Civilinė byla Nr. 3K-7-266/2006
Procesinio sprendimo kategorijos:
44.5.1; 44.5.2.1 (S)
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas), Janinos Januškienės (pranešėja), Teodoros Staugaitienės, Antano Simniškio, Zigmo Levickio, Janinos Stripeikienės ir Algimanto Spiečiaus,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo K. J. J. kasacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2005 m. rugsėjo 14 d. sprendimo ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 28 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo K. J. J. ieškinį atsakovams J. B. ir V. K. dėl žalos atlyginimo.
Išplėstinė teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovas K. J. J., 1995 m. lapkričio 6 d. kreipdamasis į teismą, nurodė, kad 1995 m. sausio 3 d. su investicine akcine bendrove „Investicinė Kauno holdingo kompanija“ (toliau – Bendrovė) sudarė lėšų priėmimo laikinam naudojimui sutartį, pagal kurią jis Bendrovei paskolino 3000 Lt, o Bendrovė įsipareigojo pinigus grąžinti ir sumokėti jam 60 procentų metinių palūkanų priedą, tačiau ji ieškovui pinigų negrąžino dėl atsakovų V. K. ir J. B. nusikalstamų veiksmų, nes šie iššvaistė bendrovės lėšas, dėl to Kauno apygardos teismo 2003 m. liepos 30 d. nuosprendžiu buvo nuteisti pagal BK 184 straipsnio 2 dalį dėl jiems patikėto didelės vertės svetimo turto iššvaistymo. Ieškovas pažymėjo, kad Bendrovei buvo pripažintas tyčinis bankrotas ir šiuo metu ji pripažinta bankrutavusia ir likviduota. Ieškovas, vadovaudamasis 2000 m. CK 2.50 straipsnio 3 dalimi, kurioje nurodyta, kad kai juridinis asmuo negali įvykdyti prievolės dėl juridinio asmens dalyvio nesąžiningų veiksmų, juridinio asmens dalyvis atsako pagal juridinio asmens prievolę savo turtu subsidiariai, teismo prašė priteisti iš atsakovų subsidiariai 3000 Lt negrąžintos skolos, 60 procentų metinių palūkanų – 18 900 Lt, iš viso 21 900 Lt, ir 5 procentus metinių procesinių palūkanų nuo bylos iškėlimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė
Kauno miesto apylinkės teismas 2005 m. rugsėjo 14 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad pagal ieškovo ir Bendrovės 1995 m. sausio 3 d. sudarytą sutartį ieškovas sutiko laikyti Bendrovėje 3000 Lt indėlį iki 1996 m. sausio 3 d., o Bendrovė įsipareigojo indėlį grąžinti ir mokėti jam 60 procentų metinių palūkanų priedą. Teismas nurodė, kad ieškovas teigia, jog jis 1995 m. sausio 3 d. trijuose Bendrovės skyriuose sudarė vienodas sutartis skirtingais numeriais tokiomis pačiomis sąlygomis, pagal dvi sutartis Bendrovė atsiskaitė iki bankroto bylos iškėlimo, o pagal sutartį Nr. 152906 neatsiskaitė, todėl Bendrovei iškėlus bankroto bylą jam buvo pagal šią sutartį pripažinti kreditoriniai reikalavimai dėl 3981 Lt (3000 Lt indėlio ir 981 Lt palūkanų). Administratoriaus UAB „Valeksa“ raštas patvirtina, kad ieškovui buvo patvirtinti 3981 Lt kreditoriniai reikalavimai bendrovės bankroto byloje, todėl teismas padarė išvadą, kad Bendrovė su ieškovu neatsiskaitė. Teismas taip pat nustatė, kad Vilniaus apygardos teismas 2004 m. gruodžio 23 d. nutartimi nutarė pripažinti likviduotos dėl bankroto Bendrovės pabaigą, ją išregistruoti iš įmonių registro, ieškovui tenkinant kreditorinius reikalavimus bankroto byloje turėjo būti išmokėti 28 Lt. Teismas nurodė, kad iš Kauno apygardos teismo 2003 m. liepos 30 d. nuosprendžio matyti, jog atsakovai, t. y. V. K., būdamas Bendrovės akcininkas, o nuo 1995 m. balandžio 6 d. Bendrovės valdybos pirmininkas, ir V. B., būdama Bendrovės direktorė, valdybos pirmininkė, per laikotarpį nuo 1994 m. sausio 6 d. iki 1995 m. balandžio 3 d. stambiu mastu iššvaistė Bendrovės jiems patikėtą ir jų žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą, iš gyventojų skolintas pinigines lėšas, dėl to buvo pripažinti kaltais pagal BK 184 straipsnio 2 dalį. Teismas pripažino, kad Bendrovė negalėjo įvykdyti savo prievolės ieškovui dėl juridinio asmens dalyvių atsakovų neteisėtų veiksmų, todėl pagal CK 2.50 straipsnio 3 dalį jie turėtų atsakyti pagal juridinio asmens prievolę savo turtu subsidiariai. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad atsakovų neteisėti veiksmai buvo atlikti nuo 1994 m. sausio 6 d. iki 1995 m. balandžio 3 d., laikė, kad 2000 m. CK 2.50 straipsnio 3 dalis negali būti taikytina, nes ji įsigaliojo 2001 m. liepos 1 d. Teismas nurodė, kad iki 2001 m. liepos 1 d. galiojusioje 1964 m. CK 32 straipsnio normoje nustatyta, jog juridinis asmuo atsako pagal savo prievoles jam priklausančiu (jam priskirtu) turtu, į kurį pagal Lietuvos Respublikos įstatymus ir šį kodeksą gali būti nukreipiamas išieškojimas, todėl ieškovo kreditoriniai reikalavimai turėjo būti tenkinami Bendrovės bankroto byloje, o ieškinys atsakovams laikomas nepagrįstu ir atmestinas.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovo apeliacinį skundą, 2005 m. gruodžio 28 d. nutartimi Kauno miesto apylinkės teismo 2005 m. rugsėjo 14 d. sprendimą paliko nepakeistą. Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovų, kurie buvo Bendrovės, kaip juridinio asmens, dalyviai, nesąžiningi veiksmai lėmė tai, jog Bendrovė negalėjo įvykdyti savo prievolės ieškovui. Apeliacinio teismo nuomone, tai patvirtina Vilniaus apygardos teismo 1998 m. vasario 27 d. sprendimas, kuriuo Bendrovės bankrotas pripažintas tyčiniu ir Kauno apygardos teismo 2003 m. liepos 30 d. nuosprendis, kuriuo atsakovai nuteisti pagal BK 184 straipsnio 2 dalį už jiems patikėto ir jų žinioje esančio buvusio Bendrovės didelės vertės turto iššvaistymą. Tačiau teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad tuo metu, kai buvo atlikti atsakovų neteisėti ir nesąžiningi veiksmai iššvaistant juridinio asmens turtą 1994 m. sausio 6 d. – 1995 m. balandžio 3 d., galiojo 1964 m. CK 32 straipsnis, kuriame buvo numatyta, kad juridinis asmuo pagal savo prievoles atsako tik jam priklausančiu turtu. Juridinio asmens dalyvių ar valdymo organų narių civilinės atsakomybės tretiesiems asmenims CK nenustatyta. Teismas nurodė, kad 1990 m. ir 1994 m. redakcijų Akcinių bendrovių įstatyme taip pat nenustatyta, jog už bendrovės prievoles tretiesiems asmenims būtų atsakingi bendrovės dalyviai (akcininkai) ar valdymo organų nariai, todėl laikė, kad net ir tuo atveju, kai juridinio asmens dalyviai ar jo valdymo organų nariai būdavo nuteisiami už juridinio asmens turto iššvaistymą, jų civilinė atsakomybė atsirasdavo tik juridiniam asmeniui, o ne asmenims, kuriems juridinis asmuo negali įvykdyti savo prievolių. Teismas pažymėjo, kad civilinis ieškovas baudžiamojoje byloje buvo Bendrovė, o ne jos kreditoriai, ir tik 2001 m. liepos 1 d. įsigaliojusio CK 2.50 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta juridinio asmens dalyvio atsakomybė už juridinio asmens prievoles, tuo tarpu civilinėje teisėje įtvirtintas bendrasis principas, kad teisės aktai negalioja atgaline tvarka (Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnis, CK 1.7 straipsnio 2 dalis), todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė atsakovams taikyti civilinę atsakomybę už juridinio asmens prievoles. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymėjo, kad ieškovo ir kitų kreditorių pareikšti turtiniai reikalavimai Bendrovei yra išspręsti bankroto byloje, kuri baigta 2004 m. gruodžio 23 d. teismo nutartimi, o pagal Įmonių bankroto įstatymo 6 straipsnio 6 dalies 2 papunktį iškėlus bankroto bylą uždraudžiamas visų finansinių prievolių, įskaitant palūkanas, mokėjimas, todėl pagal su Bendrove sudarytų indėlių sutartis palūkanos kreditoriams turi būti skaičiuojamos iki bankroto bylos iškėlimo 1995 m. liepos 21 d. Teisėjų kolegija nurodė, kad bankroto byloje išspręstas Bendrovės skolininkų skolų klausimas, Bendrovės reikalavimo teisė į iš V. K. priteistą 36 475 174,45 Lt skolą bankroto procedūrų metu buvo parduota UAB „Belagė“ (T. 2, b. l. 145), o už reikalavimo teisės pardavimą gautos lėšos buvo panaudotos Bendrovės kreditorių, tarp jų ir ieškovo, reikalavimams tenkinti.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Ieškovas K. J. J. kasaciniu skundu prašo panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2005 m. rugsėjo 14 d. sprendimą ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 28 d. nutartį ir bylą perduoti nagrinėti iš naujo Kauno apygardos teismui. Ieškovas kasacinį skundą grindžia šiais teisiniais argumentais:
