Dėl sutarties pripažinimo negaliojančia

Civilinė byla Nr. 3K-3-609/2008

Procesinio sprendimo kategorijos: 45.1

45.12

34.1

34.7

(S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė), Gražinos Davidonienės ir Gintaro Kryževičiaus (pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų H. L., J. L. (J. L.), K. G., R. G., M. J. A., V. A. (V. A.) kasacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2007 m. rugsėjo 25 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugpjūčio 14 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės V. Č. ieškinį atsakovams H. L., J. L. (J. L.), K. G., R. G., M. J. A., V. A., trečiajam asmeniui Vilniaus rajono 1-ojo notarų biuro notarei D. S. dėl sutarties pripažinimo negaliojančia.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovė teismo prašė pripažinti negaliojančia 2003 m. balandžio 30 d. paveldėjimo teisių pirkimo-pardavimo sutartį; pripažinti iš dalies negaliojančiu 2004 m. kovo 5 d. paveldėjimo teisės liudijimą, nurodant, kad H. L., M. J. A., K. G. ir V. Č. paveldėjo po 1/4 dalį nekilnojamojo turto, kurį sudaro gyvenamasis namas (unikalus Nr. duomenys neskelbtini), ūkinis pastatas (unikalus Nr. duomenys neskelbtini), ūkinis pastatas (Nr. duomenys neskelbtini), sandėlis (unikalus Nr. duomenys neskelbtini), sandėlis (unikalus Nr. duomenys neskelbtini), kiemo statiniai (unikalus Nr. duomenys neskelbtini), esantys (duomenys neskelbtini).; pripažinti iš dalies negaliojančiu 2006 m. liepos 19 d. paveldėjimo teisės liudijimą, nurodant, kad H. L., M. J. A., K. G. ir V. Č. paveldėjo po 1/4 dalį 2,5600 ha žemės sklypo (unikalus Nr. duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini).

Ieškovė ir atsakovės H. L., K. G. bei M. J. A. 2003 m. balandžio 30 d. sudarė paveldėjimo teisių pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią ieškovė už 1000 Lt pardavė joms po 1/4 dalį paveldėjimo teisių pagal įstatymą, turtinių teisių ir reikalavimo teisių, atsiradusių po tėvo R. G. 2003 m. balandžio 15 d. mirties. Po sandorio sudarymo ieškovė sužinojo, kad ji už 1000 Lt perleido didelės vertės turtą, atsakovės neinformavo jos apie nuosavybės teisių atkūrimo procesą. Ieškovė teigė, kad suklydo dėl esminių sutarties sąlygų, taip pat dėl susidėjusių aplinkybių buvo priversta sudaryti sandorį labai nenaudingomis sąlygomis.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

