Civilinė byla Nr. 3K-3-307/2009
Procesinio sprendimo kategorija
124.1 (S)
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Česlovo Jokūbausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Gražinos Davidonienės ir Sigitos Rudėnaitės,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo L. D. kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2008 m. spalio 9 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 11 d. nutarties, priimtų atnaujinus procesą, peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo I. D. (teisių perėmėjas – L. D.) pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys – M. P., Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra, VĮ Registrų centras, Vilniaus miesto savivaldybės taryba, Vilniaus apskrities viršininko administracija.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Pareiškėjas I. D. 2001 m. gegužės 29 d. kreipėsi į teismą ir nurodė, kad 1970 metais pasistatė gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini). 1986 m. liepos 22 d. namo teisinė registracija buvo panaikinta, nes, vykdant naujų gyvenamųjų namų statybą, jis turėjo būti nugriautas. Namo griovimo darbai nebuvo atlikti, todėl pareiškėjas iki kreipimosi į teismą dienos gyveno jame ir jį valdė, tačiau negalėjo įregistruoti nuosavybės teisių, nes neišliko nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų. Pareiškėjas prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jis nuosavybės teise valdo gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini).
Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2001 m. birželio 25 d. sprendimu pareiškimą patenkino.
2008 m. kovo 15 d. pareiškėjas Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras prašė atnaujinti praleistą įstatymų nustatytą penkerių metų terminą prašymui dėl proceso atnaujinimo pateikti ir atnaujinti procesą civilinėje byloje, motyvuodamas tuo, kad pareiškėjas I. D. nuslėpė faktines aplinkybes, turėjusias esminę reikšmę teismui priimant sprendimą, be to, į bylą nebuvo įtraukti jos baigtimi suinteresuoti asmenys, kurių teisės buvo pažeistos priimtu teismo sprendimu.
Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2008 m. balandžio 22 d. nutartimi prašymą patenkino: atnaujino praleistą įstatymų nustatytą penkerių metų terminą prašymui dėl proceso atnaujinimo pateikti ir atnaujino civilinės bylos procesą. Teismas nurodė, kad terminas buvo praleistas dėl svarbių priežasčių, nes apie civilinėje byloje priimtą neteisėtą teismo sprendimą buvo sužinota tik atlikus ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje Nr. 10-2-235-07. Teismas taip pat konstatavo, kad teismo sprendimui priimti turėjo įtakos pareiškėjo I. D. veiksmai, sąmoningai nuslepiant esmines faktines aplinkybes, kurios paaiškėjo vėliau, be to, į bylos nagrinėjimą nebuvo įtraukti šios civilinės bylos baigtimi suinteresuoti asmenys.
Pareiškėjo I. D. teisių perėmėjas L. D. pateikė teismui patikslintą pareiškimą ir nurodė, kad jo motina M. R. įsigijo gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini). 1955 m. gruodžio 30 d. I. D. buvo leista įsigyti šį namą, o vėliau jis pradėjo statyti naują 156,5 kv. m ploto gyvenamąjį namą, kuris buvo užbaigtas 1970 metais, inventorizuotas ir įregistruotas. Vilniaus miesto Liaudies deputatų tarybos Vykdomojo komiteto 1985 m. balandžio 19 d. sprendimu Nr. 139 buvo patvirtintas griaunamų namų sąrašas, į kurį buvo įtrauktas naujai pastatytas gyvenamasis namas, tačiau kitas gyvenamasis namas bei ūkiniai pastatai į griaunamų namų sąrašą įtraukti nebuvo. Vietoj griaunamo namo I. D. buvo suteiktas dviejų kambarių butas. 1998 m. spalio 30 d. buvo panaikinta gyvenamojo namo teisinė registracija, tačiau nei gyvenamasis namas, nei kiti pastatai nugriauti nebuvo. I. D. norėjo atlikti pastatų teisinę registraciją, tačiau neturėjo nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų. I. D. teisių perėmėjas L. D. prašė teismo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad I. D. nuosavybės teise valdė pastatus, inventorinėje byloje pažymėtus indeksais 1A1/p, 2J1/m, 3J1/m, 4J1/m, 5J1/m, 6J1/p, 7J1/p, 8J1/p, esančius (duomenys neskelbtini).
