A. G. pagal BK 129 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-542/ 2008

Procesinio sprendimo kategorija

1.2.3.1.

2008 m. gruodžio 16 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vytauto Greičiaus, Viktoro Aiduko ir pranešėjo Alvydo Pikelio,

sekretoriaujant R.Bartulienei,

dalyvaujant prokurorui G. Gudžiūnui,

gynėjui advokatui V. Gunčiui, išteisintajam A. G.,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo J. S. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. liepos 11 d. nuosprendžio, kuriuo, panaikinus Šiaulių apygardos teismo 2006 m. lapkričio 2 d. apkaltinamąjį nuosprendį,

A. G. išteisintas, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.

Šiaulių apygardos teismo 2006 m. lapkričio 2 d. nuosprendžiu A. G. buvo nuteistas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vienuolikai metų. Iš jo priteista J. S. 2365,97 Lt turtinės ir 10000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo A. Pikelio pranešimą, prokurorą, išteisintąjį ir jo gynėją, prašiusius kasacinį skundą atmesti,

n u s t a t ė :

Šiaulių apygardos teismo 2006 m. lapkričio 2 d. nuosprendžiu A. G. buvo nuteistas už tai, kad 2005 m. spalio 31 d., apie 12-14 val., Šiaulių rajone, Gruzdžių miestelyje, Turgaus Skersgatvio gatvėje, R. V. K. individualios lentpjūvės kieme, plyta, lazda ir kietais bukais daiktais sudavė nukentėjusiajam A. S. apie 14 smūgių į galvą, 1 smūgį į dešinį dilbį bei 1 kartą pastūmė nukentėjusįjį, po ko šis griuvo, ir taip tyčia nužudė A. S.

Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. liepos 11 d. nuosprendžiu Šiaulių apygardos teismo 2006 m. lapkričio 2 d. nuosprendis panaikintas ir priimtas naujas nuosprendis – A. G. pagal BK 129 straipsnio 1 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) išteisintas neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką. Nukentėjusiojo J. S. civilinis ieškinys dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo atmestas.

Nukentėjusysis J. S. kasaciniame skunde prašo Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. liepos 11 d. nuosprendį panaikinti ir palikti galioti Šiaulių apygardos teismo 2006 m. lapkričio 2 d. nuosprendį. Skunde nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas antrą kartą išteisino A. G., nors Lietuvos Aukščiausiasis Teismas prieš tai panaikino išteisinamąjį nuosprendį. Pats A. G. buvo pripažinęs savo kaltę duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo teisėjui, taip pat ir Lietuvos apeliaciniame teisme, todėl kasatoriui nesuvokiama, kaip po to A. G. galėjo būti išteisintas, juo labiau, kad jis, duodamas parodymus, dėstė smulkias nusikaltimo padarymo aplinkybes, kurios jam nebūtų žinomos, jei jis nebūtų padaręs nusikalstamos veikos. Todėl nepagrįsta teismo išvada, jog A. G. parodymų sutapimai galėjo būti atsitiktiniai ar įtakoti policijos pareigūnų. A. G. parodymų apie tai, jog jis girtavo su V. B., nepatvirtino liudytojai V. B. ir J. K., tačiau jie, kasatoriaus teigimu, ir negalėjo patvirtinti, nes A. G. girtavo tik dviese su A. S. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, jog A. G. buvo daromas psichologinis spaudimas iš policijos pareigūnų, tačiau neįvertino fakto, kad savo kaltę jis pripažino ir apeliacinės instancijos teisme. Nepagrįsta ir teismo išvada, kad įvykio vietos apžiūros protokolas bei teismo medicinos specialisto išvada neįrodo A. G. kaltės. Apeliacinės instancijos teismas pakartotinai išdėstė abejones dėl vietos, kurioje buvo mušamas A. S., bei dėl jo radimo aplinkybių, tačiau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2007 m. spalio 30 d. nutartyje pasisakė, jog apeliacinės instancijos teismo išvada, kad lavono palikimo vieta nuo jo radimo vietos skiriasi žymiai, yra nemotyvuota, neįsigilinus ir neišanalizavus nuotraukose užfiksuotų duomenų. Apeliacinės instancijos teismas, kasatoriaus įsitikinimu, įrodymus įvertino neišsamiai ir šališkai, pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus ir įrodymus traktuodamas A. G. naudai.

Skundas atmestinas.

Dėl A. G. išteisinimo pagal BK 129 straipsnio 1 dalį

Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylą išspręsti teisingai. Įrodymais pripažįstami duomenys, atitinkantys BPK 20 straipsnyje numatytus reikalavimus. Šio straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad įrodymais baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys.

