Civilinė byla Nr. 3K-3-400/2010
Procesinio sprendimo kategorijos: 30.9.1; 71 (S)
2010 m. spalio 19 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Egidijaus Baranausko, Zigmo Levickio (pranešėjas) ir Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės M. S. kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 15 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės M. S. ieškinį atsakovams Z. O. ir R. O. dėl bendrosios dalinės nuosavybės teisės pripažinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovė prašė pripažinti jai dalinės nuosavybės teisę į 86/100 dalis buto (duomenys neskelbtini) priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Ieškovė nurodė, kad 1992 m. gegužės 11 d. ieškovė įgijo nuosavybės teises į butą (duomenys neskelbtini); kad atsakovų, susituokusių 1983 m., gyvenimo sąlygos buvo sunkios, todėl jie ieškovės paprašė parduoti jai nuosavybės teise priklausantį butą ir kartu įsigyti didesnį butą; kad ieškovė sutiko parduoti butą ir perduoti gautus pinigus atsakovei butui pirkti su sąlyga, jog ieškovė turės kambarį atsakovų perkamame bute; kad 1996 m. kovo 27 d. ieškovė pardavė jai nuosavybės teise priklausantį butą ir gautus pinigus perdavė dukteriai (atsakovei), kuri parašė pasižadėjimą, jog pasiskolino 42 000 Lt butui pirkti su sąlyga, jog ieškovė turės kambarį atsakovų perkamame bute; kad 1996 m. kovo 29 d. atsakovų vardu už 49 000 Lt buvo įsigytas butas (duomenys neskelbtini); kad ieškovei su sutuoktiniu buvo skirtas 13,61 kv. m kambarys, o po sutuoktinio mirties ieškovė persikėlė į 11,51 kv. m kambarį.
Ieškovė nurodė, kad 2007 m. gegužės 22 d. atsakovams išsiskyrus ieškovė nebuvo informuota apie buto pasidalijimą; kad 2008 m. kovo 22 d. ieškovė gavo atsakovo pareiškimą, jog jis parduoda ½ dalį jam asmeninės nuosavybės teise priklausančio buto. Ieškovė teigė, kad tik gavusi atsakovo pareiškimą ieškovė sužinojo, jog santuokos nutraukimo byloje ji nebuvo informuota kaip kreditorė apie turto dalybas ir kad jos gyvenamosios vietos klausimas dalijantis turtą nebuvo sprendžiamas.
Ieškovė teigė, kad, atsižvelgiant į tai, jog butas (duomenys neskelbtini) buvo nupirktas už 49 000 Lt, o ieškovė buvo davusi 42 000 Lt, ieškovei nuosavybės teise turėtų priklausyti 86/100 šio buto dalys.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo ir apeliacinės instancijos teismo ir nutarties esmė
Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2009 m. rugpjūčio 20 d. sprendimu ieškinį atmetė; iš ieškovės atsakovui priteisė 1000 Lt bylinėjimosi išlaidų.
Teismas nurodė, kad 1996 m. kovo 27 d. pasižadėjime, kurį surašė ir pasirašė atsakovė, aiškiai išdėstyta, kad atsakovė iš motinos (ieškovės) tą pačią dieną, kai ieškovė pardavė butą (duomenys neskelbtini), pasiskolino 42 000 Lt butui pirkti su sąlyga, jog ieškovė turės kambarį šiame bute. Teismas konstatavo, jog iš pasižadėjimo turinio matyti, kad ieškovė pinigus paskolino dukteriai (atsakovei), o ne abiem sutuoktiniams, tačiau įrodymų, išskyrus ieškovės ir atsakovės paaiškinimus, ar atsakovė šiuos pinigus panaudojo butui pirkti, teismui nepateikta. Teismas konstatavo, kad pasižadėjimo forma ieškovės paskolinti pinigai atsakovei nesudaro teisinio pagrindo pripažinti ieškovei 86/100 dalis nuosavybės teisės į atsakovų įsigytą butą (duomenys neskelbtini).
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010 m. balandžio 15 d. nutartimi Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2009 m. rugpjūčio 20 d. sprendimą paliko nepakeistą, iš ieškovės atsakovui priteisė 300 Lt advokato pagalbos išlaidų.
