Dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių ieškinio palikimą nenagrinėto Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - ir CPK) 296 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu, t. y. paaiškėjus, kad šalys yra sudariusios sutartį perduoti tą ginčą spręsti arbitražui, aiškinimo ir taikymo

Civilinė byla Nr. e3K-3-238-686/2017

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-09568-2016-6

Procesinio sprendimo kategorija 3.2.9.9

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. gegužės 18 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sigito Gurevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Egidijaus Laužiko ir Gedimino Sagačio,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės viešosios įstaigos Pakruojo futbolo klubo kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. spalio 28 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės viešosios įstaigos Pakruojo futbolo klubo ieškinį atsakovei asociacijai Lietuvos futbolo federacijai dėl sprendimų pripažinimo negaliojančiais.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Kasacinėje byloje sprendžiama dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių ieškinio palikimą nenagrinėto Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 296 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu, t. y. paaiškėjus, kad šalys yra sudariusios sutartį perduoti tą ginčą spręsti arbitražui, aiškinimo ir taikymo.

Vilniaus miesto apylinkės teismas rezoliucija priėmė ieškovės VšĮ Pakruojo futbolo klubo ieškinį atsakovei asociacijai Lietuvos futbolo federacijai (toliau – ir LFF) dėl Lietuvos futbolo federacijos vykdomojo komiteto 2015 m. gruodžio 18 d. ir 2016 m. vasario 11 d. sprendimų pripažinimo negaliojančiais.

Atsakovė pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašė panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 21 d. rezoliuciją dėl ieškinio priėmimo ir atsisakyti priimti ieškinį, nes tarp ginčo šalių sudarytas arbitražinis susitarimas, pagal kurį ginčai, kylantys dėl Lietuvos futbolo federacijos ar narių įstatų, federacijos ar narių priimtų taisyklių, reglamentų ir kitų dokumentų ar susiję su jų taikymu ar federacijos organų sprendimais, yra sprendžiami Tarptautiniame sporto arbitražo teisme (CAS), esančiame Lozanoje (Šveicarija).

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių nutarčių esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. kovo 29 d. nutartimi panaikino Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 21 d. procesinį veiksmą (rezoliuciją) dėl ieškinio priėmimo ir ieškinį paliko nenagrinėtą.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovė, siekdama įgyti teisę dalyvauti Lietuvos futbolo federacijos A lygos čempionate bei registruodama savo komandą šiam čempionatui, pateikė federacijai 2014 m. lapkričio 30 d. patvirtinimą, kuriuo, be kitų įsipareigojimų, įsipareigojo laikytis Lietuvos futbolo federacijos įstatų, taisyklių ir sprendimų bei federacijos įstatuose nustatytos ginčų sprendimo tvarkos, ir 2015 m. vasario 26 d. registracijos į Lietuvos futbolo federacijos A lygos pirmenybes prašymą, kuriuo įsipareigojo laikytis Lietuvos futbolo federacijos įstatų, reglamentų, taisyklių ir sprendimų ir juos vykdyti bei visus ir bet kokius, t. y. tiek sportinio, tiek ir civilinio (piniginio) pobūdžio ginčus, kylančius su Lietuvos futbolo federacija, susijusius su futbolo sporto santykiais, spręsti federacijos įstatuose nustatyta tvarka.

Iš Lietuvos futbolo federacijos įstatų 59 straipsnio 1 dalies teismas nustatė, kad Lietuvos futbolo federacija yra pripažinusi Tarptautinį sporto arbitražo teismą (CAS) kaip instituciją, turinčią kompetenciją spręsti ginčus tarp federacijos ir jos narių, federacijos organų, lygų, klubų, žaidėjų, oficialių asmenų, žaidėjų agentų taip, kaip tai nurodyta FIFA ir UEFA įstatuose. Be to, šių įstatų 60 ir 61 straipsniuose yra įtvirtinta ginčų tarp Lietuvos futbolo federacijos, jos narių, federacijos organų, lygų, klubų, žaidėjų, oficialių asmenų ir žaidėjų agentų nagrinėjimo tvarka.

Vadovaujantis įstatų 61 straipsnio nuostatomis, bet kokie šių asmenų ginčai, kylantys dėl Lietuvos futbolo federacijos ar narių įstatų, federacijos ar narių priimtų taisyklių, reglamentų ir kitų dokumentų ar susiję su jų taikymu ar federacijos organų sprendimais, yra sprendžiami paskutinėje instancijoje tik Tarptautiniame sporto arbitražo teisme (CAS), esančiame Lozanoje (Šveicarija), kuriame ginčai sprendžiami nesikreipiant į bendrosios kompetencijos teismą, išskyrus jeigu FIFA, UEFA, LFF įstatai, taisyklės, reglamentai ar kiti dokumentai nustato kitaip arba (ir) Lietuvos įstatymai tai tiesiogiai draudžia.

Teismas, atsižvelgdamas į išdėstytą teisinį ginčo santykių reglamentavimą, padarė išvadą, kad ieškovės reikalavimams, kuriais prašoma pripažinti Lietuvos futbolo federacijos vykdomojo komiteto 2015 m. gruodžio 18 d. ir 2016 m. vasario 11 d. sprendimus negaliojančiais, spręsti yra nustatytas arbitražinis susitarimas.

