Dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, piniginės kompensacijos priteisimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-401/2010

Procesinio sprendimo kategorija 30.9.1

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2010 m. spalio 19 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Egidijaus Baranausko, Zigmo Levickio ir Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų A. M., R. M. ir atsakovės B. U. kasacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 22 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų A. M. ir R. M. ieškinį atsakovei B. U. dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, piniginės kompensacijos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Šalys yra negyvenamosios patalpos – neįrengtos 88,50 kv. m pastogės Vilniaus mieste, (duomenys neskelbtini) – bendraturtės; ieškovams iš viso priklauso 6890/8850, t. y. 68,90 kv. m, pastogės, atsakovei – 1960/8850 dalys (19,60 kv. m). Ieškovai prašė atidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės su atsakove; priteisti ieškovams 1960/8850 dalis, t. y. 19,6 kv. m, neįrengtos pastogės, atsakovei už jos turimą 19,6 kv. m pastogės dalį 59 132,20 Lt kompensacijos. Atsakovė nesutiko atsidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės taip, kaip siūlo ieškovai, ji pateikė savo atidalijimo projektą, tačiau šis ieškovų laikomas sunkiai įgyvendinamu. Jie nurodė, kad atsakovės butas nesiriboja su pastoge, todėl, skiriant jai dalį natūra, būtinas servitutas; tai dar labiau komplikuotų šalių santykius; nėra galimybių suformuoti patalpą atsakovei taip, kad avarinis išėjimas nesiribotų su ieškovams priklausančiomis patalpomis. Ieškovai pažymėjo atsakovės pateikto ir ekspertų įvertinto atidalijimo plano techninį ydingumą; siena, kurią atsakovė sutiktų pastatyti jai priskirtoje dalyje, nesutampa su kapitaline, negali stovėti nurodytoje vietoje; projekte neatsispindi dėl palėpėje esančių inžinerinių įrenginių, jų galbūt pasikeitimo, įvertinus dūmtraukių išsidėstymą. Kita vertus, atsakovė priskiria sau naudingiausią pastogės dalį, ieškovams palieka kampus, kuriuos būtų sunku racionaliai panaudoti; dėl įrengiamų naujų laiptų apskritai padidėtų bendroji nuosavybė, be to, atsakovė nesinaudoja jai priklausančia pastogės dalimi, jos neprižiūri, dėl nedidelio ploto negalės joje įrengti gyvenamųjų patalpų, tuo tarpu ieškovai turi ketinimų keisti negyvenamosios patalpos paskirtį į gyvenamąją. Nekilnojamojo turto registro 2008 m. rugpjūčio 7 d. išrašo duomenimis, neįrengtos pastogės vidutinė rinkos vertė yra 267 000 Lt, taigi atsakovei priklausantys 19,60 kv. m kainuotų 59 132,20 Lt. Ieškovai sutiktų už atsakovės dalį sumokėti kainą, viršijančią rinkos vertę.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

