Dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 23 d. nuosprendžio, kuriuo, panaikinus Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 15 d. apkaltinamąjį nuosprendį, V. B. išteisintas pagal 1961 m. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - ir BK) 104 straipsnį ir 2000 m. BK 178 straipsnio 1 dalį, o G. R. - pagal 1961 m. BK 104 straipsnį, 234 straipsnio 1 dalį ir 2000 m. BK 178 straipsnio 1 dalį, neįrodžius jų dalyvavimo padarant šias nusikalstamas veikas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-P-221/2008

Procesinio sprendimo kategorijos:

2.1.7.1.;

2.1.7.3.;

2.1.7.4.;

2.2.1.11.;

2.2.2.1.1.;

2.2.2.2.3.;

2.13.1.4.;

2.13.1.5.;

3.1.5.13. (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinė sesija, susidedanti iš pirmininko pranešėjo Jono Prapiesčio, Viktoro Aiduko, Egidijaus Bieliūno, Dalios Bajerčiūtės, Rimanto Baumilo, Valerijaus Čiučiulkos, Gintaro Godos, Olego Fedosiuko, Antano Klimavičiaus, Vytauto Masioko, Vytauto Piesliako, Alvydo Pikelio, Aldonos Rakauskienės, Vladislovo Ranonio, Albino Sirvydžio, Benedikto Stakausko, Tomo Šeškausko,

sekretoriaujant Jūratei Neniškienei,

dalyvaujant prokurorui Tomui Meškauskui,

gynėjams advokatams Gintautui Daugėlai, Ipolitui Brazlauskui,

išteisintiesiems V. B. ir G. R.,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojo kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 23 d. nuosprendžio, kuriuo, panaikinus Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 15 d. apkaltinamąjį nuosprendį, V. B. išteisintas pagal 1961 m. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 104 straipsnį ir 2000 m. BK 178 straipsnio 1 dalį, o G. R. – pagal 1961 m. BK 104 straipsnį, 234 straipsnio 1 dalį ir 2000 m. BK 178 straipsnio 1 dalį, neįrodžius jų dalyvavimo padarant šias nusikalstamas veikas. Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 15 d. nuosprendžio dalis, kuria, vadovaujantis 2000 m. BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, V. B. ir G. R. paskirtos bausmės subendrintos su Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. sausio 15 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 4 d. nuosprendžiais paskirtomis bausmėmis, panaikinta.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 15 d. nuosprendžiu nuteisti:

V. B. pagal 1961 m. BK 104 straipsnį nuteistas laisvės atėmimu dešimčiai metų. Vadovaujantis 2000 m. BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, paskirta bausmė iš dalies sudėta su Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. sausio 15 d. bei Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 4 d. nuosprendžiais paskirtomis bausmėmis ir galutinė subendrinta bausmė jam paskirta laisvės atėmimas šešiolikai metų. V. B. nusikalstama veika – automobilio bei turto iš automobilio vagystė – iš 2000 m. BK 178 straipsnio 2 dalies perkvalifikuota į 2000 m. BK 178 straipsnio 1 dalį ir jis nuo baudžiamosios atsakomybės suėjus senaties terminui atleistas.

G. R. pagal 1961 m. BK 104 straipsnį nuteistas laisvės atėmimu dešimčiai metų. Vadovaujantis 2000 m. BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, paskirta bausmė iš dalies sudėta su Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. sausio 15 d. bei Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 4 d. nuosprendžiais paskirtomis bausmėmis ir galutinė subendrinta bausmė jam paskirta laisvės atėmimas penkiolikai metų. G. R. dėl neteisėto, neturint leidimo šaunamojo ginklo, vieno kalibro šaudmens įgijimo, laikymo, nešiojimo pagal 1961 m. BK 234 straipsnio 1 dalį nuo baudžiamosios atsakomybės suėjus senaties terminui atleistas, o jo nusikalstama veika – automobilio bei turto iš automobilio vagystė – iš 2000 m. BK 178 straipsnio 2 dalies perkvalifikuota į 2000 m. BK 178 straipsnio 1 dalį ir jis nuo baudžiamosios atsakomybės suėjus senaties terminui atleistas.

Plenarinė sesija, išklausiusi teisėjo pranešėjo pranešimą, prokuroro, prašiusio generalinio prokuroro pavaduotojo kasacinį skundą tenkinti, nuteistųjų ir jų gynėjų, prašiusių generalinio prokuroro pavaduotojo kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu V. B. ir G. R. nuteisti už tai, kad 1992 m. balandžio 19 d., apie 14.00 val., veikdami iš anksto susitarę, tyčia nužudė R. P. Šis nusikaltimas padarytas (duomenys neskelbtini), iš keršto R. P. dėl jo tariamai atliktų aktyvių veiksmų – 1991 m. rudenį įvykdyto kėsinimosi į V. Š. V. B. medžioklinio peilio rankena smogė R. P. į viršugalvį, nukentėjusiajam suklupus, V. B. tuo pačiu peiliu dūrė jam į pasmakrę. Po to V. B. galvos linktelėjimu paskatino G. R. nušauti R. P.: G. R. iš tyrimo ir teismo metu nenustatytos markės šaunamojo ginklo iššovė vieną šūvį R. P. į galvą.

V. B. ir G. R. dar buvo kaltinami tuo, kad jie kartu su Z. J. 1992 m. balandžio 19 d., apie 15.00 val., pagrobė (duomenys neskelbtini) stovėjusį R. P. 16 000 Lt vertės automobilį VAZ 21093 (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) su jame esančiomis 20 000 Lt vertės radiotechnikos detalėmis.

Pirmosios instancijos teismas V. B. ir G. R. veiką (dėl R. P. priklausančio automobilio ir jame esančių 20 000 Lt vertės detalių vagystės) iš 2000 m. BK 178 straipsnio 2 dalies perkvalifikavo į 2000 m. BK 178 straipsnio 1 dalį ir, vadovaudamasis BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktu, V. B. ir G. R. nuo baudžiamosios atsakomybės atleido, suėjus senaties terminui.

Taip pat G. R. pagal 1961 m. BK 234 straipsnio 1 dalį buvo kaltinamas tuo, kad 1992 m. balandžio 19 d., ne trumpesniu kaip 14.00–15.00 val. laikotarpiu, (duomenys neskelbtini), neturėdamas leidimo, neteisėtai įgijęs, laikė ir nešiojosi tyrimo metu nenustatytos markės šaunamąjį ginklą ir šaudmenį, kuriuos panaudojo nužudant R. P.

Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 3 straipsnio 1 dalies 2 punktu, G. R. pagal 1961 m. BK 234 straipsnio 1 dalį (dėl neteisėto, neturint leidimo, šaunamojo ginklo, vieno šaudmens įgijimo, laikymo, nešiojimo) nuo baudžiamosios atsakomybės, suėjus senaties terminui, atleido.

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs V. B. ir G. R. baudžiamąją bylą, konstatavo, kad neįrodyta, jog nuteistieji V. B. ir G. R. dalyvavo padarant nusikalstamas veikas, ir, panaikinęs pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį, priėmė naują – išteisinamąjį – nuosprendį. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nurodyta, kad pirmosios instancijos teismas išvadas dėl V. B. bei G. R. kaltės grindė prieštaringais įrodymais, bei konstatavo, jog abejonės turi būti aiškinamos V. B. ir G. R. naudai, nes išnaudojus visas galimybes jų nepavyko pašalinti.

