Dėl asmeninio testamento netvirtinimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-310/2009

Procesinio sprendimo kategorijos: 124.2.2; 124.5 (S)

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2009 m. liepos 3 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Česlovo Jokūbausko (kolegijos pirmininkas), Gražinos Davidonienės (pranešėja) ir Sigitos Rudėnaitės,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal V. Š. teisių perėmėjos I. T. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 6 d. nutarties peržiūrėjimo atnaujinus procesą civilinėje byloje pagal V. Š. ieškinį atsakovui M. L. dėl palikimo priėmimo teisėtumo ir paveldėjimo teisės liudijimo pripažinimo neteisėtu ir jo panaikinimo, atsakovo priešieškinį dėl asmeninio testamento netvirtinimo; trečiasis asmuo – Vilniaus miesto 4–asis notarų biuras.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl procesinės teisės normų, reglamentuojančių bylos nagrinėjimo ribas, atnaujinus civilinį procesą, apeliacinių skundų nagrinėjimo taisykles, taikymo.

Vilniaus miesto 1–asis apylinkės teismas, išnagrinėjęs bylą, 2005 m. liepos 11 d. priėmė sprendimą, kuriuo atmetė V. Š. ieškinį dėl asmeninio testamento patvirtinimo, paveldėjimo teisės liudijimo pripažinimo neteisėtu. Teismas motyvavo, kad nebuvo įrodytas testatorės raštingumas. Vilniaus apygardos teismas 2005 m. lapkričio 9 d. nutartimi paliko šį teismo sprendimą nepakeistą. Pareiškėjas V. Š. pateikė teismui prašymą dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje, Vilniaus miesto 1–asis apylinkės teismas 2006 m. rugsėjo 27 d. nutartimi atnaujino procesą remdamasis CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punktu, nes paaiškėjo esminės bylai aplinkybės – testatorė buvo raštinga; aplinkybės, patvirtinančios raštingumą, egzistavo nagrinėjant bylą iš esmės, tačiau pareiškėjui nebuvo ir negalėjo būti žinomos, nes dokumentai, patvirtinantys šias aplinkybes – testatorės A. N. K. darbo knygelė, du jos rašyti atvirlaiškiai, pareiškėjui tapo žinomi tik 2006 m. balandžio mėnesį. Atsakovo M. L. teigimu, prašymas buvo nepagrįstai grindžiamas darbo knygele ir dviem atvirlaiškiais, kurie, neaišku, dėl kokių aplinkybių, nebuvo pateikti teismui anksčiau; be to, testamentas neatitiko CK 5.30 straipsnyje nustatytų turinio reikalavimų, nes jame nenurodyta sudarymo vieta bei data; testamentas surašytas dviejų asmenų, tai prieštaravo CK 5.30 straipsniui. 2006 m. spalio 6 d. mirus pareiškėjui, šio teisių perėmėja pripažinta I. T. Pareiškėjo teisių perėmėja prašė teismo panaikinti Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2005 m. liepos 11 d. sprendimą ir tenkinti ieškinį.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nutarčių esmė

