Baudžiamoji byla Nr. 2K-126-511/2019 Teisminio proceso Nr. 1-68-3-00201-2015-9
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.19.1.2.1
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. balandžio 30 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alvydo Pikelio (kolegijos pirmininkas), Dalios Bajerčiūtės ir Eligijaus Gladučio (pranešėjas),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. K. bei nuteistojo R. N. ir jo gynėjos advokatės Dianos Višinskienės kasacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2018 m. kovo 23 d. nuosprendžio, kuriuo M. K. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 225 straipsnio 2 dalį 7532 Eur (200 MGL dydžio) bauda.
Vadovaujantis BK 65 straipsnio 1 dalies 2 punkto a papunkčiu ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 140 straipsnio 9 dalimi, M. K. į bausmę įskaitytas laikinojo sulaikymo laikas (viena diena) ir paskirta bausmė 7456,68 Eur bauda, sumokant per vienerius metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.
Vadovaujantis BK 67 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 3 punktu, 682 straipsniu, M. K. atimta teisė vienerius metus dirbti valstybės tarnyboje.
R. N. nuteistas pagal BK 225 straipsnio 2 dalį 3766 Eur (100 MGL dydžio) bauda.
Vadovaujantis BK 65 straipsnio 1 dalies 2 punkto a papunkčiu ir BPK 140 straipsnio 9 dalimi, R. N. į bausmę įskaitytas laikinojo sulaikymo laikas (viena diena) ir paskirta bausmė 3690,68 Eur bauda, sumokant per vienerius metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.
Vadovaujantis BK 67 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 3 punktu, 682 straipsniu, R. N. atimta teisė vienerius metus dirbti valstybės tarnyboje.
Vadovaujantis BK 72 straipsnio 5 dalimi, nuspręsta valstybės naudai išieškoti iš M. K. ir R. N. konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą – iš kiekvieno po 30 Eur.
Taip pat skundžiamas Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. spalio 26 d. nuosprendis, kuriuo Kauno apygardos teismo 2018 m. kovo 23 d. nuosprendis pakeistas: patikslinta nuosprendžio nustatomoji dalis dėl priimto kyšio dydžio – nustatyta, kad M. K. ir R. N., veikdami bendrininkų grupe, savo naudai priėmė ne 60 Eur, o 45 Eur dydžio kyšį.
M. K. pagal BK 225 straipsnio 2 dalį paskirta 7532 Eur (200 MGL dydžio) bauda sumažinta iki 1883 Eur (50 MGL dydžio) baudos.
Vadovaujantis BK 65 straipsnio 1 dalies 2 punkto a papunkčiu, M. K. į bausmę įskaitytas laikinojo sulaikymo laikas (viena diena) ir paskirta bausmė 1807,68 Eur bauda, sumokant per vienerius metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.
R. N. pagal BK 225 straipsnio 2 dalį paskirta 3766 Eur (100 MGL dydžio) bauda sumažinta iki 1129,80 Eur (30 MGL dydžio) baudos.
Vadovaujantis BK 65 straipsnio 1 dalies 2 punkto a papunkčiu, R. N. į bausmę įskaitytas laikinojo sulaikymo laikas (viena diena) ir paskirta bausmė 1054,48 Eur bauda, sumokant per vienerius metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.
Sumažinta konfiskuotina M. K. ir R. N. priklausančio turto vertę atitinkanti pinigų suma iki 45 Eur ir, vadovaujantis BK 72 straipsnio 5 dalimi, valstybės naudai nuspręsta išieškoti iš M. K. ir R. N. po 22,50 Eur.
Kita nuosprendžio dalis nepakeista.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I. Bylos esmė
1. M. K. ir R. N. nuteisti už tai, kad, būdami valstybės tarnautojai, t. y. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – Kauno apskrities VPK) Patrulių rinktinės 3-iosios kuopos 1-ojo būrio vyriausieji patruliai, veikdami abiejų naudai, tiesiogiai priėmė 45 Eur kyšį už neteisėtą neveikimą vykdant įgaliojimus, t. y. M. K. ir R. N., kartu patruliuodami Kauno mieste tarnybiniu automobiliu „Nissan NV200“ ir vykdydami tarnybines pareigas, 2016 m. rugpjūčio 21 d. apie 21.30 val. pastebėjo V. Krėvės prospekte ties pastatu Nr. 53 kertant dvigubą ištisinę liniją apsisukusį automobilį „Nissan NV200“, vairuojamą M. M., ir jį sustabdė. Nepranešus VPK budėtojui apie sustabdytą automobilį (apie tikrinimo vietą, transporto priemonės markę, valstybinį numerį, stabdymo priežastį), M. K. išlipo iš tarnybinio automobilio ir, priėjęs prie sustabdyto automobilio, vairuotojui M. M. nurodė, kad šis pažeidė Kelių eismo taisykles (toliau – KET), nes apsisuko kirsdamas dvigubą ištisinę liniją (KET 3 priedo I skyriaus 1.3 punkto pažeidimas), ir kad galbūt vairavo neblaivus (KET IV skyriaus 14 punkto pažeidimas). Po to M. K. susitarė su M. M. dėl kyšio už tai, kad nebūtų nustatyta tvarka imtasi priemonių M. M. nušalinti nuo vairavimo, jo neblaivumo (girtumo) būsenai patikrinti ir įforminti jo padarytiems pirmiau nurodytiems KET pažeidimams kaip administraciniams teisės pažeidimams pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodeksą (toliau – ATPK). M. M. įdėjo į tarnybinio automobilio priekinių dešiniųjų durelių dėtuvę 45 Eur kyšį. R. N. visą laiką sėdėdamas tarnybiniame automobilyje ir stebėdamas šiuos savo kolegos M. K. veiksmus tam pritarė.
II. Kasacinių skundų ir atsiliepimo į juos argumentai
2. Kasaciniu skundu nuteistasis M. K. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl jo nuteisimo bei apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria atmestas jo apeliacinis skundas, ir bylą jam nutraukti. Kasatorius skunde nurodo:
2.1. M. K. nuteistas nepagrįstai, nes jokio nusikaltimo nepadarė, apkaltinamasis nuosprendis yra nemotyvuotas, grįstas prielaidomis, jų abiejų instancijų teismai iki galo nepašalino ir vertino jas kaltinamojo nenaudai. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai neatliko įrodymų tyrimo dėl tos dalies, dėl kurios pirmosios instancijos teismas netenkino gynybos prašymo, nors duomenys, kuriuos buvo prašoma ištirti, yra teisiškai reikšmingi. Be to, šis teismas, pripažinęs, kad pirmosios instancijos teismas netiksliai nustatė kyšio dydį, nesiėmė nieko, ko buvo prašoma apeliaciniame skunde. Duomenys, kuriais teismai grindė savo išvadas, neatitinka įrodymų sampratos BPK 20 straipsnio prasme, taip pat nesilaikyta reikalavimo itin kruopščiai patikrinti suinteresuotų asmenų parodymus, šie įrodymai negretinti tarpusavyje ir nevertinti su kitais bylos duomenimis.
2.2. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. rugpjūčio 30 d. nutarimu Nr. 707 buvo pakeistas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. spalio 14 d. nutarimas Nr. 1031 „Dėl bazinio bausmių ir nuobaudų dydžio patvirtinimo“ ir nustatytas bazinis bausmių ir nuobaudų dydis 50 Eur. Apeliacinės instancijos teismas, sumažinęs kyšio dydį iki 45 Eur, t. y. nustatęs, kad priimto kyšio dydis nebesiekia 1 MGL dydžio, negalėjo kvalifikuoti veikos pagal BK 225 straipsnio 2 dalį, nes teismų praktika susieja minimalų gyvenimo lygį su bausmių ir nuobaudų dydžiu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjk4LTY5Ny8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-298-697/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-298-697/2016">2K-298-697/2016</a>). Todėl apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BK 3 straipsnio 2 dalies nuostatomis, turėjo perkvalifikuoti M. K. veiksmus iš sunkesnės veikos (BK 225 straipsnio 2 dalies) į baudžiamąjį nusižengimą (BK 225 straipsnio 4 dalį).
2.3. Pirmoji prielaida, kuri buvo M. K. kaltės pripažinimo ir nuteisimo pagrindas, tai apeliacinės instancijos teismo nustatytas kyšio dydis, kuris galėjo būti nuo 0 iki 45 Eur, tačiau kažkodėl pasirinktas nepalankiausias dydis – 45 Eur.
2.4. Kita prielaida – kad M. K. netinkamai elgėsi kaip policijos patrulis, kai nepatikrino vairuotojo M. M. blaivumo. Šiai aplinkybei nustatyti teismai turėjo išsiaiškinti, ar įvykio metu M. M. vairavo neblaivus ir, jeigu taip, ar jam už tai atimta specialioji teisė, tačiau to nebuvo padaryta. Apie neblaivumo, kaip teisiškai reikšmingo požymio, nustatymo būtinumą konstatuota kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-146-895/2018, tačiau tokia teismų praktika buvo ignoruota. Priešingai negu nurodo teismai, M. M. nebuvo apsvaigęs nuo alkoholio, tai, kad M. M. tą dieną anksčiau buvo vartojęs alkoholio, nuteistasis M. K. nepastebėjo ir neturėjo jokių objektyvių galimybių tai pastebėti. Be to, pats kyšio, kurį esą nuteistieji kartu priėmė, dydis (45 Eur) niekaip nesiderina su žinomais ir teismų praktikoje nusistovėjusiais nuobaudų ar kriminalinių bausmių už vairavimą neblaiviam dydžiais.
