B. K. pagal BK 140 str., 145 str. 2 d.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-85-628/2026

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-25396-2022-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.4.6.1; 1.2.5.4.2

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2026 m. gegužės 5 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Budrio (kolegijos pirmininkas), Albino Antanaičio ir Sigitos Jokimaitės (pranešėja),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo B. K. (B. K.) gynėjo advokato Vytauto Sirvydžio kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. rugsėjo 24 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. spalio 28 d. nutarties.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. rugsėjo 24 d. nuosprendžiu B. K. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį šešių mėnesių laisvės atėmimo bausme, pagal BK 145 straipsnio 2 dalį (2013 m. liepos 2 d. įstatymo redakcija) dvejų metų laisvės atėmimo bausme. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, už atskiras nusikalstamas veikas paskirtos bausmės dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrintos ir B. K. paskirta galutinė subendrinta dvejų metų trijų mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Iš B. K. nukentėjusiajai I. A. priteistas 3000 Eur neturtinės žalos atlyginimas, valstybės naudai priteistas 1177,08 Eur proceso išlaidų atlyginimas.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. spalio 28 d. nutartimi nuteistojo B. K. gynėjos advokatės Linos Gudaitės apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. B. K. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad jis tyčia smurtaudamas sukėlė fizinį skausmą kitam asmeniui: 2022 m. liepos 9 d. apie 11.18 val. namo, esančio (duomenys neskelbtini), vidiniame kieme žodinio konflikto su nukentėjusiąja I. A. metu, suėmęs nukentėjusiajai kaire ranka už burnos ir dešine ranka už pakaušio apatinės dalies, ją smaugė, tokiu būdu sukėlė nukentėjusiajai I. A. fizinį skausmą.

2. Be to, B. K. pagal BK 145 straipsnio 2 dalį (2013 m. liepos 2 d. įstatymo redakcija) pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad jis terorizavo žmogų grasindamas padaryti pavojingą gyvybei bei sveikatai veiką ir sistemingai baugino žmogų naudodamas psichinę prievartą:

2.1. 2022 m. liepos 9 d. apie 11.18 val. namo, esančio (duomenys neskelbtini), vidiniame kieme po to, kai, suėmęs nukentėjusiajai I. A. kaire ranka už burnos ir dešine ranka už pakaušio apatinės dalies, ją smaugė, jis pagrasino nukentėjusiajai padaryti pavojingą gyvybei ir sveikatai veiką, sakydamas nukentėjusiajai:,,Kekše, kale. Tu esi suknista kalė. Kekše. Kekše, tu, kale. Aš tave suknistai užmušiu, šliundra.“

2.2. Po to 2022 m. liepos 9 d. apie 20.05 val. namo, esančio (duomenys neskelbtini), vidiniame kieme grasino nukentėjusiajai I. A. padaryti pavojingą gyvybei ir sveikatai veiką, sakydamas:,,Aš, aš, aš tave sunaikinsiu. Tu dar pamatysi. Greitai aš tavo veidą apipilsiu rūgštimi“,,,Aš tavo veidą apipilsiu rūgštimi. Aš tavo veidą apipilsiu rūgštimi. Aš sugadinsiu tavo gyvenimą, tu dar pamatysi. Tu dar pamatysi. Tu dar pamatysi, kale. Tau bus galas, tu dar pamatysi“,,,Ei, aš pasiimsiu šį berniuką, aš atvažiuosiu dėl tavęs ir jo. Tu pastūmei mane <...>. Ir tu pamatysi. Kas bus? <...> Tau bus šakės. Tau ir tavo šeimai. Kekše...“

2.3. Po to 2022 m. liepos 10 d., laikotarpiu nuo 12.50 val. iki 17.02 val., programėle,,Viber“ iš savo naudojamo telefono Nr. (duomenys neskelbtini) į nukentėjusiosios I. A. naudojamą telefono Nr. (duomenys neskelbtini) siuntė pranešimus: „Nesijaudink, kale, nesijaudink“,,,Ar tu ruošiesi pamatyti pragarą“,,,Aš esu pasirengęs keliauti į kalėjimą, aš esu pasiruošęs išleisti viską, ką aš turiu“, tokiu būdu baugino nukentėjusiąją, naudodamas psichinę prievartą.

2.4. Po to, 2022 m. liepos 11 d., laikotarpiu nuo 22.07 val. iki 22.10 val., programėle,,Viber“ iš savo naudojamo telefono Nr. (duomenys neskelbtini) į nukentėjusiosios I. A. naudojamą telefono Nr. (duomenys neskelbtini) siuntė pranešimus:,,Atsakyk, kale, nes tai tau kainuos tau gyvenimą, kale“,,,Ar tu žinai, kas tau bus“,,,Kale, ar tu žinai, ar tu iš tikrųjų galvoji, kas bus su tavimi“,,,Kas bus su tavo šeima“,,,Tu tikrai nežinai, tu neketini pakeisti mano nuomonės, aš ketinu sumauti tave“,,,Kale, man policija nerūpi“,,,Kale, tu ketini savo gyvenimui sukelti pavojų, savo šeimai sukelti pavojų, nes aš neketinu sustoti“, tokiu būdu baugino nukentėjusiąją, naudodamas psichinę prievartą.

2.5. Po to, 2022 m. liepos 14 d., laikotarpiu nuo 23.03 val. iki 23.15 val., programėle,,Viber“ iš savo naudojamo telefono Nr. (duomenys neskelbtini) į nukentėjusiosios I. A. naudojamą telefono Nr. (duomenys neskelbtini) siuntė pranešimus:,,Tu ketini verkti naktį ir dieną su savo šeima“,,,Tavo šeima gaus širdies smūgį, kale“,,,Tu iš tikrųjų nežinai manęs labai gerai ir tu iš tikrųjų nežinai į kokį gilų mėšlą tu įklimpsi“,,,Tu esi savanaudė šunsnukė, bet aš tau sakau, tai nesibaigs“,,,Aš pasakiau tau tą, kai aš pagavau tave, kad aš ketinu atvykti jūsų ir jūsų šeimos“,,,Aš ketinu atvykti tavęs ir aš ketinu atvykti tavo šeimos“,,,Niekas tavęs neišgelbės, kale“,,,Kale, aš tau sakau, ir aš padarysiu tai labai aiškiai tau ir tu vis lendi į kai ką blogiau ir blogiau ir blogiau“,,,Aš tau sakau, vieną dieną tavęs niekas neišgelbės“,,,Niekas neturės šanso tavęs išgelbėti“,,,Vis ignoruok mane aš tau sakau tu atnešti karus sau į gyvenimą“,,,Aš tau sakau niekas tavęs neišgelbės vieną dieną“, tokiu būdu baugino nukentėjusiąją, naudodamas psichinę prievartą.

2.6. Po to, 2022 m. rugpjūčio 23 d., laikotarpiu nuo 13.08 val. iki 13.09 val., programėle,,Viber“ iš savo naudojamo telefono Nr. (duomenys neskelbtini) į nukentėjusiosios I. A. naudojamą telefono Nr. (duomenys neskelbtini) siuntė pranešimus:,,Ir aš užsiimsiu tavimi ir tavo šeima, nes aš sugrioviau savo gyvenimą“,,,Atsimink šitą tu būsi nustebinta“,,,Tu būsi nustebinta ir tu būsi šokiruota kada“,,,Kale tu padarei didelę klaidą“, tokiu būdu baugino nukentėjusiąją, naudodamas psichinę prievartą.

2.7. Po to, 2022 m. rugpjūčio 28 d., laikotarpiu nuo 11.44 val. iki 11.45 val., programėle,,Viber“ iš savo naudojamo telefono Nr. (duomenys neskelbtini) į nukentėjusiosios I. A. naudojamą telefono Nr. (duomenys neskelbtini) siuntė pranešimus:,,Kale tau sakau aš tave surasiu“,,,Aš tavęs ieškosiu, nes neturiu pasirinkimo“,,,Aš tau duosiu atsaką ir aš niekada nepaliksiu nieko nepabaigęs“,,,Kale ką aš savo gyvenime pasakau tą ir visada padarau“, tokiu būdu baugino nukentėjusiąją, naudodamas psichinę prievartą.

2.8. Po to, 2022 m. rugpjūčio 28 d., tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, programėle,,Viber“ iš savo naudojamo telefono Nr. (duomenys neskelbtini) skambindamas savo mažamečiam sūnui V. K. (V. K.), gimusiam 2018 m., į telefono Nr. (duomenys neskelbtini), grasino šalia esančiai nukentėjusiajai I. A. padaryti pavojingą gyvybei ir sveikatai veiką, sakydamas jai:,,Nes aš pas tave atvažiuosiu ir aš su tavimi išsiaiškinsiu. Išsiaiškinsiu su tavimi, su tavo mama, su tavo tėvu, su visais. <...> Aš sudeginsiu tavo veidą, kale. Aš tave sudeginsiu, kale, pamatysi. Sėkmės kale. Aš atvyksiu pas tave ir pati pamatysi.“

2.9. Po to, 2022 m. rugpjūčio 29 d., laikotarpiu nuo 16.15 val. iki 18.29 val., programėle,,Viber“ iš savo naudojamo telefono Nr. (duomenys neskelbtini) į nukentėjusiosios I. A. naudojamą telefono Nr. (duomenys neskelbtini) siuntė pranešimus:,,Kale aš tvarkausi su tavimi nesijaudink aš tave surasiu aš atvažiuosiu“,,,Ir aš išsiaiškinsiu kale“,,,Nes aš neturiu kito pasirinkimo aš turiu išsiaiškinti su tavimi nes tu neturi sušikto meilužio“,,,Kale aš išsiaiškinsiu su tavimi ir toliau blokuok mano numerį“,,,Sakau tau kad aš paliksiu JK ir atvažiuosiu ir susitvarkysiu tik su tavimi“,,,Šitą tau pažadu“, tokiu būdu baugino nukentėjusiąją, naudodamas psichinę prievartą.

2.10. Tokiais savo veiksmais B. K. terorizavo nukentėjusiąją I. A., grasindamas padaryti pavojingą gyvybei bei sveikatai veiką, ir sistemingai baugino nukentėjusiąją, naudodamas psichinę prievartą.

II. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

3. Kasaciniu skundu nuteistojo B. K. gynėjas advokatas V. Sirvydis prašo: 1) panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. rugsėjo 24 d. nuosprendį bei Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. spalio 28 d. nutartį ir baudžiamąją bylą perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, nes bylą išnagrinėjo šališkas pirmosios instancijos teismas; arba 2) panaikinti paminėtus teismų procesinius sprendimus ir baudžiamąją bylą B. K. nutraukti, nes nepadarytos veikos, turinčios BK 140 straipsnio 1 dalyje ir BK 145 straipsnio 2 dalyje (2024 m. lapkričio 7 d. įstatymo redakcija) nurodytų nusikalstamų veikų požymių; arba 3) panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. spalio 28 d. nutartį ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. rugsėjo 24 d. nuosprendį pakeisti – perkvalifikuoti B. K. nusikalstamą veiką pagal BK 145 straipsnio 2 dalį (2024 m. lapkričio 7 d. įstatymo redakcija), taikyti nuo 2025 m. vasario 1 d. įsigaliojusias BK bendrosios dalies normas ir paskirti B. K. bausmę, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu. Kasatorius skunde nurodo:

3.1. Nuteistojo B. K. baudžiamąją bylą išnagrinėjo šališkas pirmosios instancijos teismas, baudžiamojo proceso metu buvo iš esmės pažeisti Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 8 straipsnio 2 dalies reikalavimai, nebuvo užtikrinta nuteistojo teisė į tinkamą vertimą kalba, kurią jis moka reikiamu lygiu (albanų kalba). Apeliacinės instancijos teismas, klaidingai interpretuodamas teismų praktiką, nepagrįstai paminėtų pažeidimų nepripažino esminiais. Be to, abu teismai dėl padarytų esminių BPK 20 straipsnio 5 dalies ir 44 straipsnio 6 dalies reikalavimų pažeidimų netinkamai taikė BK 140 straipsnio 1 dalį; netinkamai aiškino ir taikė BK 145 straipsnio 2 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atsisakė taikyti naują, nuteistojo teisinę padėtį švelninančią BK 145 straipsnio 2 dalies redakciją, taip iš esmės pažeidė BK 3 straipsnio 2 dalį. Galiausiai nuteistajam B. K. dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo buvo paskirta aiškiai per griežta bausmė.

3.2. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atmetė nuteistojo gynėjos apeliacinio skundo argumentus dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo, šio teismo pateikti argumentai neatitinka byloje esančių faktinių duomenų, aiškiai patvirtinančių bylą pirmosios instancijos teisme nagrinėjusios teisėjos viešai išreikštas feministines pažiūras. Argumentas, kad teisėja aiškiai nedemonstravo (neišreiškė) tokių pažiūrų baudžiamojo proceso metu, nepaneigia viešai prieinamuose šaltiniuose užfiksuoto fakto apie paminėtas teisėjos pažiūras ir nėra pakankamas pirmosios instancijos teismo šališkumui paneigti. Pačios teisėjos kreipimasis į Vilniaus miesto apylinkės teismo pirmininką su prašymu sudaryti bylai nagrinėti ne bet kokią trijų teisėjų kolegiją, o tokią, į kurios sudėtį įeitų ir vyrai, ir moterys, aiškiai rodo, kad ir pati teisėja pripažino, jog šioje byloje priklausymas lyčiai yra aktualus, aktualios ir bylą nagrinėjusios teisėjos viešai išreikštos pažiūros lyčių bei feminizmo klausimu. Paminėtos aplinkybės patvirtina, kad nuteistojo B. K. teisė į nešališką pirmosios instancijos teismą subjektyviuoju aspektu buvo pažeista. Nekelia abejonių, kad pats procesas pirmosios instancijos teisme, o tuo labiau paskirta bausmė rodo pirmosios instancijos teismo šališkumą. Taigi, tiek paties pirmosios instancijos teismo atsisakymas nusišalinti, Vilniaus miesto apylinkės teismo pirmininko pavaduotojo 2023 m. rugsėjo 15 d. nutartis, tiek ir apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvai, kuriais atmesti nuteistojo gynėjos apeliacinio skundo argumentai dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo, yra nepagrįsti.

