Civilinė byla Nr. 3K-3-627/2008
Procesinio sprendimo kategorija 24.1
(S)
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė), Gražinos Davidonienės ir Gintaro Kryževičiaus (pranešėjas),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų S. Ž., R. Ž. ir J. M. V. kasacinį skundą dėl Ignalinos rajono apylinkės teismo 2008 m. balandžio 4 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 15 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų S. Ž., R. Ž., J. M. V. ieškinį atsakovei V. B. dėl nuosavybės teisės pripažinimo ir paveldėjimo teisės liudijimų pripažinimo negaliojančiais; tretieji asmenys Ignalinos rajono 1-ojo notarų biuro notarė L. A., J. N.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovai teismo prašė: 1) pripažinti negaliojančiu 1999 m. birželio 24 d. paveldėjimo teisės liudijimą pagal įstatymą, išduotą B. M. dėl 606,90 Lt žemės ūkio bendrovės pajaus paveldėjimo; 2) pripažinti negaliojančiu 2001 m. birželio 1 d. paveldėjimo teisės liudijimą pagal įstatymą, išduotą B. M. dėl 100/502 dalių 5,02 ha žemės sklypo, esančio Ignalinos rajono Mačiutiškės kaime ir 255/1112 dalių 11,12 ha žemės sklypo, esančio Ignalinos rajone, Kiškių kaime; 3) pripažinti negaliojančiu 2006 m. balandžio 13 d. paveldėjimo teisės liudijimą pagal įstatymą, išduotą atsakovei V. B. dalyje dėl 255/1112 dalių 11,12 ha žemės sklypo, esančio Ignalinos rajono Kiškių kaime ir 100/502 dalių 5,02 ha žemės sklypo, esančio Ignalinos rajono Mačiutiškės kaime; 4) pripažinti ieškovams lygiomis dalimis nuosavybės teises į M. Ž. sugrąžintas 100/502 dalis 5,02 ha žemės sklypo, esančio Ignalinos rajone, Mačiutiškės kaime ir į M. Ž. sugrąžintas 255/1112 dalis 11,12 ha žemės sklypo, esančio Ignalinos rajone, Kiškių kaime.
Ignalinos rajono apylinkės teismo 2004 m. vasario 27 d. sprendimu nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad 1994 m. kovo 25 d. mirus M. Ž. jos palikimą priėmė brolis K. Ž. (ieškovų tėvas). K. Ž. 1996 m. balandžio 19 d. mirė, todėl ieškovai nurodė esantys viso jo turto paveldėtojais, tame tarpe ir turto, kurį jis paveldėjo po sesers M. Ž. mirties. Utenos apskrities viršininko administracija 2001 m. balandžio 11 d. sprendimu M. Ž., po mirties, atkūrė nuosavybės teises į žemę. Ieškovų manymu, nuosavybės teisės į žemę atsirado jiems, o ne atsakovės V. B. motinai B. M. (M. Ž. seseriai), nes mirusiosios M. Ž. turtą paveldėjo brolis K. Ž.; tos pačios nuostatos taikytinos ir dėl buvusios ŽŪB „Linkmenys“ pajaus paveldėjimo.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė
Ignalinos rajono apylinkės teismas 2008 m. balandžio 4 d. sprendimu ieškinį atmetė.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. rugsėjo 15 d. nutartimi Ignalinos rajono apylinkės teismo 2008 m. balandžio 4 d. sprendimą paliko nepakeistą.
Nustatyta, kad po M. Ž. mirties 1994 m. kovo 25 d. jos įpėdiniai K. Ž. (brolis) ir B. M. (sesuo) šešių mėnesių laikotarpyje pareiškimo Ignalinos rajono notarų biurui nepateikė.
1996 m. balandžio 19 d. mirus K. Ž., pagal 2000 m. gegužės 18 d. paveldėjimo teisės liudijimą pagal įstatymą visą jo turtą paveldėjo vaikai – ieškovai.
Utenos viršininko administracijos 2001 m. balandžio 11 d. sprendimu Nr. 10-05-256 M. Ž. atkurtos nuosavybės teisės į 255/1112 dalių 11,12 ha žemės sklypo, esančio Ignalinos rajone, Kiškių kaime ir 100/502 dalių 5,02 ha žemės sklypo, esančio Ignalinos rajone, Mačiutiškės kaime.