Vilniaus miesto 3–iasis apylinkės teismas 2009 m. gegužės 7 d. sprendimu ieškinį tenkino. Spręsdamas, ar įmanoma šiuo atveju padalyti daiktą taip, kaip nustatyta CK 4.80 straipsnio 2 dalyje, t. y. natūra kiek galima be neproporcingos žalos jo paskirčiai, teismas vertino pastogės padalijimo ekspertizės akto duomenis, architekto, eksperto parodymus; teismas nustatė, kad, atsakovei nesiekiant pastogėje įsirengti gyvenamųjų patalpų, padalijus ją natūra, užtektų lengva pertvara atskirti savo dalį nuo ieškovų patalpų; tuo tarpu ieškovai turi ketinimų įrengti gyvenamąsias patalpas, todėl jiems tektų pareiga stiprinti namo konstrukcijas ir investuoti į darbus dideles lėšas; teismas šiuos argumentus grindė, remdamasis duomenimis apie pastogės ir viso namo techninę būklę sprendimo priėmimo metu; bylos duomenimis, atidalijus palėpę pagal atsakovės pateiktą projektą ir nesustiprinus namo konstrukcijų, šis iš esmės pablogėtų, atsirastų deformacijų, taip būtų pažeisti norminių aktų nustatyti reikalavimai (STR 2.01.01 (1):2005 „Esminis statinio reikalavimas „Mechaninis atsparumas ir pastovumas“). Techniškai įmanomas pastogės atidalijimas natūra pagal atsakovės projektą sukeltų neproporcingai didelės žalos, atidalijimu būtų pažeidžiamos ieškovų teisės. Teismas taip pat vertino tą aplinkybę, kad atsakovės dalis bendrojoje dalinėje nuosavybėje yra maža, o jos intereso naudotis bendrąja daline nuosavybe teismas nelaikė labai svarbiu – atsakovė konkrečiai nenurodė pastogės naudojimo paskirties; įrengus įėjimą ir pastačius atitvaras, ji naudotųsi tik 16–18 kv. m patalpa; be namo konstrukcijų stiprinimo, iškiltų būtinybė įrengti laiptus; ieškovai tokiu atveju patirtų ypač didelių, atsakovei atidalytos dalies vertei neproporcingų, išlaidų. Byloje nustatytos aplinkybės suponavo teismui išvadą, kad padalyti pastogę natūra yra netikslinga ir kad šiuo atveju galimas atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, sumokant atsakovei kompensaciją už turėtą dalį bendrojoje nuosavybėje, būdas; kompensaciją nustatė, vadovaudamasis daikto vidutine rinkos verte.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovės apeliacinį skundą, 2010 m. vasario 22 d. nutartimi pakeitė Vilniaus miesto 3–iojo apylinkės teismo 2009 m. gegužės 7 d. sprendimą, priteistą iš ieškovų atsakovei kompensaciją padidino iki 97 000 Lt; išsprendė bylinėjimosi išlaidų klausimus. Kolegija iš esmės sutiko su pirmosios instancijos teismo byloje padarytomis išvadomis ir argumentais dėl galimybių racionaliai įgyvendinti atsakovės pateiktą atidalijimo projektą. Apeliacinės, kaip ir pirmosios instancijos, teismas atsižvelgė į ekspertų išvadas apie tai, kad įmanomas pastogės padalijimas į dvi patalpas saistomas finansiškai brangaus įgyvendinimo; atitvaros negali būti lengvų konstrukcijų, pagal projektą jos nesutampa su apačioje esančiomis kapitalinėmis sienomis, todėl perdangos turėtų būti stiprinamos, dėl apkrovų gali padidėti jau dabar esantys pastato deformaciniai trūkiai, statiniui rekonstruoti būtinas projektas; taip pat tai, kad šiuo atveju patalpų įrengimo ekonominė motyvacija priklauso nuo statytojų. Taigi kolegija vertino, kad nustatytos byloje aplinkybės nesuponuoja išvados, jog atsakovė turėtų varžyti ieškovų interesą kitą pastogės dalį naudoti gyvenamosioms patalpoms ir šiems perkelti visą atidalijimo naštą. Naujų nekilnojamojo turto objektų suformavimo, atskyrimo išlaidos turėtų būti protingos, proporcingai paskirstytos atsidalijantiems bendraturčiams, tačiau atsakovė nepateikė apskaičiavimų projektui ekonomiškai pagrįsti. Bendraturčių lygybės principas suponuoja naudotis nuosavybe proporcingai valdomai daliai, tačiau atsakovės pateiktame projekte neaptarta dėl komunikacijų įvedimo ir jų vietos; atsakovė į atidalijamą patalpą patektų, įrengusi laiptinę, taip būtų padidinta bendroji dalinė nuosavybė. Tai konstatavęs, apeliacinės instancijos teismas vis dėlto pripažino nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą dėl atidalijamam bendraturčiui nustatytos kompensacijos. Kolegija pažymėjo, kad CK 4.80 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta kompensacija paprastai nustatoma, atsižvelgiant į rinkos kainą ir kitus bendraturčiui reikšmingus kriterijus; pirmosios instancijos teismas rėmėsi Nekilnojamojo turto registro duomenimis, kad 2008 m. rugpjūčio 1 d. nustatyta vieno kv. m kaina yra 3016,95 Lt; atsakovė nesutiko ir teigė, kad kitiems atsidalijantiems bendraturčiams buvo mokama apie 4900 Lt už vieną kv. m kaina; ieškovai šį faktą pripažino, tokiomis sąlygomis siūlė atsakovei sudaryti taikos sutartį. Šiuo atveju, kolegijos vertinimu, neteisinga, nustatant kompensaciją, remtis tik Nekilnojamojo turto registro nustatyta kaina, nes bylos duomenimis patvirtinama, kad už pastogės kitą dalį buvo sumokėta didesnė kaina. Atsakovės teisėti lūkesčiai gauti tokią kompensaciją, kokią gavo kiti atsidalijantys bendraturčiai, pagrįsti, juolab kad parinktas atidalijimo būdas atsakovei reiškia nuosavybės netekimą; kompensacijos realumas gali būti vertinamas pagal galimybę įsigyti už ją kitą panašų nekilnojamąjį daiktą. Kolegija pirmosios instancijos teismo atsakovei priteistą kompensaciją padidino iki 97 000 Lt, kartu nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pareikštą ieškinį vertino kaip neturtinį ir neteisingai nustatė žyminio mokesčio dydį. Žyminis mokestis nustatomas pagal nekilnojamojo turto, į kurį ieškovas įgyja nuosavybės (daiktines) teises, rinkos vertę (CPK 85 straipsnio 1 dalis 9 punktas). Neteisingai įvertinęs ginčo pobūdį, pirmosios instancijos teismas netinkamai paskirstė bylinėjimosi išlaidas, kolegija išsprendė dėl šio klausimo.

III. Kasacinių skundų ir atsiliepimų į kasacinius skundus teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu kasatoriai (ieškovai) prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais.