3.3. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atmetė apeliacinio skundo argumentus dėl BPK 8 straipsnio 2 dalies reikalavimų (kartu ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 1 dalies bei 6 straipsnio 3 dalies e punkto nuostatų) esminio pažeidimo.

3.4. Byloje nustatyta, kad B. K. yra Kosovo Respublikos pilietis, albanų kilmės, t. y. jo gimtoji kalba yra albanų, o ne valstybinė lietuvių kalba ir ne anglų kalba. Bylos nagrinėjimo metu nuteistasis pateikė duomenis, kad jis Jungtinėje Karalystėje neišlaikė anglų kalbos testo, jo anglų kalbos žinios tėra A0 / A1 lygio, tai reiškia, jog asmuo pagal CEFR klasifikaciją praktiškai nemoka anglų kalbos.

3.5. Apeliacinės instancijos teismo argumentai apie nuteistojo bylos nagrinėjimo metu išsakytas replikas, atsakymus į jam užduotus klausimus / išsakytas pastabas anglų kalba, jų dar nespėjus išversti į albanų kalbą, nepakankami konstatuoti, kad B. K. anglų kalbos lygis yra toks, kad jis tinkamai pasinaudotų savo teise į gynybą ir suprastų vykstantį baudžiamąjį procesą. Nepagrįstas ir apeliacinės instancijos teismo argumentas, susijęs su nuteistojo pageidavimu, kad jam teisinę pagalbą suteiktų anglų kalbą mokantis gynėjas, nes nerealu, kad nors vienas Lietuvos Respublikoje praktikuojantis advokatas reikiamu lygiu mokėtų albanų kalbą. Negana to, teismas negalėjo užtikrinti anglų kalbą mokančio advokato, todėl nuteistasis turėjo bendrauti per vertėją net su savo gynėju. Nuteistasis, tik siekdamas paspartinti baudžiamąjį procesą, sutiko, kad vertimas būtų atliekamas ne į jam suprantamą albanų kalbą, o į anglų kalbą, nes teismas niekaip negalėjo surasti albanų kalbos vertėjo. Be to, vertimas iš lietuvių kalbos į albanų kalbą (ir atvirkščiai) nebuvo tiesioginis, iš pradžių buvo verčiama į anglų kalbą ir tik tada iš anglų kalbos – į albanų kalbą (ir atvirkščiai), dėl to nebuvo užtikrinta vertimo kokybė, taip pat nebuvo įmanoma tinkamai suprasti vykstančio proceso esmės. Net nuteistojo turimos paviršutiniškos anglų kalbos žinios leido jam suprasti, kad toks dvigubas vertimas iškreipia jo gynybai itin aktualius baudžiamojo proceso duomenis.

3.6. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje aiškiai pasisakyta, kad vertimas į kaltinamajam suprantamą kalbą privalo būti kvalifikuotas ir kokybiškas, o to neužtikrinus, yra pažeidžiama persekiojamo asmens teisė į tinkamą ir sąžiningą procesą (EŽTT 2000 m. balandžio 6 d. sprendimas byloje Osmani ir kiti prieš FYROM, pareiškimo Nr. 50841/99). Dar labiau aktualus ir faktinių aplinkybių požiūriu visiškai analogiškas pažeidimas buvo konstatuotas EŽTT 2018 m. rugpjūčio 18 d. sprendimu byloje Vizgirda prieš Slovėniją, pareiškimo Nr. 59868/08, kurioje Lietuvos Respublikos piliečiui Danui Vizgirdai nebuvo užtikrintas tinkamas vertimas į jo gimtąją lietuvių kalbą, verčiama buvo į rusų kalbą, kuri pareiškėjui D. Vizgirdai nėra gimtoji, nors jis ir neneigė tam tikru lygiu (tačiau nepakankamu) mokantis rusų kalbą. Šį sprendimą apeliacinės instancijos teismas interpretavo klaidingai. Tai, kad B. K. baudžiamojo proceso pradžioje tikėjosi apsiginti per vertimą į anglų kalbą, kurią jis supranta tik buitiniu lygiu, tolesniame procese negalėjo užkirsti jam kelio gauti reikiamą ir kokybišką vertimą būtent į gimtąją kalbą ir iš jos.

3.7. Taigi, nagrinėjamoje byloje nuteistajam nebuvo užtikrinta teisė dalyvauti baudžiamajame procese jo mokama albanų kalba, jam į albanų kalbą nebuvo išverstas ir pirmosios instancijos teismo nuosprendis. Taip iš esmės buvo pažeistos BPK 8 straipsnio 2, 3, 5 dalių nuostatos, Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis ir 6 straipsnio 3 dalies e punktas, šiose nuostatose ir BPK 44 straipsnio 2, 7 dalyse įtvirtintas sąžiningo proceso reikalavimas, nesilaikyta EŽTT praktikoje įtvirtintų reikalavimų.

3.8. Apeliacinės instancijos teismas, be kita ko, neatliko pareigos patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniu skundu. Nuteistajam teigiant, kad buvo pažeista kalbos taisyklė (BPK 8 straipsnio 3, 5 dalių nuostatos), apeliacinio proceso metu buvo prašoma BPK 286 straipsnio pagrindais skirti lingvistinę ekspertizę, siekiant nustatyti, ar vertimas žodžiu ir raštu iš lietuvių kalbos į anglų kalbą buvo teisingas ir tinkamas; įvertinti, ar vertėjai nepridėjo papildomo turinio į lietuvišką vertimą, kad lietuviškame tekste atsirastų prasmė, kurios nėra originaliose žinutėse anglų kalba dėl B. K. rudimentinių anglų kalbos žinių; taip pat ištirti, ar nuteistojo kalbinė raiška leidžia teigti, jog jis moka anglų kalbą reikiamu lygiu, ar programėle „Viber“ galimai siųstų trumpųjų tekstinių pranešimų (žinučių) autorystė priklauso nuteistajam, nes I. A. tvirtino, kad žinutės jai buvo siunčiamos kaip SMS pranešimai, taip pat per programėles „WhatsApp“ ir „Viber“, tačiau iš bylos medžiagos nėra aišku, kurios žinutės yra SMS (siųstos mobiliuoju ryšiu), kurios „WhatsApp“ (internetu), o kurios „Viber“ (internetu). Teismo paskirta vertėja, versdama B. K. priskirtus trumpuosius tekstinius pranešimus, aiškiai nurodė: „Čia yra netaisyklinga anglų kalba, kurios faktiškai neįmanoma taisyklingai išversti į lietuvių kalbą. Neturiu kompetencijos versti tokį tekstą. Gal pageidaujate mane nušalinti. Jei versiu pažodžiui, bus visiškai neįmanoma suprasti teksto“, taip patvirtindama, kad B. K. priskirtų žinučių vertimas į lietuvių kalbą yra vertėjos papildytas nenustatytu ir tikrai ne paties kasatoriaus rašytu turiniu, kurio iš viso nebuvo nuteistajam priskirtose žinutėse anglų kalba.

3.9. Iš 2022 m. liepos 9 d. apie 20.05 val. namo vidiniame kieme užfiksuoto pokalbio iš viso nėra aišku, apie kokią rūgštį kalbama (pvz., citrinų, skruzdžių, acto), tačiau bylai yra pateiktas neteisingas vertimas. Iš garso įrašo girdėti, kad B. K. apskritai nesakė angliško žodžio „acid“ (lietuviškai „rūgštis“), juo labiau nesakė angliškai „sieros rūgštis“ (angliškai „sulphuric acid“), kaip melagingai parodė I. A., kuri pati ir ištarė anglišką žodį „acid“, siekdama klastoti įrodymus ir vėl melagingai įskųsti B. K.. Teisės taikymo aspektu visiškai nesvarbu, ką I. A. išgalvojo apie B. K. žodžius laužyta anglų kalba ir ką vertėja išvertė, sukurdama naują turinį lietuvių kalba, svarbu tai, kad vaizdo įraše aiškiai girdėti, jog nuteistasis incidento metu sako: „You gonna see it in your face“ (lietuviškai „Tu pamatysi tai savo veide“) ir „I will see it in your face“ (lietuviškai „Aš pamatysiu tai tavo veide“), turėdamas omenyje, kad I. A. dar pamatys, kaip jis laimės teisminį ginčą dėl vaiko gyvenamosios vietos; B. K. sakė, kad „aš sugadinsiu tavo gyvenimą“, „Ei, aš pasiimsiu šį berniuką, aš atvažiuosiu dėl tavęs ir jo“ ir „Tu atstūmei mane“ (neteisingai išversta „pastūmei“), tai aiškiai rodo, jog tokia komunikacija tebuvo buvusių sugyventinių, vaiko motinos ir tėvo ginčas – audringas, kupinas emocijų, tačiau tikrai ne nusikalstamas, tikrai ne kito asmens nusikalstamas terorizavimas.

3.10. Nurodytos aplinkybės patvirtina, jog apeliacinės instancijos teisme, paskiriant lingvistinę ekspertizę, turėjo būti ištirti visi vertimai į lietuvių kalbą tam, kad būtų atribotas vertimo metu sukurtas naujas turinys (kurio nuteistajam priskirtuose trumpuosiuose tekstiniuose pranešimuose iš viso nebuvo) ir būtų nustatyta tikroji B. K. galimai pasakytų arba parašytų žodžių reikšmė bei prasmė arba reikšmės ar tokios prasmės nebuvimas (kaip patvirtino teismo vertėja). Deja, apeliacinės instancijos teismas tokį prašymą, kaip ir prašymą skirti informacinių technologijų ekspertizę, nepagrįstai atmetė. Tai atitinkamai lėmė neteisėtos ir nepagrįstos skundžiamos nutarties priėmimą.

3.11. Žemesnės instancijos teismai, spręsdami dėl B. K. veiksmų atitikties BK 140 straipsnio 1 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos požymiams, be pagrindo nevertino konflikto šalių asmeninių santykių pobūdžio, taip nukrypo nuo teismų praktikoje pateiktų išaiškinimų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-231-976/2017, 2K-26-1073/2023, 2K-198-719/2025).

3.12. Nukentėjusiosios I. A. ir nuteistojo B. K. santykiai baudžiamajai bylai aktualiu laikotarpiu buvo labai konfliktiški dėl teisme vykusio civilinio ginčo dėl jų bendro mažamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir bendravimo su vaiku. I. A. sistemingai ir žinomai melagingai skundė B. K. policijai. I. A. 2021 m. spalio 12 d. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 01-1-42796-21 dėl teismo sprendimo dėl bendravimo su vaiku tvarkos nevykdymo, taip pat buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 01-1-45021-21 ir nukentėjusiosios tėvui J. A. dėl B. K. sumušimo. I. A. sistemingai ir žinomai melagingai B. K. yra įskundusi daugiau nei 22 kartus, tačiau ikiteisminiai tyrimai buvo nutraukti, nepasitvirtinus jos nurodytoms žinomai išgalvotoms aplinkybėms, arba apskritai atsisakyta pradėti ikiteisminius tyrimus, tai patvirtina byloje esanti 2022 m. liepos 3 d. pažyma. Taigi, tokiame konfliktiškumo kontekste žemesnės instancijos teismai neturėjo sureikšminti nukentėjusiosios parodymų ir atitinkamai visiškai nuvertinti nuteistojo parodymų, tarsi tokie parodymai iš viso neturėjo būti vertinami kitų duomenų kontekste.

3.13. Teismai be pagrindo nevertino neva fizinio skausmo sukėlimo trukmės (tariamas smaugimas 2022 m. liepos 9 d. apie 11.18 val. truko tik 1,5 sekundės), kuri neleido daryti aiškios išvados apie BK 140 straipsnio 1 dalyje nurodytos veikos objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius. Per nurodytą tokį trumpą laiką B. K. net nespėjo suimti už kaklo nukentėjusiajai. Reikšminga ir tai, kad, nuteistajam tariamai grasinant I. A. padaryti pavojingą gyvybei ir sveikatai veiką, iš tikrųjų žodžiai buvo adresuoti nukentėjusiosios tėvui J. A., kuris teisme patvirtino, kad B. K. 2022 m. liepos 9 d. grasino ir vadino jį „idiotu“, o ne jo dukterį. Be to, būtent J. A. grasino papjauti ir nužudyti B. K. (2022 m. liepos 9 d. vaizdo įrašo 11 val. 19 min. 00-04 sek.). Įraše girdėti šalia I. A. stovinčio jos tėvo J. A. juokas, tai rodo, kad nei pati I. A., nei jos tėvas nevertino B. K. išsakomų frazių kaip realių grasinimų. J. A. 2023 m. lapkričio 14 d. apklausos metu parodė, kad apie „rūgštį“ sužinojo iš dukters, o juokėsi iš B. K. ne iš baimės, o dėl šio sakomų nesąmonių, patvirtindamas, jog grasinimus laikė nesąmonėmis. Konflikto metu I. A. net buvo uždariusi kiemo vartus iš vidaus, kad B. K. nepabėgtų iš kiemo, nes, kaip teigė I. A., „buvau išsigandusi, kad jam nesaugu perduoti vaiką“, – tai tik dar kartą patvirtina, kad jokios baimės dėl grasinimų ji nejautė ir grasinimais netikėjo, nerimavo tik dėl vaiko saugumo.

