Baudžiamoji byla Nr. 2K-428/2008
Procesinio sprendimo kategorija:
1.1.5.1.1.
1.2.4.1.
1.2.4.3. (S)
2008 m. gruodžio 16 d.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Egidijaus Bieliūno, Antano Klimavičiaus ir pranešėjo Vytauto Piesliako,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. O. kasacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2008 m. kovo 3 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 27 d. nutarties.
Vilniaus rajono apylinkės teismo 2008 m. kovo 3 d. nuosprendžiu D. O. nuteistas pagal BK 135 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu aštuoniems mėnesiams.
Priteista iš D. O. Valstybinei ligonių kasai 2938,70 Lt E. G. gydymo išlaidoms apmokėti.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 27 d. nutartimi nuteistojo D. O. apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą,
n u s t a t ė :
D. O. nuteistas už tai, kad 2007 m. liepos 15 d., apie 3 val., Vilniaus r., Zujūnų sen., Zujūnų k., Mokyklos g. 1, mokyklos kieme, R. O. automobilyje,,Opel Omega“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, konflikto metu tyčia vieną kartą peiliu dūrė E. G. į krūtinės sritį, o pastarajam išlipus iš automobilio – dar kartą peiliu dūrė į pilvo sritį, taip padarydamas durtinę-pjautinę kiauryminę krūtinės ląstos kairės pusės žaizdą su tarpuplaučio pažeidimu, lydimu kraujo susikaupimu kairėje krūtinplėvės ertmėje ir kairės krūtinės ląstos pusės poodinės emfizemos bei durtinę-pjautinę paviršinę pilvo sienos žaizdą, t. y. sunkiai sutrikdė sveikatą.
Kasaciniu skundu nuteistasis D. O. prašo teismą pakeisti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2008 m. kovo 3 d. nuosprendį ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 27 d. nutartį ir perkvalifikuoti jo nusikalstamą veiką iš BK 135 straipsnio 1 dalies į BK 136 straipsnį arba 137 straipsnio 1 dalį, arba panaikinti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2008 m. kovo 3 d. nuosprendį ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 27 d. nutartį ir bylą nutraukti.
Kasaciniame skunde nuteistasis teigia, kad jis pagal BK 135 straipsnio 1 dalį buvo nuteistas nepagrįstai, o teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad byloje nėra pagrindinio, jo manymu, įrodymo – peilio, kuriuo buvo sužalotas nukentėjusysis. Kasatoriaus manymu, konfliktas tarp jo ir nukentėjusiojo kilo todėl, kad pastarasis sudavė jam ranka du kartus į galvos sritį, į ką atsakydamas jis taip pat sudavė jam smūgį. Tik po to, kai abu konflikto dalyviai išlipo iš automobilio, kasatorius pamatė, kad netyčia rankoje laikytu peiliu, apie kurį pamiršo smūgiuodamas, sužalojo nukentėjusįjį bei susižalojo pats. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad jo parodymus patvirtino nukentėjusysis ir liudytojai I. V., V. L. ir J. B.
Teismas neįvertino, kad nukentėjusysis buvo stambesnio kūno sudėjimo, todėl jo netikėtas užpuolimas kasatorių labai sujaudino. Kad kasatorius buvo didelio susijaudinimo būsenoje patvirtina tai, kad jis pats gindamasis nuo nukentėjusiojo neteisėtų veiksmų susižalojo rankoje laikytu peiliu ir tik išlipęs iš automobilio pastebėjo, jog sužalojo ir nukentėjusįjį. Šios aplinkybės patvirtina, kad kasatoriaus veiksmus išprovokavo pats nukentėjusysis savo veiksmais, todėl jo nusikalstama veika turi būti perkvalifikuota iš BK 135 straipsnio 1 dalies į BK 136 straipsnį arba 137 straipsnio 1 dalį ir paskirta su laisvės atėmimu nesusijusi bausmė, arba, pritaikius BK 28 straipsnį, byla nutraukta.
