Dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais bei restitucijos natūra taikymo

Civilinė byla Nr. 3K-3-300/2009

Procesinio sprendimo kategorijos: 27.6; 42.11.1 (S)

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2009 m. liepos 3 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Česlovo Jokūbausko (kolegijos pirmininkas), Gražinos Davidonienės (pranešėja) ir Sigitos Rudėnaitės,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo valstybės įmonės „Teisinės informacijos centras“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 3 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo valstybės įmonės „Teisinės informacijos centras“ ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei „Danske Lizingas“ (buvęs pavadinimas UAB „Sampo banko lizingas“), uždarajai akcinei bendrovei „Autardas“ dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais bei restitucijos natūra taikymo; trečiasis asmuo – R. M.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl materialinės teisės normų, reglamentuojančių viešojo juridinio asmens valdymo organo kompetenciją sudarant sandorius, taip pat sutarties nutraukimo tvarką, taikymo.

Ieškovas 2003 m. rugsėjo 29 d. sudarė finansinio lizingo sutartį su UAB „Sampo banko lizingas“; pagal sutartį UAB „Sampo banko lizingas“ perdavė automobilį naudoti ir valdyti ieškovui, kuriuo naudojosi ieškovo direktorius R. M. Ieškovo direktorius R. M. 2007 m. rugsėjo 14 d. pateikė prašymą UAB „Sampo banko lizingas“ dėl lizingo sutarties nutraukimo; 2007 m. rugsėjo 25 d. VĮ „Teisinės informacijos centras“ vardu pasirašė automobilio priėmimo–perdavimo aktą, kuriuo grąžino automobilį atsakovui UAB „Sampo banko lizingas“. Automobilio priėmimo–perdavimo aktas buvo pasirašytas R. M. laikino nedarbingumo laikotarpiu, nes nuo 2007 m. rugsėjo 18 d. direktoriaus pareigas ėjo M. M., o R. M. nuo 2007 m. rugsėjo 17 d. iki 2007 m. spalio 24 d. turėjo nedarbingumo pažymėjimą. Ieškovo teigimu, direktorius R. M. neturėjo įgaliojimų veikti ieškovo VĮ „Teisinės informacijos centras“ vardu, taip pat ir teisės grąžinti automobilį atsakovui UAB „Sampo banko lizingas“, todėl ginčo sandoris yra negaliojantis, nes direktorius R. M., nutraukdamas lizingo sutartį bei perduodamas ieškovo įsipareigojimus pagal lizingo sutartį, viršijo jam suteiktus įgaliojimus; be to, jis neturėjo teisės vienvaldiškai sudaryti sandorio, pagal kurį įsipareigojimų dydis yra didesnis kaip 50 000 Lt, nes tokiu atveju reikalingas valdybos pritarimas, nors toks nebuvo duotas, o automobilio likutinė vertė 2007 m. spalio 4 d. buvo 75 697,60 Lt, todėl taikytina restitucija natūra, ginčo automobilis grąžintinas ieškovui. Ieškovas prašė teismo pripažinti neteisėtais ir negaliojančiais VĮ „Teisinės informacijos centras“ direktoriaus R. M. lizingo sutarties 2007 m. rugsėjo 14 d. nutraukimą ir UAB „Autardas“ ir UAB „Sampo banko lizingas“ 2007 m. rugsėjo 25 d. sudarytą sutartį, kuria automobilis buvo perleistas atsakovo UAB „Autardas“ nuosavybėn; taikyti restituciją natūra ir automobilį grąžinti ieškovui valdyti ir naudoti, o nesant galimybės taikyti restituciją – priteisti automobilio vertę.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