Apeliacinės instancijos teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas negalėjo grįsti nuosprendžio liudytojo Z. J. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, nes jie yra prieštaringi bei nenuoseklūs ir prieštaravimų negalima pašalinti, nes šis liudytojas yra miręs. Be to, šie parodymai gauti pareigūnams naudojant smurtą prieš liudytoją Z. J. Teismas nurodė ir tai, kad liudytojo Nr. 1 parodymai prieštarauja Z. J. parodymams, ir konstatavo, kad liudytojo Nr. 1 parodymų tikrumo negalima išaiškinti, todėl jo parodymai negali būti pripažinti įrodymais, nes šis „liudytojas nurodė, kad jo parodymų šaltinis yra duomenys, gauti iš nuteistojo Z. J., kuris negali būti apklaustas“ – yra miręs.

Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad liudytojai R. U. ir A. Š. davė prieštaringus parodymus, nes „R. U. parodė, kad apie nužudymą sužinojo iš A. Š. Šis teigė, kad pirmiausia sužinojo iš R. U.“. Kartu teismas konstatavo ir tai, kad R. U. parodymai tarpusavyje nesutampa.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat suabejojo liudytojos R. R. parodymų tikrumu bei objektyvumu ir padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas apkaltinamojo nuosprendžio neturėjo grįsti liudytojo V. B. parodymais, nes tai, „jog būtent V. B. pasiūlė jį (R. P.) surasti ir atkasti palaikus, liko nepatvirtinta jokiais kitais įrodymais“. Šią išvadą teismas grindė tuo, kad V. B. parodė, jog asmenis, dalyvavusius nužudant R. P., jam nurodė R. M., o šis, apklaustas kaip liudytojas ikiteisminio tyrimo metu, parodė, kad jam nežinomos R. P. dingimo aplinkybės. Apeliacinės instancijos teismas, pripažinęs, kad „V. B. savo parodymus patvirtino, parodydamas išlikusias kasinėjimo vietas toje vietovėje, kur buvo rasti R. P. palaikai“, kartu nurodė, jog „jo parodymai, jog būtent V. B. pasiūlė jį surasti ir atkasti palaikus, liko nepatvirtinti jokiais kitais įrodymais“.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat nurodė, kad pirmosios instancijos teismas negalėjo grįsti nuosprendžio ir liudytojo A. K. 2005 m. kovo 24 d. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo teisėjui, nes šie parodymai buvo tiesiog perrašyti iš jo 2004 m. rugsėjo 10 d. apklausos protokolo, taip pažeidžiant BPK 178 straipsnio 4 dalies, 179 straipsnio nuostatas. Kolegijos nuomone, ikiteisminio tyrimo teisėjo atlikta liudytojo A. K. apklausa pažeidė BPK 184 straipsnio 4 dalyje numatytas kaltinamųjų teises, nes ši apklausa buvo atlikta į ją nepristačius suimtų įtariamųjų V. B. bei G. R. ir nedalyvaujant jų gynėjui, kuriam apie šią apklausą net nebuvo pranešta, nors prokuroras 2004 m. spalio 26 d. nutarimais įtariamiesiems V. B. bei G. R. paskyrė gynėją. Be to, apeliacinės instancijos teismo tvirtinimu, liudytojo A. K. parodymai, kuriuos jis davė iki 2004 m. gruodžio 21 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutarties panaikinti Šiaulių apygardos teismo 1996 m. rugsėjo 30 d. nuosprendžio dalį dėl G. R. dalyvavimo nužudant R. P. dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių ir perduoti bylą iš naujo tirti priėmimo, buvo duoti aplinkybėmis, dėl kurių baudžiamasis procesas negalimas, todėl jais apkaltinamasis nuosprendis negalėjo būti grindžiamas. 2004 m. rugsėjo 7 d. prokuroras, gavęs A. K. prašymą apklausti jį dėl R. P. nužudymo ir jo prisipažinimą, pažeisdamas BPK 446 straipsnio 3 dalies nuostatas, priėmė ne nutarimą pradėti procesą dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių, bet nutarimą atnaujinti baudžiamąją bylą Nr. 09-2-032-96, kurioje buvo įsiteisėjęs išteisinamasis 1996 m. rugsėjo 30 d. nuosprendis G. R. ir apkaltinamasis nuosprendis Z. J., ir pradėti ikiteisminio tyrimo procesą dėl R. P. nužudymo paaiškėjus naujoms aplinkybėms. Kita vertus, apeliacinės instancijos teismo teigimu, „dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių atliktas tyrimas nepasipildė objektyviais ir nenuginčijamais įrodymais“.

Kasaciniu skundu generalinio prokuroro pavaduotojas prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 23 d. išteisinamąjį nuosprendį ir palikti galioti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 15 d. apkaltinamąjį nuosprendį, nes byloje padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį.

Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo atliktą liudytojo A. K. parodymų vertinimą, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, nes minėto asmens parodymus vertino prieštaringai, neišsamiai, šališkai ir nepagrįstai. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas konstatavo, jog ikiteisminio tyrimo metu fiksuojant liudytojo A. K. parodymus buvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, todėl šio liudytojo parodymais pirmosios instancijos teismas neturėjo grįsti apkaltinamojo nuosprendžio. Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas, vertindamas A. K. parodymus, įvairiais būdais stengėsi sumenkinti jų reikšmę ir patikimumą, neatsižvelgdamas į tai, kad išvadas būtina pagrįsti. Teismas, pavyzdžiui, neanalizavo A. K. prisipažinimo atsiradimo šioje byloje aplinkybių, netikrino jo parašo tikrumo, nors iš nuosprendžio matyti, kad toks dokumentas teismo traktuojamas kaip nepatikimas.

Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas visiškai nepagrįstai, remdamasis paviršutiniška vizualine apklausos turinio analize, nusprendė, kad A. K. parodymai buvo tiesiog perrašyti iš jo 2004 m. rugsėjo 10 d. apklausos protokolo, ir nurodė, kad taip buvo pažeisti BPK 179 straipsnio ir 178 straipsnio 4 dalies reikalavimai.

Kasatorius taip pat pažymi, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nurodyta, jog A. K. parodymai iki Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. gruodžio 21 d. nutarties priėmimo yra duoti aplinkybėmis, kurioms esant baudžiamasis procesas negalimas, todėl pirmosios instancijos teismas jais grįsti apkaltinamojo nuosprendžio negalėjo, tačiau vis dėlto jais remiasi vertindamas ir kitų toje pačioje tyrimo stadijoje apklaustų liudytojų – R. S., R. U., V. B. – parodymus. Be to, kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas išvadą, jog A. K. parodymai yra niekinis įrodymų šaltinis, grindžia tuo, kad prokuroro 2004 m. rugsėjo 7 d. nutarimo neteisingas pavadinimas yra pagrindas po to nutarimo sekusius procesinius veiksmus laikyti niekiniais. Kasatorius tvirtina, kad teismas visiškai nepagrįstai neįvertino to, kad prokuroro 2004 m. rugsėjo 7 d. nutarimas priimtas vadovaujantis tinkamais ir pagrįstais motyvais, teisingais BPK straipsniais, todėl tik pavadinimo ydingumas šiuo konkrečiu atveju neturėjo jokios įtakos tyrimo veiksmų ar procesinių sprendimų teisėtumui ir pagrįstumui.

