Dėl lėšų priteisimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-378/2008 (S)

Procesinio sprendimo kategorijos: 42.8, 63.1, 71, 114.3, 114.9.3.3, 114.9.3.4

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Zigmo Levickio (kolegijos pirmininkas), Gražinos Davidonienės ir Sigitos Rudėnaitės (pranešėja),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo R. U. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 18 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo R. U. ieškinį atsakovui S. K. dėl lėšų priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškinyje nurodoma, kad 2005 m. gegužės 9 d. ieškovas, atsakovas bei V. K. sudarė sutartį, kurios pagrindu ieškovas perdavė atsakovui 34 528 Lt vertybiniams popieriams pirkti. Atsakovas įsipareigojo vertybinius popierius įsigyti savo vardu ir juos apdrausti 100 proc. Sutartyje buvo numatyta, kad ji galioja vienerius metus, o perduotų piniginių sumų grąžinimas turi būti atliktas per 60 dienų po sutarties galiojimo pabaigos, t. y. iki 2006 m. liepos 9 d. Pasibaigus sutarties galiojimui, atsakovas pinigų negrąžino, todėl ieškovas prašė iš atsakovo priteisti 34 528 Lt.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė

Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2007 m. spalio 8 d. sprendimu ieškinys patenkintas – ieškovui iš atsakovo priteista 34 528 Lt ir 5 proc. dydžio palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Teismas sprendė, kad šalių sudarytos sutarties negalima priskirti nei vertybinių popierių pirkimo-pardavimo sutarčiai, nes ieškovas, kaip ir atsakovas, vertybinių popierių šia sutartimi nuosavybėn neįgijo (CK 6.305, 6.428 straipsniai), nei jungtinės veiklos sutarčiai, nes šalių bendra veikla nesukūrė bendro produkto ir neapima bendros veiklos. Teismas konstatavo, kad šalių sudaryta sutartis susijusi su piniginėmis prievolėmis ir yra terminuota. Šalių sudarytos sutarties terminas baigėsi, nes pagal sutarties sąlygas ji galiojo vienerius metus – iki 2006 m. gegužės 9 d., pinigai atsakovui pagal sutarties sąlygas turėjo būti grąžinti per 60 dienų pasibaigus sutarties galiojimui, t. y. iki 2006 m. liepos 9 d. (CK 6.978 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Atsakovas už jam perduotus pinigus vertybinių popierių nenupirko, o sudarė investicinę sutartį su Liberty bank. Dėl šios priežasties teismas padarė išvadą, kad atsakovas pažeidė šalių sudarytos sutarties sąlygas dėl lėšų investavimo. Darydamas išvadą, kad ieškinys yra pagrįstas, teismas pabrėžė, kad sudarytoje sutartyje nenustatyta jokių sąlygų, kurioms esant prievolė galėtų būti nevykdoma, atsakovas nepateikė įrodymų, kad jis sutarties negali įvykdyti dėl force majeure, be to, atsakovas, turėdamas patirties vertybinių popierių pirkimo, lėšų investavimo rinkoje, privalėjo numatyti, kad vertybinių popierių pirkimas, siekiant gauti 30 proc. pelną, yra rizikingas ir kad jo kontrahentas gali pažeisti sutartį. Tai, kad atsakovo kontrahentas – Liberty bank neturi finansinių išteklių tinkamam prievolių pagal investicinę sutartį įvykdymui, teismo teigimu, neatleidžia atsakovo nuo prievolės įvykdymo ieškovui.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 18 d. sprendimu Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo sprendimas panaikintas ir priimtas naujas sprendimas – ieškinys atmestas.

Teisėjų kolegija šalių sudarytą sutartį vertino kaip jungtinės veiklos sutartį (CK 6.969 straipsnis). Tokios pozicijos teisėjų kolegija laikėsi, atsižvelgdama į tai, kad sutartį sudarė trys asmenys – partneriai; sutartimi buvo įsipareigota veikti kartu – kooperuoti savo turtą; sutarties šalių interesai buvo nukreipti bendram tikslui pasiekti – gauti 30 proc. pelno. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad sutartis buvo sudaryta vienam iš asmenų negalint pasiekti užsibrėžto tikslo, t. y. neturint pakankamai lėšų sutartyje nustatyto dydžio pelnui gauti. Be to, sutartyje buvo numatyta, jog po sutarties pasibaigimo partneriai taps sukurto objekto – pelno bendraturčiais, nes joje buvo aptartas net pinigų išėmimo iš bankomato padengimo mokestis – proporcingai 2 proc. nuo pelno. Kaip nepagrįstas buvo atmestas ieškovo pateiktas argumentas, kad sutartimi atsakovas įsipareigojo atleisti ieškovą nuo galimų nuostolių kompensavimo ir todėl ši negali būti laikoma jungtinės veiklos sutartimi, nes būtų pažeista imperatyvi CK 6.974 straipsnio 2 dalies norma, kurioje draudžiamas susitarimas dėl vieno iš partnerių atleidimo nuo bendrų nuostolių atlyginimo. Sutarties pastabų 4 punkte nurodoma, jog pagal kontraktą kapitalas turi būti apdraustas 100 proc. Investicinėje sutartyje nurodyta, kad įmoką apdraudė PM Insurance S.A. (Montevideo, Urugvajus), tačiau, teisėjų kolegijos teigimu, tai nesuteikia pagrindo daryti išvadą, kad ieškovas atleidžiamas nuo nuostolių, nes draudimas ir atleidimas nuo nuostolių nėra tapatūs civilinės teisės institutai.

