Civilinė byla Nr. 3K-3-391/2010
Procesinio sprendimo kategorija 87 (S)
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dangutės Ambrasienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Gražinos Davidonienės ir Egidijaus Laužiko,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo konditerijos korporacijos „Roshen“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 23 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo konditerijos korporacijos „Roshen“ (Ukraina) ieškinį atsakovui Ferrero S.p.A. (Italija), trečiasis asmuo – Lietuvos Respublikos valstybinis patentų biuras, dėl prekių ženklo registracijos panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas prašė panaikinti atsakovo prekių ženklo „ROCHER“ (tarpt. reg. Nr. 688261) tarptautinę registraciją, išplėstą Lietuvos Respublikoje. Atsakovas yra žodinio prekių ženklo „ROCHER“ (tarpt. reg. Nr. 688261; registracijos data – 1998 m. vasario 16 d.; tarptautinės registracijos išplėtimo į Lietuvos Respubliką data yra 2003 m. rugpjūčio 29 d.) savininkas. Ženklas yra registruotas 30 kasės prekėms „kava, arbata, cukrus, ryžiai, tapijoka, sago krupos, kavos pakaitalai; miltai ir grūdų produktai (išskyrus pašarus); duona, biskvitai, kepiniai, miltiniai konditerijos gaminiai ir konditerijos gaminiai; valgomieji ledai; medus, sirupas; mielės, kepimo milteliai; valgomoji druska, garstyčios; pipirai, actas, padažai; prieskoniai; ledas (šaldymui), kakava, kakavos produktai, būtent, pasta kakavos gėrimams, šokolado pasta, papuošimai ir konkrečiai – šokoladiniai papuošimai, šokoladas, pralinė, šokolado gaminiai, skirti Kalėdų eglučių papuošimui, maisto produktai iš valgomojo šokolado, įdaryto alkoholiu, saldumynai, miltiniai konditerijos gaminiai, įskaitant smulkius ir ilgalaikius miltinius konditerijos gaminius, kramtomoji guma, kramtomoji guma be cukraus, saldainiai be cukraus“. Ieškovas nurodė, kad nurodytas ieškovui priklausantis prekių ženklas nėra naudojamas, todėl jo registracija Lietuvoje naikintina (Prekių ženklų įstatymo 47 straipsnio 2 dalis).
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2009 m. birželio 3 d. sprendimu ieškinį atmetė. Byloje pateiktų įrodymų pagrindu teismas sprendė, kad atsakovas ilgą laiką naudoja saldainių dėžutes ar panašias pakuotes su ženklu „FERRERO ROCHER“. Šis ženklas yra kitas atsakovui priklausantis prekių ženklas (tarpt. reg. Nr. 799546). Atsakovas yra įregistravęs nemažai prekių ženklų su žodiniais žymenimis „FERRERO ROCHER“, naudojamų Europos šalyse. Sąskaitose, įvežimo dokumentuose, reklaminiuose leidiniuose, interneto tinklalapiuose atsakovo saldainiai siūlomi ir nurodomi kaip „ROCHER“: tai netrukdo identifikuoti prekių kaip priklausančių atsakovui. Žymuo „FERRERO“ žymi ginčijamojo prekių ženklo savininką, dominuojantis žymuo yra būtent „ROCHER“. Teismas nurodė, kad žymuo „FERRERO“ nurodo prekes gaminančią įmonę, sukuria ryšį tarp produkto ir produktą gaminančios įmonės. Teismo vertinimu, nėra pagrindo teigti, kad atsakovas ginčijamojo prekių ženklo nenaudojo. Teismas sprendė, kad nėra būtinumo pasisakyti dėl penkerių metų termino (aktualaus ženklo registracijos panaikinimui dėl nenaudojimo) skaičiavimo.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010 m. vasario 23 d. nutartimi atmetė ieškovo apeliacinį skundą ir Vilniaus apygardos teismo 2009 m. birželio 3 d. sprendimą paliko nepakeistą (Teisingumo Teismo 2009 m. sausio 15 d. sprendimas Silberquelle GmbH, C-495/07, Rink. 2009, p. I-00137; 2005 m. gruodžio 8 d. sprendimas Castellblanch, SA v. Vidaus rinkos derinimo tarnyba (prekių ženklams ir pramoniniam dizainui), T-29/04, Rink. 2005, p. II-05309).
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 23 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas. Kasaciniame skunde išdėstyti tokie kasacijos pagrindai ir juos pagrindžiantys esminiai argumentai:
1. Teismas turėjo vertinti, ar būtent ginčijamuoju prekių ženklu „ROCHER“ Lietuvoje buvo žymimos atitinkamos prekės (Prekių ženklų įstatymo 47 straipsnio 2 dalis, 1993 m. gruodžio 20 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 40/94 dėl Bendrijos prekių ženklo (2009 m. vasario 26 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 207/2009 dėl Bendrijos prekių ženklo (kodifikuota redakcija) (toliau – Reglamentas dėl Bendrijos prekių ženklo) 15 straipsnio 1 dalis. Tuo tarpu žodinis–vaizdinis ženklas „FERRERO ROCHER“ ir ginčijamasis – žodinis ženklas „ROCHER“ – yra du savarankiški prekių ženklai. Prekės (saldainių dėžutės) yra ženklinamos tik prekių ženklu „FERRERO ROCHE“. Anot kasatoriaus, Prekių ženklų įstatymo 47 straipsnio 3 dalies 1 punktas turėjo būti aiškinamas kaip neleidžiantis atsakovui išvengti priklausančios pareigos naudoti būtent ginčijamą (žodinį) prekių ženklą „ROCHER“ (Reglamento dėl Bendrijos prekių ženklo 15 straipsnio 1 dalis, 2 dalies a punktas, 50 straipsnio 1 dalies a punktas, Bendrojo Teismo 2006 m. vasario 23 d. sprendimas Il Ponte Finanziaria SpA v. Vidaus rinkos derinimo tarnyba (prekių ženklams ir pramoniniam dizainui), T-194/03, Rink. 2006, p. II-00445).