Kasatorius nesutinka su apeliacinės instancijos teismo nuomone, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino to, jog liudytojo A. K. apklausa, atlikta ikiteisminio tyrimo teisėjo, pažeidė kaltinamųjų teises, numatytas BPK 184 straipsnio 4 dalyje, nes nebuvo užtikrintas įtariamųjų V. B. bei G. R. ir jų gynėjų dalyvavimas liudytojo A. K. apklausoje pas ikiteisminio tyrimo teisėją. Tačiau, kaip nurodo kasatorius, viso proceso metu įtariamiesiems ir jų gynėjams nuolat buvo užtikrinama galimybė įgyvendinti visas BPK numatytas teises, be to, dalyvaujant valstybės skirtam gynėjui, visos jų teisės buvo išaiškintos pasirašytinai, apie numatomą apklausą įtariamieji buvo informuoti laiku ir tinkamai. Ir V. B., ir G. R. raštu atsisakė dalyvauti A. K. apklausoje, raštu pareiškė nepageidaujantys, kad apklausoje dalyvautų koks nors jų interesus galintis atstovauti gynėjas.

Kasatorius taip pat teigia, kad apeliacinės instancijos teismo išvados dėl Z. J., liudytojų Nr. l, A. M., R. S., R. U., A. Š., R. R., V. B. parodymų pripažinimo abejotinais bei nepatikimais įrodymais padarytos pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, nes nuosprendyje šie įrodymai įvertinti iškraipant jų prasmę, atsietai vienas nuo kito, nenurodant motyvų, paaiškinančių, kodėl atmetama kaltinančių įrodymų visuma. Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas, nuosprendyje remdamasis R. R. parodymais apie šūvio atstumą bei faktorius ir visiškai nepasisakydamas apie apeliacinėje instancijoje tirtą kitą įrodymą – eksperto R. B. apklausą būtent apie šūvio faktorius, atstumus, taip pat pažeidė baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus.

Generalinio prokuroro pavaduotojo kasacinis skundas tenkintinas.

Dėl kasatoriaus argumentų apie A. K. parodymus

1. Esminiais kasacinio skundo argumentais siekiama paneigti apeliacinės instancijos teismo išvadą, kad „A. K. parodymų nėra pagrindo laikyti įrodymu 2000 m. BPK 20 straipsnio prasme, patvirtinančiu nuteistųjų kaltę, ir į juos atsižvelgti“.

1.1. Iš bylos medžiagos matyti, kad Šiaulių apygardos teismo 1996 m. rugsėjo 30 d. nuosprendžiu G. R. dėl R. P. nužudymo buvo išteisintas, Z. J. pakeitus parodymus ir teigiant, jog jis G. R. bei V. B. apkalbėjo tardymo (dabar – ikiteisminio tyrimo) pareigūnams darant poveikį. Prokuroro 1999 m. sausio 22 d. nutarimu baudžiamoji byla kaltinamajam V. B. dėl R. P. nužudymo nutraukta, o kitu tos pačios dienos prokuroro nutarimu parengtinis tardymas baudžiamojoje byloje sustabdytas, nenustačius trauktinų baudžiamojon atsakomybėn asmenų.

2004 m. rugsėjo 7 d., gavus A. K. prašymą apklausti jį dėl R. P. nužudymo, Lietuvos Respublikos generalinėje prokuratūroje priimtas nutarimas atnaujinti baudžiamąją bylą Nr. 09-2-032-96, kurioje buvo įsiteisėjęs Šiaulių apygardos teismo išteisinamasis 1996 m. rugsėjo 30 d. nuosprendis G. R., ir pradėti ikiteisminio tyrimo procesą dėl R. P. nužudymo paaiškėjus naujoms aplinkybėms. Nutarime nurodyta, kad to pagrindas – A. K. prisipažinimas, jog jis darė poveikį Z. J., kad šis pakeistų parodymus G. R. bei V. B. naudai. 2004 m. rugsėjo 10 d., 2004 m. rugsėjo 14 d., 2004 m. spalio 19 d. A. K. apklaustas kaip liudytojas R. P. nužudymo byloje.

1.2. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, remdamasi prokuroro išvada ir tyrimo medžiaga, 2004 m. gruodžio 21 d. priėmė nutartį panaikinti Šiaulių apygardos teismo 1996 m. rugsėjo 30 d. išteisinamąjį nuosprendį G. R. dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių, atnaujinti baudžiamąją bylą Nr. 09-2-032-96 ir perduoti ją iš naujo tirti Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai. Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento vyriausiasis prokuroras 2004 m. gruodžio 28 d. priėmė nutarimą, kuriuo panaikino prokuroro 1999 m. sausio 22 d. nutarimą nutraukti baudžiamąją bylą Nr. 86-2-013-92 V. B. ir į vieną ikiteisminį tyrimą sujungė baudžiamąsias bylas Nr. 86-2-013-92 bei Nr. 09-2-032-96, pagrindine laikant baudžiamąją bylą Nr. 86-2-013-92.

1.3. Skundžiamame apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas apkaltinamojo nuosprendžio V. B. bei G. R. negalėjo grįsti liudytojo A. K. 2004 m. rugsėjo 14 d. apklausos protokolu, jo 2004 m. rugsėjo 14 d., 2004 m. spalio 19 d. papildomų apklausų protokolais, nes „juose užfiksuoti ikiteisminio tyrimo veiksmai, kurie atlikti esant įsiteisėjusiam ir dar nepanaikintam Šiaulių apygardos teismo 1996 m. rugsėjo 30 d. išteisinamajam nuosprendžiui dėl G. R. (T. 3, b. l. 71-76) bei esant galiojantiems ir nepanaikintiems 1999 m. sausio 22 d. nutarimui, kuriuo nutraukta baudžiamoji byla prieš kaltinamąjį V. B., neįrodžius jo dalyvavimo nusikaltimo padaryme, bei 1999 m. sausio 22 d. nutarimui sustabdyti parengtinį tardymą baudžiamojoje byloje Nr. 86-2-013-92, nenustačius trauktinų baudžiamojon atsakomybėn asmenų (T. 3, b. l. 112)“. Teismo nuomone, pagal BPK 3 straipsnio 8 punktą asmeniui, kuriam įsiteisėjo teismo nuosprendis dėl to paties kaltinimo ar teismo nutartis arba prokuroro nutarimas nutraukti procesą tuo pačiu pagrindu, baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas. Nuosprendyje nurodyta, kad prokuroro 2004 m. rugsėjo 7 d. nutarimas atnaujinti baudžiamąją bylą Nr. 09-2-032-96, kurioje buvo įsiteisėjęs Šiaulių apygardos teismo išteisinamasis 1996 m. rugsėjo 30 d. nuosprendis G. R., ir pradėti ikiteisminio tyrimo procesą dėl R. P. nužudymo paaiškėjus naujoms aplinkybėms, pažeidžia BPK 446 straipsnio 3 dalies nuostatas, įtvirtinančias, jog prokuroras priima nutarimą pradėti procesą dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių. Šiame įstatyme nenumatyta, kad prokuroras atnaujina bylą, nes tai teismo, išnagrinėjusio prokuroro išvadą ir tyrimo medžiagą, prerogatyva. Todėl apeliacinės instancijos teismo nuomone, šioje baudžiamojoje byloje ikiteisminio tyrimo veiksmai, atlikti priėmus minėtą prokuroro 2004 m. rugsėjo 7 d. nutarimą iki Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. gruodžio 21 d. nutarties, yra neteisėti, o jų metu gauti faktiniai duomenys neturi teisinės reikšmės. Tai, kaip matyti iš išteisinamojo nuosprendžio, buvo vienas iš esminių argumentų panaikinant pirmojoje instancijoje priimtą apkaltinamąjį nuosprendį R. P. nužudymo byloje.