Vilniaus miesto 1–asis apylinkės teismas 2008 m. spalio 24 d. nutartimi prašymą atmetė. Teismas paskyrė pakartotinę rašysenos ekspertizę ir, remdamasis jos išvadomis, nustatė, kad testatorė savo ranka surašė ir pasirašė asmeninio testamento tekstą, tačiau pažymėjo, kad nebuvo nurodytos testamento sudarymo data ir vieta. Teismas, ištyręs testamento turinį, nurodė, kad testatorė išreiškė valią palikti jai priklausantį turtą butą vyrui V. Š., tačiau byloje nustatyta, jog testatorė mirė būdama našlė, todėl konstatavo, kad asmeninio testamento tekstas ir testatorės valia buvo išreikšti neaiškiai. Teismas, vertindamas aplinkybę, kad testamentas buvo surašytas dalyvaujant dviem asmenims, sprendė, jog liudytojos R. T. 2003 m. kovo 15 d. prierašas testatorės asmeninio testamento egzemplioriuje nereiškė testamento surašymo datos, o iš kitų aplinkybių negalima nustatyti testamento sudarymo datos; vien tik testamento sudarymo momento siejimas su šios liudytojos įrašo data, teismo teigimu, laikytinas prielaida. Teismas, nustatęs šias aplinkybes, padarė išvadą, kad testatorės valia savarankiškai surašant testamento tekstą nebuvo laisvai išreikšta CK 5.18 straipsnyje nustatyta tvarka; asmeninio testamento turinys taip pat neaiškus. Teismas pažymėjo, kad pagal tokio turinio testamentą negalėtų būti išduotas paveldėjimo teisės liudijimas, nes jame turi būti nurodytas paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo pagrindas – konkretus asmeninis testamentas, jo sudarymo data, paveldėtojas su jo asmenį identifikuojančiais duomenimis. Dėl to teismas konstatavo, kad pareiškėjo V. Š. teisių perėmėja neįrodė būtinos testatorės A. N. K. asmeninio testamento galiojimui sąlygų, nustatytų CK 5.30 straipsnio 1 dalyje, visumos.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal pareiškėjo teisių perėmėjos atskirąjį skundą, 2009 m. vasario 6 d. nutartimi jį atmetė ir paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo nutartį. Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis, įvertinusi atskirojo skundo argumentus, papildomai nurodė, kad teismui atnaujinus procesą, šis turi pasisakyti dėl visų pareiškėjo nurodytų proceso atnaujinimo pagrindų ir juos analizuoti atsižvelgdamas į visas bylos aplinkybes, todėl vien teismo nustatyta aplinkybė, kad testatorė buvo raštinga ir kad ginčo testamentas buvo surašytas ir pasirašytas jos ranka, nebuvo pakankama tenkinti pareiškėjos prašymą. Kolegijos teigimu, esant civilinėje byloje pareikštam reikalavimui dėl testamento patvirtinimo, turi būti siekiama išsiaiškinti ne tik tai, kas pasirašė tokį testamentą, bet ir kitus tokio testamento turinio elementus, imperatyviai nustatytus įstatyme. Kolegija atmetė apeliantės argumentus dėl bylos nagrinėjimo ribų peržengimo ir nurodė, kad pirmosios instancijos teismo tirtos aplinkybės dėl testamento sudarymo datos ir vietos nelaikytinos bylos ribų, kurios nustatytos įstatyme nagrinėjant bylą pakartotinai, peržengimu, nes teismas, tik atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes bei byloje pateiktus įrodymus, gali priimti teisėtą ir pagrįstą procesinį sprendimą. Kolegija taip pat atmetė apeliantės argumentus dėl netinkamo CK 5.30 straipsnio taikymo; nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius prieštaringus įrodymus apie tai, jog testatorė ginčo testamente išreiškė valią palikti jai priklausantį turtą vyrui V. Š., nors teismas nustatė, kad testatorė mirė būdama našlė, padarė pagrįstą išvadą, kad, nesant V. Š. identifikuojančių duomenų, nebuvo galimybės nurodytą asmenį sieti su pareiškėju. Kolegija nesutiko su skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nurodė nutarties apskundimo terminą; motyvavo, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis CPK 371 straipsnio 2 dalimi, išnagrinėjęs bylą, priėmė įstatyme nustatytą procesinį dokumentą – teismo nutartį, kuri pagal CPK 335 straipsnį skundžiama per septynias dienas.

