Dėl žalos atlyginimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-364/2008 (S)

Procesinio sprendimo kategorijos: 44.2.4.2,

44.5.2.5

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Zigmo Levickio (kolegijos pirmininkas), Gražinos Davidonienės ir Sigitos Rudėnaitės (pranešėja),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. G. ir atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, kasacinius skundus dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 25 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. G. ieškinį atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, tretieji asmenys Lukiškių tardymo izoliatorius – kalėjimas, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1995 m. gegužės 15 d. ieškovui buvo iškelta baudžiamoji byla pagal požymius nusikaltimo, numatyto 1961 m. redakcijos BK 329 straipsnyje (operacijų su užsienio valiuta taisyklių pažeidimas). 1995 m. gegužės 18 d. dėl minėto nusikaltimo ieškovas buvo patrauktas kaltinamuoju, jam paskirta kardomoji priemonė – užstatas. Galutinis kaltinimas ieškovui buvo suformuluotas 1996 m. gegužės 13 d., papildomai inkriminuojant nusikalstamą veiką, numatytą 1961 m. redakcijos BK 275 straipsnio 3 dalyje (kaltininkui patikėto ir esančio jo žinioje turto pasisavinimas stambiu mastu). Tardymo valdybos prie Kauno m. VPK tardytojo 1996 m. gegužės 13 d. nutarimu, kuris 1996 m. gegužės 15 d. buvo sankcionuotas Kauno m. apylinkės vyr. prokuroro pavaduotojo, ieškovui buvo paskirta kardomoji priemonė - suėmimas. Būtinybė ieškovui paskirti kardomąją priemonę – suėmimą buvo motyvuojama kaltinimu sunkaus nusikaltimo padarymu ir tuo, kad, būdamas laisvėje, ieškovas gali trukdyti nustatyti tiesą ir išnagrinėti bylą objektyviai. Ieškovas buvo suimtas nuo 1996 m. gegužės 30 d. iki 1997 m. vasario 7 d. Ieškovui apeliaciniu skundu apskundus Kauno miesto apylinkės teismo 2002 m. balandžio 2 d. apkaltinamąjį nuosprendį, Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. balandžio 17 d. nuosprendžiu jis buvo išteisintas dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 275 straipsnio 3 dalyje, nenustačius ieškovo veiksmuose nusikaltimo sudėties. Išnagrinėjus baudžiamąją bylą kasacine tvarka, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. lapkričio 18 d. nutartimi baudžiamosios bylos dalis dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 329 straipsnyje, buvo nutraukta, nusikalstamai veikai praradus nusikalstamos veikos požymius (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Be to, Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. gruodžio 11 d. sprendimu byloje Girdauskas prieš Lietuvą, buvo nustatyta, kad Lietuvos Respublika pažeidė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnio 1 dalį, nes neužtikrino ieškovo teisės į bylos išnagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką. Ieškinyje teigiama, kad dėl neteisėto suėmimo ir neteisėtų tardymo, prokuratūros bei teismo pareigūnų veiksmų, priimant, sankcionuojant procesinius sprendimus, kuriais ieškovui buvo paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, bei pratęsiant šios kardomosios priemonės galiojimo laiką, ieškovas turi teisę į žalos atlyginimą. Kardomoji priemonė ieškovui buvo paskirta nepagrįstai, skiriant kardomąją priemonę, nesilaikyta įstatymų nustatytos šių procesinių sprendimų priėmimo tvarkos, taip pat įstatymų nustatytų ir apibrėžtų kardomųjų priemonių skyrimo bendrųjų nuostatų reikalavimų, nesilaikyta įstatymų nustatytos šių procesinių sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimo tvarkos, nes ir tardytojas, ir prokuroras viršijo savo įgalinimus, ėmęsi savarankiškai vykdyti teisingumą, taip pažeisdami nekaltumo prezumpciją. Ieškinyje nurodoma, kad neteisėto suėmimo laikotarpiu ieškovui padarytos turtinės žalos atlyginimą sudaro prarasto darbo užmokesčio kompensavimas – 28 875 Lt, laiku neišmokėto darbo užmokesčio nuvertėjimas ir darbo užmokesčio investavimo galimybių praradimas – 70 744 Lt, teisės į dalį kasmetinių mokamų atostogų apmokėjimas – 2244 Lt, ieškovo individualios įmonės,,Fundus” įmonės savininko veiklos dalies, tenkančios neteisėto suėmimo laikotarpiui, apmokėjimas – 29 551 Lt. Neturtinės žalos dydį ieškovas apskaičiavo, atsižvelgdamas į BK normas, leidžiančias apibrėžti vidutinę vienos dienos neturtinės žalos atlyginimo sumą pinigine išraiška, bei į tai, kad jis buvo nepagrįstai apkaltintas sunkaus nusikaltimo padarymu, informacija apie kaltinimą buvo paskleista žiniasklaidoje, dėl neteisėto suėmimo jis neturėjo galimybės aktyviai gyventi, buvo priverstas save apkalbėti. Be to, dėl neteisėto suėmimo už ieškovą nebuvo mokamos valstybinio socialinio draudimo įmokos, todėl suėmimo laikotarpiu jis prarado socialines garantijas, kurios turi būti atkurtos, sumokant į Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetą 8662 Lt. Dėl nurodytų priežasčių ieškovas prašo iš atsakovės priteisti 131 414 Lt turtinės žalos atlyginimo, 667 920 Lt neturtinės žalos atlyginimo ir 8662 Lt valstybinio socialinio draudimo mokesčio, mokėtino į Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetą.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė

Vilniaus apygardos teismo 2006 m. kovo 24 d. sprendimu ieškinys buvo patenkintas iš dalies – ieškovui iš atsakovės buvo priteista 31 119 Lt turtinės žalos atlyginimo, 101 325 Lt neturtinės žalos atlyginimo ir 8662 Lt valstybinio socialinio draudimo įmokų, įpareigojant atsakovę šią sumą sumokėti į valstybinio socialinio draudimo biudžetą; kita ieškinio dalis buvo atmesta.

Teismas nurodė, kad, nors ieškinio reikalavimai grindžiami nuo 1996 m. gegužės 30 d. iki 1997 m. vasario 7 d. trukusio suėmimo neteisėtumu, tačiau Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. balandžio 17 d. išteisinamasis nuosprendis sudaro sąlygas taikyti 2001 m. redakcijos CK normas, skirtas deliktinės atsakomybės teisiniam reglamentavimui (CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 47 straipsnio 3 dalis). Atsižvelgdamas į tai, kad ieškovo teisių pažeidimas buvo tęstinio pobūdžio, ieškinio senaties termino eigos pradžia teismas laikė 1997 m. vasario 7 d. Kadangi ieškinys buvo pareikštas 2000 m. vasario 7 d., tai teismas nusprendė, kad ieškinio senaties termino ieškovas nepraleido (2001 m. redakcijos 1.125 straipsnio 8 dalis, 1.130 straipsnio 1 dalis), kartu pažymėdamas tai, kad analogiška išvada darytina ir taikant 1964 m. redakcijos CK 84 straipsnį.

Remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. sausio 13 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-16/2003, teismas pažymėjo, kad dėl ieškovo buvo priimtas išteisinamasis nuosprendis, o tai reiškia asmens visišką reabilitavimą ir yra preziumuojama, kad asmuo baudžiamojon atsakomybėn buvo patrauktas neteisėtai. Be to, neteisėtai iškėlus baudžiamąją bylą ir pradėjus baudžiamąjį procesą, visi jo metu atlikti procesiniai veiksmai, įskaitant ir procesinių prievartos priemonių taikymą, taip pat pripažintini neteisėtais. Įvertinęs byloje surinktų įrodymų visetą, teismas nusprendė, kad atsakovė nepaneigė minėtos prezumpcijos. Teismas pažymėjo, kad sprendžiant ieškovo suėmimo klausimus nesilaikyta pirmiau nurodytos kardomosios priemonės skyrimo tvarkos (1961 m. redakcijos BPK 104-106 straipsniai) – nei nutarime paskirti kardomąją priemonę–suėmimą, nei procesiniuose dokumentuose, kuriais buvo pratęstas suėmimas, šios priemonės taikymo pagrindai nėra tiksliai įvardyti, kardomosios priemonės pagrįstumas motyvuotas minimaliai, suėmimo pagrindams apibūdinti vartotos įstatyme nenumatytos formuluotės, tai, teismo nuomone, ieškovui sudarė sunkumų tinkamai parengti savo procesinius skundus dėl skirtos kardomosios priemonės pagrįstumo. Be to, nuo 1996 m. gruodžio 12 d. iki 1997 m. vasario 7 d. ieškovas buvo laikomas suimtas be jokio galiojančio procesinio dokumento, taip pažeidžiant 1961 m. redakcijos BPK 106 straipsnio reikalavimus. Esant tokioms aplinkybėms, teismas nusprendė, kad atsakovė privalo atlyginti žalą ieškovui. Kadangi iki suėmimo ieškovo darbo užmokestis buvo 3500 Lt per mėnesį, tai už suėmimo laikotarpį ieškovui buvo priteista 28 875 Lt neišmokėto darbo užmokesčio ir, atsižvelgiant į ilgą suėmimo trukmę, 2244 Lt už nepanaudotas kasmetines atostogas. Kaip neįrodyti buvo atmesti reikalavimai dėl žalos, nuvertėjus neišmokėtam darbo užmokesčiui, atlyginimo. Teismas atmetė reikalavimus dėl turtinės žalos, padarytos V. G. įmonei „Fundus“, atlyginimo, nurodęs, kad V. G. įmonė nebuvo įtraukta į bylos nagrinėjimą, todėl ieškovas, kaip fizinis asmuo, net ir būdamas V. G. įmonės „Fundus“ dalyvis, neįgijo teisės reikalauti juridiniam asmeniui padarytos žalos atlyginimo. Spręsdamas ieškovui padarytos neturtinės žalos atlyginimo klausimą, teismas atsižvelgė į tai, kad ieškovui buvo iškelta baudžiamoji byla dėl dviejų nusikaltimų, iš kurių vienas buvo sunkus, padarymo, tai sukėlė itin skausmingus dvasinius išgyvenimus, saugumo jausmo ir pasitikėjimo teisėsaugos institucijomis jausmo praradimą, be to, informacija apie ieškovo suėmimą buvo paskelbta žiniasklaidoje. Iki 101 325 Lt sumažindamas prašomos priteisti neturtinės žalos atlyginimą, teismas vadovavosi protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais bei atsižvelgė į tai, kad teismui nebuvo pateikta įrodymų apie ieškovo itin aktyvią darbinę veiklą ir dėl jos nutraukimo patirtus praradimus. Teismas pažymėjo ir tai, kad ieškovo vartota formulė jam priteistinos neturtinės žalos dydžiui apskaičiuoti nėra pagrįsta įrodymais.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 25 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2006 m. kovo 24 d. sprendimas buvo pakeistas – ieškovui iš atsakovės priteistos turtinės žalos atlyginimas buvo sumažintas iki 1939,05 Lt, neturtinės žalos atlyginimas – iki 10 000 Lt, valstybinio socialinio draudimo įmokos – iki 866,20 Lt; kita sprendimo dalis buvo palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija nesutiko su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad baudžiamojoje byloje priimtas išteisinamasis nuosprendis suteikia pagrindą preziumuoti asmens patraukimo baudžiamojon atsakomybėn, taip pat visų baudžiamojo proceso metu atliktų procesinių veiksmų, įskaitant ir kardomųjų priemonių taikymą, neteisėtumą. Teisėjų kolegija rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. sausio 29 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-34/2001, ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 7 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-183/2006, nurodydama, kad išteisinamasis nuosprendis yra teisingumo aktas teisiamajam, bet ne apkaltos aktas bylą tyrusiems pareigūnams. Toks nuosprendis savaime nėra pagrindas civilinėje byloje konstatuoti, jog baudžiamosios bylos iškėlimas ir visi su tam tikru kaltinimu susiję procesiniai veiksmai, taip pat taikytos procesinės prievartos priemonės buvo neteisėti. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad nei Kauno apygardos teismo 2003 m. balandžio 17 d. nuosprendyje, kuriuo ieškovas buvo išteisintas dėl kaltinimo pagal BK 275 straipsnio 3 dalį, nei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. lapkričio 18 d. nutartyje nėra tiesioginių teiginių apie neteisėtą baudžiamosios bylos iškėlimą ieškovui. Be to, išteisinamasis nuosprendis dėl to, kad nėra nusikaltimo sudėties priimamas tais atvejais, kai nustatoma, jog teisiamasis padarė veiką, dėl kurios vyko teisminis nagrinėjimas, tačiau ši veika nereiškia nusikaltimo padarymo, o išteisinimo teisinis pagrindas yra reikšminga aplinkybė civilinėje byloje sprendžiant klausimą dėl žalos atlyginimo pagal CK 6.272 straipsnio 1 dalį, t. y. ar tam tikri procesiniai veiksmai baudžiamojoje byloje laikytini neteisėtais. Įvertinusi byloje surinktų įrodymų visetą, teisėjų kolegija nusprendė, kad ieškovo byloje priimtas išteisinamasis nuosprendis savaime nelemia ieškovo reikalavimo pagrįstumo. Apeliacinės instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pradėjus baudžiamąjį persekiojimą nėra ir objektyviai negali būti žinomas bylos galutinis rezultatas. Sprendžiant dėl suėmimo skyrimo pagrįstumo, esminė sąlyga yra pagrįstas įsitikinimas, kad asmuo, kuriam skiriamas kardomasis kalinimas, yra padaręs nusikaltimą. Skiriant ieškovui suėmimą, jam buvo pareikšti kaltinimai inkriminuojant nusikaltimus, numatytus BK 275 straipsnio 3 dalyje ir 329 straipsnyje. Baudžiamosios bylos dalis, kuria ieškovas buvo nuteistas pagal 1961 m. redakcijos BK 329 straipsnį, buvo nutraukta, nustačius, kad minėta veika buvo dekriminalizuota (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas), tačiau tai nereiškia, kad ši veika jos padarymo bei kardomosios priemonės – suėmimo taikymo metu neturėjo nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Teisėjų kolegija nurodė, kad viena iš esminių suėmimo taikymo sąlygų yra pagrįstas įsitikinimas, kad asmuo, kuriam skiriamas kardomasis kalinimas, yra padaręs nusikaltimus, todėl sprendė, jog, priimant nutarimą dėl ieškovo suėmimo, teisinis pagrindas taikyti šią kardomąją priemonę egzistavo. Be to, galiojusiame BPK buvo įtvirtinta galimybė taikyti suėmimą esant pagal nurodytą BK straipsnį pareikštam kaltinimui. Teisėjų kolegija laikėsi nuomonės, kad baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu egzistavo realus faktinis ir teisinis pagrindas ieškovui skirti suėmimą, atsižvelgdama į ieškovo prašymą dėl jam skirtos kardomosios priemonės panaikinimo sprendusio teismo nutartyje nurodytus argumentus, t. y. kad ieškovas, būdamas laisvėje, gali trukdyti nustatyti byloje tiesą. Baudžiamosios bylos duomenys patvirtina, kad nukentėjusioji I. A. kreipėsi į tardymo organus ir teismą, teigdama, kad ieškovas ne kartą jai grasino nesikreipti į teisėsaugos institucijas dėl jos ieškovui paskolintų pinigų grąžinimo, be to, ieškovas nepateikė dokumentinę reviziją atlikusiam specialistui reikalingų dokumentų revizijai atlikti. Teisėjų kolegijos manymu, sprendžiant dėl ieškovui taikyto suėmimo pagrįstumo, svarbu tai, kad jo trukmė (turint omenyje tai, kad didžiąją suėmimo laiko dalį baudžiamoji byla buvo ją nagrinėjusio Kauno miesto apylinkės teismo žinioje) neviršijo nustatytų terminų bei buvo kelis kartus mažesnė nei baudžiamosios bylos nagrinėjimo laikas, be to, baudžiamosios bylos apimtis buvo didelė, bendra pareikštų ieškinio reikalavimų suma viršijo 800 000 Lt.

Apeliacinės instancijos teismas nusprendė, kad ieškovas turi teisę į žalos atlyginimą, atsižvelgdamas į tai, kad bylos nagrinėjimo metu egzistavęs faktinis bei teisinis pagrindas ieškovui taikyti suėmimą buvo realizuotas pažeidžiant (daugeliu atvejų – formaliai) BPK nuostatas. Ieškovui paskyrus kardomąją priemonę – suėmimą, nutartyje buvo nurodyta, kad ieškovas įvykdė ypatingai sunkius nusikaltimus, nors BK vartojama tik sunkaus nusikaltimo sąvoka. Ieškovo gynėjo skundai dėl šio procesinio veiksmo buvo išnagrinėti formaliai, tik informuojant, kad byla perduota nagrinėti Kauno miesto apylinkės teismui. Kauno miesto apylinkės teismo 1996 m. liepos 9 d. tvarkomasis posėdis įvyko nedalyvaujant kaltinamajam. Posėdyje dalyvavo V. G. gynėjas, kuris nepranešė teismui, kad pats kaltinamasis pageidauja dalyvauti posėdyje ir kad V. G. apie posėdžio vietą ir laiką nėra žinoma. Byloje nesant duomenų, kad ieškovui apie šį posėdį buvo pranešta, šią aplinkybę apeliacinės instancijos teismas laikė BPK 247 straipsnio pažeidimu. Kauno miesto apylinkės teismo 1996 m. spalio 11 d. nutartimi dėl baudžiamosios bylos grąžinimo tardymui papildyti, ieškovo suėmimo terminas buvo pratęstas dviem mėnesiams. Ir nors ši nutartis Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1996 m. gruodžio 17 d. nutartimi buvo panaikinta ir nebuvo vykdoma, o byla per visą nurodytą laiką liko teismo žinioje, kuris 1996 m. rugpjūčio 28 d. nutartimi, faktiškai atmesdamas ieškovo ir jo gynėjo prašymus, patvirtino suėmimo paskyrimo pagrįstumą, tam tikrą laiką, iki buvo priimta minėta Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1996 m. gruodžio 17 d. nutartis, procesinis pagrindas V. G. taikyti suėmimą buvo išnykęs. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, teigti, kad pasibaigus prokuroro sankcionuotam suėmimo terminui ieškovo suėmimas buvo neteisėtas, negalima, nes baudžiamoji byla tuo metu jau buvo teismo žinioje, o bylai esant teisme suėmimo termino pratęsti nereikėjo.