Vilniaus rajono apylinkės teismas 2007 m. rugsėjo 25 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, pripažino negaliojančiomis: paveldėjimo teisių 2003 m. balandžio 30 d. pirkimo-pardavimo sutartį; 2004 m. kovo 5 d. Vilniaus rajono 1-ojo notarų biuro išduotą paveldėjimo teisės liudijimą, kuriuo Vilniaus rajono notarų biuro notarė L. Š. liudija, kad palikėjo R. G., mirusio 2003 m. balandžio 15 d., turtą paveldi seserys H. L., K. G., M. J. A.; 2006 m. liepos 19 d. paveldėjimo teisės liudijimą, kuriuo Vilniaus rajono notarų biuro notarė D. S. liudija, kad palikėjo R. G. turtą paveldi seserys H. L., K. G., M. J. A.; iš ieškovės atsakovėms H. L., K. G., M. J. A. priteisė 1000 Lt.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. rugpjūčio 14 d. nutartimi Vilniaus rajono apylinkės teismo 2007 m. rugsėjo 25 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Nustatytos šios faktinės bylos aplinkybės: 1) 1993 m. liepos 13 d. J. G. (atsakovių motina ir ieškovės senelė) sudarė testamentą, kuriuo visą jai priklausantį turtą paliko lygiomis dalimis savo vaikams: atsakovėms – H. L., M. A., K. G. ir ieškovės tėvui R. G. Mirus 2003 m. kovo 26 d. J. G., atsakovės 2003 m. balandžio 30 d. pateikė Vilniaus rajono 1-ajam notarų biurui pareiškimus dėl palikimo priėmimo po jų motinos mirties; 2) ieškovės tėvas R. G. po savo motinos J. G. mirties palikimą priėmė, bet teisių neįformino. Jis mirė 2003 m. balandžio 15 d.; dėl palikimo priėmimo kreipėsi jo duktė V. Č., paduodama 2003 m. balandžio 22 d. pareiškimą Vilniaus rajono 1-ajam notarų biurui; 3) 2003 m. balandžio 30 d. ieškovė ir atsakovės H. L., K. G. bei M. J. A. sudarė paveldėjimo teisių pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią ieškovė už 1000 Lt pardavė atsakovams po 1/4 dalį jai priklausančių pagal įstatymą paveldėjimo teisių į turtą, turtines teises ir visų reikalavimo teisių, likusių po ieškovės tėvo R. G. mirties; 4) 2004 m. sausio 21 d. Vilniaus rajono 1-ojo notarų biuro notarė D. S. išdavė atsakovėms paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimą, pagal kurį 3/4 dalis J. G. turto paveldėjo atsakovės H. L., K. G., M. J. A., paveldimą turtą sudarė gyvenamasis namas, ūkiniai pastatai, sandėliai, kiemo statiniai, esantys (duomenys neskelbtini); 5) 2004 m. kovo 5 d. Vilniaus rajono 1-ojo notarų biuro notarė L. Š. išdavė atsakovėms paveldėjimo teisės liudijimą, pagal kurį R. G. turtą paveldėjo atsakovės H. L., K. G., M. J. A., atsižvelgiant į 2003 m. balandžio 30 d. paveldėjimo teisių pirkimo-pardavimo sutartį; 6) Vilniaus apskrities viršininko administracija 2004 m. spalio 15 d. priėmė sprendimą Nr. 2.5-41-19/24, kuriuo mirusiajai J. G. atkurtos nuosavybės teisės į 2,56 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini); 7) 2006 m. liepos 19 d. Vilniaus rajono 1-ojo notarų biuro notarė D. S. išdavė atsakovėms paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimą, pagal kurį 3/4 dalis J. G. turto paveldėjo atsakovės H. L., K. G., M. J. A. Paveldimą turtą sudarė 2,5600 ha žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini); 8) 2006 m. liepos 19 d. Vilniaus rajono 1-ojo notarų biuro notarė D. S. išdavė atsakovėms paveldėjimo teisės liudijimą, pagal kurį R. G. turtą paveldėjo atsakovės H. L., K. G., M. J. A., atsižvelgiant į 2003 m. balandžio 30 d. sudarytą paveldėjimo teisių pirkimo-pardavimo sutartį.

Šalių paaiškinimais nustatyta, kad dėl ginčijamo sandorio jos susitarė mirus ieškovės tėvui R. G. Ieškovė neturėjo lėšų tėvo laidotuvėms. Atsakovės įsipareigojo padengti laidotuvių išlaidas ir pastatyti antkapį su sąlyga, kad ieškovė parduos joms paveldėjimo teises. Atsakovės nurodė ieškovei, kad po tėvo mirties liko tik senas namas ir žemė po namu. Pažymėta, kad nė viena atsakovė, pasirašydama ginčijamą sandorį, neinformavo ieškovės apie atkuriamas jų senelių nuosavybės teises. Konstatuota, kad atsakovių kaltė - tylėjimas. Byloje įrodyta, kad ieškovė buvo priversta sudaryti ginčijamą sandorį, kad padengtų tėvo laidotuvių išlaidas, tuo tarpu atsakovės, pasinaudodamos jos sunkia finansine ir emocine padėtimi, pasiūlė sudaryti paveldėjimo teisių pirkimo-pardavimo sutartį, žinodamos, kad sudaromas sandoris yra ieškovei nenaudingas.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovai H. L., J. L. (J. L.), K. G., R. G., M. J. A., V. A. prašo panaikinti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2007 m. rugsėjo 25 d. sprendimą bei Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugpjūčio 14 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Nurodomi šie argumentai:

Dėl CK 6.426 straipsnio aiškinimo ir taikymo. Bylą nagrinėję teismai nepasisakė dėl CK 6.426 straipsnyje įtvirtintų imperatyviųjų reikalavimų paveldėjimo teisių pirkimo-pardavimo sutarties turiniui. Tai lėmė neteisingą bylos aplinkybių vertinimą, darant išvadas, kad atsakovų veiksmuose (neveikime) yra apgaulės (CK 1.91 straipsnio 5 dalis). Ieškovė buvo paveldėjimo teisių pardavėja, todėl būtent jai ir teko pareiga atskleisti informaciją apie sutarties dalyką. CK 6.317 straipsnyje nustatytos bendrosios pardavėjo pareigos, kurių visuma suponuoja teisinį aiškinimą, kad būtent pardavėjas yra aktyvioji sandorio šalis, įpareigota užtikrinti teisingą informaciją tiek apie parduodamo daikto nuosavybę, tiek apie visas reikšmingas aplinkybes, galinčias trukdyti sudaryti sandorį. Vis dėlto, teismų aiškinimas suponuoja teisinę situaciją, kai pateisinamas ieškovės neveikimas, neapdairumas ir nerūpestingumas. Atsakomybės dėl sandoriui reikšmingų aplinkybių neatskleidimo kėlimas atsakovų atžvilgiu prieštarauja ne tik bendriesiems protingumo ir teisingumo teisės principams, bet ir teisių pirkimo-pardavimo sutarties esmei ir paskirčiai.

CK 6.426 straipsnyje nustatyta, kad, sudarydamas paveldėjimo teisių pirkimo-pardavimo sutartį, pardavėjas privalo garantuoti pirkėjui tik savo kaip įpėdinio statusą. Įstatymų leidėjas leidžia sandorio šalims parduoti paveldėjimo teises, kai nedetalizuojamas palikimą sudarantis turtas. Ginčijamo sandorio dalykas yra paveldėjimo teisės, o ne žemės sklypas ar jame esantys statiniai. Parduodamos turtinės teisės į paveldimą turtą neturėjo ir negalėjo būti detalizuotos. Įpėdiniui priimant palikimą, palikimo sudėtis nenustatoma ir nefiksuojama jokiame oficialiame dokumente, nes yra priimamas ne tik tas turtas, kuris įpėdiniui žinomas, bet ir tas, kuris priimant palikimą įpėdiniui nežinomas.

Dėl CK 1.91 straipsnio aiškinimo ir taikymo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas suformavo teismų praktiką, pagal kurią pripažintinas negaliojančiu yra sandoris, sudarytas susiklosčius sunkioms aplinkybėms ir aiškiai nenaudingomis sandorį sudariusiam asmeniui sąlygomis, kai kita sandorio šalis, žinodama apie tokias aplinkybes, savanaudiškai jomis pasinaudojo. Dėl to sandoris aptartu pagrindu gali būti pripažintas negaliojančiu, kai nustatoma įstatyme – CK 1.91 straipsnyje – įtvirtinta pirmiau nurodytų faktų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. sausio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. B. v. A. B., J. B., bylos Nr. 3K-3-47/2004). Bylą nagrinėję teismai šiomis nuostatomis nesivadovavo, tik formaliai konstatavo, kad ieškovės materialinė padėtis buvo sunki.

Dėl įrodymų vertinimo. Bylą nagrinėję teismai nepasisakė dėl rašytinių įrodymų, patvirtinančių, kad ieškovė žinojo, jog jos senelei atkuriamos nuosavybės teisės į žemės sklypą, taigi ir apie perleidžiamų paveldėjimo teisių dydį. Šias aplinkybes patvirtina byloje esantis ieškovės 2003 m. balandžio 22 d. pildytas pareiškimas dėl palikimo priėmimo, kuriame ieškovė nurodė, kad mirusiojo vardu yra likusi dalis namo ir žemės sklypo Vilniaus rajone. Teismai šių aplinkybių nevertino ir dėl jų nepasisakė.

