Dėl draudimo išmokos priteisimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-395/2010

Procesinio sprendimo kategorijos 73.1; 73.2.5.5

(S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dangutės Ambrasienės (kolegijos pirmininkė), Gražinos Davidonienės ir Egidijaus Laužiko (pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo UADB „ERGO Lietuva“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 210 m. vasario 19 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo G. K. personalinės įmonės ieškinį atsakovui UADB „ERGO Lietuva“ dėl draudimo išmokos priteisimo; tretieji asmenys: J. B. (J. B.), UAB „Swedbank lizingas“.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ginčo šioje byloje esmė yra draudimo sutarties sąlygos, nustatančios nedraudžiamuosius įvykius, aiškinimo ir su ja susijusios draudiko pareigos išmokėti draudimo išmoką ribojimo klausimai.

Ieškovas prašė teismo priteisti iš atsakovo 67 365 Lt draudimo išmoką ir bylinėjimosi išlaidas. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad bylos šalys 2007 m. kovo 22 d. sudarė sausumos transporto draudimo sutartį (toliau – draudimo sutartis), kuria atsakovas kasko draudimu apdraudė ieškovo transporto priemones, taip pat krovininį automobilį „Volvo FH12“ (duomenys neskelbtini) Draudimo sutarties galiojimo metu dėl ieškovo darbuotojo – vairuotojo–ekspeditoriaus J. B. – kaltės nurodytas automobilis, vairuojamas Baltarusijos Respublikoje, pateko į eismo įvykį: vilkiko vairuotojas pasilenkė pakelti butelį nuo kabinos grindų, išvažiavo į priešingą eismo juostą ir susidūrė su priešpriešiais važiavusiu lengvuoju automobiliu. Žuvo lengvojo automobilio vairuotojas. Abi transporto priemonės sugadintos nepataisomai. Baltarusijos Respublikos Vitebsko apskrities Postavų rajono teismas 2008 m. birželio 12 d. nuosprendžiu pripažino trečiąjį asmenį kaltu dėl Kelių eismo taisyklių pažeidimo, sukėlusio neatsargų žmogaus gyvybės atėmimą. Remontas netikslingas. Atsakovas apskaičiavo automobilio likutinę vertę – 67 365 Lt, bet atsisakė išmokėti draudimo išmoką, vadovaudamasis jo parengtų Transporto priemonių draudimo taisyklių (toliau – Draudimo taisyklės) 3.1.12 punktu, nes vairuotojas, vairuodamas automobilį, atliko veiksmus, nesusijusius su vairavimu.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

Vilniaus miesto 2–asis apylinkės teismas 2009 m. gegužės 21 d. sprendimu ieškinį iš dalies patenkino: priteisė ieškovui iš atsakovo 66 615 Lt draudimo išmoką, paskirstė bylinėjimosi išlaidas, kitą ieškinio dalį atmetė. Teismas nurodė, kad iš nedraudžiamųjų įvykių sąrašo galima spręsti apie draudiko prisiimtos draudimo rizikos apimtį. Dėl to jie negali būti aiškinami plečiamai. Teismas sprendė, kad nedraudžiamųjų įvykių sąrašas atsakovo parengtose Draudimo taisyklėse yra baigtinis, todėl, jame nesant nuorodos į didelį draudėjo neatsargumą, šis negali būti laikytinas nedraudžiamuoju. Dėl to teismas pripažino nepagrįstu atsakovo atsisakymą išmokėti draudimo išmoką ieškovui. Be to, byloje atkreiptas dėmesys į tai, kad kasko draudimo rūšiai įstatymuose nenustatyta atleidimo nuo draudimo išmokos mokėjimo dėl vairuotojo didelio neatsargumo. Teismas padarė išvadą, kad Draudimo taisyklių 3.1.12 punkte nedraudžiamasis įvykis siejamas su transporto priemonės technine būkle, bet ne su vairuotojo elgesiu vairuojant automobilį. Teismo vertinimu, aiškinant šią nuostatą kitaip, t. y. ją siejant su vairuotojo kalte vairuojant transporto priemonę, draudimas nuo eismo įvykio, esant kasko draudimui, prarastų savo reikšmę, nes draudėjams, apsidraudusiems turtinį interesą šiuo draudimu, atsitikus draudžiamajam įvykiui, yra galimybė kompensuoti nuostolius, atsiradusius ir dėl paties draudėjo kaltės, išskyrus atvejus, kai draudžiamasis įvykis atsiranda dėl draudėjo tyčios. Ieškovo vairuotojo veiksmus – trukdančio vairuoti butelio kėlimas nuo automobilio kabinos grindų, vairuojant automobilį – teismas laikė ne atsargumo pareigos pažeidimu, bet neišvengiamais ir saugiau vairuoti padėjusiais veiksmais. Teismas sumažino priteistiną draudimo išmoką nesąlyginės išskaitos (franšizės) suma, kurią draudžiamojo įvykio atveju turi mokėti pats draudėjas (750 Lt).

