E. D. pagal BK 147 str. 2 d.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-551-788/2015

Teisminio proceso Nr. 1-64-1-00456-2014-4

Procesinio sprendimo kategorija 1.2.6.2

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gruodžio 15 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų kolegijos pirmininko Aurelijaus Gutausko, Vytauto Masioko ir pranešėjo Olego Fedosiuko,

Sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

dalyvaujant prokurorui Šarūnui Astrauskui,

išteisintajam E. D.,

gynėjui advokatui Ričardui Girdziušui,

nukentėjusiųjų atstovui advokatui Daliui Poviliui,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros laikinai einančio Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiojo prokuroro pareigas Laimono Petreikio ir nukentėjusiųjų M. K. bei D. V. atstovo advokato Daliaus Poviliaus kasacinius skundus E. D. baudžiamojoje byloje dėl Kauno apygardos teismo 2014 m. gruodžio 2 d. nuosprendžio, kuriuo E. D. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 147 straipsnio 2 dalį išteisintas, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Nukentėjusiųjų D. V. ir M. K. atstovo advokato Daliaus Poviliaus civiliniai ieškiniai palikti nenagrinėti.

Skundžiama ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 4 d. nutartis, kuria Kauno apygardos prokuratūros prokurorės bei nukentėjusiųjų M. K. bei D. V. apeliaciniai skundai atmesti.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Olego Fedosiuko pranešimą, prokuroro ir nukentėjusiųjų atstovo, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, išteisintojo ir gynėjo, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

E. D. pagal BK 147 straipsnio 2 dalį išteisintas dėl kaltinimų, kad jis 2014 m., nuo kovo 3 d. iki balandžio 7 d., veikdamas bendrininkų grupe su Vokietijos Federacinėje Respublikoje gyvenančiu ir veikiančiu asmeniu, verbavo daugiau kaip du nukentėjusius asmenis ir vieną iš jų gabeno, pasinaudodamas jų pažeidžiamumu bei panaudodamas apgaulę, sumokėdamas pinigus, žinodamas ir siekdamas, kad nukentėję asmenys būtų išnaudojami nusikalstamoms veikoms daryti ir kitais išnaudojimo tikslais.