3.14. Kaltinamajame akte B. K. nebuvo inkriminuota, kad jis sukėlė skausmą suimdamas I. A. už kaklo. Kaltinamajame akte inkriminuota, kad nuteistasis sukėlė skausmą, suimdamas I. A. už burnos apačios ir pakaušio, todėl skausmo sukėlimas smaugimu ne tik nebuvo kaltinimo elementas, bet ir visiškai neatitiko fakto aplinkybių, kadangi smaugimas įmanomas tik sugriebiant už kaklo, o ne kurios nors kitos kūno vietos. I. A. apskritai nesiskundė skausmo jai sukėlimu, suimant už burnos apačios ir pakaušio, tvirtino, kad skausmą jai sukėlė suėmimas už kaklo, dėl ko B. K. nebuvo kaltinamas. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė, kad B. K. „buvo stipriai suėmęs už burnos apačios ir spaudžiant burną bei nosį delnu vienu metu taip pat yra užspaudžiami kvėpavimo takai ir žmogus negali kvėpuoti, sukeliamas pavojus jo gyvybei dėl oro trūkumo“, tačiau nebuvo nustatyta, kad tokiais veiksmais nuteistasis būtų sukėlęs ir skausmą nukentėjusiajai. Be to, pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nustatytų aplinkybių esminis skirtumas nuo tų fakto aplinkybių, kokios aprašytos kaltinamajame akte, skirtingai nei nurodė apeliacinės instancijos teismas, yra esminis BPK 256 straipsnio 1 dalies nuostatų pažeidimas, juolab kad teismas, nebūdamas teismo medicinos ekspertas ar kito pobūdžio specialiųjų žinių šaltinis, pasisakė dėl aplinkybių, kurios gali būti konstatuojamos tik panaudojus specialiąsias žinias.

3.15. Tokiu atveju nukentėjusiosios I. A. parodymams, ar skausmą sukėlė suėmimas už burnos ir pakaušio, patikrinti teismai privalėjo taikyti duomenų patikrinimo kitais proceso veiksmais būdus, įskaitant ir specialių žinių taikymą baudžiamajame procese. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra išaiškinęs, kad baudžiamajai atsakomybei pagal BK 140 straipsnį taikyti nepakanka vien tik fizinio sąlyčio su kito žmogaus kūnu, būtina įsitikinti, kad dėl to nukentėjęs asmuo iš tikrųjų pajuto skausmą ar kitas fizines kančias. Abu žemesnės instancijos teismai, priimdami skundžiamus atitinkamai nuosprendį ir nutartį, nuo tokios teismų praktikos, suformuotos šios kategorijos bylose, esmingai nukrypo. Skundžiamuose sprendimuose atliktas įrodymų vertinimas neatitinka BPK 20 straipsnio 5 dalies ir 44 straipsnio 6 dalies reikalavimų išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bei įvertinti visas bylai teisingai išspręsti reikšmingas aplinkybes.

3.16. Abu žemesnės instancijos teismai netinkamai aiškino ir taikė BK 145 straipsnio 2 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos požymius – realumą ir sistemingumą. Apeliacinės instancijos teismas šios veikos objektyviuosius požymius grindė pačios nukentėjusiosios subjektyviu ir deklaratyviu teigimu, esą ji buvo įbauginta. Tačiau turėjo būti vertinama ne tik pačios nukentėjusiosios pozicija, bet ir nuteistojo bei nukentėjusiosios (taip pat jos tėvo) elgesys prieš nagrinėjamus įvykius ir jų metu, kuris patvirtina, kad nei I. A., nei jos tėvas J. A. netikėjo B. K. tariamų grasinimų realumu, juos laikė nesąmonėmis, o J. A. tuo pat metu ir pats grasino nužudyti, papjauti B. K.. Tikruosius I. A. parodymų tikslus – būtent atsikratyti vaiko tėvo, o ne apginti savo pažeistas teises – atskleidžia jos žodžiai „stengiausi kalbėti su vaiko tėvu, bet nepadeda, gal padės baudžiamosios bylos“.

3.17. Teismų praktikoje ne kartą išaiškinta, kad žmogaus terorizavimas pasireiškia grasinimais, tačiau BK 145 straipsnio 2 dalies prasme vien tik grasinimų nepakanka. Siekiant išvengti vertinimo klaidų ir užtikrinant, kad tam tikri asmens neteisingai suprasti žodžiai ar poelgiai nebūtų be pagrindo pripažinti nusikalstama veika, baudžiamosios teisės teorijoje ir teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad baudžiamąją atsakomybę gali užtraukti tik realūs (ne tariami) grasinimai. Pripažįstant nusikalstamą grasinimo pobūdį, būtina įsitikinti, kad kaltininko elgesys buvo teisingai suprastas, kad tai nebuvo nevykęs pokštas, spontaniškai išsprūdę žodžiai, į grasinimą panašūs, bet kitokią prasmę turintys veiksmai ir pan. Tai, kaip grasinančiojo žodžius ir elgesį suprato nukentėjusysis, yra svarbu, tačiau nukentėjusio asmens suvokimas nėra vienintelis grasinimo fakto, turinio ir realumo nustatymo kriterijus. Nukentėjusiojo manymas turi būti pagrįstas ir objektyviais duomenimis, iš kurių būtų galima spręsti, kad šis asmuo iš tikrųjų buvo bauginamas. I. A. nuteistojo veiksmų nepriėmė rimtai ir nemanė, kad tekstinių pranešimų turinys keltų jai kokią nors grėsmę. Nors grasinimo realumui konstatuoti nėra būtina, kad grasinantysis realiai ketintų įgyvendinti grasinimą, tačiau visada reikia įsitikinti, kad nukentėjusysis turėjo objektyvų pagrindą bijoti dėl savo gyvybės ar sveikatos, o kaltininkas norėjo būtent tokios nukentėjusiojo būsenos. B. K. baudžiamojoje byloje situacija yra kita, todėl abu žemesnės instancijos teismai netinkamai aiškino veikos (grasinimų) pavojingumą ir realumą, taip pat ir sistemingumo požymį, juolab kad dalis tokios komunikacijos buvo skirta kitam adresatui (nukentėjusiosios tėvui J. A.), o ne pačiai nukentėjusiajai, t. y. netinkamai taikė BK 145 straipsnio 2 dalį.

3.18. Apeliacinės instancijos teismas, netaikydamas B. K. BK 145 straipsnio 2 dalies naujosios, nuo 2025 m. vasario 1 d. įsigaliojusios, redakcijos, šiurkščiai pažeidė BK 3 straipsnio 2 dalies nuostatas (principo lex benignior retro agit (švelninantis baudžiamąją atsakomybę įstatymas turi grįžtamąją galią) pažeidimas), taip pat iškreipė teisingumo principo aiškinimą. Atsisakymas perkvalifikuoti veiką pagal naują, lengvinančią nuteistojo teisinę padėtį įstatymo redakciją, motyvuojant tuo, kad „perkvalifikavimas būtų formalus“, yra atsisakymas vykdyti teisingumą. Toks apeliacinės instancijos teismo BK 3 straipsnio 2 dalies nuostatų pažeidimas esmingai pablogino B. K. teisinę padėtį, kadangi įstatymų leidėjui aiškiai išreiškus savo valią ir sušvelninus baudžiamąją atsakomybę už BK 145 straipsnio 2 dalyje nurodytos veikos padarymą, nustatant net dvi už terminuoto laisvės atėmimo bausmę švelnesnes bausmes (laisvės apribojimą ir areštą), nuteistajam tokie bausmę švelninantys įstatymo pakeitimai nebuvo taikyti. Tokiu būdu teismas taip pat pažeidė BK 54 straipsnio 1 dalies nuostatas, kurios įpareigoja teismą parinkti bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikantis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų.

3.19. Kitas esminis dalykas, kuris nulėmė pernelyg griežtos bausmės paskyrimą, yra tai, kad B. K. lygiagrečiai buvo vykdomi du baudžiamieji persekiojimai (baudžiamojoje byloje Nr. 1-53-1057/2024 (teisminio proceso Nr. 1-01-1-42957-2021-5), kurioje priimtas Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. birželio 26 d. nutartimi paliktas galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. liepos 4 d. apkaltinamasis nuosprendis, ir nagrinėjamoje byloje). Šiuose procesuose tirtos analogiškos veikos, nukentėjęs asmuo tas pats – I. A., pagal kaltinimus veikos padarytos toje pačioje vietoje, jų padarymo laikas nėra pernelyg nutolęs. Taigi, buvo teisinis pagrindas sujungti šias baudžiamąsias bylas pirmosios arba apeliacinės instancijos teisme, tokiu būdu ne tik nebūtų pasunkinta B. K. teisinė padėtis, bet ir būtų užtikrintas proceso ekonomiškumas ir operatyvumas. Apeliacinės instancijos teismas pritarimą pirmosios instancijos teismo šioje byloje nuteistajam paskirtai bausmei, be kita ko, motyvavo B. K. nuteisimu paminėtame lygiagrečiai vykusiame baudžiamajame procese. Tokiu būdu, nepagrįstai nesujungus bylų, esant procesiniam ir faktiniam pagrindui, nagrinėjamoje byloje buvo pažeistas neleistinumo dirbtinai bloginti kaltinamojo (nuteistojo) teisinę padėtį principas.

3.20. Principo lex benignior retro agit pažeidimo kontekste svarbu ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas netaikė ir nuo 2025 m. vasario 1 d. įsigaliojusių BK bendrosios dalies normų pakeitimų. Pagal naująją BK 61 straipsnio 2 dalies redakciją, bausmės dydis nebėra skaičiuojamas nuo vidurkio, kaip tai buvo nustatyta iki tol galiojusioje redakcijoje. Teisėjų kolegija privalėjo vadovautis paminėtomis nuostatomis, tiek parenkant bausmę pagal BK 145 straipsnio 2 dalį, tiek ir revizuojant bausmę, paskirtą pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, taip pat bendrindama bausmes. 2024 m. balandžio 25 d. įstatymu buvo pakeistos ir BK 62 straipsnio, BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos, išplėtusios galimybes šių straipsnių pagrindu nuteistiesiems skirti švelnesnes bausmes, kas atitinkamai švelnina baudžiamojon atsakomybėn traukiamų asmenų padėtį, tačiau apeliacinės instancijos teismas tokių pasikeitimų net nesvarstė. Nuo 2025 m. vasario 1 d. įsigalioję BK 54 straipsnio 3 dalies ir BK 75 straipsnio pakeitimai įtvirtina galimybę, vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi, ne tik paskirti švelnesnę bausmę, nei nustatyta straipsnio sankcijoje, tačiau ir visiškai arba iš dalies atidėti paskirtos bausmės vykdymą, jeigu paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, deja, ir tokia galimybė apeliacinės instancijos teisme svarstyta nebuvo.

3.21. Vienas iš teisingumo principo aspektų yra tas, kad pripažintam kaltu asmeniui skiriama bausmė turi būti adekvati (proporcinga) padarytai nusikalstamai veikai, to nuteistasis B. K. iš žemesnės instancijos teismų nesulaukė. Kita vertus, teisingumo principas neapsiriboja vien tik bausmės ir padarytos nusikalstamos veikos proporcingumu, negali būti pamiršta ir taikinamoji teisingumo funkcija. Bausmės, kaip baudžiamosios atsakomybės sudedamosios dalies, paskirtis taip pat neapsiriboja vien tik nubaudimo ir prevencijos tikslais, ne mažiau svarbūs yra nuteistųjų socialinės reabilitacijos ir resocializacijos tikslai.

4. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Arvydas Kuzminskas atsiliepimu į nuteistojo B. K. gynėjo advokato V. Sirvydžio kasacinį skundą prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. rugsėjo 24 d. nuosprendį ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. spalio 28 d. nutartį pakeisti ir perkvalifikuoti B. K. veiką pagal BK 145 straipsnio 2 dalį (2024 m. lapkričio 7 d. įstatymo redakcija), kitas nuosprendžio ir nutarties dalis palikti nepakeistas. Prokuroras atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:

4.1. Kasacinio skundo argumentais, pakartotinai teigiant, kad byloje nenustatytos aplinkybės, neginčijamai patvirtinančios BK 140 straipsnio 1 dalyje ir BK 145 straipsnio 2 dalyje nurodytų nusikalstamų veikų sudėties požymių buvimą nuteistojo B. K. veiksmuose, iš esmės bandoma kasacinės instancijos teismą priversti iš naujo tirti ir vertinti byloje surinktus duomenis, dar kartą vertinti byloje nustatytas faktines aplinkybes. Tačiau tai, ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas, kuris skundžiama nutartimi, įvertinęs byloje surinktų ir teismuose ištirtų įrodymų visetą, konstatavo, kad B. K. pagrįstai nuteistas dėl dviejų nusikalstamų veikų padarymo. Kasaciniame skunde nurodytos abejonės dėl teismų nustatytų faktinių aplinkybių, prašymas kitaip vertinti bylos duomenis nėra bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalykas. Apeliacinės instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo ir apsvarstė iš esmės analogiškus apeliacinio skundo argumentus. Nėra pagrindo teigti, kad šiuo atveju buvo pažeisti BPK 20 straipsnio reikalavimai, netinkamai aiškintos ir taikytos paminėtos baudžiamojo įstatymo normos.

4.2. Nepagrįstai kasatorius teigia, kad bylą išnagrinėjo šališkas pirmosios instancijos teismas, o apeliacinės instancijos teismas netinkamai išnagrinėjo šiuo aspektu pateiktus apeliacinio skundo argumentus. Nušalinimo klausimai šioje byloje buvo sprendžiami tinkamai, laikantis baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų. Tai, kad teisėja vykdė savo tiesiogines funkcijas ir nagrinėjo teisiamojo bei jo gynėjo prašymus taip, kaip to reikalauja procesinės teisės normos, bet priėmė sprendimus, neatitinkančius teisiamojo ar jo gynybos lūkesčių, neleidžia daryti išvados, jog bylą išnagrinėjo šališkas teismas. Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, šis klausimas taip pat buvo išsamiai apsvarstytas įvairiais aspektais ir nutartyje motyvuotai atsakyta į apeliaciniame skunde nurodytus galimus šališkumo aspektus. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė pagrindo konstatuoti teisėjos, nagrinėjusios bylą pirmosios instancijos teisme, asmeninį tendencingumą ar daryti išvadas apie nešališkumo principo pažeidimą objektyviuoju aspektu.