1. 4. Kasatorius nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad liudytojo A. K. parodymai, duoti iki Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. gruodžio 21 d. nutarties priėmimo, yra duoti aplinkybėmis, dėl kurių baudžiamasis procesas negalimas, ir todėl jais apkaltinamasis nuosprendis negalėjo būti grindžiamas. Kasatorius taip pat mano, kad prokuroro 2004 m. rugsėjo 7 d. nutarimo klaidingas pavadinimas negali būti pagrindas atmesti prokurorui duotus liudytojo A. K. parodymus, nes šis nutarimas priimtas vadovaujantis tinkamais BPK straipsniais ir motyvuotas.

1.5. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą procesą dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių gali pradėti tik prokuroras, savo iniciatyva arba pagal nuteistojo, išteisintojo, jų gynėjo ir atstovo pagal įstatymą, nukentėjusiojo, civilinio ieškovo, civilinio atsakovo ir jų atstovo pareiškimą, kai nustatoma bent viena iš BPK 444 straipsnyje numatytų aplinkybių. Tokiu atveju prokuroras priima nutarimą pradėti procesą dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių ir pats atlieka tų aplinkybių tyrimą arba paveda tai padaryti ikiteisminio tyrimo įstaigai (BPK 446 straipsnio 3 dalis). Kai naujai paaiškėjusios aplinkybės baigiamos tirti ir yra pagrindas atnaujinti bylą, prokuroras surašo išvadą ir ją su tyrimo medžiaga perduoda Lietuvos Aukščiausiajam Teismui (BPK 447 straipsnio 1 dalis), kuris, išnagrinėjęs prokuroro išvadą ir tyrimo medžiagą, priima vieną iš šių nutarčių: panaikinti teismo nuosprendį ar nutartį, atnaujinti bylą ir perduoti ją iš naujo tirti ar iš naujo nagrinėti teisme; panaikinti teismo nuosprendį ar nutartį ir nutraukti bylą; atsisakyti atnaujinti bylą (BPK 449 straipsnio 1 dalis).

Minėta, byloje yra A. K. prisipažinimas ir prašymas apklausti jį kaip liudytoją dėl R. P. nužudymo. Generalinio prokuroro pavaduotojas, susipažinęs su šiuo dokumentu, nustatė, kad A. K. dėl R. P. nužudymo nurodė aplinkybes, kurios anksčiau nebuvo žinomos, ir, vadovaudamasis BPK 444 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 446 straipsnio 3 dalimi, priėmė 2004 m. rugsėjo 7 d. nutarimą atnaujinti baudžiamąją bylą Nr. 09-2-032-96 ir pradėti ikiteisminio tyrimo procesą dėl R. P. nužudymo paaiškėjus naujoms aplinkybėms. Vadinasi, šis prokuroro nutarimas priimtas vadovaujantis tinkamais BPK straipsniais ir esant baudžiamojo proceso įstatyme numatytiems pagrindams. Kartu pažymėtina, kad pats minėto prokuroro nutarimo pavadinimas – „atnaujinti baudžiamąją bylą dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių“ – yra klaidingas, nes pagal BPK 446 straipsnio 3 dalį prokuroras tokiu atveju priima nutarimą pradėti procesą dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių. Pripažįstant, kad ši prokuroro klaida, taip pavadinant 2004 m. rugsėjo 7 d. nutarimą, yra nepateisinama, kartu nėra pagrindo teigti, jog klaidingas nutarimo pavadinimas šiuo konkrečiu atveju savaime gali būti vertinamas kaip esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas BPK 369 straipsnio 3 dalies nuostatų kontekste. Taigi, jei neteisingai pavadintas procesinis dokumentas priimtas iš esmės vadovaujantis įstatyme nustatytais pagrindais bei pagal įstatyme nustatytą tvarką ir jei remiantis tokiu dokumentu vėliau priimami sprendimai, atliekami veiksmai, laikantis baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, tai toks dokumentas savame netampa neteisėtu su visomis iš to kylančiomis pasekmėmis. Kartu tai nereiškia ir to, kad baudžiamasis procesas šioje baudžiamojoje byloje, kaip nepagrįstai pripažino apeliacinės instancijos teismas, vyko pažeidžiant BPK 3 straipsnio 8 punktą, kuriame suformuluotas non bis in idem principas, draudžiantis tą patį asmenį už tą pačią nusikalstamą veiką du kartus traukti baudžiamojon atsakomybėn. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą baudžiamosios bylos atnaujinimas dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių yra išimtinis baudžiamojo proceso etapas, vykstantis paaiškėjus faktams, nežinomiems priimant nuosprendį ar nutartį, kuriame tikrinamas įsiteisėjusio teismo nuosprendžio ar nutarties teisėtumas ir pagrįstumas. Atnaujintas procesas yra buvusio to paties proceso tąsa, o ne naujas (antras) procesas, todėl proceso atnaujinimas esant įstatyme numatytiems pagrindams yra leidžiamas (kasacinė byla Nr. 2K-20/2003).

Vadinasi, iš esmės techninei klaidai – neteisingam prokuroro 2004 m. rugsėjo 7 d. nutarimo pavadinimui – apeliacinės instancijos teismas šioje byloje suteikė per didelę teisinę reikšmę. Pažymėtina, kad patys V. B. ir G. R., jų gynėjai viso bylos proceso metu nurodyto prokuroro nutarimo teisėtumo bei pagrįstumo nekvestionavo.

1.6. Minėta, kad proceso dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių pradžia – prokuroro nutarimas pradėti procesą dėl tokių aplinkybių, kurių tyrimą, vadovaujantis BPK taisyklėmis, reglamentuojančiomis ikiteisminį tyrimą, prokuroras atlieka pats arba paveda tai padaryti ikiteisminio tyrimo įstaigai. Atliekant tyrimą, gali būti daromi visi ikiteisminio tyrimo veiksmai, o tyrimas baigiamas prokurorui surašant išvadą arba nutarimą nutraukti procesą. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad prokurorui priėmus minėtą 2004 m. rugsėjo 7 d. nutarimą, kaip liudytojai buvo apklausti A. K., R. B., Ž. G., V. B. ir kt., taip pat kaip įtariamasis apklaustas V. Š., atliktas V. B. parodymų patikrinimas vietoje, renkami kiti duomenys. Visi ikiteisminio tyrimo veiksmai buvo atliekami BPK nustatyta tvarka. Todėl šios baudžiamosios bylos atnaujinimo procesas vyko esant baudžiamojo proceso įstatyme numatytiems pagrindams, iš esmės laikantis baudžiamojo proceso reikalavimų. Taigi pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, pagrįstai rėmėsi A. K. parodymais, gautais šioje baudžiamosios bylos proceso stadijoje.

2. Kartu apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nurodyta, kad „negali įrodymu būti liudytojo A. K. apklausų pas ikiteisminio tyrimo teisėją protokolas“, nes šioje apklausoje nedalyvavo suimti įtariamieji V. B. ir G. R., kurių dalyvavimas pagal BPK 184 straipsnio 4, 5 dalis buvo būtinas. Be to, nuosprendyje tvirtinama, kad A. K. dėl sunkios fizinės sveikatos būklės nebepajėgė savarankiškai duoti parodymų, todėl ikiteisminio tyrimo teisėjo atliktos apklausos protokole perrašyti jo anksčiau prokurorui duoti parodymai. Tai pažeidžia BPK 178 straipsnio 4 dalies, 179 straipsnio normas, reglamentuojančias asmenų apklausos protokolo surašymo tvarką.