Vilniaus miesto 1–asis apylinkės teismas 2008 m. spalio 7 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas konstatavo, kad ieškovo direktorius R. M., pateikdamas prašymą atsakovui UAB „SAMPO banko lizingas“ dėl lizingo sutarties nutraukimo, neprisiėmė papildomų įsipareigojimų jo atstovaujamai įmonei; priešingai – nutraukė įsipareigojimus mokėti lizingo įmokas. Šiais veiksmais buvo siekiama mažinti ieškovo veiklos sąnaudas dėl nepalankios įmonės finansinės būklės. Teismas, remdamasis Nepriklausomų autoekspertų biuro „Marleksa“ kelių transporto priemonės vertinimo ataskaita, nustatė, kad automobilio likutinė vertė 2007 m. rugsėjo 14 d. buvo 43 164 Lt, todėl atmetė ieškovo argumentus, kad sandoriui patvirtinti buvo reikalingas valdybos pritarimas. Teismas taip pat atmetė ieškovo nurodytas aplinkybes, kad automobilis buvo neteisėtai grąžintas atsakovui; motyvavo, kad buvusio ieškovo direktoriaus R. M. veiksmai, grąžinant automobilį atsakovui, pripažintini teisėtais, nes pagal Juridinių asmenų registro išrašą ieškovo direktoriumi nuo 1993 m. gegužės 5 d. iki 2007 m. spalio 29 d. buvo R. M. Teismas nurodė, kad restitucija byloje negalėtų būti taikoma ne tik dėl to, kad lizingo sutarties nutraukimas ir automobilio perdavimo aktas nepripažinti negaliojančiais, bet taip pat ir dėl to, kad automobilis buvo perleistas sąžiningam įgijėjui pagal CK 6.153 straipsnyje nustatytas taisykles. Teismas konstatavo, kad UAB „Autardas“ yra sąžiningas įgijėjas, kuris perleido automobilį UAB „Ejotra“, todėl restitucija negalima (CK 6.222 straipsnis).

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo apeliacinį skundą, 2009 m. vasario 3 d. nutartimi jį atmetė ir paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Kolegija iš esmės sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis, papildomai nurodė, kad ieškovas nepagrįstai finansinio lizingo sutarties nutraukimą kvalifikavo kaip dvišalį sandorį, kuriam gali būti taikomi sandorio negaliojimo pagrindai. Kolegijos teigimu, nors ieškovo ir atsakovo sudarytos finansinio lizingo sutarties nutraukimu buvo sukeltos teisinės pasekmės – atsisakyta įsipareigojimų pagal šią sutartį, tačiau šios pasekmės atsirado būtent dėl sutarties nutraukimo, o ne dėl naujo sandorio sudarymo, todėl ieškovo prašomas pripažinti negaliojančiu finansinio lizingo sutarties nutraukimas nėra sandoris įstatymo prasme ir jam negali būti taikomas sandorių nuginčijimo institutas. Kolegija, nustačiusi, kad ieškovo prašomas pripažinti negaliojančiu veiksmas nėra pripažįstamas sandoriu pagal įstatymą, konstatavo, jog nebuvo pagrindo tenkinti ieškovo reikalavimo dėl sutarties nutraukimo pripažinimo negaliojančiu. Kolegija taip pat atmetė apeliacinio skundo argumentus dėl direktoriaus įgaliojimų viršijimo jo nedarbingumo laikotarpiu; motyvavo, kad R. M. VĮ „Teisinės informacijos centras“ direktoriumi buvo nuo 1993 m. gegužės 5 d. iki 2007 m. spalio 29 d., Juridinių asmenų registre nebuvo padaryta jokių tokio įrašo pakeitimų, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai jo veiksmus, grąžinant automobilį atsakovui, nepripažino neteisėtais. Nesant teisinio pagrindo pripažinti sutarties nutraukimą negaliojančiu sandorio negaliojimo pagrindais, kolegija nepasisakė dėl apelianto argumentų dėl automobilio vertės, teisės normų, reglamentuojančių restitucijos būdą.