4.3. Atmestini kaip nepagrįsti ir kasacinio skundo argumentai dėl BPK 8 straipsnio 2, 3 dalių ir Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies e punkto pažeidimo. Ikiteisminio tyrimo metu, o ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme B. K. nenurodė, kad buvo suvaržyta jo teisė duoti parodymus ta kalba, kurią jis moka. Šį argumentą nuteistasis pateikė tik apeliaciniame skunde. Ikiteisminio tyrimo metu nei jis pats, nei jo gynėjai nereiškė jokių prašymų, susijusių su vertimo užtikrinimu ar jo kokybe. Prieš pradedant bylos nagrinėjimą pirmosios instancijos teisme, teismas buvo informuotas, kad procesas gali vykti anglų kalba, nors teismas buvo pasirengęs užtikrinti vertimą ir į albanų kalbą. Nebuvo reiškiami ir nušalinimai procese dalyvavusiai vertėjai, nebuvo prašoma užtikrinti vertimo tiesiogiai į albanų kalbą. Taigi, B. K. teisė į vertimą buvo tinkamai užtikrinta, jis turėjo galimybę naudotis vertimu į gimtąją kalbą, tačiau šia galimybe savanoriškai nesinaudojo.

4.4. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šį klausimą, pagrįstai pažymėjo, kad B. K. proceso metu naudojosi vertėjo pagalba, apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu nurodė, jog supranta anglų kalbą, byloje yra pateiktos, kaip nustatyta, jo rašytos žinutės anglų kalba. Byloje esančiame 2022 m. liepos 9 d. vaizdo įraše jis kalba anglų kalba, anglų kalba jis davė parodymus pirmosios instancijos teisme ir sakė baigiamąją kalbą, todėl apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nesutiko su skundo argumentais, kad B. K. turimos anglų kalbos žinios nebuvo pakankamos savo pozicijai dėl byloje nagrinėjamų įvykių bendrai išreikšti. Vien tai, kad nuosprendis nebuvo išverstas dar ir į albanų kalbą, nesudaro pagrindo konstatuoti esminį baudžiamojo proceso pažeidimą. Paties nuteistojo pageidavimu jis nuo pat pradžių bylos nagrinėjime dalyvavo anglų kalba, teismas užtikrino, kad procesiniai dokumentai, įskaitant ir nuosprendį, būtų išversti į B. K. suprantamą anglų kalbą. Tai atitinka tiek nacionalinį teisinį reglamentavimą, tiek tarptautinius standartus, pagal kuriuos vertimas turi būti užtikrintas į asmeniui suprantamą, bet nebūtinai į gimtąją kalbą.

4.5. Tai, kad B. K. anglų kalbos žinios pakankamos vykusiam procesui suprasti, patvirtina ir jo elgesys tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teisme vertimui užtikrinti dalyvavo anglų ir albanų kalbų vertėjai, jie, nors ir netiesiogiai, tačiau užtikrino galimybę nuteistajam bendrauti savo gimtąja kalba. 2025 m. rugsėjo 9 d. teismo posėdžio garso įraše užfiksuota, kad B. K. replikavo proceso dalyvių pasisakymus, atsakė į jam užduotus klausimus dar nespėjus jų išversti iš anglų kalbos į albanų kalbą. Visa tai rodo, kad B. K. anglų kalbos žinios yra pakankamos, kad jis paaiškintų savo poziciją ir suprastų proceso eigą bei aplinkybes. Tai, kad B. K. neišlaikė anglų kalbos testo pakankamu lygmeniu, savaime nepaneigia nustatytų ir pirmiau nurodytų aplinkybių. Nuteistojo pozicija dėl pasirinktos kalbos šiuo atveju buvo aiškiai išreikšta ir laisva valia pasirinkta bei patvirtinta. Todėl akivaizdu, kad B. K. teisė į vertimą ir vertėjo pagalbą nebuvo pažeista.

4.6. Kita vertus, kasacinio skundo prašymas perkvalifikuoti B. K. veiką pagal BK 145 straipsnio 2 dalį (2024 m. lapkričio 7 d. įstatymo redakcija) yra pagrįstas, todėl tenkintinas. Lyginant veikų padarymo metu galiojusią BK 145 straipsnio 2 dalies redakciją (2013 m. liepos 2 d. įstatymo redakcija) su nuo 2025 m. vasario 1 d. įsigaliojusia BK 145 straipsnio 2 dalies redakcija, matyti, kad normos dispozicija liko ta pati, tačiau pasikeitė sankcija – atsirado dvi papildomos bausmių rūšys, be terminuoto laisvės atėmimo bausmės, buvo nustatytas laisvės apribojimas ir areštas, t. y. baudžiamasis įstatymas buvo sušvelnintas. Pagal BK 3 straipsnio 2 dalį, toks įstatymas turi grįžtamąją galią. Apeliacinės instancijos teismas, neperkvalifikuodamas paminėtos nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos, padarė klaidą, kurią gali ištaisyti kasacinės instancijos teismas. Tačiau, atsižvelgiant į visas bylos aplinkybes, nuteistojo asmenybę, nėra pagrindo pripažinti, kad B. K. paskirta bausmė savo rūšimi ar dydžiu yra aiškiai per griežta. Priešingai, paskirta bausmė yra adekvati ir proporcinga padarytai nusikalstamai veikai bei nuteistojo asmenybei.

III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

5. Nuteistojo B. K. gynėjo advokato V. Sirvydžio kasacinis skundas atmestinas.

Dėl nenagrinėtinų kasacinio skundo argumentų

6. Kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Dėl šios nuostatos taikymo kasacinės instancijos teismo praktikoje nuosekliai aiškinama, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis, iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių bylos aplinkybių nenustatant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-135-648/2016, 2K-P-58-697/2019, 2K-P-31-788/2021 ir kt.). Kasacinio skundo argumentai savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismo nustatytas faktines aplinkybes nėra kasacinio bylos nagrinėjimo dalykas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-135-648/2016, 2K-7-70-895/2018, 2K-7-57-648/2021 ir kt.).

7. Nuteistojo B. K. gynėjo kasaciniame skunde keliami ne tik teisės taikymo klausimai, bet taip pat nesutinkama su žemesnės instancijos teismų atliktu byloje esančių įrodymų vertinimu ir jų pagrindu nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis (pavyzdžiui, argumentai dėl nukentėjusiosios, liudytojo parodymų patikimumo; byloje surinktų įrodymų pakankamumo nuteistojo kaltei pagrįsti; nukentėjusiosios smaugimo fakto nustatymo, be kita ko, pateikiant teismo argumentų bei kaltinimo formuluočių savą interpretavimą ir deklaratyviai teigiant, kad buvo iš esmės pažeistos BPK 256 straipsnio 1 dalies nuostatos; dėl įvykių metu išsakytų (parašytų) frazių ir jų reikšmės interpretavimo ir pan.), pateikiamas savas bylos aplinkybių vertinimas baudžiamojo įstatymo taikymo požiūriu. Taigi dalis skundo argumentų, siejamų su BPK pažeidimais, yra bendro pobūdžio kritika dėl bylos duomenų vertinimo ir faktinių aplinkybių nustatymo, o ne teisiniai argumentai, grindžiantys apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindus, todėl kasacinio skundo argumentai dėl esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų bus nagrinėjami tik tiek, kiek jie atitinka BPK 369 straipsnio 1 dalyje nustatytus bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindus.

8. Kasaciniame skunde taip pat pateikti argumentai, susiję su atskirų ikiteisminių tyrimų sujungimu, kas neva lėmė per griežtos bausmės nuteistajam paskyrimą. Pagal BPK 367 straipsnio 3 dalį, kasacine tvarka apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Apeliaciniame skunde ikiteisminių tyrimų sujungimo klausimas jokiu aspektu nebuvo keliamas, skundžiamoje nutartyje dėl to nėra pasisakyta. Todėl paminėti argumentai kasacine tvarka nebus nagrinėjami.

Dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo

9. Nuteistojo B. K. gynėjas kasaciniame skunde nurodo, kad buvo pažeista jo ginamojo teisė į nešališką pirmosios instancijos teismą. Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas nuteistojo gynėjos šiuo aspektu apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, padarė faktiniams bylos duomenims prieštaraujančias išvadas. Bylos duomenys, kasatoriaus teigimu, aiškiai patvirtina, kad šią bylą pirmosios instancijos teisme nagrinėjusi teisėja buvo šališka dėl savo viešoje erdvėje reiškiamų feministinių pažiūrų. Teisėjų kolegija šiuos kasatoriaus argumentus atmeta kaip nepagrįstus.

10. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, BPK 44 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas teismo nešališkumo reikalavimas, kaip ir su juo glaudžiai susijęs teismo nepriklausomumo reikalavimas, yra viena iš asmens teisės į teisingą teismą sudėtinių dalių, o kartu ir vienas iš sąžiningo teismo proceso reikalavimų, būtina pasitikėjimo teismu sąlyga. Teismo nešališkumo principo esmė yra ta, kad bylos nagrinėjimo teisme metu proceso dalyviams, o kartu ir visuomenei turi būti suteikiama pakankamai garantijų, pašalinančių pagrįstas abejones dėl galimo teismo (teisėjo) šališkumo, neturi būti prielaidų, leidžiančių pagrįstai manyti, jog teismas (teisėjas) yra suinteresuotas tam tikra bylos baigtimi, ir realių faktų, kurie keltų pagrįstų abejonių, kad bylą nagrinėjantis teismas (teisėjas) turi išankstinę nuomonę ar nusistatymą kurio nors proceso dalyvio atžvilgiu, yra tendencingas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-60-648/2024).

11. BPK 58 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtinta galimybė teismui (teisėjui) nušalinimą grįsti ir kitomis nei BPK 58 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose, 2 dalyje išvardytomis aplinkybėmis, jeigu jos kelia pagrįstų abejonių teismo (teisėjo) nešališkumu. Tai reiškia, kad proceso dalyvių teismui (teisėjui) BPK 58 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu reiškiamas nušalinimas turi būti grindžiamas ne bet kokiomis, o tik objektyviomis, realiai egzistuojančiomis ir pagrįstų abejonių dėl teismo (teisėjo) nešališkumo keliančiomis aplinkybėmis, be to, jis turi būti motyvuotas.

12. Remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika, teismo (teisėjo) nešališkumas vertinamas dviem glaudžiai tarpusavyje susijusiais aspektais – subjektyviuoju ir objektyviuoju. Vertinant nešališkumą subjektyviuoju aspektu, turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie kelia abejonių dėl teisėjo nešališkumo ar rodo bylą nagrinėjusio teisėjo asmeninį tendencingumą. Objektyvusis nešališkumo aspektas bendriausia prasme reikalauja, kad teismo procesas būtų organizuojamas, proceso veiksmai būtų atliekami, su bylos nagrinėjimo teisme dalyviais būtų bendraujama taip, kad negalėtų susidaryti įspūdis, jog proceso metu vienai iš proceso šalių reiškiamas išankstinis priešiškumas ar palankumas arba teismas vienaip ar kitaip suinteresuotas tam tikra bylos baigtimi (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-132/2015, 2K-7-124-648/2015, 2K-5-976/2020, 2K-101-303/2020; EŽTT 2015 m. balandžio 23 d. Didžiosios kolegijos sprendimas byloje Morice prieš Prancūziją, peticijos Nr. 29369/10).

13. Pažymėtina ir tai, kad vien tik byloje dalyvaujančiam asmeniui kilusios (jo keliamos) abejonės dėl teisėjo (teismo) nešališkumo stokos nesudaro besąlygiško pagrindo nusišalinti teisėjui / nušalinti teisėją (teismą) nuo bylos nagrinėjimo ir perduoti bylą nagrinėti kitam teisėjui ar teismui. Sprendžiant, ar priežastis abejoti teismo nepriklausomumu ar nešališkumu yra pagrįsta, bylos šalies išreikšta abejonė yra svarbi, bet ne lemiama (EŽTT 1998 m. gegužės 20 d. sprendimas byloje Gautrin ir kiti prieš Prancūziją, peticijos Nr. 38/1997/822/1025–1028; 2016 m. vasario 18 d. sprendimas byloje Rywin prieš Lenkiją, peticijų Nr. 6091/06, 4047/07, 4070/07). Lemiamą reikšmę turi tai, ar nuogąstavimas gali būti laikomas objektyviai pagrįstu (EŽTT 2000 m. gruodžio 21 d. sprendimas byloje Wettstein prieš Šveicariją, peticijos Nr. 33958/96; 2009 m. spalio 15 d. sprendimas byloje Micallef prieš Maltą, peticijos Nr. 17056/06), turi būti nustatyti realūs faktai, keliantys abejonių dėl teismo nešališkumo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-195/2010, 2K-214-976/2017, 2K-113-303/2019, 2K-39-788/2021, 2K-44-489/2024, 2K-83-719/2024). Priešingu atveju, perdavus bylą nagrinėti kitam teisėjui ar teismui, būtų sudarytos sąlygos teisingumą vykdyti ne tam teismui, kuris pagal įstatymo nustatytas teismingumo taisykles turi nagrinėti bylą, arba ne tam teisėjui, kuriam teisės aktų nustatyta tvarka priskirta nagrinėti konkrečią bylą, o tam teismui ir (ar) teisėjui, kurį pasirinko vienas ar kitas byloje dalyvaujantis asmuo. Kitaip tariant, būtų sudarytos sąlygos piktnaudžiauti nušalinimo institutu, juo pasinaudoti ne pagal jo paskirtį. Toks bylos nagrinėjimas pagal procese dalyvaujančių asmenų pageidavimus neužtikrintų teismo (teisėjo) nešališkumo ir nepriklausomumo, nesiderintų su teisinėje valstybėje galiojančiais teisingumo, bylų skirstymo ir nagrinėjimo nešališkumo ir sąžiningumo, skaidrumo, šalių lygiateisiškumo principais (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-62-495/2024).

