A. K. pagal BK 135 str., 149 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-314/ 2008

Procesinio sprendimo kategorija

1.2.4.1.

2008 m. birželio 26 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Antano Klimavičiaus, Gintaro Godos ir pranešėjo Alvydo Pikelio,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. K. kasacinį skundą dėl Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2007 m. spalio 30 d. nuosprendžio, kuriuo:

A. K. nuteistas pagal BK 135 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu trejiems metams. Pritaikius BK 64 straipsnio 1, 3 dalis, ši bausmė subendrinta su Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2005 m. balandžio 14 d. nuosprendžiu pagal BK 149 straipsnio 1 dalį paskirtos bausmės neatliktąja dalimi ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas ketveriems metams. Iš A. K. priteista 2002 Lt Valstybinės ligonių kasos prie LR Sveikatos apsaugos ministerijos naudai.

Skundžiama ir Klaipėdos apygardos teismo 2008 m. sausio 31 d. nutartis, kuria nuteistojo A. K. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo A. Pikelio pranešimą,

n u s t a t ė :

A. K. nuteistas už tai, kad 2007 m. gegužės 19 d., apie 21.20 val., gyvenamojo namo, esančio Klaipėdos rajone, Kretingalės miestelyje, Klaipėdos g. 10, kieme, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, asmeninio konflikto su V. S. metu, tyčia vieną kartą peiliu smogė šiam į pilvą ir padarė kiaurinį durtinį-pjautinį pilvo sužalojimą su durtine-pjautine žaizda pilve po krūtinkauliu ir kairės kepenų skilties sužalojimu ties apvaliuoju kepenų raiščiu, tai yra sunkiai suluošino V. S.

Nuteistasis A. K. kasaciniame skunde prašo Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2007 m. spalio 30 d. nuosprendį ir Klaipėdos apygardos teismo 2008 m. sausio 31 d. nutartį pakeisti- perkvalifikuoti nuteistojo veiką iš BK 135 straipsnio 1 dalies į BK 28 straipsnio 1 dalį ir 136 straipsnį. Skunde nurodo, kad nuteistojo gynėjas J. Stepanovas nesugebėjo tinkamai surašyti apeliacinio skundo bei pagrįsti netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo, todėl skundas nebuvo tinkamai nagrinėjamas apeliacinės instancijos teisme, be to, byla išnagrinėta šališkai. Kasatorius teigia, jog jo nusikalstamus veiksmus išprovokavo pats nukentėjusysis, neblaivus atėjęs į jo namų teritoriją, sukėlęs konfliktą bei puolęs kasatorių ir sudavęs jam smūgius. Nukentėjusysis, pirmą kartą nesulaukęs pasipriešinimo, kasatorių puolė dar ir antrą kartą, todėl A. K., būdamas labai susijaudinęs dėl tokio nukentėjusiojo elgesio, ką dar labiau sustiprino alkoholio poveikis, gynėsi durdamas nukentėjusiajam peiliu. Kasatorius įsitikinęs, jog jokių kitų priemonių jis šioje situacijoje imtis negalėjo, todėl visiškai teisėtai pasinaudojo savo teise į būtinąją gintį ir atrėmė puolimą peiliu. Nepagrįstai, anot kasatoriaus, buvo nurodyta, jog jam negrėsė joks rimtas pavojus, nes nukentėjusysis jau buvo pasitraukęs, kadangi šios aplinkybės nuteistojo ir nukentėjusiojo parodymuose nesutampa, tuo tarpu jokių kitų įrodymų joms pagrįsti nėra. Jei V. S. nuo nuteistojo būtų atsitraukęs, susidarytų visiškai nepaaiškinama situacija – kaip nuteistasis tuomet galėjo jam įdurti. Visos abejonės baudžiamojoje byloje turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai, tai užtikrina jam įstatymo garantuota nekaltumo prezumpcija, kuri beje nustato ir pareigą kaltintojui įrodinėti nuteistojo kaltę. Vadovaujantis BPK 301 straipsnio 2 dalimi, apkaltinamasis nuosprendis negali būti priimtas remiantis vien nukentėjusiojo parodymais, nebent juos patvirtina kiti byloje surinkti įrodymai. Nuteistasis neneigia dūręs nukentėjusiajam, tačiau tik šio išprovokuotas, dėl didelio susijaudinimo. Nuo pat pradžių byloje savo veiksmus jis pripažino, tačiau nei ikiteisminiame tyrime, nei teisme nebuvo tirtos kitos jo nurodytos aplinkybės, kurios turi esminę reikšmę kvalifikuojant veiką. Teisė į būtinąją gintį įstatyme garantuojama net ir tada, jei buvo galima išvengti nusikalstamo kėsinimosi ar kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas. Akivaizdu, jog V. S., siekdamas pats išvengti baudžiamosios atsakomybės, davė sau palankius parodymus ir liko nenubaustas už savo veiksmus. Kadangi buvo visos sąlygos, numatytos BK 28 straipsnyje, teismas šio straipsnio netaikė nepagrįstai, taip netinkamai pritaikydamas baudžiamąjį įstatymą ir pasunkindamas nuteistojo padėtį.

