Baudžiamoji byla Nr. 2K-282/2008 Procesinio sprendimo kategorija
1.2.4.5. (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2008 m. birželio 26 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Rimanto Baumilo, Viktoro Aiduko ir pranešėjo Egidijaus Bieliūno,
sekretoriaujant Rasai Miškelevičiūtei,
dalyvaujant prokurorui Gintautui Gudžiūnui,
gynėjui advokatui Ipolitui Brazlauskui,
nuteistajam J. B.,
nukentėjusiajai K. R.,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiosios K. R. kasacinį skundą dėl Utenos rajono apylinkės teismo 2007 m. gruodžio 14 d. nuosprendžio, kuriuo J. B. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau–BK) 138 straipsnio 1 dalį trijų mėnesių laisvės apribojimu, įpareigojant nuo 22.00 val. iki 6 val. būti namuose. Iš J. B. priteista 326,70 Lt Valstybinei ligonių kasai. Iš J. B. nukentėjusiajai K. R. priteista 500 Lt neturtinei žalai atlyginti, likusi jos civilinio ieškinio dalis atmesta.
Skundžiama ir Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 22 d. nutartis, kuria nukentėjusiosios apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nukentėjusiosios, prašiusios kasacinį skundą patenkinti, bei prokuroro, nuteistojo ir jo gynėjo, prašiusių skundą atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė:
J. B. nuteistas už tai, kad 2007 m. birželio 22 d. apie 11.00 val. Utenos rajono (duomenys neskelbtini) seniūnijos (duomenys neskelbtini) kaime matuojant namų valdas kilus konfliktui, savo kaimynei K. R. spyrė vieną kartą į kairę ranką ir sulaužė stipinkaulį, padarytu sužalojimu nesunkiai sutrikdydamas nukentėjusiosios sveikatą.
Kasaciniame skunde nukentėjusioji nurodo, kad byloje padaryti BK 15 straipsnio 2 dalies, 59 straipsnio 1 dalies 6 punkto, BPK 113, 115 straipsnių nuostatų pažeidimai, todėl prašo pakeisti Utenos rajono apylinkės teismo 2007 m. gruodžio 14 d. nuosprendį ir Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 22 d. nutartį: paskirti J. B. vienerių metų ir trijų mėnesių laisvės apribojimo bausmę, priteisti iš J. B. jai 100000 Lt neturtinei žalai atlyginti ir 1000 Lt advokato pagalbai apmokėti.
Kasatorė nesutinka su teismų sprendimais, kuriuose konstatuota, kad J. B. veikė netiesiogine tyčia, nes jis nesiekė sužaloti kasatorės, tačiau spirdamas koja suvokė, kad gali padaryti žalą jos sveikatai ir, nors šių padarinių nenorėjo, sąmoningai leido jiems atsirasti. Iš tokių teismų nustatytų aplinkybių, kasatorės teigimu, darytina išvada, kad nuteistasis turėjo teisę jai spirti. Šios teismų išvados prieštarauja kasatorės ir liudytojos V. V. parodymams. Ji pažymi, kad liudytojai R. K. ir D. S. parodė, kad A. G. įkalė laikiną riboženklį, o kasatorė pradėjo judinti kuoliuką. Tai pamatęs, susinervinęs J. B. spyrė K. R. Kur jis norėjo pataikyti jie nežino, tik pamatė, kad K. R. nuo smūgio bandė užsidengti rankomis ir nugriuvo ant žemės. Kasatorė teigia, jog šie liudytojai ir negalėjo žinoti, kur norėjo pataikyti J. B., nebent buvo susitarę su juo iš anksto ją sužaloti. Iš jų parodymų ji daro išvadą, kad J. B. sąmoningai jai spyrė siekdamas sužaloti. Į ranką pataikė todėl, kad ji rankomis užsidengė, o galėjo pataikyti į galvą ir būtų buvę visai kitos pasekmės. Kasatorė tvirtina, kad J. B., spirdamas jai, suvokė savo veiksmus, galinčius atsirasti padarinius ir jų norėjo. Kitaip nepaaiškinama, kodėl spyrė į motinas jam tinkančiai garbaus amžiaus kasatorei, o ne pastūmė ranka ar pasakė žodžiu.