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai, atsiliepimo į jį esmė

Kasaciniu skundu pareiškėjo teisių perėmėja prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 6 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – prašymą tenkinti: panaikinti Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2005 m. liepos 11 d. sprendimą ir tenkinti ieškovo V. Š. ieškinį, atsakovo M. L. priešieškinį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai pažeidė CPK 370 straipsnio 4 dalį, nes nepatikrino teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, peržengė nagrinėjimo atnaujintame procese ribas, kurios yra apibrėžtos proceso atnaujinimo pagrinduose, išnagrinėjo bylą ne ta apimtimi, kuri buvo apibrėžta prašyme atnaujinti procesą, procesinius sprendimus be jokio teisinio pagrindo grindė baigiamųjų kalbų metu atsakovo M. L. nurodytais naujais nesutikimo su V. Š. ieškiniu faktiniais ir teisiniais pagrindais, kurie nebuvo išdėstyti nė viename atsakovo procesiniame dokumente, nebuvo tirti nei ankstesnių teismų procesinių sprendimų priėmimo proceso metu, nei atnaujintos bylos proceso metu, buvo pažeisti šalių procesinio lygiateisiškumo ir rungimosi principai. Pagal CPK 370 straipsnio 4 dalį, atnaujinus bylos nagrinėjimą, teismas bylą nagrinėja pakartotinai pagal bendrąsias CPK taisykles, tačiau neperžengdamas ribų, kurias apibrėžia proceso atnaujinimo pagrindai, t. y. pagal atnaujinimo pagrindus patikrinamas ankstesnio teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas, tuo tarpu pirmosios instancijos teismas iš esmės nepatikrino Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2005 m. liepos 11 d. sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo pagal tą pagrindą, kad paaiškėjo naujos aplinkybės dėl testatorės raštingumo. Teismai neįvertino, kad Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2005 m. liepos 11 d. sprendime esminis ieškinio netenkinimo argumentas buvo nurodytas neįrodytas testatorės raštingumas, o tyrė naujas aplinkybes, susijusias su testamento turinio trūkumų (testamento sudarymo momento) vertinimu. Kasatorės teigimu, pirmosios instancijos teismo nutartyje išdėstytos naujai nustatytos aplinkybės dėl asmeninio testamento turinio trūkumų iš esmės prieštarauja Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2005 m. liepos 11 d. sprendime nustatytai aplinkybei, kad testatorė asmeninį testamentą sudarė 2003 m. kovo 15 d., o pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesiniuose sprendimuose nurodytas argumentas, jog testatorės asmeniniame testamente nurodyto asmens nėra pagrindo sieti su pareiškėju šioje byloje, taip pat iš esmės prieštarauja Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2005 m. liepos 11 d. sprendimu nustatytai aplinkybei, jog notariškai patvirtintu testamentu ir asmeniniu testamentu testatorė turtą paliko V. Š. ir M. L. Nepaisant to, jeigu teismai ir vertino asmeninio testamento atitiktį CK 5.30 straipsnyje nustatytiems reikalavimams, tai, kasatorės teigimu, nurodytame straipsnyje nereikalaujama, kad asmeninio testamento tekste būtų nurodyti visi testamentu paliekamą turtą ir(ar) testamentinį įpėdinį identifikuojantys duomenys; vienintelis šiuo požiūriu asmeninio testamento turiniui įstatymo keliamas reikalavimas — testatoriui savo valią išreikšti taip, kad būtų aišku, ką jis laiko savo įpėdiniu ir kokį turtą jam po savo mirties palieka. Tuo tarpu bylą nagrinėję teismai testatorės ranka surašyto ir jos pasirašyto asmeninio testamento negaliojimo pagrindu nepagrįstai pripažino testamentinį įpėdinį identifikuojančių duomenų (asmens kodo) asmeninio testamento tekste nenurodymą.

Apeliacinės instancijos teismas, nepasisakydamas nutartyje dėl visų pareiškėjo teisių perėmėjos atskirajame skunde išdėstytų argumentų, pažeidė CPK 331 straipsnio reikalavimus, nukrypo nuo teismų praktikos. Pagal teismų praktiką motyvuota nutartimi galima pripažinti tik tokią apeliacinio teismo nutartį, kurioje argumentuotai įvertinti visi (tiek faktiniai, tiek teisiniai) apeliacinio skundo argumentai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-231/2008; 2006 m. liepos 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-429/2006). Kasatorės teigimu, apeliacinės instancijos teismas argumentuotai neįvertino nė vieno jos skundo argumento, todėl nutartis pripažintina nemotyvuota.