Byloje nenustačius, kad arbitražinis susitarimas būtų negaliojantis ar netekęs galios arba negalėtų būti įvykdytas, atsakovei pareiškus prieštaravimą, kad šis ginčas būtų nagrinėjamas bendrosios kompetencijos teisme, ir prašant ieškinį palikti nenagrinėtą, teismas sprendė ieškinį palikti nenagrinėtą CPK 296 straipsnio 1 dalies 9 punkto ir Lietuvos Respublikos komercinio arbitražo įstatymo (toliau – ir KAĮ) 11 straipsnio 1 dalies pagrindu.

Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs ieškovės atskirąjį skundą, 2016 m. spalio 28 d. nutartimi jį atmetė ir paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo nutartį.

Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis, nurodė, kad ieškovė išreiškė valią (įsipareigojo) laikytis Lietuvos futbolo federacijos įstatuose nustatytos ginčų sprendimo tvarkos, o tai, kokie buvo tokio įsipareigojimo motyvai (kaip teigė ieškovė, tik tam, kad ji galėtų dalyvauti 2015 metų Lietuvos futbolo federacijos A lygos čempionate), nepaneigė paties įsipareigojimo fakto.

Nagrinėjamu atveju šalių arbitražinis susitarimas buvo sudarytas ieškovei pateikus Lietuvos futbolo federacijai dokumentus, kuriuos pasirašydama ji įsipareigojo laikytis federacijos įstatuose reglamentuotos ginčų nagrinėjimo arbitraže tvarkos.

Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad byloje nebuvo pagrindo konstatuoti, jog arbitražinis susitarimas akivaizdžiai prieštaravo viešajai tvarkai ar imperatyviajai įstatymo normai, taip pat nebuvo pagrindo teismui nepripažinti arbitražinio susitarimo.

Ginčijami Lietuvos futbolo federacijos vykdomojo komiteto sprendimai buvo priimti dėl ieškovės 2015 m. lapkričio 11 d. pateiktų prašymų, kuriuos teikiant 2015 metų Lietuvos futbolo federacijos A lygos čempionatas dar nebuvo pasibaigęs, todėl nebuvo pagrindo spręsti dėl čempionato pabaigos įtakos arbitražinio susitarimo galiojimui. Pažymėtina, kad net jei ir būtų kilę abejonių dėl arbitražinio susitarimo buvimo ir jo galiojimo, visos abejonės būtų buvusios aiškinamos arbitražinio susitarimo galiojimo naudai.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. spalio 28 d. nutartį ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 29 d. nutartį ir grąžinti ieškinio priėmimo klausimą spręsti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Teismų praktikoje yra pažymėta, kad teismas privalo išsiaiškinti, ar reikalavimas grindžiamas santykiais, kuriems taikomas arbitražinis susitarimas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-199/2011). Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nesiaiškino arbitražinio susitarimo galiojimo, jo turinio ir apimties, todėl skundžiamos nutartys priimtos pažeidžiant Niujorko konvencijos dėl užsienio arbitražų sprendimų pripažinimo ir vykdymo (toliau – Niujorko konvencija) II straipsnio 3 dalį, Komercinio arbitražo įstatymo 11 straipsnį, CPK 137 straipsnio 2 dalies 6 punktą. Skundžiamoje nutartyje apeliacinės instancijos teismas neįvertino, ar reikalavimas grindžiamas santykiais, kuriems taikomas arbitražinis susitarimas, neatsižvelgė į tai, kad pagal arbitražiniam susitarimui taikytinas Tarptautinio sporto arbitražo teismo (toliau – ir CAS) arbitražo taisykles nagrinėjamas arbitražinis susitarimas yra nebegaliojantis ir negali būti įvykdytas.

Teismai klaidingai aiškino arbitražinio susitarimo galiojimą laiko atžvilgiu. Ieškovė, siekdama įgyti teisę dalyvauti Lietuvos futbolo federacijos A lygos čempionate bei registruodama komandą į šį čempionatą, pateikė Lietuvos futbolo federacijai 2014 m. lapkričio 30 d. patvirtinimą, kuriuo įsipareigojo laikytis Lietuvos futbolo federacijos įstatų, taisyklių ir sprendimų bei Lietuvos futbolo federacijos įstatuose nustatytos ginčų sprendimo tvarkos, ir 2015 m. vasario 26 d. registracijos į Lietuvos futbolo federacijos A lygos pirmenybes prašymą, kuriuo taip pat įsipareigojo laikytis Lietuvos futbolo federacijos įstatų, reglamentų, taisyklių ir sprendimų ir juos vykdyti bei visus ginčus, kylančius su Lietuvos futbolo federacija, susijusius su futbolo sporto santykiais, spręsti Lietuvos futbolo federacijos įstatuose nustatyta tvarka. 2015 m. rugpjūčio 25 d. ieškovė pranešė apie savo pasitraukimą iš LFF A lygos čempionato ir LFF I lygos pirmenybių. Ginčas byloje kilo dėl Lietuvos futbolo federacijos vykdomojo komiteto 2015 m. gruodžio 18 d. ir 2016 m. vasario 11 d. sprendimų, kurie priimti ieškovei jau pareiškus apie pasitraukimą iš LFF pirmenybių. Be to, klubas kiekvieną kartą atskirai privalo pateikti Lietuvos futbolo federacijai oficialų rašytinį prašymą dalyvauti atitinkamose federacijos varžybose ir iš naujo įsipareigoti laikytis FIFA, UEFA, LFF įstatų, reglamentų, taisyklių ir sprendimų, taip pat įsipareigoti visus ginčus spręsti FIFA, UEFA, LFF nustatyta tvarka. Šveicarijos Federalinis Tribunolas, kuris peržiūri CAS arbitražo sprendimus, išnagrinėjęs analogišką nagrinėjamai situacijai arbitražinės išlygos galiojimą, sprendė, kad, nepaisant plačios arbitražinio susitarimo išlygos formuluotės, kad žaidėjo pasirašytas patvirtinimas dėl konkretaus čempionato negali būti laikomas sutikimu su CAS jurisdikcija dėl bet kokių ginčų, nesusijusių su konkrečiu čempionatu (žr. Šveicarijos Federalinio Tribunolo 2009 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Nr. 4A_358/2009 pagal Busch pareiškimą). CAS arbitražo taisyklių R49 straipsnyje nurodyta, kad laiko limitas pateikti apeliaciją yra 21 diena nuo sprendimo, dėl kurio apeliuojama, gavimo, t. y. net jei ir būtų pripažinta, kad arbitražinis susitarimas galioja ieškovei, šis susitarimas nustojo galioti ir neteko galios pagal Niujorko konvencijos II straipsnio 3 dalį. CAS arbitražo tribunolas, sudarytas tokio arbitražinio susitarimo pagrindu, akivaizdžiai neturėtų jurisdikcijos laiko atžvilgiu, nes Lietuvos futbolo federacijos sprendimų apeliacijos terminas jau yra pasibaigęs.