14. Nuteistasis B. K. ir (ar) jo gynėjas bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nušalinimą teisėjai I. Štuopienei reiškė tris kartus. Visais atvejais nušalinimas iš esmės buvo reiškiamas tuo pačiu pagrindu – nurodoma, kad teisėja, atsižvelgiant į byloje pateiktų kaltinimų pobūdį, dėl savo viešai deklaruotų vertybinių feministinių nuostatų negali objektyviai ir nešališkai išnagrinėti bylos, ji yra nusiteikusi prieš kaltinamąjį kaip vyrą. Nuteistasis taip pat nurodė, kad dėl savo pažiūrų ir nusiteikimo prieš jį teisėja neleidžia jam bylos nagrinėjimo metu pasisakyti, jį nutraukinėja, diskriminuoja jį kaip užsienietį. Nuteistojo gynėjas, reikšdamas nušalinimą teismui pirmą kartą, prašė, kad bylai nagrinėti būtų sudaryta trijų teisėjų kolegija, į kurios sudėtį įeitų ir teisėjai vyrai, arba teisėją I. Štuopienę nusišalinti nuo bylos nagrinėjimo.

15. Pareikšti nušalinimai visais atvejais BPK 58 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu teismo priimtais procesiniais sprendimais – atskiromis 2023 m. rugsėjo 5 d., 2024 m. kovo 13 d. nutartimis ir 2024 m. kovo 27 d. protokoline nutartimi buvo atmesti kaip deklaratyvūs ir nepagrįsti jokiais objektyviais įrodymais. Buvo konstatuota, kad teisėjos feministinės pažiūros pačios savaime nėra jos šališkumo įrodymas ir nepatvirtina jos negebėjimo išlikti objektyviai, nagrinėjant bylą. Teisėja pažymėjo, kad ji yra profesionali teisininkė, todėl pats savaime kokių nors pažiūrų turėjimas, kas iš esmės būdinga daugeliui žmonių, jai netrukdo ir negali trukdyti nešališkai išnagrinėti bylos, suteikiant visiems proceso dalyviams visas nešališko ir nepriklausomo teismo garantijas. Teisėja ta pačia 2023 m. rugsėjo 5 d. nutartimi, atsižvelgdama į gynėjo pateiktą prašymą, kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismo pirmininką, kad pagal kaltinamojo B. K. gynėjo prašymą bylai nagrinėti būtų sudaryta mišri vyrų ir moterų teisėjų kolegija. Vilniaus miesto apylinkės teismo pirmininko pavaduotojas M. Ražanskas 2023 m. rugsėjo 15 d. nutartimi, remdamasis BPK 221 straipsnio 1 dalies nuostatomis, bylų paskirstymą teisėjams reglamentuojančiais teisės aktais ir tuo, kad baudžiamoji byla nėra sudėtinga bei didelės apimties, prašymą sudaryti bylai nagrinėti teisėjų kolegiją atmetė. Šioje nutartyje teismo pirmininko pavaduotojas, atsižvelgdamas į prašymo sudaryti bylos nagrinėjimui teisėjų kolegiją pagrindą, dar kartą įvertino bylą nagrinėjančiai teisėjai I. Štuopienei pareikšto nušalinimo pagrįstumą ir konstatavo, kad abejoti teisėjos nešališkumu nėra pagrindo.

16. Pirmosios instancijos teismo šališkumo klausimas, nurodant iš esmės tas pačias pirmiau paminėtas aplinkybes, buvo keliamas ir nuteistojo B. K. gynėjos apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs šiuo aspektu apeliantės pateiktus argumentus, padarė išvadą, kad bylą pirmosios instancijos teisme nagrinėjusi teisėja nebuvo šališka nei objektyviuoju, nei subjektyviuoju aspektu. Konstatuota, kad teisėjai I. Štuopienei pareikšti nušalinimai buvo deklaratyvaus pobūdžio, realių faktų, kurie leistų daryti pagrįstas išvadas apie teisėjos šališkumą, byloje nebuvo. Teisėjos lytis, jos vertybinės nuostatos pačios savaime, nesant kitų šališkumą pagrindžiančių duomenų, nerodo jos šališkumo. Teisėjos asmeniniai įsitikinimai ar pažiūros nebuvo išreikšti bylos nagrinėjimo metu taip, kad darytų įtaką proceso eigai ar sprendimams (kartu ir proceso dalyvių teisėms užtikrinti). Apeliacinės instancijos teismas taip pat darė išvadą, kad teisėjos I. Štuopienės kreipimasis į teismo pirmininką dėl mišrios vyrų ir moterų teisėjų kolegijos sudarymo, kurį nulėmė būtent gynėjo pateiktas prašymas, taip pat nerodo teisėjos šališkumo. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo ir tai, jog iš teisiamojo posėdžio protokolų, jų įrašų nenustatyta, kad bylą pirmąja instancija nagrinėjusi teisėja buvo tendencinga ar kad bylos nagrinėjimo metu ji elgėsi netinkamai ir šališkai; teisėja kaltinamąjį teisiamojo posėdžio metu nutraukdavo, neleisdavo kalbėti ar pašalindavo iš posėdžio ne dėl savo pažiūrų, nusiteikimo prieš kaltinamąjį, o dėl paties B. K. neleistino elgesio ir nepagarbos tiek proceso dalyviams, tiek ir teismui.

17. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, susipažinusi su bylos medžiaga, neturi pagrindo nesutikti su apeliacinės instancijos teismo motyvais ir daryti priešingas išvadas.

18. Pažymėtina tai, kad teisėjas yra visuomenės dalis ir turi Lietuvos Respublikos Konstitucijoje bei įstatymuose nustatytas Lietuvos Respublikos piliečio teises ir laisves (Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 44 straipsnio 1 dalis). Lietuvos Respublikos Konstitucijoje yra įtvirtintas žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumas, iš kurio kyla asmens teisė į privatumą (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2002 m. rugsėjo 19 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad privatus žmogaus gyvenimas – tai individo asmeninis gyvenimas: gyvenimo būdas, šeiminė padėtis, gyvenamoji aplinka, santykiai su kitais asmenimis, individo pažiūros, įsitikinimai, įpročiai, jo fizinė ir psichinė būklė, sveikata, garbė, orumas ir kt. (inter alia (be kita ko), 2002 m. rugsėjo 19 d., 2003 m. kovo 24 d. nutarimai, 2017 m. gruodžio 19 d. išvada).

19. Kartu pažymėtina, kad teisėjai, nagrinėdami bylas ir vykdydami teisingumą, veikia nešališkai ir klauso tik įstatymų (Konstitucijos 109 straipsnio 3 dalis, Teismų įstatymo 3 straipsnio 2 dalis). Teismo (teisėjo) nešališkumas aiškinamas bei jo turinys atskleidžiamas ir per teismo (teisėjo) nepriklausomumo principą (pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1999 m. gruodžio 21 d., 2006 m. lapkričio 27 d. nutarimai). Nepriklausomumas yra ne privilegija, o viena svarbiausių teisėjo ir teismo pareigų, kylanti iš Konstitucijoje garantuotos žmogaus teisės turėti nešališką ginčo arbitrą, būtina nešališko ir teisingo bylos išnagrinėjimo sąlyga. Teisėjas (teismas) turi būti atsparus bet kokiai išorinei, taip pat ir vidinei konkrečiame baudžiamajame procese pasireiškiančiai įtakai ir neleisti, kad jo organizuojamas bylos nagrinėjimas, priimami procesiniai sprendimai, tarp kurių ir sprendimas (ne)nusišalinti nuo bylos nagrinėjimo, jų priėmimo procesas būtų paveikti jo paties turimų pažiūrų ir įsitikinimų, neteisėto proceso dalyvių ar trečiųjų asmenų spaudimo.

20. Nagrinėjamoje byloje nenustatyta pagrindo konstatuoti teisėjos, nagrinėjusios bylą pirmosios instancijos teisme, asmeninį tendencingumą ar daryti išvadas apie nešališkumo principo pažeidimą. Priešingai, byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad B. K. baudžiamąją bylą išnagrinėjo nepriklausomas ir nešališkas pirmosios instancijos teismas.

Dėl teisės į vertimą nuteistajam suprantama kalba užtikrinimo

21. Kasaciniame skunde, be kita ko, nurodoma, kad nebuvo užtikrinta nuteistojo B. K. teisė dalyvauti baudžiamajame procese jo gimtąja albanų kalba, jam nebuvo išverstas ir pirmosios instancijos teismo nuosprendis į šią kalbą. Taip iš esmės buvo pažeistos BPK 8 straipsnio 2, 3, 5 dalių nuostatos, Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis ir 6 straipsnio 3 dalies e punktas, šiose nuostatose ir BPK 44 straipsnio 2, 7 dalyse įtvirtintas sąžiningo proceso reikalavimas, nesilaikyta EŽTT praktikoje įtvirtintų reikalavimų. Teisėjų kolegija šiuos kasatoriaus argumentus atmeta kaip nepagrįstus.

22. Lietuvos Respublikoje baudžiamasis procesas vyksta valstybine lietuvių kalba. Tačiau BPK 8 straipsnis nustato procesines garantijas šios kalbos nemokantiems baudžiamojo proceso dalyviams: 1) jiems užtikrinama teisė daryti pareiškimus, duoti parodymus ir paaiškinimus, paduoti prašymus ir skundus, kalbėti teisme gimtąja kalba arba kita kalba, kurią jie moka. Visais šiais atvejais, taip pat susipažindami su bylos medžiaga, proceso dalyviai turi teisę naudotis vertėjo paslaugomis BPK nustatyta tvarka; 2) bylos dokumentai, kurie BPK nustatytais atvejais įteikiami įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam, taip pat kitiems proceso dalyviams, turi būti išversti į jų gimtąją kalbą arba į kitą kalbą, kurią jie moka; 3) lietuvių kalbos nemokančiam nuo nusikalstamos veikos nukentėjusiam asmeniui ar jo atstovui užtikrinama teisė paduoti skundą ar pareiškimą dėl nusikalstamos veikos gimtąja kalba arba kita kalba, kurią jie moka, arba užtikrinama teisė naudotis vertėjo paslaugomis pateikiant skundą žodžiu. Šios nuostatos sietinos taip pat su BPK 44 straipsnyje nurodytais asmens teisių apsaugos baudžiamajame procese pagrindais: pagal BPK 44 straipsnio 2, 7 dalis, kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo turi teisę, kad jam suprantama kalba būtų skubiai ir nuodugniai pranešta apie jam pateikto kaltinimo pobūdį bei pagrindą, taip pat dėl ko jis sulaikomas ar suimamas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-648/2019).

23. Pagal BPK 43 straipsnio nuostatas, vertėjas yra vertimui reikiamas kalbas mokantis arba nebylio ar kurčiojo ženklus suprantantis asmuo, ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro, ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo pakviestas dalyvauti procese BPK nustatyta tvarka. Vertėjo kvalifikacija ir vertimo kokybė turi būti tokios, kad lietuvių kalbos nemokantis asmuo galėtų veiksmingai įgyvendinti savo procesines teises ir būtų užtikrinta jo teisė į teisingą bylos nagrinėjimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-516/2014, 2K-452-788/2016, 2K-22-489/2022, 2K-66-594/2023). Kasacinio teismo praktikoje pabrėžiama, kad įtariamojo (kaltinamojo) teisė gauti vertimą žodžiu ir raštu turi būti reali ir veiksminga, todėl šios teisės įgyvendinimas negali apsiriboti tik vertėjo paskyrimu – tai apima ir tam tikrą kontrolę, ar vertimas yra tinkamas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-648/2019).

24. Pagal BPK 57 straipsnio nuostatas, įtariamasis, kaltinamasis, nuteistasis gali pareikšti nušalinimą vertėjui. BPK 58 straipsnio 3 dalyje nustatyta ir tai, kad vertėjas negali dalyvauti procese, kai paaiškėja jo nekompetentingumas. Sprendžiant, ar baudžiamojo proceso metu buvo tinkamai užtikrinta asmens teisė gauti vertimą žodžiu ir raštu, atsižvelgiama į įvairius vertėjo dalyvavimo ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu aspektus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-648/2019), be kita ko, ir į tai, ar teise į vertėjo pagalbą nėra piktnaudžiaujama, taip vilkinant procesą.

25. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6

26. Pagal EŽTT praktikoje pateiktus išaiškinimus, vertimo žodžiu lygis privalo būti pakankamas, kaltinimo aplinkybės privalo būti asmeniui išdėstytos jam suprantama kalba (EŽTT 1989 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Brozicek prieš Italiją, peticijos Nr. 10964/84); ne kaltinamasis, o teisminės institucijos turi įrodyti, kad jis pakankamai gerai kalba teismo kalba. Vertėjas žodžiu privalo būti kompetentingas, o teisėjas turi užtikrinti teisingą teismo procesą (EŽTT 2002 m. rugsėjo 24 d. sprendimas byloje Cuscani prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 32771/96). Pavyzdžiui, EŽTT byloje Lagerblom prieš Švediją 6 straipsnio pažeidimo nenustatė, nes pareiškėjas (Suomijos pilietis) gyveno Švedijoje keletą metų ir, teismo vertinimu, jis galėjo pakankamai komunikuoti su savo advokatu (švedu) procese ir vartojo švedų kalbą daugelyje proceso etapų (2003 m. sausio 14 d. sprendimas byloje Lagerblom prieš Švediją, peticijos Nr. 26891/95).

27. Be kita ko, EŽTT praktikoje nenustatoma Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies e punkto pažeidimo tuo atveju, kai nors nuteistasis negavo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio vertimo raštu, tačiau yra aišku, jog iš paaiškinimų žodžiu jis suprato nuosprendį ir jo motyvus pakankamai, kad padedamas gynėjo paduotų apeliacinį skundą dėl bausmės ir daugelio bylos nagrinėjimo bei nuosprendžio aspektų (pvz., EŽTT 1989 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Kamasinski prieš Austriją, peticijos Nr. 9783/82, par. 84–85; taip pat su atitinkamais pakeitimais 2014 m. gegužės 13 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje P??plata prieš Rumuniją, peticijos Nr. 42941/05, par. 93–101).