Apeliacinės instancijos teismas nesutiko su argumentu, kad atsakovui perduoti įnašai tapo jo nuosavybė (CK 6.971 straipsnis), nurodydamas, jog CK 6.972 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta galimybė vienam partneriui sudaryti sandorį visų partnerių interesais savo vardu. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad bankui grąžinus investuotas lėšas ieškovas šalių sudarytos sutarties pagrindu galės reikalauti iš atsakovo jam priklausančios pinigų dalies.

Teisėjų kolegija nurodė, kad sudarytos sutarties nėra pagrindo kvalifikuoti kaip tikslinės paskolos sutarties, nes šalys aiškiai išreiškė savo valią kartu dalyvauti perkant vertybinius popierius, o ne paskolinti atsakovui pinigų, šalių atsakovui perduoti pinigai buvo įvardijami įnašais, todėl teigiant, kad sutartis, kuria buvo susitarta kartu dalyvauti perkant vertybinius popierius ir proporcingai įnašo dydžiui gauti pelno, yra paskolos sutartis, būtų pažeistas sąžiningumo principas.

Apeliacinės instancijos teismas nesutiko su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad atsakovas, nepirkdamas vertybinių popierių, o sudarydamas investicinę sutartį, pažeidė šalių sudarytos sutarties sąlygas. 2005 m. gegužės 9 d. sutartimi šalys susitarė kartu dalyvauti perkant vertybinius popierius pagal paraišką Nr. 601878, byloje esantys įrodymai patvirtina, kad atsakovas įvykdė kitų sandorio šalių pavedimą, t. y. užpildė paraišką (application Nr. 601878), pervedė pinigus ir atitinkamai gavo investicinę sutartį Nr. 0005965, kurioje, be kita ko, nurodytas ir paraiškos formos numeris, įrodantis, kad investicinė sutartis sudaryta užpildžius paraišką (application) Nr. 601878. Teisėjų kolegijos manymu, tai, kad šalys tarpusavio sutartimi investicinę sutartį įvardijo vertybiniu popieriumi, laikytina sutarties sąvokos netikslumu, nekeičiančiu sutarties, kuria buvo siekiama investuoti pagal paraišką Nr. 601878, esmės. Be to, liudytojų parodymais buvo nustatyta, kad prieš sudarydamos sutartį šalys konsultavosi su trečiaisiais asmenimis dėl sandorio esmės. Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegijos nuomone, atsakomybė už nesėkmingą sandorį negali būti perkelta vien atsakovui, turi būti taikoma CK 6.974 straipsnio 1 dalis, kurioje nustatyta, kad, nesant susitarimo dėl nuostolių paskirstymo, kiekvienas partneris atsako už bendrus nuostolius proporcingai savo dalies dydžiui.

Teisėjų kolegija nesutiko su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad šalių sudarytos sutarties terminas yra pasibaigęs ir pažymėjo, jog jungtinės veiklos sutarties terminas paprastai priklauso nuo jos tikslo. Apeliacinės instancijos teismas akcentavo tai, kad sutartyje nurodyta, jog ji galioja pagal sutarties sąlygas vienerius metus, pinigų grąžinimas turi būti atliktas per 60 dienų pasibaigus sutarties galiojimui, todėl nusprendė, kad ginčo sutarties galiojimas yra susietas ne tik su tikslu – pelno gavimu ir paskirstymu, bet ir su investicinės sutarties galiojimo pasibaigimu. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad ieškovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad investicinė sutartis yra pasibaigusi ir kad atsakovas turi prievolę grąžinti įnašą bei pelną, nurodė, kad nėra pagrindo konstatuoti, kad šalių sutartiniai santykiai būtų pasibaigę. Tokios pozicijos teisėjų kolegija laikėsi ir dėl byloje esančių duomenų, iš kurių galima spręsti, kad investicinės sutarties galiojimo terminas buvo pakeistas be atsakovo valios dėl Liberty bank finansinių sunkumų.