1. Apeliacinės instancijos teismas neteisingai aiškino ir taikė Bendrovės turto iššvaistymo metu 1994 m. sausio 6 d. – 1995 m. balandžio 3 d. laikotarpiu galiojančius įstatymus, nepagrįstai vadovavosi CK 32 straipsniu ir padarė išvadą, kad juridinių asmens dalyvių ar valdymo organų narių civilinės atsakomybės tretiesiems asmenims CK nenustatyta. Teismas taip pat klaidingai aiškino ir taikė Akcinių bendrovių įstatymą, pažymėdamas, kad 1990 m. ir 1994 m. redakcijų Akcinių bendrovių įstatyme taip pat nenustatyta, jog už bendrovės prievoles tretiesiems asmenims būtų atsakingi bendrovės dalyviai (akcininkai) ar valdymo organų nariai, neatsižvelgė į aplinkybę kad atsakovai (bendrovės tyčinio bankroto kaltininkai) vykdė bendrovės ūkinę ir finansinę veiklą iki 1996 m. gegužės 10 d. Teismas neatsižvelgė į tai, kad ieškovas žalą patyrė dėl atsakovų iš anksto suplanuotų tyčinių nusikalstamų veiksmų (pasisavinti kreditorių pinigus ir juos iššvaistyti), nes nuspręsdami dėl akcijų pirkimo-pardavimo sandorių sudarymo jie pažeidė Akcinių bendrovių įstatymo 18 straipsnio 6 dalies reikalavimus. Be to, civilinės atsakomybės sąlyga – kaltė yra preziumuojama, t. y. tyčinio bankroto bendrovės kreditorius, pareiškęs ieškinį bendrovės vadovams dėl žalos atlyginimo, neprivalo įrodinėti, kad įmonės vadovai yra kalti. Žalą, padarytą fizinio asmens asmenybei ar turtui, turi atlyginti ją padaręs asmuo visiškai (1964 m. CK 483 straipsnis, Akcinių bendrovių įstatymo 18 straipsnio 6 dalis, 29 straipsnio 11 punktas). Įmonės vadovas, siekdamas išvengti civilinės atsakomybės, turi įrodyti, kad žala atsirado ne dėl jo kaltės, tuo tarpu atsakovai savo kaltės nepaneigė.
2. Teismas neatsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1998 m. gruodžio 22 d. nutarimo Nr. 8 „Dėl teismų praktikos sukčiavimo ir turto pasisavinimo arba iššvaistymo baudžiamosiose bylose (BK 274 ir 275 str.)“ 20 punktą, pagal kurį kaltininkui padarius materialinę žalą fiziniam asmeniui įmonei, įstaigai ar organizacijai nusikalstamais veiksmais, numatytais BK 274 ir 275 straipsniuose, pareikšti civiliniai ieškiniai tenkintini realiai nusikaltimu padarytos materialinės žalos dydžio.
3. Teismas neatsižvelgė į tai, kad aplinkybė, jog Bendrovės reikalavimo teisė į iš V. K. priteistą 36 475 174,45 Lt skolą bankroto procedūrų metu buvo parduota UAB „Belagė“, neturi teisinės reikšmės sprendžiant ieškinio pagrįstumo klausimą ir negali būti atsakovų atleidimo nuo žalos atlyginimo priežastis. Tokio skolos pardavimo sandorio sudarymas pažeidė ieškovo (kreditorių) teises, kad jam priklausantis žalos atlyginimas būtų padengtas iš atsakovų turto, be to, jis buvo įvykdytas be Bendrovės visuotinio kreditorių susirinkimo sutikimo.
4. Apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo visų apeliacinio skundo argumentų, neįvertino, kad turto pardavimas mažesne negu rinkos kaina yra jo iššvaistymas, t. y. netinkamai aiškino ir taikė Akcinių bendrovių įstatymo 18 straipsnio 6 dalies, 29 straipsnio 11 punkto, 1964 m. CK 483 straipsnio nuostatas. Be to, apeliacinės instancijos teismas privalėjo tikrinti priimto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą visa apimtimi ir negalėjo apsiriboti tik apeliacinio skundo argumentais. Tai, kad skolininkui iškeliama bankroto byla (tyčinio bankroto), savaime nereiškia, kad tokio skolininko kreditorius praranda teisę į teisminę gynybą. Pagal Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 2 dalį visų kreditorių teisės yra lygios, todėl, kreditoriui manant, kad kitų kreditorių priimtas nutarimas pažeidžia jo teises, jis savo teises turi teisę ginti teismine tvarka.