28. Iš nagrinėjamos bylos medžiagos matyti, kad nuo pat pirmųjų procesinių veiksmų su B. K. atlikimo buvo užtikrintas anglų kalbos vertėjo, kuris buvo įspėtas dėl atsakomybės už melagingą ir žinomai neteisingą vertimą, dalyvavimas. B. K. buvo išaiškintos jo procesinės teisės, be kita ko, gauti vertimą žodžiu ir raštu, pareikšti nušalinimus, pateikiant procesinių teisių išaiškinimo protokolo priedo vertimą į anglų kalbą. B. K., dalyvaujant jo pasirinktai gynėjai, patvirtino, kad procesinės teisės jam išaiškintos, nei jis pats, nei jo gynėja neišreiškė pageidavimo, kad procese dalyvautų B. K. gimtosios kalbos (albanų kalbos) vertėjas, nenurodė, kad jo anglų kalbos žinios yra nepakankamos visavertiškai dalyvauti procese, tokių abejonių nekilo ir ikiteisminio tyrimo pareigūnei. 2022 m. rugpjūčio 9 d. apklausiamas kaip įtariamasis B. K. nurodė, kad parodymus pageidauja duoti anglų kalba, dalyvaujant jo pasirinktai gynėjai ir anglų kalbos vertėjai; patvirtino, kad su pranešimu apie įtarimą susipažino, įtarimo esmę suprato, savo kaltės nepripažįsta; apklausos protokole patvirtino, kad protokolas surašytas teisingai, jokių pastabų neturi. 2022 m. spalio 14 d. įtariamojo apklausos metu B. K. taip pat nurodė, kad parodymus pageidauja duoti anglų kalba, apklausoje dalyvavo dėl atsakomybės įspėtas anglų kalbos vertėjas ir jo pasirinktas gynėjas. Nors šios apklausos metu B. K. nurodė, kad įtarimo esmės nesupranta, tačiau to jis nesiejo su kalbos barjeru, davė parodymus, patvirtino, kad parodymai surašyti teisingai. 2023 m. sausio 27 d. B. K. įteikiant galutinį pranešimą apie įtarimą ir atliekant jo apklausą, dalyvavo tiek anglų kalbos, tiek ir albanų kalbos vertėjai, kurie buvo įspėti dėl atsakomybės už melagingą ir žinomai neteisingą vertimą. Šios apklausos metu įtariamasis pageidavo duoti parodymus albanų kalba, patvirtino, kad įtarimo esmė jam yra aiški, savo kaltės nepripažįsta, davė parodymus. Pažymėtina ir tai, kad nė vienos iš paminėtų apklausų metu vertėjams nušalinimas nebuvo pareikštas, nebuvo reiškiama pastabų, kad vertimas yra nekokybiškas. Baudžiamojoje byloje surašytas kaltinamasis aktas B. K. buvo išverstas į albanų kalbą.

29. Baudžiamąją bylą perdavus teismui, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. liepos 11 d. bylos perdavimo nagrinėti teisiamajame posėdyje nutartimi buvo nutarta bylos nagrinėjime užtikrinti tiek anglų, tiek albanų kalbos vertėjų dalyvavimą. Kaltinamojo B. K. gynėjas 2023 m. liepos 17 d. elektroniniu paštu pateikė prašymą bylos nagrinėjime kaltinamajam užtikrinti vertimą iš lietuvių kalbos į anglų kalbą. Viso bylos nagrinėjimo metu dalyvavo dėl atsakomybės už melagingą ir žinomai neteisingą vertimą prisiekusios anglų kalbos vertėjos, kaltinamajam B. K. buvo užtikrintas vertimas į anglų kalbą. Pažymėtina ir tai, kad, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nė vienai iš vertėjų nebuvo pareikštas nušalinimas, nebuvo išreikšta ir pastabų dėl vertimo kokybės. B. K. buvo išsiųstas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio vertimas į anglų kalbą. Nors nuteistojo gynėjas elektroniniu paštu teiravosi teismo dėl nuosprendžio vertimo į albanų kalbą, tačiau, atsižvelgdamas į tai, kad paties gynėjo prašymu bylos nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme vyko su anglų kalbos vertėjų pagalba, teismas informavo gynėją, kad nuosprendis į albanų kalbą nebus verčiamas. Vertinant kasatoriaus argumentų aptariamu aspektu pagrįstumą, reikšminga ir tai, kad nors nuteistajam B. K. nuosprendis nebuvo išverstas į jo gimtąją kalbą (buvo įteiktas vertimas anglų kalba), tai nesutrukdė jam susipažinti su nuosprendžio motyvais ir, suderinus poziciją su gynėju, pateikti byloje apeliacinį skundą.

30. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, atsižvelgdamas į apeliacinio skundo argumentus, apeliacinės instancijos teismas nuteistajam B. K. užtikrino vertimą tiek į anglų, tiek į albanų kalbą, vertėjai buvo įspėti dėl atsakomybės už melagingą ir žinomai neteisingą vertimą. Nuteistojo pasirinktai gynėjai dėl objektyvių priežasčių negalint dalyvauti bylos nagrinėjime apeliacine tvarka ir nuteistajam prašant paskirti anglų kalbą mokantį gynėją, toks gynėjas buvo paskirtas. Pažymėtina ir tai, kad apeliacinio proceso metu nuteistasis B. K. ir jo gynėjas nušalinimų vertėjams nepareiškė, pastabų dėl vertimo kokybės nepateikė. Nuteistajam skundžiama apeliacinės instancijos teismo nutartis buvo išversta į albanų kalbą.

31. Šios aplinkybės patvirtina, kad, priešingai nei nurodoma kasaciniame skunde, nuteistajam B. K. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant abiejų instancijų teismuose buvo tinkamai užtikrinta teisė dalyvauti baudžiamajame procese jam pakankamai gerai suprantama anglų kalba, atskirais proceso etapais – ir gimtąja albanų kalba. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad nuteistojo B. K. anglų kalbos mokėjimo lygis buvo pakankamas jo veiksmingam dalyvavimui baudžiamajame procese, kad jis galėtų tinkamai įgyvendinti savo teisę į gynybą, juolab visuose proceso etapuose buvo užtikrintas gynėjo dalyvavimas. Tokią išvadą patvirtina ne tik pirmiau aptartų aplinkybių visuma, bet ir tai, kad nuteistasis B. K. ilgą laiką gyveno ir dirbo Jungtinėje Karalystėje, kurios valstybinė kalba yra anglų kalba, su nukentėjusiąja I. A. bendravo anglų kalba, visos byloje užfiksuotos nukentėjusiajai siųstos žinutės parašytos anglų kalba, vaizdo ir garso įrašuose užfiksuota, kad 2022 m. liepos 9 d. vykusių susitikimų su nukentėjusiąja metu, bendraudami vaizdo skambučiu jie taip pat kalbėjo anglų kalba; nuteistasis ne tik ikiteisminio tyrimo metu vykusių dviejų apklausų metu, bet ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme parodymus davė anglų kalba, taip pat anglų kalba šiame teisme sakė ir paskutinį žodį, su savo gynėjais bendravo irgi anglų kalba. Pažymėtina tai, kad klausimą dėl teisės dalyvauti procese gimtąja albanų kalba suvaržymo nuteistasis iškėlė tik apeliaciniame skunde, t. y. po jam nepalankaus nuosprendžio priėmimo.

32. Taigi, kaip pagrįstai pažymėta skundžiamoje apeliacinės instancijos teismo nutartyje, nėra pagrindo sutikti su gynybos argumentais, kad B. K. turimos anglų kalbos žinios nebuvo pakankamos pozicijai dėl byloje nagrinėjamų įvykių išreikšti. Turimos anglų kalbos žinios nesutrukdė B. K. visapusiškai dalyvauti procese, suprasti, kas vyksta, ir įgyvendinti gynybos teises. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad nuteistojo B. K. teisė veiksmingai dalyvauti baudžiamajame procese jam suprantama kalba, kartu ir BPK 8 straipsnyje įtvirtintas proceso kalbos principas nebuvo pažeisti.

33. Atmetami kaip nepagrįsti ir kasacinio skundo argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas nepatikrino bylos tiek, kiek buvo prašoma apeliaciniame skunde, o būtent kad apeliacinės instancijos teismas nepaskyrė nuteistojo nukentėjusiajai rašytų žinučių lingvistinės ekspertizės ir nepatikrino šių žinučių vertimo iš anglų kalbos į lietuvių kalbą teisingumo.

34. Iš bylos medžiagos matyti, kad apeliacinio proceso metu prašymas paskirti lingvistinę (taip pat ir informacinių technologijų) ekspertizę buvo apsvarstytas ir toks prašymas teismo motyvuota protokoline nutartimi atmestas. Skundžiamoje nutartyje apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl paminėtu aspektu gynybos pateiktų argumentų, nurodė, kad abejoti žinučių vertimo teisingumu nėra pagrindo, visi byloje vertimus atlikę vertėjai buvo įspėti dėl atsakomybės pagal BK 235 straipsnį. Argumentai, kad žinučių turinio vertimas netikslus, pagrįsti subjektyvia gynybos nuomone ir žinučių teksto interpretavimu sau naudinga linkme. Taigi, teigti, kad apeliacinės instancijos teismas padarė BPK 320 straipsnio 3 dalies pažeidimą, o bylos aplinkybės nebuvo išsamiai ištirtos ir patikrintos, nėra pagrindo.

Dėl BK 140 straipsnio 1 dalies taikymo

35. Nagrinėjamoje byloje skundžiamais teismų sprendimais nustatyta, kad B. K. kaltinime nurodytu laiku ir vietoje, žodinio konflikto su nukentėjusiąja I. A. metu, suėmęs nukentėjusiajai kaire ranka už burnos ir dešine ranka už pakaušio apatinės dalies, ją smaugė, tokiu būdu sukėlė nukentėjusiajai I. A. fizinį skausmą.

36. Nuteistojo gynėjas kasaciniame skunde, ginčydamas BK 140 straipsnio 1 dalies taikymą, nurodo, jog byloje nebuvo neabejotinai nustatyta, kad B. K. savo veiksmais I. A. sukėlė fizinį skausmą, šiam būtinajam veikos požymiui nustatyti nebuvo pasitelktos specialios žinios. Taip pat teismai, spręsdami dėl B. K. veiksmų atitikties aptariamos nusikalstamos veikos sudėties požymiams, pasak gynėjo, nevertino nuteistojo ir nukentėjusiosios tarpusavio santykių konfliktinio pobūdžio, taip nukrypo nuo teismų praktikoje pateiktų išaiškinimų.

37. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atmeta šiuos kasatoriaus argumentus kaip nepagrįstus ir neatitinkančius skundžiamų teismų sprendimų turinio.

38. BK 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta nusikalstama veika objektyviai pasireiškia mušimu ar kitokiu smurtavimu, t. y. poveikiu žmogaus kūnui. Šios nusikalstamos veikos sudėtis yra materialioji, taigi būtina nustatyti, kad mušimo ar kitokio smurtavimo atveju nukentėjusiajam sukeliamas fizinis skausmas arba nežymiai sutrikdoma sveikata. Be to, ši veika gali būti padaroma tik tiesiogine arba netiesiogine tyčia.

39. BK 141 straipsnio, pateikiančio XVIII skyriaus „Nusikaltimai žmogaus sveikatai“ sąvokų išaiškinimus, 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos patvirtintos Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklės apibūdina tik BK 135, 138 ir 140 straipsniuose nustatytų sveikatos sutrikdymų požymius. Pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro, teisingumo ministro ir socialinės apsaugos ir darbo ministro 2003 m. gegužės 23 d. įsakymu patvirtintas Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisykles teismo medicinos ekspertai, atsižvelgdami į taisyklėse nurodytus sveikatos sutrikdymo masto – sunkaus, nesunkaus ir nežymaus – nustatymo medicininius kriterijus, nustato sveikatos sutrikdymo faktą ir mastą (2 punktas). Šiose taisyklėse fizinio skausmo sukėlimo nustatymo kriterijai nėra įtvirtinti, nėra nurodytas ir subjektas, turintis teisę nustatyti fizinio skausmo sukėlimo faktą ir jo laipsnį (stiprumą). Teismų praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad fiziniam skausmui konstatuoti nėra būtinos specialios medicinos žinios, fizinio skausmo sukėlimą gali nustatyti ir pats teismas, remdamasis įrodymais, patvirtinančiais, jog nukentėjęs asmuo buvo mušamas ar prieš jį kitaip buvo smurtaujama (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-180-719/2020, 2K-278-489/2022, 2K-54-648/2025).

40. Pažymėtina ir tai, kad fizinio skausmo sukėlimas ne visada turėtų būti vertinamas kaip nusikaltimas baudžiamosios teisės požiūriu. Baudžiamajai atsakomybei pagal BK 140 straipsnį taikyti nepakanka vien tik fizinio sąlyčio su kito žmogaus kūnu, būtina įsitikinti, kad dėl to nukentėjęs asmuo iš tikrųjų pajustų skausmą ar kitas fizines kančias. Nustatant, ar dėl panaudoto fizinio smurto nukentėjusiajam kilo fizinis skausmas, atsižvelgtina į tai, kokio stiprumo skausmas paprastai sukeliamas žmogui analogiškais veiksmais, taip pat vertinami nukentėjusiojo amžius ir sveikatos būklė, jo sveikatai sukeltas pavojus, fizinį poveikį darančio asmens tikslai ir kitos aplinkybės, rodančios atliktų veiksmų pavojingumą ir kilusio skausmo tikrumą. Įrodytumo prasme svarbu, kad toks pojūtis būtų taip išreikštas, jog aplinkiniai suprastų nukentėjusiojo skausmą ar būtų kreipiamasi į medikus (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-474-489/2016, 2K-227-788/2017, 2K-278-489/2022, 2K-87-1073/2025).