E. D. buvo kaltinamas tuo, kad nuo kovo 3 d. iki balandžio 7 d., susitarė su Vokietijos Federacinėje Respublikoje gyvenančiu asmeniu už atlygį iš Lietuvos Respublikos atgabenti asmenis vykdyti nusikalstamas veikas Vokietijos Federacinėje Respublikoje ir kitais išnaudojimo tikslais. Nuo 2014 m. kovo 26 d. iki balandžio 7 d., vykdydamas susitarimą ir suradęs Lietuvos Respublikoje M. K., D. V. bei M. Š., atliekantį teismo sankcionuotus savo tapatybės neatskleidžiančių ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmus, E. D., pasinaudodamas šių asmenų pažeidžiamumu bei panaudodamas apgaulę, verbavo juos vykti į Vokietiją, apgaule žadėdamas legaliai įdarbinti, tačiau sąmoningai neatskleisdamas tikrojo veiklos pobūdžio. Už sutikimą vykti į Vokietiją E. D. žadėjo sumokėti po 200 Eur kiekvienam, taip paskatindamas ir nulemdamas jų apsisprendimą vykti į Vokietiją, tačiau turėdamas tikslą juos parduoti nusikalstamoms veikoms – sukčiavimams daryti ir kitais išnaudojimo tikslais. M. K. ir D. V. dėl panaudotos apgaulės ir pažeidžiamumo, o M. Š., atliekant teismo sankcionuotus savo tapatybės neatskleidžiančių ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmus, sutikus vykti, 2014 m. kovo 29 d. iš Vokietijos Federacinėje Respublikoje veikiančio asmens nurodyto kaip T. G. per „Western Union“ grynųjų pinigų pervedimo sistemą gavęs 400 Eur piniginę perlaidą Nr. MTCN: 151-341-6903, Marijampolės autobusų stotyje už 518 Lt (150,02 Eur) M. K. ir D. V. vardu nupirko du autobuso bilietus 2014 m. balandžio 10 d. vykti į Diuseldorfą, po to M. K. ir D. V. sumokėjo po 50 Eur (172,64 Lt) ir pažadėjo jiems nemokamą apgyvendinimą, maitinimą Vokietijos Federacinėje Respublikoje, 400 Eur dydžio atlygį ir po savaitės saugų parvežimą į Lietuvą. Po to E. D. iš M. K. ir D. V. paėmė jų asmens tapatybės korteles, siekdamas užkirsti kelią galimam jų atsisakymui vykti į Vokietiją, taip juos kontroliavo, o M. K. atsisakius vykti, Marijampolės autobusų stotyje grąžino nupirktus bilietus. 2014 m. balandžio 5 d. E. D. susitarė su mikroautobuso vairuotoju R. A. dėl D. V. nugabenimo į Vokietijos Federacinę Respubliką 2014 m. balandžio 7 d. ir M. K. nugabenimo į Vokietiją 2014 m. balandžio 10 d., po to 2014 m. balandžio 7 d., apie 17 val., prie parduotuvės „Iki“ automobilių stovėjimo aikštelėje, Marijampolėje, Vytauto g. 48A, D. V. gražinęs asmens tapatybės kortelę bei davęs lapelį su užrašytu adresu Vokietijoje, nurodęs, kad jį pasitiks Vokietijoje, įsodino D. V. į R. A. vairuojamą mikroautobusą „Fiat Ducato“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vykstantį į Vokietiją, už kelionę sumokėjęs 90 Eur (310,75 Lt), taip gabeno D. V. į Vokietiją, kol 2014 m. balandžio 7 d., 17.55 val., Kalvarijos užkardoje, Kalvarijos sav., Salaperaugio k., kelyje Kaunas–Marijampolė–Suvalkai 96 km, mikroautobusą „Fiat Ducato“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) su į Vokietiją vykstančiu D. V. sustabdė ir išlaipino Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnai.

Kasaciniu skundu Kauno apygardos prokuratūros laikinai einantis Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiojo prokuroro pareigas L. Petreikis prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Prokuroras mano, kad nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teismas padarė esminius BPK pažeidimus, nes iš esmės atkartojo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvus, o į prokurorės ir nukentėjusiųjų atstovo apeliacinių skundų argumentus išsamiai ir motyvuotai neatsakė. Apeliacinės instancijos teismas neatsakė į argumentus dėl nukentėjusiųjų valios laisvės pažeidimo sąvokos aiškinimo. Prokuroras, kritikuodamas apeliacinės instancijos teismo argumentus, nurodo, kad tai, jog nukentėjusieji turėjo galimybę apie savo kelionę pasikalbėti su tam tikrais asmenimis, dėl to atsisakė vykti, neturi reikšmės kvalifikuojant E. D. veiksmus kaip prekybą žmonėmis. Asmuo gali būti verbuojamas slepiant arba neslepiant fakto, kad jis bus išnaudojamas ir nusikaltimo baigtumui nustatyti nebūtina, kad nukentėjusysis būtų užverbuotas, pakanka paties verbavimo proceso. Aplinkybė, kad verbavimo metu, pasinaudojant nukentėjusiųjų pažeidžiamumu ir panaudojant apgaulę, mokant pinigus, kaip skatinimą vykti, kiti asmenys nukentėjusiuosius atkalbinėjo nuo vykimo, negali būti vertinama kaip aplinkybė, paneigianti valios laisvės varžymo faktą, nes valinis sprendimas priklauso nukentėjusiesiems. Be to, M. K. atsisakymo vykti į Vokietiją momentu E. D. jau iš esmės buvo atlikęs visus prekybos žmonėmis veiksmus: pasinaudodamas nukentėjusiųjų pažeidžiamumu, panaudodamas apgaulę primygtinai įtikinėdamas juos vykti į Vokietiją, sumokėdamas pinigus ir nupirkdamas bilietus, paimdamas jų asmens dokumentus, jis atmetė galimybę šiems asmenims savo laisva valia priimti sprendimą vykti ar ne į Vokietiją. Teismas nevertino aplinkybės, kodėl iš viso nukentėjusiųjų asmens tapatybės dokumentai atsirado pas E. D. ir kodėl šie asmenys turėtų prašyti grąžinti jų pačių dokumentus. Prokuroras mano, kad asmens dokumentų paėmimas buvo susijęs su tikslu įgyti nukentėjusiųjų valios laisvę varžančią kontrolę, siekiant užtikrinti, kad jie išvyktų į Vokietiją. Tą patvirtino ir nukentėjusieji posėdyje, be to jie nurodė, kad buvo pasirašę ir pasižadėjimą, kad nepabėgs.

