Baudžiamoji byla Nr. 2K-133-697/2019
Teisminio proceso Nr. 1-01-2-00078-2014-6
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.17.12.1; 1.2.17.13; 1.2.18.11
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. balandžio 30 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Eligijaus Gladučio (kolegijos pirmininkas), Dalios Bajerčiūtės ir Alvydo Pikelio (pranešėjas),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. K. kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gegužės 29 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. spalio 31 d. nutarties.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gegužės 29 d. nuosprendžiu G. K. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 208 straipsnio 1 dalį 100 MGL (3766 Eur) dydžio bauda, 209 straipsnį – laisvės atėmimu vieneriems metams, 223 straipsnio 1 dalį – 150 MGL (5469 Eur) dydžio bauda.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir G. K. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas vieneriems metams ir 200 MGL (7532 Eur) dydžio bauda.
Vadovaujantis BK 75 straipsniu, laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams ir šešiems mėnesiams, įpareigojant G. K. neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktu, G. K. išteisintas pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Taip pat šiuo nuosprendžiu civiliniams ieškovams A. Š. ir A. Š., V. P. ir V. P., A. B. ir R. B., A. V. ir Z. V. pripažinta teisė į pareikštus civilinius ieškinius, klausimą dėl civilinių ieškinių dydžio perduodant spręsti civilinio proceso tvarka.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. spalio 31 d. nutartimi nuteistojo G. K. apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. G. K. nuteistas pagal BK 209 straipsnį už tai, kad sąmoningai blogai valdydamas įmonę nulėmė jos bankrotą ir dėl to padarė didelę turtinę žalą kreditoriams, t. y. nuo 2013 m. gruodžio 16 d. iki 2015 m. vasario 24 d. būdamas UAB „F.“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), įregistruota Vilniuje, (duomenys neskelbtini)) direktorius, pagal Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 19 straipsnio 6 dalį, nustatančią, kad bendrovės santykiuose su kitais asmenimis bendrovės vardu vienvaldiškai veikia bendrovės vadovas, ir 37 straipsnio 10 dalies 1 punktą, nustatantį, kad bendrovės vadovas atsako už bendrovės veiklos organizavimą bei jos tikslų įgyvendinimą, būdamas atsakingas už įmonės veiklos organizavimą ir tikslų įgyvendinimą, turėdamas įgaliojimus spręsti komercinius ūkinius, organizacinius bei kitus bendrovės klausimus, žinodamas apie vis blogėjančią įmonės finansinę būklę ir kad, įmonės finansinės apskaitos dokumentuose esančiais duomenimis, jau nuo 2014 m. liepos mėn. jos finansinė būklė yra sunki, priėmė sprendimus, kurie bendrovei ir jos kreditoriams buvo akivaizdžiai ekonomiškai nenaudingi, ir laikotarpiu nuo 2014 m. liepos 1 d. iki 2014 m. lapkričio 14 d. neteisėtai vykdė bendrovės paslaugų pardavimą mažesnėmis nei teikiamų paslaugų savikaina kainomis, dėl to bendrovės veiklos rezultatai smarkiai pakito į blogąją pusę ir UAB „F.“ per 2014 m. antrąjį pusmetį pardavimo pajamos (10 276 398 Lt (t. y. 2 976 250 Eur)) buvo 2 689 913 Lt (t. y. 779 025 Eur) mažesnės nei pardavimo savikaina 12 959 311 Lt (t. y. 3 753 276 Eur), tokiais tyčiniais veiksmais G. K. nulėmė UAB „F.“ bankrotą, kuris buvo paskelbtas 2015 m. vasario 3 d., bei dėl tokių veiksmų 851 kreditoriui padarė 1 029 537,46 Eur turtinę žalą.
2. Taip pat G. K. nuteistas pagal BK 208 straipsnio 1 dalį už tai, kad dėl sunkios UAB „F.“ ekonominės padėties ir nemokumo, kai akivaizdžiai grėsė bankrotas, neturėdamas galimybės patenkinti visų kreditorių reikalavimų, patenkino tik kelių iš jų reikalavimus ir dėl to padarė turtinės žalos likusiems kreditoriams, t. y. nuo 2013 m. gruodžio 16 d. iki 2015 m. vasario 24 d., būdamas UAB „F.“ direktorius, pagal Akcinių bendrovių įstatymo 19 straipsnio 6 dalį ir 37 straipsnio 12 dalies 1 punktą būdamas atsakingas už įmonės veiklos organizavimą ir tikslų įgyvendinimą, žinodamas, kad, 2014 m. sausio 1 d. – 2014 m. lapkričio 14 d. UAB „F.“ pelno (nuostolių) ataskaitos duomenimis, bendrovės grynasis nuostolis sudaro 3 984 675 Lt (t. y. 1 154 041 Eur) ir kad pagal 2014 m. lapkričio 14 d. bendrovės balanso duomenis įmonė yra nemoki, kad bendrovė dėl sunkios ekonominės padėties neturės galimybių patenkinti visų įmonės kreditorių reikalavimų, kai akivaizdžiai grėsė bankrotas, 2014 m. lapkričio 11 d. ir 2014 m. lapkričio 14 d. įmonės vardu išmokėjo sau pagal bendrovei suteiktas paskolos sutartis 256 761,63 Lt (74 363,31 Eur) sumą, 2014 m. lapkričio 14 d. pavedimu pagal paskolos sutartį grąžino A. L. 100 000 Lt (28 962 Eur) sumą, tokiu būdu patenkindamas tik dviejų UAB „F.“ kreditorių – savo ir A. L. reikalavimus, dėl to atitinkamai buvo sumažintos galimybės padengti įsiskolinimus likusiems UAB „F.“ – 851 – kreditoriams, taip jiems padarant 356 761,63 Lt (t. y. 103 325,31 Eur) dydžio turtinę žalą.
3. Taip pat G. K. nuteistas pagal BK 223 straipsnio 1 dalį už tai, kad aplaidžiai tvarkė įmonės buhalterinę apskaitą, dėl to negalima iš dalies nustatyti įmonės veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros, t. y. laikotarpiu nuo 2013 m. gruodžio 16 d. iki 2015 m. vasario 24 d., akcininko sprendimu būdamas paskirtas į UAB „F.“ direktoriaus pareigas, turėdamas teisę kontroliuoti juridinio asmens veiklą ir priimti sprendimus šio juridinio asmens vardu, pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas būdamas atsakingas už bendrovės buhalterinės apskaitos organizavimą ir už apskaitos dokumentų ir apskaitos registrų išsaugojimą, pažeisdamas šio įstatymo 19 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, kurios nustato, kad apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai iki finansinės atskaitomybės patvirtinimo saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, o patvirtinus finansines ataskaitas, apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, laikantis Archyvų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytų dokumentų saugojimo terminų, taip pat Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių 9 punkto reikalavimą („Atskaitingas asmuo atsiskaito vyriausiojo buhalterio (buhalterio) nustatyta ir ūkio subjekto vadovo patvirtinta tvarka ir terminais, tačiau ne rečiau kaip kartą per mėnesį“), veikdamas neatsargia kaltės forma, laikotarpiu nuo 2013 m. gruodžio 16 d. iki 2014 m. lapkričio 14 d. nenustatė tinkamos apskaitos dokumentų išsaugojimo tvarkos, neužtikrino, kad būtų išsaugoti apskaitos dokumentai, privalomi apskaitos registrai: didžioji knyga, kasos knyga, atskaitingų asmenų avanso apyskaita, pirkimų ir pardavimų registrai, dėl ko UAB „F.“ neišsaugojo minėtų apskaitos dokumentų ir apskaitos registrų, ir dėl to negalima tinkamai ir objektyviai patikrinti ir nustatyti, ar visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai buvo apskaityti UAB „F.“ apskaitoje, o dėl šių teisės aktų pažeidimų iš dalies negalima nustatyti UAB „F.“ turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros, buvusių laikotarpiu nuo 2013 m. gruodžio 16 d. iki 2014 m. lapkričio 14 d.
4. Pirmosios instancijos teismas G. K. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį išteisino, tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neapskųsta.
II. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
5. Kasaciniu skundu nuteistasis G. K. prašo šią bylą paskirti nagrinėti mišriai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus ir Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijai, panaikinti skundžiamus nuosprendį ir nutartį dėl jo nuteisimo pagal BK 208 straipsnio 1 dalį, 209 straipsnį bei 223 straipsnio 1 dalį ir jį išteisinti. Kasatorius skunde nurodo:
5.1. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis ir apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintini dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų.
5.2. Teismai netinkamai ištyrė bylą ir pritaikė BK 208 straipsnio 1 dalį. Teismai nepagrįstai rėmėsi specialisto išvada, vadovavosi tik prielaidomis, išvedžiojimais ir abejonėmis, o ne byloje esančiais duomenimis, kuriuos galima patikrinti BPK nustatyta tvarka, visas aplinkybes ir duomenis vertino tik kaltinimo naudai, nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika. Jokių duomenų, kurie patvirtintų, jog buvo tikslingai atlikti konkretūs kasatoriaus veiksmai ir pasiektas aiškus rezultatas – kreditorių interesų pažeidimas, nebuvo nustatyta. Teismai nedetalizavo, kokiais bylos duomenimis nustatyta ir kokie kaltinamojo veiksmai buvo atlikti, kai akivaizdžiai grėsė įmonės bankrotas. Be to, nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme nenustatytas UAB „F.“ nemokumo momentas. Taigi nesant objektyvių duomenų teismai kriminalizavo visus kasatoriaus veiksmus, atliktus laikotarpiu nuo 2014 m. liepos 1 d. iki 2014 m. lapkričio 14 d., ir taip pažeidė jo teisėtus interesus bei vadovo imuniteto atsakomybės doktriną (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-244/2014).
