Baudžiamoji byla Nr. 2K-563-699/2015
Teisminio proceso Nr. 1-60-1-00318-2013-6
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.9.9
2.4.2.1
2.4.7 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2015 m. gruodžio 15 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Gintaro Godos, Armano Abramavičiaus ir pranešėjos Aldonos Rakauskienės,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. M. kasacinį skundą dėl Palangos miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 13 d. nuosprendžio, kuriuo E. M. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 164 straipsnį laisvės apribojimu aštuoniems mėnesiams, įpareigojant jį per visą nurodytą laikotarpį būti namuose nuo 23.00 iki 6.00 val., jei tai nesusiję su darbu ar gydymusi, ir neatlygintinai per 6 mėnesius išdirbti 40 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi invalidais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.
Taip pat skundžiama Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 14 d. nutartis, kuria nuteistojo E. M. apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
E. M. nuteistas už tai, kad vengė pareigos pagal teismo sprendimą išlaikyti vaiką, t. y. pagal Palangos miesto apylinkės teismo 2007 m. rugsėjo 3 d. sprendimą privalėdamas mokėti lėšas sūnaus M. N. (buvusi pavardė L.), gimusio (duomenys neskelbtini), išlaikymui A. N. po 500 Lt kas mėnesį nuo 2007 m. rugsėjo 1 d. iki sūnaus pilnametystės, nuo 2010 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. lapkričio 30 d. (išskyrus 2012 m. spalio mėn.) dirbdamas ir gaudamas darbo užmokestį, nemokėdamas jokių lėšų, vengė pareigos pagal minėtą teismo sprendimą mokėti lėšas savo sūnui M. N. išlaikyti.
Kasaciniu skundu nuteistasis E. M. prašo panaikinti Palangos miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 13 d. nuosprendį bei Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 14 d. nutartį ir bylą jam nutraukti, nesant jo veiksmuose nusikaltimo sudėties.
Kasatorius nurodo, kad abiejų instancijų teismai, neteisingai interpretuodami būtinuosius BK 164 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėties požymius – tyčinį vengimą išlaikyti vaiką, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, todėl jis išteisintinas, neįrodžius, kad buvo padaryta nusikalstama veika. Apeliacinės instancijos teismas, netinkamai įvertinęs įrodymus, kuriais grindžiamas kaltinimas, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, įpareigojančias vertinti įrodymus remiantis išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovavosi prielaidomis, abejones vertino jo nenaudai, be to, nepasisakė dėl visų apeliacinio skundo argumentų, jų išsamiai neišnagrinėjo, nutartyje tik formaliai nurodė, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė visus bylos įrodymus ir juos įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio nuostatų.
Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 164 straipsnį už vengimą išlaikyti vaiką kyla tuo atveju, jei kaltininkas tyčia, t. y. žinodamas, kad turi pareigą pagal įsigaliojusį teismo sprendimą išlaikyti vaiką ar teikti jam kitą būtiną materialią paramą, ir galėdamas tą pareigą vykdyti, be pateisinamų priežasčių jos sąmoningai nevykdo. Vengimas pagal BK 164 straipsnį privalo būti vertinamas kaip situacija, kai asmuo turi turto ar lėšų, tačiau tyčia neteikia išlaikymo vaikui, tyčia nedirba ar dirba nelegaliai, simuliuoja ligą, slepia savo pajamas, jas iššvaisto, panaudoja kitur nevykdydamas teismo sprendimo. Dėl to teismas privalo patikrinti, ar teismo sprendimo nevykdymo faktas yra nulemtas aplinkybių, kurios buvo sąmoningai kaltinamojo sukurtos, kad net ir priverstinis materialios paramos išieškojimas tapo neįmanomas.