Kasatorius nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvadomis, kad liudytojo A. K. 2005 m. kovo 24 d. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui, buvo tiesiog perrašyti iš jo 2004 m. rugsėjo 10 d. apklausos protokolo, taip pažeidžiant BPK 178 straipsnio 4 dalies, 179 straipsnių nuostatas, kad ikiteisminio tyrimo teisėjo atlikta liudytojo A. K. apklausa pažeidė įtariamųjų teises, numatytas BPK 184 straipsnio 4 dalyje.

2.1. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą tyrimo veiksmų eiga ir rezultatai fiksuojami surašant protokolus (BPK 179 straipsnis). Ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro ar ikiteisminio tyrimo teisėjo atliekamos liudytojo apklausos protokolas taip pat surašomas laikantis BPK 179 straipsnyje numatytų reikalavimų. Pažymėtina, kad asmenų duotų parodymų fiksavimas apklausos protokole ne pagal jų parodymus apklausos metu, o perrašant ar kitaip atsižvelgiant į ankstesnius apklausiamų asmenų parodymus, pažeidžia BPK 179 straipsnio, 183 straipsnio 3 dalies normas, reglamentuojančias asmenų apklausos protokolo surašymo tvarką, todėl tokie parodymai neatitinka įrodymų leistinumo reikalavimo (kasacinė byla Nr. 2K-562/2006).

Apeliacinės instancijos teismas tvirtina, kad išvadą, jog liudytojo A. K. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui, neatitinka įrodymų leistinumo reikalavimo, nes užfiksuoti pažeidžiant BPK 179 straipsnio ir 178 straipsnio 4 dalies nuostatas, padarė lygindamas A. K. parodymus, duotus 2004 m. rugsėjo 10 d. prokurorui, su jo parodymais, duotais 2005 m. kovo 24 d. ikiteisminio tyrimo teisėjui, bei, teismo teigimu, atsižvelgdamas į medicininių dokumentų įrašus apie A. K. sveikatos būklę.

Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismo nuoroda į BPK 178 straipsnio 4 dalies pažeidimą yra netiksli, nes šioje BPK 178 straipsnio dalyje įtvirtintos nuostatos, nesusijusios su tyrimo veiksmų eigos ir jų rezultatų fiksavimu.

Iš bylos medžiagos matyti, kad vienas iš apeliacinės instancijos teismo argumentų pripažinti liudytojo A. K. parodymus neleistinais buvo V. B. ir G. R. apeliaciniuose skunduose iškelta abejonė, jog šis liudytojas dėl savo sunkios fizinės būklės nebepajėgė savarankiškai duoti parodymų apie bylai reikšmingas aplinkybes. Tuo tarpu byloje esančiame teismo psichiatrijos, teismo psichologijos, teismo medicinos ekspertizės akte nurodyta, kad „A. K. iki susirgdamas sunkia piktybine kraujo sistemos liga ir jos metu galėjo teisingai suvokti reikšmingas bylai aplinkybes ir duoti apie jas teisingus parodymus [...]; Jokie vaistai bei medikamentai naudoti A. K. ligai gydyti neturėjo įtakos jo psichinei bei psichologinei būsenai“. Taigi apeliacinės instancijos teismas, vertindamas medicininius dokumentus apie A. K. sveikatos būklę, neatsižvelgė į minėtą ekspertizės aktą ir jo nevertino. Kita vertus, to paties asmens parodymų, duotų skirtingų apklausų metu, sutapimas savaime, neišaiškinus tokios apklausos aplinkybių, nėra pakankamas pagrindas pripažinti esminį baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimą.

2.2. Pažymėtina, kad A. K. parodymai, nulėmę šios baudžiamosios bylos atnaujinimą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. gruodžio 21 d. nutartimi, apeliacinės instancijos teismo atmesti šiame teisme iš esmės jų netyrus (pavyzdžiui, nei A. K. apklausos, kurią atliko ikiteisminio tyrimo teisėjas, protokolo turinys, nei A. K. papildomos 2004 m. rugsėjo 14 d. apklausos garso įrašas apeliacinės instancijos teisme nebuvo paskelbti). Vadinasi, kasatorius pagrįstai tvirtina, kad apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į apeliacinių skundų argumentus ir suabejojęs ikiteisminio tyrimo teisėjo atlikta A. K. apklausa, šios apklausos aplinkybių nesiaiškino, nors įrodymų tyrimas buvo atnaujintas ir teismas turėjo visas galimybes apklausti A. K. apklausą vykdžiusius bei apklausoje dalyvavusius asmenis. Apeliacinės instancijos teismas, neigdamas A. K. parodymų teisėtumą, leistinumą, nurodė ir tai, kad abejotina, ar A. K. vardu surašytas prisipažinimas pasirašytas jo paties, nes parašas nepanašus į A. K. Tačiau A. K. prisipažinimo atsiradimo byloje aplinkybių apeliacinės instancijos teismas taip pat netyrė.

2.3. Pagal BPK 184 straipsnio 4 dalį apie ikiteisminio tyrimo teisėjo atliekamą liudytojo apklausos vietą ir laiką, kai ji atliekama prokuroro prašymu, prokuroras privalo pranešti įtariamajam ir jo gynėjui, kurie turi teisę dalyvauti tokioje apklausoje, užduoti apklausiamajam klausimus, o baigus apklausą – susipažinti su apklausos protokolu ir teikti dėl jo pastabas. Suimtas įtariamasis pristatomas į apklausos vietą.

Pažymėtina, kad baudžiamojo proceso įstatyme nėra įtvirtinta teisinio reguliavimo, kuris tokiose situacijose, kai įtariamieji pagal BPK 184 straipsnio 4 dalį turi teisę dalyvauti ikiteisminio tyrimo teisėjo atliekamoje liudytojo apklausoje, tačiau atsisako tokia teise pasinaudoti, nustatytų prokuroro, ikiteisminio tyrimo teisėjo pareigą pakartotinai pranešti įtariamajam ar jo gynėjui apie tokios apklausos vietą ir laiką. Baudžiamojo proceso įstatymas nenustato ir priverstinio įtariamojo pristatymo į prokuroro prašymu BPK 184 straipsnio tvarka ikiteisminio tyrimo teisėjo atliekamą liudytojo apklausą.