Pasak prokuroro, apeliacinės instancijos teismas jokiais duomenimis ir argumentais nepagrindė išvados, jog nenustatyta, kad E. D. naudojosi nukentėjusiųjų pažeidžiamumu. Konstatavus nors vieną iš asmens valią palenkiančių būdų, taip atimant galimybę laisva valia priimti sprendimą, ir įrodžius, kad E. D. tuo pasinaudojo, tai savaime suponuoja, kad nukentėjusiųjų laisva valia pasirinkti elgesio variantą buvo suvaržyta ir pažeista. Teismas neatsakė į šiuo klausimu pateiktus prokuroro apeliacinio skundo motyvus (BPK 332 straipsnio 3 dalies pažeidimas). Apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas apgaulės buvimą, apsiribojo tik iš esmės išimtinai E. D. ir nukentėjusiųjų parodymais apie jų pokalbio turinį dėl jų išvykimo į Vokietiją, tuo tarpu apgaulė E. D. veiksmuose pasireiškė tuo, kad su nukentėjusiaisiais jis bendravo tariamai dėl jų realaus įdarbinimo Vokietijoje, o pirmasis vykimas buvo skirtas tik dokumentams pasirašyti. Tai buvo sudėtinė tariamo įdarbinimo dalis, tačiau jokiu realiu įdarbinimu E. D. neketino užsiimti. Taigi apgaulė E. D. veiksmuose pasireiškė sąmoningu tam tikrų aplinkybių ir faktų nutylėjimu, nors tokių faktų teisingas pasakymas galėjo turėti esminės reikšmės nukentėjusiųjų apsisprendimui. Šių prokuroro skundo argumentų teismas nevertino, taip pažeisdamas BPK 332 straipsnio 3 dalį.

Apeliacinės instancijos teismas neatsakė ir į skundo argumentus dėl to, kad pinigų mokėjimas iš anksto neatlikus jokių veiksmų ar darbų yra ne kas kita kaip priemonė, lemianti pažeidžiamų, neturinčių jokių pajamų šaltinio, turinčių skolų asmenų apsisprendimą. Teismas nevertino, kad apeliaciniame skunde buvo pateikta rašytinių duomenų visuma, kuri rodo, kad E. D. su Vokietijoje gyvenančiu asmeniu tarėsi, kaip įtikinti asmenis vykti į Vokietiją ir ką jiems pasiūlyti, kaip gražiau ir geriau pristatyti situaciją. Apeliacinės instancijos teismas apsiribojo trumpomis frazėmis, kad apgaulės nebuvo, o pinigų sumokėjimas buvo avansas už būsimus veiksmus, taip pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalį.

Prokuroras nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad neįrodytas veikos padarymo tikslas – nukentėjusiųjų asmenų išnaudojimas nusikalstamoms veikoms daryti ir kitais išnaudojimo tikslais. Pirmosios instancijos teismas neaprašė ir nevertino tų duomenų (pvz., dalies pokalbio turinio), kurie kartu su kitais duomenimis leidžia daryti išvadą, kad nukentėjusiųjų išvežimo tikslas į Vokietiją – nusikalstamų veikų darymas bei kitoks išnaudojimas, motyvuotai šių duomenų neatmetė, taip pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį, o apeliacinės instancijos teismas į šiuos prokuroro skundo argumentus neatsakė. Apeliacinės instancijos teismas nieko nepasisakė dėl skunde nurodytų pokalbių citatų su Vokietijoje gyvenančiu asmeniu slėpimo, kad minėtas asmuo nurodo nieko nesakyti tėvui, nes gali būti problemų, kad geriau viską aptarti susitikus. Šios aplinkybės svarbios įrodinėjant išnaudojimo tikslą.