Teismo išvada apie netiesioginę tyčią kasatoriaus veikoje padaryta nesant jokių ją pagrindžiančių duomenų. Be to, pirmosios instancijos teismas konstatuodamas netiesioginę tyčią kasatoriaus veikoje suklydo nurodydamas BK 14 straipsnio 3 dalį, nors turėjo būti BK 15 straipsnio 3 dalis.
Kasatorius teigia, kad teismas pažeidė BPK 301 straipsnio 1 dalį, pagal kurią nuosprendis pagrindžiamas tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje, nes nuosprendį grindė kasatoriaus, nukentėjusiojo bei liudytojų ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais. Be to, kasatorius nurodo, kad teisme buvo apklaustas liudytojas J. B., tačiau jo parodymai teismo nuosprendyje neišdėstyti, taip pažeidžiant BPK 305 straipsnį ir padarant esminį baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimą. Taip pat teismas nepagrįstai pripažino įrodymu įvykio vietos apžiūros protokolą, nes šis ikiteisminio tyrimo veiksmas buvo atliktas praėjus daug laiko nuo nusikalstamos veikos padarymo.
Taip pat kasatorius prašo atsižvelgti į tai, 2008 m. rugpjūčio 9 d. jis susituokė su I. V., kuri laukiasi.
Atsiliepime į kasacinį skundą prokuroras nurodo, kad teismai įvertinę byloje esančius įrodymus pagrįstai konstatavo, kad kasatoriaus kelis kartus keista versija apie tai, kad rankoje peilio jis neturėjo, vėliau, kad peilį jis pasiėmė siekdamas pagąsdinti nukentėjusįjį, o šis užgriūdamas susižalojo pats, o galiausiai, kad pamiršęs, jog rankoje laiko peilį, nepajuto ir nepastebėjo dūrių juo į nukentėjusįjį, yra neįtikinama.
Taip pat teismai pagrįstai atmetė kasatoriaus argumentą, kad jis veikė esant būtinajai ginčiai, nes tam prieštarauja ne tik jau minėti medicininiai tyrimai bei nukentėjusiojo paaiškinimai, bet ir pati įvykių eiga, įvykio vieta (lengvojo automobilio salonas) bei joje buvusių asmenų skaičius (penkiese susispaudę salono viduje). Apeliacinės instancijos teismas pabrėžė, kad ypatingos reikšmės turi ir tas faktas, jog po dūrio peiliu automobilyje, nukentėjusiajam išlipus išsiaiškinti kas įvyko, kasatorius pats staiga iššoko iš mašinos ir, nesant jokios grėsmės jo sveikatai, dar kartą dūrė nukentėjusiajam, nors nukentėjusysis neturėjo ir nepanaudojo jokių įrankių.
Teismų praktikoje pripažįstama, kad būtinosios ginties situacijos nėra, kai asmuo, kilus abipusiam konfliktui, smurtą naudoja ne gynybos, o puolimo tikslais. Byloje nustatyta, kad žodinis konfliktas tarp nukentėjusiojo E. G. ir kasatoriaus prasidėjo lengvojo automobilio viduje, po to persikėlė į kiemą greta automobilio. Konfliktas buvo asmeninio pobūdžio. D. O. į smurtinį konfliktą įsitraukė pasiimdamas atitinkamą įrankį – peilį, kurį iš pykčio panaudojo prieš nukentėjusįjį ne tik mašinoje, bet vėliau ir iš jos iššokęs. Taigi, šioje situacijoje nė viena iš konflikto pusių nebuvo besiginanti, todėl nustatyta faktinė situacija neatitinka būtinosios ginties sąlygų. Atkreiptinas dėmesys, kad kasacinio skundo argumentai dėl būtinosios ginties situacijos taip pat buvo pateikti ir apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismas išsamiai juos išanalizavęs konstatavo, kad pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi nebuvo.