2. Pripažinus, kad teismas netinkamai aiškino teisės normas dėl ženklo naudojimo, kartu turi būti pasisakyta ir dėl Prekių ženklų įstatymo 47 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto penkerių metų termino skaičiavimo. Ginčijamo prekių ženklo „ROCHER“ tarptautinė registracijos išplėtimo į Lietuvos Respubliką data yra 2003 m. rugpjūčio 29 d. (įrašas Lietuvos Respublikos prekių ženklų registre padarytas 2003 m. rugpjūčio 29 d.); būtent nuo šios dienos ir skaičiuotinas įstatyme nustatytas penkerių metų terminas (Prekių ženklų įstatymo 30 straipsnio 1, 2 dalys, Madrido sutarties dėl tarptautinės ženklų registracijos Protokolo (toliau – Madrido sutarties protokolas) 3 straipsnio 4 dalis, 3ter straipsnio 2 dalis, 5 straipsnio 1, 2 dalys). Įstatyme nurodytas penkerių metų terminas yra pasibaigęs, taigi ginčijamajam prekių ženklui taikytina Prekių ženklų įstatymo 47 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta teisės norma.
Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas prašo Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 23 d. nutartį palikti nepakeistą, o ieškovo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas tokiais argumentais:
1. Bylą nagrinėję teismai padarė pagrįstą išvadą dėl ženklo “ROCHER” (tarpt. reg. Nr. 688261) naudojimo (faktinis realus šio ženklo naudojimas nekeičia ženklo “ROCHER” skiriamųjų požymių). Žodis “ROCHER”, užrašytas tiek viršutinėje, tiek apatinėje atsakovo parduodamų saldainių dėžučių dalyse, yra aiškiai užrašytas didžiosiomis tamsiomis (tamsiai rudos arba juodos spalvų) raidėmis, šriftu, kuris menkai skiriasi nuo standartinio šrifto, kuriuo įregistruotas ženklas “ROCHER”. Tai, kad atsakovo saldainių pakuotėse žemiau žodžio “ROCHER” (arba šalia jo) yra užrašytas atsakovo pavadinimas “FERRERO”, nekeičia ginčijamojo ženklo skiriamojo pobūdžio, bet įrodo, kad atsakovo saldainių pakuotėse naudojamas tiek įregistruotas ženklas “ROCHER”, tiek šio ženklo savininko pavadinimas. Tai sukuria tiesioginį ryšį tarp atsakovo prekių linijų ir atsakovo bendrovės (Teisingumo Teismo 2009 m. sausio 15 d. sprendimas Silberquelle GmbH, C-495/07, Rink. 2009, p. I-00137; Bendrojo Teismo 2006 m. vasario 23 d. sprendimas Il Ponte Finanziaria SpA v. Vidaus rinkos derinimo tarnyba (prekių ženklams ir pramoniniam dizainui), T-194/03, Rink. 2006, p. II-00445; 2005 m. gruodžio 8 d. sprendimas Castellblanch, SA v. Vidaus rinkos derinimo tarnyba (prekių ženklams ir pramoniniam dizainui), T-29/04, Rink. 2005, p. II-05309; 2005 m. liepos 14 d. sprendimas Reckitt Benckiser (Espa?a), SL v. Vidaus rinkos derinimo tarnyba (prekių ženklams ir pramoniniam dizainui), T-126/03, Rink. 2005, p. II-02861; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 25 d. nutartis, priimta byloje UAB „Restoranų grupė FORTAS“ v. AB „Ragutis“, bylos Nr. 3K-3-160/2008).
2. Tarptautinės registracijos, konkrečiai (kaip ir nagrinėjamuoju) – tarptautinės registracijos vėlesnio teritorinio išplėtimo – atveju penkerių metų terminas skaičiuojamas pasibaigus teisės aktuose numatytam 18 mėnesių terminui, per kurį Susitariančioji valstybė (konkrečiu atveju, Lietuvos Respublika) gali informuoti Tarptautinį biurą (Pasaulio intelektinės nuosavybės organizaciją) apie atsisakymą suteikti apsaugą tarptautinio susitarimo reglamentuojama procedūra siekiamą apsaugoti ženklą (Prekių ženklų įstatymo 30 straipsnio 1, 2, 4 dalys, 31 straipsnio 1 dalis, 34 straipsnio 1, 2, 4 dalys, 47 straipsnio 2 dalis, 1997 m. balandžio 29 d. Lietuvos Respublikos įstatymo “Dėl Madrido sutarties dėl tarptautinės ženklų registarcijos protokolo ratifikavimo” Nr. VIII-204, 2 straipsnis, Madrido sutarties protokolo 3 straipsnis, 3ter straipsnio 2 dalis, 4 straipsnis, Bendrųjų taisyklių pagal Madrido sutarties dėl tarptautinės ženklų registracijos ir su šia sutartimi susijusį Protokolą, 14 taisyklė, Bendrųjų taisyklių, galiojusių 2002 m. balandžio 1 d., 24 taisyklės 6 dalies 7 punktas). Tarptautinio biuro, dar nepasibaigus ženklo registravimo procedūrai, išduotas liudijimas patvirtina ženklo įrašymą tarptautiniame registre, bet nepatvirtina ženklo savininko išimtinių teisių Lietuvos Respublikoje. Lietuvoje tokiam ženklui savarankiškas liudijimas neišduodamas. Atsakovo teigimu, penkerių metų terminas, kuriam pasibaigus ženklo registracija gali būti panaikinta dėl nenaudojimo, tarptautinės registracijos atveju pradedamas skaičiuoti pasibaigus nurodytam 18 mėnesių terminui. Taigi šis terminas ginčijamo ženklo atveju prasidėjo ne 2003 m. lapkričio 27 d., bet tik 2005 m. gegužės 27 d. ir baigėsi 2010 m. gegužės 27 d.