Teismai klaidingai aiškino arbitražinio susitarimo galiojimą nagrinėjamam teisiniam santykiui, nes neanalizavo CAS arbitražo procedūros ir taikytinų taisyklių, nustatydami, ar CAS arbitražinis susitarimas galioja nagrinėjamam teisiniam santykiui. Teismai nesiaiškino, ar ginčijami Lietuvos futbolo federacijos vykdomojo komiteto laiškai yra „sprendimai“ pagal CAS arbitražo taisyklių R47 straipsnį, ar jie yra galutiniai sprendimai, ar ieškovė išnaudojo visas Lietuvos futbolo federacijos taisyklėse įtvirtintas teisines priemones. Lietuvos futbolo federacijos įstatuose nenurodyta, kokiam federacijos organui ir kaip turėtų būti skundžiami ieškinyje nurodyti Lietuvos futbolo federacijos vykdomojo komiteto sprendimai. Lietuvos futbolo federacijos vykdomasis komitetas ginčijamuose sprendimuose taip pat nėra nurodęs sprendimų galiojimo ir apskundimo tvarkos. Lietuvos futbolo federacijos įstatų G dalyje nenurodyta, kad federacijos drausmės komitetas ar apeliacinis komitetas arba kiti organai būtų kompetentingi ieškovės skundo pagrindu patikrinti ginčijamų Lietuvos futbolo federacijos vykdomojo komiteto sprendimų pagrįstumą ir teisėtumą. Šie sprendimai nepatenka į Lietuvos futbolo federacijos drausmės kodekso reguliavimo sritį. Teismai neatsižvelgė į aplinkybę, kad ieškovė ginčijo ne su Lietuvos futbolo federacijos ar narių įstatų ar priimtų taisyklių, reglamentų ir kitų dokumentų taikymu susijusį sprendimą, o buvo ginčijamas sprendimas dėl teisėjavimo lėšų neišmokėjimo ir šis sprendimas įvardytas kaip Lietuvos futbolo federacijos varžybų nuostatuose neįtvirtintas atvejis, t. y. federacijos įstatuose reglamentuotas CAS arbitražinis susitarimas akivaizdžiai netaikytinas nagrinėjamam teisiniam santykiui.

Teismai neteisingai aiškino arbitražinio susitarimo galiojimą šalims. Arbitražinio susitarimo sudarymas nuorodos į kitą dokumentą būdu atitinka atskiro rašytinio arbitražinio susitarimo reikalavimą tik jei egzistuoja bendras šalių pasirašytas dokumentas, kaip to reikalaujama KAĮ 10 straipsnio 2 dalyje, tačiau nagrinėjamu atveju bendro šalių pasirašyto dokumento nebuvo. CAS arbitražo tribunolas analogiškai sprendžia, kad, šalims neturint teisės pateikti ieškinį CAS arbitražo tribunolui, CAS arbitražo teismas neturi jurisdikcijos nagrinėti šalių ginčo arbitraže. Arbitražinė išlyga galioja tik sutarties šalims, tačiau teismai nesiaiškino, ar arbitražinis susitarimas taikomas ieškovės ir Lietuvos futbolo federacijos vykdomojo komiteto santykiams.

Teismai neteisingai aiškino arbitražinio susitarimo įvykdomumą, nes arbitražinis susitarimas galioja ir jį įmanoma įvykdyti tol, kol jame nustatytos sąlygos yra tenkinamos (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. kovo 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2007; 2002 m. kovo 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-681/2002). Skundžiamose nutartyse teismai neįvertino, ar reikalavimas grindžiamas santykiais, kuriems taikomas arbitražinis susitarimas, taip pat neįvertino aplinkybės, kad pagal arbitražiniam susitarimui taikytinas CAS arbitražo taisykles nagrinėjamas arbitražinis susitarimas yra nebegaliojantis ir negali būti įvykdytas.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovė prašo ieškovės kasacinį skundą atmesti. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

Šioje byloje Lietuvos futbolo federacijai pareiškus prieštaravimą dėl bylos nagrinėjimo teisme ir nurodžius reikalavimą laikytis šalis saistančio arbitražinio susitarimo, ieškovė nebuvo pareiškusi, jog ieškinyje dėstomi reikalavimai yra grindžiami santykiais, kuriems arbitražinis susitarimas yra netaikomas, todėl teismai neprivalėjo vertinti aplinkybės, ar ieškovės pareikšti reikalavimai buvo grindžiami santykiais, kuriems taikomas arbitražinis susitarimas. Teismas gali neatsisakyti spręsti šalių ginčą, jeigu nustato, kad arbitražinis susitarimas yra negaliojantis, niekinis ar jo negalima įvykdyti, tačiau tokie atvejai yra galimi tik tada, kai arbitražinė išlyga yra akivaizdžiai negaliojanti, o niekinis arbitražinio susitarimo pobūdis yra akivaizdus.