Teisėjų kolegija nurodė, kad pagal 1996 m. kovo 29 d. Klaipėdos miesto 2-ojo notarų biuro notarės patvirtintą pirkimo–pardavimo sutartį butą (duomenys neskelbtini) bendrosios nuosavybės teise įsigijo atsakovai, sutartyje ieškovė neminima kaip sandorio sudarymo procese dalyvavusi šalis; kad ieškovė neneigia tuo metu žinojusi, jog ginčo butą nuosavybės teise įsigyja atsakovai; kad ieškovės pateiktame pasižadėjime jokių nuorodų apie nuosavybės teisę į ginčo buto dalį nėra. Teisėjų kolegija konstatavo, kad aplinkybė, jog ieškovė nuolat gyveno ginčo bute, nepatvirtina ieškovės nuosavybės teisės į buto dalį; kad tokią išvadą galima daryti, nes ieškovė nepateikė įrodymų apie tai, jog mokėjo asmeninėmis lėšomis už buto išlaikymą, atliko patalpų remontą ar kitus tik turto savininkui būdingus veiksmus (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 178 straipsnis). Teisėjų kolegija padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir priėmė pagrįstą sprendimą; kad ieškovė neįrodė savo nuosavybės teisių į buto (duomenys neskelbtini) dalį.
III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. balandžio 15 d. nutartį ir Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2009 m. rugpjūčio 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti ieškinį. Kasaciniame skunde nurodyti šie argumentai:
1. Dėl 1964 m. Civilinio kodekso 291 straipsnio taikymo.
Ieškovės tikslas 1996 m. kovo 27 d. perduodant pinigus atsakovei buvo ne juos paskolinti, tikintis iš atsakovų atgauti ateityje. Tikroji šalių valia buvo panaudoti perduodamus pinigus įsigyti būstui, kuriame galės gyventi ir ieškovė ir jai priklausys kambarys.
2. Dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.193 straipsnio taikymo.
CK 6.193 straipsnyje įpareigojama aiškinti sudarytas sutartis pagal tikruosius šalių ketinimus, o ne vien remiantis pažodiniu sutarties teksto aiškinimu. Sudarytu susitarimu, pavadintu pasižadėjimu, ieškovė su dukters šeima, kuriai atstovavo atsakovė, susitarė, kad ieškovė perduoda pinigus butui įsigyti, kuriame ieškovė turės kambarį, t. y. aiškiai buvo išreikšta ieškovės valia įgyti tam tikras turtines teises į įsigyjamą turtą. Šalys dėl išsilavinimo ir teisinių žinių stokos panaudojo netinkamą žodį,,skolina“, tačiau dėl paskolos sutarčiai būdingų sąlygų nesitarė: nesitarė dėl skolos grąžinimo termino, pinigai buvo perduoti su sąlyga, nėra vieno iš svarbiausių paskolinių santykių požymio – atsakovo įsipareigojimo juos grąžinti ieškovui.
Bylą nagrinėję teismai netinkamai taikė CK 6.193 straipsnį, pagal faktines susitarimo sudarymo aplinkybes (kad ginčo šalis siejo itin artimi giminystės ryšiai ir pasitikėjimas; šalys iki ginčo turto įsigijimo ir po jo įsigijimo ir toliau faktiškai gyveno kartu; ieškovė pinigus dukteriai perdavė juos gavusi už savo parduotą butą ir atsakovai po dviejų dienų įsigijo naują didesnio ploto butą; naujas butas (duomenys neskelbtini) atsakovų vardu buvo įsigytas ne 1994 m., kai atsakovas neva gavo lėšų už parduotas akcijas, o 1996 m. kovo mėnesį) neteisingai nustatė tikrąją šalių valią, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos dėl sutarčių aiškinimo (pvz., nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-44/2008; kt.). Teismai turėjo kompleksiškai vertinti tarp šalių susiklosčiusių ir šalių siekiamų sukurti teisinių santykių pobūdį, negalėjo ignoruoti išlaikymo iki gyvos galvos ir bendrosios dalinės nuosavybės sukūrimo siekių.
3. Dėl 1964 m. CK 472 ir 474 straipsnių taikymo.
1996 m. kovo 29 d. pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo metu galiojo 1964 m. CK nuostatos. 1964 m. CK 472 straipsnyje buvo nustatyta asmenų teisė sudaryti jungtinės veiklos sutartį savo asmeniniams buitiniams poreikiams tenkinti. Tokiai sutarčiai privaloma rašytinė forma ir šio formos nesilaikymo padarinių šio pobūdžio sutartims nebuvo nustatyta.
1964 m. CK 474 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad sutarties dalyvių įnašai pinigais ar kitokiu turtu, taip pat turtas, sukurtas ar įgytas kaip jungtinės jų veiklos rezultatas, yra jų bendroji dalinė nuosavybė; jeigu sutartyje nenustatyta ko kita, preziumuojama, kad bendraturčių dalys (įnašai) yra lygios. Pagal šias nuostatas ieškovė pripažintina buto (duomenys neskelbtini) bendraturte. Kadangi turtas buvo įsigytas už 49 000 Lt, o ieškovė šiam turtui įsigyti suteikė 42 000 Lt, ieškovei nustatytinos proporcingos 86/100 dalys buto. Teismai nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika dėl jungtinės veiklos (pvz., nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-367/2005).
Atsakovė Z. O. pareiškimu prisidėjo prie kasacinio skundo.