Atsiliepime į nuteistojo A. K. kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra siūlo kasatoriaus kasacinį skundą atmesti. Nurodo, kad nuteistojo argumentai apie tai, jog jis gynėsi nuo nukentėjusiojo smurto, neatitinka faktinių bylos aplinkybių ir yra nepagrįsti. Atsižvelgiant į nuteistojo aiškinimus pirmosios instancijos teisme, akivaizdu, jog nuteistasis tikslių nusikaltimo aplinkybių neprisimena ir įvykio situaciją apibūdina tik apytikriai, vartodamas žodį „...pasirodė...“, kad nukentėjusysis jį ketina pulti antrą kartą. Ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis taip pat nurodė, jog neprisimena, ar jis pats puolė, ar nukentėjusysis prie jo artinosi., tačiau pripažino, kad fizinis kontaktas (muštynės) jau buvo pasibaigęs, bet jam atrodė, kad nukentėjusysis agresyviai nusiteikęs, todėl ištraukė peilį, ketindamas jį pagąsdinti, bet po to staiga dūrė jam į pilvą ir nuėjo į kambarį. Tokiu būdu konstatuotina, kad nuteistąjį tenkino bet kokios pasekmės, bet kokia veiksmų baigtis. Nukentėjusysis tuo tarpu parodė, kad jis prie kaltininko priėjo siekdamas apginti mažametę mergaitę nuo prieš ją panaudoto smurto, o nuteistajam neigiant šį faktą, tarp jų kilo žodinis konfliktas, susistumdymas, kuris po to nutrūko ir nukentėjusysis jau šalinosi iš įvykio vietos, tuomet išgirdo, jog yra besivejamas ir atsisukęs pajuto dūrį į pilvą. Nukentėjusiojo parodymai nuoseklūs ir netikėti jais nėra pagrindo, iš jų akivaizdu, kad A. K. nebuvo būtinosios ginties situacijoje. Priešingai, jis ėmėsi puolamųjų veiksmų jau pasibaigus (nutrūkus) konfliktui. Duomenų, kad A. K. buvo afekto būklėje dėl didelio susijaudinimo, byloje nėra. Todėl teismai pagrįstai konstatavo, kad nuteistasis prarado savikontrolę dėl girtumo, ko neneigia ir pats nuteistasis. Aptartos aplinkybės paneigia ir kasatoriaus teiginius apie netinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą ir subjektyvų bei šališką bylos nagrinėjimą neva neteisingai vertinant byloje surinktus įrodymus. Veika kvalifikuota pagal BK 135 straipsnį teisingai. Teiginiai dėl padarytų esminių baudžiamojo proceso įstatymo deklaratyvūs, nepagrįsti bylos duomenimis. Apeliacinės instancijos teismas argumentuotai pasisakė dėl visų apeliacinio skundo argumentų, jokių pažeidimų nepadarė. Todėl skundas nepagrįstas ir netenkintinas.

Skundas atmestinas.

Dėl kasacinio skundo argumentų apie nusikaltimo padarymą būtinosios ginties aplinkybėmis ir didelio susijaudinimo būsenoje

Nuteistasis A. K. neginčija, jog tyčia peiliu sunkiai sužalojo V. S., tačiau teigia, kad veikė būtinosios ginties sąlygomis, išprovokuotas neteisėtų nukentėjusiojo veiksmų.

Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai išsamiai išnagrinėjo bylos aplinkybes, teismo proceso metu buvo tiriamos ir nagrinėjamos ne tik kaltinamajame akte nurodytos aplinkybės, buvo tiriami ir nagrinėjami nuteistojo A. K. teiginiai dėl nukentėjusiojo neteisėtų veiksmų, dėl kurių jis labai susijaudino, ir tolimesnių A. K. veiksmų būtinosios ginties aplinkybėmis.