Šioje byloje visiškai nėra pagrindo konstatuoti akivaizdų arbitražinio susitarimo negaliojimo pobūdį. Iš šalių sudaryto arbitražinio susitarimo turinio aiškiai matyti, kad ieškovė ir Lietuvos futbolo federacija įsipareigojo visus ir bet kokius (tiek sportinio, tiek ir civilinio (piniginio) pobūdžio) ginčus, kylančius su federacija, susijusius su futbolo sporto santykiais, spręsti Lietuvos futbolo federacijos įstatuose nustatyta tvarka, nesiejant jų su jokiu konkrečiu terminu ar futbolo čempionatu. Teismas, spręsdamas ieškinio priėmimo klausimą, nevertina arbitražinio susitarimo (arbitražinės išlygos) turinio, išsiaiškina tik atsakovo požiūrį ir valią dėl ginčo nagrinėjimo teisme. Jeigu atsakovas prieštarauja ginčo nagrinėjimui teisme ir reikalauja laikytis arbitražinio susitarimo, teisėjas, vadovaudamasis CPK 137 straipsnio 2 dalies 6 punktu, atsisako priimti ieškinį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-64/2010).

Kasaciniame skunde išdėstytas argumentas dėl CAS arbitražo taisyklių R49 straipsnio reikalavimų nebuvo keliamas pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose, nebuvo nustatytos ir atitinkamos su juo susijusios aplinkybės. Ieškovė CAS arbitražo taisyklių ištrauką pirmą kartą į bylą pateikė tik kartu su kasaciniu skundu. Tai, kad Lietuvos futbolo federacijos įstatuose nenurodyta federacijos vykdomojo komiteto sprendimų apskundimo tvarka, reiškia, jog jie yra tiesiogiai skundžiami ir dėl jų teisėtumo ginčai tarp federacijos ir suinteresuotų asmenų yra nagrinėjami CAS. Dėl to CAS arbitražo taisyklių R47 straipsnio reikalavimas išnaudoti visas įmanomas vidines teisines priemones yra privalomas tik tada, kai tokios vidinės teisinės priemonės egzistuoja. Pagal šalių sudarytą arbitražinį susitarimą ginčus buvo numatyta spręsti vadovaujantis CAS arbitražo kodekse įtvirtintomis nuostatomis (LFF įstatų 60 straipsnis). Atsižvelgiant į tai, ieškovė įsipareigojo kartu laikytis ir CAS arbitražo kodekse nustatytos ginčų tarp šalių nagrinėjimo tvarkos. Kasaciniame skunde nurodytas Šveicarijos Federalinio Tribunolo sprendimas dėl CAS sprendimo byloje Busch nagrinėjamoje byloje neturi teisinės reikšmės, nes nepateikta duomenų, jog šios ir nurodytos bylos faktinės aplinkybės panašios. Arbitražiniame susitarime nustatyta, kad Lietuvos futbolo federacijos įstatuose įtvirtinta tvarka turi būti sprendžiami visi ir bet kokie (tiek sportinio, tiek ir civilinio (piniginio) pobūdžio) ginčai, kylantys su federacija, susiję su futbolo sporto santykiais.

KAĮ nereikalaujama, kad arbitražinis susitarimas būtų įformintas vien tik bendru šalių pasirašytu dokumentu; priešingai, arbitražinio susitarimo tarp ginčo šalių sudarymą įrodo tiek 2014 m. lapkričio 30 d. patvirtinimas, 2015 m. vasario 26 d. registracijos į Lietuvos futbolo federacijos A lygos pirmenybes prašymas, Lietuvos futbolo federacijos įstatų 59 straipsnio 1 dalis, pagal kurią federacija yra pripažinusi Tarptautinį sporto arbitražo teismą (CAS) kaip ginčus tarp Lietuvos futbolo federacijos, jos narių, organų, lygų, klubų, žaidėjų, oficialių asmenų, žaidėjų agentų, taip pat kaip tai nurodyta atitinkamose FIFA ir UEFA įstatų nuostatose, kompetenciją turinčią spręsti instituciją; Lietuvos futbolo federacijos įstatų 60 ir 61 straipsniai, kuriose įtvirtinta ginčų tarp Lietuvos futbolo federacijos, jos narių, organų, lygų, klubų, žaidėjų, oficialių asmenų ir žaidėjų agentų nagrinėjimo tvarka ir pan. Ieškovė, pasirašydama minėtus dokumentus ir pateikdama juos Lietuvos futbolo federacijai, pripažino federacijos įstatuose nustatytą ginčų nagrinėjimo tvarką bei prisiėmė atitinkamus su tuo susijusius įsipareigojimus. Tai, ar arbitražinis susitarimas apima ginčus dėl Lietuvos futbolo federacijos vykdomojo komiteto sprendimų, taip pat jau yra arbitražinio susitarimo turinio nagrinėjimo dalykas.