5. Apeliacinės instancijos teismas neteisingai aiškino ir taikė CPK 83 straipsnio 1 dalies 4 punkto reikalavimus, pagal kurį ieškovai bylose dėl nusikalstama veika padarytos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo atleidžiami nuo žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų mokėjimo. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vertė ieškovą sumokėti dalį žyminio mokesčio, o apeliacinės instancijos teismas šias klaidas turėjo ištaisyti, nes ieškovas šias aplinkybes išdėstė apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu (T. 2, b. l. 112-119, 130, 132, 135, 152, 160-165, 174-176).
Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovai J. B. ir V. K. prašo kasacinį skundą atmesti, Kauno miesto apylinkės teismo 2005 m. rugsėjo 14 d. sprendimą ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 28 d. nutartį palikti nepakeistus. Atsiliepimą atsakovai grindžia šiais teisiniais argumentais:
1. Kasacinis skundas neatitinka CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų kasaciniame skunde nurodyti išsamius teisinius argumentus, kurie patvirtintų CPK 346 straipsnyje nustatytų kasacijos pagrindų buvimą.
2. Kasaciniame skunde nepagrįstai remiamasi deliktinę atsakomybę reglamentuojančiomis teisės normomis, nes pagal CK 6.245 straipsnio 4 dalį deliktinė atsakomybė yra turtinė prievolė, atsirandanti dėl žalos, kuri nesusijusi su sutartiniais santykiais, išskyrus atvejus, kai įstatymai numato, kad deliktinė atsakomybė atsiranda ir dėl žalos, susijusios su sutartiniais santykiais. Tuo tarpu ieškovas savo reikalavimą atsakovams grindžia jo ir Bendrovės 1995 m. sausio 3 d. sudaryta sutartimi. Be to, ieškovo sutarties sudarymo ir vykdymo dieną galioję įstatymai už sutarties, sudarytos su juridiniu asmeniu, pažeidimą numatė atsakomybę tik juridiniam asmeniui (1964 m. CK 23, 34 straipsniai, 1994 m. Akcinių bendrovių įstatymo 2 straipsnio 2 dalis).
3. Teismai pagrįstai laikė, kad tuo metu, kai buvo iššvaistytas Bendrovės turtas, galioję įstatymai nenustatė juridinio asmens dalyvių ar valdymo organų narių civilinės atsakomybės tretiesiems asmenims. Tai nustatyta tik 2001 m. liepos 1 d. įsigaliojusio 2000 m. CK 2.50 straipsnio 3 dalis.
4. Kasaciniame skunde nepagrįstai nurodoma į 1994 m. Akcinių bendrovių įstatymo 18 straipsnio 6 dalį. Joje įtvirtintos nuostatos šioje byloje netaikytinos, nes pagal jas civilinė atsakomybė kyla prieš bendrovę, bet ne prieš trečiuosius asmenis.
k o n s t a t u o j a :
IV. Byloje teismų nustatytos aplinkybės
Pagal ieškovo K. J. J. ir investicinės akcinės bendrovės „Investicinė Kauno holdingo kompanija“ 1995 m. sausio 3 d. sudarytą sutartį ieškovas pateikė 3000 Lt indėlį iki 1996 m. sausio 3 d., o Bendrovė įsipareigojo indėlį grąžinti ir mokėti jam 60 procentų metinių palūkanų priedą. Bendrovei bankroto byla iškelta Kauno apygardos teismo 1995 m. liepos 21 d. nutartimi. Vilniaus apygardos teismo 1998 m. vasario 27 d. sprendimu Bendrovės bankrotas pripažintas tyčiniu, Kauno apygardos teismo 2003 m. liepos 30 d. nuosprendžiu atsakovai nuteisti pagal BK 184 straipsnio 2 dalį už jiems patikėto ir jų žinioje esančio buvusio Bendrovės didelės vertės turto iššvaistymą. Bankroto byloje ieškovui patvirtinti 3981 Lt kreditoriniai reikalavimai, Vilniaus apygardos teismo 2004 m. gruodžio 23 d. nutartimi pripažinus Bendrovę likviduota dėl bankroto ieškovui turėjo būti išmokėta 28 Lt. Nagrinėjamoje byloje dėl žalos atlyginimo teismai sprendė, kad žalos padarymo metu galiojusiuose teisės aktuose nenustatyta bendrovės dalyvių (atsakovų) atsakomybės už bendrovės prievoles tretiesiems asmenims. Remiantis galiojančio CK 2.50 straipsnio 3 dalimi atsakovai turėtų atsakyti pagal juridinio asmens prievolę savo turtu subsidiariai. Kad atsakovų neteisėti veiksmai buvo atlikti, apkaltinamajame nuosprendyje konstatuota, laikotarpiu nuo 1994 m. sausio 6 d. iki 1995 m. balandžio 3 d.