Kitų atsiliepimų į kasacinį skundą įstatymų nustatyta tvarka nepateikta.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Kasacinio nagrinėjimo dalykas – teisės normų, reglamentuojančių prekių ženklo registracijos panaikinimą dėl nenaudojimo, aiškinimas ir taikymas. Konkrečiu atveju tai –tarptautinės registracijos žodiniam prekių ženklui, išplėstos į Lietuvos Respubliką Madrido sutarties protokolo pagrindu, panaikinimas. Sprendžiant dėl to, aktualūs yra trys klausimai: 1) termino, kuriam pasibaigus ženklo registracija gali būti panaikinta dėl nenaudojimo, skaičiavimas; 2) žodinio prekių ženklo naudojimo vertinimas; 3) prekės ir (arba) paslaugos, kurioms konkretus prekių ženklas yra naudojamas ir kurioms ženklo registracija gali būti panaikinta dėl nenaudojimo. Bylą nagrinėję teismai savo procesiniuose sprendimuose iš esmės apsiribojo tik antrojo klausimo vertinimu, konstatavę ginčijamojo ženklo naudojimo faktą.
Dėl termino, kuriam pasibaigus ženklo registracija gali būti panaikinta dėl nenaudojimo
1. Paryžiaus konvencijos dėl pramoninės nuosavybės saugojimo 5 straipsnio 1 dalies c punkte įtvirtinta, kad jeigu šalyje užregistruoto ženklo panaudojimas yra privalomas, registracija gali būti anuliuota, tik praėjus tam tikram terminui ir tik tuo atveju, kai suinteresuotas asmuo nepristatys įrodymų, kurie pateisintų jo neveiksmingumo priežastis. Sutarties dėl intelektinės nuosavybės teisių aspektų, susijusių su prekyba (vadinamoji TRIPS sutartis) 19 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad jeigu registracijai išlaikyti reikalaujama prekių ženklą naudoti, registracija gali būti panaikinta, tik jeigu prekių ženklas be pertraukos buvo nenaudojamas ne mažiau kaip trejus metus, jeigu prekių ženklo savininkas neįrodo, jog buvo svarbių priežasčių, kurios trukdė naudoti prekių ženklą. Aplinkybės, atsiradusios nepriklausomai nuo prekių ženlo savininko valios, kurios trukdo naudoti prekių ženklą, pavyzdžiui, importo suvaržymai ar kitokie vyriausybės keliami reikalavimai prekių ženklais apsaugotoms prekėms ar paslaugoms, turi būti pripažįstamos svariomis nenaudojimo priežastimis.
2. 2008 m. spalio 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/95/EB valstybių teisės aktams, susijusiems su prekių ženklais, suderinti (kodifikuota redakcija) (ankstesnė – 1988 m. gruodžio 21 d. Tarybos direktyvos 89/104/EEB valstybių narių įstatymams, susijusiems su prekių ženklais, suderinti) (toliau – Prekių ženklų direktyva) 10 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad jeigu per penkerius metus po registravimo procedūros pabaigos savininkas nepradėjo valstybėje narėje iš tikrųjų prekių ženklu žymėti prekių ar paslaugų, kurioms jis buvo įregistruotas, arba jeigu ženklo naudojimas buvo sustabdytas penkerius metus iš eilės, ženklui taikomos šia direktyva numatytos sankcijos, išskyrus atvejus, kai buvo nenaudojama dėl tinkamų priežasčių. Prekių ženklų direktyvos 12 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad prekių ženklas gali būti panaikintas, jeigu penkerius metus iš eilės jis nebuvo faktiškai naudojamas valstybėje narėje prekėms arba paslaugoms, kurioms jis buvo įregistruotas, žymėti ir jeigu nebuvo tinkamų priežasčių jo nenaudoti.
3. Teisingumo Teismas yra pasisakęs dėl nurodytų normų aiškinimo ir nurodęs, kad „registracijos procedūros pabaigos data“ Prekių ženklų direktyvos 10 straipsnio 1 dalies prasme turi būti nustatoma kiekvienoje valstybėje narėje pagal šioje valstybėje galiojančias procedūrines normas registracijos srityje. Teisingumo Teismas yra nurodęs, kad Prekių ženklų direktyvos 12 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad „tinkamos priežastys nenaudoti“ prekių ženklo yra tiesiogiai su prekių ženklu susijusios kliūtys, dėl kurių jo naudojimas tampa neįmanomas arba nepriimtinas ir kurios nepriklauso nuo minėto prekių ženklo savininko valios (Teisingumo Teismo 2007 m. birželio 14 d. sprendimas Armin Häupl, C-246/05, Rink. 2007, p. I-04673). Būtina atkreipti dėmesį į keletą šiame sprendime Teisingumo Teismo nurodytų aiškinimų, kurie yra aktualūs nagrinėjamai bylai. Teisingumo Teismas nurodė, kad Prekių ženklų direktyvos 10 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata nesuvienodina naudojimo laikotarpio pradžios, taigi ir jos nustatyto penkerių metų termino pradžios. Iš tiesų jos formuluotė apibrėžia šią pradžią registracijos procedūros atžvilgiu, o tai yra direktyvos nesuderinta sritis. /…/ Tokia formuluotė šį terminą leidžia pritaikyti prie nacionalinių procedūrų ypatumų (Sprendimo Armin Häupl 27 punktas). Valstybės narės turi teisę organizuoti registracijos procedūrą ir todėl nuspręsti, būtent kada ji turi būti laikoma baigta (Sprendimo Armin Häupl 28 punktas). Tarptautinės registracijos atveju valstybė narė, kuriai pateikta paraiška įregistruoti, turi nustatyti momentą, kada baigiasi registracijos procedūra pagal jos pačios procedūrines normas (Sprendimo Armin Häupl 29 punktas).