Teisėjų kolegija, spręsdama dėl reikalavimo priteisti per ieškovo suėmimo laikotarpį negautą darbo užmokestį, nurodė, kad šis reikalavimas gali būti patenkintas tik iš dalies, nes iš negauto darbo užmokesčio privalo būti atskaičiuotas fizinių asmenų pajamų mokestis ir socialinio draudimo įmokos. Tokiu atveju atlygintinos žalos dydis sudarytų 19 399,05 Lt. Apeliacinės instancijos teismas laikėsi nuomonės, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškovui priteisė 8662 Lt valstybinio socialinio draudimo įmokų. Reikalavimai dėl laiku neišmokėto darbo užmokesčio nuvertėjimo, susijusio su infliacija ir dėl prarastų galimybių investuoti lėšas, kurias ieškovas būtų galėjęs gauti dirbdamas, ir taip gauti papildomų pajamų, apeliacinės instancijos teismo buvo atmesti kaip neįrodyti. Teisėjų kolegija nurodė, kad sprendžiant byloje nagrinėjamą ginčą taikytinos ne darbo teisės, o civilinės teisės normos, skirtos civilinės atsakomybės teisiniam reglamentavimui. Nurodydama, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo priteisti ieškovui kompensacijos už nepanaudotas atostogas, teisėjų kolegija pabrėžė, kad ieškovui buvo priteistas per visą suėmimo laiką negauto atlyginimo dydžio žalos atlyginimas (CK 6.272 straipsnio 1 dalis), ir panaikino šią pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį.

Ieškovui atlygintinos turtinės žalos, susijusios su jam neišmokėtu darbo užmokesčiu (19 399,05 Lt), ir žalos, padarytos jo socialinėms garantijoms (8662 Lt), dydis, remiantis visiško nuostolių atlyginimo principu, buvo derinamas su nuostolių mažinimo doktrina (CK 6.282 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija tokios pozicijos laikėsi, atsižvelgdama į tai, kad baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu egzistavusio realaus teisinio ir faktinio pagrindo ieškovui taikyti kardomąjį kalinimą atsiradimą lėmė anksčiau nurodyti paties ieškovo veiksmai. Be to, byloje nenustačius tyčinio teisėsaugos institucijų pareigūnų veiksmų pobūdžio, teisėjų kolegija konstatavo ieškovo ir teisėsaugos institucijų pareigūnų mišrią kaltę ir padarė išvadą, kad dėl atsiradusios žalos daugiausia kaltas pats ieškovas. Tuo tarpu atsakovei dėl neteisėtų pareigūnų veiksmų tenka dešimtoji dalis atsakomybės, todėl ieškovui priteistinos turtinės žalos atlyginimas buvo sumažintas atitinkamai iki 1939,05 Lt ir 866,20 Lt.

Sprendžiant klausimą dėl ieškovui priteistinos neturtinės žalos atlyginimo dydžio, teisėjų kolegija atsižvelgė ir į bendruosius CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus kriterijus, ir į tai, kad ieškovas buvo teisiamas pirmą kartą, buvo apkaltintas sunkaus nusikaltimo padarymu, dėl neteisėto suėmimo buvo apribota jo judėjimo laisvė, taip pat į bendrą valstybės ekonominę padėtį, Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką šios kategorijos bylose. Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad baudžiamosios bylos iškėlimas ir jos pasekmės ieškovui galėjo sukelti didelių dvasinių išgyvenimų ir nepatogumų. Teisėjų kolegija pabrėžė, kad tiek ieškovo prašoma priteisti 667 920 Lt neturtinės žalos atlyginimo suma, tiek pirmosios instancijos teismo priteista 101 325 Lt neturtinės žalos atlyginimo suma gerokai viršija teismų praktikoje šios kategorijos bylose priteisiamas sumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugsėjo 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-390/2005, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-51/2005, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-196/2007). Teisėjų kolegija manė, kad neturtinės žalos atlyginimo dydis, atitinkantis konstitucinį teisingo žalos atlyginimo principą (Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalis), CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus neturtinės žalos nustatymo kriterijus, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką šios kategorijos bylose, yra 50 000 Lt, taikant mišrios atsakomybės principą, ieškovui turėtų būti priteistas 5000 Lt neturtinės žalos atlyginimas (CK 6.250 straipsnis, 6.282 straipsnio 1 dalis). Tačiau, atsižvelgdama į tai, kad neturtinė žala ieškovui padaryta neteisėtu suėmimu, bei remdamasi protingumo ir sąžiningumo principais (CK 1.5 straipsnis), teisėjų kolegija laikėsi nuomonės, kad yra pagrindas nukrypti nuo apskaičiuojant turtinės žalos dydį taikyto šalių mišrios civilinės atsakomybės laipsnio ir priteisti ieškovui 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas, remdamasis CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose įtvirtintais pagrindais peržiūrėti bylą kasacine tvarka, prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 25 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui, nurodydamas, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė materialinės teisės normas, įrodymų vertinimo ir įrodinėjimo taisykles, nukrypo nuo suformuotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos ir tai turėjo įtakos neišsamiam ir nevisapusiškam bylos išnagrinėjimui. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Apeliacinės instancijos teismas neteisėtai revizavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. vasario 25 d. nutartimi baudžiamojoje byloje nustatytus faktus, kurie nagrinėjamoje byloje turi prejudicinę reikšmę, neanalizuodamas ieškinyje ir ieškovo atsiliepime į atsakovės atstovų apeliacinius skundus išdėstytų argumentų. Baudžiamąją bylą išnagrinėjusiai teisėjų kolegijai konstatavus ieškovui inkriminuoto nusikaltimo sudėties nebuvimą, apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu egzistavo realus faktinis ir teisinis pagrindas ieškovui paskirti kardomąjį kalinimą – suėmimą ir nepagrįstai rėmėsi nuostolių mažinimo doktrina. Be to, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, kad suėmimo ieškovui skyrimo metu egzistavo teisinis pagrindas tokiai kardomajai priemonei taikyti, nes nutarimas skirti kardomąją priemonę buvo grindžiamas tik padarytų nusikaltimų kvalifikacija, nurodant, kad ieškovas įvykdė ypatingai sunkius nusikaltimus. Kasatorius nesutinka su teisėjų kolegijos išvada, kad šie pažeidimai yra tik formalaus pobūdžio, nes ypatingai sunkių nusikaltimų sąvokos galiojusiame baudžiamajame įstatyme nebuvo, todėl suėmimas negalėjo būti paskirtas remiantis tik veikos pavojingumu; be to, nurodant, jog ieškovas įvykdė nusikaltimus, buvo pažeista nekaltumo prezumpcija.

2. Darydama išvadą, kad ieškovui suėmimas buvo skirtas pagrįstai, teisėjų kolegija pažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles. Šią išvadą teisėjų kolegija grindė tuo, kad baudžiamojoje byloje dėl ieškovo priimtuose nuosprendžiuose nėra konstatuota, jog jo veika buvo nepagrįstai kvalifikuota pagal BK 329 straipsnį. Kasatorius pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas rėmėsi kasacine tvarka panaikintu Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. balandžio 17 d. nuosprendžiu, o Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. lapkričio 18 d. nutartyje ieškovui pareikšto kaltinimo pagal BK 329 straipsnį pagrįstumo ir teisėtumo klausimas nebuvo nagrinėjamas. Be to, apeliacinės instancijos teismas nesilaikė įrodymų sąsajumo taisyklės (CPK 180 straipsnis), nes išteisinimo pagrindas dėl ieškovui pareikšto kaltinimo pagal BK 275 straipsnio 3 dalį, įvardytas Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. balandžio 17 d. nuosprendyje ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. lapkričio 18 d. nutartyje, nėra susijęs su 1996 m. gegužės 13 d. ieškovui pareikštu kaltinimu, kurio pagrindu ieškovui buvo skirtas kardomasis kalinimas – suėmimas.