Kasaciniu skundu nukentėjusiųjų M. K. ir D. V. atstovas advokatas D. Povilius prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui.

Kasatorius mano, kad neabejotina, jog E. D. byloje panaudojo apgaulę prieš nukentėjusiuosius tiek sakydamas neteisybę dėl nukentėjusiųjų galimybės įsidarbinti, tiek nutylėdamas dėl tikrųjų vykimo į Vokietiją tikslų. Apgaulės naudojimas yra tiesiogiai susijęs su ta aplinkybe, kad asmuo, prieš kurį naudojama apgaulė, nesuvokia šios aplinkybės ir galvoja, jog jo valia ir priimti sprendimai yra niekieno neįtakojami ir neapriboti. Byloje nukentėjusieji nesuvokė, jog vyksta į Vokietiją tik todėl, kad E. D. juos apgaudinėja siūlydamas darbą ir skatindamas pinigais nors tikrieji jų vežimo tikslai yra visiškai kitokie. Tiek M. K., tiek D. V. yra nustatyta lengva protinė negalia, o D. V. ir 45 procentų darbingumo lygis. Pagal psichologo išvadas, šie asmenys yra sunkiai galintys tinkamai įvertinti kitų asmenų tikslus bei motyvus, labai pasitikintys kitais asmenimis, jais galima lengvai pasinaudoti, ir manipuliuoti.

Apeliacinės instancijos teismas rėmėsi pirmosios instancijos teisme nekokybiškai atliktos nukentėjusiųjų apklausos duomenimis. Po teisėjo klausimo, ar nebuvo pažeista nukentėjusiųjų valia, šie sutriko ir buvo pasimetę, nes nesuprato klausimo esmės, vėliau nurodė, kad to nebuvo. Pasak atstovo, pirmosios instancijos teismas kryptingai siekė gauti būtent tokį atsakymą, o tai rodo teismo šališkumą. Taip pats skunde nesutinkama su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad nenustatyta, jog E. D. būtų naudojęsis sunkia nukentėjusiųjų materialine ir socialine padėtimi, jų psichinės sveikatos būklės nulemtu pažeidžiamumu. E. D. puikiai žinojo, jog nukentėjusieji yra vargšai, neturintys darbo, žemo intelekto ar net turintys protinį atsilikimą asmenys, kuriems yra reikalingos piniginės lėšos. Pats E. D. nuo pradžių ieškojo neturinčių darbo asmenų, juos apibūdindavo kaip „bomžus“, nelaimingus žmones. E. D. naudojosi nukentėjusiųjų pažeidžiamumu, pradėjo ne tik jiems žadėti, kad jie nuvykę į Vokietiją gaus dideles pinigines sumas, bet ir mokėjo pinigus nukentėjusiesiems dar neišvykus, bandydamas įtikinti juos savo pažadų tikrumu.