2.5. M. M. nurodė, kad melavo 2016 m. rugsėjo 16 d. duodamas parodymus kaip įtariamasis, ir patvirtino daręs poveikį liudytojui M. J., kad šis sakytų nieko nežinantis apie M. M. duotą kyšį pareigūnams. Įtariamajam M. M. ikiteisminio tyrimo metu buvo grasinama baudžiamąja atsakomybe už melagingų parodymų davimą, tačiau pirmosios instancijos teismas į tai neatsižvelgė ir nuosprendį grindė šiais M. M. parodymais; minėti parodymai, išgauti grasinimais, yra niekiniai. Apeliacinės instancijos teismas (kaip ir pirmosios instancijos teismas) netenkino apeliaciniame skunde nurodyto prašymo apklausti Kauno apskrities VPK Imuniteto skyriaus vyr. tyrėją R. P. ir rungtyniškame procese patikrinti M. M. nurodytą aplinkybę, kad jam kaip įtariamajam buvo grasinama baudžiamąja atsakomybe už melagingų parodymų davimą. Šiai ikiteisminio tyrimo pareigūnei M. K. būtų turėjęs klausimų ne tik dėl pastarosios aplinkybės, bet ir dėl M. M. melagingų parodymų davimo, jo atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės, M. J. pristatymo į ikiteisminio tyrimo įstaigą aplinkybių (Europos Žmogaus Teisių Teismo išaiškinimų 2012 m. gruodžio 11 d. sprendime byloje Venskutė prieš Lietuvą, peticijos Nr. 10645/08, kontekste), be to, dėl asmens parodymo atpažinti iš nuotraukų procesinio veiksmo ir tokį veiksmą lydinčio protokolo, tačiau abiejų instancijų teismai šių teisiškai svarbių aplinkybių nesiaiškino, o apeliacinės instancijos teismas dar pažeidė ir M. K. teisę į tinkamą apeliaciją. Kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjk4LTY5Ny8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-298-697/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-298-697/2016">2K-298-697/2016</a> pažymėta, kad apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme trūkumus nustatant nusikalstama veika padarytos žalos dydį, privalėjo juos pašalinti atlikdamas įrodymų tyrimą (BPK 324 straipsnio 5, 6 dalys); šiuo aspektu priimtų pinigų suma yra itin reikšminga, ir tokia prielaida („ne daugiau kaip 45 Eur“) turėjo būti tinkamai pašalinta arba negalėjo tapti nuteisimo pagrindu.
2.6. Teismai pritarė kaltinimo versijai dėl M. K. ir R. N. nuteisimo, tai grindė liudytojo M. J. parodymais, kurie turėjo būti vertinami tik kaip siekis išvengti baudžiamosios atsakomybės mainais į parodymų turinį, nes jis, kaip ir M. M., veikė kaip papirkėjas. Apeliacinės instancijos teismas M. J. versiją apie pinigų davimą M. M. kyšiui duoti atmetė, tačiau nemanė, kad šio liudytojo parodymai yra nepatikimi, nors jis pats ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu pripažino, kad M. M. vairuoto automobilio sustabdymo metu jis (M. J.) buvo labai daug išgėręs. M. J. teisme nurodė, kad jis policijos darbuotojo žodžių, jog M. M. yra neblaivus ir nuo jo sklinda alkoholio kvapas, negirdėjo, jis tik spėjo, kad pareigūnas suprato, jog M. M. yra neblaivus. Tačiau tokio spėjimo teismams pakako M. K. nuteisti. Taip buvo pažeistas in dubio pro reo (visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai) principas ir padaryti esminiai BPK 20 straipsnio 1, 4, 5 dalių, 305 ir 331 straipsnių pažeidimai.
2.7. Apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas, kad buvo paimtas ne didesnis kaip 45 Eur kyšis, paliko neapibrėžtumą. M. M. šiuo klausimu nurodė skirtingas ir prieštaringas aplinkybes. Be to, jo nurodytos aplinkybės prieštarauja kito papirkėjo M. J. parodymams ir bankų pateiktiems duomenims, šie prieštaravimai nebuvo pašalinti. Toks M. K. nuteisimas neteisėtas, pažeidžiantis in dubio pro reo principą. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas pašalinti iš kaltinimo aplinkybę, kad M. K. kartu su kitu nuteistuoju kaip kyšį gautus pinigus pasidalijo, ne tik tinkamai teisiškai nemotyvavo, jog jis iš viso tokių pinigų negavo, bet ir apsunkino gynybą ir darė ją dar neaiškesnę. Toks motyvavimas prieštarauja kasacinei praktikai, kurioje išaiškintas in dubio pro reo principo turinys (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTMyLzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-532/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-532/2012">2K-532/2012</a>, 2K-619/2012, 2K-232/2014, 2K-7-173/2014, 2K-440-976/2015, 2K-372-677/2016, 2K-24/2014, 2K-7-173/2014 ir kt.).
2.8. Šioje byloje netinkamai surašytas kaltinamasis aktas, jame tinkamai neaprašytas bendrininkavimo turinys, tačiau abiejų instancijų teismai tai toleravo. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad byloje nesurinkta patikimų įrodymų, jog gautus pinigus kaltinamieji pasidalijo, todėl nusprendė šią aplinkybę iš kaltinimo pašalinti, tačiau nurodė, kad yra įrodyta aplinkybė, jog pinigus kaltinamieji gavo ir nusikalstamą veiką įvykdė bendrininkų grupe. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad nors byloje nėra duomenų apie išankstinį nuteistųjų M. K. ir R. N. susitarimą bendrai reikalauti kyšio iš M. M. už neteisėtą neveikimą, tačiau bylos įrodymais nustatytos nusikalstamų veiksmų padarymo aplinkybės rodo, kad R. N. su kitu nuteistuoju M. K. veikė kartu, bendrą sutarimą išreikšdami konkliudentiniais tarpusavyje suderintais veiksmais. Taigi pirmosios instancijos teismas iš kaltinimo pašalino pinigų pasidalijimo aplinkybę, o apeliacinės instancijos teismas, tokiai pozicijai tarsi pritardamas, šią aplinkybę į kaltinimą sugrąžino, kartu ir išeidamas už apeliacinių skundų ribų. Atsisakymas tirti, kaip buvo pasidalyti pinigai, glaudžiai susietas su in dubio pro reo principo pažeidimu, kaltės preziumavimu ir veikos neįrodytumu. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą konfiskuoti turtą, nepagrįstai rėmėsi kasacine nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-168/2010, apeliacinės instancijos teismas tam pritarė. Nurodytoje kasacinėje nutartyje teismas nusprendė konfiskuoti turtą lygiomis dalimis, nes neįmanoma nustatyti, kokiomis dalimis bendrininkai jį tarpusavyje pasidalijo, o šioje byloje pinigų pasidalijimas buvo apskritai eliminuotas. Toks prieštaringumas leidžia teigti, kad pirmosios instancijos teismas ne tik toleravo visišką kaltinamojo akto neaiškumą, bet ir pats jo iki galo nesupratęs leido atsirasti dar didesniam neaiškumui ir priėmė prieštaringą apkaltinamąjį nuosprendį. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai teigia, kad apeliaciniame skunde nurodytoje kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-358/2013 nurodytos aplinkybės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos aplinkybių, todėl nelaikė precedentu šioje baudžiamojoje byloje. Minėtoje kasacinėje nutartyje išaiškinta, kad iš nusikalstamos veikos gauti pinigai ir kiti materialią vertę turintys daiktai ar išieškotina konfiskuotino turto vertę atitinkanti pinigų suma nustatoma ne pagal nusikalstama veika padarytos turtinės žalos atlyginimo taisykles, o pagal bylos duomenis dėl kiekvienam bendrininkui tekusios pinigų sumos ar turto. Tiems duomenims taikomos visos BPK 20 straipsnyje nustatytos įrodinėjimo taisyklės. Taigi apeliacinės instancijos teismo išvada dėl turto konfiskavimo lygiomis dalimis, kai neįmanoma nustatyti kiekvienam bendrininkui tekusios dalies, padaryta remiantis konkrečiai nenurodyta teismų praktika, prieštarauja BPK 20 straipsnio nuostatoms. Nukrypimas nuo šios teismų praktikos nulėmė ir teisės taikymo klaidą, nes apeliacinės instancijos teismas rėmėsi kasacine nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-13-693/2013 (nutarties metai nurodyti neteisingai, ji priimta 2016 m. vasario 2 d.). Pirmosios instancijos teismui iš kaltinimo pašalinus gautų pinigų pasidalijimo aplinkybę, BK 72 straipsnio nuostatos taikytos netinkamai.
2.9. Jeigu kasacinės instancijos teismas pripažintų, kad M. K. nusikalstama veika turi būti kvalifikuojama pagal BK 225 straipsnio 4 dalį, tai leistų teigti, kad paskirta bausmė yra per griežta, neatitinka BK bendrosios ir specialiosios dalies nuostatų, susijusių su bausmės paskirtimi ir tikslais (BK 41 straipsnio 1, 2 dalys).