Kasatorė nesutinka su teismų sprendimuose nustatyta aplinkybe, jog J. B. jai spyrė dėl jos provokuojančio elgesio, kai, nebūdama namų valda besinaudosiančiu asmeniu bei žinodama apie įtemptus santykius su J. B., sklypų ribas nustatinėjančios komisijos akivaizdoje demonstratyviai traukė įkaltą laikiną riboženklį, ir su tuo, kad ši aplinkybė pripažinta J. B. atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Ji pažymi, kad nė vienas liudytojas byloje neparodė, kad ji savo elgesiu provokavo ar demonstratyviai traukė riboženklį. Jos manymu, provokuojantis elgesys yra tada, kai žmogus įžeidinėja, stumdo ar akivaizdžiai grasina, kai elgiasi taip, kaip nesielgtų, jeigu nebūtų sudarytos sąlygos taip elgtis arba nesupranta, kad elgiasi neteisėtai ir nori sąmoningai pasiekti neteisėtą rezultatą. Kasatorė teigia supratusi, kad sklypas išmatuotas neteisingai, todėl norėjusi ištraukti kuoliuką, bet teismai neišdėstė motyvų, kodėl susidarė konfliktinė situacija šio nusikaltimo padarymo metu. Kasatorė pažymi, kad teismai neaptarė galimybės J. B. ar liudytojams R. K., A. G., D. S. ją sudrausminti pasakant, kad ji neteisi, išspręsti konfliktą taikiai, jeigu ji elgėsi netinkamai. J. B. nebuvo jokio būtinumo iš karto spirti. Teismai nustatė, kad tarp J. B. ir kasatorės bei jos sesers nuolat vyksta ginčai dėl sklypų ribų. Kasatorės manymu, ginčai tarp kaimynų yra natūralus dalykas, tačiau jie niekad neperaugdavo į smurtą, o jų sprendimas smurto keliu neteikia pagrindo teismui vertinti jos elgesį kaip provokuojantį.
Kasatorė pažymi, kad nustatant neturtinės žalos dydį, turi būti vadovaujamasi CK 6.250 straipsnio nustatyta kriterijų visuma ir nurodo į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. rugsėjo 6 d. kasacinę nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-450/2006. Teismai nustatė, jog kasatorė buvo tyčia sužalota, kentė fizinį skausmą, gydymosi metu turėjo ribotas galimybes tvarkyti namų ūkį, apsirengti, todėl iš dalies tenkino jos civilinį ieškinį. Kasatorės manymu, teismai nepagrįstai, iki juokingai menkos sumos, sumažino jai priteistinos neturtinės žalos atlyginimo dydį iki 500 Lt, atsižvelgdami į tai, kad neteisėtą J. B. elgesį nukentėjusioji išprovokavo savo netinkamu elgesiu, nurodydami, jog byloje nėra jokių dokumentų apie chirurginių intervencijų ar specialių procedūrų reikalingumą kasatorei ateityje. Jos manymu, teismas ir negali spręsti, kas bus ateityje, nes kai 2007 m. rugsėjo 27 d. ji buvo pas gydytojus, pareiškusius, kad reikės daryti operaciją dėl alkūnkaulio ataugos atskilimo, medicininių dokumentų išrašo teismui nepateikė, prokurorei pasakius, jog to nereikia. Prokurorė taip pat elgėsi neteisėtai, nors turėjo atstovauti nukentėjusiosios interesus. Kasatorė nurodo turėjusi ir kitų nepatogumų, nes ne vieną kartą vyko pas tyrėją, į teismo posėdžius, kiekvieną kartą viską iš naujo pergyveno ir kentė J. B. pasityčiojimus ne teismo posėdžio metu. Kasatorė nurodo, kad žalos dydžio nustatymas yra fakto klausimas, ne teisės taikymo problema. Neteisingos teismų išvados, kad jai padaryta nežymi turtinė žala ir neįrodyta, kad žala dar gali būti ateityje. Senyvo amžiaus kasatorei bet koks sužalojimas savaime kelia grėsmę sveikatai, gydymo problemos su amžiumi didėja, o pateiktas išrašas iš medicininių dokumentų įrodo, kad žala ateityje gali didėti.