V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismo sprendimus ar nutartis teisės taikymo aspektu; kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Kasaciniais pagrindais šioje byloje keliami teisės klausimai dėl įmonės vadovų atsakomybės tretiesiems asmenims, kai pastarųjų neteisėtais veiksmais (konstatuotais nuosprendyje) padaroma žala.
Dėl įmonės vadovų ir įmonės kolegialaus valdymo organo - valdybos narių atsakomybės – tam, kad būtų taikoma civilinė atsakomybė, būtina išsiaiškinti, ar tikrai asmuo padarė teisės pažeidimą, nustatyti padarytos žalos dydį, būtinas civilinės atsakomybės sąlygas. Vertinant įmonės vadovo veiksmus tam tikros normatyvinės sistemos požiūriu, galima nustatyti, ar šie veiksmai atitinka Įmonių įstatymo, Akcinių bendrovių įstatymo, Civilinio kodekso ir kitų teisės aktų reikalavimus, įmonės įstatus, verslo papročius ir kita. Žalą gali padaryti ne vienas, o keli asmenys. Tokia situacija gali susidaryti ir taikant civilinę atsakomybę įmonių vadovams, nes įmonės valdymo organas gali būti ne tik vienas asmuo, bet ir kolegialus organas (valdyba, taryba ir kt.). Šios bylos duomenimis, žalos padarymo metu galiojusio Akcinių bendrovių įstatymo 18 straipsnio 1 dalyje buvo apibrėžti valdymo organai ir nustatyta, kad bendrovės valdymo organai yra visuotinis akcininkų susirinkimas, stebėtojų taryba, valdyba ir administracija (1994 m. liepos 5 d. įstatymo Nr. I-528 redakcija).
Ieškovas savo reikalavimą iš esmės grindė tuo, kad patyrė žalą dėl atsakovų – juridinio asmens dalyvių - neteisėtų veiksmų, kurių neteisėtumą patvirtina Kauno apygardos teismo 2003 m. liepos 30 d. apkaltinamasis nuosprendis. Investicinė akcinė bendrovė,,Investicinė Kauno holdingo kompanija” negalėjo įvykdyti prievolės pagal minėtą sutartį, todėl juridinio asmens dalyviai turi atsakyti pagal juridinio asmens prievolę savo turtu.
Teismų priimtais sprendimais nustatyta, kad abu atsakovai buvo juridinio asmens dalyviai ir valdymo organų nariai. Atsakovas V. K. buvo IAB,,Investicinė Kauno holdingo kompanija” valdybos narys nuo 1994 m. vasario 21 d., o nuo 1995 m. balandžio 6 d. valdybos pirmininkas ir akcininkas, turėjęs 6,3 proc. įmonės akcijų, atsakovė J. B. buvo bendrovės direktorė ir valdybos pirmininkė nuo 1992 m. spalio 27 d. iki 1995 m. balandžio 6 d., o nuo 1995 m. balandžio 6 d. valdybos narė bei akcininkė, turėjusi 0,9 proc. įmonės akcijų. Taip pat teismų priimtuose sprendimuose nustatyta, kad atsakovų, kurie buvo juridinio asmens dalyviai ir valdymo organų nariai, nesąžiningi veiksmai lėmė tai, jog juridinis asmuo IAB,,Investicinė Kauno holdingo kompanija” negalėjo įvykdyti prievolės ieškovui. Atsakovų nesąžiningus veiksmus, siekiant išvengti juridinio asmens prievolių vykdymo, patvirtina Kauno apygardos teismo 2003 m. liepos 30 d. nuosprendis, kuriuo atsakovai nuteisti pagal BK 184 straipsnio 2 dalį už jiems patikėto ir jų žinioje buvusio bendrovės didelės vertės turto iššvaistymą, dėl šios veikos atsirado sunkių padarinių – negrąžintos iš indėlininkų surinktos lėšos. Minėta, kad ieškinys šioje byloje pareikštas atsakovams, kaip įmonės administracijos vadovams, ir įmonės kolegialaus valdymo organo – valdybos - nariams ir vadovams, kurie tam tikrais laikotarpiais užėmė šias pozicijas valdant įmonę, ir kurių neteisėti veiksmai, padarius žalą įmonei ir tretiesiems asmenims, konstatuoti nuosprendyje. Vertinant įmonės valdymo organų, kokie jie bebūtų – vienasmeniai ar kolegialūs, jų dalyvių veiksmus tam tikrų teisės aktų požiūriu, kaip minėta, galima nustatyti, ar jų veiksmai atitinka Įmonių įstatymo, Akcinių bendrovių įstatymo, Civilinio kodekso ir kitų teisės šaltinių reikalavimus, įmonės įstatus, verslo papročius, sąžiningos dalykinės praktikos reikalavimus.
