Civilinė byla Nr. 3K-3-399/2010
Procesinio sprendimo kategorija 30.3 (S)
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2010 m. spalio 19 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dangutės Ambrasienės (kolegijos pirmininkė), Gražinos Davidonienės (pranešėja), Egidijaus Laužiko,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo L. G. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 2 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo L. G. ieškinį atsakovams valstybės įmonei Valstybės turto fondui, valstybės įmonei „Varėnos miškų urėdija“ dėl nuosavybės teisių pripažinimo ir įpareigojimo sudaryti pirkimo–pardavimo sutartį; tretieji asmenys: Lietuvos generalinė miškų urėdija, valstybės įmonės Registrų centro Alytaus filialas.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Byloje kilo ginčas dėl nuosavybės teisių gynimą reglamentuojančių teisės normų, ieškovui prašant pripažinti nuosavybės teises į ūkio pastato dalį, aiškinimo ir taikymo.
Ieškovas 1992 m. lapkričio 12 d. pirkimo–pardavimo sutartimi iš Vilniaus miškų chemijos ūkio nuosavybėn įgijo nuomojamą gyvenamąjį namą ir 2/5 dalis prie jo esančio ūkio pastato (duomenys neskelbtini). Nuosavybė į likusias 3/5 dalis šio ūkio pastato liko registruota Vilniaus valstybinio miško chemijos ūkio vardu. Nors ši įmonė likviduota 1994 m. kovo 9 d., likviduoto ūkio Varėnos miško chemijos ruožo materialinės vertybės pagal Lietuvos Respublikos miškų ūkio ministro 1993 m. gruodžio 20 d. įsakymą Nr. 169 „Dėl Vilniaus valstybinio miško chemijos ūkio likvidavimo“ perduotos Varėnos miškų urėdijai, kuri 1994 m. vasario 1 d. priėmimo–perdavimo aktu šias materialines vertybes perdavė Valkininkų miškų urėdijai, tačiau pastato valdytojas negali sutvarkyti Nekilnojamojo turto registro duomenų, nes nėra aiškus 3/5 dalių ūkio pastato savininkas ar valdytojas; pastato dalys keliolika metų nenaudojamos, jo būklė yra bloga, avarinė. Ieškovo teigimu, ūkio pastatas yra jo namų valdos kieme, tačiau jis, nebūdamas viso pastato savininkas, negali jo tinkamai tvarkyti, prižiūrėti, atlikti reikalingų renovacijos, remonto darbų; ieškovas sutiko sumokėti rinkos kainą už 3/5 dalis ūkio pastato. Generalinė miškų urėdija 2007 m. rugsėjo 26 d. raštu informavo, kad Vilniaus miško chemijos ūkio Varėnos miško chemijos ruožo materialinės vertybės buvo perduotos Varėnos miškų urėdijai, tačiau šis konkretus turtas – ūkio pastato dalis – nebuvo perduotas. Dėl to, neperdavus šio pastato dalies Varėnos miškų urėdijai, pastaroji neturi teisėto pagrindo įregistruoti nuosavybės teises į jai nepriklausantį turtą ir negali spręsti dėl pastato perdavimo jo nuosavybėn. Ieškovo teigimu, ši valstybinė įmonė ir neketina perimti šio turto; tokiais veiksmais atsakovas VĮ Varėnos miškų urėdija vengia prisiimti įsipareigojimų kaip pastato bendraturtė ir taip pažeidžia ieškovo teises ir teisėtus interesus. Ieškovas prašė teismo pripažinti jam atlygintinai nuosavybės teisę į 3/5 dalis (1000 Lt vertės)jo namų valdoje esančio ūkio pastato; panaikinti Nekilnojamojo turto registre įrašą dėl 3/5 dalių nurodyto ūkio pastato nuosavybės teisės registracijos Vilniaus valstybinio miško chemijos ūkio vardu; priteisti iš ieškovo atsakovui 1000 Lt kompensaciją pagal rinkos vertę už 3/5 dalis nurodyto ūkio pastato.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimų esmė