Generalinės prokuratūros atstovė prašė pareiškimą atmesti ir nurodė, kad I. D. už gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), nugriovimą buvo suteikti du butai, todėl jo nuosavybės teisės pasibaigė dar 1986 metais.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė
Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2008 m. spalio 9 d. sprendimu Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2001 m. birželio 25 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą – pareiškėjo I. D. teisių perėmėjo L. D. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo atmetė.
Iš Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Avižienių seniūnijos 1999 m. vasario 5 d. pažymos Nr. 14-22-119 teismas nustatė, kad iki 1986 m. liepos 22 d. I. D. vardu buvo įrašytas gyvenamasis namas, esantis (duomenys neskelbtini). Duomenų apie tai, kam priklausė gyvenamasis namas vėliau, Avižienių seniūnijoje nėra. Pagal L. D. namų valdos techninės apskaitos bylos duomenis, (duomenys neskelbtini) esančiame žemės sklype yra pastatyti aštuoni pastatai, kurių vienas yra pagrindinis ir septyni – pagalbiniai. Vilniaus miesto Liaudies deputatų tarybos Vykdomojo komiteto 1985 m. balandžio 19 d. sprendimu Nr. 139 buvo nuspręsta patvirtinti gyvenamųjų namų, griaunamų dėl 1985 metų statybų, sąrašą pagal priedėlį bei įpareigoti rajonų Vykdomuosius komitetus, miesto Tarybos vykdomojo komiteto valdybas ir skyrius bei kitas organizacijas priedėlyje nurodytus gyvenamuosius namus ir visus griaunamų namų valdose esančius pastatus nugriauti. Šio sprendimo priedėlyje nurodyta, kad nuspręsta griauti I. D. sodybą, esančią (duomenys neskelbtini), kurioje yra 156,53 kv. m ploto mūrinis gyvenamasis namas. Vilniaus miesto Lenino rajono Liaudies deputatų tarybos Vykdomojo komiteto 1986 m. birželio 25 d. sprendimu Nr. 238 buvo nuspręsta patvirtinti administracijos ir rajono įmonių bei organizacijų profesinių sąjungų komitetų sprendimus skirti butus limitų sąskaita ir įpareigoti gyvenamųjų plotų suteikimo skyrių išrašyti orderius pagal priedą, kuriame, be kita ko, nustatyta, kad I. D. suteiktas dviejų kambarių butas, esantis (duomenys neskelbtini), o I. D. dukteriai L. L. – trijų kambarių butas, esantis (duomenys neskelbtini). Teismas nustatė, kad 2006 m. gruodžio 7 d. M. P. kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės prokuratūrą ir nurodė, kad jos senelės R. R. nuosavybės teisių į 4,087 ha ploto žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), atkūrimo procese paaiškėjo, jog I. D. 2001 metais įteisino pastatus, kuriuos privalėjo nugriauti ir už kuriuos gavo valstybės kompensaciją, o vėliau apgaulės būdu įsigijo 0,9680 ha ploto žemės sklypą prie šių pastatų. Šias aplinkybes patvirtino ir kiti baudžiamojoje byloje apklausti liudytojai. Ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje buvo nutrauktas dėl I. D., dėl kurio veiksmų jis buvo pradėtas, mirties. Teismas, ištyręs įrodymus, padarė išvadą, kad nėra jokio teisinio pagrindo tenkinti pareiškimą dėl juridinio fakto nustatymo, nes I. D. už gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), nugriovimą buvo suteikti du butai, taigi I. D. nuosavybės teisės į šį namą jau buvo pasibaigusios 1986 metais.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi bylą pagal pareiškėjo L. D. apeliacinį skundą, 2009 m. vasario 11 d. nutartimi Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2008 m. spalio 9 d. sprendimą paliko nepakeistą. Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo argumentais ir išvadomis.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu pareiškėjas L. D. prašo Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2008 m. balandžio 22 d. nutartį, 2008 m. spalio 9 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 11 d. nutartį panaikinti ir prašymą atnaujinti procesą atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. CPK 368 straipsnio 2 dalyje imperatyviai nustatyta, kad prašymas atnaujinti procesą negali būti pateikiamas, jeigu nuo teismo sprendimo ar nutarties įsiteisėjimo praėjo daugiau kaip penkeri metai. Šis terminas yra naikinamasis, taigi negali būti atnaujintas. Teismas, atnaujindamas procesą, pažeidė CPK 368 straipsnio 2 dalį. Praleidus naikinamąjį terminą prašymui atnaujinti procesą paduoti, nėra pagrindo procesui atnaujinti (CPK 370 straipsnio 3 dalis). Tai patvirtina ir teismų praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. rugsėjo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjos A. P. prašymą, bylos Nr. 3K-3-446/2004; 2004 m. gegužės 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjos I. P. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-330/2004).