Įmonės administracijos vadovas atsako už įmonės komercinės veiklos organizavimą. Jis privalo dirbti rūpestingai ir kvalifikuotai bei daryti viską, kas nuo jo priklauso, kad jo vadovaujama įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus. Įmonės vadovas taip pat privalo rūpintis, kad įmonė laikytųsi įstatymų, nustatytų jos veiklos apribojimų. Administracijos vadovą ir jo vadovaujamą įmonę sieja pasitikėjimo (fiduciariniai) santykiai, nuo pat tapimo įmonės administracijos vadovu momento vadovas turi elgtis rūpestingai, atidžiai ir apdairiai. Ar įmonės administracijos vadovas konkrečiu atveju šią pareigą įvykdė, nustatoma pagal tam tikrus objektyvius elgesio standartus – rūpestingo, apdairaus, protingo vadovo elgesio matą. Įmonės valdyba – kolegialus vykdomasis įmonės valdymo organas - atsako už įmonės valdymą, jos tikslų įgyvendinimą, tinkamą komercinę-ūkinę veiklą, taip pat už įmonės valdymo praktiką ir įmonės kontrolę. Valdybos narys, kaip ir bet kuris kitas įmonės vadovas, privalo būti maksimaliai atidus bei rūpestingas ir daryti viską, kas nuo jo priklauso, kad būtų užtikrinti įmonės ir jos akcininkų interesai. Aptarti įmonės vadovo, tiek vienasmenio, tiek kolegialaus, vadovavimo standartai taikomi bet kuriai įmonei, įsteigtai įstatymų nedraudžiamai komercinei-ūkinei veiklai. Atsakovų neteisėtų veiksmų padarymo metu galiojusiame Akcinių bendrovių įstatyme (1990 liepos 30 d. įstatymo Nr. I-425 ir 1994 m. liepos 5 d. įstatymo Nr. I-528 redakcijos) nustatyta, kad įmonė yra steigiama bet kuriai įstatymu nedraudžiamai ūkinei veiklai (1 straipsnis), ūkinė veikla turi būti apibrėžta įmonės įstatuose (7 straipsnis), valdymo organo – valdybos įgaliojimai ūkinėje veikloje įpareigojo valdybą analizuoti ir aprobuoti administracijos vadovo ir revizoriaus ketvirčių ir metų ūkinės veiklos rezultatus, bendrovės pelno paskirstymo projektą, bendrovės finansinės atsakomybės projektą, pajamų ir išlaidų sąmatą, inventorizacijos ir kitus vertybių apskaitos duomenis; rengti bendrovės visuotinius akcininkų susirinkimus ir pateikti metinę finansinę bendrovės atskaitomybę, ataskaitą apie bendrovės ūkinę veiklą ir pan. (Įstatymo 27 straipsnio 2, 3, 4 dalys). Įstatyme nustatyta, kad valdybos nariai atsako už valdybos nutarimais, priimtais pažeidžiant bendrovės įstatus, Akcinių bendrovių ir kitus Lietuvos Respublikos įstatymus, bendrovei padarytus nuostolius. Valdybos narys galėjo būti atleistas nuo civilinės atsakomybės bendrovei, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms (pvz., aktyviai veikė prieš neteisėto nutarimo priėmimą) (Įstatymo 27 straipsnio 8 dalis). Stebėtojų taryba yra priežiūros organas, kurio pagrindinė funkcija – kontroliuoti, prižiūrėti, analizuoti įmonės valdybos arba administracijos veiklą (Įstatymo 25 straipsnis). Įstatyme nenustatyta specialių stebėtojų tarybos narių civilinės atsakomybės taisyklių. Stebėtojų taryba yra kolegialus valdymo organas, jos atsakomybė įmonei turėtų būti nustatoma taikant analogiškas normas, įtvirtinančias įmonės valdybos narių civilinę atsakomybę. Stebėtojų tarybos narių veiksmų neteisėtumas gali reikštis jos narių aplaidžiu pareigų atlikimu: nepakankamai kontroliuojant valdybos veiklą, neanalizuojant, ar nepakankamai giliai analizuojant įmonės finansinę būklę, jos lėšų panaudojimą, buhalterinę-finansinę apskaitą ar kitus įmonės dokumentus, nesiimant priemonių neteisėtiems valdybos nutarimams atšaukti ir panašiai (Įstatymo 25 straipsnio 8 dalis). Įmonės vadovas (vienasmenis ar kolegialus) privalo rūpintis, kad įmonė laikytųsi įstatymų, nustatytų jos veiklos apribojimų ir kt. Taigi įmonė ir jos valdymo organai (kolegialūs ir (ar) vienasmeniai) privalo laikytis įmonių veiklą reglamentuojančių įstatymų, įmonės interesų nepriešpastatyti visuomenės interesams. Dėl šios priežasties įmonės vadovo (vienasmenio ar kolegialaus) civilinė atsakomybė gali atsirasti tiek įmonei, kai įmonės vadovas veikia priešingai įmonės interesams, tiek ir tretiesiems asmenims, kai įmonės vadovas pažeidžia apribojimus, nustačius tam tikras trečiųjų asmenų teisių apsaugos garantijas.