Varėnos rajono apylinkės teismas 2009 m. rugpjūčio 13 d. sprendimu ieškinį tenkino: panaikino Nekilnojamojo turto registro įrašą, kad 3/5 dalys ūkio pastato, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėto plane (duomenys neskelbtini), 96 kv. m užstatyto ploto, (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise priklauso Vilniaus valstybiniam miško chemijos ūkiui; pripažino ieškovui atlygintinai nuosavybės teisę į 1000 Lt vertės 3/5 dalis nurodyto ūkio pastato; priteisė iš ieškovo atsakovui VĮ Valstybės turto fondui (valstybei) 1000 Lt kompensaciją už 3/5 dalis ūkio pastato. Teismas ūkio pastato dalį pripažino ieškovo namo priklausiniu ir pripažino ieškovui nuosavybės teisę į šią patalpą tuo pagrindu, kad priklausinį ištinka pagrindinio daikto likimas (CK 4.14 straipsnis). Tai atitiko CK 4.47 straipsnio 1 punkte nustatytą nuosavybės teisės įgijimo pagrindą – nuosavybė buvo įgyta pagal sandorį, t. y. 2/5 dalis ūkio pastato ieškovas įgijo nuosavybėn kaip gyvenamojo namo priklausinį 1992 m. lapkričio 12 d. privatizavęs gyvenamąjį namą (nupirkęs jį iš Vilniaus valstybinio miško chemijos ūkio). Kadangi jokie kiti asmenys po Vilniaus valstybinio miško chemijos ūkio likvidavimo galimų savo teisių į likusią ūkio pastato dalį nėra įregistravę, tai teismas sprendė, kad ieškovui nebuvo kliūčių įgyvendinti teisę į pagrindinio daikto, kurį jis valdė nuosavybės teise, priklausinį.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovo valstybės įmonės Valstybės turto fondo apeliacinį skundą, 2010 m. balandžio 2 d. sprendimu jį tenkino, panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą ir ieškinį atmetė. Kolegija nurodė, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė CK 4.47 straipsnio 1 punktą, pažeidė sandorių sampratą ir sandorį sudarančių asmenų laisvos valios principą, nes faktiškai patvirtino pirkimo–pardavimo sutartį tik pagal vienos iš šalių valią. Juolab kad valstybės nuosavybė gali būti perleista ne sutarties, o įstatyme nustatyto sandorio pagrindu bei valstybės ir savivaldybės turto privatizavimą reglamentuojančių teisės norminių aktų nustatyta tvarka. Kolegija taip pat nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl CK 4.14 straipsnio; nurodė, kad ieškovo nupirkta ūkio pastato dalis bei kiti pastatai ir įrenginiai skirti tarnauti pagrindiniam daiktui ir susiję su juo bendra ūkine paskirtimi – pagrindinio daikto poreikiams tenkinti, juos sieja funkcinis ryšys tiek pagal išdėstymą, tiek pagal daiktų naudojimą, tačiau byloje nebuvo duomenų, jog 3/5 dalys ginčo ūkio pastato buvo ieškovui priklausančio gyvenamojo namo priklausinys. Vien tik ta aplinkybė, kad po ūkio likvidavimo ieškovas naudojosi tiek jam, tiek chemijos ūkiui priklausančiomis dalimis, nebuvo pagrindas spręsti, kad ginčo pastato dalis tapo ieškovui priklausančio gyvenamojo namo priklausiniu. Kolegijos teigimu, ginčo ūkio pastato dalį parduoti ieškovui gali tik šio pastato savininkas arba teisėtas valdytojas, jeigu jis turi įgalinimus tokiam sandoriui. Kolegija pažymėjo, kad valstybės įmonė Valstybės turto fondas nebuvo tinkamas atsakovas šioje byloje, nes jam ginčo pastatas nėra perduotas valstybės valdyti patikėjimo teise; pagal Lietuvos Respublikos miškų ūkio ministro 1993 m. gruodžio 20 d. įsakymą Nr. 169 „Dėl Vilniaus valstybinio miško chemijos ūkio likvidavimo“ ginčo pastatas buvo perduotas Varėnos miškų urėdijai, todėl urėdija arba valstybė gali disponuoti ginčo turtu.