1. Dėl kompensacijos atidalijamam iš bendrosios dalinės nuosavybės bedraturčiui nustatymo (CK 4.80 straipsnis). Teismas negali konstatuoti faktų, remdamasis derybų dėl taikos sutarties sudarymo proceso metu šalių išdėstyta pozicija, nes tokiame procese pasiekti susitarimai neturi faktų konstatuojamosios (taigi ir prejudicinės) reikšmės, susitarimai yra kompromisiniai ir ne visada atspindi tikrąją situaciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje J. S. v. Z. J. ir kt., bylos Nr. 3K-3-108/2010). Apeliacinės instancijos teismas šioje byloje, remdamasis derybų dėl taikos sutarties sudarymo metu šalių išdėstyta pozicija ir jų pagrindu nustatęs didesnę ginčo pastogės vieno kvadratinio metro kainą, neatsižvelgė į pirmiau nurodytas teismų praktikos nuostatas, todėl nepagrįstai konstatavo, kad pastogės vieno kv. m kaina yra apie 4900 Lt, bet ne 3016,95 Lt. Viena vertus, aplinkybė, kad kasatoriai (ieškovai) derybų dėl taikos sutarties sudarymo metu atsakovei siūlė didesnę nei pirmosios instancijos teismo priteistą sumą, nereiškia, jog tokia yra rinkos kaina; minėta, derybų dėl taikos sutarties sudarymo procese pasiekti susitarimai ne visada atspindi tikrąją situaciją. Kita vertus, kasatoriai, įsiteisėjus sprendimui, įregistravo nuosavybės teisę į visą pastogę (88,50 kv. m); Nekilnojamojo turto registro 2010 m. kovo 23 d. išrašo duomenimis, pastogės vidutinė rinkos vertė yra 117 000 Lt; taigi pastogės vieno kv. m kaina po įsiteisėjusios apeliacinės instancijos teismo nutarties priėmimo yra 1322,03 Lt, t. y. mažesnė, nei nustatyta pirmosios instancijos teismo; vis dėlto kasatoriai prašo palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriame pastogės vieno kv. m kaina nustatyta 3016,95 Lt, o už 19,60 kv. m atsakovei priteista 59 132,20 Lt kompensacijos, juolab kad šis teismas rėmėsi Nekilnojamojo turto registro 2008 m. rugpjūčio 7 d. išrašo duomenimis, jog pastogės vidutinė rinkos vertė yra 267 000 Lt; šis dokumentas turi didesnę įrodomąją galią (CPK 197 straipsnio 2 dalis).

Atsiliepime į ieškovų (kasatorių) kasacinį skundą atsakovė nurodo, kad teismų išnagrinėtas bendraturčių ginčas dėl bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomo turto atidalijimo būdo neatitinka CK 4.80 straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimų ir nepagrindžia išvados, jog atsakovė neturėtų varžyti kasatorių intereso patalpas naudoti taip, kaip jie nusprendė, t. y. įrengti gyvenamuosius kambarius. Taip argumentuodami, teismai nepagrįstai suteikė prioritetą kasatorių interesams, nors šie nepateikė palėpės dalies rekonstrukciją patvirtinančių planų, reikalingų leidimų, kitų bendraturčių sutikimo dėl bendrojo naudojimo objekto rekonstravimo ar kapitalinio remonto, t. y. dokumentų, kurie patvirtintų teismui apie kasatorių ketinimo keisti patalpų paskirtį į gyvenamąsias tikrumą ir įgyvendinimo galimybes. Atsakovė bylos nagrinėjimo pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose metu nesutiko su kasatorių pasiūlytu atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės būdu ir atsisakė perleisti jai priklausančią palėpės dalį už kasatorių nurodytą kompensaciją; kasatoriai nederino su atsakove klausimo dėl kompensacijos, pirmosios instancijos teismo nustatyta kompensacija neatitinka jos interesų. Nors kasatoriai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas padidino atsakovei priteistą kompensaciją, nepagrįstai remdamasis šalių vykusių derybų metu išdėstyta pozicija, tačiau tokie kasatorių argumentai yra nepagrįsti; apeliacinės instancijos teismas dėl kompensacijos sprendė, atsižvelgdamas į tai, kad kasatoriai kitiems bendraturčiams už tapatų turtą (tos pačios palėpės kitą dalį) sumokėjo apie 4900 Lt už vieną kv. m; dėl to šios instancijos teismas padidino priteistą kompensaciją iki 97 000 Lt, be to, argumentuodamas, kad dėl kompensacijos realumo turi būti sprendžiama pagal galimybę už ją įgyti kitą panašų nekilnojamąjį daiktą. Taigi teismas rėmėsi CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais principais, bet ne šalių derybų metu išdėstytais argumentais, spręsdamas dėl kompensacijos už dalį bendrojoje dalinėje nuosavybėje. Nors kasatoriai teigia, kad įregistravo nuosavybės teisę į visą palėpę ir, Nekilnojamojo turto registro duomenimis, jos kaina yra 117 000 Lt (1322,03 Lt už vieną kv. m), tačiau šie argumentai tik patvirtina, jog kasatoriai supranta Nekilnojamojo turto registre nurodomos nekilnojamojo turto objektų vidutinės rinkos vertės sąlygiškumą ir teisingos kainos principo reikšmę, priteisiant kompensaciją atidalijamam bendraturčiui. Šiuo atveju būtina atsižvelgti į tai, kad Nekilnojamojo turto registro informacija apie nekilnojamojo turto objekto vertę pagrįsta masinio vertinimo būdu, t. y. taip, kaip reikalauja ir kasatoriai, tačiau kompensacija, priteista formaliai vadovaujantis nurodytais Nekilnojamojo turto registro duomenimis, sukurtų situaciją, kai kasatoriams būtų sudaryta galimybių nepagrįstai praturtėti atsakovės sąskaita, nes šie įgytų nekilnojamąjį turtą už akivaizdžiai rinkos vertės neatitinkančią šio turto kainą. Taip būtų paneigtas teismų tikslas teisingai išnagrinėti bylą. Kita vertus, nuosavybės teisė suteikia plačiausias galias savininkui disponuoti turtu, nepaisant to, kad ji gali būti ribojama; niekas negali naudotis nuosavybe taip, kad pažeistų kito asmens lygią teisę naudotis savo nuosavybe arba nulemtų neteisingą nuosavybės teisės praradimą. Kai vienas bendraturtis prašo atidalyti iš bendrosios nuosavybės pagal jo pateiktą pasiūlymą ir siekia maksimaliai patenkinti tik savo interesus, paneigdamas kito bendraturčio teisę į jo dalį bendrojoje dalinėje nuosavybėje, teismas gali vertinti kaip piktnaudžiavimą teise ir atsisakyti tokius reikalavimus ginti.