Sistemiškai aiškinant BPK 184 straipsnio nuostatas, pažymėtina, kad suimto įtariamojo pristatymas į prokuroro prašymu ikiteisminio tyrimo teisėjo atliekamą apklausą būtinas tada, kai toks įtariamasis pareiškia norą dalyvauti minėtoje apklausoje. Tokiu atveju be įtariamojo dalyvavimo atlikta apklausa būtų neteisėta, o jos rezultatai niekiniai. Tačiau, jei suimtas įtariamasis sąmoningai, savo valia pareiškia nenorą dalyvauti tokioje apklausoje, jis negali būti prievarta verčiamas pasinaudoti tokia savo teise. Kita vertus, savanoriškas, tinkamai procesine tvarka išreikštas ir įformintas suimto įtariamojo atsisakymas dalyvauti prokuroro prašymu ikiteisminio tyrimo teisėjo atliekamoje liudytojo apklausoje negali tapti kliūtimi atlikti šį labai svarbų procesinį veiksmą ir gauti faktinius duomenis byloje, o jį atlikus be suimto įtariamojo dalyvavimo, gautus faktinius duomenis teisme pripažinti įrodymais. Tokią BPK 184 straipsnio nuostatų dėl suimto įtariamojo dalyvavimo ar nedalyvavimo prokuroro prašymu ikiteisminio tyrimo teisėjo atliekamoje liudytojo apklausoje sampratą ir interpretaciją suponuoja ir tai, kad BPK 184 straipsnio 4, 5 dalyse įtvirtinta įtariamojo – suimto ar laisvėje esančio – teisė, o ne pareiga dalyvauti tokioje apklausoje. Suprantama, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą įtariamieji turi ne tik žinoti apie tokios apklausos vietą ir laiką, bet jiems turi būti ir sudarytos realios galimybės tokia teise pasinaudoti. Tais atvejais, kai suimtas įtariamasis atsisako dalyvauti prokuroro prašymu ikiteisminio tyrimo teisėjo atliekamoje liudytojo apklausoje ir kartu nepareiškia noro, kad šioje apklausoje dalyvautų jo gynėjas, iš baudžiamojo proceso įstatymo nekyla pareiga prokurorui atskirai kviesti tokioje apklausoje dalyvauti suimto įtariamojo gynėją. Vadinasi, pagal baudžiamojo proceso įstatymą tokiais atvejais atlikta minėta liudytojo apklausa ir jos rezultatai dėl to, kad vykdant suimto įtariamojo valią joje nedalyvavo nei pats suimtas įtariamasis, nei jo gynėjas, negali būti laikomi neteisėtais ir niekiniais.

2.4. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) jurisprudencijoje yra pripažįstama, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencijos) 6 straipsnyje įtvirtintos teisės į teisingą bylos nagrinėjimą garantijos nėra pažeidžiamos, jei kaltinamajam suteikiama pakankama ir tinkama galimybė ginčyti prieš jį liudijančio liudytojo parodymus bei pateikti liudytojui klausimus parodymų davimo metu arba vėliau procese (žr. pavyzdžiui, Sa?di v. France, no. 14647/89, judgment of 20 September 1993). EŽTT ne kartą konstatavo, kad gynybos teisės yra apribojamos su Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies ir 3 dalies d punkto reikalavimais nesuderinama apimtimi tuo atveju, kai apkaltinamasis nuosprendis yra pagrįstas vien tik arba lemiama apimtimi parodymais liudytojo, kurio kaltinamasis negalėjo apklausti ir neturėjo galimybės, kad jis būtų apklaustas ikiteisminio tyrimo metu arba nagrinėjant bylą teisme (žr. pavyzdžiui, Van Mechelen and Others v. the Netherlands, nos. 21363/93, 21364/93, 21427/93 and 22056/93, judgment of 23 April 1997).

Tais atvejais, kai kaltinamajam sudaromos realios galimybės dalyvauti liudytojo apklausoje, tačiau kaltinamasis tokia galimybe savo valia nepasinaudoja, EŽTT jurisprudencijoje laikoma, kad kaltinamasis iš esmės „nebyliai pritarė“ tokiai apklausai. Kartu pabrėžtina, kad ikiteisminio tyrimo metu gautų parodymų panaudojimas savaime neprieštarauja Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies ir 3 dalies d punkto nuostatoms, jei kaltinamajam buvo sudaryta tinkama ir pakankama proga ginčyti tokius parodymus tuo metu, kai jie duodami arba vėliau procese (žr. pavyzdžiui, P.S. v. Germany, no. 33900/96, judgment of 20 December 2001; Accardi and Others v. Italy, no. 30598/02, decision of 20 January 2005; Carta c. Italie, no 4548/02, arr?t du 20 avril 2006); Luc? v. Italy, no. 33354/96, judgment of 27 February 2001).

2.5. Iš bylos medžiagos matyti, kad V. B. bei G. R. apie ikiteisminio tyrimo teisėjo prokuroro prašymu atliekamą A. K. apklausą buvo pranešta laiku ir tinkamai, pasiūlyta joje dalyvauti. Tačiau V. B. ir G. R. niekieno neverčiami, savarankiškai atsisakė dalyvauti šioje apklausoje. Tai patvirtina byloje esantys V. B. ir G. R. pasirašyti 2005 m. kovo 18 d. protokolai dėl atsisakymo dalyvauti A. K. apklausoje. Šiuose protokoluose taip pat nurodyta, kad įtariamieji nepageidauja, jog A. K. apklausoje jiems atstovautų paskirtas gynėjas. Vadinasi, V. B. ir G. R. atsisakymas patiems dalyvauti liudytojo A. K. apklausoje ar kad jų interesus minėtoje apklausoje gintų advokatas įformintas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų.

Taigi, kaip minėta, pagal baudžiamojo proceso įstatymą įtariamiesiems tinkamai bei laiku pranešus apie tokią apklausą ir jiems atsisakius joje dalyvauti, suimti įtariamieji neprivalo būti pristatyti į ikiteisminio tyrimo teisėjo atliekamą liudytojo apklausą, todėl jų nedalyvavimas tokioje apklausoje savaime negali būti laikomas teisės į gynybą pažeidimu. Pažymėtina ir tai, kad V. B. ir G. R. neprašė atidėti liudytojo A. K. apklausos, jokių klausimų raštu šiam liudytojui nepateikė, neprašė padaryti šios apklausos garso, vaizdo įrašų, kurie leistų įsitikinti atliekamos apklausos teisingumu, nepareiškė ir kitų prašymų. V. B. ir G. R. pasinaudojo ir savo teise atsisakyti gynėjo. Tai, laikantis baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, buvo tinkamai užfiksuota (BPK 52 straipsnio 1 dalis). Todėl tai, kad liudytojo A. K. apklausoje nedalyvavo įtariamųjų gynėjai, negali būti laikoma teisės į gynybą pažeidimu, o kartu tai reiškia, kad tokiu atveju apie ikiteisminio tyrimo teisėjo atliekamos liudytojo apklausos vietą ir laiką gynėjas neprivalėjo būti informuotas. Kartu atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad viso bylos proceso metu (ir skundžiant pirmosios instancijos teismo nuosprendį apeliacine tvarka) nė vienas iš įtariamųjų ar jų gynėjų nepareiškė pretenzijų dėl nedalyvavimo minėtoje liudytojo A. K. apklausoje. Kita vertus, pirmosios instancijos teisme A. K. parodymai buvo perskaityti, išklausytas jo papildomos 2004 m. rugsėjo 14 d. apklausos garso įrašas, todėl V. B. ir G. R. bei jų gynėjai turėjo tinkamas bei pakankamas galimybes ginčyti liudytojo A. K. parodymus. Tiriant A. K. parodymus pirmosios instancijos teisme, V. B. ir G. R. bei jų gynėjai juos vertino iš esmės kitu aspektu. Buvo tvirtinama, kad A. K. dėl sunkios nepagydomos ligos, polinkio apkalbėti kitus asmenis davė V. B. ir G. R. kaltinančius parodymus. Iš esmės tokios pozicijos laikėsi ir apeliacinės instancijos teismas, nors šiame teisme, kaip minėta, A. K. parodymų turinys nebuvo išsamiai tirtas ir vertintas.

