Baudžiamoji byla Nr. 2K-578-222/2015
Teisminio proceso Nr. 1-55-1-00146-2014-0 Procesinio sprendimo kategorijos: (S)
1.2.30.5;
1.1.5.4
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2015 m. gruodžio 15 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Olego Fedosiuko, Vladislovo Ranonio ir pranešėjos Dalios Bajerčiūtės,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. N. kasacinį skundą dėl Varėnos rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 24 d. nuosprendžio ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 25 d. nutarties.
Varėnos rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 24 d. nuosprendžiu V. N. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 310 straipsnį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija) 376,50 Eur (10 MGL) dydžio bauda, ją sumokant per aštuonis mėnesius.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 25 d. nutartimi nuteistojo V. N. apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
V. N. nuteistas už tai, kad, pažeisdamas Lietuvos Respublikos gyvūnų globos laikymo ir naudojimo įstatymo 4 straipsnio 1, 2 dalies nuostatas, žiauriai elgėsi su gyvūnu, dėl to šis žuvo, t. y. 2014 m. balandžio 14 d., apie 18.00 val., (duomenys neskelbtini), gatvėje, nenustatytu ginklu šovė į A. G. rusų kurtų veislės šunį, kuris dėl vidinio nukraujavimo tą pačią dieną apie 20.00 val. nugaišo.
Kasaciniu skundu nuteistasis V. N. prašo Varėnos rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 24 d. nuosprendį ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 25 d. nutartį pakeisti, dėl jo priimti išteisinamąjį nuosprendį.
Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas, kurio nuosprendį jis apskundė apeliacine tvarka, apkaltinamajame nuosprendyje nepateikė įtikinamų argumentų, nes nurodė, jog tikėtina, kad šunys galėjo išsilakstyti, be to, pripažino, kad byloje nėra nenuginčijamų duomenų, kokiu ginklu (kuris ir liko nenustatytas) buvo iššauta į šunį, ir vadovavosi liudytojų, neturinčių supratimo apie ginklų klasifikaciją, parodymais. Nuteistojo manymu, įrodinėjant jo kaltę turėjo būti išsiaiškintos svarbios aplinkybės – koks ginklas, šaudmuo buvo panaudoti, taip pat, ar šaudmuo galėjo tik įstrigti po šuns oda.
Kasatorius, nesutikdamas su teismų padarytomis išvadomis, mano, kad buvo padaryta esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimų, pirmiausia – aiškios ikiteisminio tyrimo klaidos, nes, gavęs nukentėjusiojo A. G. pareiškimą dėl jo šuns nušovimo 2014 m. balandžio 14 d., Varėnos rajono policijos komisaras tą pačią dieną pradėjo ikiteisminį tyrimą, tačiau iš karto nepriėmė nutarimo dėl šuns skrodimo, kol nebuvo išimti šuns organai, siekiant nustatyti gaišimo priežastį. Pasak nuteistojo, galėjo būti ir kita nukraujavimo į vidinius organus priežastis, pavyzdžiui, dūris kokiu nors daiktu (bet ši aplinkybė nesiaiškinta), be to, jeigu gyvūnui būtų suteikta tinkama veterinarų pagalba, gal jis būtų išgyvenęs. Šiuo atveju šuns gaišena buvo pagrindinis įrodymas nustatant, ar kasatorius galėjo nušauti jį pneumatiniu ginklu, kai tokio ginklo kulka yra maža ir ja padaryta žaizda galėjo būti 5–6 mm (t. y. labai maža), o nušauto šuns žaizda tebuvo 1–2 cm, todėl jo ginklu sužalojimas negalėjo būti padarytas. Į klausimą, ar galėjo likti tokio dydžio žaizda, galėjo atsakyti specialistas. Be to, kasatoriaus manymu, po jo šūvio šaudmuo būtų likęs po oda arba raumenyse, o kulka nebuvo rasta. Pagal veterinarijos gydytojo F. L. paaiškinimus, sužalojimas galėjo būti padarytas duriant strypu arba šaunant iš šautuvo ir šie paaiškinimai nepaneigti. Šunį, atvežtą A. G., veterinarijos gydytojas apžiūrėjo 2014 m. balandžio 15 d., o Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Varėnos valstybinei maisto ir veterinarijos tarnybai šuns gaišena buvo pateikta be dalies organų (kepenų, skrandžio, žarnyno ir kt.). Dėl to kasatorius abejoja dėl šuns nugaišimo priežasties nustatymo objektyvumu.