3. Kasaciniu skundu nuteistasis R. N. ir jo gynėja advokatė prašo panaikinti abiejų instancijų teismų nuosprendžius ir priimti naują nuosprendį – R. N. pagal BK 225 straipsnio 2 dalį išteisinti ir bylą jam nutraukti. Kasatoriai skunde nurodo:
3.1. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimai neteisėti ir nepagrįsti, priimti iš esmės pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio, 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3 dalies nuostatas, tai sukliudė teismams teisingai išnagrinėti bylą ir tinkamai pritaikyti baudžiamąjį įstatymą. Pirmosios instancijos teismas netinkamai ištyrė ir įvertino įrodymus, vadovavosi išimtinai liudytojų parodymais, kurie prieštarauja visai bylos medžiagai, bylos aplinkybes įvertino neišsamiai ir nevisapusiškai, jų tinkamai neišanalizavo, iš esmės vertino ne bylos įrodymų visumą, bet atskirus įrodymus, o kai kurių apskritai nevertino, dėl to padarė klaidingas, faktinių bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas dėl R. N. kaltės padarius BK 225 straipsnio 2 dalyje nurodytą nusikalstamą veiką. Nuosprendyje bylos įrodymai neanalizuoti sąsajumo aspektu, vadovautasi neleistinais įrodymais, apsiribota tik jų turinio citavimu, kai kurios išvados išdėstytos prieštaringai, kaltinimui prieštaraujantys duomenys motyvuotai nepaneigti, jie iš viso neaptarti. Apeliacinės instancijos teismas šių pirmosios instancijos teismo padarytų klaidų neištaisė, be to, nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, nepateikė motyvuotų išvadų dėl esminių skundo argumentų, nesiėmė visų įstatymo nustatytų priemonių, kad būtų išsamiai, nešališkai ištirtos visos tiek nuteistąjį R. N. kaltinančios, tiek teisinančios bylos aplinkybės.
3.2. BPK 255 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kaltinamasis negali būti nuteistas dėl nusikalstamos veikos, kuri buvo perkvalifikuota, arba dėl nusikalstamos veikos, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų, jeigu apie tokią galimybę teisiamajame posėdyje jam iš anksto nebuvo pranešta. Šioje situacijoje kaltinamajam sudaromos sąlygos žinoti, kuo yra kaltinamas, ir turėti galimybę gintis nuo visų kaltinimo dalių: ginčyti tiek nusikalstamos veikos faktines aplinkybes, tiek atskirus baudžiamajame įstatyme nustatytus nusikalstamos veikos požymius, tiek jų visumą.
3.3. Iš kaltinamojo akto matyti, kad R. N. kaltinamas tuo, jog suprasdamas, kad yra daroma nusikalstama veika, bei tam pritardamas stebėjo, kaip M. K. susitarė su M. M. dėl kyšio už savo bei R. N., kaip pareigūnų, neteisėtą neveikimą vykdant įgaliojimus, t. y. už tai, kad nebūtų nustatyta tvarka imtasi priemonių M. M. nušalinti nuo vairavimo, jo neblaivumo (girtumo) būsenai patikrinti ir įforminti jo padarytiems pirmiau nurodytiems KET pažeidimams pagal ATPK, bei iš pastarojo savo ir R. N. naudai tiesiogiai paėmė ne mažesnės kaip 60 Eur vertės kyšį grynaisiais pinigais, kuriuos M. M. įdėjo į tarnybinio automobilio priekinių durelių dėtuvę ir kuriuos vėliau abu pareigūnai pasidalijo. Tačiau pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nustatė, kad R. N. savo ir M. K. naudai tiesiogiai paėmė ne mažesnės kaip 60 Eur vertės kyšį grynaisiais pinigais. Taigi akivaizdu, kad kaltinamajame akte ir apkaltinamajame nuosprendyje nurodytos veikos faktinės aplinkybės nesutampa. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2017 m. birželio 26 d. nutarime pažymėta, kad viena iš priežasčių, dėl kurios gali būti pabloginta asmens padėtis, yra ta, jog, ištyrus įrodomus, nustatomos iš esmės skirtingos, nei nustatė pirmosios instancijos teismas, faktinės aplinkybės. Apeliacinės instancijos teismas, netinkamai įvertinęs bylos įrodymus bei veikos aplinkybes ir nepašalinęs netikslumų, perkėlė pirmosios instancijos teismo nuosprendžio tekstą, neatitinkantį kaltinamajame akte nustatytų faktiniu aplinkybių, į 2018 m. spalio 18 d. nuosprendį.
3.4. Be to, kaltinamajame akte nurodoma, kad R. N. nepranešė VPK budėtojui apie sustabdytą automobilį, t. y. nevykdė Lietuvos policijos generalinio komisariato 2011 m. liepos 19 d. įsakymu Nr. 5-V-673 patvirtintos Policijos patrulių veiklos instrukcijos (toliau – Instrukcija) 28 punkto reikalavimo. Šiame punkte nurodoma, kad, sustabdęs ar prieš prieidamas prie stovinčios transporto priemonės, policijos patrulis ryšio priemone privalo pranešti budėtojui tikrinimo vietą, transporto priemonės markę, valstybinį numerį, stabdymo ar tikrinimo priežastį. Jei transporto priemonės stabdomos policinių priemonių metu, šio punkto reikalavimai netaikomi, o informaciją apie priemonės vykdymo metu patikrintų transporto priemonių skaičių ir priemonės rezultatus tarnybiniu pranešimu budėtojui pateikia už priemonės vykdymą atsakingas pareigūnas. M. K. buvo ekipažo vyresnysis, jis tikrino automobilį, todėl jis ir turėjo pranešti budėtojui, be to, jie automobilio nestabdė, kai įvažiavo į aikštelę, automobilis jau stovėjo. R. N., likęs tarnybiniame automobilyje, nežinojo, kas konkrečiai vyksta prie M. M. automobilio, ir negalėjo girdėti, ar M. K. pranešė apie tikrinamą automobilį, nes tuo metu klausėsi policijos kanalo. Teismai nepagrįstai nevertino R. N. teisme nurodytų aplinkybių ir padarė išvadą, kad R. N., nebūdamas ekipažo vyresnysis, pažeidė Instrukcijos 28 punkto reikalavimus, nepranešdamas budėtojui apie sustabdytą automobilį. Apeliacinės instancijos teismas dėl nepagrįstai inkriminuoto Instrukcijos 28 punkto pažeidimo motyvuotai nepasisakė. Nepranešimo apie automobilio sustabdymą faktas nustatytų duomenų kontekste gali būti vertinamas tik kaip tarnybinis nusižengimas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nepritariama tam, kai bet kokie teisės aktų, reglamentuojančių valstybės tarnautojų atliekamas funkcijas, pažeidimai kvalifikuojami kaip nusikalstamas piktnaudžiavimas neanalizuojant, ar pakankamas padarytų veiksmų pavojingumas, ar pakankamai yra duomenų išvadai apie žalos padarymą, neįvertinant kitų teisės šakų normų veiksmingumo atkuriant pažeistas teises ir nubaudžiant teisės aktų reikalavimus pažeidusius asmenis. Tokia praktika neatitinka baudžiamųjų įstatymų paskirties (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-512/2004, 2K-263/2010, 2K-161/2012, 2K-205/2012, 2K-98/2014, 2K-541/2014). Kad siekiant užkirsti kelią neteisėtoms veikoms ne visada yra tikslinga tokią veiką pripažinti nusikaltimu, taikyti pačią griežčiausią priemonę – kriminalinę bausmę, pasisakyta ir Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2005 m. rugsėjo 29 d., 2005 m. lapkričio 10 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimuose.
3.5. Iš nekaltumo prezumpcijos, kuri yra įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje ir BPK 44 straipsnio 6 dalyje, kyla imperatyvas, kad visos abejonės, kurių negalima pašalinti, turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo). Pagal teismų praktiką, esant nepašalintų abejonių dėl reikšmingų bylai aplinkybių draudžiama priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTc3LzIwMDk=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-177/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-177/2009">2K-177/2009</a>, 2K-205/2012, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTMyLzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-532/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-532/2012">2K-532/2012</a>).
3.6. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodo, kad kaltinamieji veikė tiesiogine tyčia ir kad yra įrodyta, jog pinigus kaltinamieji gavo ir nusikalstamą veiką įvykdė bendrininkų grupe, tokia išvada prieštarauja kitiems nuosprendžio argumentams.
3.7. BK 25 straipsnyje įtvirtinta, kad bendrininkavimo formos požymis yra kaltininkų tarpusavio susitarimas. Kita vertus, bendrininkavimo būtinasis požymis yra ir tyčia, kuri reiškia, kad kiekvienas bendrininkas suvokia, jog jis dalyvauja bendrai su kitais asmenimis darant jam inkriminuotą nusikaltimą. Praktika rodo, kad nepaisant to, jog nebūtina iš anksto suderinti veiksmų ar realizuoti visų objektyviųjų požymių, būtina, kad kaltininkas turėtų galimybę suvokti kito asmens veiksmus ir jo sumanymo turinį. Esant pagrįstų abejonių dėl tokios galimybės buvimo, asmuo negali atsakyti kaip bendrininkas už kito asmens veiksmus.