Ieškovai, sužinoję, kad M. Ž. turtą, tame tarpe ir 2001 m. balandžio 11 d. Utenos viršininko administracijos sprendimu Nr. 10-05-256 M. Ž. atkurtas nuosavybės teises į jai tenkančias žemės sklypų dalis, pagal 1999 m. birželio 24 d. ir 2001 m. birželio 1 d. Ignalinos rajono notarės L. A. išduotus paveldėjimo teisės liudijimus yra paveldėjusi M. Ž. sesuo B. M. (atsakovės motina), 2003 m. gruodžio 22 d. kreipėsi į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, kad mirus M. Ž., jos palikimą priėmė brolis K. Ž., faktiškai pradėdamas paveldimą turtą valdyti. Ieškovai 1999 m. birželio 24 d. ir 2001 m. birželio 1 d. paveldėjimo teisės liudijimų teisme neginčijo. Ignalinos rajono apylinkės teismas 2004 m. vasario 27 d. sprendimu nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad 1994 m. kovo 25 d. mirus M. Ž., jos palikimą priėmė brolis K. Ž., faktiškai pradėdamas paveldimą turtą valdyti.
Pažymėta, kad ieškovai ginčija paveldėjimo teisės liudijimus pagal įstatymą ir prašo pripažinti jiems nuosavybės teisę į šiuose liudijimuose nurodytą turtą. Atsakovė prašė taikyti ieškinio senaties terminą.
Konstatuota, kad ieškiniams dėl įpėdinio nuosavybės teisės gynimo, kai ginčijamas palikimo priėmimo teisėtumas, taikomas ne bendrasis dešimties metų, o CK 5.8 straipsnyje nustatytas sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas; teisiškai reikšmingas yra momentas, nuo kurio pradedamas skaičiuoti ieškinio senaties terminas. Spręsta, kad 2003 m. gruodžio mėnesį ieškovai privalėjo suprasti, kad nei jų tėvas K. Ž., nei jie nepaveldėjo M. Ž. priklausančių žemės sklypų. Ieškinį teismui dėl ginčijamų paveldėjimo teisės liudijimų pagal įstatymą pripažinimo negaliojančiais ieškovai pareiškė tik 2006 m. gegužės 26 d., t. y. po pustrečių metų. Ieškovai nenurodė jokių objektyvių priežasčių, dėl kurių galėtų būti atnaujintas praleistas senaties terminas ginčyti palikimo priėmimo teisėtumą. Padaryta išvada, kad ieškovai praleido ieškinio senaties terminą, kas yra savarankišku pagrindu ieškinį atmesti.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovai prašo panaikinti Ignalinos rajono apylinkės teismo 2008 m. balandžio 4 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 15 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Nurodomi šie kasacinio skundo argumentai:
1. Bylą nagrinėję teismai nepagrįstai taikė CK 5.8 straipsnio normą. Pagal šią įstatymo nuostatą, ginčyti palikimo priėmimo teisėtumą ar išduotą paveldėjimo teisės liudijimą gali asmuo, pretenduojantis į palikimą, pareikšdamas ieškinį palikimą priėmusiam asmeniui per vienerius metus nuo palikimo atsiradimo dienos arba nuo tos dienos, kai sužinojo ar turėjo sužinoti apie tai, kad palikimą priėmė kitas asmuo. Pretenduojančiu į palikimą asmeniu laikytinas asmuo, kuris palikimo nepriėmė, į jį dar tik pretenduoja. Ieškovų tėvo K. Ž. sesuo M. Ž. mirė 1994 m. kovo 25 d. Po jos mirties palikimą priėmė ieškovų tėvas, kuris nuo sesers mirties dienos pradėjo faktiškai valdyti visą jos turtą. Tokiu būdu jis buvo ne pretenduojantis į palikimą, o palikimą priėmęs asmuo. K. Ž. mirė 1996 m. balandžio 19 d. Ieškovai tapo viso jo turto paveldėtojais, 2000 m. gegužės 18 d. ir 2004 m. sausio 14 d. jiems buvo išduoti paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimai. Ieškovai taip pat negali būti laikomi pretenduojančiais į palikimą asmenimis, o yra palikimą priėmę asmenys.
