Baudžiamoji byla Nr. 2K-285/2008
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.28.3; 2.4.2
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Josifo Tomaševičiaus, Alvydo Pikelio ir pranešėjo Benedikto Stakausko,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo I. P. kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto trečiojo apylinkės teismo 2007 m. vasario 15 d. nuosprendžio, kuriuo I. P. nuteistas pagal BK 294 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams šešiems mėnesiams.
Taip pat skundžiamas Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 4 d. nuosprendis, kuriuo nuteistojo I. P. apeliacinis skundas atmestas.
Nuosprendžiu taip pat nuteisti V. Ž. ir A. V., tačiau dėl šios nuosprendžio dalies kasaciniai skundai nėra paduoti.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą,
n u s t a t ė:
I. P. nuteistas už tai, kad nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, kartu su bendrininku V. B., taip pat su V. Ž. ir A. V. (asmenimis, kurie apie V. B. tikslus nežinojo), panaudodamas psichinę prievartą prieš J. B. bei jos sugyventinį V. J., tuo padarydamas didelę žalą nukentėjusiųjų teisėms ir teisėtiems interesams, savavališkai vykdė nerealizuotą ir ginčijamą kito asmens teisę, o būtent: nukentėjusiajai J. B. išreiškus ketinimą vienašališkai nutraukti jungtinės veiklos sutartis, sudarytas tarp nukentėjusiosios, jos sugyventinio V. J. bei motinos J. B. su UAB (duomenys neskelbtini), atstovaujama G. S., ir 2004 m. rugsėjo 7 d. jas nutraukus, vykdydamas bendrininko V. B. nurodymus, 2004 m. rugsėjo 7 d., apie 11 val., prie Universalinės parduotuvės, esančios Upės gatvėje, Vilniuje, susitikęs su V. J., pavartojęs psichinę prievartą (užmaskuotai pagrasindamas), savavališkai vykdydamas UAB (duomenys neskelbtini) nerealizuotą ir ginčijamą teisę, reikalavo, kad būtų vykdomi sutartyse numatyti įsipareigojimai.
Tęsdamas nusikalstamus veiksmus, savavališkai vykdydamas UAB (duomenys neskelbtini) nerealizuotą ir ginčijamą teisę, siekdamas, kad J. B. ir V. J. vykdytų jungtinės veiklos sutartyse numatytus įsipareigojimus, nenustatytomis aplinkybėmis, ne vėliau kaip 2004 m. spalio 27 d. gavęs iš V. B. nurodymą, surengė fizinės prievartos pavartojimą prieš J. B. sugyventinio V. J. sūnų R. J., o būtent, laikotarpiu nuo 2004 m. spalio 20 iki 27 d. nurodė V. Ž. pavartoti fizinę prievartą prieš R. J. V. Ž., pasitelkęs A. V., 2004 m. spalio 29 d., apie 12.15 val., namo laiptinėje, esančioje (duomenys neskelbtini), iš chuliganiškų paskatų nesunkiai sutrikdė R. J. sveikatą.
Kasaciniu skundu nuteistasis I. P. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 4 d. nuosprendį, grąžinti bylą nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka. Kasatorius nurodo, kad nagrinėjant jo baudžiamąją bylą buvo pažeisti BPK 20 straipsnio 3 ir 5 dalies reikalavimai, nes teismai buvo šališki, savo procesinius sprendimus grindė ne įrodymais, o prielaidomis. Kasatorius teigia, kad asmeniškai nepažinojo nukentėjusiųjų, todėl nepagrįstas teismo argumentas, kad buvo suinteresuotas nusikaltimo padarymu. Tai, kad nuteistasis yra nesusijęs su jam inkriminuojama veika, patvirtino V. Ž., A. V. ir V. B. Kasatoriaus įsitikinimu, jo kaltės nepatvirtina byloje esančios tarp I. P. ir V. Ž. vykusių telefoninių pokalbių išklotinės – pokalbiai yra lakoniški, iš jų galima suprasti tik tiek, kad kalbama apie laiko prasme svarbius dalykus. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad bylą pirmą kartą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, V. Ž. davė išsamius parodymus apie minėtus telefoninius pokalbius. Apeliacinės instancijos teismas apie V. Ž. nurodytas aplinkybes neužsimena, jų neanalizuoja, tuo pažeisdamas baudžiamojoj proceso įstatymo reikalavimą išsiaiškinti tiek kaltinančias, tiek teisinančias bylos aplinkybes. Nuteistajam neaišku, kodėl tokia svarbi aplinkybė, kaip J. B. ir V. J. teistumas už sukčiavimą, nebuvo teismo analizuojama ir įvertinta. Kasatorius mano, kad jis, kaip kiekvienas apdairus žmogus, išaiškėjus minėtų asmenų sukčiavimo faktams, bandė išsiaiškinti, ar jie vykdys savo įsipareigojimus. Toks bendravimas negali būti laikomas grasinimu ir psichinės prievartos naudojimu. Nuteistasis taip pat teigia, kad nebuvo įvykdyti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2007 m. gruodžio 4 d. nutarties reikalavimai: apeliaciniame teisme neapklausti J. B., R. J. ir V. J., neįvertinta ta aplinkybė, kad į susitikimą V. J. buvo pakviestas per tarpininką S. M.