Kasaciniu skundu kasatorė (atsakovė) prašo panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimą ir nutartį, priimti naują sprendimą: atidalyti kasatorės dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės natūra pagal jos pasiūlytą UAB „Senojo miesto architektai“ parengtą pastogės atidalijimo projektą; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais.

1. Dėl bylos rūšinio teismingumo. Byla išnagrinėta, pažeidžiant rūšinio teismingumo taisyklę; toks atvejis yra absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas (CPK 329 straipsnio 2 dalies 6 punktas). Pirmosios instancijos teismas atmetė kasatorės prašymą perduoti bylą nagrinėti pagal teismingumą, apeliacinės – šio pažeidimo nepašalino. Ieškovų reikalavimas atidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės, sumokant kompensaciją, yra turtinis, ieškinio suma nustatoma pagal CPK 85 straipsnio 1 dalies 9 punktą. Bylos nagrinėjimo metu (procesiniuose dokumentuose, teismo posėdžių metu) kasatorė išreiškė pageidavimą išpirkti ieškovams priklausančios palėpės dalį už 208 000 Lt kompensaciją, kuri atitiko Nekilnojamojo turto registre nurodytą ginčo palėpės vieno kv. m. vidutinę rinkos vertę ir kuri iš esmės atitiko ieškovų nurodytąją. Teismų praktikos nuostata, kad atidalijamo bendraturčio priešpriešinis reikalavimas dėl atidalijimo, sumokant kompensaciją, gali būti reiškiamas atsiliepime į ieškinį ir nereikalaujama pateikti priešieškinio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje J. A. v. H. D., bylos Nr. 3K-3-1496/2002) suponavo, jog kasatorei pareiškus reikalavimą dėl ieškovams priklausančios palėpės dalies išpirkimo už 208 000 Lt, byla pirmąja instancija turėjo būti nagrinėjama apygardos teismo (CPK 27 straipsnio 1 punktas).

2. Dėl CK 4.80 straipsnio 2 dalies netinkamo aiškinimo ir taikymo. Bylą nagrinėję teismai nepagrįstai sprendė, kad šiuo atveju neįmanoma padalyti pastogės natūra kiek galima be neproporcingos žalos jos paskirčiai; iš CK 4.80 straipsnio 2 dalies matyti, kad, atidalijant daiktą natūra, gali būti padaroma tam tikros žalos daikto paskirčiai, bet daiktas laikomas atidalytu be neproporcingos žalos jo paskirčiai, jeigu po padalijimo kiekvieną atidalyto daikto dalį galima naudoti pagal jo pirminę paskirtį, išskyrus atvejus, kai atidalijamas bendraturtis siekia naudoti atidalyto daikto dalį pagal kitokią paskirtį ir toks daikto paskirties keitimas galimas pagal teisės aktus. Iš įstatymo ir teismų praktikos nuostatų taip pat išplaukia, kad kompensacija už turėtą dalį bendrojoje nuosavybėje, nesant bendraturčio sutikimo, galima tik išimtiniais atvejais, kai išnaudotos visos galimybės padalyti daiktą natūra. Kasatorė nesutiko su ieškovų pasiūlytu atidalijimo būdu, bet parengė ir teismui pateikė UAB „Senojo miesto architektai“ parengtą atidalijimo planą. Ieškovai nesiūlė ir nesvarstė faktinio patalpų atidalijimo natūra varianto, tuo tarpu jų siūlomas atidalijimo būdas nesuderintas su kasatore ir visiškai priešingas jos interesams. Tai reiškia, kad bendraturčiai neišnaudojo visų galimybių, siekdami suderinti savo valią dėl bendro daikto, neieškojo visiems priimtino sprendimo būdo, taip pat ir vykstant ginčui teisme. Tokia situacija nepateisinama CK 1.5, 4.75 straipsniuose nustatyto reglamentavimo aspektu.