Pirmosios instancijos teismas, rezoliucinėje dalyje nurodęs teismo nutarties apskundimo terminą (septynias dienas), taikytiną atskiriesiems skundams paduoti, nukrypo nuo teismų praktikos, pagal kurią, nepaisant to, kokį procesinį sprendimą teismas priėmė pagal CPK 371 straipsnio 2 dalį (nutartį ar sprendimą), jo teisėtumas ir pagrįstumas tikrinamas apeliacine tvarka (CPK 301 straipsnio 1 dalis), t. y. taikomos CPK XVI skyriaus pirmojo skirsnio nuostatos, išskyrus atvejus, kai teismas pagal CPK 371 straipsnio 1 dalies 3 punktą panaikina sprendimą (nutartį) ir priima nutartį nutraukti bylą, patvirtinęs šalių pateiktą taikos sutartį ar priėmęs ieškovo atsisakymą nuo ieškinio. Kasatorės teigimu, pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai neteisingai taikė procesinės teisės normas, reglamentuojančias atskirųjų skundų institutą, nukrypo nuo teismų praktikos, o išnagrinėjus kasatorės skundą rašytinio proceso tvarka buvo iš esmės suvaržytos jos teisės į tinkamą procesą apeliacinės instancijos teisme.

Atsiliepimu į pareiškėjo teisių perėmėjos kasacinį skundą atsakovas prašo jį atmesti ir palikti nepakeistą apeliacinės instancijos teismo nutartį, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai taikė procesinės teisės normas dėl įrodymų vertinimo, įrodymus vertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu bylos aplinkybių išnagrinėjimu; išnagrinėjo atnaujintą civilinę bylą pagal bendrąsias CPK taisykles; tinkamai taikė materialinės teisės normas dėl asmeninio testamento sudarymo.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl bylos, kurioje atnaujintas procesas, nagrinėjimo ribų

Atnaujinus civilinės bylos nagrinėjimą, teismas bylą nagrinėja pakartotinai pagal bendrąsias CPK taisykles, tačiau neperžengdamas ribų, kurias apibrėžia proceso atnaujinimo pagrindai (CPK 370 straipsnio 4 dalis), t. y. patikrina teismo sprendimo (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą ta apimtimi ir tokiais pagrindais, kurie yra nustatyti teismo nutartyje atnaujinti procesą. Atnaujinus procesą, teismas turi pasisakyti dėl visų pareiškėjo (pareiškėjų) nurodytų proceso atnaujinimo pagrindų ir juos analizuoti atsižvelgdamas į visas bylos aplinkybes, nes tik šitaip galima atsakyti į klausimus, ar pareiškėjo nurodyti proceso atnaujinimo pagrindai iš tikrųjų leidžia abejoti byloje priimto ir įsiteisėjusio sprendimo (nutarties) teisėtumu ir pagrįstumu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. I. v. A. R., bylos Nr. 3K-3-108/2009; 2007 m. spalio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Serfas“ v. BAB „Dara“, bylos Nr. 3K-3-451/2007). Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas prašė patvirtinti asmeninį testamentą, todėl bylos nagrinėjimo dalyką sudarė aplinkybių, ar egzistuoja CK 5.30 straipsnyje nustatyti pagrindai tokiam testamentui patvirtinti, patikrinimas. Bylą nagrinėję teismai šį pareiškėjo prašymą buvo atmetę remdamiesi testatorės neraštingumu, t. y. tuo pagrindu, kad nenustatė, jog testamentą surašė ir pasirašė pati testatorė. Pareiškėjas, kurio teises, jam mirus perėmė I. T., prašė atnaujinti bylos nagrinėjimą po sprendimų įsiteisėjimo paaiškėjus naujoms aplinkybėms, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos bylos nagrinėjimo pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, tačiau turėjo esminę reikšmę bylai, būtent – kad testatorė buvo raštinga. Taigi bylą pakartotinai nagrinėję teismai turėjo svarstyti, ar nurodyta naujai paaiškėjusi aplinkybė – testatorės raštingumas, atskleidžia teismų priimtų sprendimų ydingumą ir nepagrįstumą. Pakartotinai nagrinėjant bylą buvo nustatyta, kad prašomą patvirtinti testamentą surašė ir pasirašė pati testatorė, t. y. buvo paneigtos teismų nustatytos aplinkybės, buvusios pagrindu ieškiniui atmesti. Naujai nustatytas aplinkybes teismai privalėjo įvertinti visų bylos aplinkybių kontekste ir spręsti dėl prašomo patvirtinti asmeninio testamento atitikties CK 5.30 straipsnyje nustatytiems reikalavimams.