Ginčo paveldėjimo teisių pirkimo-pardavimo sutartis buvo sudaryta 2003 m. balandžio 30 d., o sprendimas atkurti nuosavybės teises mirusiajai J. G. į jai tenkančią nekilnojamojo turto dalį buvo priimtas tik 2004 m. spalio 15 d. Teismai siejo atsakovų kaltę dėl ieškovės apgaulės su dar neegzistavusiais 2003 m. balandžio 30 d. paveldėjimo teisių pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo metu faktais.

Dėl sandorio kainos. Kritiškai vertintini motyvai, kad paveldėjimo teisių pirkimo-pardavimo sutartis buvo sudaryta tik už 1000 Lt; tai rodo, kad ieškovė sąžiningai tikėjosi, jog parduoda nedidelės vertės turtą. Sutarties laisvės principas reiškia, kad sutarties šalys turi teisę ne tik sudaryti sutartį, bet ir susitarti dėl jos sąlygų. Teismai motyvuodami išvadas dėl sandorio kainos visiškai neatsižvelgė į liudytojų parodymus, atsakovų paaiškinimus, patvirtinančius aplinkybes, kad, dar ieškovės tėvui gyvam esant, jis gavo iš atsakovių atlyginimą už jam teksiančią žemės dalį atkūrus nuosavybės teises jo motinai, todėl ieškovė, žinodama šias, ir nustatė būtent tokią sandorio kainą.

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovė prašo jį atmesti, nurodydama, kad bylos duomenimis patvirtinta, kad kai mirė ieškovės tėvas, ji nuosavybės teise nevaldė jokio nekilnojamojo turto, turėjo mažametį vaiką, jos sutuoktinis nedirbo. Ieškovė dirbo kiemsarge, už tai gaudama minimalias pajamas, taigi jos šeimos turtinė padėtis buvo labai sunki. Faktinės aplinkybės dėl ieškovės valios formavosi jai sunkiomis aplinkybėmis. Šalys nesiderėjo dėl perleidžiamo turto, sutartis sudaryta nedelsiant po tėvo mirties, dėl būtinumo tinkamai palaidoti tėvą.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl paveldėjimo teisių pirkimo-pardavimo teisinio reguliavimo ir sandorio negaliojimo pagrindų

