Civilinė byla Nr. 3K-3-298/2009
Procesinio sprendimo kategorijos:
114.3; 125.10.3 (S)
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Česlovo Jokūbausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Gražinos Davidonienės ir Sigitos Rudėnaitės,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo L. A. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 2 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo N. K. ieškinį atsakovui L. A. dėl skolos priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovas N. K. prašė priteisti iš atsakovo L. A. 4312,86 Lt skolos, 874,96 Lt delspinigių bei 5 proc. dydžio metines palūkanas. Ieškovas nurodė, kad skola susidarė atsakovui neatsiskaičius pagal 2006 m. balandžio 11 d. teisinių paslaugų sutartį, kurios pagrindu ieškovas (advokatas) atstovavo atsakovui Vilniaus apygardos teisme nagrinėtoje civilinėje byloje.
Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas 2008 m. vasario 12 d. preliminariu sprendimu ieškinį patenkino.
Atsakovas pateikė prieštaravimus dėl preliminaraus teismo sprendimo. Jis nurodė, kad sudarant teisinių paslaugų sutartį susitarta, jog ieškovo atliktų darbų ir sugaišto laiko apskaita bus kiekvieną kartą derinama su atsakovu ir apmokama sutartyje nustatytais terminais. Bylos nagrinėjimas Vilniaus apygardos teisme vyko su didelėmis pertraukomis, todėl atsakovas ieškovo žodiniu nurodymu, nesant ataskaitos ir pinigų gavimo kvitų, ieškovui per tris kartus sumokėjo 6100 Lt.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė
Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas 2008 m. vasario 12 d. preliminariu sprendimu ieškinį patenkino: priteisė ieškovui iš atsakovo 4312,86 Lt skolos, 874,96 Lt delspinigių ir 5 proc. metines palūkanas nuo 5187,82 Lt sumos, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.
Atsakovui pareiškus prieštaravimus dėl preliminaraus teismo sprendimo, Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas, išnagrinėjęs bylą, 2008 m. rugsėjo 29 d. sprendimu Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2008 m. vasario 12 d. preliminarų sprendimą panaikino ir ieškinį atmetė.
Teismas nustatė, kad ieškovas ir atsakovas 2006 m. balandžio 11 d. sudarė teisinių paslaugų sutartį, pagal kurią sutartas valandinis ieškovo honoraro dydis – 300 Lt ir PVM. Ieškovas pagal šią sutartį teikė atsakovui teisines paslaugas Vilniaus apygardos teisme nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-1251-39/06. 2006 m. gegužės 29 d. ieškovas už atsiliepimo civilinėje byloje surašymą išrašė atsakovui PVM sąskaitą–faktūrą 1062 Lt sumai, kurią atsakovas sumokėjo 2006 m. gegužės 29 d. 2007 m. gegužės 22 d. ieškovas įteikė atsakovui sąskaitą–faktūrą 3363 Lt sumai už teisines paslaugas, suteiktas per laikotarpį nuo 2006 m. rugsėjo 12 d. iki 2007 m. kovo 1 d., tačiau atsakovas ieškovui nurodė, kad jis jau yra sumokėjęs 6100 Lt, ir prašė išrašyti mokėjimo kvitą 5038 Lt sumai (mokėjimo kvitas 1062 Lt sumai buvo išrašytas). Teismo posėdyje liudytoja patvirtino, kad ieškovui už paslaugas buvo sumokėta 6100 Lt. Atsakovas pateikė teismui nepasirašytas ir nepatvirtintas ataskaitas, rašytas ant advokato firminio blanko, kuriose aptariamas pirmiau nurodytų sumų sumokėjimas. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad ieškovo ir atsakovo ginčas bei derybos dėl mokėtinų sumų dydžio ir atliktų darbų pobūdžio bei laiko vyko dar nenutraukus teisinių paslaugų sutarties. 2007 m. gegužės 30 d. rašte ieškovas nurodė, kad atsakovas jam skolingas 3363 Lt, ir pranešė, kad nuo 2007 m. birželio 1 d. nutraukia teisinių paslaugų sutartį. Nepaisant to, 2007 m. birželio 12 d. ieškovas išrašė PVM sąskaitą–faktūrą 6226,86 Lt sumai ir pateikė ataskaitą už laikotarpį nuo 2006 m. balandžio 14 d. iki 2006 m. rugpjūčio 3 d. Teismas nurodė, kad pagal teisingumo ministro 1999 m. spalio 1 d. įsakymu Nr. 288 patvirtinto Lietuvos advokatūros statuto nuostatas honoraro dydis, jo apskaičiavimo formos ir mokėjimo tvarka bei terminai nurodomi sutartyje dėl teisinės pagalbos teikimo. Šalių 2006 m. balandžio 11 d. sudarytoje teisinių paslaugų sutartyje nustatyta, kad klientas atsiskaito su advokatu periodiškai pagal pateiktą ataskaitą visiškai atlikus tam tikrą darbą (vienoje byloje) arba kiekvieno einamojo mėnesio paskutinę darbo dieną. Iš pateiktų sąskaitų–faktūrų kiekio, jų eiliškumo teismas nustatė, kad buvo pasirinkta atsiskaityti su advokatu periodiškai pagal pateiktą ataskaitą visiškai atlikus tam tikrą darbą (vienoje byloje). Kiekvienas atliktas darbas ir išrašyta ataskaita turėjo būti derinami su klientu. Teismas nustatė, kad to nebuvo daroma, priešingai, kilo kliento ir advokato ginčas dėl apmokėjimo dydžio, atliktų darbų kiekio ir trukmės. Teismas nurodė, kad pagal CK 6.193 straipsnio 4 dalį, kai abejojama dėl sutarties sąlygų, jos aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai. Šiuo atveju sutartyje esantys neaiškumai dėl apmokėjimo tvarkos aiškintini ieškovo, surašiusio sutartį, nenaudai. Teismas padarė išvadą, kad atsakovas, pasirašydamas sutartį, galėjo nesuvokti paslaugų apimties ir apmokėjimo dydžio. Ieškovas už suteiktas teisines paslaugas jau gavo 6339 Lt ir prašo priteisti iš atsakovo dar 5187,82 Lt, iš kurių 874,96 Lt yra priskaičiuoti delspinigiai. Vadinasi, už teisines paslaugas, suteiktas civilinėje byloje Nr. 2-1251-39/06, atsakovas turėjo jam sumokėti iš viso 10 651,86 Lt. Teismas nurodė, kad pagal Advokatūros įstatymo 50 straipsnio 3 dalį, nustatant advokato užmokesčio už teisines paslaugas dydį, turi būti atsižvelgta į bylos sudėtingumą, advokato kvalifikaciją ir patirtį, kliento finansinę padėtį ir kitas reikšmingas aplinkybes. Įvertinęs civilinės bylos Nr. 2-1251-39/06 medžiagą, teismas padarė išvadą, kad 10 651,86 Lt suma yra per didelė ir neatitinka teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principų (CPK 3 straipsnis), be to, gerokai viršija teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintus civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) rekomenduojamus maksimalius dydžius.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi bylą pagal ieškovo N. K. apeliacinį skundą, 2009 m. vasario 2 d. sprendimu pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą, kuriuo paliko galioti Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2008 m. vasario 12 d. preliminarų sprendimą.