Atmesdama ieškinio reikalavimus, teisėjų kolegija pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nusprendė, jog atsakovas yra patyręs investuotojas ir todėl turi prisiimti atsakomybę, nes tokia išvada padaryta nesant įrodymų, patvirtinančių apelianto patirtį minėtose srityse.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas R. U., remdamasis CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose įtvirtintais pagrindais peržiūrėti bylą kasacine tvarka, prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 18 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2007 m. spalio 8 d. sprendimą, nurodydamas, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė materialinės teisės normas, įrodymų vertinimo ir įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisykles, nukrypo nuo suformuotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos ir tai turėjo įtakos neteisėto sprendimo priėmimui. Kasacinis skundas grindžiamas šiais teisiniais argumentais:

1. Apeliacinės instancijos teismas nesilaikė sutarčių aiškinimo taisyklių (CK 6.193 straipsnis). Šalių sudarytos sutarties aiškinimui taikydamas tik lingvistinį metodą, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai šalių teisinius santykius kvalifikavo kaip jungtinę veiklą ir pripažino, kad, nesant susitarimo dėl nuostolių paskirstymo, kiekvienas partneris už bendrus nuostolius atsako proporcingai savo dalies dydžiui. Kasaciniame skunde nurodoma, kad sutartis būtina aiškinti sąžiningai, atsižvelgti į abiejų šalių ketinimus, analizuoti visą sutartį, o ne atskiras jos dalis, be to, būtina vadovautis teisingumo ir protingumo principais. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad, kilus ginčui dėl sutarties turinio bei jos sąlygų, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, o ne vien remiantis pažodiniu sutarties teksto aiškinimu. Sutarties sąlygos turi būti aiškinamos, atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. rugsėjo 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-424/2004). Konkrečių sutartinių santykių tikslą būtina vertinti atsižvelgiant į tai, ar ginčo šalys yra pelno siekiantys asmenys. Komercinės veiklos specifika reikalauja, kad komercinės veiklos subjektai savo valią dėl sutarties sudarymo išreikštų operatyviai ir nedviprasmiškai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugsėjo 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-406/2005).

Kasatorius akcentuoja, kad apeliacinės instancijos teismas privalėjo vertinti kiekvienos iš sutarties šalių teisinę padėtį prieš sudarant sutartį ir šalių tikruosius tikslus, dėl kurių buvo sudaryta sutartis. Sutartis buvo sudaryta atsakovo iniciatyva, šiam įtikinus ieškovą, kad investicijos bus sėkmingos ir kad atsakovui patikėta pinigų suma bus grąžinta. Kasatorius teigia, kad, sudarydamas sutartį, jis siekė nustatytam terminui perduoti atsakovui tam tikrą pinigų sumą vertybiniams popieriams pirkti, o praėjus metams minėtą pinigų sumą atgauti su 30 proc. palūkanomis. Ieškovas neprisiėmė pradinio kapitalo praradimo rizikos, todėl atsakovas įsipareigojo pradinį kapitalą apdrausti. Kasaciniame skunde teigiama, kad sutartimi šalys nesiekė jokio bendro tikslo, nevykdė bendros veiklos, todėl nebuvo pagrindo sudarytai sutarčiai taikyti jungtinę veiklą reglamentuojančių teisės normų. Kasatoriaus teigimu, ginčo sutartis turi daugiau tikslinės paskolos sutarties bruožų.

2. Apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas ginčo sutartį jungtinės veiklos sutartimi, neatsižvelgė į tai, kad sutarties tekstą rengė atsakovas. CK 6.193 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kai abejojama dėl sutarties sąlygų, jos turi būti aiškinamos tas sąlygas pasiūliosios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai. Sutartyje nenumatyta jokia šalių bendra veikla – atsakovas įsipareigojo savo vardu ir savo rizika nupirkti vertybinius popierius iš jam žinomo užsienio valstybės banko ir suteikė garantijas, kad ieškovas nepatirs nuostolių. Susitarimas, kuris visiškai atleidžia vieną iš partnerių nuo bendrų išlaidų ar nuostolių padengimo, negalioja (CK 6.974 straipsnio 2 dalis). Kasatorius teigia, kad nors tai buvo įforminta kaip įsipareigojimas apdrausti investuojamas lėšas, tačiau iš tiesų tai reiškė asmeninę atsakovo garantiją užtikrinti lėšų saugumą. Apeliacinės instancijos teismas į šias aplinkybes neatsižvelgė ir, pripažindamas ginčo sutartį jungtinės veiklos sutartimi, pažeidė CK 6.974 straipsnio 2 dalyje nustatytą draudimą jungtinės veiklos šalims susitarti dėl atleidimo nuo veiklos nuostolių.