Taip pat atsiliepime pažymima, kad kasatorius nepagrįstai prašo jo nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš BK 135 straipsnio 1 dalies į BK 136 straipsnį, nes byloje nėra duomenų, jog nukentėjusįjį sužalojo būdamas fiziologinio afekto būsenoje, nes nenustatyta, jog sužalojimas sekė tuoj po to, kai nukentėjusysis atliko neteisėtus ar itin įžeidžiančius veiksmus, dėl kurių kaltininkas atsidūrė tokioje būsenoje.
Taip pat teismai pagrįstai konstatavo, kad nėra pagrindo kasatoriaus veiką iš BK 135 straipsnio 1 dalies perkvalifikuoti į BK 137 straipsnio 1 dalį, nes byloje neginčytinai nustatyta, kad nuteistojo veikoje pasireiškė tyčinė, o ne neatsargi kaltė. Dėl kasatoriaus teiginio apie netinkamą BK 14 straipsnio 3 dalies taikymą nustatinėjant kaltės formą ar tyčios rūšį akcentuotina, kad šioje dalyje pirmosios instancijos teismo formaliai padarytą klaidą ištaisė apeliacinės instancijos teismas.
Tai, kad kasatorius nukentėjusįjį sužalojo tyčia rankoje laikytu peiliu patvirtina specialisto išvados G 4349/07 ir G 5569/07 bei paties nukentėjusiojo ir liudytojo V. L. parodymai. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nuteistasis tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu keitė parodymus, jokio peilio panaudojimo pradžioje tyrimo išvis nepripažino, vėliau verčiamas aplinkybių (specialisto išvados paneigė jo teiginius) tam tikras detales papasakojo tvirtindamas, jog nukentėjusysis ant peilio užgriuvo pats, galiausiai iškėlė versiją, kad iš susijaudinimo net nepastebėjo, kaip peilis atsidūrė jo rankose ir kaip juo galimai įdūrė nukentėjusiajam. Visas šias aplinkybes įvertinę teismai pagrįstai nustatė, kad kasatorius peilį prieš nukentėjusįjį panaudojo tyčia, o ne dėl neatsargumo, nes tam prieštarauja žaizdų lokalizacija, jų gylis ir kryptis bei sužalojimų susidarymo mechanizmas.
Taip pat atsiliepime pažymima, kad kasatoriaus samprotavimai dėl BPK 305 straipsnio pažeidimo yra deklaratyvūs. Be to, atsiliepime nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas nepažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimo patikrinti bylą tiek, kiek to parašoma apeliaciniame skunde ir motyvuotai atsakė į visus apeliacinio skundo argumentus.
Atsiliepime pažymima, kad teismas, parinkdamas bausmės rūšį ir dydį, motyvuotai aptarė visas sąlygas, neleidžiančias taikyti kaltininkui BK 62 straipsnio ar 54 straipsnio 3 dalies ir paskirti švelnesnę bausmės rūšį nei sankcijoje numatytas laisvės atėmimas. Taip pat teismas įvertino kasatoriaus asmenybę charakterizuojančius duomenis ir atsižvelgęs į tai, kad nuteistasis pagal BK 27 straipsnio 1 dalį laikytinas recidyvistu, todėl atsižvelgiant į BK 56 straipsnio nuostatas jam skirtina tik laisvės atėmimo bausmė. Kadangi kasatoriui paskirtos bausmės dydis artimas sankcijos minimumui, todėl ji nėra aiškiai per griežta.
Atsiliepime nurodoma, kad dalis kasacinio skundo argumentų yra susiję su įrodymų vertinimo klausimais. Kasacinis teismas negali pats nustatinėti ar paneigti jau nustatytus faktus, tirti reikšmingas bylai aplinkybes, iš naujo vertinti įrodymus, todėl šie kasacinio skundo argumentai nenagrinėtini.
Nuteistojo D. O. kasacinis skundas netenkintinas.