Teisėjų kolegija nustatė, kad atsakovas neapmokėjo dviejų ieškovo pateiktų sąskaitų faktūrų: 2007 m. gegužės 14 d. 3363 Lt sumai už darbus, atliktus per laikotarpį nuo 2006 m. rugsėjo 12 d. iki 2007 m. kovo 1 d., ir 2007 m. birželio 12 d. 6226,86 Lt sumai už darbus, atliktus per laikotarpį nuo 2006 m. balandžio 14 d. iki 2006 m. rugpjūčio 3 d. Iš atsakovo raštų ieškovui, siųstų 2007 m. gegužės 19 d., 2007 m. birželio 5 d., 2007 m. birželio 12 d. ir 2007 m. birželio 26 d., teismas nustatė, kad atsakovas ataskaitas gavo, su jomis susipažino, pretenzijų dėl atliktų darbų apimties nereiškia, tačiau nesutinka su prašoma apmokėti suma ir teigia, jog advokatui be pinigų priėmimo kvito yra sumokėta 6100 Lt. Be to, byloje pateikta skolos perkėlimo sutartis, kuria atsakovo skolos dalį pagal 2007 m. birželio 12 d. PVM sąskaitą–faktūrą – 5277 Lt – perėmė ir padengė naujasis skolininkas A. T. Ieškovas šia skolos dalimi atsakovo skolą sumažino ir prašė priteisti 4312 Lt skolos bei 874,96 Lt sutarties 3.4 punkte nustatytų delspinigių. Spręsdama dėl ieškovo atliktų darbų apimties, teisėjų kolegija atsižvelgė į tai, kad atsakovas neišsakė konkrečių pagrįstų pretenzijų ieškovui dėl suteiktų teisinių paslaugų kokybės ar apimties. Be to, teisėjų kolegija įvertino ir procesinius dokumentus, posėdžių protokolus bei kitus duomenis iš Vilniaus apygardos teismo civilinės bylos Nr. 2-1251-39/06, kurioje ieškovas atstovavo atsakovui. Advokato ataskaitose nurodyti darbai visiškai atitinka tos bylos procesą, byla buvo sudėtinga, daug dalyvaujančių asmenų, ieškinys buvo tikslinamas, kilęs ginčas pasižymi didele specifika, todėl teisėjų kolegija darė išvadą, kad advokato ataskaitose nurodyti darbai atitiko realias jų apimtis. Teisinės paslaugos yra viena iš atlygintinų paslaugų rūšių, reglamentuojamų CK šeštosios knygos XXXV skyriuje (CK 6.716 straipsnio 3 dalis). Nustačius, kad ataskaitose nurodytos paslaugos buvo suteiktos, atsakovui tenka pareiga jas apmokėti, t. y. tinkamai įvykdyti sutartinę prievolę (CK 6.720 straipsnio 3 dalis). Atsakovas nepagrindė leistinais rašytiniais įrodymais teiginio, kad ieškovui yra sumokėjęs 6100 Lt. Kai yra kilęs sandorio šalių ginčas, liudytojo parodymais tokio fakto patvirtinti negalima (CK 6.65 straipsnis). Teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo rėmėsi CPK 98 straipsnio nuostatomis bei šios normos įgyvendinimui skirtomis teisingumo ministro patvirtintomis rekomendacijomis dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, nes tai yra proceso teisės normos, reglamentuojančios bylinėjimosi (atstovavimo) išlaidų priteisimo klausimą bei taikytinus dydžius, bet ne šalį ir jos advokatą siejančius teisinius santykius.
III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu atsakovas L. A. prašo Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 2 d. sprendimą panaikinti ir palikti galioti Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2008 m. rugsėjo 29 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Pirmosios instancijos teismas teisiniams santykiams kvalifikuoti taikė ne CPK 98 straipsnį, o Lietuvos advokatūros įstatymo 50 straipsnio 3 dalį ir Lietuvos advokatūros statuto nuostatas. Šias normas teismas taikė tinkamai, nes ginčo dalykas yra advokato honoraro dydis, jo apskaičiavimo formos, mokėjimo tvarka ir terminai. Teismas, nustatęs, kad šalys teisinių paslaugų sutarties sąlygas dėl atsiskaitymo interpretavo skirtingai, remdamasis CK 6.193 straipsnio 4 dalimi, padarė pagrįstą išvadą, kad, esant abejonių dėl sutarties sąlygų, šios aiškinamos sutartį pasiūliusios šalies, t. y. ieškovo (advokato), nenaudai. Taigi pirmosios instancijos teismas tinkamai kvalifikavo šalių teisinius santykius. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nepagrįstai taikė CK normas, reglamentuojančias atlygintinų paslaugų teikimą ir bendruosius prievolių ir sutarčių teisės klausimus (CK 6.65, 6.71 straipsnius, 6.210 straipsnio 1 dalį, 6.271 straipsnio 2 dalį, 6.720 straipsnio 3 dalį). Šioje byloje pirmiausia taikytini Advokatūros įstatymo 5, 44, 50 straipsniai ir Advokatūros statuto bei Advokatų etikos kodekso normos, nes tai yra specialiosios teisės normos, reglamentuojančios advokato ir kliento susitarimo sąlygas dėl paslaugų apmokėjimo.