4. Nacionalinėje teisėje įtvirtinta nuostata, kad ženklo registracija gali būti panaikinta, jeigu per penkerius metus po ženklo registracijos liudijimo išdavimo dienos ženklo savininkas Lietuvos Respublikoje nepradėjo naudoti ženklo ar rimtai nesirengė juo žymėti prekes ir (ar) paslaugas, kurioms tas ženklas buvo įregistruotas, arba jeigu ženklas nebuvo naudojamas penkerius metus iš eilės, išskyrus atvejus, kai naudoti ženklą sutrukdė rimtos priežastys, pavyzdžiui, importo suvaržymas ar kitos nuo ženklo savininko valios nepriklausančios aplinkybės (Prekių ženklų įstatymo 47 straipsnio 2 dalis). Taigi tokiu (nacionaliniu) keliu registruotų prekių ženklų atveju termino skaičiavimo atskaitos taškas yra aiškus – liudijimo išdavimo diena.
5. Bylos šalys nesutaria, kaip turėtų būti skaičiuojamas šis terminas, kai ženklas Lietuvoje yra saugomas tarptautinės registracijos procedūros pagrindu, nes reguliavimo expressis verbis tiesiogiai būtent apie tai nėra kalbama. Vienareikšmiškai aišku tai, kad Lietuva, kaip Madrido sutarties protokolo narė, ne vėliau kaip per 18 mėnesių nuo tos dienos, kada Tarptautinis biuras išsiunčia Susitariančiosios šalies tarnybai pranešimą apie tarptautinės registracijos suteikiamos apsaugos išplėtimą į tą šalį, turi pranešti Tarptautiniam biurui apie atsisakymą suteikti apsaugą (jeigu atsisakoma apsaugą suteikti), nurodydama visus jo motyvus (Madrido sutarties dėl tarptautinės ženklų registracijos protokolo 5 straipsnio 2 dalies a papunktis, 1997 m. balandžio 29 d. Lietuvos Respublikos įstatymo “Dėl Madrido sutarties dėl tarptautinės ženklų registracijos protokolo ratifikavimo” (Nr. VIII-204) 2 straipsnis). Madrido sutarties protokolo 4 straipsnio 1 dalies a punkte įtvirtinta, kad nuo 3 ir 3ter straipsniuose nurodytomis sąlygomis atliktos registracijos ar įrašo datos kiekvienoje atitinkamoje Susitariančiojoje šalyje ženklui suteikiama tokia pat apsauga kaip ir tuo atveju, jeigu ženklas būtų tiesiogiai pareikštas tos Susitariančiosios šalies tarnyboje. Jeigu Tarptautiniam biurui 5(1) ir (2) straipsnyje nurodytomos sąlygomis nepranešama apie atsisakymą suteikti apsaugą arba jeigu atsisakymas, apie kurį buvo pranešta vadovaujantis šiuo straipsniu, vėliau atšaukiamas, ženklo apsauga atitinkamoje Susitariančiojoje šalyje nuo tos datos yra tokia pati kaip ir tuo atveju, jeigu ženklą būtų įregistravusi tos Susitariančiosios šalies tarnyba. Analogiško pobūdžio nuostata įtvirtinta ir Prekių ženklų įstatymo 30 straipsnio 2 dalyje. Trumpai tariant, būtent Susitariančioji valstybė (bet ne Tarptautinis biuras) sprendžia, ar ženklui suteiktina apsauga toje valstybėje, ir tai ji turi padaryti pirmiau nurodytų teisės aktų nustatyta tvarka.
6. Vidaus rinkos derinimo tarnyba (prekių ženklams ir pramoniniam dizainui) būtent šį terminą taiko, kai kyla klausimas dėl ženklo, apsaugoto tarptautinės registravimo procedūros pagrindu, naudojimo (Protestų vadovas. 6 dalis. Naudojimo įrodinėjimas. 4.1.3 punktas), t. y. termino pradžia siejama su pranešimo apie tarptautinės registracijos suteikiamos apsaugos išplėtimą į tą šalį data pridėjus 18 mėnesių. Ši data gali būti ir dar vėlesnė (pavyzdžiui, pateikiamas laikinas atsisakymas suteikti apsaugą, kuris vėliau teisės aktų nustatyta tvarka yra atšaukiamas, kt.), tačiau kiekvienu atveju tai turi nurodyti pačios šalys. Nurodytoji data gali būti ankstesnė tose valstybėse, kurios yra pasirinkusios vadinamąją apsaugos suteikimo patvirtinimo sistemą (angl. Statements of Grant of Protection) (žr., pvz., Vidaus rinkos derinimo tarnyba (prekių ženklams ir pramoniniam dizainui). Protestų vadovas. 6 dalis. Naudojimo įrodinėjimas. 4.1.3 punktas). (Lietuva šios apsaugos suteikimo patvirtinimo sistemos nėra pasirinkusi).