Šioje byloje vieninteliai duomenys, kuriais buvo grindžiamas kaltinimas A. G., kaltinant jį A. S. nužudymu, buvo jo paties parodymai apie nusikaltimo aplinkybes 2005 m. lapkričio 25 d. apklausoje, kurią atliko ikiteisminio tyrimo teisėjas. Kiekvienu atveju, kai kaltinimas yra grindžiamas iš esmės tik paties kaltinamojo parodymais prieš save, teismas privalo itin kruopščiai patikrinti, ar šie duomenys gauti teisėtais būdais ir ar juos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais, taip pat, ar šie duomenys gauti įstatymo neuždraustu būdu. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalyje numatyta, jog draudžiama versti duoti parodymus prieš save, savo šeimos narius ar artimus giminaičius. Teisė atsisakyti duoti parodymus prieš save yra nekaltumo prezumpcijos principo nuostata, į kurią įeina teisė neduoti parodymų ir teisė neteikti įrodymų, kuriais asmuo pats save apkaltintų. Galioja principas nemo tenetur prodere seipsum („niekas neverčiamas apkaltinti pats save“). Kaltinamasis gali nesutikti atsakyti į klausimus ir neteikti įrodymų. Teisė atsisakyti duoti parodymus prieš save apsaugo kaltinamąjį nuo nepagrįstos teisėsaugos institucijų prievartos, taip šia nuostata sumažinama teismo klaidų rizika ir įgyvendinamas sąlygų lygiavertiškumo principas. Kaltinimas, išdėstydamas argumentus, neturi remtis įrodymais, gautais per prievartą ar darant spaudimą. Verčiant ar kitais neleistinais būdais lenkiant teikti įrodymus, kuriais asmuo pats save apkaltintų, pažeidžiama teisė neduoti parodymų. Valstybė pažeidžia kaltinamojo teisę neduoti parodymų, versdama ar kitais neleistinais būdais lenkdama bendradarbiauti su valdžios institucijomis. Ikiteisminio bylos tyrimo etape yra palankesnės sąlygos ir prielaidos, kad gali būti pažeista įtariamojo teisė atsisakyti duoti parodymus prieš save, o tai kelia pavojų tolesniam bylos nagrinėjimui bei teisingam bylos išsprendimui, todėl teismai turi itin atidžiai patikrinti tokių parodymų davimo aplinkybes

A. G. ikiteisminio bylos tyrimo metu ne kartą buvo apklaustas apie A. S. nužudymo aplinkybes ir kiekvienos apklausos metu jis nurodė skirtingas aplinkybes, jo parodymų evoliucija – nuo visiško kaltės neigimo, dalinio prisipažinimo ir prisipažinimo, kad jis nužudė A. S., grįžtant vėl prie visiško kaltės neigimo – užfiksuota dar bylos ikiteisminio tyrimo metu. Nagrinėjant bylą teisme, A. G. nuosekliai laikėsi pozicijos, jog jis nenužudė ir nedalyvavo nužudant A. S. Tokio įtariamojo pozicijos pasikeitimo ikiteisminio bylos tyrimo metu nėra pagrindo sieti su kitų procesinių veiksmų, kuriais buvo renkami duomenys apie nusikaltimo padarymą, rezultatais, nes A. G. po apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją savo kaltę ėmė neigti, nurodydamas motyvus, jog prisipažino ne savo noru, o verčiamas ikiteisminio bylos tyrimo pareigūnų. Pažymėtina tai, kad A. G. ėmė neigti padaręs nusikaltimą dar prieš tai, kai buvo atlikti ikiteisminio bylos tyrimo procesinių veiksmų metu paimtų daiktų tyrimai ir gauti rezultatai, kurie buvo palankūs jo gynybinei pozicijai.