41. Be to, tuo atveju, kai nustatoma, kad nusikaltimo požymių turinčios veikos padarytos vykstant konfliktams tarp šeimos narių, sutuoktinių, buvusių sutuoktinių, asmenų, turinčių bendrų vaikų, kai yra nesutariama dėl esminių, susijusių su bendru gyvenimu ar vaikais, klausimų, teismas turi labai įdėmiai ir atidžiai vertinti proceso dalyvių parodymų patikimumą, taip pat vertinti visų konfliktinėje situacijoje esančių asmenų elgesio, be kita ko, ir inicijuojant įvairius teisinius procesus, motyvus bei tikslus. Šios aplinkybės tampa svarbios teismui sprendžiant dėl nusikalstamos veikos pavojingumo (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-231-976/2017, 2K-128-489/2020, 2K-54-976/2023).

42. Iš skundžiamų nuosprendžio ir nutarties matyti, kad abiejų instancijų teismai, priešingai nei nurodoma kasaciniame skunde, pirmiau aptartų teismų praktikoje pateiktų išaiškinimų laikėsi ir nuo jų nenukrypo. Abu teismai, spręsdami dėl fizinio smurto prieš nukentėjusiąją I. A. panaudojimo, taip pat būtinojo BK 140 straipsnio 1 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos sudėties požymio – fizinio skausmo jai sukėlimo, tarpusavyje siejo ir kruopščiai vertino ne tik nuteistojo B. K., nukentėjusiosios I. A. parodymus, įvykio vietoje buvusio ir tiesiogiai įvykį mačiusio (kaip liudytojo byloje apklausto) nukentėjusiosios tėvo J. A. parodymus, bet ir įvykio vaizdo įraše, kuris buvo peržiūrėtas teisiamojo posėdžio metu, jo apžiūros protokole užfiksuotus objektyvius duomenis. Vertindami minėtus įrodymus, teismai laikėsi BPK 20 straipsnio 5 dalyje ir BPK 44 straipsnio 6 dalyje įtvirtintų reikalavimų, savo išvadas grindė ne prielaidomis ir abejonėmis, o nurodytų įrodymų visuma, nė vienam iš jų neteikdami išskirtinės reikšmės. Teismai pripažino, kad viso proceso metu duoti nuoseklūs nukentėjusiosios I. A. parodymai apie prieš ją B. K. panaudotą fizinį smurtą ir jai šiais veiksmais (smaugimu) sukeltą skausmą, kuriuos patvirtina liudytojo J. A. parodymai ir byloje esantis vaizdo įrašas, paneigia nuteistojo parodymus, kad jis nukentėjusiosios nesmaugė ir jai tokiu būdu fizinio skausmo nesukėlė.

43. Teismai, remdamiesi išsamiai ištirtų ir įvertintų įrodymų visuma, nustatė, kad įvykio rytą nuteistasis B. K. pagal teismo nustatytą bendravimo su vaiku tvarką atvyko į nukentėjusiosios I. A. namus pasiimti savo vaiko. Dar iki nukentėjusiajai perduodant vaiką, šalia namų laukiantis nuteistasis jau elgėsi agresyviai, šaukė ir vartojo necenzūrinius žodžius. Vos tik nukentėjusioji atnešė vaiką, kurį pastatė ant žemės, ir prasivėrė kiemo vartai, B. K., šaukdamas ir vadindamas nukentėjusiąją įžeidžiančiais žodžiais, staiga pribėgo prie I. A., stipriai suėmė ją kaire ranka už burnos apatinės dalies (arčiau link kaklo viršutinės dalies) ir dešine ranka už pakaušio apatinės dalies (arčiau link sprando), stipriai nurodytose vietose gniaužė rankų pirštus ir nutempė nukentėjusiąją link namo, kur įrengta filmavimo kamera, taip pasišalindamas iš filmavimo zonos. Tuo metu prie garažo buvęs nukentėjusiosios tėvas J. A., pamatęs, kad duktė smaugiama, sušuko nuteistajam, ką šis daro, po to B. K. paleido nukentėjusiąją ir sugrįžo prie vaiko. Be nurodytų aplinkybių, teismai nustatė, kad nukentėjusioji I. A. viso proceso metu nuosekliai tvirtino, kad dėl B. K. prieš ją naudoto fizinio smurto ji jautė skausmą, be to, negalėjo kvėpuoti, po smurto panaudojimo jos kaklas buvo paraudęs.

44. Šios teismų nustatytos aplinkybės, skirtingai nei nurodo kasatorius, patvirtina ne tik byloje nustatytą nukentėjusiosios I. A. smaugimo faktą, bet ir teismų padarytas išvadas, kad tokiais nuteistojo B. K. atliktais veiksmais nukentėjusiajai neabejotinai buvo sukelti baudžiamajai atsakomybei kilti būtini padariniai – pakankamo laipsnio (stiprumo) fizinis skausmas. Šias išvadas teismams leido padaryti ne tik nuoseklūs nukentėjusiosios parodymai apie patirtą skausmą, po fizinio smurto panaudojimo likusius paraudimus, bet ir filmuota medžiaga nustatytas nuteistojo atliktų smurtinių veiksmų pobūdis, nuteistojo ir nukentėjusiosios kūno sudėjimo, jėgų santykis, nukentėjusiosios tėvo reakcija į nuteistojo veiksmus. Apeliacinės instancijos teismas pirmiau aptartų byloje nustatytų aplinkybių kontekste pagrįstai konstatavo, kad nuteistojo B. K. prieš nukentėjusiąją I. A. atlikti veiksmai, veikiant tiesiogine tyčia, buvo smurtiniai ir jais sukeltas fizinis skausmas atitinka BK 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį. Kitokios išvados neleidžia daryti ir kasaciniame skunde itin sureikšminamas nuteistojo ir nukentėjusiosios santykių įtemptas, konfliktinis pobūdis (jie išsiskyrė kaip pora, vyko nuolatiniai konfliktai, kuriems spręsti buvo pasitelkiami ir teisėsaugos pareigūnai, nagrinėjamų įvykių metu teisme buvo sprendžiamas ginčas dėl jų bendro vaiko gyvenamosios vietos nustatymo), kurį, priešingai nei nurodo kasatorius, apeliacinės instancijos teismas taip pat vertino (nutarties 35, 59 punktai).

45. Remdamasi išdėstytais argumentais, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad bylą nagrinėję žemesnės instancijos teismai įrodymų vertinimui keliamų reikalavimų nepažeidė, tinkamai taikė BK 140 straipsnio 1 dalį ir priėmė BPK reikalavimus atitinkančius procesinius sprendimus. Nuteistojo B. K. kaltė įrodyta ir jis pagrįstai nuteistas už fizinio skausmo nukentėjusiajai I. A. sukėlimą.

Dėl BK 145 straipsnio 2 dalies taikymo

46. Atmetami kaip nepagrįsti skundžiamų sprendimų turiniui prieštaraujantys kasatoriaus argumentai ir dėl BK 145 straipsnio 2 dalies (2013 m. liepos 2 d. įstatymo redakcija) B. K. netinkamo taikymo. Kasaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad teismai netinkamai aiškino ir taikė BK 145 straipsnio 2 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos sudėties požymius – grasinimų realumą ir sistemingumą.

47. BK 145 straipsnio 2 dalyje (2013 m. liepos 2 d. įstatymo redakcija) nustatyta baudžiamoji atsakomybė už žmogaus terorizavimą, grasinant susprogdinti, padegti ar padaryti kitokią pavojingą gyvybei, sveikatai ar turtui veiką, arba sistemingą bauginimą, naudojant psichinę prievartą.

48. Terorizavimas, pagal straipsnio dispoziciją, gali pasireikšti grasinimais susprogdinti, padegti ar padaryti kitokią pavojingą gyvybei, sveikatai ar turtui veiką. Alternatyvi veika – sistemingas žmogaus bauginimas naudojant psichinę prievartą – baudžiamajame įstatyme plačiau nedetalizuota. Pagal teismų praktiką, ši veika gali reikštis grasinimais nužudyti ar sunkiai sutrikdyti sveikatą, kelti baimę, nerimą ar nesaugumo jausmą (pavyzdžiui, besikartojantys įžeidinėjimai, grasinimai kaip nors pakenkti, priekabiavimas, atviras sekimas, gąsdinantys naktiniai skambučiai, amoralaus pobūdžio SMS žinutės ir pan.). Tokios sistemingos psichinės prievartos buvimas konstatuojamas nustačius, kad nukentėjusysis sąmoningai buvo verčiamas nerimauti, nesaugiai jaustis, patirti psichologinį diskomfortą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzQxLzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-341/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-341/2010">2K-341/2010</a>, 2K-542/2011, 2K-198/2013, 2K-347/2014, 2K-269-303/2020).

49. Grasinimu yra laikomas pavojingas tyčinis poveikis kito žmogaus psichikai, verčiant bijoti, kad dėl tolesnių grasinančio asmens veiksmų gali atsirasti sunkūs neigiami padariniai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-131-1073/2018, 2K-203-489/2018). Siekiant išvengti vertinimo klaidų ir užtikrinant, kad tam tikri asmens neteisingai suprasti žodžiai ar poelgiai nebūtų be pagrindo pripažinti nusikalstama veika, baudžiamosios teisės teorijoje ir teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog baudžiamąją atsakomybę gali užtraukti tik realūs (ne tariami) grasinimai. Taigi, pripažįstant nusikalstamą grasinimo pobūdį, būtina įsitikinti, kad kaltininko elgesys buvo teisingai suprastas, kad tai nebuvo nevykęs pokštas, spontaniškai išsprūdę žodžiai, į grasinimą panašūs, bet kitokią prasmę turintys veiksmai ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzQxLzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-341/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-341/2010">2K-341/2010</a>, 2K-553-942/2015, 2K-172-788/2017). Kiekvienu konkrečiu atveju teismas privalo ne tik konstatuoti kaltininko veiksmų poveikį nukentėjusiajam, tačiau ir įvertinti kaltininko grasinimų ar kitokio bauginimo turinį bendrąja (socialine) prasme (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-79-689/2021).

50. Sistemingas bauginimas visuomet būna nukreiptas į konkretų asmenį, siekiant jam sukelti psichologinį diskomfortą. Veiksnių, kuriuos nukentėjusysis sieja su neigiamu psichologiniu poveikiu, visuma yra individualaus pobūdžio, todėl, vertinant grasinimo realumą, labai svarbu atsižvelgti į tai, kaip jį suprato nukentėjusysis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-299/2013, 2K-278-489/2022). Vis dėlto nukentėjusio asmens suvokimas nėra vienintelis grasinimo fakto, turinio ir realumo nustatymo kriterijus. Nukentėjusiojo manymas turi būti pagrįstas ir objektyviais duomenimis, iš kurių galima spręsti, jog šis asmuo iš tikrųjų buvo bauginamas. Nors grasinimo realumui konstatuoti nėra būtina, kad grasinantysis realiai ketintų įgyvendinti grasinimą, tačiau visada reikia įsitikinti, kad nukentėjusysis turėjo objektyvų pagrindą bijoti dėl savo gyvybės ar sveikatos, o kaltininkas norėjo būtent tokios nukentėjusiojo būsenos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-238-699/2016, 2K-172-788/2017, 2K-269-303/2020, 2K-172-495/2023 ir kt.).

51. Be to, BK 145 straipsnio 2 dalies inkriminavimas reikalauja veiksmų sistemiškumo, tie veiksmai turi būti atlikti per palyginti trumpą laiką, vėlesni veiksmai turi būti susiję su ankstesniais, o ne atsitiktiniai veiksmai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-299/2013). Objektyviai sistemingumas reikalauja bent trijų bauginamojo pobūdžio veiksmų, padarytų per tam tikrą, nelabai ilgą laiko tarpą ir rodančių kaltininko elgesio kryptingumą, o subjektyviai rodo kaltininko siekį įbauginti asmenį. Negali būti vertinami kaip sistemingi per tam tikrą laiko tarpą padaryti keli veiksmai, kurių nesieja bendras sumanymas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-205-942/2022). Vis dėlto pažymėtina ir tai, kad nors paprastai terorizavimui būdingas sistemingumas, tačiau galimi terorizavimo atvejai ir esant vienam, tačiau išreikštam aktyviais ir ilgesnį laiką trunkančiais veiksmais, kartui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-553-942/2015, 2K-259-693/2018, 2K-79-689/2021).

52. Bauginimo (grasinimo) priežastis ir motyvas padarytos veikos vertinimui reikšmės neturi, nes tai nėra būtini subjektyvieji BK 145 straipsnio 2 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos požymiai, tačiau nepaneigiama jų netiesioginė reikšmė veikos kvalifikavimui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-327-326/2016, 2K-269-303/2020, 2K-242-594/2023), jie gali būti svarbūs nustatant kaltininko tyčios kryptingumą, vertinant grasinimų, bauginamojo pobūdžio veiksmų realumą.

53. Nagrinėjamoje byloje B. K. nuteistas už nukentėjusiosios I. A. terorizavimą, grasinant padaryti kitokią pavojingą gyvybei ir sveikatai veiką, ir jos sistemingą bauginimą, panaudojant psichinę prievartą. Skundžiamais teismų sprendimais, išsamiai ir nešališkai ištyrus bei įvertinus ne tik nukentėjusiosios I. A., liudytojo J. A., paties nuteistojo parodymus, vaizdo ir garso įrašuose, jų apžiūros protokoluose, telefono apžiūros protokole užfiksuotus duomenis ir kt., nustatyta:

53.1. Nuteistasis B. K. po šioje nutartyje aptarto fizinio smurto prieš nukentėjusiąją I. A. panaudojimo išsakė jai ir grasinimus, grasinimus jis išsakė ir tos pačios dienos (2022 m. liepos 9 d.) vakarą, kai grąžino vaiką motinai. Šaukiant, keikiantis ir įžeidinėjant įvairiais žodžiais, nukentėjusiajai buvo išsakyti tiek su grėsme gyvybei, tiek su grėsme sveikatai susiję grasinimai: „aš tave suknistai užmušiu“, „tu dar pamatysi, greitai aš tavo veidą apipilsiu rūgštimi“, „tu pamatysi, kas bus“, „tau bus šakės, tau ir tavo šeimai“. Nuteistasis, išsakydamas paminėtus grasinimus, buvo įsiaudrinęs ir supykęs, elgėsi impulsyviai.