3. Apeliacinės instancijos teismas neužtikrino teisės į teisingą, nešališką ir nepriklausomą teismą, pažeidė draudimą peržengti apeliacinio skundo ribas (CPK 320 straipsnis), procesinės teisės normas, reglamentuojančias įrodymų tyrimą ir vertinimą, ribojančias teisę pateikti naujus įrodymus bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka metu. Kasatorius teigia, kad šiuos pažeidimus lėmė liudytojos I. A. apklausa, atlikta apeliacinės instancijos teismo iniciatyva, be to, nebuvo tikrinama, ar šios liudytojos parodymus patvirtina kiti byloje surinkti įrodymai.

4. Teisėjų kolegija nevertino kardomojo kalinimo – suėmimo taikymo pagrįstumo ir teisėtumo Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos ir Tarptautinio politinių ir pilietinių teisių pakto kontekste. Konvencijos 5 straipsnio, užtikrinančio teisę į žalos dėl neteisėto suėmimo ar sulaikymo atlyginimą, ir analogiškų Tarptautinio politinių ir pilietinių teisių pakto normų pažeidimas taikant suėmimą buvo pagrįsto įtarimo nebuvimas, kaltinamojo apklausos sankcionuojant suėmimą bei keičiant jo pagrindą neatlikimas, rungimosi principo pažeidimas, suėmimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimo nebuvimas. Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas nevertino kasatoriaus argumentų dėl kardomojo kalinimo – suėmimo taikymo procedūrų neteisėtumo nacionalinės teisės – galiojusio BPK ir Kardomojo kalinimo įstatymo – normų aspektu.

5. Apeliacinės instancijos teismo padaryta išvada, kad byloje nenustatyta tyčinio teisėsaugos institucijų veiksmų pobūdžio, sprendžiant klausimą dėl kardomosios priemonės taikymo ieškovui, padaryta nesilaikant įrodinėjimo taisyklių, nes nepagrįsta byloje surinktais įrodymais. Teisėsaugos institucijų pareigūnų savivalės požymius leidžia konstatuoti kardomosios priemonės taikymas įstatyme neįtvirtintu pagrindu, suėmimo paskyrimas nesant galiojančio procesinio dokumento, suėmimas buvo paskirtas užbaigus bylos parengtinį tyrimą, t. y. kai byloje jokie tyrimo veiksmai negalėjo būti atliekami. Kasaciniame skunde akcentuojama ir tai, kad sprendžiant byloje kilusį ginčą teisėsaugos institucijų pareigūnų kaltės klausimas nėra reikšmingas, nes CK 6.272 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta šių pareigūnų objektyvi atsakomybė.

6. Teisėjų kolegija nepagrįstai taikė nuostolių mažinimo doktriną (CK 6.282 straipsnio 1 dalis), nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos šios teisės normos taikymo ir aiškinimo praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. sausio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-34/2001, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. kovo 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2001, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. gruodžio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-1455/2002). Galimybė taikyti nuostolių mažinimo doktriną Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje siejama su dideliu kaltinamojo neatsargumu, t. y. savęs apkalbėjimu (prisipažinimu padarius nusikaltimą), parodymų keitimu, taip klaidinant tyrimą atliekančius pareigūnus ir vilkinant procesą. Tokių duomenų byloje nesant, kasatoriaus manymu, nebuvo pagrindo ieškovo ir teisėsaugos institucijų pareigūnų mišriai kaltei konstatuoti. Taikant nuostolių mažinimo doktriną, turėjo būti nurodyta, kokie ieškovo veiksmai ir kokiu mastu turėjo įtakos pareigūnų padarytiems procesinės teisės normų pažeidimams. Be to, teisėjų kolegija nenurodė, dėl kokių priežasčių dešimtoji dalis atsakomybės tenka atsakovei, o devynios dešimtosios – ieškovui.

7. Kasatoriaus manymu, apeliacinės instancijos teismo nutartis yra neteisėta, nes nustatant ieškovui padarytos neturtinės žalos dydį nebuvo vadovautasi konstituciniais teisinės valstybės ir teisingumo, visiško žalos atlyginimo bei protingumo, teisingumo, teisių ir pareigų vienovės principais. Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas nevertino priteistinos vidutinės neturtinės žalos atlyginimą didinančių kriterijų (CK 6.250 straipsnis), neatsižvelgė į Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką nustatant vidutinį atlygintinos žalos dydį panašiose bylose.

8. Teismai, atmesdami reikalavimą dėl žalos atlyginimo, susijusio su daugiau kaip 11 metų vėluojančiu darbo užmokesčiu už 1996 m. birželio mėn. – 1997 m. vasario mėn., priteisimo pažeidė visiško nuostolių atlyginimo ir teisingumo principus. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl delspinigių už negautą darbo užmokestį priteisimą, netinkamai taikė materialinės teisės normas, nurodydamas, kad ginčas turi būti sprendžiamas ne pagal darbo teisės, o pagal deliktinę atsakomybę reglamentuojančias teisės normas. Kasatoriaus teigimu, deliktinę atsakomybę reglamentuojančių teisės normų nėra draudžiama žalos dydžiui apskaičiuoti naudoti kitose teisės šakose įtvirtintas teisės normas, todėl ne dėl darbuotojo kaltės pavėluotai išmokėjus jam priklausantį darbo užmokestį kartu privalo būti sumokėti ir delspinigiai, kurių dydis reglamentuotas Delspinigių nustatymo už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą įstatyme.

9. Visiško nuostolių atlyginimo principas buvo pažeistas ir sprendžiant klausimą dėl žalos atlyginimo už prarastą teisę į apmokamas atostogas priteisimo. Kasatoriaus manymu, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, kad tai, jog ieškovas negalėjo pasinaudoti teise į poilsį, galima priskirti prie neturtinės žalos, be to, nepagrįstai laikė, kad sprendžiant šį klausimą taikytinos ne darbo teisės normos, o civilinę atsakomybę reglamentuojančios teisės normos. Teisė į apmokamas atostogas buvo numatyta kardomojo kalinimo – suėmimo laikotarpiu galiojusiame Atostogų įstatyme.

10. Apeliacinės instancijos teismas, keisdamas apeliaciniais skundais neskųstą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl darbo užmokesčio priteisimo, kuriuo pirmosios instancijos teismo ieškovui priteistas 28 500 Lt prarastas darbo užmokestis buvo sumažintas iki 19 399,05 Lt, peržengė apeliacinio skundo ribas (CPK 320 straipsnis), pažeidė teisę būti išklausytam teisme, t. y. vieną iš svarbiausių teisės į teisingą ir nešališką teismą sąlygų.

11. Apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo ieškovui priteisto prarasto darbo užmokesčio sumažinimą motyvavo pareiga iš priteistinos žalos atlyginimo – prarasto darbo užmokesčio sumos (bruto) išskaičiuoti gyventojų pajamų ir socialinio draudimo mokesčius bei ieškovui priteisti darbo užmokestį be mokesčių (neto). Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas vykdė įstatymo jam nepriskirtas – gyventojų pajamų mokestį ir socialinio draudimo įmokas išskaičiuojančio asmens – funkcijas, todėl pažeidė mokestinius ir socialinio draudimo santykius reglamentuojančias materialinės teisės normas. Valstybinio socialinio draudimo įstatyme nurodoma, kad draudžiamosios pajamos yra darbuotojui apskaičiuotas darbo užmokestis (bruto) ir jam prilygintos kitos išmokos. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismo ieškovui priteistas prarastas darbo užmokestis atskaičius mokesčius nėra draudžiamosios pajamos, ieškovo duomenys apdraustųjų įskaitos duomenų bazėje negalės būti koreguojami ir turės neigiamą įtaką ieškovo socialinėms garantijoms (pensijos dydžiui ir pan.). Apeliacinės instancijos teismas neatkreipė dėmesio, kad gyventojų pajamų mokesčio dydis, šio mokesčio sumokėjimo tvarka ieškovui taikyto suėmimo laikotarpiu 1996-1997 m. ir dabartinis gyventojų pajamų mokesčio mokėjimo tvarkos teisinis reglamentavimas nėra tapatūs.

Pareiškimu dėl prisidėjimo prie ieškovo pateikto kasacinio skundo trečiasis asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, nurodydama, kad sutinka su pateikto kasacinio skundo argumentais dėl netinkamo teisės normų, reglamentuojančių darbo užmokesčio ir gyventojų pajamų mokesčio bei valstybinio socialinio draudimo įmokų apskaičiavimą ir mokėjimą, taikymo, prašo šią kasacinio skundo dalį tenkinti – panaikinti minėtą Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 25 d. nutarties dalį ir priimti naują sprendimą, nustatant tikslią ieškovui priteisto bruto darbo užmokesčio sumą.