Apibendrinant pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju data, nuo kurios skaičiuojamas penkerių metų terminas ženklui naudoti, yra 2003 m. lapkričio 27 d. pridėjus 18 mėnesių, t. y. 2005 m. gegužės 27 d. (penkerių metų terminas baigėsi atitinkamai 2010 m. gegužės 27 d.). Taigi atsakovo pateikiami argumentai dėl datos, nuo kurios skaičiuojamas penkerių metų terminas, kuriam pasibaigus ženklo registracija gali būti panaikinta dėl nenaudojimo, yra pagrįsti, o kasatoriaus – ne. Tokia logika pagrįstas skaičiavimas ir argumentai grindžiami tuo, kad sankcijos dėl ženklo nenaudojimo taikymas gali būti siejamas su tuo laikotarpiu, kai ženklas yra “laisvas” nuo administracinio pobūdžio kliūčių, susijusių su apsaugos tokiam ženklui suteikimu. Taip pat būtina pažymėti, kad „apsaugos laikotarpio pradžia“ savaime nėra sutampanti su „registracijos procedūros pabaigos data“. Pavyzdžiui, ir nacionaliniu keliu įregistruotas ženklas laikomas saugomu nuo paraiškos padavimo arba prioriteto datos, nors data, nuo kurios skaičiuojamas penkerių metų terminas, kuriam pasibaigus ženklo registracija gali būti panaikinta dėl nenaudojimo, yra liudijimo išdavimo data (Prekių ženklų įstatymo 12 straipsnio 3 dalis, 35 straipsnis, 47 straipsnio 2 dalis).
Dėl prekių ir (arba) paslaugų, kurioms prekių ženklas yra naudojamas, vertinimo
7. Ginčijamasis prekių ženklas yra skirtas žymėti 30 klasės prekėms „kava, arbata, cukrus, ryžiai, tapijoka, sago krupos, kavos pakaitalai; miltai ir grūdų produktai (išskyrus pašarus); duona, biskvitai, kepiniai, miltiniai konditerijos gaminiai ir konditerijos gaminiai; valgomieji ledai; medus, sirupas; mielės, kepimo milteliai; valgomoji druska, garstyčios; pipirai, actas, padažai; priekoniai; ledas (šaldymui), kakava, kakavos produktai, būtent pasta kakavos gėrimams, šokolado pasta, papuošimai ir konkrečiai – šokoladiniai papuošimai, šokoladas, pralinė (riešutų masė supriedais), šokolado gaminiai, skirti Kalėdų eglučių papuošimui, maisto produktai iš valgomojo šokolado, įdaryti alkoholiu, saldumynai, miltiniai konditerijos gaminiai, įskaitant smulkius ir ilgalaikius miltinius konditerijos gaminius, kramtomoji guma, kramtomoji guma be cukraus, saldainiai be cukraus“.
Bylą nagrinėjusių teismų vertinimas dėl ginčijamojo ženklo naudojimo atitinkamoms prekėms žymėti apsiribojo tik saldainiais. Tai negali būti laikoma išsamiu šio klausimo tyrimu, nes, minėta, ženklas registruotas žymėti daug platesnei prekių kategorijai. Bendrojo Teismo praktikoje yra nagrinėta ir pasisakyta dėl ženklo naudojimo atitinkamoms prekėms žymėti vertinimo (žr., pvz., Bendrojo Teismo 2005 m. liepos 14 d. sprendimą Reckitt Benckiser (Espa?a), SL v. Vidaus rinkos derinimo tarnyba (prekių ženklams ir dizainui), T-126/03, Rink. 2005, p. II-02861; 2006 m. spalio 17 d. sprendimą Armour Pharmaceutical Co. v. Vidaus rinkos derinimo tarnyba (prekių ženklams ir pramoniniam dizainui), T-483/04, Rink. 2006, p. II-04109; 2007 m. vasario 13 d. sprendimą Mundipharma AG v. Vidaus rinkos derinimo tarnyba (prekių ženklams ir pramoniniam dizainui), T-256/04, Rink. 2007, p. II-00449; kt). Taisyklė, kuri yra pakartojama šiuose sprendimuose, yra ta, kad reikia atsižvelgti į prekių, kurioms buvo įregistruotas prekių ženklas, kategorijų apimtį, būtent į aprašant šias kategorijas vartojamų žodžių bendrumą, kartu atsižvelgiant į prekes ar paslaugas, kurioms ženklo naudojimas iš tikrųjų buvo iš esmės nustatytas. Jeigu prekių ženklas buvo įregistruotas pakankamai didelei prekių ar paslaugų kategorijai, kad ją būtų galima suskirstyti į kelias autonomiškas pakategores, prekių ženklo naudojimo iš tikrųjų žymint dalį šių prekių ar paslaugų įrodymas apima tik vieną ar kelias pakategores, kurioms priklauso prekės ar paslaugos, kurioms žymėti realiai naudojamas prekių ženklas. Priešingai, jeigu prekių ženklas buvo įregistruotas prekėms ar paslaugoms, apibrėžtoms taip tiksliai ir išsamiai, kad neįmanoma atitinkamos kategorijos suskirstyti į akivaizdžias pakategores, prekių ženklo naudojimo iš tikrųjų žymint minėtas prekes arba paslaugas įrodymas apima visą šią kategoriją (Sprendimo Armour Pharmaceutical Co. v. Vidaus rinko derinimo tarnyba (prekių ženklams ir dizainui) 26-27 punktai, Sprendimo Reckitt Benckiser (Espa?a), SL v. Vidaus rinkos derinimo tarnyba (prekių ženklams ir dizainui) 44-45 punktai, Sprendimo Mundipharma AG v. Vidaus rinkos derinimo tarnyba (prekių ženklams ir pramoniniam dizainui) 23 punktas).
8. Reziumuojant pažymėtina, kad tai, jog (bylą nagrinėjusių teismų vertinimu) ginčijamasis prekių ženklas yra naudojamas saldainiams žymėti, savaime nereiškia, jog galima pripažinti ženklo naudojimą visoms nurodytoms prekėms, kurioms žymėti jis buvo įregistruotas. Teismai turi pateikti tinkamą šios aplinkybės vertinimą.