Lietuvoje yra pripažįstama tarptautinio komercinio arbitražo praktikoje suformuota kompetencijos-kompetencijos doktrina, suteikianti arbitražo teismui pačiam galimybę spręsti dėl savo kompetencijos. KAĮ 19 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad arbitražo teismas turi teisę pats priimti sprendimą dėl savo kompetencijos nagrinėti ginčą, įskaitant ir tuos atvejus, kai kyla abejonių dėl arbitražinio susitarimo buvimo arba jo galiojimo. Arbitražo teismo teisė spręsti dėl savo jurisdikcijos įtvirtinta ir UNCITRAL pavyzdinio įstatymo dėl tarptautinio komercinio arbitražo 16 straipsnyje. Bendrosios kompetencijos teismas paprastai negali spręsti arbitražo kompetencijos klausimo, kol arbitrai nepriims sprendimo, arbitražas visų pirma pats sprendžia dėl savo jurisdikcijos (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-64/2010; 2013 m. spalio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-431/2013). Dėl to, esant tarp šalių sudarytam ir nenuginčytam arbitražiniam susitarimui, pirmiausia tik pats CAS turi teisę spręsti, ar pagal šalių sudarytą arbitražinį susitarimą jis yra kompetentingas nagrinėti atitinkamą tarp šalių kilusį ginčą. O jei kyla abejonių dėl arbitražinio susitarimo buvimo ir jo galiojimo, šios abejonės aiškinamos arbitražinio susitarimo galiojimo naudai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. kovo 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-681/2002; 2007 m. kovo 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2007; 2013 m. spalio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-431/2013).

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių ieškinio palikimą nenagrinėto CPK 296 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu, aiškinimo ir taikymo

Kasacinis skundas grindžiamas arbitražinio susitarimo neegzistavimu, jo negaliojimu, pasibaigimu. Kasaciniame skunde keliami klausimai dėl arbitražinio susitarimo turinio ir jo formos reikalavimų, taip pat teismo, gavusio ieškinį, dėl kuriame išdėstyto ginčo galbūt sudarytas arbitražinis susitarimas, atliekamų procesinių veiksmų esmės ir ribų.

Kasacinio teismo praktika dėl teismo pareigų gavus ieškinį, dėl kurio sudarytas arbitražinis susitarimas, yra plėtojama. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad teismo procesiniai veiksmai tuo atveju, kai šalys yra sudariusios galiojantį arbitražinį susitarimą, nustatyti Komercinio arbitražo įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje, CPK 137 straipsnio 2 dalies 6 punkte ir 296 straipsnio 1 dalies 9 punkte. Pagal Komercinio arbitražo įstatymo 11 straipsnio 1 dalį, CPK 137 straipsnio 2 dalies 6 punktą, teismas atsisako priimti ieškinį, kai šalys yra sudariusios susitarimą perduoti tą ginčą spręsti arbitražui. Taigi teismas, spręsdamas ieškinio priėmimo klausimą, turi išsiaiškinti, ar ginčo šalių sudarytas arbitražinis susitarimas galioja, ir atsisakyti priimti ieškinį dėl tų reikalavimų, dėl kurių nagrinėjimo arbitraže šalys yra sudariusios galiojantį arbitražinį susitarimą. Tuo atveju, jeigu ieškinio priėmimo metu teismas neišsiaiškino, kad šalys yra sudariusios galiojantį arbitražinį susitarimą (arbitražinio sudarymo faktas paaiškėja po to, kai teismas priėmė ieškinį), teismas tokį ieškinį palieka nenagrinėtą (Komercinio arbitražo įstatymo 11 straipsnio 1 dalis, CPK 296 straipsnio 1 dalies 9 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. spalio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-428-690/2016, 41–42 punktai).

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, spręsdamas dėl šalių nukreipimo spręsti ginčą jų pasirinktu būdu, teismas turi išsiaiškinti, ar tarp šalių yra sudarytas toks susitarimas, jei taip, ar susitarimas dėl ginčų sprendimo būdo nėra akivaizdžiai negaliojantis, netekęs galios, ar nėra akivaizdžių priežasčių, lemiančių tokio susitarimo įgyvendinimo negalimumą. Nustatęs, kad toks susitarimas yra sudarytas ir nėra akivaizdžiai negaliojantis, teismas turi aiškintis, kokios yra susitarimo dėl ginčų sprendimo būdo ribos (kokius ginčus apima toks susitarimas), ar atitinkamas ginčas patenka į susitarimo dėl ginčų sprendimo būdo ribas. Tai atliekama pagal bendrąsias sutarčių aiškinimo taisykles aiškinant sutarties sąlygas ir nustatant susitarimų dėl ginčų sprendimo būdo turinį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-34-219/2017, 27 punktas).

Šalys, sudarydamos arbitražinius susitarimus, įgyvendina sutarčių laisvės ir dispozityvumo principus. Taigi jos, laikydamosi teisės aktų reikalavimų, turi teisę ir galimybę savo sutartinius santykius, įskaitant ginčų sprendimo būdą, pačios sureguliuoti taip, kaip mano esant tinkama – šalys yra laisvos pritaikyti arbitražinį susitarimą konkretaus sandorio, sutartinių santykių schemos ar visų atitinkamų šalių teisinių santykių poreikiams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-365-969/2016, 38 punktas). Įgyvendindamos šią teisę, šalys turi laikytis teisės aktų reikalavimų.

Tam, kad arbitražinis susitarimas būtų sudarytas, jis turi atitikti turinio ir formos reikalavimus. Pagrindinis arbitražinio susitarimo turinio reikalavimas – jame turi būti išreikšta šalių valia spręsti ginčus ne kokiu nors kitu būdu (valstybės teisme, mediacijos būdu, kt.), o būtent arbitraže.