Mirusio fizinio asmens turtinių teisių, pareigų ir kai kurių asmeninių neturtinių teisių perėjimas jo įpėdiniams pagal įstatymą arba (ir) įpėdiniams pagal testamentą apibrėžiamas paveldėjimo samprata (CK 5.1 straipsnio 1 dalis). Paveldimi yra materialūs ir nematerialūs daiktai, palikėjo turtinės reikalavimo teisės ir palikėjo turtinės prievolės, įstatymų numatytais atvejais intelektinė nuosavybė ir kitos įstatymų nustatytos turtinės teisės bei pareigos (CK 5.1 straipsnio 2 dalis). Palikimas atsiranda palikėjo mirties momentu, o įpėdiniai, tiek įstatyminiai, tiek testamentiniai, kad palikimą įgytų, turi jį priimti. Įstatyme nustatyti trys palikimo priėmimo būdai: paveldimo turto faktiškas valdymas; kreipimasis į palikimo atsiradimo vietos apylinkės teismą dėl turto apyrašo sudarymo; padavimas palikimo atsiradimo vietos notarui pareiškimo apie palikimo priėmimą (CK 5.50 straipsnio 2 dalis). Pažymėtina, kad įpėdinis nuosavybės teisę į paveldėtą turtą įgyja nuo palikimo priėmimo momento ir būdamas paveldėto turto savininku turi teisę savo nuožiūra, nepažeisdamas įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti (CK 4.37 straipsnio 1 dalis). Teisė disponuoti turtu reiškia ir teisę nuosavybės teise turimą turtą laikantis įstatymų įvairiais būdais perleisti kitiems asmenims. Pirkimas-pardavimas yra vienas iš turto perleidimo būdų, įgyvendinamas sandorių pagrindu. Sutartys yra viena iš sandorių rūšių (CK 1.63 straipsnio 6, 7 dalys, 6.154 straipsnio 1, 2 dalys). Pirkimo-pardavimo sutartimi viena šalis (pardavėjas) įsipareigoja perduoti daiktą (prekę) kitai šaliai (pirkėjui) nuosavybės (patikėjimo) teise, o pirkėjas - priimti daiktą (prekę) ir sumokėti už jį nustatytą pinigų sumą (kainą) (CK 6.305 straipsnio 1 dalis). Tokia pirkimo-pardavimo sutarties apibrėžtis yra bendrinė definicija. Atskirų rūšių daiktų pirkimo-pardavimo ypatumai nustatyti tiek atitinkamų įstatymų, tiek specialiųjų CK normų (CK 6.305 straipsnio 3, 4 dalys). Tokios specialios CK normos reglamentuoja ir turtinių teisių pirkimą-pardavimą (CK XXIII skyriaus tryliktasis skirsnis). CK 6.305 straipsnio 4 dalyje ir 6.425 straipsnyje nustatyta, kad teisių pirkimo-pardavimo sutarčiai CK XXIII skyriaus nuostatos taikomos tiek, kiek tai neprieštarauja šių teisių prigimčiai ir esmei. Šios bylos kontekste tai reiškia, kad CK XXIII skyriaus nuostatos taikomos tiek, kiek tai neprieštarauja iš paveldėjimo teisinių santykių kylančių teisių prigimčiai ir esmei. Šių teisių prigimtis ir esmė atskleidžiama vertinant esminius paveldėjimo teisinių santykių aspektus: 1) paveldėjimas yra fizinio asmens turtinių teisių ir pareigų, taip pat kai kurių asmeninių neturtinių teisių perėjimo mirusio asmens teisių perėmėjams – įpėdiniams būdas; 2) palikėjui mirus įvyksta universalus jo turtinių teisių ir pareigų bei kai kurių asmeninių neturtinių teisių perėjimas jo įpėdiniams. Teisių perėjimo universalumas reiškiasi tuo, kad palikėjo teisės ir pareigos pereina palikimą priėmusiam įpėdiniui, neatsižvelgiant į tai, žinojo jis ar nežinojo esant atitinkamas palikėjo teises ar pareigas; 3) neleidžiama palikimą priimti iš dalies arba su sąlyga ar išlygomis; 4) kad įgytų palikimą, įpėdinis turi jį priimti. Tokia paveldėjimo teisių specifika suponuoja ir jų pirkimo-pardavimo teisinių santykių reglamentavimo ypatumus. Štai CK 6.426 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad priėmęs palikimą asmuo, parduodamas paveldėjimo teises, kai nedetalizuojamas palikimą sudarantis turtas, privalo garantuoti pirkėjui tik savo kaip įpėdinio teisinį statusą. Vertinant vien šią normą atskirai, ne kartu su kitomis CK XXIII skyriuje įtvirtintomis normomis, atrodytų, kad paveldėtų teisių pirkimo-pardavimo sutarties teisėtumo esminė sąlyga yra tik pardavėjo garantija pirkėjui, kad būtent jis yra įpėdinis. Tačiau toks šios normos aiškinimas prieštarauja pirkimo-pardavimo sutarties esmei. Jau minėta, kad pirkimo-pardavimo sutartimi pardavėjas įsipareigoja perduoti daiktą kitai šaliai (pirkėjui) nuosavybės (patikėjimo) teise, o pirkėjas įsipareigoja priimti daiktą ir sumokėti už jį nustatytą pinigų sumą (kainą). Tai suponuoja, kad abi sutarties šalys turi aiškiai suvokti ir žinoti, kas yra sutarties dalykas(-ai), o kaina atspindi viso žinomo parduodamo turto įvertinimą. Pažymėtina, kad įstatyme nereikalaujama palikimą sudarančio turto detalizavimo sutartyje, tačiau tai jokiu būdu nereiškia, kad tokia nuostata pakeičia bendrąją pirkimo-pardavimo sutarčių sudarymo sąlygą žinoti, koks turtas parduodamas už sulygtą kainą ir ką pirkėjas įgyja nuosavybėn mokėdamas sulygtą kainą. Paneigus šias pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo sąlygas paveldėjimo teisių pardavimo atveju būtų paneigtas sutarties šalių lygiateisiškumas ir pirkėjas be teisėto pagrindo taptų privilegijuota sutarties šalimi, nes, pvz., dėl pardavėjo, veikiančio kaip normaliai atidus ir protingas žmogus, nežinojimo tikrosios reikalų padėties įgytų didelės vertės turtą už neprotingai mažą kainą. Taip būtų nepaisoma teisingumo ir sąžiningumo imperatyvų (CK 1.5 straipsnis, 1.137 straipsnio 2 dalis), nepiktnaudžiavimo teise draudimo (CK 1.137 straipsnio 3 dalis). Šiame kontekste taip pat pažymėtina, kad parduodamo turto kaina yra esminė sutarties sąlyga, tačiau jai turi įtakos įvairūs veiksniai, tokie kaip šalių tarpusavio santykiai, kiti įvairiais pagrindais kylantys šalių įsipareigojimai vieni kitiems ir pan., todėl parduodamo turto kainos negalima vertinti tik kaip idealaus tokio turto vertės atspindžio. Kita vertus, turto kainos, esmingai nukrypstančios nuo įprastinės, mokamos už tokį pat turtą, pagrindimas yra įrodinėjimo, kilus ginčui dėl sutarties teisėtumo, dalykas.