Apeliacinės instancijos teismas teisingai vadovavosi BPK 20 straipsnio 2 ir 4 dalies nuostatomis, kurios nustato teismui pareigą išsiaiškinti, ar gauti duomenys laikytini įrodymais ir ar šiuos duomenis galima patikrinti Baudžiamojo proceso kodekse numatytais veiksmais, nes kilus abejonėms, ar A. G. parodymai pas ikiteisminio bylos tyrimo teisėją gauti teisėtais būdais, teismas ėmėsi visų priemonių išsiaiškinti šių parodymų davimo aplinkybes. Buvo apklausti visi ikiteisminio bylos tyrimo pareigūnai bei policijos darbuotojai, kurie atliko vienas ar kitas funkcijas apžiūrint įvykio vietą, fiksuojant nusikaltimo pėdsakus, atliekant iš nusikaltimo vietos paimtų daiktų tyrimą, apklausiant A. G. bei atliekant kitus su šio nusikaltimo tyrimu susijusius veiksmus. Taip pat papildomai buvo apklausti ir kiti liudytojai. Apeliacinės instancijos teismas atliko išsamią apklausų metu gautų duomenų analizę. Retrospektyviai buvo atkuriama ikiteisminio bylos tyrimo pareigūnų veiksmų seka nuo pradžios, kai buvo užfiksuotas nusikaltimo įvykis, atkuriant surinktos informacijos kiekį ir turinį, kuriuo disponavo ikiteisminio bylos tyrimo pareigūnai atitinkamame bylos tyrimo etape, bei šios informacijos vertinimus ir versijas apie nusikaltimo padarymo aplinkybes. Lyginamuoju metodu apeliacinės instancijos teismas sugretino ikiteisminio bylos tyrimo pareigūnų turimus duomenis su A. G. duotais parodymais ikiteisminio bylos tyrimo teisėjui. A. G. parodymai dalyje dėl A. S. sumušimo vietos ir kūno nutempimo prie lentpjūvės durų sutapo su ikiteisminio bylos tyrimo pirminiais duomenimis apie tempimo žymes, nors vėliau šių pėdsakų buvo atskirai ieškoma, tačiau nebuvo aptikta, be to, kraujo dėmės ant žemės ir ant sienos bei durų, ten pat surasta plyta su rausvos spalvos dėmėmis užfiksuoti toje vietoje, kur buvo surastas nužudytojo A. S. kūnas. Visos šios aplinkybės, kaip teisingai pažymėjo apeliacinės instancijos teismas, arba paneigia, arba sukelia dideles abejones A. G. parodymais ikiteisminio bylos tyrimo teisėjui bei ikiteisminio tyrimo nustatytomis A. S. nužudymo aplinkybėmis. Vertinant ikiteisminio bylos tyrimo medžiagą bei informacijos apie nusikaltimo padarymo aplinkybes prieinamumą, atkreiptinas dėmesys į tai, kad ikiteisminio bylos tyrimo pradžioje įtarimai buvo pareikšti ne A. G., o kitiems asmenims, tik praėjus dviems savaitėms nuo ikiteisminio bylos tyrimo pradžios įtarimai buvo pareikšti A. G., nors tyrimas lygiagrečiai vyko ir kitų įtariamųjų atžvilgiu, todėl informacija apie nusikaltimo padarymo aplinkybes pagal tyrimo versijas greitai paplito tokioje mažoje gyvenvietėje ir plačiai buvo prieinama. Apklausdama policijos komisariato kriminalinės policijos nusikaltimų tyrimo skyriaus tyrėją D. Savickytę ir kriminalinės policijos darbuotojus K. Stulpiną bei V. Degutį, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pagrįstai konstatavo, jog ikiteisminio bylos tyrimo metu buvo šiurkščiai pažeistos įtariamojo A. G. teisės, nes, prieš pristatant jį apklausai pas tyrėją, pas A. G. į kamerą ateidavo KP darbuotojai K. Stulpinas ir V. Degutis, kurie jį apklausdavo ir tokiu būdu „paruošdavo“ jį vėlesnei oficialiai apklausai. Šią aplinkybę patvirtina D. Savickytė ir minėti KP darbuotojai. Tai, kad įtariamąjį prieš apklausą pas tyrėją apklausdavo įgaliojimų tam neturintys pareigūnai, nes byla buvo tyrėjos bei ikiteisminio tyrimo kontrolę atliekančio prokuroro žinioje, rodo, jog ikiteisminis tyrimas buvo atliekamas nesilaikant BPK numatytos tvarkos, kadangi, pradėjus ikiteisminį bylos tyrimą, visi duomenys, turintys reikšmės nusikalstamai veikai tirti, turi būti renkami tik BPK numatyta tvarka, laikantis procesinių garantijų ir užtikrinant įtariamojo teises. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog apklausai pas ikiteisminio tyrimo teisėją A. G. etapavo tie patys kriminalinės policijos darbuotojai K. Stulpinas ir V. Degutis, jie buvo ir apklausiant A. G. pas ikiteisminio tyrimo teisėją. Šios bylos ikiteisminio tyrimo aplinkybės apeliacinės instancijos teismui sukėlė pagrįstas abejones dėl A. G. parodymų, duotų pas ikiteisminio tyrimo teisėją, patikimumo. Nepagrįsti kasacinio skundo teiginiai, jog A. G. apeliacinės instancijos teisme prisipažino padaręs nusikaltimą. Nagrinėjant bylą teisme, jis visą laiką neigė padaręs nusikaltimą, tačiau baigiamosiose kalbose prašė skirti švelnesnę bausmę. Šią aplinkybę apeliacinės instancijos teismas aptarė, paaiškindamas tokį prašymą tuo, kad A. G. greičiausiai nesitikėjo būti išteisintas, be to, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad jis yra gydęsis psichiatrinėje ligoninėje ir jam buvo nustatytas lengvas protinis atsilikimas.

Remdamasi išdėstytais argumentais, kolegija konstatuoja, jog pagrįsta apeliacinės instancijos teismo išvada, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados dėl kaltinamojo kaltės turi būti pagrįstos patikimais įrodymais. Tais atvejais, kai yra pagrįstų abejonių dėl kaltinamojo dalyvavimo nusikaltimo padaryme ir baudžiamajame procese numatytomis priemonėmis jų nepavyksta pašalinti, turi būti priimamas išteisinamasis nuosprendis. Todėl apeliacinės instancijos teismas pagrįstai panaikino pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir išteisino A. G. pagal BK 129 straipsnio 1 dalį.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

nukentėjusiojo J. S. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Vytautas Greičius

Viktoras Aidukas

Alvydas Pikelis