Dėl būtinosios ginties (BK 28 straipsnis)
Kasatorius prašo vertinti jo veiksmus kaip padarytus esant būtinajai ginčiai, nes jis gynėsi nuo pavojingo nukentėjusiojo kėsinimosi, nukreipto į jo sveikatą. Pagal BK 28 straipsnio 2 dalį būtinoji gintis yra tada, kai asmuo padaro baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi, jei nebuvo peržengtos būtinosios ginties ribos. Viena iš būtinųjų ginties teisėtumo sąlygų yra pavojingas kėsinimasis, kuris savo ruožtu turi būti realus ir akivaizdus, todėl nesant pavojingo kėsinimosi, nėra pagrindo kalbėti ir apie būtinąją gintį.
Bylos duomenimis nustatyta, kad automobilyje kasatorius su draugais vartojo alkoholinius gėrimus ir tuo pagrindu tarp kasatoriaus ir nukentėjusiojo automobilyje kilo konfliktas. Konflikto metu jie susistumdė, po to kasatorius nukentėjusiajam vieną kartą peiliu dūrė į krūtinės sritį, o nukentėjusiajam išlipus iš automobilio dar kartą dūrė peiliu į pilvo sritį. Byloje nėra duomenų, kad pirmą smūgį rankomis jam į galvos sritį sudavė nukentėjusysis. Kasatoriaus bei jo draugės liudytojos I. V. parodymus teismas pagrįstai vertino kritiškai. Jų nepatvirtino kiti liudytojai. Atsižvelgiant į tai, kad automobilyje konflikto metu buvę penki, įskaitant kasatorių ir nukentėjusįjį, žmonės negalėjo laisvai judėti ir naudoti intensyvų smurtą, visi buvo geri pažįstami ir bendravo vartodami alkoholinius gėrimus, o nukentėjusysis neturėjo ir nenaudojo jokio žmogų galinčio sužaloti įrankio, todėl nėra pagrindo teigimui apie prasidėjusį pavojingą kėsinimąsi, kuris kasatoriui suteiktų teisę į būtinąją gintį. Be to, pažymėtina, kad sužalotam nukentėjusiajam išlipus iš automobilio, kasatorius dar kartą sudavė jam smūgį peiliu į pilvo sritį, nors sužalotas nukentėjusysis tuo metu jokių veiksmų, kuriuos galima būtų vertinti kaip pasikėsinimą į kasatorių, nedarė. Kilęs konfliktas gali būti vertinamas ne kaip pavojingas kėsinimasis, o kaip muštynės. Muštynės yra vienas iš konflikto sprendimo būdų – situacija, kurioje nėra besiginančių. Todėl muštynių metu nei vienam jų dalyviui nekyla teisė į būtinąją gintį. Kolegija neranda būtinosios ginties sąlygų, todėl nemato pagrindo taikyti BK 28 straipsnį.
Dėl kaltės formos ir rūšies bei veikos kvalifikavimo
Kasatorius skunde teigia, kad jis nukentėjusįjį sužalojo neatsargiai, todėl prašo veika perkvalifikuoti iš BK 135 straipsnio 1 dalies į BK 137 straipsnio 1 dalį kaip neatsargų gyvybės atėmimą. Nusikalstama veika laikoma padaryta esant neatsargiai kaltės formai tada, kai kaltininkas nesuvokia savo veiksmų pavojingumo, nenumato galinčių kilti padarinių, nors gali ir turi juos numatyti, arba suvokia tik rizikingą savo veiksmų pobūdį, bet lengvabūdiškai tikisi išvengti galinčių kilti padarinių. Kaltės forma turi esminę reikšmę sveikatos sutrikdymo nusikaltimo kvalifikavimui, todėl turi būti nustatyta kiekvienoje byloje. Teismų praktikoje apie kaltininko kaltės formą ir jos turinį teismas sprendžia atsižvelgdamas ne tik į kaltininko parodymus, bet ir imdamas domėn padaryto nusikaltimo objektyvias aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą, lokalizaciją, nusikalstamų veiksmų intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, taip pat kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, veikos padarymo priežastis, kaltininko elgesį prieš nusikaltimą, jo padarymo metu ir po jo.
