirties ją paveldėjo A. N. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į tai, kad Reicho okupuotų kraštų ministras 1943 m. vasario 18 d. priėmė potvarkį dėl privačios nuosavybės atkūrimo Estijos, Latvijos ir Lietuvos generalinėse srityse. Be to, Liaudies Seimo 1941 m. liepos 22 d. deklaracijos kaip okupacinės valdžios savivalės akto pagrindu neatsirado valstybinė nuosavybė, todėl laikytina, kad savininkai jos neprarado, nes neteisės pagrindu negali atsirasti teisė.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Kasaciniu skundu prašoma panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nutartis, kuriomis buvo atsisakyta atnaujinti procesą civilinėje byloje dėl turinčių juridinę reikšmę faktų nustatymo, ir procesą šioje byloje atnaujinti.

Proceso atnaujinimo institutas yra išimtinė civilinio proceso stadija, suteikianti galimybę suinteresuotam asmeniui apginti savo pažeistas teises ir interesus, kai nebėra kitų teisių bei įstatymų saugomų interesų gynimo būdų. Toks šio instituto vertinimas ne kartą pateiktas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotoje teismų praktikoje (2006 m. rugpjūčio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybė v. UAB „Pramoninė santechnika“, bylos Nr. 3K-3-485/2006; 2006 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. V. v. antstolis M. Dabkus ir kt., bylos Nr. 3K-3-601/2006; 2007 m. spalio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB bankas „Turto bankas“ ir kiti v. V. ir S. M. prekybos centras ir kiti, bylos Nr. 3K-7-362/2007; 2007 m. spalio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. L. v. Alytaus regiono aplinkos apsaugos departamentas ir kiti, bylos Nr. 3K-3-347/2007). Gindamas viešąjį interesą šiuo institutu gali naudotis ir Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras (CPK 365 straipsnio 2 dalis).

Proceso atnaujinimo pagrindų išsamus sąrašas pateiktas CPK 366 straipsnyje. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras prašyme dėl proceso atnaujinimo tokio atnaujinimo pagrindu nurodė CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punktą, t. y. kad įsiteisėjusiame Alytaus rajono apylinkės 2006 m. liepos 5 d. sprendime yra padaryta aiškių teisės normų taikymo klaidų. Kokia teisės normos taikymo klaida laikytina aiškia, įstatyme nenurodoma, tai yra vertinimo dalykas kiekvienoje konkrečioje byloje. Generalinio prokuroro prašyme dėl proceso atnaujinimo nurodyta, kad teismas netinkamai aiškino ir taikė Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio normas bei CPK 444 straipsnį, ir taip padarė tiek materialinės, tiek procesinės teisės normų taikymo klaidų.

Atkūrimo įstatymo 2 straipsnyje nustatyti asmenys, kuriems gali būti atkuriamos nuosavybės teisės, o CPK 444 straipsnis apibrėžia teismine tvarka nustatinėtinus juridinius faktus. CPK 444 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad teismas nustato tik tokius faktus, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga. Dėl to Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotoje teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad faktai, išvardyti CPK 444 straipsnyje, yra juridiniai ne bet kada ir ne kiekvieno asmens atžvilgiu, bet tik tam tikroje įstatymų apibrėžtoje situacijoje, kai, juos nustačius, pareiškėjai įgis tam tikrą subjektinę teisę (2001 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje A. L. v. Kauno apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-474/2001; 2004 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje J. A. v. D. R. S., K. B., bylos Nr. 3K-3-497/2004 ir kt.). Teismas, nagrinėdamas bylą, turi nustatyti, kokia materialioji teisė prašomam nustatyti faktui suteikia juridinę reikšmę ir kokios pareiškėjo asmeninės ar turtinės teisės dėl šio fakto atsiranda, pasikeičia ar pasibaigia.

Sprendžiant, ar asmeniui, kuris kreipiasi dėl juridinio fakto nustatymo nuosavybės teisių atkūrimo tikslu, toks faktas sukels asmeninių ar turtinių teisių atsiradimą, pasikeitimą ar pasibaigimą, turi būti vadovaujamasi Atkūrimo įstatymo nuostatomis. Įstatymų leidėjas, pripažinęs, kad reikia atkurti neteisėtai nutrauktas nuosavybės teises, taip pat pripažino, kad tai turi būti vykdoma nustatyta tvarka ir nustatytomis sąlygomis, kitaip tariant, taikant ribotą restituciją. Tam ir buvo priimtas specialusis įstatymas – Įstatymas dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų bei vėliau jį pakeitęs Atkūrimo įstatymas, kuriuose, be kitų nuosavybės atkūrimo sąlygų, nustatyti ir asmenys, kuriems nuosavybės teisės gali būti atkuriamos.

Nustačius žemės valdymo nuosavybės teise iki jos nacionalizavimo faktą, asmuo Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1 punkto, kuris nuosavybės teisių atkūrimo subjektu įvardija turto savininką, pagrindu galėtų pretenduoti į nuosavybės teisių atkūrimą, t. y., atsirastų pasekmės, nurodytos CPK 444 straipsnio 1 dalyje. Tačiau sprendžiant, kas buvo turto savininkas, kuriam galėtų būti atkurtos nuosavybės teisės, būtina nustatyti, kam turtas nuosavybės teise priklausė būtent jo nacionalizavimo metu. Tai nustatyta ir Atkūrimo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 punkte, savininką apibrėžiant kaip asmenį, kurio nekilnojamasis turtas pagal TSRS (LTSR) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai nusavintas ir kuriam pagal šį įstatymą atkuriamos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Vadinasi, turto savininkas turėtų būti suprantamas kaip asmuo, kuriam turtas nuosavybės teise priklausė turto nacionalizavimo momentu ir kurio nuosavybės teisė buvo pažeista, kai jam priklausęs turtas pagal TSRS (LTSR) įstatymus nacionalizuotas ar kitaip nusavintas. Dėl to ir teismas, nagrinėdamas bylą dėl tokio juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, turi aiškintis, ar turtas, dėl kurio prašoma nustatyti atitinkamą faktą, priklausė nuosavybės teise tam tikram asmeniui būtent tuo metu, kai buvo įvykdytas to turto nacionalizavimas.