Anot nukentėjusiųjų atstovo, byloje įrodyta, kokiu tikslu E. D. verbavo nukentėjusiuosius. Remiantis slaptu sekimu užfiksuotais duomenimis, nustatyta, kad užverbuotiems asmenims nuvykus į Vokietiją jų vardu bus atidarytos sąskaitos, ir naudojantis šiomis sąskaitomis, be šių asmenų dalyvavimo, bus vykdoma prekyba interneto svetainėse. Tačiau E. D. šių aplinkybių nukentėjusiesiems nenurodydavo, teigdamas, kad jie važiuos darbui į Vokietiją. Pokalbio metu nurodoma, kad užverbuoti asmenys bus vežami į Vokietiją tik dokumentams padaryti, o po to, kai asmenims bus atidarytos sąskaitos, su jomis galima daryti ką nori. Taigi nukentėjusieji buvo verbuojami vykti į Vokietiją siekiant priversti juos atsidaryti banko sąskaitas bei verslus, kuriuos be nukentėjusiųjų dalyvavimo būtų naudoję juos užverbavę ar kiti su jais susiję asmenys; priversti nukentėjusiuosius užsiregistruoti Vokietijos Federacinės Respublikos socialines pašalpas išduodančiose institucijose, melagingai nurodant, jog nukentėjusieji gyvena Vokietijoje, ir pasisavinti nukentėjusiesiems priklausančias socialines pašalpas patiems nukentėjusiems išmokant vieną kartą dalį pinigų. E. D. kaltei pagrįsti užtenka to fakto, kad jam buvo žinoma, kaip bus išnaudojami užverbuoti asmenys.

Byloje yra duomenų, kad jokio darbo verbuojamiems asmenims siūlyti nebuvo planuojama, tai patvirtina aplinkybė, kad nė viename iš E. D. pokalbių su T. nebuvo net užsimenama, jog užverbuotiems asmenims būtų siūlomas koks nors darbas, ar jis jiems būtų ieškomas. Pokalbiuose buvo aiškiai įvardijama, jog užverbuoti asmenys į Vokietiją atvyks trumpam laikotarpiui ir po to bus grąžinti į Lietuvą. Apie jokį vėlesnį sugrįžimą nebuvo užsimenama, viso verbavimo laiku E. D. net ir specialiai, intensyviai klausinėjamas nieko taip ir nenurodė ne tik apie žadamo darbo pobūdį, bet ir jo galimą pradžią, uždarbį ar nors kiek kitų konkretesnių aplinkybių. Nei E. D., nei kitų asmenų nedomino informacija, kokius darbus gali atlikti nukentėjusieji, kokia jų darbo patirtis ir kitos aplinkybės, reikalingos žinoti asmenį įdarbinant, kad nukentėjusieji turi protinę negalią, negali atlikti jokių kvalifikacijos reikalaujančių darbų, nemoka užsienio kalbų, neturi vairavimo teisių, dėl sveikatos apribotos galimybės dirbti sunkesnius darbus be to, pokalbiuose E. D. nukentėjusiuosius įvardija kaip valkatas („bomžus“), nelaimingus žmones. Taigi pasak atstovo, E. D. verbavo nukentėjusiuosius pasitelkdamas pažadą surasti darbą Vokietijoje, žadėdamas saugiai ir nemokamai nugabenti į Vokietiją, duodamas už vykimą į Vokietiją pinigų (50 Eur), žadėdamas už vykimą į Vokietiją pinigus, po nuvykimo į Vokietiją (400 Eur) žadėdamas Vokietijoje visiškai apmokėti gyvenimą ir maitinimąsi, saugiai ir nemokamai pargabenti iš Vokietijos. Taip pat jis liepė pasirašyti pasižadėjimą išvykti į Vokietiją, nepabėgti ir nepasislėpti, buvo paėmęs iš nukentėjusiųjų jų asmens dokumentus, kuriuos atidavė tik D. V. prieš pat išvykstant į Vokietiją, o M. K. tik nurodžius, jog vyksta į Kauną pas gydytojus atlikti operaciją. Tai leidžia teigti, kad Vokietijoje nukentėjusiųjų nelaukė joks darbas, E. D., verbuodamas nukentėjusiuosius, naudojo apgaulę sakydamas netiesą apie būsimą darbą ir apskritai apie nukentėjusiųjų vykimo į Vokietiją tikslus.