CK 5.30 straipsnio 1 dalyje nustatyti asmeniniam testamentui būtini reikalavimai, kuriems esant toks testamentas galioja: a) asmeninis testamentas turi būti surašytas testatoriaus ranka; b) asmeniniame testamente turi būti nurodytas testatoriaus vardas, pavardė, testamento sudarymo data (metai, mėnuo, diena) ir vieta; c) testatoriaus valios išraiška; d) asmeninis testamentas turi būti pasirašytas testatoriaus. Asmeninis testamentas negalioja, jeigu nenurodyta jo sudarymo data ir vieta tik tuo atveju, kai testamento sudarymo datos ir vietos negalima nustatyti kitais būdais arba jos nėra aiškios iš kitų bylos aplinkybių. Įstatymas nereglamentuoja asmeninio testamento teksto, tačiau nurodo, kad per klaidą praleistas koks nors žodis arba žodis parašytas neteisingai nedaro testamento negaliojančio; galioja ir atitinkamos sąlygos, jeigu dėl jų prasmės nekyla neaiškumų (CK 5.30 straipsnio 2 dalis). Asmeninio testamento tikslas – suteikti palikėjui galimybę pačiam surašyti jam priklausančio turto patvarkymą mirties atveju. Įstatymas, nustatydamas imperatyvius reikalavimus testamento sudarymui ir formai, siekia užtikrinti testatoriaus vidinės valios atitiktį jos išorinei išraiškai testamente. Kadangi testamentas sukuria teisinį paveldėjimo santykį tik po testatoriaus mirties, galimybės nustatyti tikrosios testatoriaus valios kitaip nei remiantis rašytiniais dokumentais, kuriuos jis sudarė prieš savo mirtį, nėra, todėl CK 5.30 straipsnio normoje, kurioje įtvirtinti privalomi asmeninio testamento rekvizitai bei jo techninis surašymo būdas, pagal savo prigimtį laikytina imperatyvia. Įstatyme nenustatyta galimybės kitam asmeniui surašyti asmeninį testamentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 lapkričio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje T. V. v. Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, bylos Nr. 3K-3-581/2004; 2004 m. sausio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje B. L. v. Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos Ukmergės skyrius, bylos Nr. 3K-3-14/2004). Tai, kad teismai, nustatę, jog prašomą patvirtinti asmeninį testamentą surašė ir pasirašė pati testatorė, turėjo tikrinti ir kitų atitikties CK 5.30 straipsnyje įtvirtintiems reikalavimams pagrindų buvimą, nereiškia bylos, kurioje atnaujintas procesas, nagrinėjimo ribos peržengimą, nes teismai turėjo vertinti nurodytų aplinkybių reikšmę pagal visas bylos aplinkybes. Tai atitinka kasacinio teismo formuojamą praktiką. Proceso atnaujinimo dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių metu neteisinga atsisakyti svarstyti kitą informaciją, esančią naujai gautose įrodinėjimo priemonėse, jeigu jos atitinka įstatymo nustatytus kriterijus, o informacijos turinys susijęs su ieškinio pagrindą sudarančiomis aplinkybėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. rugsėjo 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Medas“ v. UAB „Čeltaura“, bylos Nr. 3K-3-458/2004). Tik nustačius visų CK 5.30 straipsnyje nustatytų teisiškai reikšmingų aplinkybių visumą yra galimas asmeninio testamento patvirtinimas.