3.8. Pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino R. N. elgesį veikos padarymo (kyšio priėmimo) metu, jo teiginiai deklaratyvūs, nepagrįsti neginčijamais įrodymais. Byloje nėra jokių objektyvių ir patikimų įrodymų, kad R. N. atliko tyčinius veiksmus, nurodytus BK 225 straipsnio 2 dalyje. Nuteistasis viso bylos proceso metu nuosekliai neigė matęs ar paėmęs kyšį. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad kiekviena kaltinamojo gynybinė pozicija turi būti kruopščiai be išankstinio nusistatymo ištirta ir įvertinta, tačiau teismas to nepadarė, R. N. poziciją nepagrįstai vertino tik kritiškai, paneigdamas jo teiginius ne objektyviais įrodymais, o prielaidomis. R. N. teisė būti išklausytam teisme buvo ignoruojama, teismas neišnagrinėjo ir nepatikrino jo pateiktos įvykio versijos, taip pažeisdamas BPK 1, 7, 20, 22 straipsnius.
3.9. Įrodymų, kurie paneigtų R. N. parodymus apie susitarimo priimti kyšį nebuvimą, byloje nėra. Byloje nustatyta, kad M. K. buvo nutolęs nuo tarnybinio automobilio, gatvės apšvietimas buvo blogas, nakties metas, todėl R. N. negalėjo matyti pinigų perdavimo fakto (jei toks buvo), be to, M. M. visą laiką bendravo su M. K. ir nebuvo priėjęs prie tarnybinio automobilio. Svarbu ir tai, kad R. N. ir M. K. nesiejo draugiški santykiai, jie nebuvo porininkai, tą naktį kartu dirbo tik todėl, kad šio ekipažo vyresnysis atostogavo. Atsižvelgus į šias aplinkybes, taip pat į tai, kad byloje nenustatyta, jog R. N. provokavo, reikalavo, susitarė bei pažadėjo priimti ar priėmė iš M. M. pinigus (kyšį), nėra pagrindo teigti, kad R. N. bendrininkavo su M. K. konkliudentiniais tarpusavyje suderintais veiksmais ir juo labiau paėmė kyšį. Teismai nepagrįstai nevertino R. N. parodymų, kuriuose jis neigė supratęs ar bent galėjęs numanyti, kad tarp M. M. ir M. K. vyko koks nors susitarimas. R. N. nurodė, kad tarp jo ir M. K. įvyko nesusikalbėjimas, R. N. manė, jog automobilio patikrinimas buvo baigtas, todėl, grįžus M. K., užvedė automobilį ir pajudėjo iš stovėjimo aikštelės, be to, su M. K. nebuvo kalbos apie tai, kodėl buvo tikrinamas automobilis. M. M. parodymai patvirtina, kad R. N. negalėjo žinoti apie tariamą susitarimą dėl kyšio. Taigi nebuvo net teorinės galimybės pritarti konkliudentiniais veiksmais, tokių veiksmų turinys visiškai neatskleistas, deklaratyviai nurodant, kad pritarimas įvyko tokiu būdu. Teismai nevertino, ar iš tiesų R. N. turėjo galimybę matyti, girdėti ir suprasti M. K. veiksmus.
3.10. R. N. pareikštame kaltinime nenurodyti konkretūs veiksmai, bendrininkavimo forma, jo vaidmuo bendrininkaujant, taip suvaržyta jo teisė į gynybą (BPK 44 straipsnio 7 dalis), padarytas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalies a punkto pažeidimas.
3.11. BPK nustatyta tvarka kyšininkavimo faktas neužfiksuotas, vaizdo įrašo sekimo iniciatorius į bylą nepateikė, pinigai nerasti. Teismai nepagrindė, kodėl mano, kad pakanka įrodymų R. N. nuteisti pagal BK 225 straipsnio 2 dalį. Iš skundžiamų nuosprendžių turinio matyti, kad kyšio priėmimo faktą teismai pripažino įrodytu, remdamiesi tik nenuosekliais liudytojų parodymais, šie parodymai buvo keičiami atsižvelgiant į byloje surinktus duomenis, todėl jie negali patvirtinti R. N. kaltės. Be to, apklausos protokolai buvo fiksuojami tuo metu, kai M. M. buvo kaltinamasis. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką ir BPK 184, 189 straipsnių nuostatas, galima pripažinti įrodymais liudytojo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, jeigu jis juos davė ikiteisminio tyrimo teisėjui kaip liudytojas, tačiau jei jis buvo apklaustas kaip įtariamasis, tokių parodymų pripažinti įrodymais negalima. Tačiau liudytojų parodymų nenuoseklumo ir prieštaringumo teismai nevertino ir atmetė formaliai, nepateikdami jokių teisinių argumentų, o tik išdėstydami jų parodymus. Taip nebuvo laikomasi teismų praktikos, pagal kurią liudytojo duoti parodymai ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui nėra savarankiškas įrodymų šaltinis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzcyLzIwMDU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-372/2005')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-372/2005">2K-372/2005</a>, 2K-431/2006, 2K-499/2008, 2K-592/2010, 2K-253/2013). Tokie parodymai svarbūs tik kitų byloje surinktų įrodymų teisingumui patikrinti, tačiau jie privalo nekelti abejonių dėl savo patikimumo ir objektyvumo.
3.12. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad M. M. paėmė pinigus iš bankomato ir priėjo prie policijos automobilio, kurio durys buvo atidarytos, padarė išvadą, jog yra pagrindas tikėti M. M. aiškinimu, kad jam priėjus prie automobilio M. K. atidarė dureles, parodė, kur įdėti pinigus, ir šis juos įdėjo į durelių daiktadėžę. Tokia teismo išvada nepagrįsta, nes pagal M. J. parodymus M. M. po to, kai sustabdė pareigūnai, prie bankomato nebuvo priėjęs, be to, teismas nevertino kaltinamųjų ir liudytojų parodymų, pagal kuriuos M. M. nebuvo priėjęs ir prie tarnybinio automobilio. Apeliacinės instancijos teismas dėl šių aplinkybių nepasisakė.
3.13. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad liudytojo M. M. nurodytas aplinkybes apie kaltinamųjų nusikalstamą veiką, jos eigą patvirtina liudytojo R. M. parodymai. Priešingai negu nurodo teismas, R. M. nematė ir neturėjo galimybės matyti įvykio. Taigi pirmosios instancijos teismas, analizuodamas liudytojų parodymus, juos perteikė selektyviai, kaip konkrečius liudytojų žinomus, kaltinime nurodomus tikrai įvykusius, o ne numanomus faktus, nors iš byloje esančio teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad liudytojai ne tik keitė parodymus, bet ir negalėjo tiksliai nurodyti aplinkybių.
3.14. Taigi pirmosios instancijos teismas išsamiai neišanalizavo liudytojų M. M., M. J., R. M. parodymų, negretino jų tarpusavyje ir su kitais bylos rašytiniais įrodymais, spręsdamas, ar jų parodymai patikimi, neatsižvelgė į juose esančius prieštaravimus.
3.15. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad M. K. savo ir R. N. naudai priėmė 45 Eur dydžio kyšį, remdamasis nenuosekliais, tikrovės neatitinkančiais liudytojų parodymais (šiuo klausimu pateikiama liudytojų M. J. ir M. M. parodymų analizė). Priešingai negu teigia teismas, byloje nėra jokių duomenų, leidžiančių daryti net prielaidą, kad buvo perduota kokia nors pinigų suma, be to, pinigai nebuvo rasti. Taigi byloje nesurinkta įrodymų, besąlygiškai patvirtinančių, kad R. N. padarė nusikalstamą veiką, nurodytą BK 225 straipsnio 2 dalyje, nuosprendis grindžiamas prielaidomis, spėjimais.
3.16. R. N. buvo įteikti du skirtingi 2018 m. spalio 26 d. nuosprendžiai, viename iš jų rezoliucinėje dalyje baudos dydis nustatytas 30 MGL (1129,80 Eur), kitame – 70 MGL (3766 Eur).
4. Atsiliepimu Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroras Darius Stankevičius prašo nuteistojo M. K. bei nuteistojo R. N. ir jo gynėjos advokatės D. Višinskienės kasacinius skundus atmesti. Prokuroras atsiliepime nurodo:
4.1. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje išsamiai pagrindė 45 Eur dydžio sumos kaip kyšio priėmimą ir nurodė, kad neginčijamų duomenų, kurie leistų daryti neabejotiną išvadą, jog kyšio dydis buvo būtent 60 Eur, nėra. Teismas, motyvuodamas tokį kyšio dydį, pasisakė, kad jis įrodytas byloje surinktais įrodymais, ir šiuos įrodymus atitinkamai išanalizavo. Atsižvelgiant į nuosprendžio turinį akivaizdu, kad teismas, teigdamas, jog kyšio dydis yra ne didesnis kaip 45 Eur, vertino tai, kad kiti bylos duomenys nėra pakankami tvirtinti, jog kyšio suma buvo didesnė. Nors kasatoriaus skundžiamas teismo teiginys nėra visiškai lingvistiškai korektiškas, tai nesudaro pagrindo teigti, kad teismas nepagrįstai kvalifikavo nuteistųjų veiksmus kaip 45 Eur, o ne mažesnio kyšio paėmimą savo naudai.