Šioje byloje abiejų instancijų teismai konstatavo, kad kasatorius, žinodamas apie savo pareigą mokėti lėšas sūnui išlaikyti iki pilnametystės, sąmoningai vengė išlaikyti vaiką. Pasak kasatoriaus, teismai netinkamai ir paviršutiniškai sprendė dėl jo tyčios turinio. Jeigu jis būtų siekęs sąmoningai neteikti išlaikymo sūnui, jis jo nebūtų teikęs jokia forma – nei pinigine išraiška, nei daiktais. Jis dirbo, turi įkeistą nekilnojamą turtą, šių aplinkybių neslėpė, tačiau buvo informavęs, kad dėl sunkios finansinės padėties nesugebės tinkamai atlikti savo pareigos, todėl, kaip nustatyta byloje, pagal išgales dovanojo sūnui dovanas ir pan. Be to, iš A. N. banko sąskaitos išrašo ir antstolio rašto matyti, kad kasatorius laikotarpiu nuo 2007 m. spalio 18 d. iki 2010 m. balandžio 20 d. pervedė E. N. sūnaus išlaikymui 14 100,80 Lt. Šias aplinkybes teismai vertino paviršutiniškai.
Kasatoriaus nuomone, byloje jokiais duomenimis nėra įrodyta, kad jis turėjo objektyvią galimybę mokėti išlaikymą, nes darbo užmokesčio gavimas, kurį akcentavo apeliacinės instancijos teismas, savaime negali būti vertinimas kaip objektyvi galimybė disponuoti pinigais pagal asmens valią. Kasatorius pažymi, kad nors jis užėmė UAB S. direktoriaus pareigas ir gaudavo nuolatines pajamas, t. y. darbo užmokestį, jis kas mėnesį privalėjo mokėti bankui apie 1000 Eur už įkeistą turtą, turtas buvo areštuotas, todėl realiai jam likdavo minimalios pajamos pragyvenimui. Taigi byloje liko neištirtos faktinės aplinkybės dėl tikrosios jo turtinės padėties 2010 m. gegužės 1–2013 m. lapkričio 30 d. laikotarpiu, todėl išvados dėl jo galimybių vykdyti teismo sprendimą yra visiškai nepagrįstos ir paremtos prielaidomis.
Kasatorius pažymi ir tai, kad, sprendžiant klausimą dėl atsakomybė už BK 164 straipsnyje numatytą veiką, labai svarbus yra baudžiamosios ir kitų rūšių teisinės atsakomybės atribojimo klausimas. Pagal Konstitucinio Teismo jurisprudenciją kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu, priemonėmis (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ar visuomenės poveikio priemonėmis ir pan.) (Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d., 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimai). Baudžiamoji atsakomybė yra kraštutinė, paskutinė priemonė (lot. ultima ratio), naudojama saugomų teisinių gėrių, vertybių apsaugai tais atvejais, kai švelnesnėmis priemonėmis tų pačių tikslų negalima pasiekti. Jeigu pareigos išlaikyti vaiką vykdymą įmanoma užtikrinti civiline tvarka, baudžiamoji atsakomybė netaikytina. Baudžiamąją atsakomybę už vengimą išlaikyti vaiką reikia sieti su kreditoriaus realių galimybių įgyvendinti savo teisę civilinėmis teisinėmis priemonėmis sumenkinimu. Sąmoningą kreditoriaus galimybių sumenkinimą (apsunkinimą) reikėtų laikyti būtinu elementu. Taigi vengti išlaikyti vaiką reiškia ne tik neteisėtai atsisakyti įvykdyti pareigą pagal teismo sprendimą, bet ir sudaryti padėtį, kai tikėtis pareigos išlaikyti vaiką vykdymo civilinėmis teisinėmis priemonėmis neįmanoma dėl sąmoningų neteisėtų skolininko veiksmų.
Kasatoriaus nuomone, teismas turėjo kreipti daugiau dėmesio į civilinės atsakomybės už šią veiką veiksmingumą. Jis nuosavybės teise valdo namą, taigi padarytos veikos laikotarpiu egzistavo galimybė išieškojimą nukreipti į jo turtą, tačiau šia priemone nebuvo pasinaudota. Byloje nenustatyta aplinkybių, kad jis būtų sudaręs situaciją, dėl kurios priverstinis išlaikymas būtų neįmanomas.
Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Dainora Miliūtė atsiliepimu į nuteistojo E. M. kasacinį skundą prašo jį atmesti.
Atsiliepime nurodoma, kad nagrinėjamoje byloje teismai nustatė, jog E. M. kaltinime nurodytu laikotarpiu nepervesdavo teismo priteistų periodinių išmokų savo sūnaus M. N. išlaikymui, nors tuo metu dirbo UAB S. direktoriumi ir gaudavo nuolatines pajamas, t. y. darbo užmokestį, ir turėjo realią galimybę mokėti sūnui nustatytą išlaikymą. Taigi teismo nustatytos pareigos išlaikyti savo nepilnametį vaiką jis nevykdė dėl nepateisinamų priežasčių.
Teismai išsamiai ištyrė įvairias kasatoriaus iškeltas versijas dėl lėšų sūnaus išlaikymui nemokėjimo ir pagrįstai jas pripažino nepateisinamomis. Nuteistojo nurodyta aplinkybė, kad didžiąją dalį pajamų jis mokėdavo bankui už paskolą nekilnojamam turtui, negali būti laikoma svarbi ir pateisinanti tokį jo elgesį, nes pirmiausia turi būti patenkinami ne savo asmeniniai, bet vaiko poreikiai ir interesai, ir tik tuomet rūpinamasi savo gerbūviu. Kasatoriaus sąmoningą vengimą išlaikyti sūnų patvirtina ir tai, kad, būdamas atsakingas už UAB S. finansinę apskaitą, pagal patvarkymą neorganizavo, kad būtų vykdomos išskaitos iš jo darbo užmokesčio. Be to, E. M. gautas darbo užmokestis nesutrukdė jam mokėti paskolą ir skirti išlaikymą kitam vaikui – dukrai I. M.
Kasatorius nurodo, kad teikė paramą sūnui kitais būdais, nei nustatyta Palangos miesto apylinkės teismo 2007 m. rugsėjo 3 d. sprendimu, t. y. pirko drabužių, mokėjo už internetą, dovanojo brangias dovanas – dviratį, telefoną ir kt., tačiau asmuo, turintis pareigą teikti teismo sprendimu nustatytos formos išlaikymą, savavališkai negali pakeisti išlaikymo teikimo formos. Teismų praktikoje išaiškinta, kad asmuo, kuriam teismo sprendimu yra nustatyta pareiga teikti išlaikymą vaikui, privalo ją tiksliai ir be išlygų vykdyti iki teismo sprendimas dėl išlaikymo teikimo nėra pakeistas ar panaikintas, rūpinimasis vaiku kitais būdais, nei nurodyta teismo sprendime, baudžiamosios atsakomybės pagal BK 164 straipsnį nešalina (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-218/2012, 2K-20/2014, 2K-601/2014). Be to, daiktų ir brangių dovanų pirkimas kaip tik patvirtina, kad kasatorius turėjo galimybę teikti vaikui išlaikymą teismo sprendimu nustatyta forma, tačiau šios pareigos tyčia nevykdė. Taigi byloje nenustatyta jokių objektyvių pateisinamų priežasčių, dėl kurių E. M. pagal teismo sprendimą negalėjo teikti išlaikymo vaikui. Teismų nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad E. M., kaltinime nurodytais laikotarpiais sąmoningai nemokėdamas lėšų savo vaikui išlaikyti pagal teismo sprendimą, suvokė savo nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo neveikimo gali atsirasti įstatyme numatyti padariniai, ir jų norėjo, t. y. nusikalto tiesiogine tyčia, todėl jo veika teisingai kvalifikuota pagal BK 164 straipsnį.