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai, atsiliepimo į jį esmė

Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 3 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas, kad sutarties nutraukimas nėra sandoris įstatymo prasme ir jam negali būti taikomas sandorių nuginčijimo institutas, neteisingai aiškino sandorio esmę, neteisingai taikė sandorių nuginčijimą reglamentuojančias teisės normas, CK 1.63 straipsnį, nukrypo nuo teismų praktikos. Pagal CK 1.63 straipsnį sandoriu laikomi asmenų veiksmai, kuriais siekiama sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ir pareigas. Sutarties nutraukimas taip pat laikytinas sandoriu, kuriuo panaikinamos civilinės teisės ir pareigos, kartu sukuriamos naujos pareigos; sutarties nutraukimas – sandoris, vadinasi, negaliojančiu gali būti pripažintas esant vienam iš sandorių negaliojimo pagrindų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. T. v. UAB „Serneta“, bylos Nr. 3K-3-189/2008; 2004 m. rugsėjo 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Auksinis varnas“ v. AB „Lietuvos geležinkeliai“, bylos Nr. 3K-3-424/2004). Esminis sandorio požymis, skiriantis jį nuo kitų teisinių veiksmų, yra jo subjektų valia, nukreipta sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ar pareigas (CK 1.63 straipsnio 1 dalis). Sandoriais laikytini asmenų veiksmai, kuriais siekiama sukurti, pakeisti ar panaikinti teisinius santykius. Apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgęs į tai, kad ieškovo direktorius nutraukė tarp ieškovo ir atsakovo susiklosčiusius teisinius santykius, t. y. sukūrė tam tikrą teisinį rezultatą – ieškovui pasibaigė pareiga mokėti įmokas pagal finansinio lizingo sutartį, atsirado nauja pareiga – grąžinti automobilį atsakovui. Kasatoriaus teigimu, valstybės įmonės „Teisinės informacijos centras“ direktoriaus atliktas veiksmas – vienašalis lizingo sutarties nutraukimas – atitiko visus sandorio požymius ir pripažintinas sandoriu pagal CK 1.63 straipsnį, t. y. tai sąmoningas laisva valia atliktas veiksmas, kuriuo siekiama teisinio rezultato: sukurti, pakeisti ar panaikinti civilines teises ir pareigas. Teismų praktikoje nurodyta, kad sutarties nutraukimas pripažintinas sandoriu, vadinasi, nagrinėjamoje byloje turėjo būti taikytas sandorių pripažinimo negaliojančiais institutas. Nesuteikiant suinteresuotiems asmenims galimybių ginčyti sutarties nutraukimą, remiantis sandorių pripažinimo negaliojančiais pagrindais, būtų nepagrįstai apribojamas teisių gynimas, neužtikrinamas civilinių teisinių santykių teisėtumas.

Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė CK 2.84 straipsnį dėl viešojo juridinio asmens valdymo organų sandorių sudarymo, pažeidžiant savo kompetenciją, taip pat neaiškino įstatų, netaikė sutarčių aiškinimo taisyklių. Teismas visiškai neatsižvelgė ir nevertino valstybės įmonės „Teisinės informacijos centras“ įstatų 20.2 punkto, kuriuo ieškovas grindė savo reikalavimus ir pagal kurį VĮ „Teisinės informacijos centras“ direktorius centro vardu sudaro sandorius, pagal kuriuos įsipareigojimų dydis yra ne didesnis kaip 50 000 Lt; kitiems sandoriams sudaryti reikalingas valdybos pritarimas. Teismas taip pat nenurodė, ar ieškovas sudarytu sandoriu viršijo kompetenciją, nepasisakė ir nevertino ieškovo valdymo organų kompetencijos apskritai, t. y. nemotyvavo ir nenurodė argumentų, kuriais vadovaudamasis grindė išvadas. Finansinio lizingo sutarties nutraukimas kvalifikuotinas sandoriu, abiem šalims sukeliantis teisių ir pareigų. Apeliacinės instancijos teismas neteisingai aiškino įstatų 20.2 punkte įtvirtintą įsipareigojimo sąvoką, nes ši sąvoka apima bet kokius įmonės įsipareigojimus (įskaitant įsipareigojimą grąžinti daiktą nutraukus sutartį). Be to, finansinio lizingo sutarties nutraukimas sukelia ne vienašales, bet abipuses pareigas. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai netaikė CK 6.222 straipsnyje nustatytų sandorio nutraukimo pasekmių, t. y. netaikė dvišalės restitucijos. R. M. nutraukus finansinio lizingo sutartį, automobilis buvo perduotas atsakovui neatsižvelgiant į tai, kad ieškovas už automobilį buvo sumokėjęs 48 įmokas iš 60 mokėtinų; automobilio rinkos vertė viršijo 50 000 Lt. Tai pagrindė Nepriklausomų autoekspertų biuro „Marleksa“ kelių transporto priemonės vertinimo ataskaita. R. M. nutraukti finansinio lizingo sutartį galėjo tik gavęs valdybos pritarimą, nes perleidžiamo turto vertė viršijo 50 000 Lt; to nepadarius, direktoriaus sudarytas sandoris pagal CK 2.84 straipsnio 1 dalį yra neteisėtas ir negalėjo ieškovui sukelti teisinių pasekmių.