2.1. Dėl piniginės kompensacijos priteisimo atidalijamam bendraturčiui. Iš CK 4.80 straipsnio 2 dalies, 4.93 straipsnio išplaukia, kad piniginė kompensacija už bendraturčio dalį bendrojoje dalinėje nuosavybėje atidalijimo atveju mokama, kai kitas bendraturtis su tuo sutinka. Teismų praktikoje pažymima, kad atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės bylose kompensaciją už turėtą dalį paprastai gauna atidalijimo prašantis bendraturtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje B. M. M. ir kt. v. L. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-485/2005). Tokia nuostata ypač aktuali, kai pageidavimą atsidalyti (kaip šiuo atveju) išreiškia abu bendraturčiai. Kiekvienas bendraturtis, kuriam nereikalingas kito bendraturčio sutikimas, turi teisę reikalauti atidalyti (CK 4.80 straipsnis), tačiau tais atvejais, kai vienas iš bendraturčių prieštarauja, siekiant apsaugoti šio interesus, atidalijimas turi būti vykdomas, laikantis bendraturčių ir nuosavybės teisės apsaugos pusiausvyros interesų. Minėta, teismų praktikoje šių nuostatų laikymasis užtikrinamas pirmiausia aiškinant, kad atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės atveju priteisti kompensaciją galima prašančiajam atsidalyti asmeniui, nes preziumuojama, jog asmuo, siekdamas nutraukti bendrąją dalinę nuosavybę, sutinka gauti kompensaciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. rugsėjo 8 d. nutartis civilinėje byloje V. J. ir kt., v. S. B. ir kt., bylos Nr. 3K-3-780/2003). Dėl to ieškovams tenka įrodinėjimo pareiga paneigti prezumpciją, priešingu atveju – jos turi būti laikomasi (CPK 182 straipsnio 4 punktas). Kasatorei aiškiai pareiškus, kad ji sutinka iš ieškovų išpirkti jiems dalinės nuosavybės teise priklausančios pastogės dalį už jų pasiūlytą kainą, bylą nagrinėję teismai turėjo pasisakyti dėl šių kasatorės argumentų ir apskritai dėl prezumpcijos taikymo, tačiau to nepadarė. Dėl to konstatuotinas bendraturčio konstitucinės subjektinės teisės į dalį nuosavybėje pažeidimas (Konstitucijos 23 straipsnio 2 dalis, CK 4.20 straipsnis). Priešingai nei sprendė bylą nagrinėję teismai, šiuo atveju neišnaudotos visos galimybės suderinti bendraturčių valią dėl atidalijimo, neįrodžius, kad dėl kasatorei priklausančios dalies dydžio apskritai negalimas atidalijimas natūra, taip paneigiant galimybę naudotis atskirta negyvenamąja patalpa, pavyzdžiui, kaip sandėliuku, kūrybinėmis dirbtuvėmis, be to, nepasisakius dėl kasatorės teisės išpirkti ieškovų dalį bendrojoje nuosavybėje. Tuo tarpu kompensacija pinigais su ja nesutinkančiam bendraturčiui kaip ultima ratio turi būti įgyvendinta, išnaudojus visus būdus suderinti bendraturčių interesus.

3. Dėl įrodinėjimą nustatančių CPK nuostatų pažeidimo, teismo sprendimų neatitikties CPK 263 straipsnio 1, 2 dalyse nustatytiems reikalavimams. Kasatorė nesutinka su teismų išvada, kad jos pasiūlymo atidalyti palėpę natūra techniniai ir architektūriniai sprendiniai nepagrįsti ekonomiškai ir pažeistų ieškovų interesus, šiems turint ketinimų pakeisti palėpės paskirtį į gyvenamąją, tai pareikalautų investuoti ypač dideles lėšas. Kasatorė nurodo, kad ieškovams atidalytos patalpų dalies naudojimo paskirties keitimas ir su tuo susiję kaštai negali nulemti teismų išvados dėl atidalijimo natūra apskritai negalimumo. Atidalyti palėpę natūrą nepadarant neproporcingos žalos daikto paskirčiai yra techniškai įmanoma, tuo tarpu ekonominis atidalijimo natūra nepagrįstumas atsiranda ne dėl kasatorės pateikto atidalijimo plano ydingumo, bet dėl ieškovų ketinimų atidalyta dalimi naudotis ne pagal pirminę, bet pagal naują paskirtį. Daikto atidalijimas, kurio metu suformuojamos dvi pagal pirminę paskirtį galimos naudoti daikto dalys, ir daikto paskirties keitimas netapatūs savo esme dalykai; kai atidalijama patalpa natūra, nebūtina keisti jos paskirties; ieškovai ir toliau atidalyta patalpa galėtų naudotis kaip palėpe; pirmosios instancijos teismas sprendime pažymėjo, kad ieškovai neparastų galimybės įsirengti jiems atidalytoje dalyje gyvenamųjų patalpų dėl kasatorei atidalytos dalies; vadinasi, ieškovų teisė naudotis atidalytomis patalpomis nebūtų pažeista, keistųsi tik nuosavybės teisės įgyvendinimo būdas: naudotis patalpa kaip negyvenamąja, nepatiriant reikšmingų išlaidų, arba naudotis kaip gyvenamąja, investuojant papildomas lėšas į namo konstrukcijų stiprinimą, bei kitokį pritaikymą gyvenamųjų patalpų paskirčiai. Šiuo atveju teismai nepagrįstai motyvavo, kad atidalijimas natūra pagal kasatorės pasiūlytą planą pažeistų ieškovų teises vien dėl to, jog gyvenamosioms patalpoms įrengti ieškovams nepakaktų atsiskirti nuo kasatorės patalpų lengvomis konstrukcijomis, jiems tektų pareiga stiprinti namo konstrukcijas ir investuoti į šiuos darbus dideles lėšas. Nėra tiesioginio kasatorės siūlomo palėpės atidalijimo natūra plano ir namo konstrukcijų stiprinimo ryšio, bylą nagrinėję teismai nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad bendraturčiai nuosavybės teises įgyvendina taip, kaip tai nustatyta CK 4.83 straipsnio 1 dalyje; šiuo atveju, atidalijus palėpę natūra, abiem savininkams išlieka galimybių įgyvendinti savo nuosavybės teises, naudotis daiktu; teismų pozicija ir išdėstyti argumentai pažeidžia bendraturčių interesų pusiausvyrą, paneigia atidalijimo, sumokant kompensaciją, išimtinį pobūdį ir nuosavybės teisės absoliutumo principą (Konstitucijos 23 straipsnio 2 dalis, CK 4.20 straipsnis).