Teisėjų kolegija turi pagrindą sutikti su kasatorės argumentais, kad bylą nagrinėję teismai savo procesinius sprendimus grindė aplinkybėmis, kurios nebuvo tirtos atnaujintos bylos nagrinėjimo procese, todėl pažeidė CPK įtvirtintą šalių procesinio lygiateisiškumo bei rungimosi principus. Nei ankstesnių teismų procesinių sprendimų priėmimo, nei atnaujintos bylos nagrinėjimo procese nebuvo keliama abejonių dėl pareiškėjo, kaip testamente nurodyto įpėdinio, asmens, tapatumo. Bylą nagrinėję teismai konstatavo, kad testamente nenurodyta įpėdinį identifikuojančių asmens duomenų (asmens kodo), todėl sprendė, jog nėra pagrindo sieti asmeniniame testamente nurodytą asmenį su ieškovu. Pažymėtina, kad šios abejonės buvo atsakovo nurodytos tik jo paaiškinimų paskutiniame teismo posėdyje ir teismų nebuvo tirtos. CK 5.30 straipsnyje nenustatyta, kad asmeniniame testamente privalu nurodyti įpėdinio asmens kodą, todėl įpėdinio tapatumas nurodytam asmeniui gali būti patikrintas įvertinus byloje surinktų įrodymų visumą. Tokių įrodymų bylą nagrinėję teismai netyrė ir nevertino, padarydami prielaidą, jog negalima V. Š. sieti su testamente nurodytu asmeniu, taip pažeisdami CPK įtvirtintas įrodinėjimo taisykles (CPK 185 straipsnio 1 dalis, 270 straipsnio 4 dalies 2 punktas). Bylos, kurioje yra atnaujintas procesas, nagrinėjimas vyksta pagal bendrąsias Civilinio proceso kodekso taisykles (CPK 370 straipsnio 4 dalis). Ši nuostata taip pat reiškia tai, kad yra taikomos bendrosios įrodinėjimo taisyklės, todėl teismo sprendimas gali būti grindžiamas tik tais įrodymais ir aplinkybėmis, kurios buvo ištirtos teismo posėdyje (CPK 263 straipsnio 2 dalis).

Dėl CPK 331 straipsnio 4 dalies pažeidimo

Bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribos apibrėžtos CPK 320 straipsnyje, pagal kurį šis teismas yra saistomas apeliacinio skundo faktinio ir teisinio pagrindo, taip pat turi pareigą patikrinti, ar neegzistuoja absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai. Apeliacinės instancijos teismas sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje privalo glausta forma nurodyti nustatytas bylos aplinkybes, pateikti įrodymų, kuriais grindžia savo išvadas, įvertinimą bei argumentus, dėl kurių atmetė kai kuriuos įrodymus (CPK 321 straipsnio 4 dalis). Teismas taip pat turi pareigą pasisakyti dėl visų apeliacinio skundo argumentų. Pagal kasacinio teismo praktiką apeliacinės instancijos teismas turi teisę neanalizuoti tik tų apeliacinio skundo argumentų, kurie visiškai nesusiję su byla arba draudžiami, tačiau kiekvienu atveju toks atsisakymas turi būti motyvuotas. Motyvuota nutartimi galima pripažinti tik tokią apeliacinės instancijos teismo nutartį, kurioje argumentuotai įvertinti visi, t. y. tiek faktiniai, tiek teisiniai, apeliacinio skundo argumentai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. lapkričio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. P. v. Vilniaus miesto savivaldybė ir kt., bylos Nr. 3K-3-1114/2003; 2003 m. gruodžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. U. v. UAB „Baltijos TV“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-1181/2003; 2005 m. kovo 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB DK „Lindra“ v. V. B. individuali įmonė, bylos Nr. 3K-3-169/2005; 2006 m. liepos 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. G. ir kt. v. J. Š. ir kt., bylos Nr. 3K-3-429/2006; 2008 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „NTA Service“ v. Latvijos įmonė SIA „Radio Telecommunication Network“, bylos Nr.3K-3-231/2008). Kita vertus, apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes, gali palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą nurodydamas apibendrintus, bet ne detalius argumentus ar motyvus, bet iš esmės išreikšdamas apeliacinės instancijos teismo požiūrį į pateiktus įrodymus bei teisinius ir faktinius argumentus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Luidas“ v. UAB „Baltijos laikas“, bylos Nr. 3K-3-219/2009).

Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija, atsižvelgdama į kasatorės apeliacinio skundo bei apeliacinės instancijos teismo nutarties turinį, turi pagrindą sutikti su kasacinio skundo argumentais, kad apeliacinės instancijos teismas neanalizavo visų apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų, tiesiogiai susijusių su bylos nagrinėjimo dalyku, ir dėl jų nepasisakė, taip pažeisdamas CPK 331 straipsnio reikalavimus. Apeliaciniame skunde kasatorė kėlė procesinių teisės normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą civiliniame procese, pažeidimo bei materialinės teisės normų netinkamo taikymo klausimą. Minėta, kad asmeninis testamentas negalioja, jeigu nenurodyta jo sudarymo data ir vieta tik tuo atveju, kai testamento sudarymo datos ir vietos negalima nustatyti kitais būdais arba jos nėra aiškios iš kitų bylos aplinkybių. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad testatorės valia nėra aiški, o testamento sudarymo datos ir laiko kitais būdais nustatyti negalima. Apeliaciniame skunde buvo išsamiai išdėstyti argumentai dėl šių teismo išvadų nepagrįstumo bei nurodyti įrodymai, kasatorės nuomone, prieštaraujantys šioms išvadoms. Apeliacinės instancijos teismas nenurodė jokių išsamių argumentų dėl kasatorės valios ydingumo, nepasisakė dėl apeliacinio skundo argumentų šiuo klausimu. Šis teismas taip pat nevertino ir neanalizavo apeliacinio skundo argumentų dėl testamento sudarymo datos ir vietos nustatymo bei nevertino šiuo klausimu byloje esančių įrodymų, t. y. dėl šio apeliacinio skundo argumento atmetimo nepateikė jokių motyvų, nors tiek testatoriaus valios vertinimas, tiek testamento sudarymo datos ir vietos nustatymas yra esminiai ir tiesiogiai susiję su byla ir nuo šių aplinkybių nustatymo priklauso asmeninio testamento atitikties CK 5.30 straipsnio reikalavimams konstatavimas.

Dėl pagal CPK 371 straipsnio 2 dalį priimto procesinio sprendimo apskundimo tvarkos

Kasatorė šioje byloje kelia klausimą, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai neteisingai taikė procesinės teisės normas, reglamentuojančias atskirųjų skundų institutą, nukrypo nuo teismų praktikos, o išnagrinėjus kasatorės skundą rašytinio proceso tvarka buvo iš esmės suvaržytos jos teisės į tinkamą procesą apeliacinės instancijos teisme.