Kaltinamojo susijaudinimo būsena dėl neteisėto ar itin įžeidžiančio jį ar jo artimą asmenį nukentėjusiojo asmens poelgio bei sužalojimo padarymas būtinosios ginties aplinkybėmis nustatomas remiantis bylos proceso metu surinktais įrodymais. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai išnagrinėjo visus bylos proceso metu gautus duomenis apie konflikto tarp A. K. ir V. S. aplinkybes, įvertino juos remdamasis BPK 20 straipsnio nuostatomis, atsižvelgdami į visumą aplinkybių, bylos duomenų nuoseklumą. Įrodymai, kuriais grindžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis ir apeliacinės instancijos teismo nutartis, atitinka įstatymo reikalavimus. Byloje nėra jokių duomenų, kurie sudarytų pagrindą abejoti įrodymų, kuriais grindžiamas teismo nuosprendis, patikimumu. Kasacinės instancijos teismas bylos faktinių aplinkybių nenagrinėja ir jų nevertina, nes šie klausimai yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo sritis, todėl remiamasi teisminio nagrinėjimo metu gautais duomenimis ir teismų išvadomis dėl faktinių nusikaltimo aplinkybių, spręsdamas klausimą teisės taikymo aspektu. Nepagrįsti kasacinio skundo argumentai, jog, grindžiant nuosprendį iš esmės tik nukentėjusiojo parodymais, buvo pažeisti BPK 301 straipsnio 2 dalies reikalavimai, nes minėtame straipsnyje įtvirtintas draudimas liečia nukentėjusiojo ar liudytojo, kuriems taikomas anonimiškumas, parodymus. Taip pat neparemtas ir kasacinio skundo teiginys, jog bylos proceso metu kaltinamasis privalėjo įrodinėti savo nekaltumą. Bylos proceso metu gauti įrodymai neginčijamai patvirtina faktą, jog nukentėjusįjį sužalojo A. K., šią aplinkybę pripažįsta ir jis pats. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pripažino, kad A. K. nusikaltimą padarė didelio susijaudinimo, kurį nulėmė neteisėti nukentėjusiojo veiksmai, įtakoje. Ši aplinkybė rodo, jog teismas nešališkai išnagrinėjo bylos aplinkybes, nes rėmėsi ne tik nukentėjusiojo, bet ir kaltinamojo parodymais apie nusikaltimo aplinkybes.

Pirmosios instancijos teismas pripažino nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, kad veika padaryta dėl didelio susijaudinimo, kurį nulėmė neteisėti nukentėjusiojo veiksmai.

BK 136 straipsnyje išdėstyta privilegijuota sunkaus sveikatos sutrikdymo sudėtis, kuri numato, jog žmogaus sužalojimas staiga labai susijaudinus dėl neteisėto nukentėjusiojo asmens poelgio sudaro pagrindą veiką kvalifikuoti pagal BK 136 straipsnį. Šis nusikaltimo sudėties požymis konkuruoja su atsakomybę lengvinančia aplinkybe, numatyta BK 59 straipsnio 10 punkte, kurią pripažino pirmosios instancijos teismas. Šiuos požymius skiria tai, kad BK 136 straipsnyje numatyta būsena turi kilti staiga, t.y. afekto būsena. Pirmosios instancijos teismas išdėstė argumentus, kuriuose nurodė, jog tarp nukentėjusiojo veiksmų suduodant smūgius A. K. ir kaltinamojo atsakomųjų veiksmų yra laiko tarpas, kuris ir lemia tai, jog A. K. veikė ne staigaus susijaudinimo būsenoje, kuri riboja mastymą ir savo veiksmų kontrolę, o užgautų ambicijų ir keršto paskatų bei alkoholio įtakoje.

Teismų nustatytos konflikto aplinkybės taip pat patvirtina, jog nebuvo būtinosios ginties sąlygų, nes tuo metu, kai kaltinamasis dūrė peiliu, nukentėjusysis buvo nutraukęs smurto veiksmus prieš jį ir keletą metrų nuo jo atsitraukęs, prieš kaltinamąjį nukentėjusysis nenaudojo intensyvaus smurto, nes pavojingų kūno sužalojimų kaltinamojo apžiūros metu nebuvo nustatyta. Kolegijos nuomone, kasacinis skundas nepagrįstas, todėl atmestinas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

nuteistojo A. K. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Antanas Klimavičius

Gintaras Goda

Alvydas Pikelis