Pagal šalių sudarytą arbitražinį susitarimą ginčus buvo numatyta spręsti vadovaujantis CAS arbitražo kodekse įtvirtintomis nuostatomis (LFF įstatų 60 straipsnis). Lietuvos futbolo federacijos įstatuose apibrėžtos sąlygos dėl ginčų sprendimo būdų. Ieškovės atsakovei pateiktuose 2014 m. lapkričio 30 d. futbolo klubo patvirtinime licencijos davėjui dėl prisiimamų įsipareigojimų bei 2015 m. vasario 26 d. ieškovės prašyme dėl registracijos į Lietuvos futbolo federacijos A lygos pirmenybes taip pat yra pateiktos nuorodos į LFF įstatus dėl ginčų sprendimo arbitražo teisme.

Lietuvos futbolo federacijos įstatų 59 straipsnyje reglamentuojama, kad LFF pripažįsta nepriklausomą Tarptautinį sporto arbitražo teismą (CAS), esantį Lozanoje (Šveicarija), kaip ginčus tarp LFF, narių, LFF organų, lygų, klubų, žaidėjų, oficialių asmenų, žaidėjų agentų, taip pat kaip tai nurodyta atitinkamose FIFA ir UEFA įstatų nuostatose, kompetenciją turinčią spręsti instituciją; apeliacinis skundas dėl LFF organo priimto galutinio sprendimo gali būti pateiktas Tarptautiniam sporto arbitražo teismui (CAS), esančiam Lozanoje (Šveicarija), per 30 (trisdešimt) kalendorinių dienų nuo atitinkamo sprendimo gavimo dienos, bet tik tuo atveju, jeigu yra išnaudotos visos vidinės ginčų nagrinėjimo procedūros, priemonės ir galimybės, pagal LFF priimtas ir galiojančias taisykles, reglamentus ir kitus dokumentus; apeliacinio skundo pateikimas Tarptautiniam sporto arbitražo teismui (CAS), esančiam Lozanoje (Šveicarija), nesustabdo skundžiamo LFF organo sprendimo galiojimo ir (ar) vykdymo, nebent taip nuspręstų atitinkamas LFF organas arba Tarptautinis sporto arbitražo teismas (CAS), esantis Lozanoje (Šveicarija); Tarptautinis sporto arbitražo teismas (CAS), esantis Lozanoje (Šveicarija), nėra kompetentingas nagrinėti ginčų dėl žaidimo taisyklių taikymo ir (ar) pažeidimo; atitinkamų LFF organų sprendimų, kuriais fizinis asmuo yra suspenduotas iki ketverių rungtynių arba iki trijų mėnesių (išskyrus dopingo ginčus).

Lietuvos futbolo federacijos įstatų 60 straipsnyje, įtvirtinančiame ginčų nagrinėjimo Tarptautiniame sporto arbitražo teisme (CAS) tvarką, nustatyta, kad ginčai Tarptautiniame sporto arbitražo teisme (CAS), esančiame Lozanoje (Šveicarija), nagrinėjami vadovaujantis Tarptautinio Sporto Arbitražo (CAS) sporto arbitražo kodekse įtvirtintomis nuostatomis (angl. CAS Code of Sports-Related Arbitration).

Lietuvos futbolo federacijos įstatų 61 straipsnis, pavadintas „Teismo procedūrų išimtys“, nustato, kad LFF, nariai, LFF organai, lygos, klubai, žaidėjai, oficialūs asmenys, žaidėjų agentai bet kokį su nacionaliniais reikalais susijusį ginčą, kylantį dėl LFF ar narių įstatų, LFF ar narių priimtų taisyklių, reglamentų ir kitų dokumentų ar susijusį su jų taikymu ar LFF organų sprendimais, spręs paskutinėje instancijoje tik Tarptautiniame sporto arbitražo teisme (CAS), esančiame Lozanoje (Šveicarija), kuriame ginčai bus sprendžiami nesikreipiant į bendrosios kompetencijos teismą, išskyrus jeigu FIFA, UEFA, LFF įstatai, taisyklės, reglamentai ar kiti dokumentai nustato kitaip arba (ir) Lietuvos įstatymai tai tiesiogiai draudžia.

Pakruojo futbolo klubas 2014 m. lapkričio 30 d. patvirtinime licencijos davėjui dėl įsipareigojimų laikytis licencijavimo sistemos reikalavimų,, adresuotame Lietuvos futbolo federacijos Licencijavimo skyriui, garantavo, kad „<...> įsipareigoja laikytis FIFA, UEFA, LFF ir (jei yra) nacionalinės lygos įstatų, taisyklių ir sprendimų ir pripažinti Sporto Arbitražo Teismo (Lozana) jurisdikciją kaip numatyta UEFA įstatų 59 - 63 str.; <...> laikytis FIFA, UEFA ir LFF įstatuose (statutuose), LFF futbolo klubų licencijavimo taisyklėse nustatytos ginčų sprendimo tvarkos“ (1.4 punkto „Dėl FIFA, UEFA, LFF nuostatų, sprendimų ir įstatų laikymosi“ 1 ir 3 papunkčiai).