Kasatorius tvirtina, kad nešauti negalėjęs, nes turėjo apsiginti nuo įsisiautėjusio šuns. Liudytojos D. J. parodymai apie šuns gerumą turėjo būti vertinami kritiškai, nes apibūdinti šios veislės šuns charakterį galėjo tik kinologai. Kasatorius pažymi, kad apeliaciniame skunde kėlęs klausimą dėl paties A. G. padaryto Gyvūnų globos įstatymo 6 straipsnio ir Naminių gyvūnų laikymo Varėnos rajone taisyklių pažeidimo: jo šunys buvo laikomi nepririšti, neužtikrintas žmonių saugumas, be to, šunys kontaktavo su laukiniais žvėrimis, todėl galėjo būti apsikrėtę ir pasiutlige, o į bylą nebuvo pateikta įrodymų, kad šuo paskiepytas nuo pasiutligės ir kitų ligų. Kauno apygardos teismui buvo pateiktas Valkininkų seniūnijos gyventojų pasirašytas pareiškimas dėl valkataujančių šunų grėsmės žmonėms, dėl kaimyno Andriulionio šunelio sudraskymo.
Kasatorius teigia, kad agresyvus kurtų veislės mišrūnas be antsnukio atbėgo į privačią valdą ir užpuolė jo šunelį, todėl atitinkamai veikė, įvertinęs šios veislės šuns svorį ir tai, kad palaidi apie 40–50 kg svorio šunys būna pikti (nes šeriami nereguliariai, nedresiruoti specialioje mokykloje). Pasak kasatoriaus, pirmosios instancijos teismas, manydamas, kad šunį buvo galima išgąsdinti iššovus į orą, be pagrindo nesirėmė žiniomis ir praktika apie gyvūnų reakciją į šaunamuosius ir kitus garsus, neįvertino, jog šuo yra plėšrus gyvūnas ir iššovus į orą jis galėjo tik dar labiau susierzinti ir užpulti kasatorių – užšokti ant jo ir perkąsti gerklę ar kitaip sukandžioti. Pasak kasatoriaus, nagrinėjamu atveju buvo visos būtinojo reikalingumo sąlygos (BK 31 straipsnis): realus pavojus, kad bus sudraskytas kasatoriaus šunelis ir padaryta žala jam pačiam, nes palaidas šuo buvo nevaldomas. Anot kasatoriaus, tai patvirtina visi įvykį matę liudytojai, nurodę, kad šunys buvo susikibę. Jis panaudojo pneumatinį ginklą, iš kurio iššovė mažo kalibro šaudmeniu, nes tik taip galėjo pašalinti pavojaus šaltinį – šunį. Esant nurodytoms aplinkybėms, kasatorius teigia turėjęs būti išteisintas.
Atsiliepimu Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Arūnas Meška prašo nuteistojo kasacinį skundą atmesti.
Prokuroras nurodo, kad abiejų instancijų teismai išsamiai ir nešališkai ištyrė ir tinkamai įvertino įrodymus, padarė bylos aplinkybes atitinkančias išvadas, teisingai kvalifikavo padarytą veiką ir priėmė teisingus, motyvuotus ir pagrįstus sprendimus. V. N. pažeidė Lietuvos Respublikos gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo 20 straipsnio 2 dalies reikalavimus, nes jo auginamas šuo įvykio metu buvo be antsnukio ir turėjo galimybę nevaržomai judėti bei išbėgti iš privačios teritorijos. Toks V. N. elgesys laikytinas nerūpestingu, nes, kaip šeimininkas, privalėjo imtis visų priemonių, kad būtų apsaugotas ne tik jo augintinis, bet ir aplinkiniai. Kasatoriaus teiginiai, kad jo šuo buvo užpultas nukentėjusiojo kurtų veislės šuns ir kad šunys susipjovė jo (kasatoriaus) privačioje teritorijoje, neatitinka tikrovės, juos paneigia liudytojų A. P., A. Č., D. J., A. B. parodymai. Jų pagrindu galima teigti, kad būtent V. N. šuns nepriežiūra buvo priežastis, dėl kurios buvo užpultas A. G. šuo ir šunys pradėjo pjautis. Teismai teisingai pažymėjo, kad nors A. G. ir vedėsi šunį viešoje vietoje be pavadėlio ir antsnukio, t. y. taip pat pažeidė Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo nuostatas, tačiau šis pažeidimas nebuvo priežastis šunų pjautynėms ar kasatoriaus nusikalstamam poelgiui kilti.