Atsiliepimu į ieškovo kasacinį skundą atsakovas UAB „Danske Lizingas“ prašo jį atmesti ir palikti nepakeistą Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 3 d. nutartį, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodoma, kad sutarties nutraukimas yra išvestinis sandoris, kurio sudarymą reglamentuoja ne tik įstatymas, bet ir sutartis. Sutarties nutraukimo tvarka buvo nustatyta lizingo sutartyje; ieškovo direktorius, pateikdamas prašymą dėl sutarties nutraukimo, neprisiėmė naujų įsipareigojimų dėl jo atstovaujamos įmonės. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai, nustatydami automobilio vertę, pagrįstai rėmėsi Nepriklausomų autoekspertų biuro kelių transporto priemonės vertinimo ataskaita.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl direktoriaus veiksmų, nutraukiant lizingo sutartį

Teisėjų kolegija, prieš pasisakydama, ar lizingo sutarties nutraukimas nepažeidė CK 1.82 straipsnio 2 dalies, 2.84 straipsnio reikalavimų, pirmiausia turi įvertinti sutartį nutraukusio asmens – ieškovo tuometinio direktoriaus kaip įmonės vadovo – kompetencijos ribas pagal įstatymus ir įmonės įstatus.

Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių įmonių įstatymo 11 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad įmonės vadovas turi teisę vienvaldiškai sudaryti sandorius; įmonės įstatuose gali būti nurodyti sandoriai, kuriems sudaryti būtina turėti valdybos, o jeigu valdyba nesudaroma, – įmonės savininko teises ir pareigas įgyvendinančios institucijos išankstinį pritarimą. Kasatorius nurodo, kad teismai neanalizavo valstybės įmonės „Teisinės informacijos centras“ įstatų, kuriuose nurodyta, jog įmonės vadovas turi teisę vienvaldiškai sudaryti sandorius, pagal kuriuos įsipareigojimų dydis yra ne didesnis kaip 50 000 Lt; kitiems sandoriams sudaryti reikalingas išankstinis valdybos pritarimas. Teisėjų kolegija pripažįsta šį kasatoriaus argumentą nepagrįstu. Pagal CK 2.84 straipsnio 1 dalį sandoriai, kuriuos sudarė viešojo juridinio asmens valdymo organai, pažeisdami savo kompetenciją, nesukelia prievolių juridiniam asmeniui. Teisėjų kolegija pažymi, kad, siekiant nustatyti, ar ieškovo tuometinis direktorius, nutraukdamas sutartį, viršijo savo kompetenciją, turi būti analizuojamas ir vertinamas direktoriaus veiksmų teisėtumas, atsižvelgiant į Valstybės ir savivaldybių įmonių įstatymą bei valstybės įmonės „Teisinės informacijos centras“ įstatus, taip pat į automobilio, dėl kurio buvo sudaryta lizingo sutartis, vertę lizingo sutarties nutraukimo momentu. Minėta, kad pagal nurodytos valstybės įmonės įstatus įmonės direktorius turėjo teisę vienvaldiškai sudaryti sandorius, kurių vertė neviršijo 50 000 Lt. Teisėjų kolegija, remdamasi pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytomis aplinkybėmis dėl automobilio, dėl kurio buvo sudaryta lizingo sutartis, vertės lizingo sutarties nutraukimo metu, nurodo, kad aplinkybės dėl automobilio kainos buvo nustatytos pirmosios instancijos teismui paskyrus ekspertizę (T. 2, b. l. 153-165), kurios išvadoje nurodyta automobilio vertė lizingo sutarties nutraukimo metu buvo 43 164 Lt, t. y. neviršijo 50 000 Lt, todėl pripažintina, kad įmonės vadovui nutraukiant lizingo sutartį nereikėjo gauti valdybos pritarimo, todėl nagrinėjamoje byloje, įmonės vadovui vienvaldiškai nutraukus lizingo sutartį, nebuvo pažeisti nurodytos valstybės įmonės Įstatų reikalavimai dėl įmonės vadovo kompetencijos.