IV. Atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas prašo atmesti ieškovės kasacinį skundą; priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodyti šie argumentai:
1. Teismai pagrįstai atsakovės surašytą pasižadėjimą traktavo kaip paskolą.
2. CK 6.193 straipsnyje įpareigojama aiškinti sudarytas sutartis pagal tikruosius šalių ketinimus, o ne vien tik remiantis pažodiniu sutarties aiškinimu. Ieškovė nurodo savo adresą: (duomenys neskelbtini), taigi pasižadėjimas atsakovės yra tinkamai vykdomas ir ieškovei neatsiranda teisių dėl netinkamo jo vykdymo. Ieškovės ir atsakovės susitarimas, jeigu tokio būta, galėjo būti įtvirtintas pirkimo–pardavimo sutartyje, kurioje ieškovė turėjo būti nurodyta kaip turto bendraturtė. Pasižadėjime nieko nenurodyta apie nuosavybės teises į nekilnojamojo turto dalį, taip pat nenurodyta, kad, nesilaikant pasižadėjimo, nuosavybės teisė į butą (duomenys neskelbtini) pereina ieškovei. Teismai tinkamai taikė CK 6.193 straipsnį.
3. Ieškovė netinkamai remiasi 1964 m. CK 472 ir 474 straipsniais. Ieškovės ir atsakovės asmeninių siekių neatitiko siekimas įsigyti ir bendrai valdyti privačios nuosavybės teise butą, nes netvarkė bendro ūkio, nors ir anksčiau drauge gyveno. Kad sukurtas rezultatas būtų bendroji dalinė jų nuosavybė, sutarties dalyviai turėjo įnešti pinigus, kitą turtą, dalyvauti savo darbu, tačiau ieškovė nedalyvavo pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo procese ir jokių pinigų pagal pirkimo–pardavimo sutartį nemokėjo. Nepagrįstas ieškovės reikalavimas pripažinti ją buto (duomenys neskelbtini) bendraturte, nepagrįsti ir ieškovės reikalavimai dėl dalies nustatymo, nes nuosavybės dalys bendrai sukurtoje nuosavybėje yra nustatomos pagal dalyvavimo darbu ar lėšomis kuriant turtą laipsnį. Ieškovė nedalyvavo kokiu savo darbu įgyjant butą ir neįrodė įdėtų lėšų dalies. Pagal įstatymą nekilnojamojo turto perleidimo sandorio įforminimas perduotas notaro kompetencijai.
k o n s t a t u o j a :
Lietuvos CPK 353 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, remdamasis sprendime ir (ar) nutartyje teismo nustatytomis aplinkybėmis, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Byloje keliami materialiosios teisės normų (1964 m. CK 472 straipsnio), reglamentuojančių jungtinę veiklą, taikymo ir aiškinimo, taip pat sutarties aiškinimo ir įrodinėjimo klausimai.
Dėl šalių sudarytos sutarties teisinės kvalifikacijos ir aiškinimo
Dėl sutarčių aiškinimo taisyklių daugelyje nutarčių yra pasisakęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, (pvz., 2004 m. rugsėjo 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Auksinis varnas“ v. AB „Lietuvos geležinkeliai“, bylos Nr. 3K-3-424/2004; 2005 m. rugsėjo 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Bivainis“ v. A. B. firma „Arum“, bylos Nr. 3K-3-406/2005; 2007 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Sarteksas“ v. UAB „Beltateksas“ Nr. 3K-3-203/2007; 2008 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „NT Service“ v. SIA „Radio Telecommunication Network“ Nr. 3K-3-231/2008; 2009 m. kovo 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Via Unica“ v. UAB „Interselas“, UAB „Hansa lizingas“, Panevėžio miesto 6-ojo notarų biuro notarė N. K., bylos Nr. 3K-3-107/2009; 2010 m. liepos 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Fegda“ v. UAB „Via Baltika Logistika“, BAB „BSA Construction“, bylos Nr. 3K-3-349/2010; kt.). Jose konstatuota, kad sutarties turinys – fakto klausimas, aiškinimo ir taikymo praktika kasacinio teismo yra suformuota. Šioje byloje žemesniosios instancijos teismai padarė išvadas, kad ieškovės ir atsakovės Z. O. 1996 m. kovo 27 d. surašytas pasižadėjimas neįrodo, jog ieškovės pinigai panaudoti kaip dalis įsigyjant bendrą nuosavybę. Be to, šios sutarties šalis nebuvo atsakovės Z. O. sutuoktinis, šios bylos atsakovas, kuris neigia, kad buvo siekiama sukurti bendrąją nuosavybę. Žemesniosios instancijos teismai minėtą pasižadėjimą įvertino kaip paskolos sutartį, kuri nesukuria nuosavybės teisių į įgyjamą butą. Teismų sprendimai yra motyvuoti ir jų išvados, kad šalys neįgijo bendros nuosavybės į butą, nekelia abejonių. Teisėjų kolegija, įvertinusi teismų nustatytas aplinkybes, konstatuoja, kad kasaciniame skunde nekyla naujų sutarčių teisę reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo klausimų, turinčių reikšmės teismų praktikai. Teismai taip pat nenukrypo nuo suformuotos sutarčių aiškinimo praktikos.