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010 m. vasario 19 d. nutartimi atmetė atsakovo Vilniaus miesto 2–ojo apylinkės teismo 2009 m. gegužės 21 d. sprendimą paliko nepakeistą. Apeliacinės instancijos teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir argumentais. Papildomai Vilniaus apygardos teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju įvyko atsitikimas, nustatytas draudimo sutartyje ir detalizuotas Draudimo taisyklių 2.1.1.4 punkte – ieškovas apdraudė turtinį interesą, susijusį su transporto priemonės valdymu, naudojimu ir disponavimu, taip pat ir transporto priemonei patekus į eismo įvykį. Aplinkybė, kad vairuotojas kėlė butelį, vairuodamas transporto priemonę, nėra pagrindas jo veiksmus laikyti tiesiogiai nesusijusius su vairavimu ir nepateisina draudiko atsisakymo išmokėti draudimo išmoką pagal Draudimo taisyklių 3.1.12 punktą. Vilniaus apygardos teismas pažymėjo, kad įstatymuose ir poįstatyminiuose teisės aktuose nepateikta nei vairavimo sąvokos, nei to, kokie vairuotojo veiksmai ar elgesys vairuojant nepripažįstami vairavimu. Kelių eismo taisyklėse vairuotoju įvardijamas asmuo, kuris tuo metu transporto priemonę vairuoja. Dėl to, nesant atsakovo parengtose draudimo taisyklėse aiškaus apibrėžimo ir apibūdinimo, kuriuos veiksmus ar situacijas draudikas pripažintų su vairavimu nesusijusiais, draudimo sutartis aiškintina ją prisijungimo būdu sudariusios sutarties šalies (ieškovo) naudai, o neigiamų padarinių atsiradimo rizika tenka draudikui (CK 6.193 straipsnio 4 dalis).

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 210 m. vasario 19 d. nutartį, Vilniaus miesto 2–ojo apylinkės teismo 2009 m. gegužės 21 d. sprendimo dalį, kuria teismas ieškovui iš atsakovo priteisė 66 615 Lt draudimo išmoką, paskirstė bylinėjimosi išlaidas, ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Teismai nepagrįstai sprendė, kad Draudimo taisyklių 3.1.12 punktas, kuriame apibrėžtas nedraudžiamasis įvykis, yra neaiškus, nes tai, kad sąvokos „vairavimas“ neapibrėžta teisės aktuose, nedaro neaiškios nurodytos draudimo taisyklių sąlygos.

2. Teismai nepagrįstai nagrinėjo Draudimo taisyklių 3.1.12 punkto neaiškumo klausimą, nes ieškovas nekėlė reikalavimo dėl nurodytos Draudimo taisyklių sąlygos nuginčijimo, todėl buvo priimti procesiniai teismų sprendimai dėl ieškovo nekeltų reikalavimų ir pažeisti CPK 14 straipsnis, 265 straipsnio 2 dalis.