Prokuroro įsitikinimu, kasatoriaus argumentai dėl tiesioginio ryšio tarp jo veiksmų (šūvio) ir kilusių padarinių (šuns nugaišimo) nebuvimo paneigti bylos įrodymais. Tiek pats nuteistasis V. N., tiek įvykio liudytojai patvirtino, kad buvo šūvis ir kad šovė būtent jis. Kasatoriaus teiginiai, kad savo turimu ginklu (kurį pateikė pareigūnams ne iš karto, o tik išvykęs iš įvykio vietos ir vėliau sugrįžęs į ją) negalėjo padaryti mirtinų sužalojimų gyvūnui, motyvuotai atmesti. Liudytojas A. B. nurodė, kad iki šūvio nukentėjusiojo šuo buvo linksmas, nesimatė jokių negalavimo požymių, tačiau po V. N. šūvio šuo sucypė, nubėgo į voljerą ir atsigulė, kraujavo, o netrukus nugaišo. Pasak prokuroro, priežastinį ryšį įrodo ir veterinarijos klinikos pažyma, kurioje nurodyta, kad buvo rasti pažeidimai žarnų pasaite ir kairiojo inksto sužalojimas, šie sužalojimai ir sukėlė vidinį nukraujavimą, dėl to šuo nugaišo. Byloje nėra duomenų, kad šuo iki šūvio būtų sirgęs ar būtų kitų priežasčių staigiai nugaišti, tokių aplinkybių nenurodo ir kasatorius.
Prokuroro manymu, nuteistasis klaidingai nurodo, kad priežastinį ryšį galima nustatyti tik remiantis specialisto išvada. Specialisto išvada nėra vienintelis įrodymas pirmiau nurodytai išvadai pagrįsti, ji neturi išskirtinės galios kitų įrodymų kontekste. Šiuo atveju gyvūno žūties priežastis ir ginklo panaudojimas šuniui sužaloti teismų teisingai įvertinti įrodymų visuma (tiek liudytojų parodymais, tiek rašytine medžiaga). Tai, kad nebuvo identifikuotas ginklas, iš kurio buvo mirtinai sužalotas šuo, neturi lemiamos įtakos priežastinio ryšio nustatymui, nes teismai jį konstatavo remdamiesi kitais byloje esančiais įrodymais, kurių pakako teisėtam sprendimui priimti.
Prokuroras atkreipia dėmesį į tai, kad kasatorius, prieštaraudamas kasacinio skundo pirmajai daliai, nurodo ir tai, kad jis veikė esant būtinojo reikalingumo sąlygomis, taip tarsi pripažindamas ir šūvį, ir priežastinį ryšį tarp šūvio ir kilusių padarinių, tačiau ir ši nuteistojo versija paneigta bylos įrodymais. V. N. elgesys reaguojant į šunų pjautynes netoleruotinas ir užtraukia baudžiamąją atsakomybę. Įvykio metu panaudodamas šaunamąjį ginklą V. N. sukėlė aplinkiniams ne tik neigiamas emocijas, bet ir tiesioginę grėsmę. BK 310 straipsnyje numatyta nusikalstama veika „Žiaurus elgesys su gyvūnais“ pasireiškia visuomenėje netoleruotinais veiksmais, kuriais demonstruojamas nepateisinamas negailestingumas ir savivalė gyvūnų atžvilgiu. Tokia veika gali būti tęstiniai veiksmai, tiek vienkartinis poelgis, pavyzdžiui, veiksmas, kuriuo gyvūnui tiesiogiai atimama gyvybė. Prokuroras pažymi, kad nuteistasis žinojo, jog šuo, kaip jis teigė, užpuolęs jo šunį, priklauso kaimynui, matė, kad šis yra netoliese. Nukentėjusysis parodė, kad jis, norėdamas išskirti besipjaunančius šunis, ėjo jų link ir, pastebėjęs V. N. su ginklu, prašė nešauti, tačiau V. N., to nepaisydamas, šovė šunų pusėn. Kasatorius suvokė, kad jo veiksmus mato ne tik aplinkiniai, bet ir nukentėjusysis, o tai, kad jis nereagavo į pastarojo prašymus nešauti į gyvūną, įrodo, kad siekė atsiradusių padarinių, t. y. veikė tiesiogine tyčia. Tokie kasatoriaus veiksmai teismų pagrįstai pripažinti kaip žiaurus elgesys su gyvūnais.