Vilniaus apygardos prokuratūros ONKT skyriaus prokuroras atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasatoriaus I. P. kasacinį skundą atmesti. Nurodo, kad kasatorius skunde pateikia savą įrodymų vertinimą. Prokuroro nuomone, tokia pozicija BPK 20 straipsnio 5 dalies prasme yra nepagrįsta. Apeliacinės instancijos teismas įvertino I. P., V. B., V. Ž., A. V. tarpusavio santykius, išanalizavo byloje esančias telefoninių pokalbių išklotines, įvertino nukentėjusiųjų, liudytojų parodymus. Tai, kad teismai padarė kitokias išvadas, nei norėtų kasatorius, negali būti vertinama kaip BPK 20 straipsnio 3, 5 dalių pažeidimai.
Kasacinis skundas atmestinas.
Dėl BPK 376 straipsnio taikymo
Kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis) pagal pagrindus, numatytus BPK 369 straipsnyje: kai kasaciniame skunde nurodyta, jog teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 369 straipsnio 2 dalis) arba, nagrinėdami bylą, padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Nuteistojo I. P. kasaciniame skunde teigiama, kad teismo išvados neatitinka faktinėms bylos aplinkybėms, netinkamai vertinti įrodymai. Kasatorius ginčija kai kurias teismų nustatytas faktines aplinkybes. Kolegija pažymi, kad nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų neatitikimas bylos aplinkybėms, taip pat įrodymų vertinimas, jeigu jis nėra susijęs su esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu, nėra nei apskundimo, nei bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindas, todėl šie kasacinio skundo argumentai nenagrinėjami.
Dėl BK 294 straipsnio 2 dalies taikymo
BK 294 straipsnis nustato dvi nusikalstamo savavaldžiavimo sudėtis: pagal šio straipsnio 1 dalį atsako tas, kas savavaldžiaudamas padarė didelės žalos asmens teisėms ir teisėtiems interesams, o 2 dalyje numatyta, kad pagal baudžiamuosius įstatymus atsako tas, kas savavaldžiavo, panaudodamas psichinę ar fizinę prievartą nukentėjusiajam ar jam artimam asmeniui. Tiesioginis šio nusikaltimo objektas yra įstatymais ar kitais teisės aktais nustatyta asmens teisių ir pareigų įgyvendinimo tvarka, o papildomas objektas – konkrečios fizinių ar juridinių asmenų teisės ir teisėti interesai (nuosavybė, laisvė, sveikata ir kt.). Civilinių teisių ir pareigų atsiradimo pagrindai (sandoriai, įvykiai ar veiksmai, su kuriais įstatymai sieja civilines teisines pasekmes, žalos padarymas ir kt.) yra numatyti CK 1.136 straipsnyje, o teisių įgyvendinimo bei pareigų vykdymo sąlygos nustatytos CK 1.137 straipsnyje. Be to, CK 1.138 straipsnyje pažymėta, kad civilines teises įstatymų nustatyta tvarka gina teismas. Taigi pagal BK 294 straipsnio dispoziciją savavaldžiavimas yra tada, kai asmuo, nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, savavališkai vykdo savo ar kito asmens tikrą ar tariamą teisę, kuri yra ginčijama arba pripažįstama, bet nerealizuojama. Šių veiksmų subjektas turi būti susijęs su šiais santykiais. Savavaldžiavimo kvalifikavimui neturi reikšmės, kam atstovauja kaltininkas, tačiau svarbu tai, kad tikrosios ar tariamos teisės nerealizuojamos dėl to, kad nukentėjusysis jas ginčija arba, pripažindamas tas teises, atsisako vykdyti savo pareigą patenkinti reikalavimus.
