Baudžiamoji byla Nr. 2K-522-222/2015
Procesinio sprendimo kategorijos:
2.1.7;
2.1.14 (S)
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Armano Abramavičiaus, Aldonos Rakauskienės ir pranešėjos Dalios Bajerčiūtės,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios V. B. kasacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. gegužės 9 d. nuosprendžio, kuriuo V. B. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 229 straipsnį laisvės atėmimu vieneriems metams, pagal 132 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu ketveriems metams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, paskirtąsias bausmes subendrinus apėmimo būdu galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas ketveriems metams. Pritaikius BK 75 straipsnio 1 ir 2 dalis, šios bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant nuteistąją neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, ir paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – V. B. uždrausta dvejus metus dirbti medicinos ir gydymo paslaugas teikiančiose įstaigose.
Taip pat skundžiama Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kolegijos 2015 m. balandžio 16 d. nutartis, kuria nuteistosios V. B. kasacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
V. B. nuteista už tai, kad būdama valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu, dirbdama VšĮ Kauno klinikinėje ligoninėje Vaikų gastroenterologijos skyriaus vaikų ir bendrosios praktikos slaugytoja, būdama atsakinga už Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2001 m. gruodžio 4 d. įsakyme Nr. 629 dėl Lietuvos medicinos normos MN 91:2001 Vaikų slaugytojas. Teisės, pareigos, kompetencija ir atsakomybė reglamentuotų vaikų slaugytojo pareigų vykdymą ir 2009 m. gegužės 1 d. pasirašytinai supažindinta ir atsakinga už VšĮ Kauno 2-osios klinikinės ligoninės direktoriaus (vyr. gydytojo) 2003 m. liepos 21 d. įsakyme Nr. 371 Vaikų gastroenterologijos skyriaus vaikų slaugytojo pareiginėje instrukcijoje ir VšĮ Kauno 2-osios klinikinės ligoninės direktoriaus (vyr. gydytojo) 2003 m. liepos 21 d. įsakyme Nr. 371 Vaikų gastroenterologijos skyriaus bendrosios praktikos slaugytojos pareiginėje instrukcijoje nurodytų pareigų vykdymą, 2008 m. kovo 31 d. – 2008 m. birželio 10 d. laikotarpiu būdama pasirašytinai supažindinta su VšĮ Kauno 2-osios klinikinės ligoninės direktoriaus (vyr. gydytojo) patvirtintomis Injekcijos į veną ir Vaistų traukimo į švirkštą iš ampulių ar buteliukų instrukcijomis, privalėdama jas išmanyti, dėl neatsargumo netinkamai atliko savo pareigas, dėl to fiziniai asmenys patyrė didelės žalos, ir dėl neatsargumo atėmė gyvybę kūdikiui D. D., gimusiam 2011 m. balandžio 21 d., taip pažeidė teisės aktų nustatytas specialias elgesio saugumo taisykles, o būtent:
2012 m. balandžio 6 d., apie 14.50 val., VšĮ Kauno klinikinės ligoninės, esančios Kaune, Josvainių g. 2, Vaikų gastroenterologijos skyriaus 5 palatoje, ji nusikalstamai nerūpestingai įvykdė pacientą D. D. gydančios gydytojos J. R. paskyrimą suleisti D. D. 40 ml 10 proc. gliukozės tirpalo į veną, taip pažeidė teisės aktų nustatytas specialias elgesio saugumo taisykles, t. y. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2001 m. gruodžio 4 d. įsakyme Nr. 629 dėl Lietuvos medicinos normos MN 91:2001 „Vaikų slaugytojas. Teisės, pareigos, kompetencija ir atsakomybė“ 14.3 punkto reikalavimą privalėti techniškai ir saugiai atlikti gydymo bei diagnostikos procedūras, vykdyti vaikų sveikatos apsaugos reikalavimus; 14.4 punkto reikalavimą privalėti stebėti ir įvertinti vaiko sveikatos būklę, atkreipti dėmesį į nebūdingus simptomus, skubiai informuoti gydytoją apie pablogėjusią vaiko sveikatą, esant pavojingai organizmo būklei teikti pirmąją medicinos pagalbą; 14.6 punkto reikalavimą privalėti užtikrinti tinkamą paskirtų vaistų vartojimą, pagal kompetenciją informuoti artimuosius apie vaistų poveikį sveikatai, galimas šalutines reakcijas, vartojimo periodiškumą, viešosios įstaigos Kauno 2-osios klinikinės ligoninės direktoriaus vyr. gydytojo T. J. 2008 m. birželio 6 d. patvirtintos Vaistų traukimo į švirkštą iš ampulių ar buteliukų instrukcijos 5.3 punkto reikalavimą patikrinti, ar sutampa užrašas ant buteliuko su įrašais Gydytojo paskyrimų lape (F Nr. 003-4/a), ir 5.4 punkto reikalavimą garsiai tris kartus perskaityti vaistų pavadinimą, dozę, seriją, galiojimo laiką prieš imant iš vaistų dėžutės (užrašą ant dėžutės); prieš traukiant į švirkštą (užrašą ant dėžutės); kai padeda vaistus į paskirtą vietą (užrašą ant dėžutės), viešosios įstaigos Kauno 2-osios klinikinės ligoninės direktoriaus vyr. gydytojo T. J. 2008 m. kovo 28 d. patvirtintos Injekcijos į veną instrukcijos 3.6 punkto reikalavimą patikrinti vaistų pavadinimą, dozę, seriją, tinkamumo laiką; 3.7 punkto reikalavimą prisitraukti vaistus pagal vaistų traukimo į švirkštą iš ampulių ir buteliukų instrukciją; neįsitikusi, jog į švirkštą pritraukė kūdikiui D. D., gimusiam 2011 m. balandžio 21 d., gydančios gydytojos J. R. paskirtų medikamentų, pritraukė į du 20 ml talpos vienkartinius švirkštus kalio chlorido tirpalo, įvedė šį tirpalą į kūdikio D. D. rankos venoje įstatytą kateterį ir suleido ikiteisminio tyrimo ir teismo metu tiksliai nenustatytą kiekį kalio chlorido tirpalo, dėl to kūdikis D. D. iš karto po kalio chlorido tirpalo suleidimo į veną įvykio vietoje mirė nuo ūmios intraveninės intoksikacijos kalio chlorido tirpalu ir hiperkalemijos, tai komplikavosi į asistoliją, po to ji nepateikė kūdikį D. D. gydančiai gydytojai J. R. bei kūdikį D. D. gaivinusiems medikams informacijos apie kūdikiui suleistą kalio chlorido tirpalą ir jo kiekį, taip apsunkindama kūdikį D. D. gaivinusiems medikams priežasties, sukėlusios paciento kvėpavimo ir širdies sustojimą, nustatymą ir apsunkindama paciento gaivinimą laiku dėl hiperkalemijos; taip, dėl neatsargumo netinkamai atlikusi savo pareigas, pažeisdama teisės aktais nustatytas elgesio saugumo taisykles, dėl neatsargumo atėmė kūdikiui D. D. gyvybę, padarydama didelę neturtinę žalą fiziniams asmenims K. D. ir E. D..
Kasaciniu skundu nuteistoji V. B. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2014 m. gegužės 9 d. nuosprendį ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kolegijos 2015 m. balandžio 16 d. nutartį ir bylą nutraukti, nesant jos veiksmuose nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Kasatorė teigia, kad pirmosios instancijos teismas padarė esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) pažeidimų, kurie iš esmės suvaržė jos, kaip kaltinamosios, teises, sukliudė išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir lėmė netinkamą BK 229 straipsnio ir 132 straipsnio 3 dalies taikymą. Apeliacinės instancijos teismas šių pažeidimų neištaisė, išsamiai ir nešališkai neišnagrinėjo bylos, neatliko įrodymų tyrimo, o nutartyje argumentuotai neatsakė į esminius apeliacinio skundo argumentus.