Žemė, skirtingai nei gyvenamieji namai ir kitokie pastatai, buvo nacionalizuota, Liaudies Seimui 1940 m. liepos 22 d. priėmus deklaraciją, kuria visa Lietuvos žemė paskelbta tautos, t. y. valstybės, nuosavybe, ir atskiri nacionalizavimo aktai dėl žemės nusavinimo rašomi nebuvo. Dėl to atkuriant nuosavybės teisę į žemę, taip pat ir nustatant juridinę reikšmę turinčius faktus dėl žemės valdymo nuosavybės teise, turi būti nustatoma, kas pagal atitinkamoje Lietuvos teritorijoje galiojusius teisės aktus buvo nusavintos žemės savininkas 1940 m. liepos 22 d. Ši nuostata ne kartą buvo pažymėta ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (2002 m. rugsėjo 12 d. nutartis civilinėje byloje A. V. v. O. D. ir kiti, bylos Nr. 3K-7-783/2002; 2006 m. kovo 6 d. nutartis byloje V. P. v. M. Š., bylos Nr. 3K-3-171/2006; 2007 m. gruodžio 19 d. nutartis byloje D. R. v. Palangos miesto savivaldybė ir kiti, bylos Nr. 3K-3-585/2007 ir kt.). Tokia pati pozicija dėstoma ir Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje (1994 m. gegužės 27 d. nutarimas). Nors žemės nacionalizavimas buvo neteisėtas okupacinės valdžios aktas, kurio pagrindu negalėjo atsirasti teisėta valstybinė nuosavybė ir yra pripažįstamas iki nacionalizavimo turėtos nuosavybės tęstinumas, tačiau asmenys, pradėję naudotis ir kurį laiką naudojęsi žeme po jos nacionalizavimo datos, negali būti pripažinti žemės savininkais Atkūrimo įstatymo prasme.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad žemės nacionalizavimo metu, t. y. 1940 m. liepos 22 d., jos savininkas buvo B. N. Jis mirė 1941 m. birželio 24 d., jau nacionalizavus žemę. Pirmosios instancijos teismas sprendimu nustatė, kad pareiškėjo Z. J. motina A. N., mirusi 1995 m. balandžio 7 d., po savo sutuoktinio B. N. mirties 1941 m. birželio 24 d. priėmė jo palikimą faktiškai pradėdama valdyti paveldimą turtą (duomenys neskelbtini) bei iki 1944 m. rugpjūčio 30 d. asmeninės nuosavybės teise valdė 13,7585 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini). Tokių faktų nustatymas negali sukelti pareiškėjui teisinių pasekmių, nes, minėta, nuosavybės teisėms atkurti svarbu, kas buvo žemės savininkas 1940 m. liepos 22 d.

Išdėstytų argumentų pagrindu kolegija sutinka su prašyme atnaujinti procesą išdėstyta nuomone, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas pareiškėjo prašomus faktus, padarė aiškią teisės normų taikymo klaidą, kitaip tariant, kad yra proceso atnaujinimo pagrindas, įtvirtintas CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkte. Prašymą atnaujinti procesą nagrinėję teismai netinkamai aiškino ir taikė Atkūrimo įstatymo normas, nustatančias, kas laikomas turto savininku, neatsižvelgė į tai, kad nuosavybės teisės atkuriamos asmeniui, kuris buvo turto savininkas jo nacionalizavimo metu, ir neįvertino, kad bylą nagrinėjęs teismas nustatė faktus, neturinčius juridinės reikšmės, t. y. pagal Atkūrimo įstatymą nesukeliančius tų teisinių padarinių, dėl kurių šie faktai nustatyti. Kadangi Alytaus rajono apylinkės teismo 2007 m. lapkričio 21 d. nutartis ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 4 d. nutartis priimtos netinkamai aiškinus ir taikius Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio bei CPK 444 straipsnio nuostatas, tai šios nutartys naikintinos, procesas atnaujintinas ir byla perduotina Alytaus rajono apylinkės teismui nagrinėti iš naujo.

Pažymėtina, kad Atkūrimo įstatymu pirmiausia siekiama apginti to asmens, kurio nuosavybės teisė buvo pažeista, t. y. savininko, teises. Kitų asmenų, nurodytų šio įstatymo 2 straipsnyje, teisė susigrąžinti išlikusį nekilnojamąjį turtą yra išvestinė iš savininko teisių. Jiems gali būti atkurta nuosavybės teisė tik tuo atveju, jei turto savininkas miręs. Ar A. N. priskirtina tokiems asmenims, nespręstina, nes tai nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, todėl kolegija nepasisako dėl kasacinio skundo argumentų, pateiktų šiuo klausimu.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi, 370 straipsnio 3 dalimi,

n u t a r i a:

Alytaus rajono apylinkės teismo 2007 m. lapkričio 21 d. nutartį ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 4 d. nutartį panaikinti ir priimti naują sprendimą – atnaujinti procesą pagal Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro prašymą civilinėje byloje dėl turinčių juridinę reikšmę faktų nustatymo.

Bylą perduoti nagrinėti Alytaus rajono apylinkės teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Virgilijus Grabinskas

Birutė Janavičiūtė

Egidijus Laužikas