Atsiliepime į ieškovo pateiktą kasacinį skundą atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, teigia, kad ieškovo kasacinis skundas yra nepagrįstas, todėl nėra pagrindo jį tenkinti. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

1. Negalima sutikti su ieškovo teiginiais, kad nutarimas skirti kardomąją priemonę – suėmimą yra neteisėtas, nes ieškovas buvo išteisintas dėl jam inkriminuotų veikų padarymo. Atsakovės atstovė pažymi, kad išteisinamojo nuosprendžio priėmimas nepreziumuoja baudžiamojoje byloje atliktų veiksmų neteisėtumo. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką suėmimas yra teisėtas, kai jis grindžiamas procesiniu sprendimu ir esant pagrįstam įsitikinimui, kad suimamas asmuo yra padaręs nusikalstamą veiką. Atsiliepimą į kasacinį skundą pateikęs asmuo pažymi, kad kasatorius nepagrįstai teigia, jog apeliacinės instancijos teismas revizavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. vasario 25 d. nutartį, nėra pagrindo remtis šiame procesiniame sprendime išdėstytais motyvais analizuojant ieškovui 1996 m. gegužės 13 d. paskirtos kardomosios priemonės pagrįstumą.

2. Negalima pripažinti, kad bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu apklausus liudytoją I. A. buvo peržengtos apeliacinio skundo ribos. Atsakovės atstovų Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliaciniame skunde ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atsiliepime į apeliacinį skundą buvo aptarti I. A. parodymai, duoti baudžiamosios bylos tyrimo ir nagrinėjimo metu, todėl pagrindas apklausti I. A. egzistavo.

3. Nepagrįsti kasacinio skundo argumentai, kad ieškovui skiriant ir taikant suėmimą buvo pažeistos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 5 straipsnio 3 dalies nuostatos, kad suimtąjį turi apklausti įgaliotas pareigūnas. Lietuvos Respublikos padaryta išlyga dėl minėtos nuostatos įsigaliojimo galiojo iki 1996 m. birželio 21 d. Kadangi ieškovui kardomasis kalinimas buvo paskirtas 1996 m. gegužės 13 d., tai nėra pagrindo pripažinti, jog Konvencijos 5 straipsnio 3 dalis buvo pažeista.

4. Kasatorius nepagrįstai teigia, kad nuostolių mažinimo doktrina buvo taikyta be pagrindo. Nors atsakovės atstovės pateiktuose kasaciniuose skunduose prašo atmesti pareikštą ieškinį dėl žalos atlyginimo, nes nebuvo nustatytos visos būtinos civilinės atsakomybės sąlygos, tačiau, jei kasacinis teismas nesutiktų su atsakovės atstovių kasacinių skundų argumentais, atsakovės atstovė atkreipia dėmesį į tai, kad, siekiant būtinybę užtikrinti iš Konstitucijos kylantį teismų jurisprudencijos vienodumą (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas), reikia vadovautis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2006 m. birželio 7 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-183/2006, UAB „Naujapilė“ v. Lietuvos valstybė, kurioje sprendžiant žalos atlyginimo klausimą nuostolių mažinimo doktrina buvo taikoma.

Atsakovės atstovo Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pateiktame atsiliepime į ieškovo kasacinį skundą nurodoma, kad ieškovo kasacinis skundas yra nepagrįstas, todėl nėra pagrindo jį tenkinti. Atsiliepime į kasacinį skundą pateikti šie argumentai:

1. Nors kasatorius teigia, kad kardomasis kalinimas – suėmimas jam buvo skirtas neteisėtai, nes dėl jam inkriminuotų veikų padarymo jis buvo išteisintas, tačiau atsiliepimą į kasacinį skundą pateikęs asmuo pabrėžia, kad tokia pozicija nėra pagrįsta. Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje pripažįstama, kad įtarimo pagrįstumas būtinas tam, jog būtų galima pateisinti asmens suėmimą Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 5 straipsnio 1 dalies c punkto prasme ir yra ne tokio paties lygio, koks reikalingas pripažinti asmenį kaltu nusikaltimo padarymu. Dėl to faktai, keliantys tokį įtarimą, neturi būti tokie įtikinantys, kokie turėtų būti vėlesnėse baudžiamojo proceso stadijose. Tokios pačios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, nurodant, kad suėmimas iki nuosprendžio nėra bausmė už padarytą nusikaltimą, o procesinės prievartos priemonė, turinti specifinius uždavinius, kurių svarbiausias – užtikrinti tinkamą proceso vykdymą baudžiamojoje byloje, ištirti nusikaltimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2001 m. sausio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-34/2001).

2. Atsiliepime į kasacinį skundą nurodoma, kad ieškovui kardomasis kalinimas buvo paskirtas teisėtai, laikantis 1961 m. redakcijos BPK 104 straipsnyje, kuriame buvo nustatyta, jog suėmimo pagrindas yra pagrįstas manymas, kad įtariamasis slėpsis nuo tardymo ir teismo, trukdys nustatyti bylos tiesą, darys naujus nusikaltimus, išvardytų pagrindų. Ieškovo suėmimas buvo teisėtas, sankcionuotas procesiniais sprendimais, laikantis BPK nustatytos tvarkos, turint įrodymų, kurie sudarė pagrindą ieškovą įtarti nusikaltimo padarymu. Buvo atsižvelgta į tikėtinumą, kad ieškovas vengs ikiteisminio tyrimo, kliudys nustatyti bylos tiesą. Suėmimo pagrindai buvo susiję su pagrįstu manymu, kad ieškovas padarė nusikalstamas veikas. Be to, procesiniai dokumentai, kurių pagrindu ieškovui buvo paskirtas suėmimas, nebuvo panaikinti BPK tvarka.

Kasaciniais skundais atsakovės Lietuvos valstybės atstovės Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, remdamosi CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytais pagrindais peržiūrėti bylą kasacine tvarka, prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 25 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Kasaciniuose skunduose teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas, tenkindamas ieškinio reikalavimus dėl žalos atlyginimo priteisimo, pažeidė materialinės teisės normas (CK 6.246-6.250, 6.263, 6.272 straipsniai), nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo šios kategorijos bylose suformuotos vieningos teisės normų taikymo ir aiškinimo praktikos.

Kasatorės pažymi, kad valstybės pareiga atlyginti neteisėtais ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teisėjo ir teismo veiksmais padarytą žalą atsiranda tik tada, jei ji padaryta neteisėtais (priimtais pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką) minėtų pareigūnų veiksmais (procesiniais teisiniais aktais), kuriais remiantis taikomos procesinės prievartos priemonės baudžiamojo proceso srityje ir esant kitoms dviem sąlygoms – žalai ir priežastiniam ryšiui.

Kasaciniuose skunduose nurodoma, kad procesinės prievartos priemonės taikymo ieškovui metu egzistavo esminė sąlyga – pagrįstas įsitikinimas, kad asmuo, kuriam skiriamas kardomasis kalinimas, yra padaręs nusikaltimą. Tai atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, kad suėmimas yra teisėtas, kai jis grindžiamas procesiniu sprendimu ir esant pagrįstam įsitikinimui, kad suimamas asmuo yra padaręs nusikaltimą.

Kasaciniuose skunduose pažymima, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog suėmimas ieškovui buvo paskirtas teisėtai. Nenustačius veiksmų neteisėtumo, nebuvo teisinio pagrindo priteisti žalos atlyginimo dėl suėmimo, nes nėra visų būtinų sąlygų civilinei atsakomybei atsirasti. Be to, vien formalūs kardomosios priemonės skyrimo pažeidimai, tuo atveju, kai ši priemonė paskirta teisėtai, negali būti pagrindas priteisti žalos atlyginimą. Netgi nedidelės klaidos sankcionuojant suėmimą nedaro suėmimo neteisėto. Svarbiausia, kad vertinant pareigūnų veiksmų teisėtumą nebūtų nustatoma savavališkų teisėsaugos institucijų pareigūnų veiksmų bei piktnaudžiavimo teise (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1996 m. birželio 10 d. sprendimas, priimtas byloje Benham prieš Jungtinę Karalystę, 2000 m. liepos 31 d. sprendimas, priimtas byloje Jėčius prieš Lietuvą, 2000 m. vasario 29 d. sprendimas dėl priimtinumo, priimtas byloje Kamantauskas prieš Lietuvą; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. spalio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-895/2003, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-215/2006).

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovės Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija pareiškimais dėl prisidėjimo prie viena kitos pateikto kasacinio skundo, nurodydamos, kad sutinka su viena kitos pateikto kasacinio skundo argumentais, prašo viena kitos kasacinį skundą tenkinti – panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 25 d. nutartį ir ieškinį atmesti.