Kasatorė skunde nurodo baudžiamojo proceso nuostatas, reglamentuojančias baudžiamųjų bylų nagrinėjimą, teismų sprendimų pagrindimą, teisių į gynybą užtikrinimą, nekaltumo prezumpcijos principo įgyvendinimą ir, išdėsčiusi iš BPK 1, 6-7, 10, 20, 44, 45, 48, 89, 90, 208, 209, 242, 255, 256, 264, 269, 275, 284, 286, 287, 301, 303, 304-307, 320 straipsnio 3 dalies, 324, 329, 331-332 straipsnių kylančius reikalavimus, teigia, kad jie buvo pažeisti ir kad, vadovaujantis BK 11, 14, 16 straipsniais (nustančiais, kas yra nusikaltimas, bei apibrėžiančiais kaltės formas), byla jai turėtų būti nutraukta.
Kasatorė, konkretizuodama argumentus ir, jos manymu, teismų padarytus pažeidimus, nurodo, kad nepagrįstas teismų išvadas dėl D. D. mirties priežasčių lėmė tai, jog buvo atmesti prašymai skirti teismo kompleksinę komisijos ekspertizę. Kasatorė teigia, kad, pripažįstant ją kalta, teismai rėmėsi prieštaringomis išvadomis, gautomis atliekant du ikiteisminius tyrimus.
Kasaciniame skunde teigiama, kad įrodymų vertinimas iš esmės neatitinka BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, nes teismų išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių nustatyti visas teisingam bylos išnagrinėjimui ir išsprendimui reikšmingas aplinkybes, neįvertinus visų reikšmingų įrodymų arba remiantis prieštaringais įrodymais, be to, vertinant įrodymus buvo padaryta klaidų dėl jų turinio ir remtasi duomenimis, neatitinkančiais BPK 20 straipsnio 1-4 dalių reikalavimų. Pasak kasatorės, jos kaltę paneigiantys įrodymai apskritai nebuvo vertinti ir nepripažinti įrodymais. Kasatorė teismų išvadas dėl jos kaltumo mano esant nepagrįstas, nes įrodymų vertinimo rezultatas (kasatorės pripažinimas kalta) pasiektas ignoruojant dalį duomenų, nesilaikant išsamaus, nešališko visų aplinkybių išnagrinėjimo, nė vienam įrodymui iš anksto nesuteikiant didesnės svarbos už kitą.
Kasatorės nuomone, apeliacinės instancijos teismas parodė neobjektyvumą turint išankstinį nusistatymą jos kaltumu konstatuodamas, kad po vaiką ištikusios mirties ji iš palatos skubiai išnešė švirkštus ir sunaikino buteliuką, iš kurio buvo pritraukta medikamento, bei pripažindamas, kad tai netiesiogiai įrodo, jog D. D. buvo suleista ne gliukozės tirpalo, o kalio chlorido. Taip, pasak kasatorės, teismas padarė išvadą, kurios nepatvirtina bylos įrodymų visuma, įrodinėjimo naštą perkėlė jai pačiai ir kalta ją laikė dėl to, kad ji nesiėmė priemonių saugoti švirkštų, o bėgo gaivinti kūdikio.
Kasatorė mano, kad teismai padarė esminių BPK pažeidimų ir dėl to, kad bylos procese neteisėtai dalyvavo specialistas R. K., kuris buvo pašalinis ir neprisiekęs asmuo. Šis specialistas ikiteisminiame tyrime kartu su medicinos ekspertais bei kitais LSMU VšĮ Kauno klinikos gydytojais atliko D. D. mirties komisijos tyrimą ir pateikė 2012 m. balandžio 11 d. Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie LR TM Kauno skyriaus tyrimo išvadą Nr. KM61/12 (02) (toliau – ir Specialisto išvada). R. K. buvo apklaustas tik 2013 m. gruodžio 19 d. teisiamojo posėdžio metu, būdamas įspėtas dėl atsakomybės už duodamų parodymų tikrumą, prisiekė ir pasirašė. Tačiau iki šios apklausos R. K. viso teisminio nagrinėjimo metu teismo sutikimu (leidimu) uždavinėjo klausimus liudytojams, komentavo jų paaiškinimus, pasisakė dėl gynybos prašymų ir davė paaiškinimus bet kokiais jam rūpimais klausimais, kilusiais tiriant duomenis, niekaip nesusijusius su specialisto išvada. Pasak kasatorės, R. K. formavo išankstinę neigiamą teismo nuomonę apie ją, turėjo įtakos teismo šališkumui, jo dalyvavimas bylos nagrinėjimo teisme metu yra nesuderinamas su baudžiamųjų įstatymų nuostatomis. Be to, R. K. ir V. G. – vienas iš svarbių liudytojų, kurio parodymais vadovavosi teismai, dirba LSMU VšĮ Kauno klinikos, R. K. yra ir tiesioginis V. G. (asmens, kuris dalyvavo D. D. gaivinimo procese) viršininkas bei draugas, sprendžiant iš viešojoje erdvėje esančios informacijos. Kasaciniame skunde pažymima, kad prokuroras, o ne specialistas ar kitas proceso dalyvis, palaiko kaltinimą baudžiamosiose bylose, todėl tuo atveju, kai specialistas, viršydamas savo kompetenciją, sąmoningai ir tikslingai gali formuoti klausimus kitiems proceso dalyviams, šiurkščiai pažeidžiamas įstatymas (BPK 6-7, 10, 89, 90, 264, 269, 275 ir 284 straipsniai), be to, taip iš esmės pažeidžiamos baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens teisės, trukdoma išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą. Kasatorė nurodo, kad specialisto, kaip ir liudytojo, apklausai teisme taikomos taisyklės, nustatančios jo pašalinimą iš posėdžių salės, priesaikos davimą ir pan., todėl teigia nesuprantanti, kuriuo baudžiamuoju įstatymu remiantis apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad šiuo atveju specialisto R. K. dalyvavimas nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme gali būti laikomas teisėtu.