Dėl 1964 m. Civilinio kodekso 472 straipsnio aiškinimo ir įrodinėjimo taisyklių
Kasacinio skundo argumentai, kad teismai netinkamai aiškino ir taikė 1964 m. Civilinio kodekso 472 straipsnio nuostatas, yra iš esmės tik dėl to, jog teismai netinkamai įvertino įrodymus.
Taigi kasaciniame skunde keliama ne materialiosios teisės aiškinimo ir taikymo aktuali problema, bet tai, ar teismai tinkamai įvertino įrodymus.
CPK 178 straipsnyje nustatyta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Šioje įstatymo normoje įtvirtinta bendroji įrodinėjimo pareiga – ji nustatyta tam asmeniui, kuris teigia, o ne tam, kuris neigia. Taigi ieškovas turi įrodyti savo reikalavimo pagrįstumą – ieškinio faktinį pagrindą. Ieškovui neįrodžius ieškinio faktinio pagrindo, ieškinys netenkinamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. balandžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Kesko Agro Lietuva“ v. akcinė bendrovė „Tauragės grūdai“, bylos Nr. 3K-3-199/2005; 2007 m. gegužės 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje P. S. ir G. B. v. Vilniaus apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K–3–208/2007; 2007 m. spalio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. U. v. Daugiabučių namų savininkų bendrija Nr. 939,,Pašilaičiai“, bylos Nr. 3K–3–398/2007; 2008 m. rugsėjo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. S. v. P. N., bylos Nr. 3K-3-440/2008; kt.). Minėta, kad žemesniosios instancijos teismai, įvertinę įrodymus, pagrįstai konstatavo, kad ieškovė neįrodė, jog buvo susitarta dėl bendrosios nuosavybės įgijimo. Taigi nebuvo pagrindo konstatuoti, kad šalys sudarė jungtinės veiklos sutartį, nustatytą 1964 m. Civilinio kodekso 472 straipsnyje.
CPK 185 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Taigi šioje įstatymo normoje įtvirtintas įrodymų vertinimas, kuris reiškia, kad galutinai ir privalomai įrodymus įvertina teismas (2006 m. birželio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje N. Š. v. Kauno miesto savivaldybė, Kauno savivaldybės įmonė „Panemunės butų ūkis“, bylos Nr. 3K-3-398/2006; 2007 m. gegužės 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje P. S. ir G. B. v. Vilniaus apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K–3–208/2007; 2008 m. birželio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybė v. UAB „Supla“, bylos Nr. 3K-3-350/2008; 2009 m. kovo 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Fabrikant corporation“ v. UAB „Vilniaus ūkas“, A. S., bylos Nr. 3K-3-130/2009; kt.). Kartu teismas saistomas įrodymų leistinumo ir sąsajumo (CPK 177 straipsnio 4 dalis, 180 straipsnis), kitų įrodinėjimo taisyklių (CPK 182 straipsnis). Įrodymų vertinimas yra susijęs su įrodymų pakankamumu. Teismo įsitikinimą formuoja vieni ar kiti įrodymai. Taigi teismas, remdamasis byloje esančiais faktiniais duomenimis, gali konstatuoti, kad atitinkama aplinkybė yra įrodyta arba neįrodyta. Teisėjų kolegija, įvertinusi kasatorės argumentus, konstatuoja, jog teismai tinkamai taikė įrodinėjimo taisykles.
Dėl bylinėjimosi išlaidų ir išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasacinės instancijos teisme
Atsakovas už atsiliepimo į kasacinį skundą surašymą advokatui sumokėjo 500 Lt. Tai patvirtina 2010 m. spalio 19 d. pinigų kvitas. Ši suma atsakovui priteistina iš ieškovės (CPK 98 straipsnis).
Kasacinės instancijos teismas turėjo 52,25 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Tai patvirtina Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės 2010 m. spalio 19 d. pažyma. Šios išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš kasatorės (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 15 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovės M. S., gyvenančios adresu: (duomenys neskelbtini), atsakovui R. O., gyvenančiam adresu: (duomenys neskelbtini), 500 (penkis šimtus) Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti.
Priteisti iš ieškovės M. S., gyvenančios adresu: (duomenys neskelbtini), 52,25 Lt (penkiasdešimt du litus 25 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, į valstybės biudžetą.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Egidijus Baranauskas
Zigmas Levickis
Juozas Šerkšnas