1. 1. Jei ir laikyti, kad CK 5.8 straipsnio norma taikytina, nebuvo įstatyminio pagrindo konstatuoti suėjus vienerių metų terminui. Pagal 1964 m. CK 587 straipsnio 1, 2 ir 3 dalių, bei CK 5.50 straipsnio 1, 2 ir 3 dalių nuostatas, įpėdinio nuosavybės teisės į palikimą atsiradimo pagrindas yra palikimo priėmimas, o ne paveldėjimo teisės liudijimo išdavimas. Tai, kad B. M., kaip palikimą priėmusiam asmeniui, buvo išduoti ginčijami paveldėjimo teisės liudijimai, ieškovams tapo aišku tik tada, kai teisme, nagrinėjant šią bylą, buvo gauta medžiaga iš notarų biuro apie šių paveldėjimo teisės liudijimų išdavimą. CK 5.8 straipsnyje nustatytas vienerių metų terminas turi būti skaičiuojamas nuo dienos, kai ieškovai susipažino su šia medžiaga.
1. 2. Ignalinos rajono apylinkės teismas 2004 m. vasario 27 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-93-01/2004, nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad 1994 m. kovo 25 d. mirus M. Ž., jos palikimą priėmė brolis K. Ž. Nors į bylą buvo pateikti B. M. išduotų paveldėjimo teisės liudijimų nuorašai, tačiau teismas konstatavo, kad, mirus M. Ž. jos palikimą priėmė brolis K. Ž., faktiškai pradėdamas valdyti paveldimą turtą. Darytina išvada, kad teismas nepripažino B. M., kaip palikimą priėmusio asmens. Ši aplinkybė leidžia teigti, kad CK 5.8 straipsnyje nustatytas vienerių metų terminas ieškiniui pareikšti nebuvo praleistas, nes ginčas dėl B. M., kaip palikimą priėmusio asmens, teisių buvo jau prasidėjęs Ignalinos rajono apylinkės teisme, civilinėje byloje Nr. 2-93-01/2004. B. M. išduoti paveldėjimo teisės liudijimai yra dokumentai, patvirtinantys jos teises į M. Ž. turtą ir suteikiantys teisę atlikti šio turto registraciją liudijime nurodyto asmens vardu. Be to, paveldėjimo teisės liudijimai buvo išduoti pažeidžiant įstatymo reikalavimus, praėjus daugiau kaip penkeriems metams po M. Ž. mirties, B. M. nepriėmus palikimo.
2. Neteisingas teismų argumentas, kad 2003 m. gruodžio mėnesį ieškovai privalėjo suprasti, jog nei jų tėvas K. Ž., nei jie nepaveldėjo M. Ž. priklausančių žemės sklypų. M. Ž. turtą paveldėjo brolis K. Ž., kuriam nuosavybės teisės į visą jos turtą atsirado nuo palikimo atsiradimo dienos, t. y. nuo M. Ž. mirties dienos. Akivaizdu, kad nuo tos dienos jis paveldėjo ir teises į grąžintiną M. Ž. žemę. Tiek pagal 1964 m. CK 587 straipsnio, tiek pagal CK 5.50 straipsnio 1 dalies normą, neleidžiama priimti palikimą dalimis ir yra laikoma, kad priimdamas palikimą, įpėdinis priima jį visą, nežiūrint į tai, kur jis bebūtų, iš ko besusidėtų, yra tuo metu žinomas visas, ar ne.
3. Nuosavybės teisių gynimui taikomas bendrasis dešimties metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 straipsnio 1 dalis). Ieškovams ginant savo, kaip savininkų teises į paveldėtą nekilnojamąjį turtą – žemės sklypų dalis, bei pajų, turi būti taikomas šis ieškinio senaties terminas. Teismai neatsižvelgė į tai, kad, prašydami panaikinti paveldėjimo teisės liudijimus, ieškovai gynė savo, kaip savininkų teises. Jų reikalavimams turėjo būti taikomas bendrasis ieškinio senaties terminas, nustatytas CK 1.125 straipsnio 1 dalyje.
4. Sprendime nepasisakyta dėl ieškinio reikalavimų pripažinti ieškovams lygiomis dalimis nuosavybės teises į M. Ž. sugrąžintas 100/502 dalis 5,02 ha žemės sklypo, esančio Ignalinos rajone, Mačiutiškės kaime, bei 255/1112 dalis 11,12 ha žemės sklypo, esančio Ignalinos rajone, Kiškių kaime, t. y. šie ieškinio reikalavimai nenagrinėti, pažeidžiant CPK 360 straipsnio nuostatas.