2.6. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas išteisinamajame nuosprendyje nurodė, kad pirmosios instancijos teismas negalėjo grįsti apkaltinamojo nuosprendžio V. B. ir G. R. A. K. parodymais, tarp jų ir duotais 2004 m. rugsėjo 14 d. papildomos apklausos metu, nes jie buvo gauti prokurorui 2004 m. rugsėjo 7 d. priėmus, apeliacinės instancijos teismo nuomone, neteisėtą nutarimą atnaujinti baudžiamąją bylą. Tuo tarpu pats apeliacinės instancijos teismas, iš esmės atmesdamas R. S. parodymus, kaltinančius V. B. bei G. R., remiasi ir tuo, kad R. S. parodymai prieštarauja A. K. 2004 m. rugsėjo 14 d. apklausos parodymams.

3. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, plenarinė sesija konstatuoja, kad ikiteisminio tyrimo teisėjo atliktoje liudytojo A. K. apklausoje nebuvo pažeisti BPK 184 straipsnio 4 dalies reikalavimai. Vadinasi, pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai rėmėsi šiais parodymais, pripažindamas G. R. ir V. B. kaltais nužudžius R. P.

Dėl kasatoriaus argumentų apie BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų taikymą

1. Iš kasacinio skundo turinio matyti, kad esminis kasatoriaus argumentas, kodėl apeliacinės instancijos teismo išteisinamasis nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, yra tas, kad apeliacinės instancijos teismas byloje liudytojų ir kitų asmenų parodymus vertino pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Kasatoriaus nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad Z. J., liudytojo Nr. 1, liudytojų A. M., R. S., R. U., A. Š., R. R., V. B., eksperto R. R. parodymai yra abejotini, prieštaringi ir nepatikimi. Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas, įvertindamas šiuos įrodymus kitaip nei pirmosios instancijos teismas, iškraipė jų prasmę, vertino juos atsietai vienas nuo kito. Be to, pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje visiškai nėra motyvų, paaiškinančių, kodėl atmetama visuma V. B. ir G. R. kaltinančių įrodymų.

2. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą byloje surinktus įrodymus patikrina bei įvertina pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai. Apeliacinės instancijos teismas turi teisę iš naujo vertinti pirmosios instancijos teismo vertintus įrodymus ir padaryti kitokias išvadas, taip pat nuosprendį grįsti naujais įrodymais. Nagrinėdamas bylą, šis teismas turi ypač atidžiai patikrinti nuosprendžio pagrįstumą: ar teismo išvadas patvirtina įrodymai, išnagrinėti teisiamajame posėdyje, ar teismas atsižvelgė į visas bylos aplinkybes, galinčias paveikti teismo išvadas, ar teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų pakanka teismo išvadoms padaryti, ar įrodymai yra teisingai įvertinti ir pan. (kasacinė byla Nr. 2K-7-629/2006). Kartu pažymėtina, kad teismo baigiamasis aktas gali būti grindžiamas tik patikimais įrodymais, kurie tokiais pripažįstami, išanalizavus jų gavimo tvarką, patikrinus juos BPK nustatytais veiksmais ir palyginus su kitais byloje esančiais įrodymais. Pažymėtina, kad svarbi įrodymų vertinimo sąlyga yra ta, kad turi būti vertinamas ne kiekvienas įrodymas atskirai, bet jų visuma (kasacinės bylos Nr. 2K-411/2004, 2K-43/2006). Išteisinamasis nuosprendis gali būti priimtas abejojant įrodymų tikrumu, tačiau tai neatleidžia teismo nuo pareigos išnaudoti visas galimybes abejonėms pašalinti, ir tik tada, kai nepavyksta to padaryti, aiškinti abejones kaltinamojo naudai. Be to, turi būti aiškiai nurodyti motyvai, dėl kurių pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra naikinamas ar keičiamas.

Kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), jeigu kasaciniame skunde nurodyta, kad teismai, nagrinėdami bylą, padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 369 straipsnio 3 dalis) arba netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 369 straipsnio 2 dalis). Kitaip tariant, kasacinės instancijos teismas patikrina skundžiamų teismų sprendimų teisėtumą teisės taikymo aspektu, todėl byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja.

3. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje konstatavo, kad „Z. J. parodymai, duoti bylos proceso metu, prieštaringi ir nenuoseklūs [...]; bylos tyrimo metu Z. J. parodymai buvo išgaunami pareigūnams naudojant smurtą, o dėl Z. J. mirties negalima pašalinti jo parodymuose esančių prieštaravimų“. Iš išteisinamojo nuosprendžio matyti, kad apeliacinės instancijos teismas analizavo bei vertino Z. J. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo ir 1996 m. rugsėjo 27 d. teisiamojo posėdžio metu.

Iš bylos medžiagos matyti, kad Z. J. viso bylos proceso metu keletą kartų iš esmės pakeitė savo parodymus apie R. P. nužudyme dalyvavusius asmenis. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas Z. J. parodymus, analizavo šių parodymų pakeitimo priežastis ir, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, vadovavosi būtent jo 1995 m. lapkričio 7 d. duotais parodymais, kad R. P. nužudė V. B. ir G. R.. Šie Z. J. parodymai buvo patvirtinti 1995 m. lapkričio 8 d. parodymų patikrinimo metu, užfiksuoti vaizdo įraše. Pirmosios instancijos teismas nurodė motyvus, kodėl vadovaujasi būtent šiais Z. J. parodymais, ir, įvertinęs juos su kitais byloje esančiais įrodymais, pagrįstai konstatavo, kad „teismo medicinos ekspertizės išvados patvirtino, kad R. P. nušautas į galvą (kaip parodė Z. J.). Nors Z. J. vėliau pakeitė parodymus, tačiau liudytojos A. K. patvirtino Z. J. parodymus bei nurodė priežastis dėl kurių Z. J. pakeitė parodymus. [...] R. R. parodymai patvirtina Z. J. parodymus dėl V. B., G. R. dalyvavimo R. P. nužudyme. [...] liudytojo R. U. parodymai patvirtina Z. J. parodymus [...]“. Taigi pirmosios instancijos teismas Z. J. parodymus vertino ne atsietai, bet lygindamas juos su kitais byloje esančiais įrodymais, ir nurodė išsamius jų vertinimo motyvus. Kartu pirmosios instancijos teismas aiškinosi ir kilusias abejones dėl to, ar Z. J. buvo verčiamas duoti vienokius ar kitokius parodymus apie R. P. nužudymo aplinkybes, ir bylos nagrinėjimo teisme metu kaip liudytoją apklausė A. M., kuris parodė, kad 1995 m. jam perėmus bylos tyrimą spaudimas Z. J. nebuvo daromas, smurtas nenaudojamas. Duomenų, leidžiančių abejoti liudytojo A. M. parodymais, pirmosios instancijos teismas nenustatė. Be to, kaip teisingai nurodo kasatorius, pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, nesivadovavo Z. J. parodymais, duotais 1992 m., t. y. tuo metu, kai buvo iškilęs klausimas apie galimą Z. J. sumušimą. Vadinasi, apeliacinės instancijos teismo išvada, kad Z. J. parodymai, kuriais buvo grindžiamas apkaltinamasis nuosprendis, buvo gauti pareigūnams naudojant smurtą ir todėl nėra patikimi, yra nepagrįsta.