5.3. Teismas, priimdamas nuosprendį, netinkamai aiškino sąžiningumo sąvoką nurodydamas, kad nors paskolos grąžinimo veiksmai gali būti vertinami kaip atitinkantys pasirašytos sutarties sąlygas, tačiau tai leidžia spręsti apie nesąžiningą kasatoriaus elgesį. Teismai darydami tokią išvadą vadovavosi vien abejotino objektyvumo specialisto išvada, paremta tik buhalterine dokumentų analize; šioje išvadoje nepateiktas atsakymas, ar buvo laikomasi mokėjimų eiliškumo atsiskaitant su įmonės kreditoriais. Taigi teismai netinkamai įvertino įrodymų visetą ir bendrovės prisiimtų įsipareigojimų vykdymo eiliškumą, neatsižvelgė į aplinkybę, kad bendrovė laikotarpiu nuo 2014 m. rugsėjo 1 d. iki lapkričio 14 d. kreditoriams sumokėjo 6 129 062,57 Lt sumą, o padarytas mokėjimų eiliškumo pažeidimas sudarė tik 0,006 proc. (1350 Lt) visų mokėjimų kreditoriams. Nagrinėdami bylą iš esmės teismai privalėjo vertinti ne tik duomenis, kuriems esant gali būti taikoma baudžiamoji atsakomybė, bet ir duomenis bei veiksmus, kurie būtini atlikti vadovaujantis civilinės teisės normomis, sukuriančiomis atliktinų veiksmų imperatyvą, kuriuos pažeidus galėtų būti taikoma baudžiamoji atsakomybė.
5.4. Sprendžiant, ar buvo pažeistos kreditoriaus teisės suteikiant pirmenybę kažkuriam kreditoriui, reikia turėti omenyje ir tai, kad kol skolininkui nėra iškelta bankroto byla, įstatymai nenustato bendrojo kreditorių lygybės principo, būdingo bankroto situacijai, – teismai to nevertino. Esant faktiniam nemokumui, bet dar nesant iškeltos bankroto bylos, įprastai skolininko sudarytas sandoris, kuriuo tenkinamas vieno ar kelių kreditorių reikalavimas, nors ir yra suėjęs prievolių vykdymo kitiems kreditoriams terminas, įstatymų leidžiamas net ir esant neįvykdytų įsipareigojimų kitiems kreditoriams, nes bendrovė vykdo kasdieninę ūkinę veiklą bei įstatymu ir (arba) sutartimis prisiimtus įsipareigojimus (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMDQvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-204/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-204/2012">3K-3-204/2012</a>).
5.5. Nežinia kokiais įrodymais vadovautasi nustatant A. L. mokėtinas paskolos sumas, terminus, o teismų pateikti motyvai šiuo klausimu yra tik prielaidos, nepagrįstos jokiais kitais byloje esančiais duomenimis, kurie gali būti patikrinti BPK nustatyta tvarka. A. L. nebuvo apklaustas nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme, dėl to kasatorius negalėjo užduoti klausimų, susijusių su suteiktomis paskolomis bendrovei, – taip buvo apribotos jo procesinės teisės į tinkamą gynybą. Apeliacinės instancijos teismui buvo pateikta BUAB „F.“ bankroto administratorės UAB „V.“ 2018 m. birželio 15 d. pažyma dėl paskolų grąžinimo A. L., joje nurodytos visos paskolų suteikimo aplinkybės ir visi tai pagrindžiantys dokumentai, tačiau teismas šios pažymos ir joje nurodytų aplinkybių nevertino, nutartyje nepasisakė ir vadovavosi tik kaltinančiais įrodymais. Specialistams buvo pateikti ne visi bylos duomenys ir išvadai surašyti reikalingi dokumentai, o teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus, neatsakė į apeliacinio skundo argumentus, nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma.
5.6. Nagrinėjant baudžiamąją bylą teisme buvo pateikta kreditorių interesų tenkinimo analizė, tačiau teismai nevertino nei nuteistojo nurodytų aplinkybių, nei pateiktų rašytinių įrodymų ir dėl jų nepasisakė. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas bendrą kreditorių poziciją, nurodė, jog kreditoriai neturėtų būti kaip nors diferencijuojami pagal tam tikrus kriterijus, tačiau neaišku kuo vadovaudamasis vis tiek diferencijavo ir suteikė vieniems kreditoriams (pvz., A. L.) prioritetines teises prieš kitus. Bendrovės įsipareigojimai kreditoriams buvo dengiami visiems kreditoriams vienodai ir proporcingai jų reikalavimų sumai. Be to, bendrovė tuo metu turėjo papildomų lėšų pas trečiuosius asmenis, tačiau ir tokių faktinių aplinkybių teismai nevertino, vadovavosi tik prielaidomis ir nepateikdami jokių pagrįstų motyvų akivaizdžiai diferencijavo kreditorius. Pripažindami kasatoriaus veiksmus nusikalstamais, teismai pažeidė ultima ratio (kraštutinė priemonė) taikymo principą ir kasatoriaus veiksmus nepagrįstai kriminalizavo. Nė vienam iš kreditorių nebuvo sąmoningai sudaryta tokia situacija, jog jis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis ginti savo pažeistų teisių. Be to, nagrinėjant bylą teisme buvo nustatytos faktinės aplinkybės, kad buvo tinkamai vykdomi įstatymai ir įstatymų nustatyta tvarka pasirūpinta pagal teisės normas reikalaujamu keliautojų (kreditorių) draudimu.
5.7. Visi įstatymo reikalavimai buvo vykdomi, tačiau teismai to nevertino ir vadovavosi tik kaltinančiais įrodymais. Nebuvo įvertintos aplinkybės, kad bendrovės kreditoriams (keliautojams) kreipusis į administracinį teismą buvo nustatyta, jog dėl kreditorių (keliautojų) patirtos žalos yra atsakinga ir Lietuvos valstybė, kuri netinkamai įgyvendino Europos Sąjungos teisės aktų reikalavimus ir neužtikrino valstybinio reguliavimo keliautojų (kreditorių) teisių apsaugos srityje, dėl to keliautojai (kreditoriai) patyrė žalą. Šio kasacinio skundo padavimo metu administraciniuose teismuose vis dar nagrinėjami apie 230 kreditorių reikalavimai, kurie akivaizdžiai bus patenkinti, atsižvelgiant į jau suformuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką. Visi kasatoriaus, kaip bendrovės vadovo, veiksmai buvo atlikti nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų, net savanoriškai įsigyjant papildomą draudimą, kuris papildomai garantavo keliautojų teisių apsaugą. Teismai tik formaliai vertino byloje esančius įrodymus, pažeisdami BPK nuostatas.
5.8. Teismas netinkamai pritaikė ir BK 209 straipsnio nuostatas, nes kasatoriaus veiksmuose nėra ir šio nusikaltimo sudėties. Nagrinėjant bylą kasatoriaus tyčinių veiksmų nenustatyta, priešingai – nustatyta, kad jis veikė apdairiai ir įvertindamas visas rizikas, įskaitant ir verslo riziką, bei aplinkybes, o dėl bendrovės nemokumo nedelsdamas kreipėsi į atitinkamas institucijas, vedamas sąžiningumo ir siekdamas pagalbos keliautojams ir kitiems bendrovės kreditoriams. Tačiau esant dideliam visuomenės susidomėjimui buvo siekiama bet kokia kaina jo veiksmus įvertinti kaip tyčinį nusikalstamą bankrotą. Atliekant ikiteisminį tyrimą sąmoningai jam buvo inkriminuojamos veikos pagal BK 208 straipsnio l dalį, 222 straipsnio 1 dalį, siekiant pagrįsti jo veiksmų tyčią dėl BK 209 straipsnyje nustatytos veikos, nors tokių nusikalstamų veikų jis neatliko ir neturėjo tikslo atlikti. Priešingai, jis turėjo tikslą ir veikė taip, kad bendrovė taptų viena didžiausių kelionių organizatorių Lietuvoje. Kaip minėta, nebuvo nustatytas bendrovės nemokumo momentas, nebuvo nustatytas kreditorių reikalavimų tenkinimo eiliškumo pažeidimas, savo asmeninių interesų išaukštinimas, tyčinis veikimas ir kitos būtinos sąlygos atsakomybei kilti. Vykdant atsiskaitymus kreditoriai nebuvo kaip nors diferencijuojami, o atliekant mokėjimus buvo paisoma įstatymų nuostatų. Visiems kreditoriams finansiniai įsipareigojimai buvo vykdomi proporcingai ir pagal abipusiškai nustatytus, sutartus terminus.