2. Kasatoriui nebuvo pranešta apie apeliacinės instancijos teismo posėdį. Atsižvelgiant į tai, kad byla buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, šis proceso teisės normų pažeidimas vertintinas kaip esminis, nes buvo pažeisti rungimosi ir šalių lygiateisiškumo principai, kasatoriui nebuvo suteikta galimybės pasisakyti svarbiais bylos nagrinėjimo klausimais, dalyvauti tiriant įrodymus, pasisakyti baigiamųjų kalbų metu.
3. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nepagrįstai atsisakė vertinti įrodymus, patvirtinančius atsakovo sumokėtas sumas, ir vertino tik ieškovo pateiktus įrodymus, susijusius su atsiskaitymu. Teisėjų kolegija neatsižvelgė į tai, kad civilinėje byloje Nr. 2-1251-39/06 ieškovas kasatoriui atstovavo tik parengiamojoje stadijoje, o byla dėl dalyvaujančių byloje asmenų neatvykimo į teismo posėdžius buvo ne kartą atidėta. Pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad ieškovo išrašytos sąskaitos už suteiktas paslaugas neatitinka sąžiningumo, protingumo bei teisingumo principų. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija turėjo vertinti ne civilinės bylos sudėtingumą, o advokato suteiktų paslaugų apimtį ir sugaištą laiką.
4. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija turėjo pakankamą pagrindą nutraukti apeliacinį procesą, nes ieškovo apeliacinis skundas buvo apmokėtas per mažu žyminiu mokesčiu (ieškinio kaina pagal ieškovo reikalavimą yra 5187,82 Lt, taigi žyminio mokesčio dydis turėjo būti 156 Lt, o buvo sumokėta 99 Lt).
5. Apeliacinės instancijos teismas, palikdamas galioti pirmosios instancijos teismo preliminarų sprendimą, o ne surašydamas savarankišką rezoliucinę dalį, pažeidė civilinio proceso teisės normas. Tokia išvada išplaukia iš CPK normų, reglamentuojančių preliminaraus sprendimo priėmimą ir įsiteisėjimą (CPK 428 straipsnis) bei apeliacinės instancijos teismo priimamo naujo sprendimo turinio klausimus (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 331 straipsnis).
6. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos dėl sutarčių aiškinimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2000 m. vasario 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Ž. S. v. H. Ch., bylos Nr. 3K-7-23/2000; 2006 m. lapkričio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje VšĮ Įstros aerodromas v. UAB „BTA draudimas“, bylos Nr. 3K-3-600/2006, ir kt.), advokato ir kliento santykius iš atlygintinės paslaugų sutarties reglamentuojančių normų aiškinimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. balandžio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal kreditoriaus Advokato Dariaus Mockūno kontoros prašymą, bylos Nr. 3K-3-485/2003), taip pat dėl įrodinėjimo procesą reglamentuojančių normų aiškinimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. P. v. V. B., bylos Nr. 3K-3-20/2008; 2008 m. vasario 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. M. v. UAB „Yazaky Wiring Technologies Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-129/2008; ir kt.).
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl šalių sudarytos teisinių paslaugų sutarties
Byloje teismų nustatyta, kad šalys 2006 m. balandžio 11 d. sudarė teisinių paslaugų sutartį, pagal kurią ieškovas (advokatas) įsipareigojo teikti kasatoriui teisines paslaugas – atstovauti jam Vilniaus apygardos teisme nagrinėtoje civilinėje byloje, už tai kasatorius įsipareigojo mokėti ieškovui 300 Lt ir PVM dydžio valandinį atlygį. Dėl šių sutarties sąlygų ginčo nėra. Ieškovas teigia, kad jis suteikė tam tikrą kiekį paslaugų, už kurias reikalauja atlyginimo, o kasatorius nesutinka su tuo, jog paslaugos buvo suteiktos, ir tvirtina, kad su ieškovu yra atsiskaitęs. Taigi šalių ginčas kilęs ne dėl jų sudarytos teisinių paslaugų sutarties kvalifikavimo ar aiškinimo, bet dėl šios sutarties vykdymo. Dėl to kasacinio teismo teisėjų kolegija toliau analizuos tik kasacinio skundo argumentus dėl teisinių paslaugų sutarties vykdymo ir atitinkamai – dėl ieškovo reikalavimo atlyginti jam už paslaugas pagrįstumo.
Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nevertino ieškovo atliktų veiksmų (suteiktų paslaugų) Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje pobūdžio, t. y. neatsižvelgė į tai, jog ieškovas atstovavo kasatoriui tik bylos parengiamojoje stadijoje, taip pat nenustatė advokato suteiktų paslaugų apimties ir sugaišto laiko. Be to, kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas, nustatinėdamas kasatoriaus atsiskaitymo su ieškovu aplinkybes, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles. Su šiais kasacinio skundo argumentais kasacinio teismo teisėjų kolegija iš dalies sutinka.
Minėta, kad šalys susitarė dėl valandinio atlygio ieškovui už jo suteiktas paslaugas. Esant tokiam susitarimui, ieškovas, pareiškęs ieškinį dėl neišmokėto atlyginimo, turi įrodyti, kokias paslaugas jis suteikė ir kiek tam sugaišo laiko. Šiuo atveju ieškovo kasatoriui apmokėti išrašytos sąskaitos–faktūros nėra pakankamas įrodymas, nes tai asmens, reikalaujančio atlygio, vienašališkai surašytas dokumentas. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nepagrįstai rėmėsi argumentu, kad kasatorius nepareiškė pretenzijų ieškovui (advokatui) dėl suteiktų paslaugų kiekio ir kokybės. Tokia motyvacija teismas perkėlė įrodinėjimo naštą kasatoriui, tuo tarpu šiuo atveju ne kasatorius turėjo paneigti ieškovo suteiktų paslaugų apimtį, bet ieškovas turėjo įrodyti, kiek ir kokių paslaugų jis suteikė kasatoriui, t. y. leistinais įrodymais patvirtinti aplinkybes, kuriomis jis grindė ieškinio reikalavimą priteisti nurodyto dydžio atlygį už paslaugas (CPK 178 straipsnis). Šių aplinkybių apeliacinės instancijos teismas tinkamai neišsiaiškino.
Pažymėtina, kad nustatant pirmiau nurodytus faktus dėl ieškovo suteiktų paslaugų apimties ir kokybės būtina išsiaiškinti ir su jais tiesiogiai susijusias aplinkybes, kurios apeliacinės instancijos teisme apskritai nebuvo nagrinėtos. Tai ieškovo nurodyta aplinkybė, kad dalį kasatoriaus skolos – 5277 Lt – perėmė ir ieškovui sumokėjo naujasis skolininkas A. T. (šia aplinkybe iš dalies grindžiama ieškovo pateikta reikalaujamos skolos dydžio skaičiuotė, tuo tarpu, kai sutarties vykdymas yra ginčo dalykas, negalima besąlygiškai konstatuoti, jog dalis prievolės pagal sutartį buvo įvykdyta trečiojo asmens), taip pat kasatoriaus nurodyta aplinkybė, kad 6100 Lt jis yra sumokėjęs ieškovui grynaisiais pinigais, tačiau nepaėmė pinigų sumokėjimą patvirtinančio kvito. Apeliacinės instancijos teismas teisingai nurodė, kad vadovaujantis įrodymų leistinumo reikalavimu 6100 Lt sumokėjimas turi būti pagrįstas rašytiniais įrodymais. Pagal Advokatūros įstatymo 48 straipsnį advokato ir kliento teisinių paslaugų sutartis turi būti sudaryta raštu. Šios sutarties įvykdymas taip pat yra sandoris, taigi ir jis turi būti sudarytas rašytine forma (CK 6.65 straipsnis). Tokį aiškinimą dėl sutarties įvykdymo formos patvirtina ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. K. v. A. G., bylos Nr. 3K-3-463/2006; 2008 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. Z. v. K. Ž., bylos Nr. 3K-3-187/2008). Pagal CK 1.93 straipsnio 2 dalį įstatymų reikalaujamos paprastos rašytinės formos nesilaikymas atima iš šalių teisę, kai kyla ginčas dėl sandorio sudarymo ar jo įvykdymo fakto, remtis liudytojų parodymais šį faktą įrodyti. Apeliacinės instancijos teismas