4.2. Nuteistasis M. K. kasaciniame skunde pateikė teismų praktiką ir nurodė, kad teismai turėjo nustatyti teisiškai itin reikšmingas aplinkybes, ar M. M. iš tiesų vairavo neblaivus ir ar dėl tokio elgesio jam kilo teisinių pasekmių. Tačiau nuteistasis kasaciniame skunde vadovaujasi kasacinio teismo nutartimi baudžiamojoje byloje, kurioje asmuo buvo nuteistas pagal BK 281 straipsnio 6 dalį (kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimas, apsvaigus nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų, kai dėl to žuvo žmonės). Minėtoje nutartyje neblaivumas yra būtinasis nusikaltimo sudėties požymis, o šioje baudžiamojoje byloje buvo įrodinėjamas ne M. M. neblaivumas, bet tai, kad M. K. priėmė kyšį už neteisėtą neveikimą vykdant įgaliojimus. Teismai pagrįstai pripažino, kad M. M. blaivumas turėjo būti patikrintas, tačiau to nebuvo padaryta, todėl jam negalėjo atsirasti jokios teisinės pasekmės už teisės aktams prieštaraujantį elgesį.
4.3. Baudžiamojoje byloje nėra jokių duomenų, kad M. M. buvo įspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą įtariamojo apklausos metu. Ikiteisminio tyrimo metu M. M. buvo apklausiamas ir ikiteisminio tyrimo teisėjo. Šioje apklausoje dalyvavo gynėjas, tačiau jokių pastabų pateikta nebuvo. Byloje taip pat nebuvo nustatyta, kad ikiteisminio tyrimo metu prieš M. M. būtų panaudotas psichologinis poveikis ir jis būtų verčiamas duoti parodymus. Liudytojas pats teisme patvirtino, kad pareigūnai jo parodymų teisingumui jokios įtakos neturėjo, visas įvykio aplinkybes jis nurodė teisingai, o nurodytas aplinkybes patvirtino ir kiti bylos duomenys. Atsižvelgiant į tai, teismai neturėjo jokio pagrindo atlikti papildomus veiksmus ir nustatyti, ar M. M. buvo įspėtas pagal BK 235 straipsnį. Šis kasacinio skundo argumentas vertinamas kaip deklaratyvus ir nepagrįstas jokiais bylos duomenimis.
4.4. Kasatoriaus M. K. argumentai dėl netinkamo BK 72 straipsnio 5 dalies taikymo nepagrįsti. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje teisingai nurodo, kad, pagal kasacinio teismo praktiką, jei turtą iš nusikalstamos veikos gavo keli bendrininkai, tačiau šio turto pas juos nerandama ir nenustatyta kiekvienam iš bendrininkų atitekusi turto dalis, teismas, vadovaudamasis BK 72 straipsnio 5 dalimi, tokio turto vertę atitinkančią pinigų sumą iš bendrininkų išieško lygiomis dalimis. Nagrinėjamoje byloje buvo nustatyta, kad M. K. veikė kartu su R. N., tarėsi su M. M. dėl kyšio ir savo bei R. N. naudai priėmė kyšį. Iš kaltinimo pašalinta aplinkybė dėl kyšio pasidalijimo nepaneigia, kad priimtas kyšis buvo abiejų nuteistųjų bendros nusikalstamos veikos rezultatas, todėl buvo priimtas pagrįstas teismo sprendimas dėl turto konfiskavimo iš nuteistųjų.
4.5.Nepagrįsti ir nuteistojo R. N. bei jo gynėjos advokatės kasacinio skundo argumentai. Kasatorių nurodytas netikslumas kaltinamajame akte vertintinas kaip techninė klaida. Ši aplinkybė nesuteikia pagrindo konstatuoti kaltinamojo akto ir teismų nuosprendžių neatitikties šiems procesiniams dokumentams keliamiems reikalavimams (BPK 219, 305, 332 straipsniai) arba esminio baudžiamojo proceso pažeidimo, dėl kurio buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ar kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį. Akivaizdu, kad R. N. žinojo, jog yra kaltinamas ne kyšio paėmimu savo ir R. N. naudai. Be to, teisminio nagrinėjimo metu R. N. pripažino, kad supranta, kuo yra kaltinamas, o teismai teisingai nustatė ir konstatavo faktines bylos aplinkybes, kad jis savo ir M. K. naudai tiesiogiai priėmė 45 Eur kyšį.
4.6. Abiejų instancijų teismai išsamiai pasisakė dėl R. N. kaltės ir nustatė, kad ji yra įrodyta liudytojo M. M. parodymais, VPV sistemos duomenimis, 2016 m. gruodžio 9 d. įrašo apžiūros protokolu bei kitais baudžiamosios bylos duomenimis. Visi šie duomenys yra teismų tinkamai išanalizuoti ir jais remiantis nustatytas R. N. ir M. K. bendrininkavimas darant nusikalstamą veiką, jų veiksmų ir tyčios bendrumas. Teismai įvertino, kad R. N. suprato, jog M. K. nepranešė apie įvykį budėtojui, ir pats nebandė to daryti, taip pažeisdamas nustatytą tvarką. Teismai pagrįstai pripažino, kad M. K. buvimas vyresniuoju nevaržė R. N. galimybės pasirinkti teisėtą elgesio variantą. Priešingai negu teigiama kasaciniame skunde, teismai patikrino R. N. pateiktą įvykio versiją, visapusiškai vertino visus surinktus įrodymus byloje ir BPK 20 straipsnio nuostatų nepažeidė. Nuteistojo R. N. parodymai neatitiko kitų baudžiamosios bylos duomenų, todėl jo pateikta versija buvo paneigta.
4.7. Liudytojo R. M. parodymai buvo vertinti kartu su kitų liudytojų parodymais ir rašytiniais įrodymais. Šis liudytojas patvirtino reikšmingas aplinkybes, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai jo parodymus susiejo su kitais byloje esančiais įrodymais apie įvykio eigą ir padarė logišką išvadą, kad liudytojas matė būtent M. M. ir M. K. bandymą susitarti dėl kyšio ir kyšio nešimą pareigūnams. Teismai, vertindami R. N. padarytą nusikalstamą veiką, rėmėsi surinktais duomenimis, o ne prielaidomis ir pagrįstai pripažino, kad jis veikė bendrininkaudamas su M. K., savo sutikimą išreikšdamas konkliudentiniais veiksmais, kurių turinys buvo išsamiai aptartas bei pagrįstas baudžiamosios bylos duomenimis.
4.8. Kasaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad R. N. buvo įteikti du skirtingi 2018 m. spalio 26 d. Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendžiai: viename rezoliucinėje dalyje R. N. nustatytos baudos dydis buvo 30 MGL (1129,80 Eur), o kitame – 70 MGL (3766 Eur). 2018 m. spalio 26 d. teismo posėdžio protokole nurodyta, kad buvo paskelbta viso surašyto teismo nuosprendžio įžanginė ir rezoliucinė dalys, žodžiu paaiškinti jo priėmimo motyvai, apskundimo tvarka, taigi nuteistasis turėjo galimybę suprasti, kokia reali bausmė jam paskirta. Kasatoriai nenurodo jokių aplinkybių, kuriomis buvo įteikti du skirtingi 2018 m. spalio 26 d. teismo nuosprendžiai, todėl nėra galimybės tai įvertinti. 70 MGL sudaro 2636,20 Eur, todėl pagrįsta manyti, kad vienoje iš R. N. įteiktų nuosprendžio kopijų galėjo būti padaryta techninė klaida.
4.9. Nors kasatoriai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nepakankamai patikrino baudžiamąją bylą, tačiau nepateikia jokių konkrečių argumentų, kuri bylos dalis nebuvo patikrinta, todėl šis teiginys vertinamas kaip deklaratyvus ir nepagrįstas.
4.10. Nuteistojo R. N. ir jo gynėjos advokatės kasaciniame skunde nurodyta teismų praktika nesusieta su nagrinėjamos baudžiamosios bylos aplinkybėmis ir nepateikti argumentai dėl galimai padarytų pažeidimų, todėl dėl šių kasacinio skundo teiginių nepasisakoma.
III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
5. Nuteistojo M. K. bei nuteistojo R. N. ir jo gynėjos advokatės D. Višinskienės kasaciniai skundai atmestini.
Dėl nenagrinėtinų kasacinių skundų argumentų
6. Kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad bylos įrodymai iš naujo nevertinami, naujos faktinės bylos aplinkybės nenustatinėjamos, skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis. Ar tinkamai įvertinti įrodymai ir teisingai nustatytos faktinės bylos aplinkybės, galutinai išsprendžia apeliacinės instancijos teismas. Todėl kasacinių skundų argumentai, kuriais ginčijamos teismų nustatytos aplinkybės, nesutinkama su pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų atliktu liudytojų M. M., R. M., M. J., nuteistųjų M. K. ir R. N. parodymų bei kitų įrodymų vertinimu, pateikiant savą jų vertinimą, nėra kasacinio bylos nagrinėjimo dalykas.