5.9. Apie žalą kreditoriams galima kalbėti tik tada, kai tampa aišku, kad bankroto procedūrų metu neįmanoma visiškai kompensuoti dėl prievolių neįvykdymo atsiradusios žalos. Bylos nagrinėjimo teisme metu bankroto administratorė buvo nurodžiusi, jog pirmos ir antros eilės kreditorių reikalavimai bus patenkinti visiškai, o trečios – iš dalies. Tačiau jau priėmus teismui nuosprendį paaiškėjo, kad, keliautojams kreipusis į administracinį teismą dėl žalos atlyginimo dėl valstybės netinkamai įgyvendintos keliautojų teisių apsaugos sistemos, faktiškai visi trečios eilės kreditorių reikalavimai bus patenkinti ir žalos dydis bus minimalus. Todėl akivaizdu, kad teismui priimant nuosprendį dalis įrodymų ir negalėjo būti įvertinti dėl objektyvių aplinkybių. Kol tęsiasi bankroto procesas, nėra nustatytas ir galutinis žalos dydis. Visi naujai paaiškėję duomenys buvo pateikti apeliacinės instancijos teismui, tačiau teismas jų nevertino. Bendrovės bankroto būsena atsirado dėl objektyvių priežasčių ir jokie tyčiniai kasatoriaus veiksmai to nelėmė. Be to, kasatorius teigia, kad jei jis nebūtų tikėjęs įmonės ateitimi, nebūtų įmonei skolinęs savo asmeninių lėšų ir nebūtų skatinęs kitų trečiųjų asmenų paskolinti bendrovei pinigų. Plėtojant bendrovės veiklą buvo tikimasi gerų rezultatų ir siekiama įsitvirtinti kelionių organizatorių rinkoje, tačiau nepasiteisinus objektyviai rizikai bendrovė tapo nemoki.
5.10. Teismai visus įrodymus dėl BK 209 straipsnio taikymo vertino abstrakčiai, vadovavosi tik prielaidomis, teikė prioritetą specialisto išvadai, kurioje tik preliminariai pateikti skaičiavimai dėl kelionių savikainos. Taip pat teismai nevertino specialisto nurodymo, jog nustatant kelionės savikainą trūko dokumentų. Pirmosios instancijos teismas analizavo tik keletą atvejų, kai kelionės buvo parduodamos už savikainą, tačiau kitų aplinkybių, kurios leidžia keliones parduoti už savikainą, nenagrinėjo. Taip pat teismas nekreipė dėmesio nei į kasatoriaus, nei į liudytojų verslo mechanizmo paaiškinimus dėl gaunamų pastovių nuolaidų viešbučiams, nebuvo įvertintos ir priimančių šalių gaunamos kompensacijos iš valstybinių institucijų įvykdžius planuotus skrydžius. Tai buvo išdėstyta ir apeliaciniame skunde, tačiau apeliacinės instancijos teismas šių argumentų nevertino ir dėl jų nutartyje nepasisakė.
5.11. Nagrinėjant bylą iš esmės turėjo būti vertinami G. K., kaip vadovo, priimti sprendimai bei jų apimtys, tačiau teismas tokių duomenų nevertino. Dalyvavimas versle visada yra susijęs su rizika, priimami sprendimai gali būti ir nuostolingi; bendrovės veikloje egzistuoja verslo ciklai, svyravimai, todėl versle negalima garantuoti nei nuolatinio ir stabilaus pelno, nei vien tik naudingų sandorių sudarymo, todėl jei įmonės valdymo organų nariai būtų asmeniškai atsakingi už kiekvieną nuostolius sukėlusį sprendimą, tai žlugdytų jų iniciatyvumą, versliškumą, ribotų veikimo laisvę bei prieštarautų vadovavimo bendrovei tikslams – plėtoti verslą. Todėl visi kasatoriaus veiksmai turėjo būti įvertinti, o jų (ne)teisėtumo vertinimas turėjo būti grindžiamas išsamia analize. Nustatydamas ar priimdamas verslo sprendimus kasatorius identifikavo rizikas pagal tikėtinos naudos ir galimos žalos bei jos atsiradimo tikimybės santykio įvertinimą, dėl to, tik vadovaujantis nurodytais kriterijais ir nepaneigus jo veikimo bona fide (atvirai, sąžiningai) geriausiais bendrovės interesais prezumpcijos, net ir verslo sprendimai, kurie visuomet vertinami jau ex post, sukėlę nuostolių, negali būti pripažįstami kaip jo, kaip bendrovės vadovo, veiksmų neteisėtumo faktas. Aplinkybių, kurios patvirtintų, kad priimant sprendimus buvo pažeisti įstatymų reikalavimai, bendrovės įstatai arba peržengiamos komercinės rizikos protingumo ribos, aiškiai aplaidžiai vykdoma ūkinė veikla, nebuvo nustatyta. Teismas visus kasatoriaus priimtus sprendimus kriminalizavo pažeisdamas vadovo imuniteto atsakomybės doktriną. Be to, tokią išvadą padarė ir dėl kelionių organizavimo rinkos specifikos ir sudėtingumo, tačiau kuo remdamasis teismas taip vertino, neaišku. Be kita ko, byloje nėra atlikta jokių analizių, kurios leistų daryti vienokį ar kitokį rinkos rizikos įvertinimą ir spręsti dėl verslo specifiškumo. Toks klausimas dėl rinkos rizikos vertinimo nebuvo suformuluotas ir specialistams, atlikusiems finansines analizes, kurie teisminio bylos nagrinėjimo metu taip pat pažymėjo, jog rinkos rizikos vertinimas nebuvo ir negalėjo būti atliktas, nes jie tokių vertinimų neatlieka. Taigi, teismas vadovavosi tik niekuo nepatvirtintomis preliminariomis prielaidomis.
5.12. Apeliaciniame skunde nuteistasis buvo nurodęs, kad pirmosios instancijos teismas savo sprendimą grindė iš esmės tik kaltinimui palankia įrodymų dalimi, o jam palankių argumentų neanalizavo ir nevertino, tačiau ir apeliacinės instancijos teismas tokio vertinimo neatliko, tik pažymėjo, kad jo kaltumas įrodytas ne tik teisme patikrintais įrodymais, bet ir kitais reikšmingais bylos duomenimis. Kokie kiti byloje esantys reikšmingi duomenys patvirtina kaltę, teismas taip pat nenurodė, taip pažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus.
5.13. Teismų išvados dėl kasatoriaus tyčios atliekant kaltinime nurodytus veiksmus yra prieštaringos, paremtos vien prielaidomis, todėl darytina išvada, kad jis tinkamai valdė įmonę ir jam negali būti inkriminuoti BK 208 straipsnio 1 dalis ir 209 straipsnis.
5.14. Palikus galioti skundžiamus teismų nuosprendžius, civilinio proceso tvarka sprendžiant ieškinį dėl įmonės bankroto pripažinimo, būtų vadovaujamasi prejudicinę galią turinčiais nuosprendžiais, nors baudžiamojoje byloje padarytos nepagrįstos išvados dėl nusikalstamos veikos požymio – sąmoningo blogo įmonės valdymo. Bankrutavusios UAB „F.“ bankroto byloje iki apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo civilinio proceso tvarka nebuvo reiškiami reikalavimai pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu. Bankroto administratorės pareikštame ieškinyje civilinėje byloje Nr. B2-1695-653/2019 vadovaujamasi pirmosios instancijos teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu ir jame padarytomis išvadomis (t. y. prejudiciniais faktais) dėl tariamai G. K. sąmoningų veiksmų blogai valdant įmonę. Taigi, vadovaujantis Lietuvos Respublikos įmonės bankroto įstatymo 23 straipsnio 7 dalimi, po įmonės likvidavimo kasatoriui tektų galimi padariniai dėl žalos kreditoriams, kurių reikalavimai bankroto byloje liko nepatenkinti, atlyginimo. Skirtingai nei civiliniame procese, šioje byloje jo veiksmai dėl įmonės valdymo vertinti formaliai, pripažįstant kaltintojo pateiktus argumentus, tačiau atmetant kasatorių teisinančius įrodymus dėl kelionių organizavimo veiklos specifikos, kainodaros, veiklos sezoniškumo, pajamų ciklų ir su tuo susijusios verslo rizikos. Teismai tinkamai nevertino kasatoriaus veiksmų, neatsižvelgė į teismų praktikoje suformuotą vadovo imuniteto atsakomybės doktriną. Svarbu tai, kad, civilinėje byloje nagrinėjant ieškinį dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, G. K. veiksmai būtų vertinami būtent pagal vadovo imuniteto atsakomybės doktriną. Taigi, susiklosto faktinė situacija, kai, civilinio proceso tvarka nagrinėjant ieškinį dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, išvada apie sąmoningai blogą įmonės valdymą būtų grindžiama skundžiamais nuosprendžiais (prejudiciniais faktais), nors baudžiamojoje byloje liko neįsigilinta ir neanalizuota kelionių organizavimo specifika ir šiai verslo rūšiai būdinga rizika.