Pagal bausmės skyrimo taisykles teismas bausmę turi skirti atsižvelgęs į atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes ir jų santykį, į BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parinkti bausmės rūšį ir dydį, skaičiuojamą nuo jos vidurkio. Kasatorė nesutinka su nuteistajam paskirta minimalia laisvės apribojimo bausme, teismų paskirta todėl, kad jo veiksmams įtakos turėjo nukentėjusiosios elgesys. Ji nurodo, kad J. B. neprisipažino siekęs ją sužaloti, jo veikoje nėra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, todėl skirtina bausmė didesnė, negu BK 138 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos laisvės apribojimo bausmės vidurkis.
Kasacinis skundas atmestinas.
Dėl skundo nenagrinėtinų argumentų
BPK 376 straipsnio 1 dalis nustato, kad, nagrinėdamas kasacinę bylą, teismas nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu. Kasacinės instancijos teismas byloje, kurioje priimti skundžiami teismų sprendimai, naujų faktų nenustatinėja, faktinių aplinkybių netiria, įrodymų iš naujo nerenka ir nevertina. Tai ne teisės taikymo šioje byloje, bet faktų sritis, kurioje savo kompetenciją atlikti tyrimą, įvertinti įrodymus ir jų pagrindu padaryti išvadas įgyvendino bylą išnagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai. Todėl argumentai, kuriais kasatorė aprašo jos pačios ir liudytojų parodymus, duotus byloje, aiškina J. B. ir savo pačios veiksmų motyvus bei siekius, pateikia apibendrintą buvusių įvykių traktuotę ir pan. nesudaro bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindų ir paliktini nenagrinėti.
Dėl kaltininko tyčios nustatymo
Teismai nustatė, jog matininkams matuojant dažnai konfliktuojančių kaimynų sklypų ribas, pas seserį viešėjusi nukentėjusioji traukė matininkų ką tik į žemę įkaltą riboženklį, o J. B. dėl to jai spyrė vieną kartą į ranką. Išsyk po to, supratęs ką padarė, nukentėjusiosios atsiprašė. Nors rankose jis laikė riboženkliams skirtus kuoliukus, sužalojimą padarė jų nenaudodamas. Iš įvykio eigos matyti, kad nuteistojo elgesys buvo staigus atsakas į aiškiai neteisėtą nukentėjusiosios veikimą.
Pagal nustatytas faktines aplinkybes teismai teisingai konstatavo, jog nuteistasis veikė netiesiogine tyčia. Apeliacinės instancijos teismas išaiškino BK 15 straipsnio nuostatas, reglamentuojančias ir tiesioginę, ir netiesioginę tyčią. Taikant jas nustatytų faktų vertinimui klaida nepadaryta. Nesant duomenų, kad J. B. būtų siekęs sulaužyti nukentėjusiosios kairiosios rankos stipinkaulį arba padaryti kitokį, tačiau bet kuriuo atveju nesunkų sveikatos sutrikdymą, jo kaltės klausimas išspręstas remiantis faktiškai kilusiais žalingais padariniais. Tokiu sprendimu baudžiamasis įstatymas nepažeistas ir nuo susiklosčiusios teismų praktikos nenukrypta.