Atsiliepime į atsakovės kasacinį skundą ieškovai prašė skundo netenkinti. Jie nurodo, kad kilęs ginčas dėl atsakovei priklausančios pastogės 1960/8850 dalies, kurios vertė yra 59 132,00 Lt; byla neteisminga apygardos teismui. Kasatorės siūlomas pastogės atidalijimo projektas gali padaryti neproporcingos žalos tiek pastogei, tiek namui, kuriame ši yra. Ar žala proporcinga ar ne, sprendžiama pagal tai, ar išlieka daikto paskirtis ar ne; paskirtis gali pasižymėti įvairiai, pavyzdžiui, daikto techninės būklės esminiu pablogėjimu. Kasatorė nepagrįstai teigia, kad daiktas laikomas atidalytas be neproporcingos žalos, jeigu atidalyta dalimi galima naudoti pagal jo pirminę paskirtį; kasatorės nurodytose kasacinio teismo nutartyse apie tai nenurodoma. Tuo tarpu neįrengtos pastogės pagal kasatorės siūlomą projektą atidalijimas gali sukelti ne tik pastogės, bet viso namo techninės būklės esminį pabėgėjimą, nes dėl kasatorės projekte numatytos atitvarinės sienos nesutapimo su kapitaline gali atsirasti perdangos deformacijų, atsižvelgiant taip pat į esamus išorinių sienų deformacinius trūkius. Teismo posėdžio metu apklaustas ekspertas L. U. patvirtino, kad, padidinus apkrovas, namas apskritai gali tapti avariniu, todėl reikėtų stiprinti viso namo konstrukcijas; dėl to yra nepagrįsti kasatorės argumentai, kad ji esą sutinka padengti palėpės atidalijimo kaštus; akivaizdu, kad namo konstrukcijų stiprinimo išlaidos gali tekti visiems namo gyventojams, jos yra nepagrįstos ir nereikalingos, kaip ir naujų laiptų įrengimas bendroje patalpoje. Visi byloje dalyvavę asmenys nurodė, kad kasatorės projektui įgyvendinti reikalingos labai didelės investicijos. Pastogės pagal kasatorės siūlomą projektą apskritai neįmanoma atidalyti taip, kad būtų suformuota patalpa atsakovei, nevaržant ieškovų nuosavybės teisės: įrengti laiptai užstotų ieškovams langą; dėl tarpinės laiptų aikštelės įrengimo sumažėtų šviesos patekimas iš lauko, taip sumažėtų ieškovams priklausančios nuosavybės vertė; įrengus laiptus, atsirastų nauja bendro naudojimo patalpa; liukas, pro kurį būtų patenkama į kasatorei suformuotą atidalytą patalpą, liktų ieškovams, nes kito nėra; kasatorei priklausantis butas fiziškai nesiriboja su jai priklausančia neįrengtos pastogės dalimi, ja naudotis galėtų, jeigu būtų nustatytas servitutas. Taigi kasatorės siūlomu atidalijimu būtų pažeistas proporcingumo principas, ieškovų teisės ir teisėti interesai, išliktų prielaidos bendraturčių konfliktams kilti. Atidalyti bendraturtį iš bendrosios dalinės nuosavybės, sumokant jam kompensaciją už turėtą dalį, be jo sutikimo galima išimtiniais atvejais, kai yra tam tikros sąlygos; kasatorė neteisingai teigia priešingai. Šiuo atveju bylą nagrinėję teismai pagrįstai sprendė, kad dėl kasatorės gerokai mažesnės dalies bendrojoje nuosavybėje (19,60 kv. m) buvo pagrindas sumokėti jai kompensaciją; kasatorei išperkant ieškovų didelę pastogės dalį (68,90 kv. m), būtų iš esmės pažeisti jų interesai, nes jie čia ketina įsirengti gyvenamąsias patalpas ir joje apgyvendinti vaikus. Nors kasatorė teigia, kad pagal teismų praktiką kompensaciją už dalį bendrojoje nuosavybėje gauna atidalijimo siekiantis bendraturtis, tačiau joje taip pat nurodyta, jog, esant nesutarimams dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės būdo, vieną iš atidalijimo būdų pasirenka siekiantis atsidalyti bendrą turtą asmuo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje B. M. M. ir kt. v. L. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-485/2005).