Pareiškimais dėl prisidėjimo prie atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, pateiktų kasacinių skundų atsakovės atstovas Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos teigia, kad sutinka su minėtų kasacinių skundų argumentais ir prašo kasacinius skundus tenkinti.

Atsiliepimais į atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, pateiktus kasacinius skundus ieškovas teigia, kad šie kasaciniai skundai yra nepagrįsti, todėl turėtų būti atmesti. Atsiliepimai į kasacinius skundus grindžiami šiais argumentais:

1. Kasaciniuose skunduose revizuojamos baudžiamąją bylą nagrinėjusio teismo galutiniu procesiniu sprendimu nustatytos aplinkybės. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. vasario 25 d. nutartyje konstatuota, kad ieškovui apkaltinti fizinių asmenų turto pasisavinimu byloje nebuvo jokių teisinių prielaidų, todėl kasacinio skundo teiginiai, kad nutarimas skirti suėmimą pagrįstas baudžiamojoje byloje surinktais duomenimis, yra priešingi baudžiamojoje byloje nustatytoms aplinkybėms.

2. Nors kasaciniuose skunduose teigiama, kad suėmimas ieškovui galėjo būti paskirtas vien tik dėl jam inkriminuoto nusikaltimo pavojingumo (1961 m. redakcijos BPK 104 straipsnio 2 dalis), tačiau ieškovas akcentuoja tai, kad ši sąlyga baudžiamojoje byloje neegzistavo. Ieškovui inkriminuotos veikos (patikėto fizinių asmenų turto pasisavinimas) juridinė kvalifikacija atitiko inkriminuotos veikos tariamo padarymo metu galiojusio 1961 m. redakcijos BK 152 straipsnį (sankcija – iki vienerių metų, kvalifikacija – nesunkus nusikaltimas), todėl šios veikos kvalifikavimas pagal vėliau įsigaliojusią BK 275 straipsnio 3 dalį nepakeitė veikos pavojingumo laipsnio (1961 m. redakcijos BK 7 straipsnis).

3. Nėra pagrindo pripažinti pagrįstais kasacinių skundų teiginių, kad taikant kardomąją priemonę – suėmimą padaryti baudžiamojo proceso teisės pažeidimai yra formalūs. Tokios pozicijos ieškovas laikosi, atsižvelgdamas į tai, kad skiriant šią priemonę buvo pažeisti esminiai baudžiamojo proceso teisės principai, nesilaikyta pagrindinių Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos bei Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto nuostatų.

4. Argumentai, kuriais remiantis, teigiama, kad ieškovas buvo sulaikytas ir suimtas procesinio sprendimo pagrindu, todėl toks kardomosios poveikio priemonės taikymas negali būti pripažintas neteisėtu, nėra pakankami, kad būtų galima daryti išvadą apie procesinių sprendimų teisėtumą.

5. Negalima pripažinti pagrįstais kasacinių skundų teiginių, kad baudžiamojoje byloje priimti procesiniai sprendimai dėl procesinės prievartos priemonių taikymo nebuvo panaikinti, nėra procesinių sprendimų, kuriuose būtų konstatuotas jų neteisėtumas, ir kurių pagrindu buvo padaryta išvada, jog nėra teisinio pagrindo juos pripažinti neteisėtais. Ieškovas pažymi, kad asmenų, kurių materialinės subjektinės teisės ar įstatymo saugomi interesai pažeisti ar ginčijami, interesų gynimą reglamentuoja procesinės teisės normos (CPK 2 straipsnis), kuriose neįtvirtintas reikalavimas, kad baudžiamojoje byloje priimtų procesinių sprendimų neteisėtumas būtų konstatuotas BPK tvarka.

6. Kardomasis kalinimas – suėmimas ieškovui 1996 m. gruodžio 11 d.-1997 m. vasario 7 d. laikotarpiu ieškovui buvo taikomas be jokio galiojančio procesinio dokumento. Nors atsakovės atstovės teigia, kad bylai esant teismo žinioje nėra privaloma atskirai pratęsinėti kardomosios priemonės taikymo ir kad teismo veiksmai papildomai nepratęsiant ieškovui suėmimo nebuvo neteisėti pagal tuo metu nustatytą teisinį reguliavimą, su tokia pozicija ieškovas nesutinka ir nurodo, kad tai vertintina kaip Konvencijos 1 straipsnio 1 dalies 1 punkto pažeidimas, kartu pabrėždamas tarptautinės teisės normų prioritetą nacionalinės teisės atžvilgiu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad suėmimas gali būti pripažintas teisėtu tik tuo atveju, jeigu jis buvo teisėtas tiek nacionalinės teisės, tiek ir Konvencijos požiūriu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. sausio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-34/2001, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. spalio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-895/2003, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugsėjo 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-390/2005).

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Kasaciniuose skunduose keliami klausimai dėl įstatymų, reglamentuojančių valstybės atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teisėjo ir teismo neteisėtų veiksmų, aiškinimo ir taikymo. Kasatoriai teigia, kad bylą nagrinėjęs teismas netinkamai taikė įstatymą spręsdamas dėl valstybės prievolės atlyginti žalą atsiradimo pagrindo ir atlygintinos žalos dydžio.

Dėl teisėsaugos institucijų veiksmų teisėtumo vertinimo

CK 6.272 straipsnio 1 dalyje nustatyta valstybės pareiga atlyginti žalą yra specialus civilinės deliktinės atsakomybės atvejis. Įstatymu nustatyta, kad valstybės atsakomybė atsiranda nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės; tai reiškia, kad civilinės atsakomybės teisiniam santykiui atsirasti pakanka trijų sąlygų: neteisėtų veiksmų, žalos fakto ir priežastinio ryšio. Iš esmės analogiškai šie teisiniai santykiai buvo reglamentuoti ieškovo suėmimo laiku galiojusio 1964 m. Civilinio kodekso 486 straipsnyje (1994 m. gegužės 17 d. įstatymo Nr. I-459 redakcija), kuriame buvo nustatyta valstybės pareiga visa apimtimi, nepriklausomai nuo kvotos, parengtinio tardymo, prokuratūros organų pareigūnų ir teismo kaltės, atlyginti žalą, fiziniam asmeniui padarytą dėl neteisėtų teisėsaugos institucijų veiksmų vykdant baudžiamąjį ar administracinį persekiojimą.

Neteisėti veiksmai, su kuriais įstatyme siejama valstybės prievolė atlyginti žalą (neteisėtas nuteisimas, neteisėtas suėmimas, neteisėtas sulaikymas, neteisėtas procesinės prievartos priemonių pritaikymas, neteisėtas administracinis areštas) yra procesiniai teisiniai veiksmai, tiesiogiai reglamentuojami baudžiamojo proceso ir administracinės teisės normų. Tuo tarpu iš šių veiksmų kilusi valstybės deliktinė atsakomybė yra civilinės teisės institutas. Tai lemia, kad civilinės atsakomybės taikymo atveju teisėsaugos institucijų veiksmų teisėtumo vertinimas nėra tapatus tų pačių veiksmų vertinimui baudžiamosios procesinės ar administracinės teisės požiūriu.

Esminiai kriterijai, pagal kuriuos turi būti vertinamas ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teisėjo ar teismo veiksmų teisėtumas sprendžiant dėl valstybės prievolės atlyginti žalą, yra suformuluoti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Europos žmogaus teisių teismo praktikoje. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje laikosi principinių nuostatų, kad išteisinamojo nuosprendžio priėmimas savaime nėra pripažįstamas pagrindu preziumuoti, kad baudžiamosios bylos iškėlimas ir visi su baudžiamuoju persekiojimu susiję procesiniai veiksmai buvo neteisėti; civilinės atsakomybės požiūriu reikšminga aplinkybė yra išteisinimo pagrindas; baudžiamųjų ar administracinių procesinių veiksmų teisėtumo patikrinimas šių teisės šakų normų nustatyta tvarka yra viena iš aplinkybių, kurias, laikydamasis civilinių procesinių įrodinėjimo taisyklių, turi įvertinti civilinę bylą dėl žalos atlyginimo nagrinėjantis teismas, konstatavęs esmines reikšmingas aplinkybes civilinėje byloje teismas gali padaryti priešingą išvadą negu padarytoji baudžiamojo ar administracinio proceso kontekste. Valstybės civilinė atsakomybė gali atsirasti ne tik dėl neteisėto teisėsaugos institucijų veikimo ar neteisėto neveikimo, bet ir tuo pagrindu, kad jų pareigūnai nevykdo bendrosios pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai (laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais ar neveikimu nepadarytų kitam asmeniui žalos) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2003 m. gegužės 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K- 7- 381/2003; išplėstinės teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-183/2006).