3. Kasatoriaus manymu, ginčo sutartis vertintina kaip artima tikslinei paskolai sutartis. Ieškovo perduotos lėšos perėjo atsakovo nuosavybėn. Tai patvirtina Investicinės sutarties Nr. 0005965 tekstas, kuriame nurodyta, kad savininkas yra atsakovas. Atsakovo teisių perėmėja yra atsakovo sutuoktinė A. K.. Kasaciniame skunde pabrėžiama, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2005 m. vasario 7 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2004, yra nurodžiusi, kad atsakovo įsipareigojimas grąžinti ieškovui iš jo gautą pinigų sumą rodo, kad tai nebuvo jungtinės veiklos sutartis, kuria partnerių įneštas turtas kooperuojamas ir tampa bendrąja daline nuosavybe. Be to, ieškovas, nebūdamas sutarties su Liberty bank šalis, neturi teisinio pagrindo reikalauti investuotų pinigų grąžinimo, o atsakovui įsipareigojus nustatytu laiku grąžinti ieškovui perduotą pinigų sumą, atsakovas negali remtis banko finansiniais sunkumais ir jungtinės veiklos sutarties nuostatomis.

4. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė CK nuostatas, reglamentuojančias sutarčių vykdymą, todėl nepagrįstai pripažino, kad sutartis buvo įvykdyta tinkamai. Pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvada, kad atsakovas pažeidė sutarties sąlygas dėl lėšų investavimo, nes už perduotus pinigus nenupirko vertybinių popierių, o sudarė investicinę sutartį. Atsakovui iš esmės pažeidus sutartinius įsipareigojimus, kasatoriaus teigimu, yra pagrindas ieškinį tenkinti. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai ignoravo skirtumą tarp vertybinių popierių pirkimo ir investicinių sutarčių sudarymo. Kasatorius pabrėžia, kad, įsigydamas vertybinių popierių, amuo įgyja nuosavybės teisę į juos ir gali šiais nevaržomai disponuoti. Atsakovas netinkamai įvykdė ir sutartinius įsipareigojimus, susijusius su pelno dydžiu. Šalių buvo susitarta dėl 30 proc. pelno, tuo tarpu investavimo sutartyje numatytas 40 proc. pelnas. Tai, kasatoriaus teigimu, galėjo turėti įtakos investuotų lėšų praradimo rizikos padidėjimui.

5. Kasaciniame skunde akcentuojami bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu padaryti procesinės teisės normų – rungimosi principo (CPK 12 straipsnis), įrodymų vertinimo ir įrodinėjimo pareigos paskirstymo šalims (CPK 178, 185 straipsniai) – pažeidimai, lėmę sprendimo neteisėtumą. Apeliacinės instancijos teismas sprendimą grindė atsakovo pateiktų rašytinių dokumentų tinkamai nepatvirtintais nuorašais. Kadangi tarptautinio mokėjimo pavedimas, jo sąlygos, investicinė sutartis, Liberty bank programų įsigijimo bendrosios sąlygos, Liberty bank laiškų kopijos, mokėjimo išdėstymo grafikai neatitinka CPK 114 ir 198 straipsnių reikalavimų, tai apeliacinės instancijos teismas negalėjo vadovautis šiais dokumentais ir laikyti įrodytais juose nuorodytų faktų. Be to, apeliacinės instancijos teismas sprendimą grindė ir paraiška Nr. 601878, kuri į bylą visai nebuvo pateikta. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis procesinės teisės normų reikalavimų neatitinkančiais rašytinių dokumentų nuorašais, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. gruodžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-1005/2003). Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovas būtų iš tiesų pervedęs 35 000 eurų Liberty bank, byloje nėra draudimo sutarties, kurios pagrindu būtų galima pripažinti, kad atsakovas apdraudė jam patikėtas lėšas, nėra įrodymų, kad Liberty bank arba draudimo įmonė negrąžino atsakovui įneštų lėšų.

Apeliacinės instancijos teismas pažeidė įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisykles, nurodęs, kad ieškovas nepateikė įrodymų apie investicinės sutarties pasibaigimą ir atsakovo prievolės grąžinti įnašą bei pelną ieškovui galiojimą. Kasatoriaus teigimu, investicinėje sutartyje nurodytas 12 mėnesių sutarties galiojimo terminas, todėl įrodinėjimo našta, kad sutartis nėra pasibaigusi, buvo nepagrįstai perkelta kasatoriui.

Apeliacinės instancijos teismas nesilaikė įrodymų vertinimo taisyklių (CPK 185 straipsnis) ir be pagrindo nevertino ieškovo paaiškinimų ir liudytojo V. K. parodymų apie ginčo sutarties sudarymo ir vykdymo aplinkybes, tikruosius šalių ketinimus, nors šie buvo nuoseklūs, bylos nagrinėjimo metu nesikeitė, juos patvirtino kiti byloje esantys įrodymai. Apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad atsakovas turi investavimo patirties (šią aplinkybę pripažino pats atsakovas, patvirtina liudytojos I. Šaltis parodymai), todėl, kasatoriaus manymu, turi prisiimti atsakomybę.