Kasatorė teigia, kad pareikštų kaltinimų turinys yra tiesiogiai susijęs su specialiomis medicinos mokslo žiniomis ir jų taikymu siekiant teisingo ir objektyvaus, neginčijamo atsakymo – ar D. D. mirė nuo ūmios intraveninės intoksikacijos kalio chloridu, komplikavusios į asistoliją. Anot kasatorės, byloje nėra nė vieno rašytinio įrodymo, gauto pritaikant specialias medicinos mokslo žinias ir atlikto teisminio bylos nagrinėjimo metu. Byloje esančias specialisto išvadą (kurią rengiant dalyvavo R. K.), Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie LR TM (Vilniaus skyriaus) deontologinės ekspertizės aktą Nr. DM 134/12(01) (dėl D. D. gydymo teisingumo ir mirties priežasties), 2013 m. balandžio 10 d. VšĮ Kauno klinikinė ligoninė komisijos atlikto tyrimo išvadas (protokolą), Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie SAM 2013 m. liepos 2 d kontrolės ataskaitą Nr. T3-71 (T3-84) (atliktą pagal nuketėjusiųjų K. ir E. D. kreipimąsi), Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos išvadas (padarytas išnagrinėjus nukentėjusiųjų skundą dėl D. D. padarytos žalos pagrįstumo), 2013 m. birželio 11 d. Vaikų ligoninės VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų filialo raštą Nr. (1.1.5)S1-43; 2013 m. birželio 17 d. Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto raštą „Dėl informacijos pateikimo“ Nr. 150000-SI-294, kasatorė vertina kaip duomenis, kuriais teismo sprendimai negalėjo būti grindžiami, ir teigia, kad ikiteisminio tyrimo metu jai nebuvo leista susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga, pateikti duomenų, klausimų specialistams ir t. t. Kasaciniame skunde nurodoma, kad duomenys, gauti iš skirtingų institucijų pagal skirtingus uždavinius ir skirtingais aspektais, laikytini esmingai prieštaringais, nes viename dokumente (bendrąja prasme) nurodoma viena tikėtina mirties priežastis, kitame – visiškai kita galima ir (ar) tikėtina mirties priežastis, dar kituose – apskritai atmetama galimybė dėl kalio patekimo į D. D. organizmą, o dar kitame nurodoma, jog nėra jokio tiesioginio ryšio tarp V. B. veiksmų ir D. D. mirties; be to, viename dokumente (bendrąja prasme) išvados paremtos skirtingais medicininiais argumentais, kitame – kitokios išvados, o dar kitame – apskritai keliami klausimai dėl vertintinų ar nevertintinų svarbių ir (ar) nereikšmingų aspektų. Kasatorė pažymi, kad dėl to ji ir prašė daryti išvadas dėl jos kaltumo ne iš atskirų, prieštaringų dalių, skirtingų specialistų parodymų ar išvadų, o vadovautis objektyviai ir nešališkai atliktu ekspertiniu tyrimu, kuris atsakytų į klausimą, ar D. D. mirė nuo ūmios intoksikacijos kalio chlorido tirpalu, ar ne. Pirmosios instancijos teismas, kasatorės nuomone, apskritai susipainiojo tarp duomenų, gautų pritaikius specialias medicinos mokslo žinias bei apklausus specialistus ar asmenis, turinčius medicinos mokslo žinių. Pasak kasatorės, bylos duomenys nesuteikė net teorinės galimybės priimti teisėtą, pagrįstą nuosprendį, o ypač pripažinti ją kalta. Kasatorės nuomone, apeliacinės instancijos teismas taip pat neskyrė jos prašomos ekspertizės, o išvadas dėl D. D. mirties neaišku kodėl grindė išimtinai dviejuose (skirtinguose) ikiteisminiuose tyrimuose paskirtomis bei gautomis specialistų išvadomis: 1 – kurioje nurodoma, kad galutinė D. D. diagnozė yra ūmi intraveninė intoksikacija kalio chlorido tirpalu, hiperkalemija (komplikacijos: asistolija); 2 – kurioje nurodoma, kad simptomai – odos pabalimas, akių užvertimas, suklykimas, kūno sustingimas ir kvėpavimo išnykimas – neleido įtarti hiperkalemijos, bet leido įtarti greitą koncentruoto kalio suleidimą į veną ir dėl to staigiai sustojusią širdies veiklą. Kasaciniame skunde pabrėžiama, kad minėtos tyrimų išvados nesutampa, be to, teismas ignoravo šias dvi išvadas rengusių specialistų paaiškinimus. Antai R. K. kompetencija yra plačiausia, o V. Ž. ir Ž. D. parodė aplinkybes, paneigiančias R. K. teiginius. V. Ž. patvirtino, kad D. D. mirties priežastimi galėjo būti įgimti širdies laidumo sutrikimai ir negalėjo būti hiperkalemija (šią versiją patvirtinančių duomenų nėra). Ž. D. nurodė, jog tikėtina D. D. mirties priežastis galėjo būti nulemta ne kalio, o įgimtos laidžiosios širdies sistemos sutrikimų, kuriuos galėjo lemti diagnozuota endokardo fibroelastozė; esant tokiems įgimtiems susirgimams (anomalijoms), kai kūdikio organizme yra infekcija, kaip tai buvo D. D. atveju, bet koks staigus stresas, leidžiamas į veną preparatas (pvz., gliukozė) galėtų sukelti širdies sustojimą. Pasak kasatorės, ikiteisminio tyrimo pradžioje atliktas specialisto vertinimas negali būti laikomas išsamiu, patikimu bei objektyviu, o kitame ikiteisminiame tyrime, apie kurį ji net nežinojo, atliktas ekspertinis tyrimas dėl D. D. mirties aplinkybių ir jo pateikimas į bylą vertintinas kaip esminis baudžiamųjų įstatymų bei jos teisių į sąžiningą ir objektyvų procesą pažeidimas. Kasatorė atkreipia dėmesį, kad nors bylos nagrinėjimo teisme metu jai buvo suteikta teisė apklausti specialistus, tačiau bet kuris jos ar gynėjų suformuluotas klausimas, kuris nebuvo įtrauktas į išvadą, baigdavosi atsakymu „nežinau, ne mano kompetencija, neatsimenu duomenų, reikia gilintis, gal keistų“ ir pan. Kasatorė mano, kad teismo pareiga pašalinti byloje esančius prieštaravimus neįvykdyta ir tai užkirto kelią pripažinti įrodymais objektyvius vienareikšmius duomenis bei apribojo jos teises aktyviai, realiai gintis, tuo tarpu, vadovaujantis BPK 208 straipsniu, buvo akivaizdūs pagrindai paskirti kompleksinę komisijinę ekspertizę D. D. mirties priežasčiai nustatyti.
Pasak kasatorės, teismai nepagrįstai koregavo kaltinamąjį aktą vietoje jame nurodytos aplinkybės „ne mažiau nei 7 ml“, nurodydami tiksliai nenustatytą kalio chlorido tirpalo kiekį, taip teismų sprendimuose ignoruota jai reikštų kaltinimų apimtis ir įrodinėjimo dalykas, pažeista nekaltumo prezumpcija. Apeliacinės instancijos teismas, pasak kasatorės, nutartyje neatsakė į apeliacinio skundo argumentus šiuo klausimu ir deklaratyviai rėmėsi baigiamojoje kalboje išsakyta kaltinimo pozicija. Kasatorė, pasisakydama dėl jai pareikštų kaltinimų turinio, pažymi, jog baudžiamasis procesas, kuriuo aiškiai neatsakinėjama į pagrindinį gynybos argumentą, negali būti laikomas teisingu, o teismų priimti sprendimai – įtikinančiais. Remiantis BPK 255 straipsnio 1 dalies nuostatomis, byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinimų ir dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje, konkrečios bylos nagrinėjimo teisme ribos nustatomos kaltinamajame akte ir nutartyje perduoti bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje. Kasaciniame skunde teigiama, kad formuluotės „ne mažiau nei 7 ml“ pašalinimas iš kaltinimo (tai padaryta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje) lėmė kasatorės teisių į gynybą apribojimą ir ypač esminio principo dėl abejonių vertinimo kaltinamojo naudai neįgyvendinimą. Pasak kasatorės, visiškai nepagrįsta teigti, jog nepakanka duomenų nustatyti aplinkybei „bet ne mažiau nei 7 ml“, tačiau remiantis specialistų išvadomis ir kitais duomenimis, ji neva suleidusi pakankamai, kad D. D. mirtų, nors nė vienoje specialisto išvadoje nėra nurodyta, koks tikslus kiekis yra mirtinas atitinkamo amžiaus ir kitų duomenų kūdikiui. Pagal jos (V. B.) ir K. D., buvusių palatoje vaistų leidimo D. D. metu, parodymus, buvo suleista apie trečdalis 20 ml talpos švirkšto, t. y. 20/3 = 6,6 ml (kitaip sakant apie 7 ml), o tai atitinka kaltinamajame akte nurodytą formuluotę „ne mažiau nei 7 ml“. Kasatorės manymu, tai esminė aplinkybė, nes ji buvo kaltinama, jog neva vietoje 40 ml gliukozės tirpalo į du 20 ml talpos švirkštus pritraukė ir suleido D. D. kalio chlorido ne mažiau nei 7 ml, dėl to jis iš karto mirė (nuo ūmios intraveninės intoksikacijos kalio chlorido tirpalu ir hiperkalemijos, tai komplikavosi į asistoliją), tačiau ji buvo nuteista, kad suleido neaišku kiek kalio, bet tiek, kad D. D. mirtų. Taigi tikslus medikamento leidimo pradžios ir pabaigos laikas, tikslus kiekis, atsižvelgiant į kalio savybes ir D. D. reakciją į leistą medikamentą, yra svarbios aplinkybės kasatorės nekaltumui pagrįsti. Kasaciniame skunde pažymima, kad byloje nustatyta, jog kalis, tiesiogiai leidžiant jį į veną, yra itin skausmingas ir greit bet kokį medikamentą suleisti kūdikiui dėl siauro kateterio ir siaurų venų yra neįmanoma, t. y. minimaliai reikėtų 3-4 min., maksimaliai – 10-15 min. Pasak kasatorės, taip pat nustatyta, kad pirminė D. D. reakcija į leidžiamą preparatą buvo tik suleidus atitinkamą kiekį švirkšto – apie 7 ml. Kasatorė kelia klausimą, kodėl D. D. leidžiant itin skausmingą preparatą (neva kalį) apskritai niekaip nereagavo į tuo metu turėjusį būti nepakeliamą skausmą, ir atkreipia dėmesį, kad teismai į šį esminį klausimą neatsakė.