Kasatoriaus teiginys, kad jis nukentėjusįjį sužalojo veikdamas neatsargiai, nes smogdamas nukentėjusiajam pamiršęs apie rankoje laikomą peilį, neatitinka teismo nuosprendžiu nustatytų objektyvių bylos aplinkybių ir yra nelogiškas, todėl apylinkės teismas pagrįstai juo nesivadovavo priimdamas nuosprendį. Teismas padarė pagrįstą išvadą, kad kasatorius veikė suvokdamas savo veiksmų pavojingumą kito žmogaus sveikatai ir numatė galinčius kilti padarinius. Tokią išvadą patvirtina nusikaltimo padarymo aplinkybės (konflikto kilimas ir abipusiai smūgiai rankomis), taip pat sveikatos sutrikdymo nukentėjusiajam padarymo mechanizmas, panaudoti įrankiai (peilis) ir sužalojimų lokalizacija. Nukentėjusiajam sužalojimai padaryti dviem trauminiais poveikiais pjaunančių savybių turinčiu daiktu, galimai peiliu. Sunkiai tikėtina versija, kad konfliktinėje situacijoje esantis žmogus rankoje turėdamas peilį, smūgiuodamas užmirštų apie šią reikšmingą aplinkybę. Be to pažymėtina, kad vienas smūgis peiliu buvo suduotas sėdint automobilyje, o kitas jau po kurio laiko, išlipus iš automobilio.
Sąmoningas smūgio peiliu sudavimas kitam žmogui į gyvybiškai svarbią krūtinės ir pilvo sritį suponuoja sveikatos sutrikdymo ar net gyvybės atėmimo numatymą. Tuo tarpu esant neatsargiai kaltės formai, kaltininkas arba visiškai nesuvokia savo veiksmų pavojingumo kito žmogaus sveikatai ir nenumato galinčių kilti padarinių (nors gali ir turi juos numatyti), arba suvokia tik rizikingą savo veiksmų pobūdį ir numato mažai tikėtiną sveikatos sutrikdymo galimybę (nes tikisi išvengti galinčių kilti padarinių).
Teismai padarė pagrįstą išvadą, kad kasatorius suvokė, kad suduodamas smūgį peiliu į krūtinės sritį, o po to – į pilvo sritį, kelia pavojų nukentėjusiosios sveikatai ar gyvybei, numatė galinčius kilti padarinius nukentėjusiojo sveikatai. Taigi jis veikė tyčia. Tačiau ir pirmosios, ir apeliacinės instancijos teismai konstatavo netiesioginę tyčią, t. y. kad kasatorius nenorėjo sužaloti nukentėjusiojo, bet sąmoningai leido tokiam padariniui kilti. Šią išvadą kasatorius ginčija. Kolegija pažymi, kad teismai teisingai nustatę kaltės formą, neteisingai nustatė tyčios rūšį, konstatuodami, kad kasatorius BK 135 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką padarė veikdamas netiesiogine tyčia. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad kasatorius suprato pavojingą savo veikos (du smūgiai peiliu į krūtinės ir pilvo sritis) pobūdį, numatė, kad dėl to gali nukentėjusįjį sužaloti ir nors to nenorėjo, bet sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti, todėl pripažintinas veikęs netiesiogine tyčia. Apeliacinės instancijos patvirtino šį pirmosios instancijos teismo teiginį, tačiau padarė prieštaringą išvadą, kad kasatoriaus veiksmų pobūdis – smūgis nukentėjusiajam peiliu du kartus į gyvybiškai svarbius organus – rodo, kad nuteistasis norėjo sužaloti nukentėjusįjį, todėl jo tyčią pirmosios instancijos teismas pagrįstai laikė netiesiogine, o esant tokiai tyčiai veika kvalifikuojama pagal kilusius padarinius, t. y. pagal BK 135 straipsnio 1 dalį.