Atsiliepime į ieškovo pateiktą kasacinį skundą atsakovas S. K. teigia, kad ieškovo kasacinis skundas yra nepagrįstas, todėl jo tenkinti nėra pagrindo. Atsiliepime į kasacinį skundą nurodoma:

1. Negalima sutikti su kasacinio skundo argumentu, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė sutarčių aiškinimo taisykles ir neteisingai kvalifikavo šalių teisinius santykius kaip jungtinę veiklą. Ieškovas atkreipia dėmesį į tai, kad sutarties aiškinimas yra fakto klausimas, o faktinių aplinkybių nustatymas – pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų prerogatyva (CPK 353 straipsnio 1 dalis).

Atsiliepime į kasacinį skundą teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog ginčo sutartis atitinka jungtinės veiklos sutarties požymius. Nepagrįstas kasatoriaus teiginys, kad ginčo sutartis laikytina paskolos sutartimi, nes pinigai buvo perduoti atsakovo nuosavybėn. Ieškovas pažymi, kad tokios sąlygos ginčo sutartyje nėra. Sutartyje nustatyta, kad vertybinius popierius šalys įpareigoja atsakovą nupirkti savo vardu. Tai, kad jungtinės veiklos dalyviai įpareigoja trečiąjį asmenį savo vardu atlikti tam tikrus veiksmus santykiuose su trečiaisiais asmenimis, yra įprasta jungtinės veiklos sutartyse (CK 6.972 straipsnio 2 dalis). Kasatoriaus nurodoma aplinkybė, kad investicinėje sutartyje naudos gavėja nurodyta atsakovo sutuoktinė, taip pat nereiškia pinigų perdavimo atsakovo nuosavybėn.

2. Nepagrįstas kasacinio skundo teiginys, kad atsakovas kasatoriui suteikė garantiją. Kasatorius nepagrįstai teigia, kad atsakovas atleido kasatorių ir liudytoją V. K. nuo nuostolių rizikos ir garantavo investuojamos sumos grąžinimą nepriklausomai nuo investavimo sėkmės. Šalių sutarties 4 punkte nustatyta, kad kapitalas turi būti apdraustas 100 proc., o tai nereiškia, kad atsakovas atleido kasatorių nuo bendrų nuostolių ar išlaidų, negarantavo besąlygiško investuotų lėšų grąžinimo nepriklausomai nuo investavimo sėkmės, atsakovas taip pat neįsipareigojo pats asmeniškai apdrausti investuotų lėšų. Emitentas investuotus pinigus turėjo apdrausti 100 proc. ir tai buvo padaryta, nes įmoką apdraudė PM Insurance S. A.

3. Apeliacinės instancijos teismas, aiškindamas ginčo sutartį, teisingai atskleidė tikruosius šalių ketinimus ir nurodė, kad tikroji šalių valia buvo pinigų investavimas į Liberty bank vertybinius popierius ir grąžos gavimas.

Kasatorius, teigdamas, kad šalių sudaryta sutartis turi būti vertinama kaip paskolos sutartis, be pagrindo remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 7 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2005, pateiktais išiaškinimais, nes nurodytos ir nagrinėjamos bylos ratio decidendi nesutampa.

4. Nėra pagrindo teigti, kad atsakovas pažeidė sutarties sąlygas, nes nenupirko vertybinių popierių o sudarė investicinę sutartį su emitentu Liberty bank pagal paraišką Nr. 601878. Vertybiniais popieriais laikomi ne tik vekseliai, čekiai, obligacijos, bet ir kiti finansiniai ar investiciniai instrumentai, susiję su bankinininkyste, investiciniais fondais. Atsakovo sudaryta investicinė sutartis yra vertybinis popierius, todėl atsakovas, sudarydamas šią sutartį, nepažeidė ginčo sutarties sąlygos nupirkti vertybinius popierius.

5. Sudarydamas investicinę sutartį, kurioje numatytas ne 30 proc., kaip nurodyta ginčo sutartyje, o 40 proc. pelnas, atsakovas nepažeidė sutarties sąlygų, nes dėl viršutinės galimo pelno ribos nebuvo susitarta. Be to, negalima sutikti, kad 40 proc. investicinės sutarties metinis pelningumas padidino investuoto kapitalo praradimo riziką, nes investicinės sutarties sudarymo metu 40 proc. investicijų grąža buvo įprasta.

6. Bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu nebuvo pažeistos procesinės teisės normos, reglamentuojančos įrodinėjimo pareigos paskirstymo, įrodymų vertinimo ir įrodymų leistinumo taisykles. Atsakovas pabrėžia, kad, ieškovui teigiant, jog ginčo sutartis yra tikslinė paskolos sutartis, pareiga pateikti tokių aplinkybių egzistavimą patvirtinančius įrodymus tenka ieškovui.

Kasaciniame skunde nepagrįstai nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė įrodymų leistinumo taisykles, nes rėmėsi rašytiniais įrodymais, kurie nebuvo patvirtinti CPK 114 straipsnyje nustatyta tvarka. Šis argumentas, atsakovo teigimu, negali būti kasacijos dalykas, nes kasacinis teismas nenagrinėja faktinių bylos aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis), be to, šis klausimas buvo iškeltas tik po to, kai buvo priimtas kasatoriui nepalankus apeliacinės instancijos teismo sprendimas. CPK 347 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas draudimas remtis naujais įrodymais bei aplinkybėmis, kurie nebuvo nagrinėti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Kasaciniame skunde keliami teisės aiškinimo ir taikymo klausimai, susiję su sutarčių aiškinimu, paskolos ir jungtinės veiklos sutarčių atribojimu bei įrodinėjimo taisyklėmis civiliniame procese. Šie klausimai sudaro kasacinio teismo nagrinėjimo dalyką byloje.

Civiliniai teisiniai santykiai grindžiami sutarties laisvės principu (CK 1.2 straipsnis). Šis principas reiškia, kad civilinių teisinių santykių dalyviai yra laisvi spręsti, ar sudaryti sutartį, gali savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, taip pat sudaryti sutartis, kurių CK tiesiogiai nenumatyta, jeigu tai neprieštarauja įstatymui (CK 6.156 straipsnis). Sutarties laisvės ribos yra imperatyviosios teisės normos, kurių galiojimo ir taikymo sutarties šalys negali pakeisti ar panaikinti (CK 6.157 straipsnis).

Sutartis yra dvišalis arba daugiašalis sandoris, t. y. dviejų ar daugiau ją sudarančių asmenų suderintos valios, nukreiptos sukurti, pakeisti ar panaikinti civilines teises ar pareigas, išraiška. Sutarties sudarymo priežastis paprastai yra ją sudarančių asmenų poreikiai ir interesai, kurie formuoja vidinę sutarties dalyvių valią (ketinimus) ir nulemia jos teisinį tikslą bei pobūdį. Įstatymo nereikalaujama, kad sutartį sudarantys asmenys naudotų tikslius teisinius terminus pavadindami sutartį ir nustatydami jos sąlygas, tačiau teisinio sutarties kvalifikavimo klausimas tampa aktualus tada, kai iš sutartinių teisinių santykių kyla ginčas; nuo to, kokie materialiniai įstatymai taikomi sutartiniams santykiams, paprastai priklauso jos šalių tarpusavio teisių ir pareigų turinys.

Sutartinių teisinių santykių kvalifikavimui visų pirma būtina nustatyti tikrąjį sutarties turinį, t. y. sutartį išaiškinti. Įstatyminės sutarčių aiškinimo taisyklės įtvirtintos CK XIV skyriuje ir reikalauja sutartį aiškinti laikantis sąžiningumo principo ir prioritetiškai siekiant nustatyti tikruosius sutarties šalių ketinimus, pažodinio sutarties teksto aiškinimo nepakanka; jeigu šalių tikrų ketinimų negalima nustatyti, tai sutartis turi būti aiškinama atsižvelgiant į tai, kokią prasmę jai tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys; visos sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes, aiškinant sutartį, reikia atsižvelgti ir į įprastines sąlygas, nors jos sutartyje nenurodytos; jeigu abejojama dėl sąvokų, kurios gali turėti kelias reikšmes, šioms sąvokoms priskiriama priimtiniausia, atsižvelgiant į tos sutarties prigimtį, esmę bei jos dalyką, reikšmė; kai abejojama dėl sutarties sąlygų, jos aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai; aiškinant sutartį, taip pat turi būti atsižvelgiama į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių tarpusavio santykių praktiką, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir papročius. Formuodamas teismų praktiką sutarčių aiškinimo klausimais Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad, aiškinant sutartį, būtina vadovautis ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais. Tai reiškia, kad sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugsėjo 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-406/2005; 2007 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-203/2007; 2008 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-231/2008, kt.).