Kasaciniame skunde teigiama, kad kalio chloridas ir gliukozė VšĮ Klinikinė Kauno ligoninė laikomi skirtingose vietose, skirtingos rūšies ir talpos taroje (kalio chloridas stikliniame 100 ml talpos buteliuke, o gliukozė – plastmasiniame (250 ml talpos) buteliuke), turi skirtingas etiketes ir skirtingos spalvos kamštukus. Be to, leidžiant kalio chloridą tiesiogiai į veną, joje visada lieka pakitimų – aiškūs vidiniai nudeginimai, kurių D. D. nebuvo nustatyta. Kasatorė teigia turėjusi ilgametę slaugytojos patirtį, buvo supažindinta ir išmanė visas jos pareigas reglamentuojančias taisykles (medikamentų parinkimo, leidimo, nutraukimo ir pan.), buvo itin aukštos kompetencijos, preciziška ir atidi. 2012 m. balandžio 6 d. (D. D. mirties dieną) Vaikų gastroenterologijos skyriuje gydyti 27 ligoniai (įskaitant D. D.), injekcinis kalio chlorido tirpalas neskirtas nė vienam, o kalio trūkumas VšĮ Kauno klinikinė ligoninė nėra nustatytas. Kasatorės nuomone, teismai visiškai neįvertino arba visiškai priešingai, nei to reikalauja baudžiamieji įstatymai, vertino pirmiau nurodytas aplinkybes, kurios, pasak kasatorės, objektyviai paneigia kaltinimus.
Nukentėjusiųjų K. D. ir E. D. atstovė advokatė Rasa Gradauskienė prašo kasacinį skundą atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Atsiliepime nurodoma, kad teismai tinkamai įvertino V. B. atliktų veiksmų pobūdį ir, remdamiesi įrodymų visuma, padarė pagristas išvadas dėl V. B. inkriminuotų nusikaltimų padarymo fakto ir jos veikos kvalifikavimo. Atsiliepime teigiama, kad kasacinio skundo argumentai yra nepagrįsti ir tapatūs apeliacinio skundo argumentams, kuriuos išsamiai išnagrinėjo ir kaip nepagrįstus atmetė apeliacinės instancijos teismas. Teismai pagrįstai pripažino, kad V. B. prašymas skirti ekspertizę nėra tikslingas, be to, byloje trijų ekspertų ir kitų specialistų (vaikų intensyvios terapijos gydytojos, vaikų kardiologės, patologės) komisijos atliktas kompleksinis tyrimas savo turiniu visiškai atitinka teismo medicinos ekspertizės aktui keliamus reikalavimus.
Nukentėjusiųjų atstovė teigia, kad, skirtingai nei nurodo kasatorė, tarp Valstybinės teismo medicinos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Kauno skyriaus išvados ir Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Vilniaus skyriaus deontloginės ekspertizės išvados prieštaravimų nėra, nes pirmojoje nurodoma, jog D. D. mirė nuo ūmios intoksikacijos kalio chlorido tirpalu, o antrojoje – kad vaistų leidimo į veną metu atsiradę simptomai leido įtarti greitą koncentruoto kalio suleidimą į veną ir dėl to sustojusią širdies veiklą. Kitos įstaigos priešingos nuomonės – kad D. D. galėjo mirti dėl kitos priežasties, nepateikė, o išvados skiriasi todėl, kad atitinkamos komisijos ar įstaigos tam tikrus klausimus tyrė skirtingais tikslais, pvz.: dėl asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės, dėl žalos atlyginimo ir kt. Anot nukentėjusiųjų atstovės, tik VšĮ Kauno klinikinė ligoninė, kurios darbuotoja yra V. B., kategoriškai nepripažino, jog D. D. mirė nuo kalio suleidimo į veną, tačiau ši įstaiga yra tiesiogiai suinteresuota dėl pasekmių. Atsiliepime pažymima, kad ekspertai išvadas darė įvertinę visus bylos duomenis apie įvykio aplinkybes, o specialistai pateikė teorinio pobūdžio atsakymus, nenagrinėdami klausimų, susijusių su konkrečiais D. D. mirties įvykio faktais. Be to, net ir tos tarnybos, kurių funkcija nebuvo nustatyti galimą vaiko mirties priežastį ir kurios nebuvo susipažinusios su bylos duomenimis, patvirtino specialisto išvadą.
Atsiliepime nurodoma, kad kasatorės argumentai dėl to, jog darant išvadas dėl D. D. mirties buvo remtasi hemolizuoto kraujo tyrimu (kai kraujo rodikliai netikslūs), yra nepagrįsti, nes nustatyta, kad hemolizė buvo nežymi, todėl kraujo tyrimas galėjo būti vertinamas ir buvo iš dalies informatyvus, t. y. D. D. kraujo tyrimas 16.05 val. neabejotinai reiškė kraujyje padidintą kalio kiekį – daugiau kaip 7 mmol/l. Kasatorės skaičiavimai turėtų prasmę tik tuo atveju, jei būtų žinomas tikslus suleisto kalio kiekis, tačiau teismas nurodė, kad nėra galimybės nustatyti, kiek tiksliai kalio chlorido galėjo būti suleista. Pasak nukentėjusiųjų gynėjos, nagrinėjamoje situacijoje bet koks papildomas tyrimas negali suteikti jokių naujų duomenų ar paneigti jau esamų. Nustatant, koks kalio kiekis galėjo atsirasti kraujui pradėjus hemolizuotis, reikia žinoti, koks buvo hematokritas, o VšĮ Kauno klinikinei ligoninei atliekant kraujo rodiklių skaičiavimus hematokritas nebuvo įvertintas, t. y. tyrimas apskirtai nėra tikslus. Specialistai nurodė, kad bet kokioms skaičiuotėms turi reikšmės ne kalio kiekio nustatymas vaiką stacionarizavus ir sustojus širdžiai ilgą laiką leidžiant preparatus, mažinančius kalio koncentraciją kraujyje, bet kalio kiekio nustatymas sustojus širdžiai – t. y. kai vaiką ištiko mirtis, o toks tyrimas nebuvo padarytas. Atsiliepime nurodoma, kad Valstybinei akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybai prie Sveikatos apsaugos ministerijos kreipusis į specialistus, šie pateikė atsakymus, kurie leidžia teigti, kad kasatorės nurodomas kraujo rodiklių interpretavimas ir būtinybė skirti kompleksinį komisijos tyrimą yra klaidinantys, neatitinka bylos duomenų.