9. Tačiau, atliekant tokį vertinimą, kartu būtina turėti omenyje ir tai, kad iš tiesų nors „naudojimo iš dalies“ savokos tikslas – nepanaikinti prekių ženklų, kurie nebuvo naudoti žymint konkrečią prekių kategoriją, panaudojimo galimybių, vis dėlto dėl jo iš /…/ prekių ženklo savininko negalima atimti bet kokios prekių, kurios, nors ir nėra absoliučiai tapačios prekėms, kurių naudojimas iš tikrųjų buvo įrodytas, nėra iš esmės ir skirtingos bei priklauso tai pačiai grupei, kuri gali būti suskirstyta tik savavališkai, apsaugos. Šiuo aspektu pažymėtina, kad praktikoje prekių ženklo savininkui neįmanoma įrodyti prekių ženklo naudojimo žymint visas įsivaizduojamas su įregistravimu susijusių prekių rūšis. Dėl to „prekių ar paslaugų dalies“ sąvoka negali apimti visų parduodamų panašių prekių ar paslaugų atmainų, o tik tas, kurios yra pakankamai skirtingos, kad sudarytų logiškas kategorijas arba pakategores (Sprendimo Reckitt Benckiser (Espa?a), SL v. Vidaus rinkos derinimo tarnyba (prekių ženklams ir dizainui) 46 punktas. Sprendimo Mundipharma AG v. Vidaus rinkos derinimo tarnyba (prekių ženklams ir pramoniniam dizainui) 24 punktas).
Dėl žodinio prekių ženklo naudojimo vertinimo
10. Teisingumo Teismas savo praktikoje yra pasisakęs dėl Europos Sąjungos teisės normų, susijusių su naudojimo vertinimu (Prekių ženklų direktyvos 10 straipsnio 1 dalis, 12 straipsnio 1 dalis, 1993 m. gruodžio 20 d. Tarybos Reglamentas (EB) Nr. 40/94 dėl Bendrijos prekių ženklo (2009 m. vasario 26 d. Tarybos Reglamento (EB) dėl Bendrijos prekių ženklo Nr. 207/2009 (kodifikuota redakcija) (toliau – Reglamentas dėl Bendrijos prekių ženklo) 15 straipsnyje, 43 straipsnio 2, 3 dalyse (kodifikuotos redakcijos 42 straipsnio 2, 3 dalyse), 50 straipsnio 1 dalies a punkte (kodifikuotos redakcijos 51 straipsnio 1 dalies a punktas); kt.), aiškinimo. Visų pirma, svarbu pažymėti, kad naudojimas turi būti suprantamas kaip „naudojimas iš tikrųjų“ (angl. genuine use). Prekių ženklas yra naudojamas iš tikrųjų, kai jis naudojamas pagal savo pagrindinę paskirtį – užtikrinti prekių ir paslaugų, kurioms jis yra užregistruotas, kilmės tapatybę šių prekių realizavimo rinkos sukūrimo ar išsaugojimo tikslais, neatsižvelgiant į simbolinį prekių ženklo naudojimą, siekiant išsaugoti jo suteikiamas teises. Nustatant, ar prekių ženklas yra naudojamas iš tikrųjų, reikia atsižvelgti į visus faktus ir aplinkybes, tinkamus nustatyti jo komercinio naudojimo versle realumą, ypač jo naudojimo tam tikrame ekonomikos sektoriuje, siekiant išlaikyti ar įgyti prekių ženklu saugomų prekių ar paslaugų rinkos dalį, pagrįstumą, prekių ar paslaugų pobūdį, rinkos ypatybes, prekių ženklo naudojimo apimtį ir dažnumą. Atsakymas į klausimą, ar naudojimas yra kiekybiškai pakankamas, kad išsaugotų arba sukurtų rinkos dalį prekių ženklu saugomoms prekėms ar paslaugoms, priklauso nuo daugelio veiksnių ir vertinimo kiekvienu konkrečiu atveju. Iš to išplaukia, kad neįmanoma abstrakčiai a priori nustatyti, kokia kiekybinė riba turi būti pasirinkta nustatant, ar prekių ženklas naudojamas iš tikrųjų. Todėl de minimis taisyklė /…/ negali būti nustatyta. Taigi, kai juo siekiama realaus komercinio tikslo, net ir minimalus naudojimas gali būti pakankamas, kad būtų nustatytas naudojimo iš tikrųjų egzistavimas (žr., pvz., Teisingumo Teismo 2006 m. gegužės 11 d. sprendimo The Sunrider Corp. v. Vidaus rinkos derinimo tarnyba (prekių ženklams ir pramoniniam dizainui), C-416/04P, Rink. 2006, p. I-04237, 70-72 punktus, 2003 m. kovo 11 d. sprendimą Ansul BV, C-40/01, Rink. 2003, p. I-02439, 2004 m. sausio 27 d. sprendimą La Mer Technology Inc., C-259/02, Rink. 2004, p. I-01159; 2009 m. sausio 15 d. sprendimo Silberquelle GmbH 17 punktą; kt.).
11. Klausimas, ar prekių ženklo naudojimas yra pakankamas sukurti ar išlaikyti prekių ženklu pažymėtų prekių rinkos dalį, priklauso nuo keleto faktorių ir individualaus kiekvienos bylos vertinimo. Prekių ir paslaugų pobūdis, ženklo naudojimo dažnumas ar reguliarumas, aplinkybė, kad ženklas naudojamas prekiaujant visomis ar tik kai kuriomis jo savininko prekėmis ar paslaugomis, arba įrodymai, kuriuos gali pateikti ženklo savininkas, yra tarp faktorių, į kuriuos gali būti atsižvelgiama (Sprendimo Ansul BV 39 punktas).