Šioje byloje pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai nustatė, o kasacinis teismas yra saistomas šių nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis), kad parduodama paveldėjimo teises ieškovė veikdama normaliai atidžiai, apdairiai ir rūpestingai nežinojo apie paveldėtą teisę atkurti nuosavybės teises į žemę, o atsakovai, pažeisdami teisingumo ir sąžiningumo principus, iki ginčijamos sutarties sudarymo ieškovės apie tai neinformavo, nors tik jie žinojo apie šias teises. Atsakovai iš esmės pagrįstai nurodo, kad CK 6.317 straipsnyje nustatytos bendrosios pardavėjo pareigos, kurių visuma suponuoja teisinį aiškinimą, jog būtent paveldėjimo teisių pardavėjui tenka pareiga atskleisti informaciją apie sutarties dalyką, tačiau tokia nuostata negali būti absoliutinama ir ja nepaneigiamas sąžiningumo ikisutartiniuose ir sutartiniuose santykiuose imperatyvas (CK 6.157, 6.163 straipsniai), kuris, be kita ko, reiškia ir šalių pareigą atskleisti viena kitai joms žinomą informaciją, turinčią esminę reikšmę sutarčiai sudaryti. Šios pareigos nevykdymas ar netinkamas vykdymas bet kurios iš šalių ikisutartiniuose, taip pat sutartiniuose santykiuose suponuoja sandorio neteisėtumą. Sutartys gali būti pripažintos negaliojančiomis įstatymuose nustatytais sandorių negaliojimo pagrindais. Teismų praktikoje pripažįstama, kad įstatymuose įtvirtinto sandorių negaliojimo instituto paskirtis – siekti, jog civiliniuose santykiuose būtų užtikrintas teisėtumas. CK 1.91 straipsnyje reglamentuojamas sandorių, turinčių valios trūkumų, pripažinimas negaliojančiais. Pagal šią teisės normą apgaulė – tai sandorį sudarančio asmens tyčinis suklaidinimas dėl esminių sandorio aplinkybių, kuris gali reikštis aktyviais veiksmais, taip pat svarbių sandorio aplinkybių nuslėpimu, sąmoningai siekiant galutinio tikslo – sudaryti sandorį. Apgaule galima pripažinti tik tokius tyčinius veiksmus, kurie turi lemiamą įtaką šalies valiai susiformuoti. Kai reiškiamas reikalavimas pripažinti negaliojančiu dėl apgaulės sudarytą sandorį, byloje turi būti tiriama ir vertinama, ar atsakovas atliko tyčinius nesąžiningus veiksmus (tyčia pranešė tikrovės neatitinkančias žinias arba nutylėjo svarbias aplinkybes dėl esminių sudaromo sandorio elementų, siekdamas suklaidinti ieškovą), dėl kurių ieškovas buvo paskatintas sudaryti ne tokį sandorį, kokį jis iš tikrųjų siekė sudaryti, taip pat turi būti tiriamas bei vertinamas ir ieškovo elgesys tiek prieš sandorio sudarymą, tiek ir sudarant sandorį bei po sandorio sudarymo. Sprendžiant dėl apgaulės konstatavimo, abiejų šalių veiksmai turi būti vertinami vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. Š. firma „InSpe“ v. UAB „Folis“, bylos Nr. 3K-3-640/2006; 2007 m. liepos 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. T. ir kt. v. UAB „Vilvatėja“, bylos Nr. 3K-3-306/2007).