5.15. Teismai, priimdami sprendimus dėl BK 223 straipsnio 1 dalies taikymo G. K., taip pat rėmėsi tik minėta neišsamia specialisto išvada, kiti byloje esantys įrodymai nebuvo vertinami arba nemotyvuotai atmesti. Teismai šioje byloje specialistų išvadoms suteikė išskirtinę reikšmę ir neįvertino bylos šalių iškeltų specialistų išvadų trūkumų, neaiškumų bei nepatikimumo. Ikiteisminio tyrimo metu G. K. buvo nurodęs, kad UAB „F.“ vedamos apskaitos kopija buvo perkelta į išorinį standųjį diską, tačiau tokį išorinį standųjį diską ikiteisminio tyrimo pareigūnai atsisakė paimti ir nurodė, jog tai neturės jokios įtakos atliekamam ikiteisminiam tyrimui; nebuvo mėginama ir iš standžiojo disko išgauti buhalterinės apskaitos duomenis. Šių aplinkybių nevertino nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismas, o tiesiog vadovaudamiesi specialisto išvadoje nurodytomis abejotinomis aplinkybėmis konstatavo, kad buvo pažeistos Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio 2 dalies ir 19 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatos. Taigi teismai vadovavosi tik prielaidomis ir nevisapusiškai ištyrė byloje esančius duomenis bei pažeidė BPK 20 straipsnio nuostatas. Abejonių specialisto išvados objektyvumu kelia ir tai, kad nagrinėjant bylą iš esmės kaip liudytoja apklausta bankroto administratorė I. P., atstovaujanti UAB „V.“, ne kartą nurodė ir pažymėjo, kad nebuvo jokių problemų nustatant įmonės kreditorius, UAB „F.“ įsipareigojimų dydžius, struktūrą, turimą turtą, o visi reikiami dokumentai buvo gauti iš ikiteisminį tyrimą atlikusios institucijos ir pagal gautus dokumentus buvo atkurti visi reikiami apskaitos registrai. Teismas priimdamas nuosprendį faktiškai rėmėsi tik vieninteliu kaltinančiu įrodymu, tačiau visiškai neanalizavo teisinančių įrodymų visumos.
5.16. Teismų ištirti įrodymai neleidžia daryti išvados, jog buvo nustatytos visos baudžiamojoje byloje įrodinėtinos aplinkybės, pagrindžiančios kasatoriaus kaltę, todėl teismų priimti procesiniai sprendimai paremti tik prielaidomis, o nesant pagrindžiančių faktinių aplinkybių visos aplinkybės turi būti aiškinamos kasatoriaus naudai. Teismai nagrinėjamoje byloje pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, procesiniuose sprendimuose suformuluotos išvados neparemtos išsamiu bylos aplinkybių nustatymu.
5.17. Kasatoriaus manymu, yra pagrindas šią bylą nagrinėti mišriai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus ir Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijai. Anksčiau nagrinėdami šią bylą teismai privalėjo vertinti bylos duomenis ne tik pagal baudžiamosios teisės nuostatas, tačiau vertinti aplinkybes ir civilinės teisės bei kitų įstatymų, nustatančių imperatyvą, apimtimi. Šioje baudžiamojoje byloje iš esmės civiliniai teisiniai santykiai dirbtinai kriminalizuoti, neteikiant reikšmės civilinės ir baudžiamosios teisės keliamiems reikalavimams bei suformuotai teismų praktikai. Todėl vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d., 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimais bei atsižvelgiant į kasaciniame skunde dėstomas problemas būtų tikslinga suformuoti mišrią teismo teisėjų kolegiją, kuri įvertintų tiek baudžiamosios, tiek ir civilinės teisės bei kitų teisės aktų taikymo problemas, kriterijus, aiškinimą, ir tokiu būdu būtų suformuotas precedentas, užtikrinantis visuomeninių santykių stabilumą bei darną.
6. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Gintautas Gudžiūnas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti. Prokuroras atsiliepime nurodo:
6.1. Pagal G. K. inkriminuotą kaltinimą pagal BK 208 straipsnio 1 dalį matyti, kad skolininko nesąžiningumą lėmė sau pačiam (G. K.) ir jo draugui, buvusiam bendrovės akcininkui A. L. 2014 m. lapkričio 11–14 d. išmokėtos šimtatūkstantinės pinigų sumos. Prioritetas buvo suteiktas šiems asmenims, nepaisant to, kad aviakompanijai reikėjo sumokėti už skrydį, kad turi skolinių įsipareigojimų daugiau nei 800 kreditorių, o skolų suma viršija 300 000 Lt. Pats G. K. pirmosios instancijos teismui patvirtino, kad nuolat stebėjo įmonės finansinę situaciją, žinojo ataskaitų ir balanso duomenis, kad trūksta apyvartinių lėšų, tačiau nesiėmė jokių veiksmų situacijai pagerinti, priešingai, žinodamas apie itin sunkią įmonės finansinę padėtį ir tikėtiną bankrotą, sau ir draugui išmokėjo didžiules pinigų sumas, taip kitiems kreditoriams padarydamas didžiulę žalą. Toks pinigų išmokėjimas nebuvo susijęs su įmonės interesais siekiant pagerinti ar atgaivinti jos finansinę būklę arba apsaugoti kitų kreditorių interesus, priešingai – tai buvo susiję su savo ir bičiulio asmeninių interesų tenkinimu suprantant, kad nėra galimybės patenkinti visų kreditorių reikalavimų ir kad tokiais veiksmais bus padaryta žala kitiems kreditoriams, sąmoningai leidžiant tokiems padariniams atsirasti.
6.2. Baudžiamajame įstatyme nėra pateiktas įmonės nemokumo, sunkios ekonominės padėties, akivaizdaus gresiančio bankroto požymių turinys, tačiau šių požymių turinys gali būti atskleistas pasitelkiant kitus įstatymus, konkrečiai – Įmonių bankroto įstatymą. Šio įstatymo 2 straipsnio 8 dalyje nurodyta, kad įmonės nemokumu pripažįstama tokia įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ar paslaugų, kt.) ir pradelsti įsipareigojimai viršija balanse įrašyto turto vertę. Pažymėtina, kad bankroto grėsmė suprantama kaip didelė tikimybė, kad dėl įmonės nemokumo ar sunkios finansinės padėties bus pradėtos bankroto procedūros. Taigi teismas, įvertindamas specialisto išvados duomenis, pagrįstai konstatavo, kad bendrovės „F.“ finansinė padėtis nuo 2014 m. liepos 1 d. buvo sunki, o 2014 m. lapkričio 14 d. ji buvo nemoki. Apie tai, kad įmonė šią dieną tapo nemoki, kasatorius puikiai suprato, nes būtent tą dieną pranešė Valstybiniam turizmo departamentui apie veiklos sustabdymą dėl apyvartinių lėšų trūkumo. Nors įmonė tapo nemoki ir todėl iškilo bankroto grėsmė, G. K. sau ir bičiuliui A. L. tą pačią dieną išmokėjo dideles pinigų sumas, taip sąmoningai sumenkindamas galimybes kitiems kreditoriams atgauti skolas. Primintina ir tai, kad apie sunkią įmonės finansinę padėtį iki 2014 m. lapkričio mėnesio kasatorius irgi žinojo. Pasak liudytojos D. K., nerimą jai sukėlė situacija, kai buvo sudarytas 2014 m. rugpjūčio mėnesio balansas ir ji pamatė, kad nėra pelno ir netgi veikiama nuostolingai, parodė, kad apie tai buvo informuotas įmonės vadovas.
6.3. Taigi teismas teisingai įvardijo įmonės nemokumo ir bankroto grėsmės atsiradimo momentą, šiuos veiksnius pagrįstai susiejo su lėšų išmokėjimu, tokias operacijas po įmonės veiklos nutraukimo teisingai įvardydamas kaip neteisėtas, ir padarė teisingas išvadas dėl veiksmų kriminalizavimo. Pagal pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus ir jų pagrindu nustatytas faktines aplinkybes, G. K. veiksmai pagrįstai įvardyti kaip skolininko nesąžiningumas ir teisingai kvalifikuoti pagal BK 208 straipsnio 1 dalį. Ta aplinkybė, kad 2014 m. antrąjį pusmetį bendrovė vykdė turizmo veiklą, nors ir nuostolingai, kad vykdė tam tikrus atsiskaitymus ir turėjo pakankamą keleivių draudimą, kad dėl kreditoriams padarytos žalos tam tikra dalimi atsakinga ir valstybė, nepanaikina kasatoriaus baudžiamumo pagal BK 208 straipsnį.
6.4. Nors kasatorius neigia savo kaltę padarius BK 209 straipsnyje nustatytą veiką, teismai teisingai nurodė, kad byloje nustatytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog atitinkamus padarinius lėmė kasatoriaus veiksmai, kurie gali būti vertinami kaip atitinkantys blogo įmonės valdymo BK 209 straipsnio prasme sampratą, būtent sąmoningai atliktos kaltininko itin rizikingos operacijos ir sprendimai.