53.2. Nuteistojo grasinimai ir bauginimai, naudojant psichinę prievartą, nukentėjusiajai tęsėsi ir po paminėtų fizinių susitikimų. Laikotarpiu nuo 2022 m. liepos 10 d. iki tų pačių metų rugpjūčio 29 d. (dienos metu ir vėlai vakare, vienu atveju ir du kartus per dieną) tiek siunčiamais pranešimais, tiek nuotolinių pokalbių su mažamečiu sūnumi metu, kuriuose dalyvavo ir nukentėjusioji, vėlgi buvo išreikšti tiek su grėsme gyvybei, tiek su grėsme sveikatai susiję grasinimai ir bauginimai: „ar tu ruošiesi pamatyti pragarą“, „aš esu pasirengęs keliauti į kalėjimą, aš esu pasirengęs išleisti viską, ką aš turiu“, „tai tau kainuos gyvenimą“, „ar tu žinai, kas tau bus“, „kas bus tavo šeimai“, „aš ketinu sumauti tave“, „tu ketini savo gyvenimui sukelti pavojų, savo šeimai sukelti pavojų, nes aš neketinu sustoti“, „tu ketini verkti naktį ir dieną su savo šeima“, „tavo šeima gaus širdies smūgį“, „aš ketinu atvykti tavęs ir aš ketinu atvykti tavo šeimos“, „niekas tavęs neišgelbės“, „niekas neturės šanso tave išgelbėti“, „aš užsiimsiu tavimi ir tavo šeima, nes aš sugrioviau savo gyvenimą“, „atsimink šitą, tu būsi nustebinta“, „aš tavęs ieškosiu, nes neturiu pasirinkimo“, „aš tau duosiu atsaką ir aš niekada nepaliksiu nieko nepabaigęs“, „ką aš savo gyvenime pasakau tą ir visada padarau“, „nes aš pas tave atvažiuosiu ir aš su tavimi išsiaiškinsiu. Išsiaiškinsiu su tavimi, tavo mama, tavo tėvu, su visais. <...> Aš sudeginsiu tavo veidą, <...>. Aš tave sudeginsiu, <...>, pamatysi. <...> Aš atvyksiu pas tave ir pati pamatysi“, „sakau tau, kad aš paliksiu JK ir atvažiuosiu, ir susitvarkysiu su tavimi“, „šitą tau pažadu“ ir kt. Šie grasinimai ir bauginimai buvo išreikšti nuolat nukentėjusiąją įžeidinėjant įvairiais žodžiais.

54. Teismai, įvertinę grasinimų, bauginimų turinį, jų išreiškimo aplinkybes, intensyvumą ir laikotarpį kartu su aplinkybėmis, kad prieš tai prieš nukentėjusiąją I. A. nuteistasis panaudojo fizinį smurtą, taip pat tai, kad nukentėjusioji nuosekliai tvirtino, jog žodžiu ir raštu išreikštus grasinimus ji laikė realiais, jautė baimę ir nerimą tiek dėl savęs, tiek dėl savo šeimos, padarė motyvuotas, bylos įrodymų visuma, o ne išskirtinai nukentėjusiosios pozicija, pagrįstas išvadas, kad nuteistojo B. K. atlikti veiksmai atitinka BK 145 straipsnio 2 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį ir sistemingumo požymį. Nuteistojo B. K. nukentėjusiajai I. A. įvairiais būdais išreikšti neatsitiktiniai ir nevienkartiniai grasinimai bei bauginimai, panaudojant psichinę prievartą,? grasinimai ją nužudyti, sudeginti jos veidą ir ją pačią, apipilti rūgštimi jos veidą, bauginimai ją susirasti, pakenkti, sukelti pavojų jai ir jos šeimai ir pan., vertinant juos visų byloje nustatytų aplinkybių, kurioms esant jie buvo išreikšti, kontekste, neabejotinai patvirtina jų nusikalstamą pobūdį.

55. Pritartina abiejų instancijų teismų padarytai išvadai, kad nukentėjusioji I. A. turėjo realų pagrindą bijoti, o nuteistasis B. K. suvokė, kad tokiais savo sistemingais veiksmais sukelia nukentėjusiajai nuolatinės baimės, nerimo, nesaugumo atmosferą, psichologinę įtampą, ir tokių padarinių norėjo, t. y. veikė tiesiogine tyčia. Byloje nustatyti ir pirmiau aptarti nuteistojo B. K. prieš nukentėjusiąją I. A. atlikti neteisėti veiksmai, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, negali būti pripažinti į baudžiamojo įstatymo apsaugos sritį nepatenkančio buitinio, tarpasmeninio konflikto dalimi. Be to, kaip pagrįstai pažymėta skundžiamoje apeliacinės instancijos teismo nutartyje, gynybos akcentuojamos vienokios ar kitokios nukentėjusiosios tėvo J. A. reakcijos į nuteistojo atliktus veiksmus nešalina paties B. K. atliktų veiksmų pavojingumo ir nekeičia jų vertinimo baudžiamojo įstatymo taikymo požiūriu.

56. Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų padarytos išvados dėl BK 145 straipsnio 2 dalyje (2013 m. liepos 2 d. įstatymo redakcija) nurodytos nusikalstamos veikos sudėties nuteistojo B. K. veiksmuose buvimo abejonių nekelia, nuteistojo veiksmai kvalifikuoti tinkamai.

Dėl švelnesnio įstatymo taikymo ir paskirtos bausmės

57. Nuteistojo gynėjas kasaciniame skunde nurodo ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas, netaikydamas B. K. BK 145 straipsnio 2 dalies naujosios, nuo 2025 m. vasario 1 d. įsigaliojusios, redakcijos (2024 m. lapkričio 7 d. įstatymo redakcija), šiurkščiai pažeidė BK 3 straipsnio 2 dalies nuostatas ir kartu lex benignior retro agit principą, taip pat iškreipė teisingumo principo aiškinimą. Pagrindo sutikti su tokiais kasacinio skundo argumentais nėra.

58. Lyginant nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusią BK 145 straipsnio 2 dalies redakciją (2013 m. liepos 2 d. įstatymo redakcija) su nuo 2025 m. vasario 1 d. įsigaliojusia BK 145 straipsnio 2 dalies redakcija (2024 m. lapkričio 7 d. įstatymo redakcija), matyti, kad normos dispozicija liko ta pati, tačiau pasikeitė sankcija – naujojoje straipsnio redakcijoje atsirado dvi papildomos bausmių rūšys, be terminuoto laisvės atėmimo, sankcijoje buvo nustatytos laisvės apribojimo ir arešto bausmės. Terminuoto laisvės atėmimo bausmės nei minimali, nei maksimali riba nesikeitė, liko ta pati laisvės atėmimo iki ketverių metų bausmė.

59. BK 3 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad veikos nusikalstamumą panaikinantis, bausmę švelninantis arba kitokiu būdu nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį palengvinantis baudžiamasis įstatymas turi grįžtamąją galią, t. y. taikomas iki tokio įstatymo įsigaliojimo nusikalstamą veiką padariusiems asmenims, taip pat atliekantiems bausmę bei turintiems teistumą asmenims. Tačiau kasacinės instancijos teismo praktikoje formuojama nuostata, kad, nepaneigiant BK 3 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos švelnesnio įstatymo grįžtamosios galios, neturėtų būti formaliai perkvalifikuojama asmens padaryta nusikalstama veika tuo atveju, kai iš byloje nustatytų bausmei skirti reikšmingų aplinkybių visumos nėra pagrindo daryti išvadą, kad kaltininkui BK 41 straipsnyje įtvirtinti bausmės tikslai bus pasiekti švelnesne bausme, nei jam buvo paskirta iki bausmę švelninančio įstatymo įsigaliojimo, nes formalus bendrąja prasme švelnesnio įstatymo taikymas neatitiktų grįžtamąją galią turinčio švelnesnio įstatymo taikymo prasmės ir paskirties (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-44-719/2025, 2K-101-489/2025, 2K-7-167-511/2025, 2K-10-976/2026).

60. Iš skundžiamos nutarties matyti, jog apeliacinės instancijos teismas apsvarstė nuteistojo B. K. nusikalstamos veikos perkvalifikavimo iš veikos padarymo metu galiojusios BK 145 straipsnio 2 dalies redakcijos (2013 m. liepos 2 d. įstatymo redakcija) į šiuo metu galiojančią BK 145 straipsnio 2 dalies redakciją (2024 m. lapkričio 7 d. įstatymo redakcija) galimybę. Teismas, įvertinęs byloje nustatytų bausmei skirti reikšmingų aplinkybių visumą, nusprendė, kad BK nustatyti bausmės tikslai šiuo atveju gali būti pasiekti tik skiriant nuteistajam sankcijoje nustatytą laisvės atėmimo bausmę, nemažinant pirmosios instancijos teismo nustatyto jos dydžio ir netaikant šios bausmės vykdymo atidėjimo, todėl formalus nusikalstamos veikos perkvalifikavimas pagal šiuo metu galiojančią BK 145 straipsnio 2 dalies redakciją neturi įtakos nuteistojo teisinei padėčiai.

61. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau aptartas nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, jos pavojingumą, į tai, kad nusikalstama veika baigta, padaryta veikiant tiesiogine tyčia, nenustatyta nuteistojo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, nuteistojo elgesį šio baudžiamojo proceso metu (nepagarbą proceso dalyviams, nuolatinį nukentėjusiosios įžeidinėjimą, nekritišką požiūrį į savo padarytas nusikalstamas veikas, savo veiksmų menkinimą), taip pat skundžiamuose sprendimuose nurodytus jo asmenybę charakterizuojančius duomenis (anksčiau teistas, teistumas susijęs su smurtiniu pasipriešinimu policijos pareigūnui), neturi pagrindo nepritarti pirmiau nurodytai apeliacinės instancijos teismo pozicijai ir daryti kitokias išvadas. Apeliacinės instancijos teismas, formaliai neperkvalifikuodamas nuteistojo B. K. nusikalstamos veikos į šiuo metu galiojančią BK 145 straipsnio 2 dalies redakciją, BK 3 straipsnio 2 dalies nuostatų iš esmės nepažeidė, teismo sprendimas atitinka pirmiau nurodytą kasacinės instancijos teismo formuojamą praktiką.

62. Pažymėtina ir tai, kad apeliacinės instancijos teismui nusprendus, jog nuteistajam reali nustatyto dydžio laisvės atėmimo bausmė pagal BK 145 straipsnio 2 dalį (2013 m. liepos 2 d. įstatymo redakcija) buvo paskirta pagrįstai ir nėra pagrindo skirti jam švelnesnę bausmę (tiek savo rūšimi, tiek dydžiu) bei taikyti bausmės vykdymo atidėjimą, pripažįstami nepagrįstais ir kasacinio skundo argumentai, jog apeliacinės instancijos teismas pažeidė lex benignior retro agit principą nuo 2025 m. vasario 1 d. įsigaliojusių BK 54 straipsnio 3 dalies, 62 straipsnio nuostatų taikymo kontekste. Pagal nuo 2025 m. vasario 1 d. įsigaliojusią BK 61 straipsnio 2 dalį (2024 m. balandžio 25 d. įstatymo redakcija), kaip pagrįstai nurodo kasatorius, bausmės dydis nebėra skaičiuojamas nuo jos vidurkio, kaip buvo nustatyta anksčiau galiojusioje šio straipsnio redakcijoje. Kita vertus, pasikeitęs BK 61 straipsnio 2 dalyje nustatytas reguliavimas savaime nesuponuoja, kad nuteistajam paskirta bausmė turi būti švelninama, jeigu nenustatoma, jog bausmė yra akivaizdžiai neteisinga ir tinkamai neindividualizuota (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-69-489/2026). Apeliacinės instancijos teismas, be kita ko, tikrindamas ir pagal BK 140 straipsnio 1 dalį nuteistajam paskirtą bausmę, tokių aplinkybių nenustatė.

63. Kasatoriaus argumentų, susijusių su per griežtos bausmės nuteistajam B. K. paskyrimu, kontekste kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad pirmosios instancijos teismo pagal BK paskirtų bausmių teisingumas vien tik jų griežtumo ar švelnumo aspektu galutinai yra įvertinamas bylą nagrinėjant apeliacine tvarka (BPK 328 straipsnio 2 punktas). BPK 376 straipsnio 3 dalyje expressis verbis (aiškiais žodžiais; tiesiogiai) nustatyta, kad kasacinės instancijos teismas gali sušvelninti arba sugriežtinti bausmę tik tada, jeigu neteisinga bausmė susijusi su netinkamu baudžiamojo įstatymo pritaikymu. Paskirtos bausmės griežtumo klausimai kasacijos dalyku gali būti tais atvejais, kai jie siejami su bausmės skyrimą reglamentuojančių baudžiamojo įstatymo nuostatų nesilaikymu ar, sprendžiant šiuos klausimus, padarytais esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-8-788/2018, 2K-72-489/2020, 2K-179-942/2021, 2K-51-387/2024 ir kt.). Kasaciniame skunde, be pirmiau aptartų argumentų, kitų argumentų, susijusių su bausmės skyrimą reglamentuojančių baudžiamojo įstatymo nuostatų nesilaikymu ar, sprendžiant bausmių skyrimo klausimą, padarytais esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais, kurie sudarė ir apeliacijos dalyką, nėra pateikta.

64. Apibendrindama pirmiau išdėstytus argumentus, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad byloje nenustatyta kasaciniame skunde nurodytų esminių baudžiamojo proceso nuostatų pažeidimų, taip pat nenustatyta, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai būtų netinkamai taikę baudžiamąjį įstatymą, todėl naikinti ar keisti skundžiamus teismų sprendimus nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo B. K. gynėjo advokato Vytauto Sirvydžio kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Arūnas Budrys

Albinas Antanaitis

Sigita Jokimaitė