Nagrinėjamoje byloje teismas priėmė vieną iš CPK 371 straipsnio 1 dalyje nurodytų procesinių sprendimų: išnagrinėjęs bylą, kurioje atnaujintas procesas, pareiškėjo prašymą dėl teismo sprendimo panaikinimo atmetė (CPK 371 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad tokiu atveju priimama teismo nutartis, o tais atvejais, kai teismo sprendimas pakeičiamas arba jį panaikinus priimamas naujas sprendimas, teismas priima sprendimą. CPK 371 straipsnis šių procesinių sprendimų apskundimo tvarkos nereglamentuoja. Pagal bendrąją taisyklę teismo sprendimas yra skundžiamas apeliaciniu, o nutartis atskiruoju skundu. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad CPK 371 straipsnio 1 dalyje priimtų procesinių sprendimų apskundimo tvarka aiškintina sistemiškai su CPK 370 straipsnio 4 dalies nuostatomis, atsižvelgiant į proceso atnaujinimo instituto vietą ir paskirtį. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą pabrėžta proceso atnaujinimo instituto paskirtis ir reikšmė asmens teisių apsaugai pažymint, kad šis institutas dažniausiai taikomas tada, kai suinteresuotas asmuo neturi galimybės apginti pažeistų teisių ir teisėtų interesų kitais teismų sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės, t. y. instancinės sistemos, būdais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. M. ir kt. v. V. ir S. M. prekybos centras, bylos Nr. 3K-7-362/2007; 2008 m. spalio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Kauno apskrities viršininko administracija v. UAB „Narėpų metaliniai garažai“, bylos Nr. 3K-3-499/2008; 2008 m. lapkričio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Antrinis perdirbimas“ v. VĮ Registrų centro Kauno filialas, bylos Nr. 3K-3-561/2008; ir kt.). Minėta, kad, atnaujinus bylos nagrinėjimą, teismas bylą nagrinėja pakartotinai pagal bendrąsias CPK taisykles, tačiau neperžengdamas ribų, kurias apibrėžia proceso atnaujinimo pagrindai (CPK 370 straipsnio 4 dalis). Tai reiškia, kad teismas bylą nagrinėja iš esmės, neviršydamas ribų, kurias apibrėžia proceso atnaujinimo pagrindai. Priimdamas vieną iš CPK 371 straipsnio 1 dalyje nurodytų procesinių sprendimų, teismas pasisako dėl ginčo baigties. CPK 371 straipsnio 1 dalies 1 punkte ir 2 bei 3 punktuose nurodytų teismų priimamų procesinių sprendimų skirtumas yra tas, kad pirmuoju atveju teismas galutinai nusprendžia, jog šalių teisės ir pareigos, nustatytos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, neturi būti keičiamos, o antruoju – šias teises ir pareigas pakeičia. Tai reiškia, kad išnagrinėjus bylą dėl proceso atnaujinimo priimto teismo sprendimo (kai įsigaliojęs teismo sprendimas pakeičiamas arba panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas) ir teismo nutarties (kai prašymas dėl sprendimo panaikinimo atmetamas) procesinė reikšmė yra vienoda ta prasme, kad tai yra procesiniai sprendimai dėl bylos išnagrinėjimo iš esmės. Tokia šių procesinių sprendimų teisinės reikšmės aiškinimo taisyklė jau buvo suformuota kasacinio teismo praktikoje, galiojant 1964 m. CPK normoms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. kovo 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. R. v. Alytaus viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-2004; 2003 m. kovo 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. J. Z. v. O. M., bylos Nr. 3K-3-293/2003). Teisėjų kolegija pažymi, kad 2002 m. priimtame Civilinio proceso kodekse šių klausimų reglamentavimas iš esmės nepakitęs. CPK 334 straipsnyje nustatyta, kad pirmosios instancijos teismo nutartis gali būti apskųsta atskiruoju skundu apeliacinės instancijos teismui atskirai nuo teismo sprendimo šio kodekso nustatytais atvejais, taip pat kai teismo nutartis užkerta galimybę tolesnei bylos eigai. CPK 371 straipsnyje nenustatyta, kad, vadovaujantis šiuo straipsniu, priimta nutartis atmesti prašymą dėl sprendimo pakeitimo arba panaikinimo gali būti skundžiama atskiruoju skundu. Atsižvelgiant į nutarties, kuria toks prašymas atmestas, procesinę reikšmę bei vadovaujantis CPK 301 straipsnio 1 dalyje suformuluota bendrąja taisykle, tokia pirmosios instancijos teismo nutartis gali būti apskųsta apeliacinės instancijos teismui ne atskiruoju, o apeliaciniu skundu.

Nagrinėjamoje byloje kasatorė (pareiškėjo teisių perėmėja) dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atmestas prašymas dėl sprendimo panaikinimo, padavė apeliacinį skundą, kurį teismas priėmė, tačiau apeliacinės instancijos teismas šį skundą nagrinėjo rašytinio proceso tvarka pagal atskirųjų skundų nagrinėjimo taisykles. Teisėjų kolegija turi pagrindą sutikti su kasatorės argumentais, kad buvo iš esmės suvaržytos jos teisės į tinkamą procesą apeliacinės instancijos teisme. Teismas rašytinio proceso tvarka gali išspręsti apeliacinį skundą tik esant CPK 321 ir 322 straipsniuose nustatytiems pagrindams. Tokių pagrindų šioje byloje nenustatyta, todėl konstatuotina, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė procesinės teisės normas, reglamentuojančias apeliacinių skundų nagrinėjimo taisykles, ir šis pažeidimas galėjo nulemti pirmiau nurodytų pažeidimų buvimą bei turėti įtakos neteisėtos nutarties priėmimui.

Šie pažeidimai yra pagrindas konstatuoti, kad yra CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodyti kasacijos pagrindai panaikinti apskųstą apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka (CPK 359 straipsnio 3 dalis), nes kasacinis teismas negali pašalinti nustatytų pažeidimų, jiems (pažeidimams) pašalinti būtina tirti ir vertinti įrodymus bei nustatyti reikšmingas bylai išspręsti faktines aplinkybes.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 6 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Česlovas Jokūbauskas

Gražina Davidonienė

Sigita Rudėnaitė