Pažymėtina, kad atsakomybė už sunkų sveikatos sutrikdymą pagal BK 135 straipsnį kyla kai žmogui sveikata sutrikdoma veikiant tiesiogine ar netiesiogine tyčia. Tyčios rūšis neturi įtakos padarytos veikos kvalifikavimui, tačiau teismai privalo teisingai nustatyti tyčios rūšį.
Tyčios rūšys viena nuo kitos skiriasi asmens psichiniu santykiu su padariniais: esant tiesioginei tyčiai, asmuo supranta, kad jis savo veika kėsinasi į kito žmogaus sveikatą, numato, kad gali ją sutrikdyti ir nori kilsiančių padarinių, o netiesioginės tyčios atveju – nors ir nenori, tačiau sąmoningai leidžia jiems kilti. Taigi apeliacinės instancijos teismas nustatęs, kad kasatorius norėjo sužaloti nukentėjusįjį, negalėjo tuo pačiu teigti, kad jo veikoje yra netiesioginė tyčia, kuri reikalauja padarinių nenoro ar abejingumo jiems. Taip teigdamas apeliacinės instancijos teismas padarė loginę klaidą.
Šiuo atveju galima kalbėti tik apie tiesioginės tyčios apibrėžtumo laipsnį: ar kaltininkas siekė padaryti konkretaus sunkumo sveikatos sutrikdymą (apibrėžta tyčia), ar savo sąmonėje to nedetalizavo ir jam buvo priimtini bet kokie galintys kilti sveikatos sutrikdymai ar net gyvybės atėmimas (neapibrėžta tyčia). Iš kaltinamojo parodymų ir kitų bylos aplinkybių galima daryti išvadą, kad kasatoriaus tyčia buvo tiesioginė, tačiau neapibrėžta, nes norėdamas padaryti sužalojimus, jis savo sąmonėje tiksliai nedetalizavo sveikatos sutrikdymo masto. Kartu kolegija pažymi, kad teismas nurodydamas į BK 14 straipsnio 3 dalį suklydo, nes šis straipsnis neturi trečios dalies. Nuosprendyje, kaip teisingai pastebėjo kasatorius, turėjo būti nuoroda į BK 15 straipsnio 3 dalį. Todėl ši nuosprendžio aprašomosios dalies vieta tikslinama. Kartu pažymėtina, kad tokia išvada nekeičia veikos kvalifikacijos, nes BK 135 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nusikalstamos veikos sudėtis apima savyje tiek tiesioginę, tiek netiesioginę tyčią.
Taip pat nėra pagrindo kasatoriaus tyčią laikyti afektine ir veiką perkvalifikuoti į BK 136 straipsnį, nustatantį baudžiamąją atsakomybę už sunkaus sveikatos sutrikdymo labai susijaudinus padarymą. Kvalifikuojant veiką pagal BK 136 straipsnį turi būti nustatyta šių sąlygų visuma. Pirma sąlyga kaltininko nusikalstamus veiksmus, kuriais padaromas sunkus sveikatos sutrikdymas, kvalifikuoti pagal BK 136 straipsnį yra nukentėjusiojo asmens neteisėtas ar itin įžeidžiantis kaltininką ar jo artimą asmenį poelgis. Antra sąlyga yra didelis susijaudinimas, kuris kyla dėl tokių nukentėjusiojo veiksmų. Trečia sąlyga – kaltininko veiksmai turi būti greitas atsakas į nukentėjusiojo asmens neteisėtą ar įžeidžiantį poelgį, ir nors įstatymas nenustato laiko, per kurį kaltininkas turi padaryti savo veiksmus, tačiau jis yra pakankamai trumpas, nes fiziologinis afektas, kurį lydi didelis susijaudinimas, tęsiasi trumpą laiko tarpą. Tik esant šių sąlygų visumai, kaltininko veika kvalifikuojama kaip sunkus sveikatos sutrikdymas padarytas staiga labai susijaudinus.