12. Apibendrinant tai, pažymėtina, kad prekių ženklo naudojimas turi būti vertinamas objektyviai, atsižvelgiant į prekių ženklo komercinį naudojimą rinkoje.
13. Teisingumo Teismas sprendime Il Ponte Finanziaria SpA, C-234/06 P (Rink., 2007, p. I-07333) yra pasisakęs dėl Reglamento dėl Bendrijos prekių ženko 15 straipsnio nuostatų, susijusių su prekių ženklo naudojimu, aiškinimo. Teismas pažymėjo, kad nors Reglamento dėl Bendrijos prekių ženklo 15 straipsnio 1 dalis ir 2 dalies a punkto nuostatos leidžia registruotą prekių ženklą laikyti naudojamu, jei pateikiama įrodymų, kad šis prekių ženklas buvo naudojamas tokia forma, kuri šiek tiek skiriasi nuo formos, kuria jis registruotas, jos neleidžia, įrodžius jo naudojimą, apsaugos, kuria naudojasi vienas registruotas prekių ženklas, suteikti ir kitam registruotam prekių ženklui, kurio naudojimas nebuvo įrodytas, nes pastarasis yra tik pirmojo prekių ženklo variantas (Sprendimo 86 punktas). (Lietuvos Prekių ženklų įstatymo 47 straipsnio 3 dalies 1 punkte įtvirtinta nuostata, kad naudojimu minėto straipsnio 2 dalyje įtvirtintos normos prasme taip pat laikoma ženklo naudojimas tokia forma, kuri skiriasi savo elementais, bet nepakeičia skiriamųjų ženklo požymių, įrašytų Lietuvos Respublikos prekių ženklų registre).
14. Bendrasis Teismas pirmiau nurodytame sprendime Il Ponte Finanziaria SpA v.Vidaus rinkos derinimo tarnybą (prekių ženklams ir pramoniniam dizainui), dėl kurio vėliau buvo pateikta apeliacija, kuri Teisingumo Teismo buvo atmesta, nurodė, jog Reglamento dėl Bendrijos prekių ženklo 15 straipnio 2 dalies a punkte įtvirtinta nuostata yra susijusi su tuo, kai įregistruotas nacionalinis ar Bendrijos prekių ženklas naudojamas prekyboje šiek tiek kitokia forma, palyginti su ta, kuria buvo įregistruotas. Šia nuostata, kurioje nenumatyta griežtos naudojamo prekių ženklo ir įregistruoto prekių ženklo formų atitikties, siekiama leisti jo savininkui naudojant jį prekyboje pakeisti žymenį, nepakeičiant išskirtinio jo pobūdžio taip, kad tai leistų geriau jį pritaikyti prie atitinkamų prekių arba paslaugų prekybos ar reklamos sąlygų. Atsižvelgiant į šios nuostatos tikslą, materialinė jos taikymo sritis turi būti laikoma apribota tik tokiomis situacijomis, kai prekių ženklo savininko prekėms ar paslaugoms, kurioms šis ženklas buvo įregistruotas, žymėti naudojamas žymuo yra tokios formos, kuria tas prekių ženklas naudojamas prekyboje. Tokiose situacijose, jei prekyboje naudojamas žymuo mažai skiriasi nuo formos, kuria jis buvo įregistruotas, ir abu žymenys apskritai gali būti laikomi identiškais, ši nuostata numato, kad įregistruoto prekių ženklo naudojimo pareiga gali būti laikoma įvykdyta pateikiant prekyboje naudojamos formos žymens naudojimo įrodymą. Tačiau pagal šio reglamento 15 straipsnio 2 dalies a punktą neleidžiama įregistruoto prekių ženklo savininkui išvengti jam priklausančios pareigos naudoti šį prekių ženklą nurodant atskirai įregistruoto panašaus prekių ženklo naudojimą (Sprendimo Il Ponte Finanziaria SpA v.Vidaus rinkos derinimo tarnybą (prekių ženklams ir pramoniniam dizainui) 50 punktas).
15. Teisingumo Teismas nurodytame Il Ponte Finanziaria SpA sprendime taip pat išaiškino, kad nacionalinės registracijos savininkas, prieštaraujantis prašymui įregistruoti Bendrijos prekių ženklą, negali remtis nacionalinės teisės nuostata, leidžiančia pateikti paraiškas įregistruoti kaip prekių ženklus žymenis, kurie nėra skirti naudoti prekyboje dėl jų visiškai apsauginės funkcijos kito žymens, kuris naudojamas prekyboje, atžvilgiu, kad išvengtų pareigos, kuri jam tenka pagal Reglamento dėl Bendrijos prekių ženklo 43 straipsnio 2 ir 3 dalis, įrodyti, jog jo ankstesnis prekių ženklas buvo iš tikrųjų naudojamas arba kad yra rimtų nenaudojimo priežasčių (Sprendimo 100 punktas).