2. Pirmosios instancijos teismas neužtikrino tinkamo bylos išnagrinėjimo. Teismo protokoline nutartimi buvo nuspręsta apklausti liudytoją H. R., tačiau šis liko neapklaustas. Taip pat teismas neatsižvelgė į kasatoriaus prašymą atidėti bylos nagrinėjimą dėl ligos (buvo pateiktas nedarbingumą patvirtinantis įrodymas), taip suvaržydamas jo teisę teikti įrodymus.
3. Teismas sprendime nurodė, kad remiasi baudžiamosios bylos medžiaga, tačiau iš tikrųjų tyrė ir vertino tik III tome esančius įrodymus, o kitos medžiagos netyrė ir dėl jos nepasisakė, tuo tarpu II tome yra įrodymai apie R. R. žemėnaudą, t. y. kad ji niekada neturėjo ir nevaldė 4,087 ha žemės sklypo. Taigi teismas sprendime rėmėsi įrodymais, neištirtais teismo posėdžio metu, taip pažeisdamas CPK 263 straipsnį.
4. Teismai pažeidė kasatoriaus teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą (CPK 21 straipsnis), nes besąlygiškai palaikė generalinio prokuroro teisę inicijuoti proceso atnaujinimą viešajam interesui ginti, neatsižvelgdami į tai, kad šiuo atveju ginamas privatus M. P. interesas, ir tai neturi nieko bendra su viešuoju interesu. Teismo šališkumą patvirtina ir sprendimas atnaujinti naikinamąjį penkerių metų terminą prašymui dėl proceso atnaujinimo paduoti. Teismai pažeidė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisę į nešališką teismą.
5. Teismai faktiškai visai nenagrinėjo kasatoriaus patikslinto pareiškimo, nenurodė motyvų, kuriais remdamiesi jį atmetė, taip pat nenagrinėjo apeliacinio skundo argumentų ir dėl jų nepasisakė. Tai reiškia, kad nebuvo atskleista bylos esmė. Teismai pažeidė CPK 265 straipsnio reikalavimą pasisakyti ir priimti sprendimą dėl visų pareikštų reikalavimų.
6. Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas, nes jame nenurodyta teisės norma, kuria remdamasis teismas atmetė pareiškimą dėl juridinio fakto nustatymo. Nustatyti pastatų valdymo asmeninės nuosavybės teise faktus galima tik tada, kai pastatų priklausomumo asmeniui faktas, kaip toks, buvo įregistruotas, bet registraciją patvirtinantys dokumentai yra dingę ir negalima jų atkurti. Taigi faktas, kad I. D. nuosavybės teise valdė pastatus (duomenys neskelbtini), gali būti nustatytas, nes šias aplinkybes patvirtina byloje esantys įrodymai, jog iki 1986 m. liepos 22 d. I. D. vardu buvo įregistruotas gyvenamasis namas, o šiuo metu namo įregistravimo ir išregistravimo dokumentai neišlikę. Teismų išvada, kad I. D. nuosavybės teisės į namą buvo pasibaigusios 1986 metais, teisiškai nepagrįsta.
7. Pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė tik vieną namą ir nieko nepasisakė apie kitą gyvenamąjį namą, kurį kasatoriaus motina įsigijo iš trečiojo asmens, vėliau nusipirko jo tėvas. Šias aplinkybes patvirtina Fabijoniškių vykdomojo komiteto 1955 m. gruodžio 30 d. posėdžio protokolas. Šis namas, kaip ir kiti septyni pastatai, yra įregistruotas, tačiau dėl jo teismas nepasisakė. Nėra jokių duomenų, kad I. D. teisės į šį namą pasibaigė.
Atsiliepimu į kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras prašo skundą atmesti, o Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2008 m. balandžio 22 d. nutartį ir 2008 m. spalio 9 d. sprendimą bei Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 11 d. nutartį palikti nepakeistus. Atsiliepime nurodyti tokie nesutikimo su kasaciniu skundu argumentai:
1. Nutartis atnaujinti procesą byloje neskundžiama, todėl kasatoriaus prašymas panaikinti šią nutartį ir atmesti generalinio prokuroro prašymą atnaujinti procesą yra teisiškai nepagrįstas.
2. Įstatyme nustatytų procesinių terminų paskirtis yra apginti asmenų teises, nepažeidžiant kitų asmenų teisių. Terminai negali būti taikomi nesąžiningiems ir neteisėtiems veiksmams apginti, paneigiant kitų asmenų teises, nes iš akivaizdžios neteisės teisė neatsiranda. Toks CPK 368 straipsnio 2 dalies nuostatų aiškinimas ir taikymas yra suformuotas ir teismų praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjo J. O. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-346/2006; 2007 m. lapkričio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjų L. M. ir D. M. prašymą, bylos Nr. 3K-3-515/2007). Vilniaus miesto savivaldybės 2006 m. birželio 12 d. rašte Nr. A51-9630-(3.6-PD-4) konstatuota, kad buvusios savininkės R. R. žemėvalda ir I. D. suformuotas žemės sklypas yra tas pats žemės sklypas. Taigi, Vilniaus miesto 1-ajam apylinkės teismui priėmus 2008 m. spalio 9 d. sprendimą, pretendentams atkurti nuosavybės teises į buvusios savininkės žemę (suinteresuotam asmeniui M. P. ir kitiems) atsirado teisinės galimybės įgyvendinti savo teises. Tiek Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo, tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje ne kartą akcentuota, kad asmens teisės turi būti ginamos ne formaliai, o realiai ir veiksmingai. Šioje byloje vien tik CPK 368 straipsnio 2 dalyje nustatyto termino praleidimo pagrindu teismui atmetus prašymą atnaujinti procesą, būtų pagrindas pripažinti, kad formaliais procesinio pobūdžio argumentais atsisakoma patikrinti nurodytus teisės normų ir kitų asmenų teisių pažeidimus. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad šioje byloje yra susidariusi išskirtinė teisinė situacija, kuri yra pagrindas atnaujinti terminą prašymui dėl proceso atnaujinimo paduoti ir atitinkamai – atnaujinti civilinės bylos procesą CPK 366 straipsnio 2 dalies 2, 7, 9, punktuose nurodytais pagrindais.
3. Kasaciniame skunde nurodytomis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimis, kuriomis kasatorius grindžia argumentą dėl negalimumo atnaujinti terminą prašymui dėl proceso atnaujinimo paduoti, šioje byloje nėra pagrindo remtis, nes iš esmės skiriasi šios ir pirmiau nurodytų bylų faktinės aplinkybės.
4. Nekilnojamojo turto valdymo nuosavybės teise faktą galima nustatyti tik įrodžius nuosavybės teisės atsiradimo pagrindą. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi baudžiamosios bylos Nr. 10-2-235-07 dokumentais, kurie patvirtina, kad Vilniaus miesto LDT VK 1985 m. balandžio 19 d. sprendimu Nr. 139 buvo nuspręsta visą I. D. priklausančią sodybą (pagal namų valdos techninės apskaitos duomenis – vieną pagrindinį ir septynis pagalbinius pastatus) nugriauti, o 1986 m. birželio 25 d. sprendimu Nr. 238 – skirti I. D. ir jo dukters šeimoms du naujus butus (duomenys neskelbtini), į kuriuos šie gera valia persikėlė. Pagal tuo metu galiojusius Butų kodekso 136 straipsnį ir Lietuvos Ministrų Tarybos 1983 m. lapkričio 23 d. nutarimą Nr. 315 nuo šio momento pasibaigė pareiškėjo I. D. nuosavybės teisė į gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini). Toks teisės normų aiškinimas suformuotas ir teismų praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. gruodžio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. J. D. v. R. A. ir kt., bylos Nr. 3K-3-1162/2000). Taigi šioje byloje esantys dokumentai patvirtina, kad pareiškėjo nurodyti pastatai buvo išregistruoti vadovaujantis tuo metu galiojančiais norminiais aktais ir už juos teisingai atlyginus, o ne dėl to, jog būtų dingę nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai, todėl prašymą nustatyti juridinį faktą, kad pastatai nuosavybės teise priklauso pareiškėjui, teismas pagrįstai atmetė kaip nepagrįstą ir neįrodytą.