Skunde teigiama, kad byloje yra poreikis išaiškinti, ar nukentėjusiųjų banko sąskaitų naudojimasis galėtų būti vertinamas kaip sudėtinis BK 147 straipsnyje įvardytos nusikalstamos veikos sudėties požymis. Nukentėjusieji būtų apgaule verčiami sudaryti sandorius dėl banko sąskaitos atidarymo, kartu priversti atiduoti minėtos sąskaitos valdymo įrankius, taip būtų nušalinti nuo sąskaitos valdymo, būtų pasisavinamos visos socialinėms išmokoms priskirtinos lėšos, patenkančios į minėtas sąskaitas. Todėl toks išnaudojimo modelis nelaikytinas tik pasinaudojimu nukentėjusiųjų asmenų duomenimis, kaip nurodė apeliacinės instancijos teismas, bet turėtų būti vertinamas kaip išnaudojimas kitais tikslais vykdant prekybą žmonėmis.

Taip pat kasaciniame skunde prašoma atkreipti dėmesį į kitas bylos aplinkybes, kad Vokietijoje gyvenantis T. G., buvęs vienas iš gaujos lyderių. Ši gauja Lenkijoje apgaule verbuodavo ir gabendavo žmones į Vokietiją, kurioje minėti asmenys buvo oficialiai registruojami ir gavus minėtiems asmenims įsidarbinimo Vokietijoje dokumentus jų vardu buvo sudarinėjamos mobiliųjų telefonų, automobilių nuomos ir kitos panašios sutartys. T. G. už nusikaltimus buvo nuteistas laisvės atėmimo bausme, kurią šiuo metu atlieka. Be to, byloje nustatyta, kad būtent šis asmuo E. D. perdavė 400 Eur, kuriuos E. D. panaudojo sumokant nukentėjusiesiems po 50 Eur už tai, kad jie nuvyks į Vokietiją, ir nuperkant kelionės bilietus.

Prokuroro ir nukentėjusiųjų atstovo kasaciniai skundai atmestini.

Dėl išteisinimo pagal BK 147 straipsnio 2 dalį pagrįstumo

Iš teismų priimtų sprendimų matyti, kad E. D. išteisinimą pagal BK 147 straipsnio 2 dalį lėmė išvadą dėl šios nusikalstamos veikos būtinų požymių neįrodytumo. Teismai iš esmės konstatavo, kad kaltinimas prekyba žmonėmis iš esmės pagrįstas prielaidomis, o ne įrodymais, ir kad byloje esantys duomenys nepagrindžia kaltinimo išvadų, kad E. D. verbavo nukentėjusiuosius vykti į Vokietiją ir vieną jų gabeno į šią šalį išnaudojimo tikslais, kad naudojosi jų pažeidžiamumu ar priklausomumu ar kitaip varžytų jų pasirinkimo laisvę. Darydami tokią išvadą teismai atsižvelgė į tai, kad, priešingai nei pabrėžiama kaltinime, nei kaltinamojo, nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymai, nei kiti rašytiniai byloje surinkti duomenys nepatvirtina, jog nukentėjusieji buvo verbuojami vykti į Vokietiją, kur būtų priversti daryti nusikalstamas veikas, ar turėjo būti kitaip išnaudojami. Su teismų vertinimu sutiktina.

Pažymėtina, kad savo esme prekyba žmonėmis – tai įvairūs sandoriai, kurių objektas yra žmogus (pardavimas, pirkimas, verbavimas, gabenimas ir kt.) ir kurie sudaromi siekiant išnaudoti tą žmogų. Būtinas šio nusikaltimo požymis yra ir jo priešingumas žmogaus laisvei, siejamas su tam tikru piktavališku poveikiu nukentėjusiajam (prievarta, apgaulė, pasinaudojimas pažeidžiamumu ir kt.), kuris leidžia palenkti šio asmens valią, kontroliuoti ir įtraukti jį į išnaudojimą.