III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai, atsiliepimo į jį esmė
Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 2 d. sprendimą ir palikti galioti Varėnos rajono apylinkės teismo 2009 m. rugpjūčio 13 d. sprendimą. Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas neteisingai aiškino pagrindinio daikto priklausinio sampratą. Iš 1992 m. lapkričio 12 d. pirkimo–pardavimo sutarties turinio matyti, kad ūkio pastatas skirtas gyvenamojo namo funkcijoms užtikrinti, šie pastatai susiję tiek pagal jų išdėstymą, tiek pagal daiktų naudojimą. Be to, nors teismo sprendime yra padaryta išvada, kad ginčo patalpos priklauso atsakovui Varėnos miškų urėdijai, tačiau ji nepripažįsta šio fakto, neprisiima nei savininko, nei valdytojo teisių, todėl kasatorius negali tinkamai naudotis ginčo ūkio pastatu. Tuo tarpu tiek pagal CK 4.98 straipsnį, tiek 4.47 straipsnį kasatoriaus nuosavybės teisės gali būti teisėtai apgintos. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, remiantis CK 4.98 straipsniu, vadovaujantis teisingumo, protingumo principais, kasatoriaus teisės galėjo būti apgintos perduodant jo nuosavybėn valstybei nereikalingą turtą – 3/5 dalys ginčo ūkio pastato. Remiantis CK 4.47 straipsniu, kasatorius nuosavybės teisę į ginčo ūkio pastato 2/5 dalis, kaip pagrindinio daikto priklausinį, įgijo privatizavęs gyvenamąjį namą, todėl, likvidavus Vilniaus valstybinį miško chemijos ūkį ir niekam nepareiškus pretenzijų į likusią ūkio pastato dalį, kasatoriui nebeliko kliūčių įgyvendinti nuosavybės teises į pagrindinio daikto priklausinio dalį. Juolab kad apeliacinės instancijos teismas, aiškindamas pagrindinio daikto ir priklausinio likimą, nukrypo nuo teismų praktikos dėl priklausinio privatizavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. I., UAB „City gate“ v. UAB „Vilga“, UAB „Kailių išdirbimo technologijų sistemos“, bylos Nr. 3K-3-433/2009; 2009 m. gruodžio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. Š., V. Š. v. A. G., VĮ Registrų centras, Vilniaus miesto savivaldybės administracija, bylos Nr. 3K-3-530/2009). Be to, kasatoriui teisę įgyti nuosavybės teise valdomo ūkio pastato dalį suteikia ir Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymo 12 straipsnio 2 dalis.
Atsakovas valstybės įmonė Valstybės turto fondas atsiliepimu į ieškovo kasacinį skundą prašo jį atmesti ir palikti nepakeistą apeliacinės instancijos teismo sprendimą. Jis nurodo, kad pagal CPK 341 straipsnį šioje byloje yra negalima kasacija, nes turtiniame ginče ieškinio suma yra 1000 Lt. Be to, kasatorius ginčija viešojo registro įrašų teisėtumą, tačiau šie įrašai gali būti panaikinti tik pripažinus negaliojančiais dokumentus, pagal kuriuos įrašai buvo padaryti. Kasatoriaus prašymas panaikinti teisinę 3/5 dalių ginčo ūkio pastato registraciją negalimas, nes 3/5 dalys ginčo ūkio pastato buvo paliktos valstybės reikmėms ir šis turtas Nekilnojamojo turto registre buvo teisėtai įregistruotas kaip atskiras nekilnojamasis vienetas. Valstybei nuosavybės teise priklausančio turto valdymas patikėjimo teise, jo privatizavimas yra reglamentuoti specialiųjų teisės aktų, kuriuose konkrečiai detalizuota, kokia tvarka ir kokiems subjektams yra perduodamas valdyti patikėjimo teise valstybei priklausantis turtas. Apeliacinės instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad sudarant sandorius yra svarbi būsimo sandorio šalių valia, tuo tarpu nagrinėjamoje byloje viena iš šalių būtų priversta sudaryti sandorį, pažeidžiant valios laisvės principą. Kasatoriaus nurodytomis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimis nagrinėjamoje byloje negali būti remiamasi, nes nurodytų nutarčių ir nagrinėjamos bylos ratio decidendi nesutampa.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl nuosavybės teisės įgijimo