3. Teismai nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos dėl draudiko teisės prisiimti konkrečios apimties draudimo riziką ir profesionaliam vairuotojui keliamų reikalavimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Khaled Kh Kh Y Alghunaim v. AB,,Lietuvos draudimas“, byla Nr. 3K3-213/2006; 2008 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje L. V. v. UAB „Girteka“, byla Nr. 3K-3-90/2008).

4. Teismai neteisingai taikė CK 6.994 straipsnio 1 dalį, nes nepagrįstai atsisakė pripažinti eismo įvykį, kurio metu apgadinta kasatoriaus apdrausta transporto priemonė, nedraudžiamuoju.

5. Teismai, konstatuodami, kad, įvykus draudžiamajam įvykiui, draudikas nesąlygiškai turi išmokėti draudimo išmoką, nesąžiningai aiškino draudimo sutartį, vertindami jos sąlygas, atsižvelgė tik į ieškovo (draudėjo) interesus, neatsižvelgė į kitos draudimo sutarties šalies interesus – gauti draudimo įmoką už apibrėžtą draudimo riziką, neperžengiant jos apimties.

Atsiliepime į kasacinį skundą ieškovas prašo kasacinį skundą atmesti ir teismų sprendimą bei nutartį palikti nepakeistus. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Kasatorius negali laisvai aiškinti draudimo taisyklėse neaptarto veiksmo reikšmės eismo įvykiui, nes jose neįvardyti konkretūs atvejai, galintys būti laikomi neatsargiu vairavimu.

2. Draudimo taisyklėse kasatorius nesuformulavo neatsargumo sąvokos, todėl negali iš draudėjo reikalauti išimtinių sąlygų. Apie tai pasisakyta kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. gruodžio 2 d. nutartyje civilinėje byloje M. D. v. UAB „Baltijos garantas“, byla Nr. 3K-3-1445/2002).

konstatuoja:

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Byloje kilo ginčas dėl ieškovo vairuotojo (darbuotojo) veiksmų, lėmusių žalos atsiradimą apdraustam vilkikui (vilkimo sugadinimą eismo įvykio metu), kvalifikavimo ir dėl su žalos padarymu susijusio reikalavimo išmokėti draudimo išmoką pagrįstumo. Tai – teisės klausimai, dėl kurių teisėjų kolegija pasisako.

Dėl nedraudžiamuosius įvykius nustatančios draudimo sutarties sąlygos kvalifikavimo

Pagal CK 6.987 straipsnį draudimo sutartimi viena šalis (draudikas) įsipareigoja už sutartyje nustatytą draudimo įmoką (premiją) sumokėti kitai šaliai (draudėjui) arba trečiajam asmeniui, kurio naudai sudaryta sutartis, įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytą draudimo išmoką, apskaičiuotą įstatyme ar draudimo sutartyje nustatyta tvarka, jeigu įvyksta įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytas draudžiamasis įvykis. Draudimo sutartis sudaroma standartinių sutarties sąlygų – draudiko parengtų draudimo rūšies taisyklių – pagrindu prisijungimo būdu (Draudimo įstatymo 2 straipsnio 22 dalis). Draudimo rūšies taisyklėse turi būti nustatyti draudžiamieji ir nedraudžiamieji įvykiai (Draudimo įstatymo 77 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Kasacinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad nedraudžiamieji įvykiai yra esminė draudimo sutarties sąlyga, todėl jie draudimo taisyklėse turi būti apibrėžti aiškiai ir nedviprasmiškai, o kai abejojama, draudimo sutarties sąlygos turi būti aiškinamos sutartį prisijungimo būdu sudariusios šalies naudai (CK 6.193 straipsnio 4 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje M. D. „Baltijos garantas“, byla Nr. 3K-3-1445/2002). Įstatyme nedraudžiama draudimo sutartyje nustatyti išimčių, kada draudikas turi teisę atsisakyti išmokėti draudimo išmoką arba ją sumažinti. Ši teisė neturi paneigti draudimo esmės ir draudimo sutartimi siekiamų tikslų, todėl draudimo sutarties sąlyga, ribojanti draudimo apsaugos apimtį ir apibrėžianti draudimo rizikos laipsnį, vertintina kaip esminė draudimo sutarties sąlyga, dėl kurios šalys turi aiškiai susitarti, kiek įmanoma ją sukonkretinti, kad nebūtų sudarytos sąlygos draudikui nepagrįstai atsisakyti mokėti draudimo išmoką, paneigiant draudimo sutarties esmę. Tokios pozicijos laikomasis ir kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje UAB „If draudimas“ v. UAB „Portolitus“ ir kt., byla Nr. 3K-3-536/2007).