Iš tiesų, iš bylos medžiagos galima daryti išvadą, kad darbo ieškančių ir dėl sunkios materialinės padėties bei psichinės sveikatos būklės pažeidžiamų nukentėjusiųjų verbavimas už atlygį vykti į Vokietiją nebuvo panašus į įprastą įdarbinimą ir galėjo kelti įtarimų dėl ketinimų išnaudoti šiuos asmenis. Kita vertus, byloje nėra konkrečių duomenų, kad nukentėjusieji asmenys buvo verbuojami nusikalstamoms veikoms daryti Vokietijoje. Pritartina teismų išvadai, kad šie kaltinimo teiginiai pagrįsti prielaidomis, bet ne įrodymais. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad prekybai žmonėmis skirtoje Europos parlamento ir tarybos 2011 m. balandžio 5 d. direktyvoje 2011/36/ES nurodyta, kad sąvoka „išnaudojimas įtraukiant į nusikalstamą veiką“ turėtų būti suprantama kaip asmens išnaudojimas, inter alia, verčiant užsiimti kišenvagystėmis, vagiliavimu parduotuvėse, prekyba narkotikais ir kita panašia veika, už kurią taikomos sankcijos ir kuri susijusi su finansiniu pasipelnymu. Byloje nėra jokių duomenų, kad E. D. ar kiti asmenys verstų ar ketintų versti nukentėjusiuosius daryti nusikaltimus Vokietijoje. Tiek iš bylos medžiagos, tiek iš kasacinių skundų turinio galima daryti išvadą, kad Vokietijoje esantis asmuo ar asmenys, tikėtina, ketino pasinaudoti nukentėjusiųjų dokumentais, jų vardu sudarinėti fiktyvius sandorius, registruoti verslus, vykdyti prekybą internetu. Tačiau byloje nėra duomenų, kad šioje veikloje turėjo dalyvauti patys nukentėjusieji, to netvirtina ir kasatoriai. Atvirkščiai, iš bylos duomenų galima spręsti, kad pasirašę būtinus dokumentus ir gavę atlygį, jie, tikėtina, turėjo grįžti į Lietuvą. Vien tai, kad suklaidintas asmuo sudaro sąlygas kitiems asmenims vykdyti neteisėtą veiklą pasinaudojant jo asmeniniais duomenimis, nelaikytina to asmens išnaudojimu nusikalstamai veikai daryti kaip prekybos žmonėmis požymiu.