Civilinė atsakomybė taikoma esant kaltei, tai - bendroji taisyklė (1964 m. CK 483 straipsnis, 2000 CK 6.248 straipsnis). Civilinė atsakomybė gali atsirasti ir būti taikoma tik tada, kai nustatoma, kad asmuo padarė neteisėtus veiksmus. Ieškinys šioje byloje yra pareikštas juridinio asmens valdymo organų dalyviams, kurių neteisėti veiksmai, priežastinis ryšys ir atsiradusi žala konstatuoti nuosprendyje (Kauno apygardos teismo 2003 m. liepos 30 d. nuosprendis, baudžiamoji byla Nr. 1-5/2003 m.). Nustatyti atsakovų nusikalstami veiksmai rodo, kad šie pažeidė įmonių ir valdymo organų veiklą reglamentavusius teisių aktus. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad tuo atveju, kai juridinio asmens dalyvio – valdymo organo vienasmenio ar kolegialaus narių (nario) - veiksmai nuosprendžiu pripažinti nusikalstamais ir lėmusiais įmonės negalėjimą įvykdyti prisiimtus įsipareigojimus, tai šie juridinio asmens valdymo organo nariai atsako prieš trečiuosius asmenis pagal juridinio asmens prievoles savo turtu solidariai. Atsakovų nusikalstami veiksmai lėmė deliktinę atsakomybę, šių veiksmų padarymo metu galiojusio 1964 m. CK 483 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad žalą, padarytą fizinio asmens turtui, turi atlyginti ją padaręs asmuo, o šio Kodekso 494 straipsnyje nustatyta, kad asmenys, bendrai padarę žalą, atsako nukentėjusiajam solidariai.
Bylą nagrinėję teismai konstatavo, kad atsakovų, kurie buvo juridinio asmens dalyviai ir valdymo organų nariai, nesąžiningi veiksmai lėmė tai, jog juridinis asmuo IAB,,Investicinė Kauno holdingo kompanija” negalėjo vykdyti prievolės ieškovui, ir tai, kad atsakovų nesąžiningus veiksmus, siekiant išvengti juridinio asmens prievolių vykdymo ieškovui, patvirtina Kauno apygardos teismo 2003 m. liepos 30 d. nuosprendis, kuriuo atsakovai nuteisti pagal BK 184 straipsnio 2 dalį už jiems patikėto ir jų žinioje buvusio IAB,,Investicinė Kauno holdingo kompanija” didelės vertės turto iššvaistymą, todėl atsakovai turėtų atsakyti savo turtu pagal juridinio asmens prievoles tretiesiems asmenims. Tačiau teismai, konstatavę šias teisiškai reikšmingas faktines aplinkybes dėl civilinės atsakomybės taikymo juridinio asmens dalyviams ir valdymo organo nariams, civilinės atsakomybės atsakovams netaikė ir nesvarstė klausimo dėl atsakomybės taikymo pagal CK 483 straipsnio 1 dalies nuostatas bei nenustatinėjo teisiškai reikšmingų faktų, kurie yra būtini aptartų materialinės teisės normų (CK 483 straipsnio 1 dalis, 494 straipsnis) taikymui ginčo santykiams. Dėl to teismų priimti procesiniai sprendimai negali būti laikomi teisėtais ir pagrįstais. Šiuo aspektu kasacinio skundo argumentai, kad bylą nagrinėję teismai, spręsdami dėl civilinės atsakomybės taikymo juridinio asmens valdymo organo nariams, netinkamai taikė materialinės teisės normas, laikytini pagrįstais, remiantis aptartais motyvais. Pažymėtina ir tai, jog byloje faktinių aplinkybių nustatymas nėra savitikslis dalykas, faktai yra nustatomi tam ir tiek, kiek yra būtina taikant materialines teisės normas teisminiam ginčui išspręsti. Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismas, spręsdamas teisminį ginčą, pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes savo iniciatyva taiko reikiamą teisės normą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. birželio 18 d. nutartis civilinėje byloje B. R. v. metalinių garažų bendrija,,Baltupiai”, bylos Nr. 3K-3-725/2001, 2002 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje UAB,,Gamra” v. S. K., bylos Nr. 3K-3-1446/2002 ir kt.).
Teismų priimtuose sprendimuose konstatuota, kad ieškovo (ir kitų kreditorių) pareikštų turtinių reikalavimų pagrįstumas ir dydžio klausimas yra išspręstas bankroto byloje, kuri baigta Vilniaus apygardos teismo 2004 m. gruodžio 23 d. nutartimi. Vilniaus apygardos teismas 1998 m. spalio 27 d. nutartimi patvirtino ieškovo 3981 Lt patikslintą finansinį reikalavimą. Teismų padarytoms išvadoms dėl nustatytų įmonės įsipareigojimų dydžio pritarta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. gegužės 31 d. nutartimi (civilinėje byloje Nr. 3K-3-219 dėl investicinės akcinės bendrovės „Investicinė Kauno Holdingo kompanija“ pateiktų teismui tvirtinti fizinių asmenų – indėlininkų kreditorinių reikalavimų sąrašų ir administratoriaus ginčijamų kreditorinių reikalavimų dydžių, išnagrinėtoje pagal trečiojo asmens K. J. J. kasacinį skundą).