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu; yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis).

Dėl bylos rūšinio teismingumo

Kasatorė B. U. teigia, kad byla išnagrinėta, pažeidžiant rūšinio teismingumo taisykles. Teisėjų kolegija atmeta šį kasacinio skundo argumentą ir pažymi, kad kasatoriai (ieškovai) prašė atidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės, priteisti jiems 19,6 kv. m neįrengtos pastogės, kasatorei (atsakovei) – 59 132,20 Lt kompensaciją. Civilinė byla pirmąja instancija pagrįstai išnagrinėta Vilniaus miesto 3–iojo apylinkės teismo. Šiuo atveju bylos rūšiniam teismingumui nustatyti yra vienintelis kriterijus – ieškinio suma, bet ne kasatorės (atsakovės) atsiliepime į ieškinį išreikštas pageidavimas išpirkti kasatoriams (ieškovams) priklausančią dalį už nurodytą kainą (T. 1, b. l. 22-26); dėl to bylą nagrinėję teismai nepažeidė CPK 26 straipsnio nuostatų.

Dėl CK 4.80 straipsnio 2 dalyje nustatytų materialiosios teisės normų aiškinimo ir taikymo.

Byloje kilęs bendraturčių ginčas dėl nuosavybės teisės įgyvendinimo būdo saistomas CK 4.80 straipsnio 2 dalyje nustatytų bendrosios dalinės nuosavybės nutraukimo sąlygas nustatančių normų aiškinimo ir taikymo, sprendžiant, ar be kasatorės (atsakovės) sutikimo dėl išimtinio atvejo šioje byloje galimas atidalijimas iš bendrosios nuosavybės, sumokant kompensaciją už turėtą dalį bendrojoje nuosavybėje, ar jis atitinka CK 4.80 straipsnio 2 dalyje nustatytas sąlygas.

Aiškinant CK 4.80 straipsnio 2 dalies normą, teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad kompensacija už dalį bendrojoje nuosavybėje, nesant bendraturčio sutikimo, galima tik išimtiniais atvejais, kai išnaudotos visos galimybės padalyti daiktą natūra pagal bendraturčiams tenkančias dalis, nepadarius daiktui neproporcingos žalos. Vadovaujantis CK 4.75 straipsnyje įtvirtintais bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimo principais ir teismų praktikos nuostatomis, darytina išvada, kad tais atvejais, kai daikto atskyrimas natūra negalimas be neproporcingos žalos jo paskirčiai, priteisti kompensaciją atidalijamam bendraturčiui be šio sutikimo galima, jeigu jo dalis bendrojoje nuosavybėje, palyginus su kitų bendraturčių, yra gerokai mažesnė, negalima ja realiai naudotis, o atidalijamo savininko interesas naudotis bendrąja daline nuosavybe nevertintinas kaip labai svarbus. CK 4.80 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta bendraturčio teisė į jo dalies atidalijimą iš bendrosios nuosavybės įgyvendinama bendru susitarimu ar teismo tvarka. Teisme sprendžiama dėl atidalijimo būdo. Minėta, įstatymo normoje nustatyta sąlyga, kad, nesutariant dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės būdo, vieną iš jų pasirenka siekiantis bendrą turtą atidalyti asmuo; jis teismui turi įrodyti, kad pasirinktas atidalijimo būdas yra priimtiniausias, nepažeis bendraturčių teisių ar teisėtų interesų, nepadarys neproporcingos žalos daiktui bei jo paskirčiai. Tuo atveju, kai kitas bendraturtis prieštarauja atidalijimo variantui ir siekia patenkinti tik savo interesus, teismas tokius veiksmus gali vertinti kaip piktnaudžiavimą savo teise ir neatsižvelgti į juos, bet parinkti optimaliausią atidalijimo būdą. Tokių nuostatų laikomasi teismų praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. rugsėjo 8 d. nutartis civilinėje byloje V. J. ir kt. v. S. B. ir kt., bylos Nr. 3K-3-780/2003).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad, neatsižvelgdama į kasatorių (ieškovų) interesus, kasatorė (atsakovė) pateiktame projektiniame pasiūlyme priskiria sau maksimaliai geriausiai jos interesus atitinkančią pastogės dalį. Teisėjų kolegija pažymi tai, kad bylą nagrinėję teismai tinkamai vertino kasatorės (atsakovės) pateiktą atidalijimo projektinį pasiūlymą, tam pasitelkė specialistus, kurių išvados aiškios ir argumentuotos. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad priteisti kompensaciją be kito bendraturčio sutikimo galima tik išimtiniais atvejais, kai yra tokios sąlygos: išnaudotos visos galimybės padalyti daiktą natūra pagal bendraturčiams tenkančias dalis, tačiau daikto negalima padalyti be neproporcingos žalos jo paskirčiai; faktinės aplinkybės yra tokios, dėl kurių daikto dalies paėmimas iš bendraturčio neturėtų būti vertinamas kaip esminis savininko teisių pažeidimas (pavyzdžiui, kai dalis bendrojoje nuosavybėje, palyginus su kitais bendraturčiais, yra gerokai mažesnė, jos negalima realiai atidalyti, o savininko interesas naudotis bendrąja daline nuosavybe nevertintinas kaip labai svarbus). Klausimas, ar bendraturčio interesas naudotis daiktu yra esminis, kiekvienu atveju sprendžiamas individualiai, ištyrus ir įvertinus ginčo šalių pateiktų įrodymų apie bendraturčių poreikius naudotis bendru daiktu visumą, taip pat kitus reikšmingus kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje K. G. v. S. G., bylos Nr. 3K-3-85/2006; 2009 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Z. L. v. J. R. ir kt., bylos Nr. 3K-3-478/2009; kt.).