2015 m. vasario 26 d. registracijos į LFF A lygos pirmenybes prašyme dėl 2015 metų sezono „klubas įsipareigoja ir duoda neatšaukiamą sutikimą: 2015 metų sezone dalyvauti LFF A lygos varžybose; laikytis ir vykdyti FIFA, UEFA, LFF įstatus (statutus), reglamentus, taisykles ir sprendimus, IFAB nustatytas žaidimo taisykles, LFF varžybų nuostatus, LFF futbolo klubų Licencijavimo taisykles ir FIFA, UEFA ir LFF kompetentingų organų sprendimus bei tinkamai, sąžiningai ir laiku vykdyti jam iš to kylančius įsipareigojimus, o taip pat visus ir bet kokius (tiek sportinio, tiek ir civilinio (piniginio) pobūdžio) ginčus, kylančius futbolo sporte santykiuose su LFF, su kitais klubais, žaidėjas ir kitais asmenimis, spręsti tik FIFA, UEFA ir LFF įstatuose (statutuose) nustatyta tvarka“.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad iš nurodytų dokumentų turinio darytina išvada, jog ginčo šalys išreiškė aiškią valią visus kilusius ginčus spręsti arbitraže. Šalių susitarimais įvardytas pageidaujamas ginčų sprendimo būdas, arbitražo vieta, konkreti institucija, kuriai perduodamas spręsti ginčas.

Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl arbitražinio susitarimo formos, pažymi, kad sutarčių laisvės principas apima šalių teisę neperžengiant įstatymo ribų pasirinkti sudaromos sutarties formą. Šalys yra laisvos savo sutarties sąlygas išdėstyti viename ar keliuose fiziniuose ar elektroniniuose dokumentuose. Tai taikoma ir susitarimams dėl ginčų sprendimo būdo.

Arbitražinio susitarimo formos reikalavimus reglamentuoja KAĮ 10 straipsnis. KAĮ 10 straipsnio 3 dalis nustato, kad nuoroda šalių sudarytoje sutartyje į dokumentą, kuriame yra arbitražinė išlyga, laikoma arbitražiniu susitarimu, jeigu ta sutartis ar tas dokumentas atitinka šio straipsnio 2 dalyje nustatytus formos reikalavimus.

Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad šalių sudaryta sutartis, kurioje įtvirtinta nuoroda į dokumentą, kuriame yra arbitražinė išlyga, laikoma arbitražiniu susitarimu, jeigu tame dokumente, į kurį nukreipiama, esanti arbitražinė išlyga atitinka Komercinio arbitražo įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje (galiojančios redakcijos Komercinio arbitražo įstatymo 10 straipsnio 2 dalyje) nustatytus reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. spalio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-428-690/2016, 39 punktas).

Lietuvos futbolo federacijos įstatai atitinka rašytinės formos reikalavimą. Tiek 2014 m. lapkričio 30 d. patvirtinime licencijos davėjui, tiek 2015 m. registracijos į Lietuvos futbolo federacijos A lygos pirmenybes prašyme dėl 2015 metų sezono yra daroma bendra nuoroda ne tik į minėtą dokumentą, bet ir į ginčų sprendimo būdą, yra įtvirtintas įsipareigojimas minėto dokumento laikytis. Šiuo atveju aplinkybė, kad šalių sutartiniai santykiai įforminti ne vienu abiejų šalių pasirašytu dokumentu, o kitokiu būdu, neturi esminės reikšmės. Abiejų minėtų dokumentų pateikimas kitai šaliai ir dalyvavimas Lietuvos futbolo federacijos organizuojamose klubinio futbolo pirmenybėse yra pakankami sutartinių teisinių santykių egzistavimui konstatuoti. Ginčų sprendimas CAS arbitraže dėl sporto ginčų specifikos (pvz., poreikio išnagrinėti ginčą itin operatyviai, specializacijos ir kt.) yra nagrinėjamai sričiai įprastas ginčų sprendimo būdas, todėl tokio pobūdžio sąlyga atitinkamos srities profesionalams pati savaime negali būti netikėta ar siurprizinė arba nesąžininga, įskaitant argumentus dėl arbitražo kainos.

Ieškovė taip pat įrodinėja, kad arbitražinis susitarimas yra pasibaigęs, nes ji 2015 m. rugpjūčio 25 d. atsakovei pranešė apie savo pasitraukimą iš Lietuvos futbolo federacijos A lygos čempionato ir Lietuvos futbolo federacijos I lygos pirmenybių. Ginčas byloje kilo dėl Lietuvos futbolo federacijos vykdomojo komiteto 2015 m. gruodžio 18 d. ir 2016 m. vasario 11 d. sprendimų, kurie priimti ieškovei jau pareiškus apie pasitraukimą iš LFF pirmenybių.

Šioje byloje nekyla ginčo, kad ieškovė dalyvavo Lietuvos futbolo federacijos organizuojamuose futbolo turnyruose, tarp minėtų šalių buvo susiklostę sutartiniai santykiai ir jie pasibaigė ieškovei pasitraukus iš Lietuvos futbolo federacijos A lygos ir I lygos čempionatų.

Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama arbitražinio susitarimo atskirumo doktrina. Arbitražinio susitarimo atskirumo doktrina lemia tai, kad šalių sutartinių santykių pasibaigimas savaime nereiškia ir arbitražinio susitarimo pasibaigimo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. spalio 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-428-690/2016 22 punktą).