Kitas CK 1.91 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas pagrindas sandoriui pripažinti negaliojančiu yra fakto, kad asmuo dėl susidėjusių sunkių aplinkybių sandorį buvo priverstas sudaryti labai nenaudingomis sąlygomis, pripažinimas. Ne kiekvieną sandorį, sudarytą dėl susiklosčiusių sunkių aplinkybių, galima pripažinti negaliojančiu. Pripažintinas negaliojančiu sandoris, kuris sudarytas susiklosčius sunkioms aplinkybėms ir aiškiai nenaudingomis sandorį sudariusiam asmeniui sąlygomis, kai kita sandorio šalis, žinodama apie tokias aplinkybes, savanaudiškai jomis pasinaudojo. Taigi, sandoris aptartu pagrindu gali būti pripažintas negaliojančiu, kai nustatoma įstatyme – CK 1.91 straipsnyje įtvirtinta nurodytų faktų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. sausio 21 d. nutartis civilinėje byloje A. B. v. A. B., J. B., bylos Nr. 3K-3-47/2004).

Pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes spręstina, kad atsakovai ikisutartiniuose santykiuose tyčia nutylėdami informaciją, turinčią esminę reikšmę sutarties sudarymui, ir pasinaudodami ieškovei susiklosčiusiomis sunkiomis aplinkybėms, sąlygojusiomis sandorio sudarymą aiškiai nenaudingomis ieškovei sąlygomis, įgijo turtą neteisėto sandorio pagrindu, kuris pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų pagrįstai pripažintinas negaliojančiu remiantis CK 1.91 straipsniu.

Dėl įrodymų vertinimo

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas taisykle, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje G. Š. v. Knygų prekybos valstybinės firmos „Knyga“ Raseinių filialas, bylos Nr. 3K-3-260; 2002 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija v. J. M., bylos Nr. 3K-3-462, 2007 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentas v. UAB „Marių žvejys“; bylos Nr. 3K-3-416/2007; ir kt.).

Įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių, kaip kasacijos dalyko, remiantis CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktu, laikymosi aspektu pasisakydamas dėl apeliacinės instancijos teismo išvados, kad ieškovė nežinojo, jog jos senelei atkuriamos nuosavybės teisės į žemės sklypą, taigi ir apie perleidžiamų paveldėjimo teisių dydį, kasatoriaus ginčijamos nurodant aplinkybę, kad byloje esantis ieškovės 2003 m. balandžio 22 d. pildytas pareiškimas (T. 1, b. l. 79) dėl palikimo priėmimo, kuriame ieškovė nurodė, kad mirusiojo vardu yra likusi dalis namo ir žemės sklypo Vilniaus rajone, kasacinis teismas pažymi, jog įrodymų visetas, o ne vienas iš jų, kaip jau minėta, lemia atitinkamas išvadas. Pareiškimas, kad mirusiojo vardu yra likę turto: dalis namo ir žemės sklypo, - liudija, kad ieškovė kreipėsi dėl palikimo priėmimo, tačiau ne tai, kad žinojo apie teisių į nuosavybės teisių atkūrimą paveldėjimą, o šis faktas pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų paneigtas nepažeidžiant įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių.

Dėl šių argumentų kasacinis skundas yra nepagrįstas, o Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugpjūčio 14 d. nutartis paliekama nepakeista.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugpjūčio 14 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Janina Stripeikienė

Gražina Davidonienė

Gintaras Kryževičius