Atsiliepimu į kasacinį skundą Ignalinos rajono 1-asis notaro biuras prašo jį atmesti. Teigiama, kad kasatoriai nepagrįstai nurodo, kad paveldėjimo teisės liudijimai buvo išduoti pažeidžiant įstatymo reikalavimus. Lietuvos teisingumo ministro 1975 m. spalio 31 d. įsakymu Nr. 8 patvirtinta paveldėjimo teisės liudijimų išdavimo metu galiojusi „Notarinių veiksmų atlikimo Lietuvos TSR valstybinėse notarinėse kontorose instrukcija“. Instrukcijos 3 skirsnio 95 punkto 2 dalyje nustatyta, kad paveldėjimo teisės liudijimas išduodamas įpėdiniams, priėmusiems palikimą, t. y. faktiškai pradėjusiems valdyti paveldimąjį turtą arba padavusiems valstybinei notarinei kontorai pareiškimą apie palikimo priėmimą. Tuo metu galioję įstatymai imperatyviai nenustatė, kad tik teismo sprendimas turi būti įrodymu, jog palikimas priimtas faktiniu jo valdymu.
Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovė V. B. prašo jį atmesti. Ji nurodo, kad ieškovams taikytinas asmenų, pretenduojančių į palikimą statusas. M. Ž. palikimo priėmimas jau buvo įvykęs K. Ž. faktiškai pradėjus turtą valdyti. Po ieškovų tėvo mirties (1996 m. balandžio 19 d.) jie tapo viso jo turto paveldėtojais 2000 m. gegužės 18 d. ir 2004 m. sausio 14 d. jiems buvo išduoti paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimai. 2003 m. gruodžio mėnesį ieškovai privalėjo suprasti, kad nei jų tėvas, nei jie nepaveldėjo M. Ž. priklausančių žemės sklypų, tačiau ieškinį teisme dėl ginčijamų paveldėjimo teisės liudijimų pagal įstatymą pareiškė tik 2006 m. gegužės 26 d. Teismai teisingai konstatavo, kad ieškovai praleido ieškinio senaties terminą, kas yra savarankišku pagrindu ieškiniui atmesti (CK 1.131 straipsnio 1 dalis).
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Šioje byloje teisės taikymo (aiškinimo) aktualijos susijusios su ieškinio senatį ir jos taikymą reglamentuojančių teisės normų interpretavimu paveldėjimo teisinių santykių kontekste.
Paveldėjimo teisės normos nustato fizinio asmens turtinių teisių ir pareigų, taip pat, kai kurių asmeninių neturtinių teisių perėjimą mirusio asmens teisių perėmėjams – įpėdiniams. Palikimas atsiranda palikėjui mirus. Palikimo atsiradimo laiku laikomas palikėjo mirties momentas (1964 m. CK 568 straipsnis, 569 straipsnio 1 dalis). Tam, kad įpėdinis įgytų palikimą, jis turi jį priimti (1964 m. CK 587 straipsnio 1 dalis).
Palikimo priėmimas, savo esme, yra vienašalis įpėdinio sudaromas sandoris, kuriuo jis išreiškia valią sukurti tam tikras teisines pasekmes – perimti palikėjo civilines teises ir pareigas. Asmens valia civiliniuose santykiuose sukuria teisines pasekmes, jeigu ji turi objektyvią išraišką, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus, kai asmens valios išraiška - tylėjimas (1964 m. CK 41 straipsnis; 2001 m. CK 1.64 straipsnis). Palikimui priimti įpėdinis, išreikšdamas savo valią, turi atlikti tam tikrus aktyvius veiksmus. Remiantis 1964 m. CK 587 straipsniu, įpėdinis savo valią turi išreikšti per šešis mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos ir tai gali padaryti dviem būdais: 1) paduoti palikimo atsiradimo vietos notarų biurui pareiškimą apie palikimo priėmimą; 2) pradėti faktiškai valdyti paveldimą turtą. Tuo atveju, kai įpėdinis nesikreipia į palikimo atsiradimo vietos notarų biurą dėl palikimo priėmimo ir paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo, bet faktiškai savo veiksmais priima palikimą, kilus ginčui dėl palikimo priėmimo fakto, šis faktas nustatomas teismo tvarka (CPK 444 straipsnio 2 dalies 8 punktas). Dėl šio fakto nustatymo taip pat gali tekti kreiptis tada, kai paveldimas nekilnojamasis ar kitas registruotinas turtas. Įpėdinis, priėmęs palikimą faktiniu valdymu, norėdamas remtis nuosavybės teise į paveldėtą turtą prieš trečiuosius asmenis, turi įregistruoti šią nuosavybės teisę viešajame registre (CK 1.75 straipsnis). Kad galėtų tai padaryti, įpėdinis turi kreiptis į teismą dėl palikimo priėmimo