6.5. Kasatorius teigia, kad įmonės kainodara buvo dinaminė, kad buvo gaunamos geros nuolaidos viešbučiams, kompensacijos skrydžiams, o teismai tokių aplinkybių nevertino, tačiau šie kasatoriaus nurodyti veiksniai neturėjo lemiamos įtakos įmonės veiklos rezultatams. Kaip matyti iš bylos medžiagos, nepriklausomai nuo nurodytų aplinkybių, bendrovės veikla tiriamuoju laikotarpiu tik blogėjo, apie tokias tendencijas G. K. žinojo, tačiau nesiėmė jokių veiksmų situacijai gelbėti – nekėlė pardavimų kainos, neperžiūrėjo įstatinio kapitalo, nesikreipė į kredito įstaigas dėl ilgalaikio kredito suteikimo ir pan., o ištikus įmonę finansų krizei, sąmoningai leido bankrotui kilti. Tokiu būdu įmonė bankrutavo ne dėl objektyvių išorinių veiksnių (pasaulinės ekonominės krizės), o dėl kasatoriaus nepamatuotos rizikos ir blogo ūkininkavimo. Todėl G. K. veiksmuose yra tiek objektyvieji (sąmoningai blogas valdymas), tiek ir subjektyvieji (netiesioginė tyčia) BK 209 straipsnyje nustatytos veikos požymiai, tiek ir priežastiniu ryšiu susiję veikos padariniai (bankrotas).
6.6. Kasatoriaus teiginiai, kad turėjo būti atliktas visų jo sprendimų išsamus vertinimas ir rinkos rizikos vertinimas, niekuo nepagrįsti. Sprendimų ekspertizė tokio pobūdžio bylose neatliekama, nes nėra ginčo dėl konkrečių sprendimų teisėtumo. Rinkos rizikos analizės taip pat jokie specialistai neatlieka, todėl toks kasatoriaus reikalavimas yra perteklinis. Šiuo atveju pagrįstai buvo remtasi specialistų išvada apie įmonės finansų būklę ir veiklos rezultatus, o ištirti finansiniai dokumentai ir lėmė išvadą įmonės nemokumą ir to priežastis. Taigi remiantis teismuose ištirtais bylos duomenimis ir atliktu išsamiu tokių duomenų vertinimu padarytos teisingos išvados dėl inkriminuotos nusikalstamos veikos buvimo.
6.7. Priešingai, nei nurodo kasatorius, jam inkriminuota veika pagal BK 223 straipsnio 1 dalį įrodyta. Teismai, priimdami sprendimus, rėmėsi būtent specialisto išvada, kuri nagrinėjamu klausimu visiškai konkreti ir išsami. Byloje nustatyta, kad G. K. vadovavimo įmonei laikotarpiu ne tik nenustatė tinkamos apskaitos dokumentų išsaugojimo tvarkos, bet ir kaip vadovas neužtikrino, kad būtų pildomi privalomi apskaitos registrai, dėl to kilo atitinkami padariniai.
6.8. Nors kasatorius abejoja specialisto išvados teisingumu, nurodo, kad apskaitos kopija buvo perkelta į išorinį standųjį diską, kurio ikiteisminio tyrimo pareigūnai netyrė, tačiau toks aiškinimas nepagrįstas, kadangi tiek kompiuteris, tiek minėtas diskas sugadinti ir informacija neprieinama. Kita vertus, apskaitos dubliavimas perkeliant ją į standųjį diską nepaneigia fakto, kad apskaitos dokumentų išsaugojimo tvarka nebuvo nustatyta, o nesant tvarkos dokumentai ir nebuvo saugomi.
6.9. Nesutiktina ir su kasatoriaus teiginiu, kad bankroto administratorė pagal iš tyrimo gautus institucijos dokumentus visiškai atkūrė atitinkamus registrus, – tai prieštarauja liudytojos I. P. paaiškinimams. Iš specialisčių paaiškinimų matyti, kad apskaita buvo vedama netinkamai, pagrindiniai apskaitos registrai nebuvo vedami apskritai, todėl ir neišsaugoti, o dėl padarytų apskaitos tvarkos pažeidimų negalima nustatyti įmonės turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.
6.10. Teismai pagrįstai vadovavosi specialisto išvada ir specialisčių paaiškinimais, kuriems neprieštarauja ir bankroto administratorės paaiškinimai, ir atsižvelgdami į tokių duomenų visumą padarė teisingas išvadas dėl atsakomybės taikymo. Už tinkamą apskaitos organizavimą ir dokumentų išsaugojimą atsakingas įmonės vadovas, t. y. G. K., todėl jam pagrįstai inkriminuotas BK 223 straipsnis.
6.11. Teismai nagrinėjamoje byloje nepažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų. Teismų procesiniuose sprendimuose suformuluotos išvados paremtos išsamiu bylos aplinkybių išnagrinėjimu, o pateikti motyvai dėl įrodymų vertinimo nekelia abejonių. Baudžiamosios normos taip pat pritaikytos tinkamai, todėl naikinti ginčijamų sprendimų kasacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo.
III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
7. Nuteistojo G. K. kasacinis skundas atmestinas.
Dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 208 straipsnio 1 dalį
8. BK XXXI skyriuje nurodytomis nusikalstamomis veikomis yra kėsinamasi į įstatymais ir kitais teisės aktais nustatytą Lietuvos Respublikos verslo tvarką ir ekonomiką.
9. Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmens ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos sąvoka yra plati: ji suponuoja, inter alia (be kita ko), asmens teisę laisvai pasirinkti darbą bei verslą (užsiėmimą), teisę pasirinkti gyvenamąją vietą, sutarties sudarymo laisvę, sąžiningos konkurencijos laisvę ir kt. Taip pat Konstitucinis Teismas yra pabrėžęs, kad ūkinės veiklos laisvė nėra absoliuti, asmuo ja naudojasi laikydamasis tam tikrų teisės aktuose nustatytų privalomų reikalavimų, apribojimų (Konstitucinio Teismo 1995 m. balandžio 20 d., 2000 m. spalio 18 d., 2002 m. kovo 14 d., 2002 m. balandžio 9 d. nutarimai).
10. BK 208 straipsnio 1 dalyje nustatyta atsakomybė tam, kas dėl savo sunkios ekonominės padėties ar nemokumo, kai akivaizdžiai grėsė bankrotas, neturėdamas galimybės patenkinti visų kreditorių reikalavimų, patenkino tik vieno ar keleto iš jų reikalavimus arba užtikrino vieno ar kelių kreditorių reikalavimus ir dėl to padarė turtinės žalos likusiems kreditoriams. Šios veikos būtini objektyvieji požymiai: 1) sunki įmonės ekonominė padėtis arba nemokumas, kai akivaizdžiai gresia bankrotas; 2) neturėjimas galimybės patenkinti visų kreditorių reikalavimų. Nusikalstamos pasekmės – turtinė žala ir (ar) negautos pajamos kreditoriams, kurių reikalavimai nebuvo patenkinti. Be to, turi būti nustatytas priežastinis ryšys tarp pasirinkto kreditoriaus (kreditorių) reikalavimų patenkinimo ir atsiradusios turtinės žalos likusiems kreditoriams.
11. Objektyviai BK 208 straipsnio 1 dalyje nustatytas nusikaltimas pasireiškia vieno ar keleto kreditorių reikalavimų patenkinimu ar šių reikalavimų užtikrinimu, neturint galimybės patenkinti visų kreditorių reikalavimų. Kvalifikuojant kaltininko veiką pagal šio straipsnio 1 dalį kaip skolininko nesąžiningumą, reikia nustatyti, kad minėti veiksmai yra padaryti, kai yra atitinkama – sunki – bendrovės ar kito ūkio subjekto ekonominė padėtis ar jie yra nemokūs ir dėl to jiems akivaizdžiai gresia bankrotas. Būtinasis šio nusikaltimo požymis yra turtinės žalos, o įvertinus ir BK 205 straipsnyje, 206 straipsnio 2 dalyje, 209, 211 straipsniuose nustatytą teisinį reglamentavimą – paprastai didelės (viršijančios 150 MGL) turtinės žalos, padarymas kreditoriams (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-181-895/2015). Sprendžiant, ar skolininko nesąžiningumas laikytinas nusikaltimu ar tik civiliniu deliktu, turi būti įvertina objektyviųjų ir subjektyviųjų šios veikos požymių, nuo kurių priklauso veikos pavojingumo laipsnis ir pobūdis, visuma. Būtent žalos dydis yra vienas kriterijų, pagal kurį skolininko nesąžiningumas kaip nusikaltimas (BK 208 straipsnio 1 dalis) gali būti atribojamas nuo civilinio delikto, be to, atribojant skolininko nesąžiningumo pavojingumą, kartu ir šią veiką kaip nusikaltimą nuo civilinio delikto, itin didelę reikšmę turi subjektyvieji jos požymiai. BK 208 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas nusikaltimas yra tyčinis – padaromas arba tiesiogine, arba netiesiogine tyčia.
12. BPK 320 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Ši nuostata ne tik apibrėžia bylos apeliacinio nagrinėjimo ribas, bet ir nustato imperatyvą patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Ši nuostata neįtvirtina reikalavimo patikrinti absoliučiai visus skundo argumentus, tačiau skundo argumentai, kurie susiję su tinkamu veikos kvalifikavimu, procesinių teisių užtikrinimu, bylos duomenų pripažinimu įrodymais ir teisingu jų vertinimu, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka turi būti išnagrinėjami ir dėl jų sprendime turi būti išdėstytos motyvuotos išvados.
13. Kai kurie teiginiai kasaciniame skunde išdėstyti deklaratyviai, nepagrindžiant konkrečiomis bylos aplinkybėmis bei įrodymais, teigiant, kad teismai nepagrįstai rėmėsi specialisto išvada, vadovavosi tik prielaidomis, išvedžiojimais ir abejonėmis, o ne byloje esančiais duomenimis. Tokie teiginiai plačiau nenagrinėtini, nes nėra suformuluoti argumentai, pagrindžiantys esminių baudžiamojo proceso pažeidimų padarymą.