5. Kasatoriaus argumentai, kad šioje byloje nėra viešojo intereso, nepagrįsti. Žemės reformos įstatyme išreikštas viešasis interesas, kad žemės reforma būtų vykdoma pagal teisės aktų nustatytus reikalavimus, kad būtų derinami visų suinteresuotų asmenų interesai. Tie patys reikalavimai keliami ir nuosavybės teisių grąžinimo procesui, kuris yra neatskiriama žemės reformos dalis. Įgyvendinant viešąjį interesą vykdomas nuosavybės teisių atkūrimo procesas valstybės ir visuomenės vardu.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl prašymo atnaujinti procesą termino, nustatyto CPK 368 straipsnio 2 dalyje
Nagrinėjamoje byloje procesas buvo atnaujintas dėl Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2001 m. birželio 25 d. sprendimo. Šis teismo sprendimas, dėl kurio procesas buvo atnaujintas, buvo priimtas pagal 1964 m. CPK normas. Kadangi civilinių bylų procesas vyksta pagal bylos nagrinėjimo, atskirų procesinių veiksmų atlikimo arba teismo sprendimo vykdymo metu galiojančius civilinio proceso įstatymus, tai šioje byloje prašymo atnaujinti procesą pagrįstumo klausimas turi būti sprendžiamas taikant 2003 m. sausio 1 d. įsigaliojusio CPK normas. Taip pat ir bylos pakartotinis nagrinėjimas, atnaujinus procesą, vyksta pagal 2002 m. CPK normas (CPK 3 straipsnio 8 dalis, CPK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 9 straipsnis).
Proceso atnaujinimo tvarką reglamentuoja CPK XVIII skyriaus normos. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas kasacine tvarka priimtose nutartyse ne kartą aiškino proceso atnaujinimo tikslus ir paskirtį (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. V. K. v. G. M., bylos Nr. 3K-3-303/2007; ir kt.). Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir įstatymuose nustatyta įsiteisėjusio teismo sprendimo teisinė galia suponuoja jo nekintamumą bei teismo sprendimo pagrindu atsiradusių teisinių santykių stabilumą. Proceso atnaujinimo institutas yra ypatinga įsiteisėjusio teismo sprendimo peržiūrėjimo procesinė priemonė, kuria siekiama, kad nebūtų palikti galioti galimi neteisingi teismų sprendimai. Tačiau taip yra daroma intervencija į jau iš dalies nusistovėjusius bei stabilizavusius ginčo šalių santykius. Ši aplinkybė lemia tai, kad proceso atnaujinimo galimybė ribojama įstatyme įtvirtinant prašymo atnaujinti procesą padavimo terminus. CPK 368 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo negali būti pateikiamas, jeigu nuo sprendimo ar nutarties įsiteisėjimo praėjo daugiau kaip penkeri metai (pagal 1964 m. CPK 37123 straipsnį šis terminas buvo dešimt metų). Kasacinio teismo praktikoje nuosekliai aiškinama, kad CPK 368 straipsnio 2 dalyje nustatytas naikinamasis procesinis prašymo atnaujinti procesą padavimo terminas, kuriuo ribojama proceso atnaujinimo galimybė. Kita vertus, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama ir tai, kad, esant išskirtinėms, netoleruotinoms teisinėms situacijoms, įgyvendinant Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kompetenciją aiškinti ir taikyti įstatymus bei kitus teisės aktus, kasacinio teismo teisėjų kolegija gali tokiais atvejais konstatuoti žemesniųjų instancijų teismų teisę priimti procesinius sprendimus atnaujinti praleistą CPK 368 straipsnio 2 dalyje nustatytą terminą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. balandžio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjos A. S. prašymą, bylos Nr. 3K-3-233/2004; 2006 m. gegužės 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjo J. O. prašymą, bylos Nr. 3K-3-346/2006; 2007 m. lapkričio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjų L. M. ir D. M. prašymą, bylos Nr. 3K-3-515/2007).
Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas I. D. prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jis nuosavybės teise valdo gyvenamąjį namą, kurį pasistatė 1970 metais. Pareiškėjo teigimu, namo teisinė registracija 1986 m. liepos 22 d. buvo panaikinta, nes vykdant naujų gyvenamųjų namų statybą namas turėjo būti nugriautas. Kadangi namas taip ir liko nenugriautas, juridinio fakto nustatymas pareiškėjui reikalingas tam, kad galėtų įregistruoti nuosavybės teises į namą. Kasacinio teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad juridinę reikšmę turinčius faktus teismas nustato tik tada, kai pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti tuos faktus patvirtinančių dokumentų arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų. Šios juridinio fakto nustatymo sąlygos yra iš esmės analogiškos tiek 1964 m. CK 273 straipsnyje, tiek 2002 m. CPK 445 straipsnyje. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas kažkada turėjo nuosavybės teisę patvirtinančius dokumentus, tačiau 1985-1986 metais nuosavybė iš jo buvo paimta pagal tuo metu galiojusių teisės normų nustatytą tvarką. Už paimtą nuosavybę pareiškėjui buvo atlyginta suteikiant du butus – dviejų ir trijų kambarių. Tai atitinka nuo 1983 m. kovo 1 d. iki 1998 m. liepos 1 d. galiojusio Butų kodekso 136 straipsnio ir Lietuvos Ministrų Tarybos 1983 m. lapkričio 23 d. nutarimo Nr. 315 „Dėl atlyginimo piliečiams už jiems priklausančius gyvenamuosius namus, kitus statinius ir įrenginius, griaunamus ryšium su žemės sklypų paėmimu valstybės ar visuomenės reikalams, ir jų aprūpinimo gyvenamuoju plotu“ reikalavimus. Turto paėmimas iš savininko valstybės arba visuomenės reikalams ir tinkamas atsiskaitymas su savininku kartu reiškia ir nuosavybės teisės į turėtą turtą pasibaigimą (1964 m. CK 163 straipsnis). Taip nuosavybės teisės pasibaigimo pagal pirmiau nurodytus teisės aktus klausimas aiškinamas ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. gruodžio 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje G. J. D. v. R. A. ir kt., bylos Nr. 3K-3-1162/2000). Taigi šioje byloje, konstatavus pareiškėjo nuosavybės teisių į gyvenamąjį namą pasibaigimą, nėra teisinio pagrindo nustatyti namo valdymo nuosavybės teise faktą, nes šis faktas ne tik nesukeltų siekiamų teisinių pasekmių, bet ir prieštarautų realiai egzistuojančioms faktinėms aplinkybėms.
Nagrinėjamoje byloje susiklosčiusi teisinė situacija vertintina kaip išskirtinė ir netoleruotina, nes Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2001 m. birželio 25 d. sprendimas, kuriuo buvo nustatytas juridinis faktas, kad I. D. nuosavybės teise valdo namą, esantį (duomenys neskelbtini), buvo tapęs nuosavybės teisę į nekilnojamąjį turtą patvirtinančiu dokumentu asmeniui, kurio nuosavybės teisė į šį turtą pagal galiojusias teisės normas buvo pasibaigusi ir su kuriuo buvo tinkamai atsiskaityta. Šios aplinkybės pareiškėjo I. D. teisių perėmėjas L. D. proceso atnaujinimo metu nekvestionavo. Konstatuotina, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai įvertino byloje susiklosčiusią teisinę situaciją kaip pakankamą pagrindą atnaujinti bylos nagrinėjimo procesą po to, kai yra suėjęs CPK 368 straipsnio 2 dalyje nustatytas penkerių metų terminas.