fakto nustatymo ir įrodyti, jog jis, per įstatymo nustatytą terminą, pradėjo faktiškai valdyti paveldimą turtą ir tokiu būdu priėmė palikimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje pagal V. Ž. pareiškimą dėl palikimo priėmimo fakto nustatymo ir A. J. pareiškimą dėl palikimo priėmimo faktų nustatymo, bylos Nr. 3K-3-86/2007). Pažymėtina, kad nuosavybės teisė į paveldėtą turtą įgyjama palikimo priėmimu ir priklauso įpėdiniui nuo palikimo atsiradimo momento nepriklausomai nuo to, ar įpėdinis yra gavęs paveldėjimo teisės liudijimą. Tam, kad teises į paveldėtą turtą galėtų įgyvendinti visa apimtimi (įregistruoti teises į privalomai registruotiną turtą, sudaryti jo perleidimo sandorius ir pan.), įpėdinis gali prašyti notaro išduoti dokumentą, patvirtinantį jo teisių į palikimą įgijimą - paveldėjimo teisės liudijimą (1964 m. CK 598 straipsnis, CK 5.66 straipsnis). Paveldėjimo teisės liudijimas savo teisine reikšme yra tik įpėdinio turimas teises įforminantis dokumentas, todėl jo išdavimas nekeičia nei teisių į paveldėtą turtą atsiradimo momento, nei šių teisių apimties. Įstatyme nustatyta, kad bendra tvarka paveldėjimo teisės liudijimas negali būti išduotas anksčiau, negu suėjus šešiems mėnesiams nuo palikimo atsiradimo dienos (1964 m. CK 599 straipsnis), o pagal 2001 m. CK 5.67 straipsnį – anksčiau, negu suėjus trims mėnesiams nuo palikimo atsiradimo dienos, tačiau nenustatyta terminų, per kuriuos palikimą priėmęs įpėdinis gali prašyti išduoti paveldėjimo teisės liudijimą, t. y. šios teisės įgyvendinimas laiko atžvilgiu yra neribojamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje G. V. v. R. Z. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-240/2008). Remiantis šiomis teisės taikymo (aiškinimo) taisyklėmis, konstatuotina, kad tiek ieškovai (jų miręs tėvas), tiek atsakovė (jos mirusi motina) įstatymų nustatyta tvarka įgyvendino paveldėjimo pagrindu atsiradusias teises ir yra įgiję nuosavybės teises į mirusios M. Ž. paliktą turtą. Toks susiklosčiusių teisinių santykių kvalifikavimas yra teisinis pagrindas pripažinti, kad ginčas yra kilęs tarp bendraturčių, įgyvendinusių teises į nuosavybę, kilusias M. Ž. turto paveldėjimo pagrindu, kai vieni iš jų ginčija kito bendraturčio nuosavybės teisių į paveldėtą turtą atsiradimo teisėtumą, o tai suponuoja, jog tiek ieškovai, tiek atsakovai pagal teisinį statusą yra ne asmenys, pretenduojantys į palikimą (CK 5.8 straipsnis), kurių teisių į teisminę gynybą įgyvendinimui taikytinas CK 5.8 straipsnyje nustatytas sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas, o nuosavybės teisinių santykių subjektai (CK 4.47 straipsnio 2 punktas), kurių teisių į teisminę gynybą įgyvendinimui taikytinas bendrasis dešimties metų ieškinio senaties terminas, kurio pradžia yra diena, kai asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalis, 1.125 straipsnio 1 dalis, 1.127 straipsnio 1 dalis). Šios kasacinio teismo išvados dėl teisės taikymo (interpretavimo) yra teisinis pagrindas konstatuoti, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamoje byloje neteisingai taikė (aiškino) ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, todėl be teisėto pagrindo ieškinį atmetė remiantis CK 1.131 straipsnio 1 dalimi. Dėl to, apeliacinės instancijos teismo nutartis panaikinama, o atsižvelgiant į tai, kad joje nepasisakyta dėl pareikštų reikalavimų iš esmės, byla perduodama iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas). Tokiais pagrindais bylą grąžinus nagrinėti iš naujo, teisėjų kolegija nutartyje nepasisako dėl kitų kasacinio skundo argumentų.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsnio 2 dalimi,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 15 d. nutartį panaikinti ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti tam pačiam apeliacinės instancijos teismui.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Janina Stripeikienė
Gražina Davidonienė
Gintaras Kryževičius