Įvertinusi skundžiamo teismo sprendimo motyvus teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai dėl sutarčių aiškinimo taisyklių pažeidimo yra nepagrįsti. Priešingai negu teigia kasatorius, apeliacinės instancijos teismas neapsiribojo lingvistiniu sutarties aiškinimu. Teismas aiškindamas sutartį vertino sutarties sąlygų visumą ir jų tarpusavio ryšį (sutartyje įvardytą bendrą dalyvių tikslą gauti pelną iš apjungtų ir investuotų į banką lėšų, susitarimą kartu dalyvauti atsakovo vardu perkant vertybinius popierius, dalyvių įnašų nustatymą, susitarimą pasidalyti pinigų išgryninimo išlaidas ir kt.), sutarties nuostatų turinį aiškino atsižvelgdamas į įprastinę teisinėje praktikoje joms suteikiamą reikšmę ir teismų praktikos išaiškinimus dėl jungtinės veiklos sutarčių kvalifikavimo kriterijų. Teismas taip pat atsižvelgė į šalių elgesį ikisutartiniu laikotarpiu (nustatė, kad prieš sudarydamos sutartį šalys konsultavosi su investicijų specialistais, sutartį sudarė pagal iš anksto parengtą investavimo prašymą (application Nr. 601878). Aiškindamas ginčo sutartį teismas taikė sąžiningumo principą ir padarė išvadą, kad šiam principui prieštarautų aiškinimas, kad investicinės veiklos rizika tenka tik vienam iš bendros veiklos dalyvių.

Nustatęs tikruosius šalių ketinimus, skundžiamu sprendimu teismas ginčo sutartį kvalifikavo kaip jungtinės veiklos sutartį ir šalių ginčui spręsti taikė CK šeštosios knygos LI skyriaus normas. Kasatorius su tokiu teismo vertinimu nesutinka ir teigia, kad ginčo sutartis yra tikslinės paskolos sutartis. Dėl to teisėjų kolegija pasisako dėl jungtinės veiklos ir paskolos sutarčių atribojimo kvalifikuojant sutartinius teisinius santykius. Minėta, kad sutarties priskyrimą konkrečiai rūšiai lemia teisinis jos šalių tikslas, šis paprastai išreiškiamas esminėse sutarties sąlygose.

Teisinę jungtinės veiklos (partnerystės) sutarties formą gali įgyti labai įvairūs civiliniai santykiai – bet kokie įstatymui neprieštaraujantys kelių asmenų tarpusavio įsipareigojimai kooperuojant turtą ar nematerialines vertybes užsiimti bendra veikla ar siekti bendro tikslo (CK 6.969 straipsnis). Dėl to įstatyme detaliai nereglamentuojami jungtinės veiklos sutarties teisiniai santykiai, o konkrečios jungtinės veiklos sutarties turinio ir formos specifiką nulemia tikslas (veikla), kuriam ji yra sudaroma. Esminiai jungtinės veiklos sutarties požymiai yra kelių asmenų turtinių, intelektualinių ar darbinių išteklių (įnašų) kooperavimas; įsipareigojimas naudojant kooperuotus išteklius bendrai veikti; bendras dalyvių tikslas ir interesas - tam tikros veiklos vystymas ar tikslo siekimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. birželio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-749/2003 m.; 2008 m. kovo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-181/2008). Vieningi jungtinės veiklos sutarties dalyvių interesai ir vieningas jų tikslas (sutarties dalykas) yra skiriamasis šios sutarties požymis, leidžiantis ją atriboti nuo kitų sutartinių teisinių santykių.

Paskolos sutarties samprata apibrėžta CK 6.870 straipsnio 1 dalyje: tai – paskolos davėjo perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn pinigų (kitų rūšiniais požymiais apibrėžtų daiktų) ir paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti paskolos davėjui paskolos sumą arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės daiktų bei mokėti palūkanas. Nors paskolos sutartis yra jos šalių suderintos valios išraiška, tačiau kiekviena sutarties šalių turi atskirą tikslą: paskolos gavėjas siekia gauti paskolą, kad ją panaudojęs patenkintų savo, atskirus nuo paskolos davėjo, turtinius interesus, o paskolos davėjas siekia suteikti paskolą ir (paprastai) gauti atlyginimą už paskolos suteikimą.

Bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad tikrieji sutarties šalių ketinimai buvo apjungus lėšas jas įnešti į banką ir gauti pelną. Pažymėtina, kad tokį sutarties sudarymo tikslą procesiniuose dokumentuose yra nurodęs pats kasatorius (patikslintas ieškinys, b. l. 68; paaiškinimai teismo posėdžio metu, b. l. 86). Ginčo sutarties dalykas - bendras, vieningas abiems dalyviams tikslas gauti pelną iš apjungtų ir investuotų lėšų, susitarimas kartu dalyvauti atsakovo vardu perkant vertybinius popierius, dalyvių įnašų nustatymas, susitarimas pasidalyti pinigų išgryninimo išlaidas leidžia ginčo sutartį kvalifikuoti kaip jungtinės veiklos sutartį. Kasaciniame skunde nepagrįstai kaip teismų praktikos taisyklėmis remiamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2005 m. vasario 7 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2004, suformuluotais teiginiais, nes nagrinėjamo ginčo faktinės aplinkybės skiriasi – atsakovas įsipareigojo grąžinti ne savo nuosavybėn gautus pinigus, o perduoti jungtinės veiklos dalyviams banko grąžintus dalyvių įnašus.