Kasaciniuose skunduose taip pat bandoma pagrįsti išvadą, kad E. D. veiksmai atitinka požymį „kitais išnaudojimo tikslais“, tačiau šie teiginiai nepakankamai motyvuoti ir taip pat pagrįsti prielaidomis. Pažymėtina ir tai, kad prekyba žmonėmis tiek tarptautinėje, tiek Europos Sąjungos teisėje traktuojama kaip vergijos forma ir pripažįstama vienu pagrindinių žmogaus teisių pažeidimu. Visuotinai žinomos žmogaus išnaudojimo formos, su kuriomis siejama prekyba žmonėmis, yra vergija, prostitucija ir kitos seksualinio išnaudojimo sritys, pornografijos gaminimas, priverstinis darbas ir paslaugos, elgetavimas, pavergimas už skolas, baudžiavinė padėtis, nelegalus įvaikinimas, įtraukimas į nusikalstamą veiklą, santuokinė vergija, nelegalus žmogaus organų transplantavimas. BK 147 straipsnyje pateikta prekybos žmonėmis definicija palieka galimybę pripažinti išnaudojimu ir kitas mažiau žinomas arba anksčiau nepasitaikiusias formas, kita vertus, tokia išvada turi būti suderinta su šio sunkaus nusikaltimo bendra teisine samprata. Taigi kitokiu išnaudojimu galima pripažinti tik tokias naudojimosi kitu žmogumi formas, kurios pasižymi pakankamu pavojingumu, šiurkščiai pažeidžia žmogaus teises bei orumą ir nedera su civilizuotos visuomenės taisyklėmis. Plečiamasis aiškinimas įtraukiant į prekybos žmonėmis sudėtį vis naujas išnaudojimo sritis be tinkamo pagrindimo neatitinka nei šio sunkaus nusikaltimo teisinės prasmės, nei baudžiamosios teisės paskirties.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nė vienas nukentėjusysis į Vokietiją nebuvo atvykęs, su ten juos laukiančiais asmenimis susitikęs nebuvo, ką ten tektų realiai daryti, konkrečiai nežino. Kasacinių skundų teiginiai, kad nukentėjusieji būtų apgaule verčiami sudaryti sandorius dėl banko sąskaitos atidarymo, atiduoti sąskaitos valdymo įrankius ir kad būtų pasisavinamos socialinės išmokos, patenkančios į šias sąskaitas, yra tik prielaida. Pažymėtina, kad prekybos žmonėmis požymių negalima įrodinėti spėjimais apie tai, kas būtų nutikę užverbuotam asmeniui užsienio valstybėje (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-332/2006). Nežinant konkrečiai, kaip būtų elgiamasi su nukentėjusiaisiais Vokietijoje, kokiomis sąlygomis jie būtų ten laikomi ir kokios poveikio priemonės būtų jiems taikomos, kad šie pasirašytų reikiamus dokumentus ir suteiktų kitiems asmenims galimybę naudotis jų asmeniniais duomenimis, kokie žalingi padariniai dėl to jiems galėtų kilti, negalima ir išvada, jog veika padaryta išnaudojimo tikslais, lygiaverčiais prekybos žmonėmis sampratai. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad iš bylos duomenų negalima daryti išvados, kad E. D. kryptingai ieškojo būtent pažeidžiamų asmenų ir būtent tik tokius asmenis siekė užverbuoti tariamam įdarbinimui Vokietijoje. E. D. surado M. K. pagal skelbimą, kuriame nebuvo duomenų apie sunkią materialinę padėtį ir sveikatos problemas, o su D. V. susipažino per M. K.. Iš M. Š., atlikusio teismo sankcionuotus savo tapatybės neatskleidžiančių ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmus, parodymų taip pat matyti, kad jis buvo verbuojamas vykti į Vokietiją kaip asmuo, ieškantis darbo, bet ne kaip sveikatos problemų turintis pažeidžiamas asmuo. Teismai pagrįstai atsižvelgė ir į tai, kad E. D. savo asmenybės nuo nukentėjusiųjų neslėpė, rodė savo asmens dokumentą, parašė ir pasirašė pasižadėjimą, kuriuo įsipareigojo, kad nukentėjusieji sugrįš į Lietuvą, bendravo su vieno nukentėjusiojo motina, taigi iš jo elgesio galima spręsti, kad jis buvo tikras, jog nieko blogo nukentėjusiesiems nenutiks.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, konstatuotina, nagrinėjamojoje byloje nustatyti verbavimo ir gabenimo į užsienį tariamam įdarbinimui požymiai, tačiau negauta konkrečių duomenų, kuriais būtų įmanoma pagrįsti kitą prekybos žmonėmis būtiną elementą – fakto, kad veika padaryta išnaudojimo tikslais. Kasacinių skundų argumentai nepagrindžia priešingos išvados ir nepaneigia teismų vertinimo, pagal kurį byloje nenustatyti visi būtini prekybos žmonėmis sudėties požymiai, o kaltinimo dalis dėl to, kad E. D. veikė išnaudojimo tikslais, pagrįsta prielaidomis.

Kasacinių skundų argumentai, kad teismai, vertindami įrodymus ir motyvuodami savo sprendimus, nesilaikė BPK reikalavimų (BPK 20 straipsnio 5 dalis), o apeliacinės instancijos teismas neatsakė į apeliacinių skundo argumentus (BPK 332 straipsnio 3 dalis), neatitinka bylos duomenų ir iš esmės pagrįsti nesutikimu su teismų vertinimu.

Konstatuotina, kad pagrindo tenkinti kasacinį skundą, naikinti ar keisti teismų sprendimus (BPK 369 straipsnis) nenustatyta.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Kauno apygardos prokuratūros laikinai einančio Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiojo prokuroro pareigas Laimono Petreikio ir nukentėjusiųjų M. K. bei D. V. atstovo advokato Daliaus Poviliaus kasacinius skundus atmesti.

Teisėjai Aurelijus Gutauskas

Vytautas Masiokas

Olegas Fedosiukas