Neteisėtu suėmimu, sulaikymu ar areštu pažeidžiama neviena teisinė vertybė, visų pirma tai - asmens teisės į laisvę pažeidimas. Žmogaus laisvės neliečiamybės garantijos įtvirtintos Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, kaip aukščiausios galios valstybės teisės akte, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (toliau- ir Konvencija), Civilinio kodekso antrojoje knygoje, kituose teisės aktuose. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 20 straipsnyje imperatyviai nustatyta, kad niekas negali būti savavališkai sulaikytas arba laikomas suimtas, kad niekam neturi būti atimta laisvė kitaip, kaip tokiais pagrindais ir pagal tokias procedūras, kokias yra nustatęs įstatymas. Konvencijos 5 straipsnyje yra nustatytas išsamus sąrašas pagrindų, kuriais gali būti pateisinamas asmens laisvės atėmimas; šiose normose atspindėti bendrieji žmogaus teisių apribojimo teisėtumo kriterijai: toks ribojimas turi būti nustatytas įstatymu, jis turi būti būtinas apsaugoti svarbų visuomenės interesą bei atitikti priemonės ir tikslo proporcingumo principą. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija turi tarptautinės sutarties galią, tai yra tiesioginio taikymo teisės aktas, valstybės teisės aktų hierarchijoje užimantis aukštesnę vietą už nacionalinius įstatymus. Dėl to sprendžiant dėl asmens teisę į laisvę ribojančių valstybės institucijų veiksmų teisėtumo būtina taikyti Konvencijos nuostatas ir vadovautis šias nuostatas aiškinančia Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika. Kasaciniame skunde ieškovas teigia, kad bylą nagrinėję teismai pažeidė ir Tarptautinį politinių ir pilietinių teisių paktą, tačiau detaliau šio savo teiginio neargumentuoja. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad Tarptautinio politinių ir pilietinių teisių pakto 9 straipsnyje įtvirtintos asmens teisės į laisvę garantijos savo turiniu yra analogiškos Konvencijos 5 straipsnyje nustatytam reguliavimui, todėl ieškovo kasacinio skundo argumentų pagrįstumo Tarptautinio politinių ir pilietinių teisių pakto kontekste atskirai nenagrinėja.

Nagrinėjamoje byloje yra aktualus Konvencijos 5 straipsnio 1 dalies c punkte nustatytas asmens laisvės suvaržymo pagrindas – kai asmuo teisėtai suimamas ar sulaikomas, kad būtų pristatytas kompetentingai teismo institucijai, pagrįstai įtariant jį padarius nusikaltimą, ar kai pagrįstai manoma, jog būtina užkirsti kelią padaryti nusikaltimą arba manoma, kad jis gali pabėgti tokį nusikaltimą padaręs. Ši teisės norma turi būti taikoma kartu su Konvencijos 5 straipsnio 3 ir 4 dalyse įtvirtintomis sulaikymo ar suėmimo teisėtumo teisminės kontrolės garantijomis.

Ieškovo suėmimo metu galiojusio 1964 m. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (1994 m. liepos 19 d. įstatymo Nr.I-551 redakcija) 98, 104 straipsniuose buvo nustatyta, kad suėmimas kaip kardomoji priemonė gali būti taikomas tik teismo nutartimi, teisėjo nutarimu arba prokuroro sankcija (iki 1996 m. birželio 21 d.) bylose dėl nusikaltimų, už kuriuos įstatymas nustato laisvės atėmimo bausmę daugiau kaip vieneriems metams; įstatymu buvo reikalaujama sprendimą dėl suėmimo taikymo priimti tik įvertinus pareikštojo kaltinimo sunkumą, kaltinamojo asmenybę, tai, ar jis turi nuolatinę gyvenamąją vietą, tikėtinumą, kad kaltinamasis vengs tardymo ir teismo, taip pat kad jis kliudys nustatyti tiesą, kaltinamojo užsiėmimo rūšį, jo amžių, sveikatos būklę, šeiminę padėtį ir kitas aplinkybes, galinčias turėti reikšmės, sprendžiant kardomosios priemonės parinkimo klausimą.

Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje pripažįstama, kad pagrįsto įtarimo, kuris suprantamas kaip esantys (paaiškėję) faktai ar informacija, kurie pakankami objektyviam stebėtojui susidaryti nuomonę, jog įtariamasis gali būti padaręs nusikalstamą veiką, buvimas yra būtina (sine qua non) suėmimo (sulaikymo) teisėtumo sąlyga (Murray v. the United Kingdom, no. 14310/88, judgement of 28 October 1994; Labita v. Italy, no. 26772/95, judgement of 6 April 2000; kt.). Tačiau Europos Žmogaus Teisių Teismas laikosi pozicijos, kad, besitęsiant suėmimui, tik pagrįsto įtarimo griežčiausiai procesinės prievartos priemonei taikyti nepakanka, nes turi būti kiti pagrindai suėmimui taikyti. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje suformuoti keturi pagrindiniai reikšmingi ir pakankami besitęsiančio suėmimo pagrindai: pavojus, kad įtariamasis gali neatvykti į teismą; kad, būdamas laisvas, gali trukdyti vykdyti teisingumą; kad gali padaryti naujų nusikaltimų; kad gali sutrikdyti viešąją tvarką. Įvertinti, ar sprendimui dėl suėmimo priimti buvo pateikta pakankamai įrodymų, pirmiausia turi nacionalinės valdžios institucijos, būtent teismai. Suėmimo ir jo termino pagrindai turi būti reikšmingi ir pakankami, bet ne bendri ir abstraktūs, o teismo sprendimai šiais klausimais turi būti išsamiai motyvuoti ir pagrįsti konkrečiais su bylos aplinkybėmis susijusiais argumentais. Skirdamas suėmimą ir jį pratęsdamas, teismas turi apsvarstyti visus argumentus už ir prieš asmens laisvės suvaržymą bei suimti asmenį ar pratęsti suėmimo terminą tik įsitikinęs, kad tai būtina viešajam interesui apsaugoti (žr. Smirnova v. Russia, nos. 46133/99 and 48183/99, judgement of 24 July 2003; Becciev v. Moldova, no. 9190/03, judgement of 4 October 2005; Morkūnas v. Lithuania, no. 29798/02, decision of 12 April 2007; kt.). Sprendimas dėl asmens suėmimo turi būti priimamas laikantis teismo proceso rungtyniškumo principo, užtikrinant asmeniui teisę į veiksmingą gynybą (Graužinis v. Lithuania, no. 37975/97, judgement of October 2000; Garcia Alva v. Germany, no. 23541/94, judgement of 13 February 2001; cituotą sprendimą Smirnova v. Russia; kt.).

Įvertinusi bylos medžiagą teisėjų kolegija pripažįsta, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl ieškovo suėmimo teisėtumo, tinkamai taikė aptartąsias įstatymines ir teismų praktikos nuostatas, su šia ginčo dalimi susiję kasatorių argumentai pripažįstami nepagrįstais ir atmetami kaip neatitinkantys CPK 346 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų teismo sprendimo pakeitimo ar panaikinimo pagrindų. Abiejų bylos šalių kasaciniuose skunduose pateikiamas skirtingas tų pačių teismo konstatuotų aplinkybių ir sprendime padarytų išvadų vertinimas, todėl teisėjų kolegija dėl jų pasisako apibendrindama kasatorių teiginius. Atskirai pasisakytina, kad ieškovas nepagrįstai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, apklausdamas kaip liudytoją nukentėjusiąją I. A., peržengė apeliacijos ribas. Įrodymų tyrimas – tai apeliacinio skundo faktinio pagrindo patikrinimas ir negali būti vertinimas kaip bylos nagrinėjimo ribų peržengimas (CK 320, 314, 324 straipsniai).

Bylą nagrinėjęs teismas įvertino 2003 m. balandžio 17 d. Kauno apygardos teismo nuosprendžio ir 2003 m. lapkričio 18 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus nutarties priimtų ieškovo baudžiamojoje byloje, turinį ir nustatė, kad šiuose procesiniuose dokumentuose nėra konstatuota, jog baudžiamoji byla ieškovui buvo iškelta neteisėtai. Teismas atsižvelgė į ieškovo išteisinimo ir baudžiamosios bylos nutraukimo pagrindus: veikos dekriminalizavimą ir nusikaltimo sudėties nebuvimą, kurie reiškia, kad faktiniai veiksmai, kurių pagrindu buvo pradėtas baudžiamasis persekiojimas, išteisinus pareiškėją nėra paneigti. Teismas šią aplinkybę greta kitų bylos aplinkybių vertino kaip patvirtinančią pagrįsto įtarimo, kad ieškovas padarė nusikalstamas veikas, buvimą. Teismas taip pat atsižvelgė į tai, kad suėmimo skyrimo metu galiojusiuose baudžiamuosiuose procesiniuose įstatymuose buvo nustatyta galimybė taikyti griežčiausią kardomąją priemonę už nusikaltimus, kuriuos padaręs ieškovas buvo įtariamas. Be to, ištirtų įrodymų pagrindu teismas nustatė faktines aplinkybes, kad ieškovas bandė paveikti nukentėjusiąją ir vengė pateikti dokumentus, reikalingus baudžiamojoje byloje paskirtai dokumentinei revizijai atlikti, šie ieškovo veiksmai sudarė pagrindą teisėsaugos institucijoms manyti, kad jis gali trukdyti nustatyti byloje tiesą ir įvykdyti teisingumą. Nurodytų aplinkybių visumos pagrindu teismas padarė išvadą, kad egzistavo teisėtas pagrindas skirti ieškovui kardomąją priemonę – suėmimą.