Pasak nukentėjusiųjų atstovės, apeliacinės instancijos teisme apklausto specialisto A. J. paaiškinimai dėl galimų pakitimų venose bei V. Ž. parodymai palyginti tarpusavyje ir sugretinti su kitais bylos duomenimis, iš jų – medicininiais, leido atmesti kitas D. D. mirties priežastis, nes vaiko ligos istorijoje nebuvo fiksuota jokių širdies nepakankamumo ar ritmo laidumo sutrikimų, širdies, funkcinių struktūrinių pokyčių požymių, būdingų kokiai nors ligai, nenustatytas įgimtas adrenogenitalinis sindromas, nėra požymių, kad vaikas galėjo mirti nuo kūdikio staigios mirties sindromo. Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Kauno skyriaus specialisto išvada patvirtina, kad galutinė D. D. diagnozė – ūmi intraveninė intoksikacija kalio chlorido tirpalu; hiperkalemija; komplikacijos – asistolija, gretutiniai susirgimai – kairiojo prieširdžio fibroelastozė. Akte nurodoma, kad nustatyta diagnozė paremta penkiais pagrindais, kurie teisminio nagrinėjimo metu buvo visiškai patikrinti ir įvertinti: 1) D. D. buvo iš esmės sveikas kūdikis; iki įvykio nebuvo jokių širdies nepakankamumo požymių; atlikta širdies echoskopija nerodė jokios patologijos, išskyrus rastą atvirą ovalią angą, kuri mirties metu jau buvo užsivėrusi, taigi, negalėjo būti mirties priežastis. D. D. stacionarizuotas į VšĮ Kauno klinikinę ligoninę Vaikų gastroenterologijos skyrių dėl vėmimo ir viduriavimo; jo bendra būklė buvo vidutinė, nekelianti grėsmės gyvybei. Kairiojo prieširdžio fibroelastozė negalėjo būti mirties priežastis, nes nebuvo jokių klinikinių šios ligos požymių; galimos laidumo patologijos taip pat nenustatyta; 2) vaikams beveik visada širdis sustoja dėl kvėpavimo problemų; kai mirties priežastis – suleistas kalio chlorido tirpalas – pirma stoja širdis, po to kvėpavimas; šiuo atveju pirmiausia įvyko širdies sustojimas; pradėjus taikyti reanimaciją širdies veiklos nebuvo, stebimi tik pavieniai įkvėpimai; 3) elektrokardiografijos parodymai yra būdingi hiperkalemijai; įvykus asistotijai ir teikiant reanimacines priemones po 30-40 min. laikinai atsistatė elektrinė širdies veikla ir antroje standartinėje derivacijoje buvo registruoti aukšti, smailūs T danteliai, viršijantys R dantelio aukštį (šis faktas patvirtintas liudytojų V. G., prof. E. V., gydytojos I. K., slaugytojų L. V., B. Č. ir prof. R. K. parodymais); 4) įvykus asistolijai dėl kitų priežasčių (ne dėl hiperkalemijos) ir taikant adekvačias reanimacines priemones, gaivinimas būna efektyvus; šiuo atveju reanimacijos priemonės buvo pradėtos taikyti iš karto, gaivinimas vyko itin aktyviai, tačiau jis buvo visiškai neefektyvus (šias aplinkybes patvirtino Kauno klinikinės ligoninės intensyvios terapijos gydytojas D. V., liudytoja L. C., specialistė L. Š.); 5) Įvykus asistolijai reanimacijos priemonės buvo taikytos pagal hiperkalemijos algoritmą: vaikui buvo leidžiamas adrenalinas, insulinas, gliukozė, kalcis, soda, atriponas; kalcio gliukanatas yra kalio antidotas ir gaivinimo metu jis yra leidžiamas esant hiperkalemijai.
Atsiliepime teigiama, kad teismo nuosprendis paremtas visuma bylos duomenų, kurie vienas kitą papildo, visi jie išsamiai išanalizuoti, išvados dėl D. D. mirties priežasties yra visiškai aiškios, nuoseklios ir atitinka bylos įrodymų turinį.
Nukentėjusiųjų atstovė nurodo, kad teismai pagrįstai nurodė, jog veiksmai, kuriuos atliko V. B. po to, kai D. D. suleido medicininį preparatą, leidžia daryti vienareikšmę išvadą, kad ji jau vaistų suleidimo metu arba iškart po to suvokė savo atliktų veiksmų esmę bei pasekmes ir ėmėsi priemonių nusikaltimo pėdsakams paslėpti. Leidžiant medikamentą ir sustojus D. D. širdžiai, ištikus asistolijai, po to iš palatos, kurioje jis buvo, bei procedūrinio kabineto dingo medicininės atliekos, t. y. flakonas ir švirkštai. Šiuo atveju leisto medikamento ir švirkštų išsaugojimas būtų ne tik natūralus, logiškas, bet ir elementariai būtinas veiksmas medicinos darbuotojui – slaugytojai. Pagal Medicininių infekuotų atliekų tvarkymo instrukciją V. B. panaudotas vienkartines medicinines priemones privalėjo mesti į tam skirtą bei pažymėtą talpyklą (šios atliekos saugomos saugykloje arba skyriuose ne ilgiau kaip iki darbo dienos pabaigos ir išvežamos į centrinę saugojimo aikštelę arba Infekcijų kontrolės skyrių). Pasak nukentėjusiųjų atstovės, byloje neginčijamai nustatyta, kad po vaiką ištikusios mirties V. B. iš palatos skubiai išnešė švirkštus ir sunaikino buteliuką iš kurio buvo pritraukta medikamento, nustatyta ir tai, kad įvykio dieną gliukozė nebuvo vartota, o kalio chloridas vartotas išvakarėse. Nuteistoji negalėjo paaiškinti, kodėl tinkamai nevykdė medikamentų apskaitos, išmetė nepanaudotą kalį nepraėjus 12 valandų. Slaugytoja D. P. parodė, kad lašinių lape matė įrašą, jog vaikui buvo skirta gliukozė, bet vaistų registracijos žurnale tokio įrašo nebuvo, o suskaičiavusi gliukozės flakonus, jos trūkumo neaptiko, koks paskutinis įrašas buvo žurnale, tiek gliukozės flakonų buvo ir spintoje. Tai, pasak nukentėjusiųjų atstovės, reiškia, kad tiek, kiek žurnale buvo apskaityta gliukozės flakonų, tiek jų ir buvo tą dieną skyriuje, taigi, nei kiti slaugytojai, nei V. B. ne tik kad neįrašė į žurnalą naudotos gliukozės, bet apskirtai gliukozės nenaudojo. Taigi bylos aplinkybės leidžia daryti kategorišką išvadą, jog V. B. aktyviai ir sąmoningai pasirūpino, kad švirkštai, leistas medikamentas ir jo buteliukas būtų išnešti, paslėpti ar sunaikinti.
Nukentėjusiųjų atstovės nuomone, byloje esančių duomenų visuma neginčijamai patvirtina V. B. kaltę padarius nusikaltimus, numatytus BK 229 straipsnyje ir 132 straipsnio 3 dalyje.
Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Laima Milevičienė prašo kasacinį skundą atmesti.