14. Nesutiktina, kad, A. L. neapklausus teisme, kasatorius negalėjo užduoti klausimų, susijusių su suteiktomis paskolomis bendrovei, – taip buvo apribotos pastarojo procesinės teisės į tinkamą gynybą, nes pats nuteistasis, kuris naudojosi ir advokato pagalba, tokio prašymo bylos nagrinėjimo metu apeliacinės instancijos teisme nepareiškė.
15. Nesutiktina taip pat ir su kasacinio skundo teiginiais, jog nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme nenustatytas UAB „F.“ nemokumo momentas ir nesant objektyvių duomenų teismai kriminalizavo visus kasatoriaus veiksmus, atliktus laikotarpiu nuo 2014 m. liepos 1 d. iki 2014 m. lapkričio 14 d.
16. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėdamas bylą pagrįstai atmetė tokius apeliacinio skundo teiginius nurodydamas, jog bylos nagrinėjimo metu buvo diferencijuotos įmonės išlaidos, atskiriant tas, kurios buvo būtinos įmonės veiklai užtikrinti, – atlyginimams, biuro veiklai ir kt. verslo organizavimo poreikiams. Kartu nutartyje teisingai pažymėta, kad apeliacinės instancijos teismo posėdyje G. K. gynėjo pateikti dokumentai nepaneigia bylos proceso metu ištirtais įrodymais nustatytų faktinių aplinkybių, kad G. K., vykdydamas UAB „F.“ direktoriaus pareigas, žinodamas, kad, 2014 m. sausio 1 d. – 2014 m. lapkričio 14 d. UAB „F.“ pelno (nuostolių) ataskaitos duomenimis, bendrovės grynasis nuostolis sudaro 3 984 675 Lt (1 154 041 Eur) ir kad pagal 2014 m. lapkričio 14 d. bendrovės balanso duomenis įmonė yra nemoki, kad bendrovė dėl sunkios ekonominės padėties neturės galimybių patenkinti visų įmonės kreditorių reikalavimų, kai akivaizdžiai grėsė bankrotas, jau po paskelbimo apie UAB „F.“ nemokumą ir veiklos sustabdymą 2014 m. lapkričio 11 d. ir 2014 m. lapkričio 14 d. įmonės vardu išmokėjo sau pagal bendrovei suteiktas paskolos sutartis 256 761,63 Lt (74 363,31 Eur) sumą, 2014 m. lapkričio 14 d. pavedimu pagal paskolos sutartį grąžino A. L. 100 000 Lt (28 962 Eur) sumą.
17. Baudžiamajame įstatyme nėra pateiktas įmonės nemokumo, sunkios ekonominės padėties, akivaizdaus gresiančio bankroto požymių turinys, tačiau šių požymių turinys atskleidžiamas remiantis kitais įstatymais, pateikiančiais kriterijus, pagal kuriuos konstatuojama įmonės nemokumo, sunkios ekonominės padėties, akivaizdaus gresiančio bankroto būsena, konkrečiai Įmonių bankroto įstatymu. Šio įstatymo 2 straipsnio 8 dalyje nurodyta, kad įmonės nemokumu pripažįstama tokia įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ar paslaugų, kt.) ir pradelsti įsipareigojimai viršija balanse įrašyto turto vertę. Pažymėtina, kad bankroto grėsmė suprantama kaip didelė tikimybė, kad dėl įmonės nemokumo ar sunkios finansinės padėties bus pradėtos bankroto procedūros.
18. Apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas žalos dydį ir įmonės nemokumo būseną, pagrįstai rėmėsi ne tik specialisto išvada bei paaiškinimais dėl įmonės veiklos finansinių rodiklių, bet ir bankroto administratorės atstovės teismui pateiktais duomenimis ir paaiškinimais, kad, iš įmonės lėšų patenkinus pirmosios eilės kreditorių reikalavimus bei iš dalies antrosios, nėra galimybės patenkinti kitų reikalavimų dėl 1 395 060,09 Eur sumos (paslaugų teikėjams – 708 371,64 Eur ir turistams – 686 688,45 Eur). Tai tik patvirtina, kad nusikalstamais G. K. veiksmais kreditoriams buvo padaryta didelė turtinė žala.
19. Apeliacinės instancijos teismas ne tik įvertino objektyviuosius nusikalstamos veikos požymius, bet ir išdėstė argumentus, kuriais remdamasis pagrindė G. K. kaltę padarius BK 208 straipsnyje nustatytą veiką.
20. Ar padarytos veikos pavojingumas yra pakankamas, kad ji būtų pripažinta nusikalstama veika, ar ji pagal savo pavojingumą laikytina mažiau pavojingu teisės pažeidimu (pvz., administraciniu nusižengimu, civiliniu deliktu), sprendžiama atsižvelgus ne tik į padarytos žalos dydį, bet ir į subjektyviuosius veikos požymius. Teismų praktikoje išaiškinta, kad BK 208 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta norma negali būti taikoma automatiškai dėl kiekvieno fakto, kai akivaizdžiai gresiant bankrotui ir neturint galimybės patenkinti visų kreditorių reikalavimų patenkinamas tik vieno (keleto) iš jų reikalavimas, taip padarant turtinę žalą likusiems kreditoriams, nes šiuo atveju kreditorių teisėtų interesų užtikrinimas esant skolininko nesąžiningumui pirmiausia yra ne baudžiamosios teisės, bet civilinės teisės normų uždavinys. Sprendžiant, ar skolininko nesąžiningumas laikytinas nusikaltimu ar tik civiliniu deliktu, turi būti įvertina objektyviųjų ir subjektyviųjų šios veikos požymių, nuo kurių priklauso veikos pavojingumo laipsnis ir pobūdis, visuma. Subjektyvusis požymis – kaltė šioje veikoje gali pasireikšti tiesiogine ar netiesiogine tyčia. Esant tiesioginei tyčiai įmonės vadovas supranta, kad įmonės ekonominė padėtis yra sunki arba įmonė nemoki, kai šiai akivaizdžiai gresia bankrotas, ir tai, jog sąmoningai patenkina vieno ar kelių kreditorių reikalavimus, numato, kad dėl to kiti kreditoriai patirs ar gali patirti žalos, ir to nori. Esant netiesioginei tyčiai įmonės vadovas nenori, kad dėl jo neteisėtų veiksmų atsirastų žala kitiems kreditoriams, bet sąmoningai leidžia jai kilti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-450/2009, 2K-553/2013). Kaltininkas, tenkindamas (užtikrindamas) vieno ar kelių kreditorių reikalavimus, suvokia, kad bendrovei akivaizdžiai gresia bankrotas ir kad nėra galimybės patenkinti visų kreditorių reikalavimų, taip pat suvokia, kad tenkinant (užtikrinant) šių kreditorių reikalavimus bus padaryta turtinė žala likusiems kreditoriams, ir nori šios žalos (tiesioginė tyčia) ar sąmoningai jai leidžia atsirasti (netiesioginė tyčia).
21. Nesutiktina su kasacinio skundo teiginiu, kad, esant faktiniam nemokumui, bet dar nesant iškeltos bankroto bylos, įprastai skolininko sudarytas sandoris, kuriuo tenkinamas vieno ar kelių kreditorių reikalavimas, nors ir yra suėjęs prievolių vykdymo kitiems kreditoriams terminas, įstatymų leidžiamas net ir esant neįvykdytų įsipareigojimų kitiems kreditoriams, nes paskolos grąžinimas A. L. ir G. K. išsimokant sau, atsižvelgiant į bendrovės kritinę finansinę situaciją, nebuvo susijęs su bendrovės esminių ir būtiniausių veiklos tęstinumą užtikrinančių poreikių tenkinimu. Toks sprendimas tik pagreitino įmonės bankrotą bei sumažino galimybes proporcingai patenkinti kitų kreditorių turtinius reikalavimus.
22. Apeliacinės instancijos teismas teisingai įvertino tai, kad tiek G. K., vienintelis UAB „F.“ akcijų turėtojas ir bendrovės direktorius, tiek ir A. L., buvęs UAB „F.“ 35 akcijų turėtojas, kurio siūlymu G. K. paskirtas UAB „F.“ direktoriumi, akivaizdžiai žinojo apie sunkią UAB „F.“ finansinę būklę. Ir pats G. K. neneigia, kad bendrovės finansinė būklė jam buvo žinoma. Tai, kad jis nesiėmė jokių veiksmų, kad stabilizuotų blogėjančią įmonės finansinę būseną ir padarytų veiksmingesnę likusių kreditorių interesų apsaugą, patvirtina G. K. prioritetinis veiksmas 2014 m. lapkričio 14 d. ne padengti įsiskolinimą oro linijoms, bet išmokėti A. L. 100 000 Lt sumą, o 2014 m. lapkričio 11 ir 14 dienomis išmokėti ir sau (G. K.) 256 761,63 Lt sumą (iš jų – 2014 m. lapkričio 11 d. 103 584 Lt suma), iš nurodytos sumos – 35 177,63 Lt grynaisiais iš kasos ir 221 584 Lt iš banko sąskaitų. Tai yra G. K., nesiimdamas jokių veiksmų, kad pagerintų ar stabilizuotų nuo 2015 m. liepos mėn. blogėjančią UAB „F.“ finansinę padėtį, suvokdamas, jog dėl to gali kilti įmonės bankrotas ir kreditoriams bus sudėtinga šias lėšas atgauti, tenkindamas tik savo ir savo draugo A. L. kaip kreditorių reikalavimus, kartu apsunkindamas likusių UAB „F.“ kreditorių – 851 – reikalavimo teisę į apmokėtų, tačiau nesuteiktų paslaugų atlyginimą, tokiais savo veiksmais padarė jiems didelę – 356 761,63 Lt (103 325,31 Eur) dydžio turtinę žalą.