Šioje byloje nustatyta, kad kasatorė (atsakovė) asmeninės nuosavybės teise turi 19,60 kv. m palėpės; kasatoriams (ieškovams) iš 88,50 kv. m priklauso 68,90 kv. m, taigi kasatorės (atsakovės) dalis bendrojoje nuosavybėje yra gerokai mažesnė. Bylą nagrinėję teismai taip pat atsižvelgė į ekspertų išvadas apie tai, kad pastogės padalijimas į dvi patalpas saistomas finansiškai brangaus įgyvendinimo; pagal projektą atitvaros nesutampa su apačioje esančiomis kapitalinėmis sienomis, todėl perdangos turėtų būti stiprinamos, dėl apkrovų gali padidėti jau dabar esantys pastato deformaciniai trūkiai, statiniui rekonstruoti būtinas projektas; be to, teismai laikė, kad kasatorė (atsakovė) neturėtų varžyti kasatorių (ieškovų) intereso kitą pastogės dalį naudoti gyvenamosioms patalpoms ir jiems perkelti visą atidalijimo naštą; bendraturčių lygybės principas suponuoja naudotis nuosavybe proporcingai valdomai daliai; kasatorės (atsakovės) pateiktame projekte neaptarta dėl komunikacijų įvedimo ir jų vietos; pateiktas projektas toks, kad, jį įgyvendinant, apskritai būtų padidinta bendroji dalinė nuosavybė. Esant tokioms teismų nustatytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija sutinka su išvada, kad šiuo atveju piniginės kompensacijos kasatorei (atsakovei) priteisimas negali būti vertinamas kaip esminis jos teisių pažeidimas. Teisėjų kolegija sprendžia, kad bylą nagrinėję teismai tinkamai taikė CK 4.80 straipsnio 2 dalies nuostatas, todėl padarė pagrįstą išvadą, jog šioje byloje galimas atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės, sumokant kasatorei (atsakovei) 97 000 Lt kompensaciją už turėtą dalį bendrojoje nuosavybėje. Kasatoriai (ieškovai) kasaciniame skunde nurodo, kad, Nekilnojamojo turto registro 2010 m. kovo 23 d. išrašo duomenimis, visos pastogės vidutinė rinkos vertė buvo 117 000 Lt, taigi pastogės vieno kv. m kaina po įsiteisėjusios apeliacinės instancijos teismo nutarties priėmimo buvo 1322,03 Lt, t. y. mažesnė, nei nustatyta pirmosios instancijos teismo (3016,95 Lt), ir, kurią taikant, už 19,60 kv. m priteista 59 132,20 Lt kompensacijos. Teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė ne tik į pastogės rinkos vertę, bet ir į kitus reikšmingus kriterijus, tarp kurių tai, jog kasatorė (atsakovė) neteko nuosavybės, todėl padidino iš kasatorių (ieškovų) kasatorei (atsakovei) priteistą kompensaciją, taip pat pateikė šiuo klausimu tinkamus motyvus. Toks kompensacijos priteisimas negali būti vertinamas kaip esminis kasatorių (ieškovų) teisių pažeidimas, įgyjant nuosavybę į visą palėpę.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo kasacinių skundų argumentais naikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį, ji paliktina nepakeista (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, priteisimo

Kasacinės instancijos teismas patyrė 61,15 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Netenkinant ieškovų ir atsakovės kasacinių skundų ir paliekant nepakeistą apeliacinės instancijos teismo nutartį, šios išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš ieškovų ir atsakovės (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 2 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 79, 96 straipsniais, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 22 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovų A. M., a. k. (duomenys neskelbtini) ir R. M., a. k. (duomenys neskelbtini) po 15,29 Lt (penkiolika litų 29 ct) ir iš atsakovės B. U., a. k. (duomenys neskelbtini) 30,58 Lt (trisdešimt litų 58 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Egidijus Baranauskas

Zigmas Levickis

Juozas Šerkšnas