Dėl BPK reikalavimų pažeidimų
7. Kasatoriai teigia kad nuteistųjų M. K. ir R. N. kaltė grindžiama prielaidomis. Su šiais teiginiais nesutiktina.
8. Iš bylos matyti, kad pirmosios instancijos teismas nuteistųjų M. K. ir R. N. kaltę padarius BK 225 straipsnio 2 dalyje numatytą veiką grindė teismo posėdyje patikrintais liudytojų M. M., R. M., M. J. ir kitų liudytojų parodymais, daiktų, dokumentų pateikimo protokolų, vaizdo įrašų apžiūros protokolų, elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo protokolo, UAB,,First data Lietuva“ bei AB,,SEB“ banko operacijų departamento raštų, asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolo, parodymų patikrinimo vietoje protokolo, Kauno apskrities policijos komisariato patrulių pateiktų grafikų, apžiūros protokolų, policijos informacinės sistemos ir kt. duomenų visuma.
9. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylos duomenis ir skundžiamų teismų sprendimų turinį, konstatuoja, kad kasatorių teiginiai, dėl įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimų atliekant liudytojų M. M., R. M., M. J. parodymų vertinimą, nepagrįsti. Šių liudytojų parodymai abiejų instancijų teismų buvo pakankamai kruopščiai ištirti, sugretinant juos tiek tarpusavyje, tiek su kitais byloje surinktais duomenimis; laikantis BPK 20 straipsnio reikalavimų šie parodymai pagrįstai pripažinti įrodymais. Apeliacinės instancijos teismas motyvuotai atmetė apeliacinių skundų argumentus dėl šių liudytojų parodymų nepatikimumo. Išvada, kad nuteistieji M. K. ir R. N. padarė jiems inkriminuotą veiką, padaryta įrodymų visumos pagrindu, kaip to reikalaujama BPK 20 straipsnio 5 dalyje. Tai, kad kyšio davimo metu perduoti pinigai pas nuteistuosius nebuvo rasti ir paimti, netrukdo daryti išvadas dėl jų kaltumo padarius BK 225 straipsnyje numatytą veiką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0xNzgvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-178/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-178/2012">2K-P-178/2012</a>, 2K-7-266-942/2015).
10. Apeliacinės instancijos teismas, pagal nuteistųjų M. K. ir R. N. apeliacinius skundus patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, visapusiškai ir išsamiai patikrino baudžiamąją bylą bei pagrįstai konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje teisingai įvertino teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, išskyrus įrodymus dėl kyšio dydžio, kad pagrįstai pripažino nuteistuosius kaltais padarius BK 225 straipsnio 2 dalyje numatytą veiką.
11. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nuteistieji priėmė 60 Eur dydžio kyšį, tačiau apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad nuteistųjų priimto kyšio dydis buvo 45 Eur; tai aiškiai nurodyta apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje, keičiant pirmosios instancijos teismo nuosprendį. Kitokios apeliacinės instancijos teismo išvados dėl kyšio dydžio yra motyvuotos, jos grindžiamos iš naujo atliktu byloje surinktų ir ištirtų įrodymų viseto įvertinimu, sugretinus tarpusavyje M. M., M. J. parodymų bei AB,,SEB“ banko operacijų departamento pateiktų raštų duomenis.
12. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje pasisakė dėl visų esminių nuteistųjų apeliacinių skundų argumentų, kaip to reikalaujama BPK 320 straipsnio 3 dalyje, taip pat, laikydamasis BPK 331 straipsnio 1, 4 dalių ir 332 straipsnio 3, 5 dalių nuostatų, pateikė išsamius ir aiškius motyvus, kodėl apeliacinių skundų argumentai dėl įrodymų vertinimo ir kitų ginčijamų bylos aplinkybių atmetami.
13. Kasatorius M. K. teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, atsisakė atlikti įrodymų tyrimą ir apklausti Kauno apskrities VPK Imuniteto skyriaus vyr. tyrėją R. P., dėl spaudimo, esą daryto, apklausiant M. M., dėl M. M. melagingų parodymų davimo, jo atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės, M. J. pristatymo į ikiteisminio tyrimo įstaigą aplinkybių, dėl asmens parodymo atpažinti iš nuotraukų procesinio veiksmo ir tokį veiksmą lydinčio protokolo, tuo pažeidė nuteistojo teisę į teisingą apeliaciją. Šie argumentai atmestini.
14. Pagal BPK 324 straipsnio 6 dalį apeliacinės instancijos teismas turi teisę, bet ne pareigą atlikti įrodymų tyrimą. Pagal teismų praktiką apeliacinės instancijos teismas privalo atlikti įrodymų tyrimą tais atvejais, kai pirmosios instancijos teismas jį atliko neišsamiai (pvz., neištyrė esminių bylos aplinkybių, nepašalino prieštaravimų tarp ištirtų įrodymų), tirti tik tuos turinčius esminės reikšmės teismo išvadoms įrodymus, kurie yra prieštaringi ir prieštaravimų negalima pašalinti be pakartotinio tų įrodymų ištyrimo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTA5LzIwMDk=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-109/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-109/2009">2K-109/2009</a>, 2K-516/2011, 2K-47/2012, 2K-109/2014, 2K-240/2014). Iš apeliacinės instancijos teismo posėdžio protokolo turinio matyti, kad šis teismas išnagrinėjo nuteistojo M. K. gynėjo minėtą prašymą apklausti R. P.. Teismas, išklausęs proceso dalyvių nuomonių, nutarė įrodymų tyrimo neatlikti, iš esmės nenustatęs tam būtinybės, laikydamas, kad gynėjo iškeltus klausimus galima išspręsti vertinant byloje esamus įrodymus. Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTA5LzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-509/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-509/2010">2K-509/2010</a>, 2K-P-89/2014). Įrodinėjimas baudžiamajame procese turi ribas – jis turi vykti tol, kol nustatomos visos svarbios bylai aplinkybės ir nelieka protingos tikimybės, kad naujų duomenų tyrimas galėtų pakeisti daromas išvadas dėl tam tikrų svarbių aplinkybių pripažinimo nustatytomis ar nenustatytomis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTE0LzIwMDg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-114/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-114/2008">2K-114/2008</a>, 2K-659/2012, 2K-135/2013, 2K-165-648/2015 ir kt.). Iš bylos matyti, kad liudytojai M. M. ir M. J. buvo išsamiai apklausti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, perskaitant ir jų ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, jie buvo apklausti ir dėl parodymų davimo ikiteisminio tyrimo metu aplinkybių. Tiek M. M., tiek M. J. teismo posėdyje tvirtino savo parodymų dėl kyšio perdavimo policijos darbuotojams teisingumą, patvirtino ir tai, jog parodymus ikiteisminio tyrimo metu davė gera valia. M. J. be to paaiškino, kad pirminius neteisingus parodymus, t. y., jog esą nematė, kaip M. M. nešė policijos darbuotojams kyšį, buvo davęs, kad M. M. prašymu. Byloje esantys duomenys apeliacinės instancijos teismui buvo pakankami išsiaiškinti dėl anksčiau minėtų gynėjo nurodytų aplinkybių ir nuspręsti dėl bylos duomenų – M. M. ir M. J. parodymų bei M. K. atpažinimo iš nuotraukų pripažinimo įrodymais ir juos tinkamai įvertinti, laikantis BPK 20 straipsnio reikalavimų. Įvertinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas, neatlikęs įrodymų tyrimo, nuteistųjų teisės į gynybą nepažeidė. Bylos duomenys neleidžia manyti, kad tenkinimas gynėjo prašymo atlikti įrodymų tyrimą jo nurodytoje apimtyje būtų galėjęs lemti kasatoriui palankesnę teisinę padėtį.
15. Iš kasatorių skundų seka, kad, jų nuomone, kaltinamasis aktas surašytas netinkamai (BPK 219 straipsnio reikalavimų pažeidimas) bei netinkamai surašyta nuosprendžio aprašomoji dalis (BPK 305 straipsnio 1 dalies reikalavimų pažeidimas),
16. Iš esmės analogiški argumentai dėl kaltinamojo akto trūkumų buvo pateikti apeliaciniuose skunduose. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad kaltinamasis aktas atitiko BPK 219 straipsnyje keliamus reikalavimus. Ši išvada motyvuota apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje. Teisėjų kolegija jai pritaria. Remiantis kasacinių skundų argumentais daryti priešingą išvadą nėra pagrindo. Kartu nėra pagrindo pripažinti pagrįstais kasatorių teiginių, kad dėl kaltinamojo akto trūkumų buvo suvaržyta nuteistųjų teisė į gynybą (BPK 44 straipsnio 7 dalis), padarytas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalies a punkto pažeidimas.
17. BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstoma įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės, t. y. nurodoma jos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės. Pagal susiformavusią teismų praktiką, kai nusikalstamą veiką padarė keli asmenys, jų veika nustatomojoje nuosprendžio dalyje aprašoma bendrai, nurodant, kaip kiekvienas iš jų dalyvavo darant nusikalstamą veiką. Kiekviena veika aprašoma atskirai, kai vienas ar grupė asmenų yra padarę kelias nusikalstamas veikas. Pažymėtina, kad nepritartina tokiai teismų praktikai, kai nuosprendžio aprašomojoje dalyje bendrininkų padarytos veikos aprašomos po kelis kartus kartojant tuos pačius veikos požymius kiekvienam bendrininkui atskirai, o ne apjungiant į vieną bendrą visumą, kurioje be pasikartojimų bendrai būtų aprašyta bendrininkų padaryta veika, nuosekliai atskleidžiant tiek padarytos nusikalstamos veikos požymius, tiek kiekvieno bendrininko vaidmenį padarant šią veiką.
18. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad nuteistiems inkriminuota bendra veika aprašyta kiekvienam iš nuteistųjų ją išdėstant atskirai. Tačiau tai nelaikytina esminiu BPK pažeidimu, nes iš pirmosios instancijos teismo nustatomosios nuosprendžio dalies, aišku, kad abu kaltinamieji kaip bendrininkai buvo nuteisti už kyšio iš M. M. priėmimą savo naudai nuosprendyje nurodytomis aplinkybėmis. Be to, sutiktina su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad nuosprendyje aprašant R. N. ir M. K. nusikalstamą veiką, nustatomojoje dalyje nenurodyta, kad nusikalstama veika padaryta bendrininkų grupe, tačiau dėl šios aplinkybės nėra pagrindo tvirtinti, jog nuosprendis yra prieštaringas ir nesuprantamas. Teismo nuosprendis yra vientisas dokumentas, jo aprašomąją dalį papildo motyvuojamoji dalis, kurioje ir nurodyta, kad nusikalstama veika padaryta veikiant bendrininkų grupėje. Iš nuosprendžio aprašomosios dalies aišku, kad R. N. ir M. K. nusikalstamą veiką padarė bendrininkaudami, joje konkretizuoti kiekvieno kaltinamojo (nuteistojo) veiksmai, atskleidžiant jų vaidmenį nusikaltimo padaryme. Taigi, nors pripažintina, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžio nustatomoji dalis turi trūkumų, tačiau jie nėra esminiai, nes nesudaro pagrindo pripažinti, kad tuo buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamųjų teisės ar tai sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti iš esmės teisingą (su pataisa dėl kyšio dydžio) nuosprendį, pripažįstant R. N. ir M. K. kaltais pagal BK 225 straipsnio 2 dalį.
19. Iš R. N. ir jo gynėjos kasacinio skundo seka, kad pirmosios instancijos teismui pašalinus iš kaltinimo aplinkybę dėl kaltinamųjų kyšio pasidalinimo, nesilaikyta kaltinimo keitimo taisyklių ir R. N. nuteistas pagal skirtingas faktines aplinkybes, nei buvo nurodyta kaltinamajame akte. Pažymėtina, kad nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės BPK 255, 256 straipsnių prasme yra kaltinamajame akte nurodytos nusikalstamos veikos padarymo vieta, laikas, būdai, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės, kurios individualizuoja kaltinamojo padarytą veiką, sudaro pagrindą ją kvalifikuoti kaip nusikalstamą ar turi reikšmės skiriant bausmę. Pagal teismų praktiką nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės laikomos iš esmės skirtingomis nuo kaltinime nurodytųjų, jei jų pakeitimas teisme, iš anksto nepranešus apie tokią galimybę kaltinamajam, suvaržytų kaltinamojo teisę į gynybą. Nagrinėjamu atveju pašalinimas iš kaltinimo aplinkybės, jog nuteistieji kyšį pasidalino, nelaikytinas faktinių bylos aplinkybių pakeitimu iš esmės skirtingomis; tiek nuteistųjų apeliacinių, tiek kasacinių skundų argumentai neteikia pagrindą manyti, kad gynyba dėl to būtų galėjusi būti kitokia.
20. Nuteistojo R. N. ir jo gynėjos kasaciniame skunde teigiama, kad R. N. buvo įteikti du skirtingi 2018 m. spalio 26 d. Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendžiai: vieno rezoliucinėje dalyje R. N. nustatytos baudos dydis buvo 30 MGL (1129,80 Eur), o kitame – 70 MGL (3766 Eur). Iš byloje esančio Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. spalio 26 d. nuosprendžio rezoliucinės dalies matyti, kad teismas nusprendė R. N. pirmosios instancijos teismo pagal BK 225 straipsnio 2 dalį paskirtą 100 MGL baudą sumažinti iki 30 MGL (1129,80 Eur). Iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad buvo paskelbta teismo nuosprendžio įžanginė ir rezoliucinė dalys, žodžiu paaiškinti jo priėmimo motyvai, apskundimo tvarka. Tą patvirtina ir teismų informacinėje LITEKO sistemoje esantis nuosprendžio paskelbimo garso įrašas. Šio garso įrašo turinys atitinka teismo posėdžio protokolo bei byloje esančio nuosprendžio rezoliucinės dalies turinį ir patvirtina, kad R. N. buvo paskirta ne 70 MGL, bet 30 MGL (1129,80 Eur) bauda. Todėl nuteistasis turėjo galimybę suprasti, kokia bausmė jam buvo paskirta, o teiginio, kad nuteistajam buvo skirta 70 MGL bauda, nepatvirtina bylos duomenys.
21. Įvertinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad abiejų instancijų teismai nepadarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, dėl kurių būtų pagrindas naikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį su apeliacinės instancijos nuosprendžiu atliktais pakeitimais bei apeliacinės instancijos teismo nuosprendį.
Dėl kasacinių skundų argumentų, susijusių su BK 225 straipsnio 2 dalies, BK 3 straipsnio 2 dalies ir BK 72 taikymu
22. Kasatoriai nuteistasis R. N. ir jo gynėja D. Višinskienė teigia, kad nuteistojo veika negalėjo būti kvalifikuota pagal 225 straipsnio 2 dalį, nes nuteistasis N. negalėjo šios būti pripažintas šio nusikaltimo bendrininku. Su šiais argumentais nesutiktina.
23. Apeliacinės instancijos teismas pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, kad BK 225 straipsnio 2 dalyje numatyta nusikalstama veika buvo padaryta M. K. ir R. N. bendrininkaujant – veikiant bendrininkų grupe. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad nagrinėjamoje byloje nėra duomenų apie nuteistųjų M. K. ir R. N. išankstinį susitarimą bendrai reikalauti kyšio iš M. M. už neteisėtą neveikimą, tačiau R. N. su kitu nuteistuoju M. K. veikė kartu, bendrą sutarimą išreikšdami konkliudentiniais tarpusavyje suderintais veiksmais.
24. Teismų praktikoje yra ne kartą pažymėta, kad tiek išankstinis, tiek veikos darymo metu kilęs asmenų, pakaltinamų ir atitinkančių BK 13 straipsnyje nustatytą amžių, susitarimas gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir pan.), todėl, įrodinėjant susitarimo buvimą, nebūtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales. Esant tokiam susitarimui visi bendrininkai nepriklausomai nuo to, kokius veiksmus jie padarė, atsako pagal vieną BK specialiosios dalies straipsnį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzc2LzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-376/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-376/2010">2K-376/2010</a>, 2K-89-693/2015, 2K-309-976/2015 ir kt.).
25. Pagal byloje pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytas aplinkybes M. K. ir R. N., būdami valstybės tarnautojai, t. y. Kauno apskrities VPK Patrulių rinktinės 3-iosios kuopos 1-ojo būrio vyriausieji patruliai, veikdami abiejų naudai, priėmė kyšį už neteisėtą neveikimą vykdant įgaliojimus. Jie kartu patruliuodami Kauno mieste tarnybiniu automobiliu ir vykdydami tarnybines pareigas, pastebėję dvigubą ištisinę liniją apsisukusį automobilį, vairuojamą M. M., jį sustabdė. VPK budėtojui apie sustabdytą automobilį nepranešė. M. K. priėjęs prie sustabdyto automobilio, vairuotojui M. M. nurodė, kad šis pažeidė KET, nes apsisuko kirsdamas dvigubą ištisinę liniją (KET 3 priedo I skyriaus 1.3 punkto pažeidimas), be to, pagal bylos duomenis turėjo pagrindo įtarti, kad M. M. vairavo neblaivus (KET IV skyriaus 14 punkto pažeidimas), ką pripažino ir pats M. M., bei susitarė su M. M. dėl kyšio už tai, kad nebūtų nustatyta tvarka imtasi priemonių nušalinti M. M. nuo vairavimo, patikrinti jo neblaivumo (girtumo) būseną ir įforminti jo padarytus pirmiau nurodytus KET pažeidimus, kaip administracinius teisės pažeidimus pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodeksą (toliau – ATPK). Po to M. K. ir R. N. automobiliu palydėjo M. M. vairuojamą automobilį į prie namo esančią automobilių stovėjimo aikštelę. Kadangi M. M. neturėjo pakankamai pinigų sutartam kyšiui, šis nuėjo prie bankomato šalia parduotuvės, M. K. ir R. N., pastarajam vairuojant automobilį, lėtai nuvažiavo ten pat, o M. M. pasiėmus iš bankomato pinigų ir grįžus prie įvykio vietos, M. K. bei R. N. automobiliu taip pat sugrįžo ir pavažiavo arčiau M. M. priimti kyšio. Tuomet M. K. atidarius policijos tarnybinio automobilio duris, M. M. į automobilio keleivio pusės durelių daiktadėžę įdėjo pinigus. Po to M. M. nuėjo, o nuteistieji automobiliu išvažiavo iš įvykio vietos.
26. Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs byloje sutrinktų įrodymų – M. M. parodymų, vaizdo įrašų, VS sistemos duomenų pagrindu nustatytas aptartas nusikalstamų veiksmų padarymo aplinkybes, be to įvertinęs nuteistojo R. N. gyvenimišką bei profesinę patirtį, argumentuotai atmetė pastarojo apeliacinio skundo teiginius, kad jis nežinojo apie tai, kad daromas nusikaltimas, kad M. M. ir M. K. pokalbio negirdėjo, kad nematė, kaip M. M. perdavė kyšį, kad važiavo prašomas M. K.. Nagrinėjamo įvykio eiga, R. N. atlikti veiksmai įvykio metu, jo elgesys (R. N., žinodamas, kad yra padarytas kelių eismo taisyklių pažeidimas, apie šį nepranešė; M. K. sugrįžus po pokalbio su pažeidėju, M. K. administracinio pažeidimo protokolo nesurašė ir nepranešė apie padarytą pažeidimą, o kartu su R. N. automobiliu lydėjo M. M. iki bankomato ir atgal), apeliacinės instancijos teismui neleido abejoti, kad R. N. suprato, jog su M. K. dalyvauja kyšininkavime bei norėjo taip veikti, siekiant bendro nusikalstamo rezultato – kyšio priėmimo už neteisėtą neveikimą, o tai reiškia, jog nuteistieji šią veiką padarė veikdami tiesiogine tyčia.
27. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad byloje surinkti ir ištirti įrodymai apibūdina nuteistojo R. N. bendrininkavimą su M. K. bei atskleidžia objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visumą: patvirtina abiejų nuteistųjų dalyvavimą darant šią nusikalstamą veiką, jų veikos bendrumą, sutarimą daryti nusikalstamą veiką kartu, o taip pat tyčios bendrumą. R. N., kaip ir M. K., suvokė, kad daro nusikalstamą veiką bendrai. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pagrįstai pažymėjo, kad R. N. nurodyta aplinkybė, jog tokioje situacijoje jis vykdė vyresniojo patrulio M. K. nurodymus (važiavo ten, kur sakė R. N.), niekaip nevaržė jo (R. N.) laisvės pasirinkti teisėtą elgesio variantą, taip, kaip ir pagal įstatymą privalo elgtis policijos pareigūnas; jis turėjo visas galimybes savarankiškai atsisakyti pabaigti nusikaltimą, daromą kartu su M. K., ar imtis neatidėliotinų priemonių užkirsti kelią jo akivaizdoje daromai nusikalstamai veikai, ar kreiptis į kompetentingas valstybės institucijas ir pranešti apie, jo nuomone, jo kolegos (bendradarbio) vykdomus nusikalstamus veiksmus. Tačiau priešingai – abu nuteistieji, atliekantys Lietuvos Respublikos įstatymuose nustatytas policijos funkcijas, nevykdė savo pareigų ir jiems suteiktų teisių, nurodytų Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje, 21 straipsnio 1 dalyje, 22 straipsnio 1 dalies 7 punkte, 25 ir kt. straipsniuose, Lietuvos policijos generalinio komisaro 2011 m. liepos 19 d. įsakymu patvirtintų Policijos patrulių veiklos instrukcijos 28, 47 ir kitų punktų nuostatose.
28. Nuteistojo M. K. kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismui konstatavus 45 Eur dydžio kyšio priėmimą, atsižvelgus į tai, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. rugpjūčio 30 d. nutarimu Nr. 707 buvo nustatytas bazinis bausmių ir nuobaudų dydis 50 Eur, priimto kyšio dydis nebesiekia 1 MGL dydžio, todėl veika negalėjo būti kvalifikuota pagal BK 225 straipsnio 2 dalį; apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BK 3 straipsnio 2 dalies nuostatomis, turėjo perkvalifikuoti M. K. veiksmus iš sunkesnės veikos (BK 225 straipsnio 2 dalies) į baudžiamąjį nusižengimą (BK 225 straipsnio 4 dalį) ir skirti švelnesnę bausmę. Šie argumentai atmestini.
29. Nagrinėjamos nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusios redakcijos BK 225 straipsnio 2 dalyje buvo numatyta atsakomybė valstybės tarnautojui ar jam prilygintam asmeniui, savo ar kitų naudai tiesiogiai ar netiesiogiai pažadėjusiam ar susitarusiam priimti kyšį arba reikalavusiam ar provokavusiam duoti kyšį, arba priėmusiam kyšį už neteisėtą veikimą ar neveikimą vykdant įgaliojimus; to paties straipsnio 3 dalyje – už analogišką veiką, kai kyšis tiek už teisėtą, tiek neteisėtą veikimą didesnis negu 250 MGL; to paties straipsnio 4 dalyje - kai kyšis tiek už teisėtą, tiek neteisėtą veikimą mažesnis negu 1 MGL.
30. Socialinės paramos išmokų atskaitos rodiklių ir bazinio bausmių ir nuobaudų dydžio nustatymo įstatymo 4 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodyta, kad bazinis bausmių ir nuobaudų dydis – rodiklis, taikomas nusikalstamoms veikoms ir administraciniams nusižengimams kvalifikuoti ir nuobaudų dydžiams apibrėžti ir apskaičiuoti; bazinį bausmių ir nuobaudų dydį tvirtina Vyriausybė. To paties įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teisės aktuose, reglamentuojančiuose nusikalstamų veikų ir administracinių nusižengimų kvalifikavimą bei bausmių ir nuobaudų dydžių apibrėžimą ir apskaičiavimą, vartojamas rodiklis „minimalusis gyvenimo lygis“, arba MGL, yra tapatus ir lygus baziniam bausmių ir nuobaudų dydžiui.
31. Pagal nusistovėjusią teismų praktiką BK 3 straipsnio 2 dalies nuostatos netaikomos tais atvejais, kai keičiasi bazinis bausmių dydis (anksčiau MGL) arba nacionalinės ir užsienio valiutos kurso santykis. Tad šie dydžiai vertinami atsižvelgiant į tai, kokie jie buvo veikos padarymo metu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy01MTkvMjAwNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-519/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-519/2006">2K-7-519/2006</a>, 2K-348/2008, 2K-64/2011, 2K-1-697/2019).
32. Nuteistiesiems M. K. ir R. N. padarant jiems inkriminuotą BK 225 straipsnio 2 dalyje nustatytą nusikalstamą veiką pagal tuo metu galiojusią Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. spalio 14 d. nutarimo Nr. 1031 redakciją, tuo metu buvo nustatytas bazinis bausmių ir nuobaudų dydis –37,66 Eur. Taigi, šiuo atveju byloje apeliacinės instancijos teismui nustačius, kad nuteistieji už neteisėtą neveikimą vykdant įgaliojimus priėmė 45 Eur kyšį, kuris nusikalstamos veikos padarymo metu viršijo 1 MGL, pagal kyšio dydžio požymį ši jų veika pagal BK 225 straipsnio 4 dalį negali būti kvalifikuojama ir šiuo pagrindu negali būti švelninama bausmė.
33. Apibendrinus tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes nutiestieji M. K. ir R. N. veikdami tiesiogine tyčia, bendrininkų grupe padarė BK 225 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtį atitinkančią veiką, t. y. priėmė kyšį už neteisėtą neveikimą vykdant įgaliojimus, nes nefiksavo galbūt padarytų administracinio teisės pažeidimo vairuotojui M. M., kuris būdamas galbūt neblaivus, apsisukdamas automobiliu kirto ištisinę kelio horizontalaus ženklinimo liniją.
34. Kasatorius M. K. teigia, kad nepagrįsta apeliacinės instancijos teismo išvada dėl turto konfiskavimo iš abiejų nuteistųjų lygiomis dalimis. Su šiuo teiginiu nesutiktina.
35. Pagal kasacinio teismo praktiką, jei turtą iš nusikalstamos veikos gavo keli bendrininkai, tačiau šio turto pas juos nerandama, ir nenustatyta kiekvienam iš bendrininkų atitekusi turto dalis, teismas, vadovaudamasis BK 72 straipsnio 5 dalimi, tokio turto vertę atitinkančią pinigų sumą iš bendrininkų gali išieškoti lygiomis dalimis (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDk3LTUxMS8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-497-511/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-497-511/2015">2K-497-511/2015</a>).
36. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad M. K. ir R. N., veikdami bendrininkų grupe, savo naudai priėmė 45 Eur dydžio kyšį. Nuteistieji neigė priėmę kyšį, pinigai, skirti kyšiui, nerasti. Nors teismai ėmėsi priemonių, tačiau kitų įrodymų, patvirtinančių kuriam nuteistajam ir kokia dalis šio kyšio teko, nesurinkta. Tokiu atveju apeliacinės instancijos teismas, tinkamai vadovaudamasis BK 72 straipsnio 5 dalies nuostatomis, kyšio vertę atitinkančią pinigų sumą iš bendrininkų nusprendė išieškoti lygiomis dalimis.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Atmesti nuteistojo M. K. bei nuteistojo R. N. ir jo gynėjos advokatės Dianos Višinskienės kasacinius skundus.
Teisėjai Alvydas Pikelis
Dalia Bajerčiūtė
Eligijus Gladutis