Prokurorė nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, atlikęs įrodymų tyrimą bei įvertinęs visus įrodymus, tirtus ir pirmosios instancijos teismo, padarė pagrįstą išvadą, kad apkaltinamajame nuosprendyje teisingai nustatytos faktinės aplinkybės, išdėstytos motyvuotos išvados dėl nuteistosios V. B. kaltės, o jos padaryta nusikalstama veika tinkamai kvalifikuota pagal BK 229 straipsnį, 132 straipsnio 3 dalį. Priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, teismų išvados grindžiamos teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso nustatyta tvarka gautais, nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, įvertintų įrodymų visuma. Apeliacinės instancijos teismas nepadarė esminių BPK pažeidimų, dėl kurių būtų suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamosios teisės ar kurie sukliudytų teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį.
Atsiliepime teigiama, kad nustatyta, jog V. B. dėl neatsargumo netinkamai atliko savo pareigas ir dėl to atėmė gyvybę D. D., kad pažeidė teisės aktų nustatytas specialias elgesio saugumo taisykles, supainiojo medikamentus ir D. D. suleido kalio chlorido tirpalo. Šias aplinkybes patvirtina Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Kauno skyriaus specialisto išvada Nr. KM61/12(02), kurioje nurodyta, kad galutinė D. D. diagnozė – ūmi intraveninė intoksikacija kalio chlorido tirpalu; hiperkalemija; komplikacijos – asistolija, gretutiniai susirgimai – kairiojo prieširdžio fibroelastozė, nepatikslintas gastroenterokolitas. Šią išvadą patvirtino ir byloje apklausti specialistai R. K., D. P. ir R. Š.. Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Vilniaus skyriaus specialisto išvadoje Nr. DM 49 (134)/13(01) nurodyta, kad D. D. vaistų leidimo į veną metu atsiradę simptomai – odos pabalimas, akių užvertimas, suklykimas, kūno sustingimas ir kvėpavimo išnykimas – leido įtarti greitą koncentruoto kalio suleidimą į veną ir dėl to staigiai sustojusią širdies veiklą; tarp D. D. į veną suleistų vaistų ir jo mirties yra tiesioginis priežastinis ryšys. Liudytojų gydytojų E. V., D. V., A. J., V. G., D. V., P. S., R. K., A. A., V. G., Z. K. ir G. M. paaiškinimai neprieštarauja teismo medicinos specialistų išvadai dėl D. D. mirties priežasties. Tai, kad nebuvo jokių kitų mirties priežasčių, taip pat patvirtina ir Vilniaus universiteto medicinos fakulteto atsakymas, pateiktas 2013 m. birželio 17 d. rašte Nr. 150000-SI-294, kuriame konstatuota, kad autopsijos metu požymių, būdingų kokiai nors ligai, galėjusiai nulemti D. D. mirtį, nenustatyta ir nepakanka duomenų, kad kairio prieširdžio endokardo fibroelastozė galėjo būti asistolijos ir mirties priežastis. Prokurorės nuomone, teismas, ištyręs bylos duomenis ir nustatęs, kad nėra galimybės tiksliai nustatyti D. D. suleisto į veną kalio chlorido kiekio, pagrįstai pašalino iš kaltinimo aplinkybę „ne mažiau kaip 7 ml”, ir tai nesuvaržė R. B. teisės į gynybą, nes tai neturėjo įtakos V. B. veiksmų teisiniam vertinimui, juolab ir mažesnis suleisto medikamento kiekis nėra aplinkybė, šalinanti baudžiamąją atsakomybę.
Prokurorės manymu, kasaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad teismas perkėlė įrodinėjimo naštą pačiai kaltinamajai ir taip pažeidė nekaltumo prezumpciją. Tai, kad V. B. neišsaugojo švirkštų, teismas įvertino kaip vieną iš netiesioginių jos kaltės įrodymų, kuriuo įrodinėjamas tarpinis faktas, tikrai susijęs su įrodinėtinomis byloje aplinkybėmis.
Atsiliepime teigiama, kad kasatorės argumentas dėl BPK 320 straipsnio 3 dalies pažeidimo taip pat nepagrįstas. Apeliacinės instancijos teismas, tenkindamas nuteistosios gynėjų prašymą, atliko įrodymų tyrimą, nutartyje aptarė visus apeliacinio skundo argumentus ir motyvuotai, o ne formaliai, kaip nurodoma kasaciniame skunde, juos atmetė. Tai, kad kasatorė nesutinka su apeliacinės instancijos teismo padarytomis išvadomis, nėra pagrindas pripažinti, jog buvo padaryti BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų pažeidimai. V. B. gynėjų prašymo skirti kompleksinę komisijos ekspertizę D. D. mirties priežasčiai nustatyti atmetimas, pasak prokurorės, taip pat negali būti traktuojamas kaip teismo šališkumas ar nuteistosios teisių pažeidimas, nes pirmosios instancijos teismas 2014 m. kovo 24 d. protokolinėje nutartyje ir apeliacinės instancijos teismas 2015 m. kovo 3 d. nutartyje išsamiai argumentavo, kodėl šis prašymas atmetamas. Atsiliepime pažymima, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme V. B. buvo suteiktos visos įstatymų nustatytos teisės, byla išnagrinėta laikantis BPK reikalavimų ir nepažeidžiant BPK 44 straipsnio 5 dalyje nustatytos kaltinamosios teisės į teisingą bylos išnagrinėjimą.
Kasacinio skundo argumentas dėl specialisto R. K. dalyvavimo bylos nagrinėjime nepagrįstas. R. K. kaip specialistas į teismo posėdį buvo kviestas laikantis BPK 275, 284 straipsnių reikalavimų, o remiantis BPK 275 straipsnio 1 dalies nuostatomis, teismas jam suteikė galimybę užduoti klausimus nukentėjusiesiems, liudytojams, nuteistajai, po to jis buvo apklaustas dėl savo išvados ar galimo jos papildymo priklausomai nuo to, ką išgirdo teisiamajame posėdyje. Taigi, BPK nuostatos nepažeistos. Teisme taip pat buvo užtikrinta kaltinamosios ir jos gynėjų teisė užduoti klausimus specialistui. Prokurorės nuomone, pirmosios instancijos teismas 2013 m. spalio 8 d. nutartimi pagrįstai atmetė kaltinamosios gynėjo prašymą nušalinti specialistą R. K., nurodęs, kad byloje tiriamos aplinkybės susijusios su specialių medicinos žinių turėjimu ir plečiamai aiškinti liudytojo gydytojo V. G., dalyvavusio D. D. gaivinime, ir gydytojo tiesioginio viršininko R. K. pavaldumo santykių nėra pagrindo.
Nuteistosios V. B. kasacinis skundas atmestinas.
Dėl kasacinio skundo argumentų
Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamus teismų sprendimus teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai nepagrįsti.
Kasaciniame skunde išvardyta daugybė BPK normų, reglamentuojančių baudžiamąjį procesą (pradedant bendrosiomis, pagrindinėmis taisyklėmis ir baigiant teismų sprendimų surašymu), tačiau daugumos iš jų pažeidimai tik deklaruojami, nes nenurodoma, kuo konkrečiai jie pasireiškė, ir nenurodomi išvardytų normų pažeidimus pagrindžiantys teisiniai argumentai. Dėl to teisėjų kolegija nagrinėja kascinį skundą tiek, kiek jame išdėstyti teiginiai yra sukonkretinti, susieti su byla ir esminiais BPK pažeidimais ar baudžiamojo įstatymo taikymu teismų nustatytiems faktams (BPK 369 straipsnis).