Atsakovų civilinės atsakomybės dydis ir apimtis aiškintina nagrinėjant bylą iš naujo, nes bylą nagrinėję teismai šių teisiškai reikšmingų faktinių aplinkybių nesiaiškino ir dėl to nėra atskleista bylos esmė. Kauno apygardos teismo 2003 m. liepos 30 d. nuosprendyje pasisakant dėl civilinio ieškinio motyvuojamojoje dalyje konstatuota, kad baudžiamojoje dalyje buvo pareikštas 81 486 121,16 Lt civilinis ieškinys IAB „Kauno Holdingo kompanija“ atstovo UAB „Valeksa“, kuris nuosprendžiu atmestas. Kreditorių (indėlininkų) civilinio ieškinio klausimai baudžiamojoje byloje nebuvo sprendžiami. Indėlininkų kreditoriniai reikalavimai išspręsti bankroto byloje, iš įmonės turto ieškovo reikalavimas patenkintas iš dalies – už 28 Lt. Teismų priimtuose sprendimuose konstatuota, kad iš atsakovo V. K. IAB „Investicinė Holdingo kompanija“ priteista 36 475 174,45 Lt, taip pat konstatuota, jog ši skola bankroto procedūrų metu buvo parduota UAB „Belagė“, tačiau teismų nesiaiškinta, už kokią sumą skola buvo parduota ir kokia suma iš V. K. priteistų 36 475 174,45 Lt pateko kreditorių reikalavimams tenkinti bankroto byloje. Taip pat nuosprendyje yra pažymėta, kad Vilniaus apygardos teismo 1999 m. liepos 8 d. nutartimi ieškovo IAB,,Investicinė Kauno holdingo kompanija“ administratoriaus UAB,,Valeksa“ reikalavimai priteisti iš atsakovų V. K., J. B., K. A. ir D. K. solidariai 54 047 136 Lt nuostolių atlyginimą buvo išskirti į atskirą civilinę bylą Nr. 2-644/99, ir šios bylos nagrinėjimas buvo sustabdytas iki bus išspręsta baudžiamoji byla Nr. 20-1-617-97. Byloje nėra duomenų dėl šios bylos baigties, ar pateiktas ieškinys yra patenkintas, kokios sumos išieškotos iš atsakovų, kokia jų dalis teko kreditorių reikalavimams tenkinti. Nuosprendyje taip pat yra konstatuota, kad V. K. teisminio nagrinėjimo metu grąžino 451 896 Lt indėlių padarytai materialinei žalai atlyginti.
Vilniaus apygardos teismo 1998 m. vasario 27 d. sprendimu IAB „Investicinė Kauno Holdingo kompanija“ bankrotas pripažintas tyčiniu. Kai nustatomas tyčinis bankrotas, administratorius privalo patikrinti bankrutuojančios įmonės sandorius, sudarytus per penkerių metų laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo, ir pareikšti ieškinius dėl sandorių, priešingų įmonės veiklos tikslams ir (arba) galėjusių turėti įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, pripažinimo negaliojančiais (Įmonių bankroto įstatymo 20 straipsnis). Byloje nėra duomenų, ar buvo pareikšti kiti ieškiniai ir kokios sumos išieškotos iš atsakovų įmonei bankroto byloje. Taip pat aiškintina, kokio dydžio kreditoriniai reikalavimai bankroto byloje buvo nustatyti šios įmonės indėlininkams, kokio dydžio piniginės lėšos buvo išieškomos iš atsakovų įmonei bei tretiesiems asmenims. Aiškintinos ir kitos teisiškai reikšmingos aplinkybės sprendžiant dėl pareikšto ieškinio. Faktinių aplinkybių nustatymas yra žemesniųjų instancijų teismų prerogatyva, todėl priimti teismų sprendimai dėl netinkamo materialinės teisės normų taikymo sprendžiant atsakovų civilinės atsakomybės klausimą, nenustačius faktinių aplinkybių, naikinami, ir byla perduodama nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (CPK 346 straipsnio 2 dalis, 360 straipsnis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 360 straipsniu,
n u t a r i a :
Kauno miesto apylinkės teismo 2005 m. rugsėjo 14 d. sprendimą ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 28 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo Kauno miesto apylinkės teismui.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.
Teisėjai Juozas Šerkšnas
Janina Januškienė
Teodora Staugaitienė
Antanas Simniškis
Zigmas Levickis
Janina Stripeikienė
Algimantas Spiečius