Lietuvos Respublikos Konstitucijoje – aukščiausios teisinės galios akte – įtvirtintos pagrindinės teisės, kylančios iš žmogaus prigimties – tarp jų nuosavybės teisė. Civilinės teisės doktrinoje nuosavybės teisė suprantama kaip subjektinė teisė, atsirandanti teisės normų pagrindu, įvykus tam tikram juridiniam faktui arba jų deriniui, ir suteikianti galimybę šios teisės turėtojui savo nuožiūra objektyviosios teisės normų nustatytomis ribomis tam tikrą turtą valdyti, naudoti ir juo disponuoti. Tokios nuostatos savo praktikoje laikosi ir Konstitucinis Teismas, teigdamas, kad nuosavybės teisiniai santykiai, kaip ir kiti civiliniai teisiniai santykiai, atsiranda, pasikeičia ar pasibaigia įvykus tam tikriems juridiniams faktams. Juridiniai faktai, dėl kurių atsiranda nuosavybės santykiai, paprastai yra tokie: naujo daikto sukūrimas gamybinės ar kitokios veiklos metu, turto įgijimas pagal sandorius, vaisių ir pajamų gavimas (Konstitucinio Teismo 1994 m. birželio 15 d. nutarimas).
Konstitucijos 23 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta, kad nuosavybės teises saugo įstatymai. Ši nuostata suponuoja tai, kad Konstitucija, garantuodama nuosavybę, kartu įtvirtina ir konstitucinę teisę įgyti nuosavybę bei garantuoja šios teisės apsaugą (Konstitucinio Teismo 2002 m. kovo 14 d. nutarimas).
Pagal Konstituciją nuosavybės teisės įgijimo būdai gali būti įvairūs, tačiau jie negali prieštarauti iš Konstitucijos kylantiems reikalavimams, inter alia teisėtumo, sąžiningumo principams. Įstatymų leidėjas, paisydamas Konstitucijos normų ir principų, turi nustatyti nuosavybės teisės įgijimo būdus ir pagrindus. Tai suponuoja nuosavybės įgijimo teisėtumo reikalavimą. Pagal Konstituciją viena esminių nuosavybės objekto (turto) perleidimo kito asmens (kitų asmenų) nuosavybėn teisėtumo sąlygų yra savininko valios dėl tokio nuosavybės objekto (turto) perleidimo kito asmens (kitų asmenų) nuosavybėn išreiškimas (sutikimas). Kai turtas perleidžiamas kitam asmeniui be turto savininko valios išreiškimo (sutikimo), toks turto perleidimas laikomas neteisėtu, o perleistas turtas – neteisėtai kito asmens įgytu turtu, nebent turto perleidimas kito asmens (kitų asmenų) nuosavybėn be šio turto savininko valios išreiškimo (sutikimo) būtų konstituciškai pateisinamas (Konstitucinio Teismo 2008 m. spalio 30 d. nutarimas).
Nuosavybės teisės įgijimo pagrindai yra nurodyti CK 4.47 straipsnyje (tai inter alia sandoriai, kiti įstatymo nustatyti pagrindai). Pagal CK 4.23 straipsnio 2 dalį teisėtu laikomas daikto valdymas, įgytas tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė. Nuosavybės teisę pagal CK 4.48 straipsnio 1 dalį gali perduoti tik pats savininkas arba savininko įgaliotas asmuo. Vadinasi, tais atvejais, kai daiktas yra įgyjamas be savininko valios, išskyrus tam tikrus CK nustatytus atvejus (inter alia, kai daiktas parduotas ar kitaip perleistas teismo sprendimams vykdyti nustatyta tvarka (CK 4.96 straipsnio 4 dalis), daikto įgijimas pats savaime nereiškia ir nuosavybės teisės į tą daiktą atsiradimo, t. y. asmuo, įgijęs daiktą (įgijėjas), netampa to daikto savininku, o tik tampa faktiniu šio daikto valdytoju.