Kasacinio skundo esmė – nuteistoji V. B. neigia teismų nustatytų aplinkybių buvimą, t. y. tai, kad ji suleido pacientui D. D. kalio chlorido tirpalo (vietoje gydytojos paskirtos gliukozės) ir kad jo mirties priežastis – ūmi intraveninė intoksikacija kalio chlorido tirpalu, hiperkalemija, kuri komplikavosi į asistoliją. Šie teiginiai ir iš jų kylantis prašymas nutraukti bylą argumentuojami tuo, kad, kasatorės manymu, byloje nebuvo išsamiai ištirtos, išsiaiškintos minėtos faktinės aplinkybės, teismų atliktas įrodymų vertinimas – neobjektyvus, šališkas, neišsamus ir pan., nes sprendimai paremti tik kaltinančiais įrodymais arba neteisėtai remiamasi aplinkybėmis, liečiančiomis nuteistosios elgesį neišsaugojant švirkštų (kuriuose buvo vaikui suleisto medikamento), tačiau ignoruojami teisinantys įrodymai. Kasaciniame skunde ekspertų išvados dėl D. D. mirties priežasties vertinamos kaip prieštaringos, nepatikimos ir teigiama, kad tokiu atveju teismai negalėjo jomis remtis, o privalėjo paskirti nuteistosios ir jos gynėjų prašomą dar vieną teismo ekspertizę. Kasaciniame skunde teigiama apie esą neteisėtą eksperto R. K. dalyvavimą procese. Be to, pasak kasatorės, teismai pažeidė baudžiamąjį procesą pakeisdami kaltinimo apimtį vietoje nurodytos aplinkybės „ne mažiau 7 ml“ nurodydami „nenustatytą“ kalio chlorido tirpalo kiekį.
Kasacinio skundo argumentai prieštarauja bylos medžiagai ir teismų sprendimų turiniui. Pirmiausia pažymėtina tai, kad visi bylos duomenys, teismų pripažinti įrodymais (BPK 20 straipsnio 2 dalis), atitinka BPK 20 straipsnio 1, 4 dalyse nustatytus įrodymams keliamus reikalavimus: jie gauti įstatymų nustatyta tvarka, teisėtais būdais ir buvo patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Antra, visi įrodymai teismų buvo ištirti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, teisiamajame posėdyje, be to, papildomai tirti ir apeliacinio proceso metu, apklausiant liudytojus E. V., D. V., A. J., V. G., L. P., o tai reiškia, kad teismų sprendimai grindžiami tiesiogiai jų išnagrinėtais įrodymais, kaip tai nustatyta BPK 301 straipsnio 1 dalyje, 324 straipsnio 6 dalyje, dalyvaujant proceso dalyviams, iš jų – kasatorei bei jos gynėjams. Trečia, visi byloje esantys ir ištirti įrodymai – tiek kaltinantys, tiek teisinantys – teismų sprendimuose yra įvertinti. Ketvirta, pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą bei apkaltinamajame nuosprendyje padarytų išvadų teisingumą patikrino apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal nuteistosios V. B. apeliacinį skundą tiek, kiek to buvo prašoma skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Nepaisant to, nuteistoji pakartoja iš esmės tuos pačius argumentus ir kasaciniame skunde. Šiuo atveju teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad vien tai, jog teismo padarytos išvados ne tokios, kaip to norėtų nuteistoji, savaime nereiškia teisės pažeidimų. Priešingai nei teigia kasatorė, apeliacinės instancijos teismas, vertindamas įrodymus, išanalizavo jų turinį, palygino iš skirtingų šaltinių gautą informaciją, patikrino jos tikrumą ir išsamai pasisakė dėl kiekvieno įrodymo patikimumo bei jų visumos pakankamumo nustatant bylai reikšmingų faktų buvimą. Tuo, kad buvo atmestas nuteistosios ir jos gynėjų prašymas skirti dar vieną ekspertizę D. D. mirties priežasčiai nustatyti, įrodinėjimo baudžiamajame procese taisyklės ar nuteistosios teisės į teisingą bylos išnagrinėjimą šiuo atveju nebuvo pažeistos. Pažymėtina, kad įrodinėjimo procesas nėra begalinis ir iš BPK normų, įtvirtinančių išsamų ir nešališką visų bylos aplinkybių išnagrinėjimą bei teismų sprendimų pagrindimą, nekyla reikalavimas visais atvejais tenkinti proceso dalyvio (kaltinamo asmens, jo gynėjo ar kt.) prašymus. Aptariamu atveju aiškinantis, kas lėmė mažamečio D. D. mirtį, byloje atlikta keletas tyrimų bei pateiktos atitinkamos išvados, iš jų – Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Vilniaus skyriaus specialisto išvada Nr. DM 49(134)/13(01) (ekspertai R. S., J. R., specialistai (medikai) V. U., N. D., Ž. D., V. Ž.), Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Kauno skyriaus specialisto išvada Nr. KM61/12(02) (ekspertai D. T., Ž. M., S. M., specialistai (medikai) D. P., R. K., R. Š.). Be to, teisminio nagrinėjimo metu apklausti tyrimus atlikę ekspertai, specialistai, kaip liudytojai – kiti asmenys (gydytojai), dalyvavę taikant D. D. reanimaciją (gaivinant) bei suteikę informacijos apie medicinines indikacijas, kitas aplinkybes, susijusias su galimų mirties priežasčių nustatymu. Iš naujo įvertinęs tyrimų rezultatus ir kitus vienas kitą papildančius duomenis, liečiančius D. D. ligos istoriją, gydymą bei mirties aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas nurodė argumentus, paaiškinančius, kokiais įrodymais ir kodėl remiasi darydamas išvadas apie jo mirties priežasties įrodytumą. Taigi, apeliacinės instancijos teismas padarė įrodymų turinį atitinkančias išvadas, kad D. D. mirė nuo ūmios intraveninės intoksikacijos kalio chlorido tirpalu, hiperkalemijos, kuri komplikavosi į asistoliją, kad nenustatyta jokių kitų veiksnių (vaiko negalavimų, kūno organų sutrikimų ir kt.), galėjusių turėti įtakos tokiems padariniams atsirasti. Tai, kad būtent nuteistoji V. B. suleido D. D. į veną kalio chlorido tirpalo, dėl neatsargumo supainiojusi jį su gydančios gydytojos paskirtu gliukozės tirpalu, o tai ir lėmė vaiko mirtį, apeliacinės instancijos teismas taip pat pripažino įrodyta, o šią išvadą grindė motyvuotai įvertintais tiesioginiais ir netiesioginiais bylos įrodymais, kurių visumos pagrindu išsamiai atskleistos faktinės įvykio aplinkybės. Šiame kontekste pažymėtina tai, kad įrodymais baudžiamajame procese yra tokie duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 3 dalis). Vadinasi, kad įrodymų turinio ryšys gali būti tiek su nusikalstamos veikos padarymo faktinėmis aplinkybėmis, atskleidžiančiomis veikos požymių buvimą, tiek su aplinkybėmis, padedančiomis nustatyti tarpinius faktus, patikrinti kitų įrodymų tikrumą, patvirtinti ar paneigti keliamas versijas. Nagrinėjamoje byloje teismai rėmėsi įrodymais (tiesioginiais ir netiesioginiais), liečiančiais bylą, iš jų ir tais, kurie leido patikrinti nuteistosios versijos tikrumą. Be kita ko, bylos įrodymais, iš jų – įvykio vietoje buvusių nukentėjusiosios K. D., liudytojų – ligoninės darbuotojų parodymais, nustatyta, kad tuo metu, kai V. B. leido D. D. į veną medikamentą, šį ištiko klinikinė mirtis, t. y. jį beleidžiant staiga pablogėjo jo būklė, sustojo širdis, o nuo pat vaiko gaivinimo pradžios procedūriniame kabinete ir pradėjus intensyvią terapiją (reanimaciją) aiškėjo ir vėliau pasitvirtino tai, kad D. D. buvo suleistas kalio chlorido tirpalas. Tai žinodama nuteistoji V. B., kaip nustatyta, ne tik nepadarė nieko, kad padėtų išsiaiškinti tiesą, o kartu patikrinti ir jos iškeltą versiją, bet ir sunaikino įkalčius – iš palatos skubiai išnešė naudotus švirkštus, kuriuose buvo likę D. D. leisto medikamento, panaudotą vatos tamponą. Remiantis įrodymais (liudytojų parodymais, vaistų apskaitą liečiančiais dokumentais) taip pat nustatytos ir kitos svarbios aplinkybės: V. B. buvo naudojusi (kitam pacientui) kalio chlorido tirpalą, o likusią jo dalį su flakonu išmetė nepraėjus 12 val., kaip tai nustatyta taisyklėse, dėl to tapo neįmanomu nustatyti, kiek šio tirpalo per nuteistosios budėjimo laikotarpį buvo panaudota iš viso. Taip pat nustatyta, kad gliukozės tirpalo įvykio dieną V. B. nenaudojo – tas pats jo kiekis buvo jos darbo pradžioje ir tas pats – baigiant darbą (po įvykio). Taigi, iš bylos medžiagos ir teismų sprendimų turinio matyti, kad bylos įrodymų visuma pagrindžia V. B. kaltinančių aplinkybių buvimą ir priešingai – ją teisinančių aplinkybių, leidžiančių abejoti teismų priimtų sprendimų teisingumu – nėra. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas itin kruopščiai patikrino bylą ir priimtoje nutartyje, detaliai išanalizavęs bylos duomenis, nurodė motyvus, paaiškinančius, kodėl apeliacinio skundo argumentai dėl nuteistosios ginčijamų faktinių aplinkybių nustatymo yra atmetami.