vadovavosi šia norma, tačiau neatsižvelgė į tai, kad įstatyme įtvirtinta ir šios taisyklės išimtis (CK 1.93 straipsnio 6 dalis). Pagal CK 1.93 straipsnio 6 dalies 4 punktą teismas gali netaikyti draudimo remtis liudytojų parodymais, jeigu, atsižvelgiant į šalių tarpusavio santykius, sandorio prigimtį bei kitas svarbias bylai aplinkybes, draudimas panaudoti liudytojų parodymus prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams. Šioje byloje šalys buvo sudariusios teisinių paslaugų sutartį, pagal kurią ieškovas įsipareigojo atstovauti kasatoriui teisme nagrinėjamoje civilinėje byloje. Santykiai iš tokios sutarties yra fiduciarinio (pasitikėjimo) pobūdžio, todėl apeliacinės instancijos teismas, vertindamas atsiskaitymo pagal nurodytą sutartį aplinkybes, privalėjo spręsti dėl CK 1.93 straipsnio 6 dalies 4 punkto normos, įgalinančios netaikyti draudimo remtis liudytojų parodymais, taikymo galimybės. To nebuvo padaryta, ir tai vertintina kaip CK 1.93 straipsnio pažeidimas – netinkamas taikymas.
Apibendrindama tai, kas išdėstyta, kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė įrodinėjimą (įrodinėjimo naštos paskirstymą, įrodymų leistinumą) ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas, dėl to nėra pagrindo konstatuoti, kad byloje teisingai nustatytos visos turinčios reikšmės faktinės aplinkybės. Kasacinis teismas bylos faktinių aplinkybių nustatinėti negali, todėl byla grąžintina iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui. Pažymėtina, kad šiuo atveju nėra teisinio pagrindo palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, nes pirmosios instancijos teismas taip pat neišsiaiškino visų reikšmingų bylos aplinkybių, o šių nenustačius negalima tinkamai pritaikyti teisės normos ir priimti teisingo teismo sprendimo.
Dėl dokumentinio proceso ypatumų
Kasatoriaus argumentas, kad apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija turėjo nutraukti apeliacinį procesą, nes ieškovo apeliacinis skundas buvo apmokėtas per mažu žyminiu mokesčiu (buvo sumokėta 99 Lt, o turėjo būti sumokėta 156 Lt), pripažintinas nepagrįstu. Kasatorius žyminio mokesčio dydį apskaičiavo kaip už apeliacinį skundą, paduotą byloje, nagrinėjamoje ieškinio teisena. Kasatorius neatsižvelgė į tai, kad tais atvejais, kai byla iškeliama dokumentinio proceso tvarka, už paduotą ieškinį turi būti sumokama pusė žyminio mokesčio, mokėtino už ieškinį (CPK 80 straipsnio 1 dalies 4 punktas), ir netgi priėmus atsakovo prieštaravimus dėl preliminaraus teismo sprendimo, ieškovas neturi primokėti žyminio mokesčio (CPK 430 straipsnio 1 dalis). Už apeliacinį skundą mokamas tokio dydžio žyminis mokestis, koks mokėtinas paduodant ieškinį (CPK 80 straipsnio 4 dalis), taigi šiuo atveju už apeliacinį skundą mokėtinas tokio dydžio žyminis mokestis, koks buvo sumokėtas už ieškinį dokumentinio proceso tvarka. Pirmosios instancijos teisme žyminio mokesčio dydis už ieškinį buvo 77,82 Lt, o už apeliacinį skundą ieškovas sumokėjo 99 Lt, taigi nėra pagrindo teigti, kad žyminio mokesčio buvo sumokėta per mažai. Toks aiškinimas atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką dėl dokumentinio proceso tvarka nagrinėjamose bylose mokėtino žyminio mokesčio dydžio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. G. v. UAB Prekybos namai „Kvadro“, bylos Nr. 3K-3-36/2007; ir kt.).