Dėl sutarties šalių teisės nutraukti sutartį

CK 6.156 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas sutarties laisvės principas leidžia sutarties šalims laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, taip pat sudaryti ir šio kodekso nenustatytas sutartis, jeigu tai neprieštarauja įstatymams. Sudarytos sutartys turi būti vykdomos taip, kaip nustatyta sutartyje, tačiau būna atvejų, kai sutartys yra nutraukiamos arba pakeičiamos. Bendrosiose sutarčių pabaigą reglamentuojančiose civilinės teisės normose leidžiama tik įstatymuose ar sutartyje nustatytais atvejais sutartį nutraukti vienašališkai, t. y. nesikreipiant į teismą (CK 6.217–6.220 straipsniai). Taigi dispozityviškumo principas privatiniuose santykiuose leidžia sutarties šaliai pasirinkti galimybę savo iniciatyva, nesikreipiant į teismą, vienašališkai nutraukti sutartį arba inicijuoti sutarties nutraukimą teismine tvarka, jeigu realiai atsiranda tokį sutarties nutraukimą leidžiančios įstatyme ar sutartyje nurodytos aplinkybės.

Sudarytos sutarties nutraukimo galimybę nustato įstatymas – CK 6.217 straipsnis, kurio 1 dalyje nustatyta, kad šalis gali nutraukti sutartį, jeigu kita šalis sutarties neįvykdo ar netinkamai įvykdo ir tai yra esminis sutarties pažeidimas; 2 dalyje išdėstyti kriterijai, pagal kuriuos nustatoma, ar sutarties pažeidimas yra esminis; to paties straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad vienašališkai sutartis gali būti nutraukta joje numatytais atvejais. Sutarties nutraukimas yra galimas ir šalių tarpusavio sutarimu. Pastarasis atvejis gali būti įvardijamas kaip tiesioginis sutarčių laisvės principo atspindys, nes šalys gali tiek laisvai sudaryti sutartį, tiek susitarti dėl jos nutraukimo. CK 6.156 straipsnio, įtvirtinančio sutarties laisvės principą, 1 dalyje nurodyta, kad šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas; 4 dalyje nurodyta, kad šalys taip pat turi teisę nustatyti sutarties sąlygas savo nuožiūra, išskyrus atvejus, kai tam tikras sutarties sąlygas nustato imperatyviosios teisės normos, tai reiškia, kad sutarties šalims įstatymo leidžiama susitarti ir dėl galimybės vienašališkai nutraukti sutartį joje nustatytomis sąlygomis, jeigu jos neprieštarauja imperatyviosioms teisės normoms.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl sutarties nutraukimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo, yra ne kartą konstatavęs, kad jei sutarties vykdymui aplinkybės yra įprastinės (normalios) ir nėra ypatingų atvejų, tai įstatymo leidėjas suteikia galimybę vienašališkai (nesikreipiant į teismą) nutraukti sutartį remiantis CK 6.217 straipsnio 5 dalimi, t. y. aptarus sutartyje konkrečius jos nutraukimo pagrindus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2004 m. birželio 29 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje J. Z. v. UAB „Baldras“ ir kt., bylos Nr. 3K-P-346/2004; 2003 m. gruodžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „ Olfega“ v. Vilniaus miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-31097/2003; 2004 m. vasario 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Šiaulių naujienos“ v. UAB „Šiaulių vandenys“, bylos Nr. 3K-317/2004; 2007 m. gruodžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB Turto bankas v. UAB „ Rastuva“, bylos Nr. 3K-577/2007; ir kt.). CK 6.217 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas sutarties laisvės principas, suteikiantis šalims galimybę susitarti dėl bet kokių sutarties nutraukimo sąlygų ir tvarkos, jei toks susitarimas neprieštarauja imperatyviosioms teisės normoms.