Kasacinio skundo argumentai dėl baudžiamojo proceso pažeidimo teismui pakeičiant kaltinimo apimtį taip pat nepagrįsti. Atsižvelgiant į tai, kad dėl objektyvių priežasčių – jos išsamiai aptartos ir pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, ir apeliacinės instancijos teismo nutartyje – nebuvo galima nustatyti tikslaus D. D. suleisto kalio chlorido kiekio, kaltinime nurodyta šio medikamento kiekio aplinkybė – ne mažiau kaip 7 ml – buvo pakeista ir pripažintos įrodyta nusikaltamos veikos aprašyme nurodyta, kad buvo suleistas tiksliai nenustatytas kiekis kalio chlorido. Nagrinėjamu atveju tai nereiškia, kad kaltinamajame akte ir apkaltinamajame nuosprendyje nurodytos iš esmės skirtingos faktinės aplinkybės, nes sprendžiant V. B. baudžiamosios atsakomybės klausimą reikšminga yra tai, kad, kaip nurodė teismai, iš tiesų buvo suleistas kalio chlorido tirpalas ir būtent tai lėmė D. D. mirtį – šio medikamento koncentracija jo kraujyje buvo tokia, nuo kurios staiga sustojo širdis (įvyko asistolija), ir jokios intensyvios terapijos priemonės, taikytos nuo diagnozuotos hiperkalemijos (ją sukelia padidėjusi kalio koncentracija kraujyje), nebuvo efektyvios ir tokios negalėjo būti (kūdikiui galima maksimali kalio dozė yra 0,2–0,3 mmol/kg/val/); 11 mėn. amžiaus D. D. mirtis buvo neišvengiama pasekmė, sukelta V. B. veiksmų. Taigi, kaltinimo pagrindas ir pobūdis, esminės nusikalstamą veiką apibūdinančios bei veikos kvalifikacijai svarbios faktinės aplinkybės, išdėstytos kaltinime ir apkaltinamajame nuosprendyje, nepasikeitė, BPK 255 straipsnyje nurodytos nagrinėjimo teisme ribos nebuvo pažeistos. Apeliacinės instancijos teismas šiuo klausimu padarė teisingas išvadas, be kita ko, argumentuotai nurodęs, kad aptariama aplinkybė neturėjo jokios įtakos V. B. veiksmų teisiniam vertinimui. Pažymėtina ir tai, kad teisminio proceso metu kasatorei buvo žinoma ne tik kuo ji kaltinama, bet ir kokiais duomenimis bei aplinkybėmis grindžiamas kaltinimas, iš jų – susijusiais su kalio chlorido tirpalo panaudojimu, jo galimu poveikiu ir pan., jai buvo suteiktos visos galimybės įgyvendinti savo gynybos teises (BPK 22 straipsnio 3 dalis, 44 straipsnio 7 dalis) bei adekvačiai gintis bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ir apeliacine tvarka, o kasaciniame skunde konkrečiai ir neįvardyta, kaip ir kodėl kaltinime nurodytos aplinkybės pakoregavimas teismo nuosprendyje suvaržė jos teisę į gynybą ar kitaip esmingai pažeidė baudžiamajam procesui keliamus reikalavimus.
Kasaciniame skunde teigiant apie neteisėtą specialisto R. K. dalyvavimą teisminio nagrinėjimo (pirmosios instancijos teisme) metu, pateikti argumentai apie šio asmens įtaką teismo sprendimui (jame padarytoms išvadoms ar nuosprendžio teisingumui) tėra niekuo nepagrįsti subjektyvūs samprotavimai, o ne teisiniai argumentai. Visos aplinkybės, susijusios su specialisto R. K. dalyvavimu procese, yra išnagrinėtos ir aptartos apeliacinės instancijos teismo nutartyje, todėl teisėjų kolegija jų neanalizuoja, tik pažymi, jog specialisto ar eksperto teisės ir pareigos yra nustatytos BPK 86–87, 89 straipsniuose, tokio asmens dalyvavimą, apklausą bylą nagrinėjant teisme numato baudžiamojo proceso taisyklės, įtvirtintos BPK 275, 284, 285 straipsniuose. Šios taisyklės nebuvo pažeistos. Atkreiptinas dėmesys, kad tiriant įrodymus teisiamajame posėdyje nedalyvauja dar neapklausti liudytojai (BPK 279 straipsnio 1 dalis), taigi kasatorė nepagrįstai mano, kad specialisto ar eksperto dalyvavimas procese yra apibrėžtas tomis pačiomis taisyklėmis kaip ir liudytojo.
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad esminių BPK pažeidimų, dėl kurių būtų suvaržytos įstatymų garantuotos nuteistosios teisės ar kurie būtų sukliudę teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingus sprendimus, nepadaryta. Pagal teismų nustatytas faktines aplinkybes baudžiamasis įstatymas – BK 229 straipsnis ir 132 straipsnio 3 dalis – taikytas tinkamai. Taigi, nenustačius BPK 369 straipsnyje nurodytų pagrindų naikinti ar keisti skundžiamus pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir apeliacinės instancijos teismo nutartį, jie pripažintini teisėtais.
Dėl nukentėjusiųjų turėtų išlaidų (BPK 106 straipsnio 2 dalis)
Nukentėjusiųjų K. D. ir E. D. atstovė advokatė R. Gradauskienė pateikė atsiliepimą į nuteistosios V. B. kasacinį skundą (BPK 374¹ straipsnis) ir dokumentus, patvirtinančius, kad nukentėjusieji sumokėjo jiems atstovaujančiai advokatei už atsiliepimo surašymą 1200 Eur, kuriuos prašo priteisti iš nuteistosios. Nagrinėjamoje byloje kalta pripažintos V. B. kasacinį skundą atmetus, vadovaujantis BPK 106 straipsnio 2 dalies nuostatomis, nukentėjusiųjų turėtos išlaidos jų atstovės paslaugoms apmokėti iš nuteistosios priteistinos.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistosios V. B. kasacinį skundą atmesti.
Iš nuteistosios V. B. nukentėjusiesiems K. D. ir E. D. priteisti 1200 Eur turėtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.
Teisėjai Armanas Abramavičius
Aldona Rakauskienė
Dalia Bajerčiūtė