Dėl kitų kasacinio skundo argumentų
Kasatoriaus nuomone, byla išnagrinėta pažeidžiant jo teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą, nes teismas bylą sprendė prokurorui inicijavus proceso atnaujinimą, nesant viešojo intereso.
Kasacinio teismo teisėjų kolegija paaiškina, kad aplinkybė, jog teismas patenkino prokuroro prašymą dėl proceso atnaujinimo ir, pakartotinai išnagrinėjęs bylą, atmetė pareiškėjo prašymą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, savaime nereiškia CPK 21 straipsnio nuostatų pažeidimo. Tiek pagal CPK 365 straipsnio 2 dalį, tiek pagal Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 19 straipsnį Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras, siekdamas apginti viešąjį interesą, turi teisę paduoti prašymą dėl proceso atnaujinimo. Viešojo intereso gynimo poreikis konstatuojamas individualiai kiekvienoje konkrečioje byloje. Nagrinėjamoje byloje viešasis interesas reikalauja tiek apginti asmenų, siekiančių susigrąžinti nuosavybę, teises, tiek apsaugoti valstybės interesą užtikrinti jos prisiimtų įsipareigojimų nuosavybės atkūrimo srityje įgyvendinimą. Pažymėtina, kad šioje byloje teismas nesprendė R. R. nuosavybės teisių atkūrimo klausimų, tačiau suinteresuoto asmens M. P. (pretendentės atkurti nuosavybės teises į turto savininkės R. R. iki nacionalizacijos turėtą nekilnojamąjį turtą) pateikta informacija buvo pagrindas generaliniam prokurorui inicijuoti proceso atnaujinimą užbaigtoje civilinėje byloje bei padėjo visapusiškiau išaiškinti bylos aplinkybes. Kita vertus, bylos dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo pripažįstamos nedispozityviomis bylomis, todėl išsamesnis ir visapusiškesnis bylos aplinkybių išaiškinimas negali būti siejamas su teismo nepriklausomumo ir nešališkumo pažeidimu (CPK 443 straipsnio 8 dalis).
Kasatorius nurodo, kad teismas, atnaujinęs procesą, bylą išnagrinėjo nenagrinėdamas pareiškėjo pateikto patikslinto pareiškimo, kuriame šis prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą dėl antro toje pačioje vietoje esančio gyvenamojo namo valdymo nuosavybės teise. Kasatorius taip pat pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl jo apeliacinio skundo argumentų. Kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmiau nurodyti kasatoriaus teiginiai grindžiami kitomis, nei šioje byloje nustatė pirmosios instancijos teismas, faktinėmis aplinkybėmis. Tuo tarpu dėl bylos aplinkybių kasacinis procesas negalimas (CPK 346 straipsnio 2 dalis, 353 straipsnio 1 dalis).
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą kasacijos pagrindas yra ne bet koks proceso teisės normų pažeidimas, bet tik toks, kuris galėjo turėti įtakos neteisėtam teismo sprendimui priimti. Nenustačius kitų pagrindų, apeliacinės instancijos teismo nutartis negali būti naikinama vien dėl to, kad jos motyvai neišsamūs, o visa bylos medžiaga leidžia daryti išvadą apie tai, kokiais teisiniais argumentais vadovaudamasis teismas atmetė apeliacinį skundą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal kreditoriaus AB DnB NORD banko prašymą, bylos Nr. 3K-3-241/2009; ir kt.).
Kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą išnagrinėjus kasacine tvarka kasacijos pagrindai nepasitvirtino. Naikinti skundžiamus teismų procesinius sprendimus nėra teisinio pagrindo.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 93 straipsniu, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2008 m. spalio 9 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 11 d. nutartį palikti nepakeistus.
Priteisti valstybei iš pareiškėjo L. D. (duomenys neskelbtini) 83,95 Lt (aštuoniasdešimt tris litus 95 centus) kasaciniame teisme turėtų pašto išlaidų.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Česlovas Jokūbauskas
Gražina Davidonienė
Sigita Rudėnaitė