Kartu teismas konstatavo, kad sprendžiant dėl ieškovo suėmimo pratęsimo buvo padaryta įstatymo pažeidimų: ieškovo gynėjo skundai buvo išnagrinėti formaliai ir atmesti tinkamai neargumentavus prioritetinio viešojo intereso buvimu. Motyvuojant suėmimo skyrimą buvo vartojamos įstatyme neįtvirtintos sąvokos, ieškovas nedalyvavo teismo posėdyje, kuriame buvo nagrinėtas jo skundas dėl suėmimo, taip pažeidžiant rungtyniškumo ir teisės į veiksmingą gynybą principus. Ieškovas apie du mėnesius buvo suimtas nesant dėl jo suėmimo pratęsimo konkretaus procesinio sprendimo, tai reiškia, kad šiuo laikotarpiu būtinybė ieškovą laikyti suėmus nebuvo tinkamai apsvarstyta ir argumentuota; nepaisant to, kad tokio procesinio sprendimo priėmimo po bylos perdavimo teismui baudžiamieji procesiniai įstatymai tiesiogiai nereikalavo, teisėsaugos institucijų pasyvumas šioje situacijoje vertintinas kaip neatitinkantis bendrųjų rūpestingumo ir atidumo reikalavimų savo veiksmais nepažeisti žmogaus teisių ir laisvių bei Konvencijos, kaip tiesioginio taikymo akto, 5 straipsnio nuostatų. Nurodytų aplinkybių pagrindu apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo teisėsaugos institucijų veiksmų neteisėtumą kaip pagrindą valstybės civilinei atsakomybei atsirasti.

Dėl atlygintinos žalos

CK 6.272 straipsnyje nustatyta, kad padaryta neteisėtu nuteisimu, neteisėtu suėmimu, neteisėtu sulaikymu, neteisėtu procesinės prievartos priemonių pritaikymu, neteisėtu administraciniu areštu turtinė ir neturtinė žala yra atlyginama visiškai. 1964 m. Civilinio kodekso 486 straipsnyje (1994 m. gegužės 17 d. įstatymo Nr. I-459 redakcija) buvo analogiškai įtvirtinta valstybės pareiga nukentėjusiajam atlyginti visą turtinę ir moralinę žalą.

Padarytos ir atlygintos žalos dydis valstybės deliktinės atsakomybės dėl neteisėtų teisėsaugos institucijų veiksmų atveju nustatomas pagal bendrąsias civilinės atsakomybės taisykles. Turtine žala pripažįstami tiesioginiai nuostoliai (asmens turto netekimas, sužalojimas, turėtos išlaidos) ir netiesioginiai nuostoliai (negautos dėl neteisėtų veiksmų pajamos) (CK 6.249 straipsnis, 1964 m. Civilinio kodekso 227, 496 straipsniai). Neturtinė žala gali pasireikšti dėl neteisėtų teisėsaugos institucijų veiksmų nukentėjusiojo patirtais neigiamais vidiniais išgyvenimais, fiziniu skausmu, reputacijos pablogėjimu ir kitais panašiais būdais (CK 6.250 straipsnio 1 dalis). Valstybės civilinės atsakomybės atveju atlyginama tik ta žala, kuri su neteisėtais veiksmais yra susijusiu priežastiniu ryšiu (gali būti laikoma valstybės institucijų veiksmų rezultatu). Atlygintinos žalos dydis gali būti mažinamas tuo pagrindu, jeigu paties nukentėjusio asmens didelis neatsargumas padėjo žalai atsirasti ar jai padidėti (CK 6.282 straipsnio 1 dalis, 1964 m. Civilinio kodekso 497 straipsnis). Nukentėjusio asmens dideliu neatsargumu gali būti pripažįstamas toks nukentėjusiojo elgesys, kai jis dėl savo nerūpestingumo, neatidumo ar aplaidumo sudarė prielaidas baudžiamajam persekiojimui prasidėti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr.3K-7-183/2006).

Teisėjų kolegija pripažįsta, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai taikė nuostolių mažinimo doktriną ir konstatavo didelį paties ieškovo nerūpestingumą, todėl atmeta su tuo susijusius kasacinio skundo argumentus. Apeliacinės instancijos teismas paties ieškovo kaltę konstatavo įvertinęs faktines aplinkybes, sudariusias realų faktinį ir teisinį suėmimo skyrimo pagrindą. Jau buvo minėta, kad ieškovas išteisintas pagrindais, kurie nepaneigia faktinių veiksmų, sudariusių prielaidas baudžiamajam persekiojimui inicijuoti. 2003 m. balandžio 17 d. Kauno apygardos teismo nuosprendžiu ir 2003 m. lapkričio 18 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus nutartimi nustatyta, kad ieškovas pažeidė tiesioginį įstatyminį draudimą atlikti finansines operacijas su užsienio valiuta. Ieškovas taip pat skolinosi iš daugelio asmenų lėšas, neįvertinęs jų grąžinimo galimybių, toks jo elgesys sudarė prielaidas nukentėjusių asmenų veiksmams ginant savo turtines teises ir interesus kreiptis į valdžios institucijas, tai savo ruožtu lėmė baudžiamosios bylos iškėlimą. Taip pat minėta, kad suėmimo paskyrimui turėjo įtakos ir paties ieškovo elgesys ikiteisminio tyrimo metu, ypač bandymai paveikti nukentėjusiąją.

Įvertinusi bylos medžiagą teisėjų kolegija atmeta ir kitus ieškovo kasacinio skundo argumentus dėl atlygintinos žalos dydžio. Apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas atlygintinos žalos dydį, pagrįstai taikė civilinę atsakomybę reglamentuojančias teisės normas. Ieškovo prašomas priteisti negautas darbo užmokestis CK 6.249 straipsnio 1 dalies prasme yra netiesioginiai nuostoliai – negautos pajamos. Negautomis pajamomis pagal įstatymą pripažįstamos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Ieškovui priteista iš valstybės žalos atlyginimo suma savo teisine prigimtimi nėra tapati negauto darbo užmokesčio priteisimui iš darbdavio. Nepagrįsti ieškovo teiginiai, kad jam turėtų būti priteista ne tik realaus darbo užmokesčio suma, bet ir atitinkama pajamų mokesčio bei socialinio draudimo mokesčio suma, nes šių lėšų gavėjai pagal įstatymą būtų valstybės ir socialinio draudimo biudžetai, o ne pats ieškovas. Galima pripažinti pagrįsta prielaidą, kad jeigu ieškovas nebūtų buvęs suimtas, jis būtų gavęs darbo užmokestį, tačiau nėra pagrindo prielaidai, kad kartu jam darbdavys būtų mokėjęs ir netesybas- delspinigius. Ieškovas suėmimo laikotarpiu nedirbo, todėl nepagrįstai reiškia reikalavimą dėl kompensacijos už nepanaudotas per šį laikotarpį atostogas; išteisinamojo nuosprendžio priėmimas nereiškia, kad savaime kaip neteisėtos anuliuojamos suėmimo taikymo teisinės pasekmės visose teisinių santykių, tarp jų ir darbo, srityse.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovo kasacinio skundo argumentai dėl priteisto žalos atlyginimo dydžio neatitikties teismų praktikai nėra tinkamai argumentuoti. Nustatydamas atlygintinos žalos dydį apeliacinės instancijos teismas vadovavosi nutartyje konkrečiai nurodytomis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimis šios kategorijos bylose. Įvertinusi faktines bylos aplinkybes teisėjų kolegija pripažįsta, kad apeliacinės instancijos teismo priteistas žalos atlyginimas yra teisingas.

Apeliaciniais skundais Lietuvos valstybei atstovaujančios institucijos prašė visiškai atmesti ieškovo ieškinį, todėl jo teiginiai, kad sumažindamas priteistos žalos dydį teismas išėjo už apeliacijos ribų, nepagrįsti.

Dėl nurodytų aplinkybių visumos teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra įstatyminio pagrindo pakeisti ar panaikinti skundžiamą sprendimą.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 25 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Zigmas Levickis

Gražina Davidonienė

Sigita Rudėnaitė