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 2003 m. rugsėjo 29 d. ieškovo tuometinis direktorius ir UAB „Sampo banko lizingas“ sudarė lizingo sutartį, kurios sąlygos buvo nustatytos suderinus abiejų šalių interesus, taip pat aptarta sutarties nutraukimo tvarka. Pagal CK 6.193 straipsnyje įtvirtintas ir teismų praktikoje apžvelgtas sutarčių aiškinimo taisykles pažymėtina, kad sutarties nuostata dėl vienašališko vieno iš sutarties šalių teisės nutraukti sutartį išplaukia iš bendrųjų pirmiau aptartų CK nuostatų dėl sutarties nutraukimo, nesant sutarties pažeidimo, t. y. sutarties laisvės principo garantuotos teisės susitarti dėl sutarties nutraukimo sąlygų įgyvendinimas. Iš byloje teismų nustatytų aplinkybių matyti, kad kita lizingo sutarties šalis – UAB „Sampo banko lizingas“ – neprieštaravo ieškovo direktoriaus prašymui nutraukti lizingo sutartį, todėl teisėjų kolegija daro išvadą, kad, nenustačius sutarties vykdymo pažeidimų, ieškovo direktorius įgyvendino teisę vienašališkai nesikreipiant į teismą nutraukti sutartį įstatyme nustatyta tvarka (CK 6.217 straipsnio 5 dalis), ir, pasinaudodamas šia, nepažeidė sutarties nuostatų ir teisės aktų reikalavimų; juolab kad UAB „Sampo banko lizingas“ neginčijo šio sutarties nutraukimo teisėtumo, o CK 6.217 straipsnio 5 dalies nuostatos suteikė sutarties šalims galimybę vienašališkai nutraukti sutartį, kai sutarties pažeidimas nėra esminis.

Kasatorius nurodo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai nepagrįstai netaikė CK 6.222 straipsnyje nurodytų sutarties nutraukimo pasekmių – restitucijos. Teisėjų kolegija nurodo, kad, bylą nagrinėjusiems teismams nepripažinus lizingo sutarties nutraukimo neteisėtu, nebebuvo pagrindo tenkinti ieškinio reikalavimo dėl restitucijos taikymo, nes automobilis buvo grąžintas lizingo davėjui – UAB „Sampo banko lizingui“ 2007 m. rugsėjo 25 d. pagal automobilio priėmimo–perdavimo aktą.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal kasacinį skundą teisės taikymo aspektu, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad kiti kasacinio skundo argumentai nėra pagrindas panaikinti apskųstą apeliacinės instancijos teismo nutartį (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis), todėl ji paliktina nepakeista.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

CPK 93 straipsnio 1, 2 dalyse nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies; jeigu ieškinys tenkinamas iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai.

Atsakovas UAB „Danske Lizingas“, pateikdamas atsiliepimą į ieškovo kasacinį skundą, prašė teismo priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas kasaciniame teisme, tačiau nepateikė tai patvirtinančių įrodymų, todėl atsakovo prašymas negali būti tenkinamas (CPK 93 straipsnio 4 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 3 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Česlovas Jokūbauskas

Gražina Davidonienė

Sigita Rudėnaitė