4. Apeliacinės instancijos teismas taip pat suabejojo liudytojos R. R. parodymų tikrumu bei objektyvumu ir nurodė, kad ši liudytoja „apie bylos aplinkybes sužinojo 1996 m. vykusiame viešame teisiamajame posėdyje“, kad nėra aplinkybių, leidžiančių „paneigti apelianto argumentų, kad buvusi žmona iš keršto, nedraugiškų santykių gali norėti, kad G. R. nuteistų“. Taigi apeliacinės instancijos teismas iš esmės nurodė tik abejones dėl minėtų liudytojos R. R. parodymų, nepateikdamas motyvų, kodėl šios liudytojos parodymai, vertinant juos su kitais byloje esančiais įrodymais, nėra V. B. ir G. R. kaltę patvirtinančiais įrodymais. Be to, apeliacinės instancijos teismas nenurodė motyvų, kodėl nesivadovauja teismo 2006 m. lapkričio 7 d. posėdyje duotais ir kitais R. R. parodymais, kad ji G. R. nekerštauja, neapkalba, pretenzijų neturi ir anksčiau jos „duoti parodymai teisingi, o ne žinomi tik iš dalyvavimo teismo posėdžiuose“. Vadinasi, apeliacinės instancijos teismas liudytojos R. R. parodymus vertino atsietai nuo kitų byloje esančių parodymų, o sprendimą atmesti juos grindė iš esmės tik prielaidomis. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas, įvertinęs šios liudytojos parodymus ir atskirai, ir palyginęs juos su liudytojų A. K., Z. J. parodymais, pagrįstai konstatavo, kad liudytojos R. R. parodymai patvirtina Z. J. parodymus dėl V. B. ir G. R. dalyvavimo R. P. nužudyme bei sutampa su A. K. parodymais.

Pažymėtina, kad liudytojo parodymai (kaip ir kiti įrodymų šaltiniai) gali būti atmetami ar priimami remiantis tik abejonių nekeliančiais argumentais, bet ne abstrakčiomis formuluotėmis ar nuorodomis į apklausiamo asmens polinkius, asmenybės bruožus ir pan., kurie patys savaime, be platesnio jų aptarimo bei sąsajos su bylos aplinkybėmis įvertinimo negali būti laikomi duomenų pripažinimo (ar nepripažinimo) įrodymais kriterijais. Nesilaikant šios nuostatos sudaromos prielaidos abejonėms dėl teismo nešališkumo.

5. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas liudytojo V. B. parodymus, konstatavo, kad „jo parodymai, jog būtent V. B. pasiūlė jį (R. P.) surasti ir atkasti palaikus, liko nepatvirtinti jokiais kitais įrodymais“, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo jais grįsti apkaltinamojo nuosprendžio. Apeliacinės instancijos teismas šią išvadą grindė tuo, kad V. B. parodė, jog asmenis, dalyvavusius nužudant R. P. jam nurodė R. M., tačiau R. M., apklaustas kaip liudytojas ikiteisminio tyrimo metu, parodė, kad jam nežinomos R. P. dingimo aplinkybės. Kartu apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad „V. B. savo parodymus patvirtino, parodydamas išlikusias kasinėjimo vietas toje vietovėje, kur buvo rasti R. P. palaikai“. Taigi apeliacinės instancijos teismas atmetė liudytojo V. B. parodymus, kad V. B. paprašius, jis asmeniškai bandė surasti ir perkasti R. P. palaikus, nors šiuos parodymus jis ir patvirtino, parodydamas išlikusias kasinėjimo vietas. Apeliacinės instancijos teismas išteisinamajame nuosprendyje taip pat lakoniškai nurodė, kad „V. B. patvirtino ir tai, kad jis buvo ir yra narkomanas, nėra nutraukęs narkotikų vartojimo“, tačiau šio teiginio teismas neanalizuoja, todėl lieka neaišku, ar šią aplinkybę teismas pripažįsta reikšminga, sprendžiant šio liudytojo parodymų patikimumo klausimą. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas, vertindamas liudytojo V. B. parodymus, motyvuotai konstatavo, kad jie patvirtina V. B. ir G. R. kaltę, nes šis liudytojas „tiksliai atpasakojo bandymo ieškoti R. P. lavono detales, įvardijo tų paieškų iniciatorių – V. B. V. B. parodymų patikimumą įrodo 1995 m. padarytas ir esantis byloje įvykio vietos apžiūros protokolas, neginčijamai patvirtinantis, kad V. B. iki policijos pareigūnams randant R. P. lavoną pats asmeniškai bandė tai padaryti“.

6. Iš apkaltinamojo nuosprendžio ir kitos bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje kaip liudytojai buvo apklausti R. R., R. U., R. S., V. B., P. R., A. R., A. M., A. Š., liudytojas, kuriam taikytas anonimiškumas (liudytojas Nr. 1), V. Š., D. A. ir kt., nukentėjusioji Ž. K., kaltinamieji V. B. ir G. R., dar kartą kaip liudytojai apklausti R. U., A. Š., R. R., perskaityti A. K. ir Z. J. apklausų protokolai, dokumentai, turintys reikšmės bylai (pareiškimai, prisipažinimai, įvykio vietos apžiūros, parodymų patikrinimo vietoje protokolai, ekspertizės aktai ir kt.), apžiūrėti daiktiniai įrodymai (peržiūrėta vaizdajuostė, kurioje užfiksuotas Z. J. parodymų patikrinimas įvykio vietoje, išklausytas garso įrašas, kuriame užfiksuota liudytojo A. K. apklausa), patenkinti įvairūs kaltinamųjų ir jų gynėjų prašymai. Taigi pirmosios instancijos teismas ištyrė visus byloje gautus duomenis – V. B. bei G. R. tiek kaltinančius, tiek ir teisinančius.

Plenarinės sesijos nuomone, išdėstytų argumentų pakanka konstatuoti, kad V. B. ir G. R. baudžiamojoje byloje įrodymai gauti nepažeidžiant baudžiamojo proceso reikalavimų. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes. Visus įrodymais pripažintus duomenis teismas vertino ir atskirai, ir lygindamas juos tarpusavyje, darė tai pagal vidinį įsitikinimą. Teismas nuosprendyje išdėstė visus teisiamajame posėdyje išnagrinėtus duomenis, kuriuos pripažino įrodymais, nurodė, kuriais iš jų grindžiama kaltinamųjų kaltė. Nuosprendis tinkamai motyvuotas. Taigi pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas V. B. ir G. R. baudžiamąją bylą, baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų nepažeidė, apkaltinamasis nuosprendis šioje byloje yra pagrįstas ir teisėtas. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas neišsamiai įvertino byloje esančius įrodymus, nesusiejo jų į vieningą loginę visumą, t. y. pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismo padaryti baudžiamojo proceso įstatymo (BPK 20 straipsnio 5 dalies) pažeidimai pripažįstami esminiais, nes jie sukliudė išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį (BPK 369 straipsnio 3 dalis) ir yra pagrindas panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį V. B. bei G. R. baudžiamojoje byloje. Todėl skundžiamas apeliacinės instancijos teismo 2007 m. lapkričio 23 d. išteisinamasis nuosprendis naikintinas ir paliktinas galioti pirmosios instancijos teismo 2006 m. gegužės 15 d. apkaltinamasis nuosprendis.

Plenarinė sesija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 4 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 23 d. išteisinamąjį nuosprendį ir palikti galioti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 15 d. apkaltinamąjį nuosprendį.

Teisėjai Jonas Prapiestis

Viktoras Aidukas

Egidijus Bieliūnas Dalia Bajerčiūtė Rimantas Baumilas Valerijus Čiučiulka Gintaras Goda Olegas Fedosiukas Antanas Klimavičius Vytautas Masiokas Vytautas Piesliakas, Alvydas Pikelis

Aldona Rakauskienė Vladislovas Ranonis

Albinas Sirvydis

Benediktas Stakauskas Tomas Šeškauskas