Teisėjų kolegija pažymi, kad savavaldžiavimo objektyvieji ir subjektyvieji požymiai nagrinėjamoje byloje yra nustatyti. Pagal baudžiamosios bylos faktinius duomenis tarp UAB (duomenys neskelbtini) (akcininkas V. B.) ir J. B. bei V. J. buvo sudarytos jungtinės veiklos sutartys dėl juridinio pobūdžio paslaugų, sprendžiant nuosavybės teisių į žemės sklypus Vilniaus mieste atkūrimą. Kasatorius I. P. ir V. B., kuriuos siejo ne tik bičiulystė, bet ir verslo reikalai, buvo suinteresuoti šių sutarčių sąlygų realizavimu, tačiau kita šalis (nukentėjusioji J. B. su V. J.) sutartis nutraukė. Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad I. P. bendrininkavo su V. B. savavaldžiavime, vykdant UAB (duomenys neskelbtini) nerealizuotą ir ginčijamą teisę dėl jungtinės veiklos sutarčių vykdymo: V. B. nurodymu kasatorius I. P. pavartojo psichinę prievartą prieš V. J. bei reikalavo vykdyti sutartinius įsipareigojimus, nurodė nuteistajam V. Ž. fiziškai smurtauti prieš sutarties dalyvio V. J. sūnų R. J., o nuteistieji V. Ž. ir A. V. šį I. P. sumanymą realizavo, nukentėjusiajam R. J. padarydami nesunkų sveikatos sutrikdymą. Apkaltinamasis nuosprendis pagrįstas įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje, kaip reikalaujama BPK 301 straipsnio 1 dalyje. Nenustatyta, kad būtų pažeistas įrodymų leistinumo bei liečiamumo principas. Jų visetas leido teismui padaryti išvadas dėl I. P. kaltės įrodytumo. Nuosprendyje išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados bei motyvai, paneigiantys I. P. iškeltą gynybinę versiją. Teismo išvados apie nuteistojo kaltę, padarius jam inkriminuotą veiką, pagrįstos nukentėjusiųjų J. B., R. J., liudytojų S. M., A. T., L. K., V. J., B. S., A. Č. parodymais, specialisto išvadomis, techninių priemonių panaudojimo, atliekant operatyvinius veiksmus, protokolais su jų priedais, kitais įrodymais. Šie faktiniai duomenys kaip įrodymų šaltinis gauti teisėtais būdais įstatymų nustatyta tvarka. Jų patikimumas BPK numatytomis priemonėmis patikrintas (BPK 20 straipsnio 4 dalis). Teismas J. B., V. J. parodymus analizavo ir vertino visos baudžiamosios bylos medžiagos kontekste, atsižvelgdamas į tai, kad šie parodymai sutapo su kitais įrodymais, tarp jų ir faktiniais duomenimis, užfiksuotais telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolės bei įrašų darymo protokolais. Šie protokolai su priedais BPK 20, 95 ir 96 straipsnių prasme priskiriami prie įrodymų, nes juose BPK nustatyta tvarka užfiksuota informacija (I. P. pokalbiai mobiliojo ryšio telefonais su V. B., V. Ž. ir kt.), reikšminga nusikalstamai veikai atskleisti. Kaltinamieji pripažino byloje užfiksuotų telefoninių pokalbių dalyvių autentiškumą, pokalbių turinio tikrumą. Proceso dalyviams nekilo abejonių, kad šie įrašai gauti teisėtu būdu ir kad teismas teisingai įvertino jų įrodomąją reikšmę.
BPK 320 ir 386 straipsnių taikymas
Kasaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo apeliacinio skundo ir neįvykdė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 4 d. nutartyje esančių nurodymų. Kolegijos nuomone, apeliacinės instancijos teismas bylą patikrino tiek, kiek buvo prašoma apeliaciniame skunde, nuosprendyje nurodė nuteistojo I. P. skundo atmetimo motyvus, paaiškino, kodėl pirmosios instancijos teismo nuosprendis šioje dalyje pripažįstamas teisėtu. Nuosprendyje pasisakyta tiek dėl baudžiamojo įstatymo taikymo tinkamumo, tiek dėl skunde nurodytų BPK normų taikymo, o taip pat atlikta išsami įrodymų analizė. Kasacinės instancijos teismo nutartyje nebuvo imperatyviai nurodyta atlikti įrodymų tyrimą, o tik konstatuota, kad apeliacinės instancijos teismas, savaip įvertinęs byloje surinktus duomenis, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, nes, padarydamas priešingas nei pirmosios instancijos teismas išvadas, neįvertino visų reikšmingų bylos aplinkybių, tarp jų ir faktinių duomenų, užfiksuotų telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolės bei įrašų darymo protokolais. BPK 324 straipsnio 6 dalis apeliacinės instancijos teismui suteikia teisę atlikti įrodymų tyrimą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senatas yra išaiškinęs teismams, kad apeliacinės instancijos teismas ne tik gali, bet ir privalo atlikti įrodymų tyrimą tam tikrais atvejais, o būtent, kai pirmosios instancijos teismas jį atliko neišsamiai, pavyzdžiui, neištyrė esminių bylos aplinkybių, nepašalino bylos prieštaravimų tarp ištirtų įrodymų ir pan. Kasacinės instancijos teismas minėtoje nutartyje tokių atvejų nekonstatavo. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, neteistasis I. P. ir jo gynėjas nepageidavo atlikti įrodymų tyrimo, t. y. apklausti nukentėjusiųjų J. B., R. J. ir liudytojo V. J. Kasatorius naujų aplinkybių, dėl kurių šių nukentėjusiųjų ir liudytojo parodymai turėtų būti vertinami kitaip, nei tai padarė pirmosios instancijos teismas, nepateikė. Tokių aplinkybių nenustatė ir apeliacinės instancijos teismas, todėl, iš naujo nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, BPK 386 straipsnio reikalavimų nepažeidė.
Nesant BPK 369 straipsnyje numatytų pagrindų skundžiamiems nuosprendžiams pakeisti ar panaikinti, kasacinis skundas laikytinas nepagrįstu, o nuosprendžiai skundo ribose pripažintini teisėtais (BPK 384 straipsnio 5 dalis).
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo I. P. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Josifas Tomaševičius
Alvydas Pikelis
Benediktas Stakauskas