23. Kasaciniame skunde neteisingai interpretuojamas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas, jog dėl kreditorių (keliautojų) patirtos žalos yra atsakinga Lietuvos valstybė, kuri netinkamai įgyvendino Europos Sąjungos teisės aktų reikalavimus ir neužtikrino valstybinio reguliavimo keliautojų (kreditorių) teisių apsaugos srityje, dėl ko keliautojai (kreditoriai) patyrė žalą, nes valstybės atsakomybė yra susijusi ne su materialinės – finansinės žalos padarymu kreditoriams, o organizacinė – dėl nepakankamos UAB „F.“ turizmo verslo kontrolės ir vartotojų interesų apsaugos priemonių įgyvendinimo. Todėl G. K. veika teisingai kvalifikuota pagal BK 208 straipsnio 1 dalį.
Dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 209 straipsnį
24. Pagal BK 209 straipsnį atsako tas, kas sąmoningai blogai valdydamas įmonę nulėmė jos bankrotą ir dėl to buvo padaryta didelė turtinė žala kreditoriams. Šiuo nusikaltimu yra pažeidžiami sąžiningo ir atsakingo verslo principai, dėl ko nukenčia įmonės darbuotojų, kreditorių materialiniai ir socialiniai interesai bei valstybės nustatyta verslo tvarka.
25. BK
26. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėdamas nuteistojo skundą dėl nuteisimo pagal BK 209 straipsnį išsamiai išnagrinėjo bylos aplinkybes, kurios yra reikšmingos nustatant nusikalstamos veikos, nurodytos BK 209 straipsnyje, požymius, ir bylos proceso metu išnagrinėtais įrodymais pagrindė šių požymių turinį.
27. Vertinant kasacinio skundo argumentus dėl nuteisimo pagal BK 209 straipsnį pažymėtina, kad sprendžiant dėl to, ar G. K. veikoje yra nusikalstamo bankroto (BK 209 straipsnis) objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių (blogas įmonės valdymas, nulėmęs jos bankrotą, didelė turtinė žala kreditoriams, tyčia), turi būti vertinama teismų nustatytų minėtų faktinių aplinkybių visuma ir jų tarpusavio sąsaja, o ne kiekviena iš šių aplinkybių atskirai nuo kitų aplinkybių.
28. Apeliacinės instancijos teismas įvertino G. K. parodymus dėl jo verslo strategijos, situacijos, kuri susiklostė 2014 m. rugsėjo–lapkričio mėnesiais, taip pat jo teiginius, kad pasirinko partnerius, kurie platino jų keliones ir neatsiskaitė su jais laiku, tai būtų apie 200 000 Lt suma, tai būtent tokia suma, kurios trūko ir dėl ko nutrūko veikla, su partnere UAB „C. M.“ derybos neįvyko, todėl nebuvo pinigų skrydžiams. Šiuos teiginius apeliacinės instancijos teismas pagrįstai atmetė pasiremdamas UAB „C. M.“ komercijos direktorės liudytojos A. P. parodymais, specialisto išvada, kurioje nustatyta, kad įvertinus tyrimo metu pateiktus duomenis dėl 2014 m. liepos–spalio mėnesių tarpusavio atsiskaitymų konstatuota, jog UAB „C. M. LT“ neturėjo įsiskolinimų įmonei UAB „F.“, kaip tik turėjo nuolatinę beveik 200 000 Lt permoką, tai patvirtina taip pat ir bankroto administratorės atstovės teisiamajame posėdyje pateiktos sutartys su UAB „C. M.“ sąlygos.
29. Apeliacinės instancijos teismas padarė bylos duomenimis pagrįstą išvadą, jog G. K., siekdamas įsitvirtinti kelionių organizavimo oro linijomis verslo rinkoje, vykdė verslo galimybėmis ir finansine logika nepagrįstą verslo modelį, 2014 m. liepos 1 d. – 2014 m. lapkričio 14 d. laikotarpiu nutarė didinti bendrovės paslaugų pardavimą mažesnėmis kainomis nei teikiamų paslaugų savikaina, neturėdamas tam apyvartinių lėšų, avansinius mokėjimus oro linijoms padengdamas lėšomis, gautomis iš savo paties (G. K.) ir kitų fizinių asmenų trumpalaikių paskolų. Tokia verslo strategija negali būti laikoma verslo rizikos atveju, nes verslo rizika yra pasvertas sąnaudų ir numatomų pajamų balansas. Trumpuoju verslo plėtros laikotarpiu galimas atvejis, kai sąnaudos viršija pajamas, tačiau ilgesniuoju laikotarpiu toks verslo modelis lemia verslo žlugimą. Bylos duomenys patvirtina, jog iš esmės visu UAB „F.“ vykdomos veiklos laikotarpiu paslaugos buvo pardavinėjamos pigiau nei jų įsigijimo savikaina, nes jau nuo 2014 m. balandžio 25 d. UAB „F.“ pradėjo skolintis apyvartines lėšas iš fizinių asmenų. Buvo sudarytos paskolos sutartys bei pasirašyti vekseliai. Pagrindiniai paskolų teikėjai buvo pats G. K., jo sugyventinė ir buvusi UAB „F.“ direktorė L. L., buvęs UAB „F.“ akcininkas A. L. ir šio sutuoktinė I. L., bendrovės darbuotojai (I. A., M. V.).
30. Atmestini kasacinio skundo teiginiai, jog, neįvertinus turizmo verslo rinkos rizikos laipsnio, negalėjo būti vertinami šiuo aspektu ir G. K. veiksmai. Baudžiamoji atsakomybė yra nustatoma ne pagal verslo rūšių makroekonominius rizikos laipsnius, o pagal konkrečius asmens veiksmus tam tikromis aplinkybėmis. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai šiomis aplinkybėmis ir rėmėsi nustatydami G. K. atsakomybės pagrindus. Be viso to, pažymėtina, jog 2014 m. nebuvo ekonominės krizės ar kitų išskirtinių turizmo rinkai įtakos turinčių veiksnių, kuriuos teismai turėtų atskirai tirti aiškindamiesi šios bylos aplinkybes.
31. Remdamasis visomis šiomis bylos proceso metu nustatytomis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad G. K., vykdydamas stambaus masto verslo projektą, į kurį įtraukiamos ne tik jo paties, bet ir kreditorių bei kitų asmenų lėšos ir pateikiamos paslaugos, suvokdamas, kad tokio verslo plėtrai galioja didesni atidumo ir rūpestingumo standartai, kas reiškia, kad jis prisiima atsakomybę ir privalo protingai pamatuoti verslo galimybes bei riziką, akivaizdžiai suvokdamas, kad priima UAB „F.“ nuostolingus sprendimus, savo veiksmus grindė niekuo neparemta verslo logika ir ėmėsi avantiūristiškų veiksmų bendrovės veikloje. G. K. tyčinius veiksmus blogai valdant įmonę patvirtina ne tik pirmiau paminėti jo veiksmai, bet ir jo sprendimas sunkiausiu įmonės veiklos periodu, būtent 2014 m. lapkričio 11 d. ir 14 d., sau išmokėti (susigrąžinti) pagal paskolos sutartis 256 761,63 Lt sumą, iš jų 35 177,63 Lt grynaisiais iš kasos, 221 584 Lt iš banko sąskaitų, bei 2014 m. lapkričio 14 d. banko pavedimu A. L. pagal paskolos sutartį pervesti 100 000 Lt.
32. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog teismai, ištyrę ir įvertinę byloje esančius įrodymus, teisingai nustatė ne tik objektyviuosius veikos požymius (sąmoningai blogas įmonės valdymas), jos padarinius (bankrotas, didelė žala kreditoriams) ir priežastinio ryšio požymius, bet ir subjektyviuosius šios veikos požymius. Remdamiesi bylos proceso metu ištirtais įrodymais bei išdėstytais argumentais, teismai padarė pagrįstą išvadą, kad G. K. nusikaltimą, nurodytą BK 209 straipsnyje, padarė veikdamas netiesiogine tyčia, tai yra jis suprato, kad blogai valdo įmonę, numatė bankroto ir žalos kreditoriams atsiradimo galimybę, ir nors šių padarinių nesiekė, bet sąmoningai leido jiems kilti.
33. Kasaciniame skunde išdėstyti argumentai dėl šioje byloje pagal BK 209 straipsnio požymius nustatytų teisinių faktų prejudicinės reikšmės civilinio proceso tvarka nagrinėjant bylą dėl įmonės bankroto pripažinimo nėra bylos kasacinio nagrinėjimo dalykas, nes baudžiamasis procesas vyksta pagal BPK nurodytus reikalavimus, nustatant konkrečių nusikalstamų veikų požymius ir atsakomybės pagrindus bei sąlygas. Tai yra savarankiškas procesas ir jis neturi būti tapatinamas ar derinamas su bankroto bylos nagrinėjimu civilinio proceso tvarka.
Dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 223 straipsnio 1 dalį
34. BK 223 straipsnio 1 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė už šių atskirų veikų padarymą: 1) buhalterinės apskaitos netvarkymą; 2) aplaidų buhalterinės apskaitos tvarkymą; 3) buhalterinės apskaitos dokumentų nesaugojimą, kai jos sukelia šiame BK straipsnyje nustatytus padarinius. Buhalterinės apskaitos netvarkymas arba buhalterinės apskaitos dokumentų nesaugojimas gali būti padaromos ir tyčia, ir dėl neatsargumo, o aplaidus buhalterinės apskaitos tvarkymas – tik neatsargiai.
35. BK
36. Pagal BK 223 straipsnį atsako asmenys, atsakingi už buhalterinės apskaitos tvarkymą: 1) vyriausiasis buhalteris (buhalteris) – tais atvejais, kai ūkio subjektas turi savarankišką apskaitos tarnybą; 2) buhalterinių ir audito, konsultacinių įmonių specialistai – tais atvejais, kai ūkio subjekto buhalterinė apskaita tvarkoma pagal sutartis su tomis buhalterinėmis, audito ar konsultacinėmis įmonėmis; 3) verslo subjekto vadovas – už buhalterinės apskaitos dokumentų neišsaugojimą nustatytą laiką.
37. Veikoje, kuri teismo nuosprendžiu pripažinta įrodyta, G. K. laikotarpiu nuo 2013 m. gruodžio 16 d. iki 2015 m. vasario 24 d. eidamas UAB „F.“ direktoriaus pareigas, pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas būdamas atsakingas už bendrovės buhalterinės apskaitos organizavimą ir už apskaitos dokumentų ir apskaitos registrų išsaugojimą, pažeisdamas šio įstatymo 19 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, kurios nustato, kad apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai iki finansinės atskaitomybės patvirtinimo saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, o patvirtinus finansines ataskaitas, apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, laikantis Archyvų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytų dokumentų saugojimo terminų, taip pat Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių 9 punkto reikalavimą, laikotarpiu nuo 2013 m. gruodžio 16 d. iki 2014 m. lapkričio 14 d. nenustatė tinkamos apskaitos dokumentų išsaugojimo tvarkos, neužtikrino, kad būtų pildomi ir išsaugomi privalomi apskaitos registrai: didžioji knyga, kasos knyga, atskaitingų asmenų avanso apyskaita, pirkimų ir pardavimų registrai, dėl ko UAB „F.“ neišsaugojo minėtų dokumentų ir apskaitos registrų, todėl negalima tinkamai ir objektyviai patikrinti ir nustatyti, ar visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai buvo apskaityti UAB „F.“ apskaitoje, tai yra būtent dėl G. K. pažeistų šių teisės aktų nuostatų iš dalies negalima buvo nustatyti UAB „F.“ turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros, buvusių laikotarpiu nuo 2013 m. gruodžio 16 d. iki 2014 m. lapkričio 14 d.
38. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad, pagal teismų praktiką, buhalterinės apskaitos organizavimas ir buhalterinės apskaitos tvarkymas nėra tapačios sąvokos (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-41/2012). Įmonės vadovas yra atsakingas už buhalterinės apskaitos organizavimą, o ne tvarkymą. Pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio 1 dalį ūkio subjekto vadovas atsakingas už tai, kad įmonėje būtų vedama buhalterinė apskaita, taip pat ir už dokumentų ir apskaitos registrų išsaugojimą. Realizuoti šią atsakomybę jis paprastai privalo priimdamas įsakymą dėl įmonės buhalterinės apskaitos organizavimo įmonėje bei apskaitos dokumentų išsaugojimo. Tačiau jei tokia pareiga atlikta nekokybiškai, aiškiai ignoruojant teisės aktus ir sukelia BK 223 straipsnio 1 dalyje nustatytus padarinius, tokiais atvejais pripažįstamas aplaidus teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos organizavimas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-237-489/2015).
39. Teismai išsamiai išnagrinėjo bylos aplinkybes ir remdamiesi bylos proceso metu ištirtais įrodymais pagrįstai konstatavo, jog G. K. vadovavimo UAB „F.“ laikotarpiu nebuvo nustatyta šios bendrovės apskaitos dokumentų ir apskaitos registrų išsaugojimo tvarka. Tai patvirtina ir 2014 m. lapkričio 25 d. kratų G. K. ir L. L. gyvenamojoje vietoje protokolai, kai buvo paimti UAB „F.“ dokumentai, UAB „F.“ antspaudas, SEB banko prisijungimo prie banko sąskaitos kodų generatoriai ir kiti daiktai. Taip pat kratų metu UAB „F.“ veiklos vykdymo patalpose pas D. K. rasti ir paimti UAB „F.“ dokumentai, kiti daiktai; rasti ir paimti UAB „F.“ apskaitos dokumentai, vekseliai, UAB „F.“ antspaudas, inventoriaus perdavimo aktas, SEB banko ir banko „Swedbank“ kodų generatoriai bei kiti daiktai, reikšmingi nustatant bendrovės finansinės veiklos rodiklius ir dinamiką. Nesutiktina su kasatoriaus teiginiais, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnams ir teismams neištyrus jo prašymu apskaitos duomenų kopijos, kuri buvo perkelta į išorinį standųjį diską, abejotinu laikytinas specialisto išvados teisingumas. Bylos proceso metu nustatyta, jog tiek kompiuteris, tiek informacijos duomenų diskas sugadinti ir informacija neprieinama. Ši aplinkybė patvirtina, kad apskaitos dokumentų išsaugojimo tvarka nebuvo nustatyta, o nesant nustatytos tvarkos dokumentai ir nebuvo saugomi, todėl apskaitos dubliavimas ją perkeliant į standųjį diską nepaneigia šio fakto.
40. Teismai pagrįstai rėmėsi specialistų išvada, kurioje konstatuota, kad pagal pateiktus dokumentus nebuvo formuojamas kelionių paketas, apskaita buvo labai padrika, pagal apskaitą galutinai nustatyti, kiek buvo sumokėta už atskirą kelionę, nebuvo galimybės. Neįtraukta dalis kasos orderių; yra suma, kuri nepagrįsta dokumentais, – sunku pasakyti, kiek įmonė gavo pajamų ir turėjo išlaidų pagal orderius; kasos išlaidų orderiai yra užbraukyti, taisyti, be parašų; kasos orderyje nurodyta viena data – į registrą įtraukta kita data, nors apskaita turi būti nuosekliai vedama kiekvieną dieną arba iš karto, kada galima tai padaryti. Nebuvo dokumento, iš kurio matytųsi kiekvieno mėnesio apskaita, buvo tik dalis dokumentų. Šias aplinkybes patvirtina ir bankroto administratorės parodymai, kad bankroto procedūra vyko sudėtingai, nes dokumentai buvo išimti, jie kopijavo dokumentus, buhalterės buvo prašyta iš naujo suvesti buhalteriją, tik 2015 m. pabaigoje turėjo apskaitą, tačiau nežino, kiek teisingai suvesta apskaita, kiek teisingai atkurta, jie vadovavosi tuo, ką jiems pateikė. Taigi, ar registrai buvo visiškai atkurti, pasakyti negali.
41. Nustatydami kaltę dėl aplaidaus apskaitos tvarkymo teismai neturi apsiriboti vien formaliu buhalteriniu vertinimu, būtina analizuoti nustatytų kaltininko veiksmų pavojingumą ir spręsti, ar būtent dėl šio asmens padaryto pažeidimo kilo BK 223 straipsnio 1 dalyje nustatyti padariniai, įvertinti baudžiamosios ir administracinės atsakomybės atribojimo galimybes (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-426/2013).
42. Iš specialisčių paaiškinimų matyti, kad trūko dokumentų – kasos dokumentų, buvo įtraukti nepasirašyti dokumentai, arba pasirašyti dokumentai neįtraukti, todėl buvo neįmanoma atkurti objektyvios situacijos. Akivaizdu, kad apskaita buvo vedama netinkamai, pagrindiniai apskaitos registrai nebuvo vedami apskritai, todėl ir neišsaugoti, o dėl padarytų apskaitos tvarkos pažeidimų negalima nustatyti įmonės turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros. Todėl negalima sutikti ir su kasatoriaus teiginiu, kad bankroto administratorė pagal iš tyrimo institucijos gautus dokumentus visiškai atkūrė atitinkamus registrus.
43. Jau anksčiau paminėti bankroto administratorės parodymai patvirtina, kad ji nežino, kiek teisingai suvesta apskaita, kiek teisingai atkurta, ar registrai buvo visiškai atkurti, pasakyti negali. Todėl remdamiesi tokiais duomenimis teismai padarė teisingą išvadą dėl veikos padarinių, nustatytų BK 223 straipsnio 1 dalyje, ir dėl G. K. kaltės bei baudžiamosios atsakomybės taikymo.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo G. K. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Eligijus Gladutis
Dalia Bajerčiūtė
Alvydas Pikelis