Taip pat, prokuroro nuomone, nepagrįsti kasacinio skundo argumentai dėl apeliacinės instancijos teismo padarytų BPK pažeidimų. Apeliacinės instancijos teismo nutarties turinys rodo, kad šis teismas patikrino bylą laikydamasis BPK 320, 324 straipsnių nuostatų ir priėmė nutartį, kurioje išdėstė motyvuotas išvadas dėl esminių nuteistojo apeliacinio skundo argumentų (faktinių bylos aplinkybių, nuteistojo tyčios ir įrodymų vertinimo), paaiškinančias, kodėl skundas atmetamas, taigi tinkamai išnagrinėjo apeliacinį skundą. Apeliacinės instancijos teismo išvados pagrįstos įrodymais, ištirtais bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teismo posėdyje (BPK 301 straipsnio 1 dalis), nepažeidžiant BPK 20 straipsnio, 305 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktų reikalavimų, įvertinus įrodymų visumą, išvadas grindžiant išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu. Apeliacinės instancijos teismo nutartis atitinka BPK 332 straipsnio 1–5 dalių reikalavimus, nes joje išdėstytos įrodytomis pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės, įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė nuteistojo apeliacinį skundą, o nuosprendį pripažino teisingu.
Nuteistojo E. M. kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Dėl BK 164 straipsnio taikymo
Pagal BK 164 straipsnį atsako tas, kas vengė pareigos pagal teismo sprendimą išlaikyti vaiką, mokėti lėšas vaikui išlaikyti ar teikti kitą būtiną materialią paramą vaikui.
Išlaikyti vaikus yra civilinė pareiga ir jos nevykdymas besąlygiškai baudžiamosios atsakomybės nesukelia. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 164 straipsnį kyla tuo atveju, kai kaltininkas tyčia, žinodamas savo pareigą pagal teismo sprendimą išlaikyti vaiką, mokėti lėšas ar teikti kitą būtiną materialią paramą vaikui ir galėdamas šią pareigą įvykdyti, sąmoningai jos nevykdo. Šio nusikaltimo subjektu gali būti vaiko tėvas ar (ir) motina, taip pat vaiko broliai, seserys ar seneliai (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.236, 3.237 straipsniai), kuriuos teismas įpareigojo išlaikyti vaiką (vaikus). Pagal CK 3.194 straipsnio 5 dalį, jeigu asmuo, iš kurio buvo priteistas išlaikymas, miršta, išlaikymo pareiga pereina įpėdiniams, kiek leidžia paveldimas turtas. Tokiu atveju asmenys, įgiję pareigą toliau mokėti išlaikymą palikimo sąskaita (CK 5.63 straipsnis), taip pat gali būti šio nusikaltimo subjektais.
Nagrinėjamoje byloje E. M. nuteistas už tai, kad pagal teismo 2007 m. rugsėjo 3 d. sprendimą privalėdamas mokėti lėšas sūnaus M. N. (buvusi pavardė L.), gimusio (duomenys neskelbtini), išlaikymui po 500 Lt kas mėnesį iki jo pilnametystės, nuo 2010 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. lapkričio 30 d. (išskyrus 2012 m. spalio mėn.), dirbdamas ir gaudamas darbo užmokestį, nemokėjo jokių lėšų, t. y. vengė pareigos mokėti lėšas savo sūnui išlaikyti.
Apeliaciniu skundu nuteistasis E. M. prašė apkaltinamąjį nuosprendį panaikinti ir jį išteisinti nesant jo veikoje nusikaltimo sudėties. Vienas iš esminių argumentų, pagrindžiančių tokį prašymą, buvo tas, kad, pagal civilinės metrikacijos duomenis, jis nėra M. N. tėvas, todėl jo veikoje BK 164 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėties nėra.
CK 3.137 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad vaiko kilmė yra patvirtinama šio kodekso 3.138-3.140 straipsniuose nustatyta tvarka. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad vaiko kilmė yra grindžiamos vaiko ir tėvų tarpusavio teisės ir pareigos, o 3 dalyje – kad vaiko iš tėvų kilmė patvirtinama nuo vaiko gimimo dienos ir nuo tos dienos sukuria su ja susijusias, įstatymų nustatytas teises ir pareigas. Pagal CK 3.138 straipsnį vaiko tėvus patvirtina civilinės metrikacijos įstaigoje įrašytas gimimo įrašas ir gimimo įrašo pagrindu išduotas gimimo liudijimas. Pagal CK 3.140 straipsnio 4 dalį, jei vaiką pagimdė motina, kuri nėra susituokusi, vaiko tėvu gimimo akto įraše gali būti įrašytas vyras, šios knygos nustatyta tvarka tėvystės pripažinimo pareiškimu pripažinęs tėvystę arba teismo sprendimu nustačius tėvystę. Tėvystės pripažinimo, tėvystės nustatymo sąlygas bei tvarką reglamentuoja CK 3.141–3.147 straipsniai.