Dėl bausmės individualizavimo
Kasatorė nurodo, kad nuteistajam paskirta pernelyg švelni bausmė, nes jo veiksmas nebuvo išprovokuotas, taigi atsakomybę lengvinančių aplinkybių nėra. Tai nepagrįsta pozicija. Apeliacinės instancijos teismas šiuo klausimu pasisakė labai išsamiai ir aiškiai išdėstė motyvus, kuriais remdamasis pritarė pirmosios instancijos teismo pateiktam aplinkybių, reikšmingų individualizuojant bausmę, įvertinimui. Žinant įtemptus santykius tarp kaimynų dėl žemės sklypų ribų, trečiojo asmens savavališkas įsikišimas į matininkų darbą ir bandymas visų matavimuose dalyvaujančių asmenų akivaizdoje ištraukti ką tik įkaltą laikinąjį namų valdos riboženklį buvo akivaizdžiai neteisėtas ir provokuojantis veiksmas. Būtent dėl to, kaip nustatė teismai, nuteistasis ir užsipuolė nukentėjusiąją. Pripažindami pastarosios poelgį provokuojančiu ir dėl to nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, numatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte, teismai įstatymo taikymo klaidos nepadarė.
Skiriant bausmę vadovautasi BK 138 straipsnio 1 dalies sankcijos ribomis. Bausmės individualizavimo motyvai išdėstyti. Bausmės griežtumo požiūriu įstatymo taikymo klaidos teismų sprendimuose taip pat nėra.
Dėl neturtinės žalos atlyginimo
Nukentėjusioji prašo padidinti priteistos neturtinės žalos atlyginimo dydį. Kasaciniame skunde ji išdėsto argumentus, kuriais ginčija savo elgesio vertinimą teismų sprendimuose kaip tokį, kuris išprovokavo neteisėtą J. B. elgesį, nurodo į medicininių dokumentų duomenis dėl chirurginių intervencijų ar specialių procedūrų reikalingumo jai ateityje, į nepatogumus, patirtus dėl ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo teismuose, pažeistą CK 6.205 straipsnį. Šie argumentai nėra nauji, bylą išnagrinėjusiems abiejų instancijų teismams jie buvo žinomi ir sprendimuose neturtinės žalos dydžio klausimu aptarti bei įvertinti.
Nuosprendžiu pripažinta, kad neturtinė žala nukentėjusiajai padaryta tyčia, gydymosi metu buvo apribotos jos galimybės tvarkyti namų ūkį ir pan. Prašomas priteisti neturtinės žalos atlyginimo dydis, atsižvelgus į tai, kad nėra duomenų apie ateityje dėl šio sužalojimo būtinas chirurgines intervencijas ar specialių procedūrų reikalingumą nukentėjusiajai, jos pačios netinkamą elgesį, išprovokavusį J. B. neteisėtą elgesį kaip šio asmens atsakomybę lengvinančią aplinkybę, sumažintas vadovaujantis CK 6.283 straipsniu.
Apeliacinės instancijos teismas nukentėjusiosios skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio padidinimo atmetė. Teismas vadovavosi neturtinės žalos samprata ir jos atlyginimo dydžio vertinimo kriterijais, nustatytais CK 6.250 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija ir kita, teismo įvertinta pinigais. Pagal šio straipsnio 2 dalį teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismo priteista nukentėjusiajai neturtinės žalos atlyginimo suma yra teisinga, protinga ir sąžininga.
Pagal BPK 113 straipsnio nuostatas civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje įrodinėjamas pagal šio Kodekso nuostatas, o iškilus klausimams, kurių šis Kodeksas nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms. Kasaciniame skunde nukentėjusioji deklaratyviai pamini BPK 113, 115 straipsnius, tačiau nenurodo konkrečių esminių BPK nuostatų ar civilinio proceso normų pažeidimų, teismų padarytų šioje byloje sprendžiant neturtinės žalos dydžio klausimus.
Atsižvelgiant į tai, kad skunde konkrečių nuorodų į esminius baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus šiuo aspektu nėra, taip pat į tai, kad teismai, spręsdami neturtinės žalos dydžio klausimą, motyvuotai pasisakė vadovaudamiesi teisingai parinktais teisiniais vertinimo kriterijais, o konkreti patirtos žalos atlyginimo suma, kaip nurodo ir kasatorė, yra ne teisės, bet fakto klausimas, nėra pagrindo konstatuoti, kad skundžiami teismų sprendimai dėl neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajai privalo būti naikinami ar keičiami.
Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a:
nukentėjusiosios K. R. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Rimantas Baumilas
Viktoras Aidukas
Egidijus Bieliūnas