Nagrinėjamoje byloje ieškovas ir atsakovas sudarė sausumos transporto priemonių draudimo sutartį, pagal kurią draudimo objektas yra draudėjo turtiniai interesai, susiję su turto valdymu, naudojimu ir disponavimu (2007 m. kovo 22 d. draudimo liudijimas, atsakovo parengtų Draudimo taisyklių 4.1.1 punktas). Vadovaujantis Draudimo priežiūros komisijos 2004 m. kovo 23 d. nutarimu Nr. N-33 patvirtinto Gyvybės draudimo šakos ir ne gyvybės draudimo šakos draudimo grupių aprašymo 8.1 punktu sausumos transporto priemonių, išskyrus geležinkelio transporto priemones, draudimo grupei priskiriama sausumos motorinių transporto priemonių draudimo rūšis, kuria draudimo įmonė įsipareigoja išmokėti draudimo išmoką dėl nuostolių, susijusių su sugadinimu ar netekimu. Draudimo taisyklių 2.1.1 punkte išvardyti įvykiai, kurie transporto priemonių kasko draudimo atveju laikomi draudžiamaisiais – tai šis draudimas apima serijinės, t. y. gamyklos gamintojo sukomplektuotos, konstrukcijos transporto priemonės ir jai išduoto valstybinio numerio ženklų (rėmeliais) sugadinimą, sunaikinimą ir netekimą, kuris atsirado taip pat ir dėl eismo įvykio (draudimo taisyklių 2.1.1.4 punktas). Pagal Draudimo taisyklių 3.1.12 punktą nedraudžiamuoju įvykiu, už kurį įmonė (draudikas) neprivalo mokėti draudimo išmokų, laikomi įvykiai, kurie atsiranda dėl tiesiogiai su vairavimu nesusijusių draudėjo ar transporto priemonės teisėto valdytojo (vairuotojo) veiksmų ar dėl kitų nuo jo priklausančių priežasčių, neleidusių jam saugiai vairuoti transporto priemonės, kai vairuotojas numatė ar privalėjo numatyti, kad jo veikimas arba neveikimas gali sukelti visuomenei pavojingus padarinius, bet lengvabūdiškai tikėjosi jų išvengti, nedraudžiamaisiais laikomi įvykiai, kurie atsitiko dėl transporto priemonės sugadinimo arba sunaikinimo dėl saugumo technikos reikalavimų ir (arba) transporto priemonės eksploatavimo taisyklių nesilaikymo. Byloje nustatyta, kad eismo įvykis įvyko dėl vairuotojo veiksmų, siekiant paimti nuo transporto priemonės grindų daikto. Tai atitinka draudžiamąjį įvykį, nustatytą Draudimo taisyklių 2.1.1.4 punkte. Kasatorius kelia klausimą, kad šiuos veiksmus apeliacinės instancijos teismas be pagrindo pripažino iš esmės kaip su vairavimu susijusius. Jis taip pat teigia, kad šie ieškovo vairuotojo veiksmai buvo su vairavimu nesusiję. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nei įstatymuose, nei šalių sudarytoje draudimo sutartyje, taip pat ir draudimo taisyklėse nenustatyta, kokie vairuotojo veiksmai laikytini tiesiogiai susiję ar nesusiję su vairavimu. Kadangi Draudimo taisyklėse neapibrėžta, kokius veiksmus ar situacijas draudikas laiko su vairavimu nesusijusiais, tai apeliacinės instancijos teismas pagrįstai draudimo sutartį aiškino ją prisijungimo būdu sudariusios sutarties šalies (ieškovo) naudai (CK 6.193 straipsnio 4 dalis). Nagrinėjamos bylos kontekste pabrėžtina, kad vairuotojo veiksmai, siekiant paimti nuo vilkiko kabinos grindų butelį, sietini su bendruoju vairuotojo elgesiu vairavimo metu, kuriais siekiama užtikrinti saugų tolesnį transporto priemonės vairavimą. Taigi šie vairuotojo veiksmai pripažinti tiesiogiai su vairavimu susijusiais transporto priemonės teisėto valdytojo (vairuotojo) veiksmais. Teisėjų kolegija sprendžia, kad, šių veiksmų nepripažinęs pagal Draudimo taisyklių 3.1.12 punktą nedraudžiamuoju įvykiu, apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog kasatorius, įvykus draudžiamajam įvykiui, turi pareigą ieškovui išmokėti draudimo išmoką.