Net ir pritarus ieškovės kasacinio skundo argumentui, kad nagrinėjamas arbitražinis susitarimas būtų taikomas tik ginčams, susijusiems su būtent šio sezono pirmenybėmis, tai savaime nereikštų, kad ginčas šiuo klausimu negalėtų kilti vėliau, įskaitant atvejus, kai viena iš šalių jau yra pasitraukusi iš pirmenybių, dėl kurių nesutariama. Arbitražinio susitarimo atskirumo doktrinos esminė idėja ir yra apsaugoti arbitražo jurisdikciją ir leisti jam spręsti ginčą, susijusį su jau pasibaigusiais sutartiniais teisiniais santykiais. Arbitražiniam susitarimui esant ribotam laiko atžvilgiu, esminis klausimas, lemiantis ginčo, patenkančio į arbitražinio susitarimo materialiąją taikymo sritį, priskyrimą arbitražo kompetencijai, būtų klausimas, ar ginčo dalykas susijęs su laikotarpiu, kuriam taikoma arbitražinė išlyga.

Šioje byloje ginčas kilo, be kita ko, dėl teisėjavimo mokesčio grąžinimo. Šis reikalavimas iš esmės buvo grindžiamas tuo, kad ieškovė pasitraukė iš atsakovės pirmenybių, nesužaidusi visų turėtų sužaisti 2015 m. sezono rungtynių, taigi teisėjavimo mokestis už jas liko nepanaudotas, jį reikalauta grąžinti. Federacijai tai atsisakius padaryti, ieškovė kreipėsi į teismą. Nekyla abejonių, kad toks reikalavimas patenka į arbitražinio susitarimo taikymo sritį, įskaitant taikymo sritį laiko atžvilgiu.

Teisėjų kolegija nurodo, kad ginčas dėl teisėjavimo mokesčio grąžinimo kilo iš ieškovės dalyvavimo futbolo čempionate galiojant arbitražiniam susitarimui, todėl reikalavimas dėl teisėjavimo mokesčio grąžinimo patenka į arbitražinio susitarimo taikymo sritį, įskaitant ir taikymo sritį laiko atžvilgiu. Dėl šių aplinkybių nepagrįsti kasacinio skundo argumentai, kad arbitražinis susitarimas neteko galios arba negali būti įvykdomas.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pagrįstai ieškinio reikalavimų dalį dėl Lietuvos futbolo federacijos vykdomojo komiteto 2015 m. gruodžio 18 d. sprendimo negrąžinti teisėjavimo mokesčio paliko nenagrinėtą.

Dėl Lietuvos futbolo federacijos vykdomojo komiteto 2016 m. vasario 11 d. sprendimo

Ieškovė prašė pripažinti negaliojančiu Lietuvos futbolo federacijos vykdomojo komiteto 2016 m. vasario 11 d. sprendimą dėl solidarumo lėšų už 2014 metus išmokėjimo. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai konstatavo, kad minėtų solidarumo lėšų grąžinimas ieškovei patenka į arbitražinio susitarimo taikymo sritį ir turi būti nagrinėjamas arbitraže, todėl ir šią ieškinio reikalavimų dalį paliko nenagrinėtą. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tokios teismų išvados nepagrįstos.

Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nėra surinkta duomenų, kokio konkrečiai dokumento pagrindu kyla Lietuvos futbolo federacijos prievolė sumokėti šias lėšas (pvz., sutarties, teisės akto, sporto organizacijos sprendimo), ar tai susiję su ieškovės dalyvavimu Lietuvos futbolo federacijos A lygos pirmenybėse, dėl kurių ieškovė sudarė pirmiau aptartą arbitražinį susitarimą, ar dėl šio reikalavimo yra sudaryta kitų susitarimų dėl ginčo sprendimo būdo. Iš pateiktų į bylą dokumentų matyti, kad anksčiausias dokumentas yra 2014 m. lapkričio 30 d. futbolo klubo patvirtinimas dėl prisiimamų įsipareigojimų, o šio reikalavimo esmė leidžia daryti išvadą, kad veiksmai ar jų dalis, už kuriuos reikalaujama išmokėti lėšas, buvo atlikti anksčiau. Teisėjų kolegija pažymi, kad nesant byloje duomenų dėl aptariamos prievolės pagrindo, jos galiojimo laiko atžvilgiu, negalima daryti išvados dėl šio reikalavimo priskirtinumo teismo ar arbitražo teismo kompetencijai.

Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad nesant įstatymo pagrindo ir galimybės faktines aplinkybes nustatyti kasaciniame teisme, teismų procesiniai sprendimai, kuriais paliktas nenagrinėtas ieškinio reikalavimas pripažinti negaliojančiu Lietuvos futbolo federacijos vykdomojo komiteto 2016 m. vasario 11 d. sprendimą, yra neteisėti ir dėl netinkamo proceso teisės normų taikymo ir aiškinimo naikintini (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Tokie esminiai proceso teisės normų pažeidimai negali būti pašalinami apeliacinės instancijos teisme, nes pirmiau nurodytas klausimas, susijęs su ieškinio priėmimu, yra pirmosios instancijos teismo prerogatyva, todėl šio klausimo nagrinėjimas grąžintinas pirmosios instancijos teismui (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas, 360 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 360, 362 straipsniais,

n u t a r i a :

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. spalio 28 d. ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 29 d. nutarčių dalis, kuriomis paliktas nenagrinėtas ieškovės VšĮ Pakruojo futbolo klubo ieškinio reikalavimas atsakovei asociacijai Lietuvos futbolo federacijai pripažinti negaliojančiu Lietuvos futbolo federacijos vykdomojo komiteto 2016 m. vasario 11 d. sprendimą, ir šią bylos dalį grąžinti Vilniaus miesto apylinkės teismui nagrinėti iš naujo.

Kitas Vilniaus apygardos teismo 2016 m. spalio 28 d. nutarties ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 29 d. nutarties dalis palikti nepakeistas.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Sigitas Gurevičius

Egidijus Laužikas

Gediminas Sagatys