Nagrinėjamą sutartį pripažinęs jungtinės veiklos sutartimi, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pagal jungtinės veiklos sutartinių santykių taisykles sprendė dėl šalių tarpusavio teisių bei pareigų. Jungtinės veiklos sutarties dalyvių tikslo bendrumas lemia jų tarpusavio teisių ir pareigų specifiką: nė vienas jungtinės veiklos dalyvis negali reikalauti naudos tik sau pačiam, jungtinės veiklos partneriai dalijasi tiek gautą pelną, tiek nuostolius ir bendrai atsako pagal iš bendros veiklos kilusias prievoles (CK 6.974 - 6.976 straipsniai). CK 6.974 straipsnio 2 dalimi imperatyviai draudžiamas susitarimas, kuris visiškai atleidžia vieną iš partnerių nuo bendrų išlaidų ar nuostolių padengimo. Pasibaigus jungtinės veiklos sutarčiai likęs turtas yra padalijamas dalyviams proporcingai jų įnašų daliai (CK 6.978 straipsnio 3-5 dalys).

Bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad ginčo sutartimi šalys susitarė apjungtas lėšas investuoti į banką (nupirkti vertybinius popierius) vieno dalyvių - atsakovo – vardu, taip susitardami jie visi prisiėmė investicinės veiklos riziką proporcingai savo įnašų daliai. Teismas taip pat nustatė, kad sutarties galiojimas šalių susitarimu susietas su investicinio kontrakto pabaiga. Kiekvienas ginčo sutarties dalyvis pasibaigus bendrai veiklai turi teisę gauti savo įnašui proporcingą likusių bendrų lėšų ir gauto pelno dalį; dalyviams tekusių sumų dydis priklauso nuo bendrai vykdytos investicinės veiklos rezultatų. Tuo atveju, jeigu bankas negrąžintų investuotų lėšų, nė vienas sutarties dalyvis neturėtų teisinio pagrindo reikalauti iš kito dalyvio savo įnašo. Bankui investuotas lėšas grąžinus atsakovui atsirastų pareiga partneriams perduoti proporcingą jų įnašams lėšų dalį. Dalis ieškovo reikalavimų faktinį pagrindą sudarančių aplinkybių yra susijusios su galima partnerio tarpusavio atsakomybe už netinkamą sutartinių įsipareigojimų vykdymą. Tam, kad būtų nuspręsta dėl ieškovo reikalavimų pagrįstumo, būtina nustatyti, ar ginčo sutartis yra pasibaigusi ir kokie yra bendros veiklos rezultatai.

Apeliacinės instancijos teismas pripažino pagrįstais atsakovo teiginius, kad bankas dėl finansinių sunkumų atidėjo lėšų grąžinimą, todėl investicinis kontraktas, kartu ir ginčo sutartis, nėra pasibaigę. Teisėjų kolegija sutinka su kasatoriaus argumentais, kad su investicinio kontrakto sudarymu ir vykdymu susijusios faktinės aplinkybės konstatuotos teismui pažeidus įrodinėjimo taisykles, todėl negali būti laikomos tinkamai nustatytomis. Tarp įstatyminių įrodinėjimo taisyklių yra ir privalomi reikalavimai rašytinių įrodymų formai: teismui turi būti pateikiami rašytinių įrodymų originalai arba įstatymu įgaliotų asmenų patvirtinti nuorašai (CPK 198 straipsnio 2 dalis, 114 straipsnio 1 dalis), formos reikalavimų neatitinkantys įrodymai gali būti teismo vertinami (teismas sprendžia dėl jų įrodomosios galios) tik išimtiniais atvejais - kai jų originalai neišlikę (CPK 202 straipsnis). Nagrinėjamu atveju teismas sprendimą grindė tinkamai nepatvirtintomis rašytinių įrodymų kopijomis ir, nors ieškovas ginčijo jais įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą, nesiėmė procesinių priemonių jų tikrumui patikrinti – nepareikalavo, kad atsakovas pateiktų leistinumo kriterijų atitinkančius įrodymus. Šis procesinės teisės normų pažeidimas galėjo turėti įtakos neteisėto teismo sprendimo priėmimui, jis gali būti pašalintas nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, todėl skundžiamas sprendimas panaikinamas ir byla grąžinama iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 18 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Zigmas Levickis

Gražina Davidonienė

Sigita Rudėnaitė