Kasaciniame skunde keliami klaidingi argumentai, kad Vilniaus apygardos teismas, nagrinėdamas šią bylą nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos. Priešingai, pripažintina, kad bylą nagrinėję teismai vadovavosi kasacinio teismo praktika, nes padarė išvadas, kurios atitinka kasacinio teismo padarytąsias byloje, kurioje faktinė situacija aplinkybėmis buvo panaši į nagrinėjamos bylos aplinkybes (kasacinio teismo nagrinėtoje byloje spręstas klausimas dėl draudiko pareigos išmokėti draudimo išmoką, transporto priemonės vairuotojui sukėlus eismo įvykį, kai vairuotojas, vairuodamas transporto priemonę, pasilenkė nuo jos grindų paimti akinius) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje UAB „If draudimas“ v. UAB „Portolitus“ ir kt., byla Nr. 3K-3-536/2007). Pažymėtina, kad kasatoriaus nurodomų kasacinio teismo nagrinėtų bylų faktinės aplinkybės buvo visiškai kitokios negu šios bylos – jose spręstas klausimas dėl draudiko pareigos išmokėti draudimo išmoką už transporto priemonės, kaip didesnio pavojaus šaltinio, valdytojo padarytą žalą. Kasacinio skundo argumentai, kad ieškovas neginčijo Draudimo taisyklių 3.1.12 punkte nustatytos sąlygos, todėl teismai negalėjo jos vertinti ir aiškinti, o tai darydami pažeidė CPK 14 straipsnį, 265 straipsnio 2 dalį, yra nepagrįsti, nes būtent nurodytos Draudimo taisyklių sąlygos pagrindu remdamasis kasatorius ginčijo savo kaip draudiko pareigą išmokėti draudimo išmoką. Taigi šios sąlygos vertinimas ir aiškinimas sudarė šios bylos nagrinėjimo dalyką, todėl pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai privalėjo dėl jos pasisakyti. Kiti kasacinio skundo argumentai yra išvestiniai iš pirmiau aptartųjų, todėl teisėjų kolegija juos atmeta šioje nutartyje pirmiau išdėstytais motyvais ir dėl jų nepasisako.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo kasacinio skundo argumentais naikinti apskųstos apeliacinės instancijos teismo nutarties, todėl ji paliktina nepakeista (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

Bylą nagrinėjant kasaciniame teisme, valstybė patyrė 51,55 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Atmetus kasacinį skundą, jos priteistinos valstybei iš kasatoriaus.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 96 straipsnio 2 dalimi, 340 straipsnio 5 dalimi, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 19 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti valstybei iš UADB „ERGO Lietuva“ (juridinio asmens kodas 110012799) 51,55 Lt (penkiasdešimt vieną litą 55 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme.

Išieškotojas – Valstybinė mokesčių inspekcija (juridinio asmens kodas 188659752), biudžeto pajamų surenkamoji sąsk. LT 247300010112394300, įmokos kodas 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai

Dangutė Ambrasienė

Gražina Davidonienė

Egidijus Laužikas