Iš Palangos miesto apylinkės teismo 2007 m. rugsėjo 3 d. nutarties matyti, kad iškovė A. N. pateiktu ieškiniu prašė teismo nustatyti, kad E. M. yra M. L. biologinis tėvas ir priteisti iš E. M. po 600 Lt kas mėnesį M. L. išlaikymui iki jo pilnametystės. Teismas, vadovaudamasis CPK 140 straipsnio 3 dalimi ir 293 straipsnio 5 dalimi, patvirtino taikos sutartį, pagal kurią šalys susitarė, kad E. M., laikantis save M. L. tėvu, įsipareigoja kartu su vaiko motina A. N. per penkiolikos dienų terminą nuo teismo nutarties patvirtinti taikos sutartį įsiteisėjimo dienos paduoti civilinės metrikacijos įstaigai nustatytos formos notaro patvirtiną pareiškimą dėl tėvystės pripažinimo; E. M. įsipareigojo M. L. išlaikymui kiekvieną mėnesį mokėti po 500 Lt iki jo pilnametystės. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į CPK 392 straipsnio nuostatas bei į tai, kad minėta teismo nutartimi tėvystė nebuvo nustatyta. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad, nepaisant to, ar kita šalis vykdė minėtą sprendimą, E. M. pats turėjo teisę kreiptis į teismą su prašymu išduoti vykdomąjį raštą ir kreiptis į antstolį dėl nepiniginio pobūdžio sprendimo vykdymo – dėl duomenų įrašymo vaiko gimimo liudijime. Tokie šio teismo argumentai yra nesuprantami ir neatsakantys į apelianto argumentus, susijusius su tėvystės įforminimo svarba ir prievolės materialiai išlaikyti vaiką kilimu pagal įstatymą.
Iš bylos duomenų matyti, kad dar iki bylą perduodant teismui E. M. gynėja prašė išreikalauti iš civilinės metrikacijos įstaigos gimimo registracijos įrašą apie M. L. duomenis, kad būtų galima tinkamai identifikuoti įtariamojo pareigą vykdyti teismo nutartį, nes iš ikiteisminio tyrimo medžiagos nėra aišku, kokiu pagrindu M. L. pavardė pakeista į N., kad tuo siekiama išsiaiškinti, ar įtariamajam iš viso yra pagrindas reikšti įtarimą. Gynėjos prašymas buvo atmestas. Byloje jokių duomenų apie M. L. pavardės pakeitimą (CK 3.30⁸ straipsnis) ir naujo gimimo liudijimo išdavimą nėra.
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas kruopščiai nepatikrino pirmosios instancijos teismo priimto nuosprendžio teisėtumo ir pagrįstumo, priimtoje nutartyje išsamiai neatsakė į visus esminius apeliacinio skundo argumentus. Padarytus BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3, 5 dalių pažeidimus teisėjų kolegija pripažįsta esminiais (BPK 369 straipsnio 3 dalies), todėl apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
BPK 386 straipsnio 2 dalies nuostatos neleidžia kasacinės instancijos teismui iš anksto nustatyti išvadų, kurias gali padaryti apeliacinės instancijos teismas iš naujo nagrinėdamas bylą, todėl dėl kitų kasacinio skundo argumentų nepasisakoma.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,
n u t a r i a:
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 14 d. nutartį panaikinti ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Teisėjai Gintaras Goda
Armanas Abramavičius
Aldona Rakauskienė