Teismo nuosprendžiu nustatyta, kad nukentėjusysis jokių neteisėtų ar itin įžeidžiančių kasatorių ar jo artimą asmenį poelgių neatliko. Priešingai, būtent kasatorius pirmas pavartojo intensyvų smurtą ir automobilyje smogė peiliu nukentėjusiajam į krūtinės sritį, o išlipęs iš automobilio – į pilvą. Taigi nėra pagrindo teigti, kad kasatoriaus nusikalstamus veiksmus prieš nukentėjusįjį sąlygojo staiga kilusi afektinė tyčia kaip greitas atsakas į neteisėtus ar itin įžeidžiančius nukentėjusiojo veiksmus.
Esant šioms aplinkybėms, baudžiamasis įstatymas byloje pritaikytas tinkamai, todėl keisti teismų sprendimus kasaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Dėl paskirtos bausmės
Kolegija pažymi, kad skirdamas bausmę teismas nepažeidė BK 54 straipsnyje įtvirtintų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų ir, atsižvelgęs į tai, kad kasatorius, turėdamas neišnykusį ir nepanaikintą teistumą padarė sunkų tyčinį nusikaltimą (sunkiai sutrikdė žmogaus sveikatą), todėl pagal BK 27 straipsnį jis yra recidyvistas. Teismas pažymėjo, kad kasatorius iš karto po nusikaltimo padarymo nesuteikė nukentėjusiajam pagalbos, ir nors kasatorius vėliau nukentėjusiojo atsiprašė ir jie susitaikė, taip pat nenustatyta kasatoriaus atsakomybę sunkinančių ar lengvinančių aplinkybių, tačiau jam, kaip recidyvistui, vadovaujantis BK 56 straipsnio 1 dalimi, teismas paprastai skiria laisvės atėmimo bausmę.
Teismas nenustatė pagrindų taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį arba BK 62 straipsnį, be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad kasatoriui ir taip paskirta artima minimaliam BK 50 straipsnio 2 dalyje nustatytam laisvės atėmimo bausmės dydžiui (trims mėnesiams) bausmė – aštuoni mėnesiai, nors BK 135 straipsnio 1 dalies sankcija nustato laisvės atėmimą iki dešimties metų. Todėl teigti, kad kasatoriui paskirtoji bausmė savo rūšimi ar dydžiu yra per griežta, nėra pagrindo.
Kolegija laiko, kad baudžiamasis įstatymas skiriant bausmę pritaikytas tinkamai.
Dėl nenagrinėtinų kasacinio skundo argumentų
Kasatorius nesutinka su teismų padarytu įrodymų vertinimu ir didelę dalį kasacinio skundo skiria įrodymų vertinimo klausimams teigdamas, kad teismas netinkamai įvertino liudytojų parodymus, nepagrįstai nesirėmė liudytojo J. B. parodymais ir vadovavosi įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuotais duomenimis. Kolegija pažymi, kad pagal BPK 369 straipsnį, kasacinio teismo nagrinėjimo dalykas yra tinkamas baudžiamojo įstatymo pritaikymas arba esminiai baudžiamojo proceso įstatymų pažeidimai. Kasacinės instancijos teismas iš naujo įrodymų netiria, liudytojų nekviečia ir neapklausinėja, taigi neturi galimybių pervertinti žemesnių teismų padarytus įrodymų vertinimus. Dėl minėtų aplinkybių teisėjų kolegija nesprendžia, ar teismai tinkamai įvertino įrodymus, o tik remiasi teismo nustatytomis bylos aplinkybėmis, spręsdama teisės taikymo klausimus. Kasacinės instancijos teismas patikrina apskųstus nuosprendžius ar nutartis tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), t. y. ar tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar nepadaryta baudžiamojo proceso įstatymų pažeidimų. Todėl kasacinio skundo argumentai, kuriais ginčijamas atskirų įrodymų vertinimas ir pateikiamos savos faktų interpretacijos, paliekami nenagrinėti.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo D. O. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Egidijus Bieliūnas
Antanas Klimavičius
Vytautas Piesliakas