Kasaciniame skunde taip pat nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismas, palikdamas galioti pirmosios instancijos teismo preliminarų sprendimą, o ne surašydamas savarankišką rezoliucinę dalį, pažeidė CPK normas, reglamentuojančias preliminaraus sprendimo priėmimą ir įsiteisėjimą bei apeliacinės instancijos teismo priimamo naujo sprendimo turinio klausimus. Šis kasacinio skundo argumentas pripažintinas pagrįstu. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka, gali priimti tik CPK 326 straipsnyje nustatytus sprendimus. Šioje proceso teisės normoje nenustatyta galimybės palikti galioti preliminarų teismo sprendimą. Taigi apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo buvo panaikintas preliminarus sprendimas, priimtas dokumentinio proceso tvarka, ir priimdamas naują sprendimą, kuris iš esmės yra toks pats, koks buvo priimtas preliminarus sprendimas, ne palieka galioti preliminarų teismo sprendimą, bet priima savarankišką teismo sprendimą, surašydamas savarankišką rezoliucinę sprendimo dalį. Tokia yra ir kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. V. v. J. V., bylos Nr. 3K-3-543/2005). Kita vertus, kasatoriaus nurodytas proceso teisės pažeidimas nagrinėjamoje byloje yra tik formalaus pobūdžio ir nedaro įtakos sprendimo dėl ginčo esmės teisėtumui, ypač įvertinus tai, kad byla grąžintina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Dėl kitų kasacinio skundo argumentų
Kasaciniame skunde nurodyta, kad kasatoriui nebuvo pranešta apie apeliacinės instancijos teismo posėdį, ir šis pažeidimas vertintinas kaip esminis, nes buvo pažeisti pagrindiniai proceso teisės principai – šalių rungimosi, lygiateisiškumo. Kasacinio teismo teisėjų kolegija šį argumentą atmeta kaip nepagrįstą. Visų pirma byloje nėra duomenų apie tai, kad kasatoriui nebuvo pranešta apie apeliacinės instancijos teismo posėdžio laiką ir vietą. Byloje yra įrodymai, patvirtinantys, kad kasatoriui buvo išsiųstas pranešimas apie teismo posėdį. Tokia informavimo apie teismo posėdį forma atitinka CPK reikalavimus, pagal kuriuos, šaliai tinkamai įteikus teismo šaukimą, apie kitus teismo posėdžius informuojama pranešimais (CPK 133 straipsnio 1 dalis). Byloje nėra duomenų, kad kasatoriui siųstas pranešimas būtų grąžintas kaip nepasiekęs adresato. Kasatorius buvo informuotas apie bylos nagrinėjimą apeliacinės instancijos teisme, gavo teismo pranešimą apie apeliacinio skundo priėmimą, surašė atsiliepimą į apeliacinį skundą. Pagal CPK 319 straipsnio 3 dalį, žodinio proceso atveju dalyvaujantys byloje asmenys kviečiami į apeliacinės instancijos teismo posėdį, tačiau jų neatvykimas nekliudo nagrinėti bylą. Kasatorius nenurodė, kokią esminę įtaką apeliacinės instancijos teismo nutarties neteisėtumui galėjo turėti jo nurodytas proceso teisės pažeidimas, todėl šis kasacinio skundo argumentas pripažintinas nesudarančiu kasacijos pagrindo.
Kasacinio skundo teiginiai dėl apeliacinės instancijos teismo nukrypimo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos nepagrįsti jokiais teisiniais argumentais, be to, kasatoriaus nurodytos kasacinio teismo nutartys buvo priimtos civilinėse bylose, kurių faktinės aplinkybės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos aplinkybių. Dėl to kasacinio teismo teisėjų kolegija pirmiau nurodytų kasacinio skundo teiginių išsamiau neanalizuoja.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir 362 straipsniu,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 2 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Česlovas Jokūbauskas
Gražina Davidonienė
Sigita Rudėnaitė