Prokuroras pabrėžia, kad pagal BK 31 straipsnį būtinasis reikalingumas yra teisėtas tik tuo atveju, kai kilęs pavojus negalėjo būti pašalintas kitomis priemonėmis. Šioje situacijoje šūvis į šunį turėjo būti vienintelis būdas išvengti gresiančių padarinių, tačiau nagrinėjamu atveju nei pačiam kasatoriui reikėjo gintis nuo šuns užpuolimo, nei ginti savo šunį tokiu būdu. Tai, kad kaimyno palaidas šuo bėgo pro šalį ir kad paties V. N. kieme buvęs šuo išbėgo iš kiemo teritorijos ir šunys susikibo, nesudarė pagrindo nuteistajam elgtis žiauriai – griebtis ginklo ir šauti į gyvūną.
Nuteistojo V. N. kasacinis skundas atmestinas.
Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamus teismų sprendimus teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai nepagrįsti.
Dėl V. N. nuteisimo pagal BK 310 straipsnį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija)
Kasatorius teigia, kad įrodinėjant jo kaltę nušovus A. G. šunį buvo padaryta esminių BPK pažeidimų, nes neišsiaiškintos ir nenustatytos aplinkybės, iš kokio ginklo iššauta, nerastas šovinys, tinkamai neištirta, dėl ko įvyko kraujavimas į šuns vidaus organus, nuo kurio šis nugaišo, o tai kelia abejonių, ar objektyviai nustatyta šuns žuvimo priežastis. Nors kasatorius nenurodo konkrečios BPK normos, tačiau iš skundo turinio matyti, kad jo argumentai susiję su BPK 20 straipsnio taikymu. Apeliacine tvarka skųsdamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį nuteistasis nurodė tuos pačius argumentus. Apeliacinės instancijos teismas juos išsamiai išnagrinėjo, priimtoje nutartyje motyvuotai pasisakė dėl įrodymų patikimumo ir pakankamumo V. N. kaltei pagrįsti. Teismas taip pat paaiškino, kodėl nagrinėjamu atveju tai, kad nenustatytas konkretus ginklas ar nesurastas šovinys, nekelia abejonių, jog būtent V. N. šovė į šunį. Iš bylos medžiagos ir teismų sprendimų turinio matyti, kad ne tik nukentėjusysis, įvykio liudytojai, bet ir pats nuteistasis patvirtino turėjęs ginklą ir iš jo šovęs į šunį (beje, šį faktą V. N. nurodo ir kasaciniame skunde), tačiau po to jis pats išvažiavo iš įvykio vietos, taip pasunkindamas galimybę išsiaiškinti, kurį iš turimų ginklų panaudojo. Be to, apeliacinės instancijos teismas tikrindamas bylą dar kartą įvertino bylos įrodymus, iš jų – liudytojų, mačiusių, kaip buvo šauta į šunį ir kaip po to jis nugaišo, parodymus, jais remiantis nustatytos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės: po to, kai V. N. iššovė į šunį, šis suinkštė, suluošintas atsigulė voljere ir maždaug po 1–2 valandų nugaišo. Remiantis liudytojo veterinarijos gydytojo F. L., atlikusio šuns skrodimą, parodymais ir VšĮ Buivydiškių veterinarijos klinikos, atlikusios šuns gaišenos tyrimą, pažyma, nustatyta šuns žūties priežastis – vidinis nukraujavimas, aptikti pažeidimai žarnų pasaite ir inksto sužalojimas, skylė kairiame šone, pilvo kirkšnies srityje, susijungusi su krūtinės ląsta. Pažymėtina, kad šie bylos duomenys kartu su kitais bylos duomenimis, teismų pripažinti įrodymais (BPK 20 straipsnio 2 dalis), leido nustatyti visus faktus, kurie svarbūs sprendžiant, ar dėl V. N. veiksmų šaunant iš ginklo šuo buvo sužalotas ir nugaišo. Apeliacinės instancijos teismas, darydamas išvadas dėl priežastinio ryšio buvimo tarp nuteistojo veiksmų ir kilusių padarinių – mirtino šuns sužalojimo, argumentuotai atmetė teiginius, kuriuos šiuo klausimu V. N. dar kartą nurodo kasaciniame skunde. Taigi teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai dėl esminių BPK pažeidimų yra deklaratyvūs ir nepagrįsti, nes, nustatydami bylai reikšmingas faktines aplinkybes, įrodinėjimą reglamentuojančių BPK 20 straipsnio pažeidimų teismai nepadarė.