16. Naudojimas iš tikrųjų apima ir įrodymą dėl ankstesnio prekių ženklo naudojimo tokia forma, kurios elementai skiriasi, jeigu jie nepakeičia prekių ženklo skiriamojo požymio, kuris buvo prekių ženklo įregistravimo momentu (Sprendimo Castellblanch, SA v. Vidaus rinkos derinimo tarnyba (prekių ženklams ir pramoniniam dizainui) 30 punktas). Kaip pažymima Bendrojo Teismo sprendime Il Ponte Finanziaria SpA v.Vidaus rinkos derinimo tarnybą (prekių ženklams ir pramoniniam dizainui), /…/ Bendrijos sistema nesuteikia jokios abstrakčios teisinės apsaugos „prekių ženklų serijai“ ir kiekvienas ankstesnis prekių ženklas turi būti nagrinėjamas atskirai /…/. Šia prasme „prekių ženklų serijos“ samprata yra svarbi tokiam vertinimui tik tada, jei suinteresuotas vartotojas susidūrė su kiekvienu iš ankstesnių prekių ženklų, kurie buvo naudojami iš tikrųjų, ir dėl to susidarė įspūdį, kad tarp jų egzistuoja ryšys, susiejantis juos visus su ta pačia kilme. Dėl to „prekių ženklų serijos“ arba „prekių ženklų šeimos“ idėja būtų reikšminga tik naudojant kiekvieną prekių ženklą iš tikrųjų (Sprendimo Il Ponte Finanziaria SpA v.Vidaus rinkos derinimo tarnybą (prekių ženklams ir pramoniniam dizainui) 68 punktas). Šiuo aspektu naudojimo iš tikrųjų sąlyga reikalauja, kad prekių ženklas būtų naudojamas viešai ir skirtas išorei toks, koks jis yra saugomas atitinkamoje teritorijoje (Sprendimo Ansul BV 37 punktas). Taigi įregistruoto žodinio prekių ženklo inkorporavimas į kitą ženklą paprastai bus skiriamųjų ženklo požymių praradimas. Kitaip tariant, žodinio elemento atkartojimas vaizdiniame ženkle paprastai „neatsvers“ paties atskirai įregistruoto žodinio ženklo naudojimo pareigos. Naudojant kartu kelis atskirai įregistruotus žymenis, svarbu, jog būtų aišku, kad naudojami ženklai yra atskiri ir nesudaro vieno sudėtinio prekių ženklo. Taigi naudojamas prekių ženklas turi išlaikyti savo savarankiškumą bei individualumą.
17. Kartu būtina pažymėti tai, kad, aiškinant naudojimo iš tikrųjų sąvoką, reikia atsižvelgti į tai, jog tokio reikalavimo ratio legis yra sumažinti ginčų tarp dviejų prekių ženklų kilimo tikimybę, kai nėra tinkamo prekių ženklo aktyvaus naudojimo rinkoje ekonominio pagrindo. Tačiau šiuo reikalavimu nesiekiama įvertinti komercinės sėkmės arba kontroliuoti ekonominės įmonės strategijos ar juolab suteikti apsaugos tik didelio masto prekių ženklų naudojimui (žr., pvz., Bendrojo Teismo 2005 m. birželio 7 d. sprendimas Lidl Stiftung and Co. v. Vidaus rinkos derinimo tarnyba (prekių ženklams ir dizainui), T-303/03, Rink. 2005, p. II-01917, 34 punktas). Tačiau prekių ženklas turi būti naudojamas tokia apimtimi, kad būtų išlaikoma ar sukuriama rinkos dalis prekių ženklu saugomoms prekėms ar paslaugoms, kitaip tariant, jog tai būtų pakankamas prekių ženklo savininko rimtų ketinimų įgyti (ar išlaikyti) komercinę poziciją atitinkamoje rinkoje patvirtinimas. Būtent šis klausimas turi būti „kertinis“, kai sprendžiama, ar yra pagrindas panaikinti konkretų įregistruotą prekių ženklą dėl nenaudojimo.
18. Ne visuomet būtina, kad prekių ženklas būtų tiesiogiai ant prekių. Ženklo naudojimas reklamoje, važtaražčiuose ir pan. taip pat yra „naudojimas“, tačiau tai savaime nebūtinai visuomet gali būti laikoma „naudojimu iš tikrųjų“ (žr., pvz., Vidaus rinkos derinimo tarnyba (prekių ženklams ir pramoniniam dizainui). Protestų vadovas. 6 dalis. Naudojimo įrodinėjimas. 2.2, 2.3.2 punktai). Kitaip tariant, tai savaime negali būti laikoma pagrindu „išsaugoti“ ženklo registraciją, kuri yra ginčijama dėl nenaudojimo. Pirmiau pateiktų aiškinimų pagrindu turėtų būti aišku, kad ginčijamasis ženklas taip, kaip yra naudojamas, atlieka būtent prekių ženklo funkciją.
Remdamasi išdėstytais motyvais, teisėjų kolegija konstauoja, kad bylą nagrinėjusių teismų procesiniai sprendimai priimti neatskleidus bylos esmės, todėl pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimas bei nutartis naikintini, o byla grąžintina nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas) (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Latvijos įmonė SIA Stirolbiofarm Balticum v. AB „Sanitas“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-389/2009; 2004 m. gruodžio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Kilminė“ v. AB „Vilniaus prekyba“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-483/2004; 2003 m. gruodžio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Beecham Group p.l.c. (Jungtinė Karalystė) v. I. K. ir kt., bylos Nr. 3K-3-1103/2003). Nagrinėjant bylą iš naujo, teismas turi vertinti ginčijamojo ženklo naudojimo faktą pagal šioje nutartyje nurodytus išaiškinimus; ginčijamojo ženklo naudojimą prekių ženklo prasme; bei naudojimą toms prekėms, kurioms žymėti jis yra įregistruotas.
Dėl bylinėjimosi kasaciniame teisme išlaidų
Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 19 d. pažymą kasaciniame teisme patirta 51,48 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis). Kadangi byla grąžinama nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, tai nurodytų išlaidų priteisti valstybės naudai šioje proceso stadijoje nėra galimybės (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Dėl nurodytų išlaidų priteisimo valstybės naudai turės pasisakyti pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą pakartotinai.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 360, 362 straipsniais,
n u t a r i a :
Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2009 m. birželio 3 d. sprendimą, Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 23 d. nutartį ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo Vilniaus apygardos teismui.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai: Dangutė Ambrasienė
Gražina Davidonienė
Egidijus Laužikas