Nagrinėjamoje byloje kasatorius siekia įgyti nuosavybės teisę į ūkio pastatų, į kuriuos nuosavybės teisė Nekilnojamojo turto registre įregistruota likviduoto (t. y. neegzistuojančio) juridinio asmens vardu, dalį. Kasatoriaus teigimu, ginčo pastatų dalis yra jo gyvenamojo namo priklausinys, faktiškai valdomas kasatoriaus, valstybės reikmėms nėra reikalingas ir tinkamas naudoti, todėl, Valstybės turto fondui šio turto neperėmus, yra pagrindas nuosavybės teisę pripažinti kasatoriui.
Minėta, kad nuosavybės teisė įgyjama įstatymuose nustatytais būdais ir pagrindais. Nagrinėjamoje byloje yra nustatyta, kad ginčo pastatų dalies savininkas buvo Vilniaus valstybinis miškų chemijos ūkis, kurį 1993 m. gruodžio 20 d. buvo nutarta likviduoti. Pagal tuo metu galiojusio 1964 m. CK 37 straipsnį juridinio asmens likvidavimo ir reorganizavimo pagrindus bei tvarką nustatė jų įstatai bei Lietuvos Respublikos įstatymai. Įmonių įstatymo (1993 m. rugsėjo 28 d. įstatymo Nr. I-253 redakcija) 1 dalies 1 punkte buvo nustatyta, kad vienu iš įmonės likvidavimo pagrindų galėjo būti įmonės savininko sprendimas nutraukti įmonės veiklą. Kadangi Vilniaus valstybinis miškų chemijos ūkis turėjo valstybinės įmonės statusą (t. y. įmonė nuosavybės teise priklausė valstybei), minėtas 1993 m. gruodžio 20 d. Miškų ūkio ministro įsakymas atitiko nurodytą įmonės likvidavimo pagrindą, kuriame buvo nurodyti įmonės likvidavimo tvarka ir padariniai, taip pat tai, jog vienas iš likviduojamos įmonės padalinių – Varėnos miško chemijos ruožas su jo pagrindiniais fondais, materialinėmis vertybėmis, debitoriniais–kreditoriniais įsiskolinimais turėjo būti perduotas Varėnos miškų urėdijai. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad ginčo ūkio pastatas Varėnos miškų urėdijai 1994 m. vasario 1 d. priėmimo–perdavimo aktu nebuvo perduotas. Tuo metu galiojusio 1964 m. CK 38 straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta, kad turtas kitam juridiniam asmeniui pereina perduodamojo dokumento pasirašymo dieną, jeigu ko kita nenustatyta įstatyme ar dėl reorganizavimo priimtame nutarime. Teismų nustatytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad pagal galiojusius įstatymus, Varėnos miškų urėdijai neperėmus ginčo turto, nuosavybės teisė šiam asmeniui į ūkio pastatą neatsirado. Nekilnojamojo turto registro duomenys patvirtina, kad nuosavybės teisė iki šiol įregistruota likviduoto juridinio asmens Vilniaus valstybinio miško chemijos ūkio vardu.
Savininko samprata įvairiais aspektais (kaip nuosavybės teisės turėtojo, kaip nuosavybės teisę įgyjančio asmens) gali būti atskleista aiškinant daugelyje CK straipsnių (jų dalių), taip pat CK 4.37 straipsnio 1 dalyje, 4.39, 4.47, 4.48 straipsniuose įtvirtintą teisinį reguliavimą. Atskleidžiant savininko sampratą nagrinėjamos bylos kontekste, t. y. nuosavybės teisę įgyjančio asmens aspektu, savininku laikytinas asmuo, kuris nuosavybės teisę įgijo vienu iš Civiliniame kodekse nustatytų ar jam neprieštaraujančių pagrindų ir šios teisės nėra praradęs (CK 4.47 straipsnis).