Kita dalis kasacinio skundo argumentų susijusi su tuo, kad, pasak nuteistojo, šaudamas į A. G. šunį, jis veikė būtinojo reikalingumo sąlygomis (BK 31 straipsnis), nes šis šuo agresyviai puolė jo kur kas mažesnį šunį, be to, galėjo užpulti ir jį patį, buvo nepririštas ir be antsnukio, kaip to reikalauja taisyklės. Esant realiam pavojui, kasatorius teigia neturėjęs kitos išeities, todėl turėjo būti išteisintas.
BK 310 straipsnyje (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija) numatyta atsakomybė tam, kas žiauriai elgėsi su gyvūnu, jeigu dėl to gyvūnas žuvo arba buvo suluošintas, arba kankino gyvūną. V. N. nuteistas už žiaurų elgesį su gyvūnu, kai šis dėl to žuvo. Teismai pripažino, kad šūvis į šunį, sukėlęs jo žūtį (šuo nukraujavo, išgyvenęs maždaug 1–2 valandas), susidariusioje situacijoje nebuvo reikalingas, o tokiu elgesiu nuteistasis pademonstravo negailestingumą ir kartu žiaurų elgesį su gyvūnu. Šios teismų išvados dėl kasatoriaus elgesio vertinimo atitinka BK 310 straipsnyje (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija) numatytos nusikalstamos veikos esmę. Tai, kad netoleruotinus, baudžiamojo įstatymo uždraustus tyčinius veiksmus nuteistasis padarė nesant būtinojo reikalingumo, rodo byloje nustatytos ir teismų sprendimuose nurodytos įvykio aplinkybės: tiek A. G., tiek V. N. šunys, būdami palaidi, išbėgę iš savo teritorijų (kaimynystėje esančių sodybų), susikibo, ėmė pjautis; A. G. buvo netoliese, bandė šunis išskirti, tačiau V. N. griebėsi ginklo ir, nepaisydamas, kad A. G. paprašė nešauti, nusitaikęs į šio šunį, šovė. Baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė – būtinasis reikalingumas, pagal BK 31 straipsnio 1 dalies nuostatas yra, kai asmuo veiką padaro siekdamas pašalinti jam pačiam, kitiems asmenims ar jų teisėms, visuomenės ar valstybės interesams gresiantį pavojų, jeigu šis pavojus negalėjo būti pašalintas kitomis priemonėmis ir padaryta žala yra mažesnė už tą, kurios siekta išvengti. Nagrinėjamu atveju, priešingai negu teigia kasatorius, nenustatyta, kad jam grėsė koks nors pavojus (A. G. šuo V. N. nepuolė), o susidariusioje situacijoje – kai šunys aplojo vienas kitą, bandė kandžiotis – siekiant, kad nebūtų sužalotas mažesnis kasatoriaus šuo, galima buvo imtis kitų adekvačių priemonių, tačiau reikalingumo nušauti šunį nebuvo. Taigi kasatoriaus elgesys su gyvūnu – neteisėtas, nes grėsmė jo (V. N.) sveikatai nekilo, o apginti savo šunį, susikibusį su A. G. šunimi, ir juos išskirti buvo galima ir kitais būdais, tačiau to daryti kasatorius ne tik pats nebandė, bet ir neleido to daryti A. G., o tiesiog nieko nelaukdamas nušovė gyvūną. Vien tai, kad šuns šeimininkas A. G. (beje, kaip ir pats V. N.) nesilaikė teisės aktais nustatytų gyvūnų laikymo taisyklių, savaime nepašalina baudžiamosios atsakomybės už žiaurų elgesį su gyvūnu.
Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pagal teismų sprendimuose nurodytas faktines aplinkybes nėra pagrindo teigti apie būtinojo reikalingumo sąlygų, numatytų BK 31 straipsnio 1 dalyje, buvimą; baudžiamasis įstatymas V. N. veikai pritaikytas tinkamai.
Nenustačius BPK 369 straipsnyje nurodytų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio arba apeliacinės instancijos teismo nutarties keitimo ar naikinimo pagrindų, kasacinis skundas atmestinas, o teismų sprendimai, neperžengiant kasacinio skundo ribų, pripažintini teisėtais.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Atmesti nuteistojo V. N. kasacinį skundą.
Teisėjai Olegas Fedosiukas
Vladislovas Ranonis
Dalia Bajerčiūtė