Kasatoriaus teigimu, jam nuosavybės teisė į ginčo pastato dalį pripažintina vadovaujantis CK 4.14 straipsnio normomis, kuriose nustatyta, kad priklausinį ištinka pagrindinio daikto likimas. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasatorius šias normas aiškina neteisingai. CK 4.14 straipsnio 1 dalis yra dispozityvaus pobūdžio norma, iš kurios dispozicijos matyti, jog antraeilį daiktą ištinka pagrindinio daikto likimas, tačiau sutarties ar įstatymo gali būti nustatyta kitaip. Nagrinėjamoje byloje yra nustatyta, kad būtent sutartimi, t. y. 1992 m. lapkričio 12 d. pirkimo–pardavimo sutartimi, kasatoriui buvo parduotas ne visas ūkio pastatas, o tik 2/5 jo dalys, todėl nėra pagrindo sutikti su kasatoriaus teiginiais, jog nuosavybės teisė į ginčo pastatą jam perėjo sandorio pagrindu, vadovaujantis CK 4.14 straipsnio 1 dalies nuostatomis.
Minėta, kad nuosavybės teisė į ginčo pastato dalį Nekilnojamojo turto registre yra registruota likviduoto juridinio asmens vardu. Pagal Nekilnojamojo turto registro įstatymo 2 straipsnį Nekilnojamojo turto registro paskirtis – registruoti nekilnojamuosius daiktus, nuosavybės teises bei kitas daiktines teises į šiuos daiktus, šių teisių suvaržymus, įstatymų nustatytus juridinius faktus bei teikti oficialią informaciją apie registre sukauptus duomenis. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad turto registracija viešame registre atlieka visų pirma teisių išviešinimo, bet ne teises nustatančią funkciją. Registro duomenų teisingumas užtikrinamas tuo, kad jame padaryti įrašai turi atitikti dokumentus, kurių pagrindu tam tikri duomenys buvo įrašyti. CK 4.262 straipsnyje nustatyta, kad įrašyti į viešą registrą duomenys laikomi teisingais ir išsamiais, kol nenuginčijami įstatymuose nustatyta tvarka. Panaši nuostata įtvirtinta ir Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnyje, kuriame nustatyta, kad visi Nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymuose nustatyta tvarka. Asmens nuosavybės teisės į konkretų daiktą teisinė registracija yra išvestinis veiksmas, kurį lemia nuosavybės teisės į tą registruotiną daiktą atsiradimo pagrindas (sandoris, administracinis aktas, naujo daikto sukūrimas ir kt. (CK 4.47 straipsnis).
Taigi, nagrinėjamoje byloje yra susiklosčiusi situacija, kai nuosavybės teisė į nekilnojamojo daikto dalį yra įregistruota likviduoto juridinio asmens vardu, o juridiniai faktai, kurie būtų pagrindas kito asmens nuosavybei atsirasti, byloje nenustatyti. Tokia situacija atitinka CK 4.57 straipsnio 1 dalyje nurodytą bešeimininkio turto sampratą, nes realiai ginčo turtas neturi savininko. Nekilnojamojo turto registre išviešintas daikto savininkas neegzistuoja, todėl nėra nuosavybės teisės turėtojo. Nuosavybės teisės į bešeimininkį turtą įgijimo tvarka yra nustatyta CK 4.58 straipsnyje. Šios procedūros nagrinėjamo ginčo atveju neišnaudotos. Byloje atsakovu patrauktas Valstybės turto fondas nėra ginčo turto valdytojas ir naudotojas, nes šis turtas atsakovui neperduotas teisės aktų nustatyta tvarka (Valstybės turto fondo įstatymo 3 straipsnio 1 dalis).
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino materialiosios teisės normas, reglamentuojančias nuosavybės teisės atsiradimą, o kasacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti šį teismo sprendimą.
Dėl išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, priteisimo
Kasacinis teismas patyrė 65,35 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Netenkinus ieškovo kasacinio skundo, šios išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš šio proceso dalyvio (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovo L. G. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 65,35 Lt (šešiasdešimt penkis litus 35 ct) į valstybės biudžetą išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Dangutė Ambrasienė
Gražina Davidonienė
Egidijus Laužikas
