Dėl skolos už gamtinių dujų paskirstymą ir delspinigių priteisimo

Civilinė byla Nr.3K-3-97/2007 Procesinio sprendimo kategorijos: 42.8; 42.9;

42.10; 45.5; 52.3 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Romualdo Čaikos (kolegijos pirmininkas), Virgilijaus Grabinsko ir Prano Žeimio (pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Akmenės energija“ kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2006 m. kovo 9 d. sprendimo ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugpjūčio 10 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo AB „Lietuvos dujos“ ieškinį atsakovui UAB „Akmenės energija“ ir trečiajam asmeniui UAB „Energijos taupymo centras“ dėl skolos už gamtinių dujų paskirstymą ir delspinigių priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas AB „Lietuvos dujos“ nurodė, kad 2002 m. gruodžio 31 d. sudarė su atsakovu UAB „Akmenės energija“ Gamtinių dujų perdavimo-paskirstymo sutartį Nr. 10-2003 (toliau – Sutartis), pagal kurią gamtinės dujos atsakovui buvo transportuojamos (perduodamos, paskirstomos) 2003 metais ir transportuojamos iki šiol. Šios sutarties 46 punkte susitarta, kad sistemos naudotojas (atsakovas) už gamtinių dujų perdavimą ir paskirstymą moka dujų įmonės nustatytomis kainomis, pateiktomis Sutarties priede Nr. 2. Sutarties 47 punkte nurodyta, kad dujų paskirstymo kainos nustatomos pagal šios sutarties 24 punkte nustatytą per metus į pristatymo vietą paskirstomą dujų kiekį. Šios sutarties sąlygos yra paremtos LR gamtinių dujų įstatymo 14 straipsnio nuostatomis, pagal kurias kainos dujų sektoriuje yra reguliuojamos, ir dujų įmonės kiekvienais metais nustato dujų perdavimo, paskirstymo, laikymo kainas, kurios įsigalioja po viešo jų paskelbimo. Apmokėjimą už gamtinių dujų perdavimą ir paskirstymą reglamentuoja LR ūkio ministro 2002 m. vasario 5 d. įsakymu Nr. 43 patvirtintos Gamtinių dujų perdavimo, paskirstymo, laikymo ir tiekimo taisyklės (toliau – Taisyklės), kurių 143 punkte nustatyta, kad vartotojas (sistemos naudotojas) privalo apmokėti už pateiktas (pristatytas) dujas ir suteiktas paslaugas. Vartotojas (sistemos naudotojas) už patiektas ar pristatytas dujas (perdavimą, paskirstymą) apmoka pagal konkrečioje pristatymo vietoje apskaitytą dujų kiekį ir šių taisyklių 73 bei 109 punktuose nurodytai vartotojų (sistemos naudotojų) grupei nustatytą dujų (perdavimo, paskirstymo) kainą. Dujų pristatymo vieta, ieškovo teigimu, yra dujų kiekio matavimo priemonės kiekviename objekte, į kurį perduodamos ar paskirstomos dujos, kur dujų kiekio matavimo priemonėmis skaičiuojamas dujų kiekis ir taikoma atitinkamos grupės kaina, priklausomai nuo perduoto, paskirstyto per metus dujų kiekio. 2002 m. gruodžio 31 d. sutartis Nr. 10-2003 buvo sudaryta galiojant LR ūkio ministro 2002 m. lapkričio 19 d. įsakymui Nr. 413 „Dėl LR ūkio ministro 2002 m. vasario 5 d. įsakymo Nr. 43 „Dėl Gamtinių dujų perdavimo, paskirstymo, laikymo ir tiekimo taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“, kurio 2.3 punkte nustatyta, kad Taisyklių 143 punkto antrojo sakinio nuostatos (t. y. nuostatos dėl pristatymo vietos) netaikomos trejų metų gamtinių dujų perdavimo ir paskirstymo kainų reguliavimo laikotarpiu reguliuojamiesiems vartotojams bei šilumos teikimo įmonėms, įsteigtoms iki 2002 m. liepos 1 d.; šios šilumos tiekimo įmonės su jų 2002 m. gruodžio 1 d. turimais įrenginiais laikomos vienu vartotoju su viena pristatymo vieta. Sutarties 104 punkte ir Priede Nr. 1 prie Sutarties viena iš pristatymo vietų yra nurodyta AB „Panevėžio pienas“ katilinė, esanti (duomenys neskelbtini). Ieškovo teigimu, šios pristatymo vietos Sutarties sudarymo dieną faktiškai dar nebuvo dėl toliau nurodytų priežasčių. 2002 m. rugsėjo 12 d. jo (ieškovo) firma „Aukštaitijos dujos“ (šiuo metu – AB „Lietuvos dujos“ Panevėžio filialas) sudarė su trečiuoju asmeniu UAB „Energijos taupymo centras“ Naujojo vartotojo prijungimo prie AB „Lietuvos dujos“ dujų sistemos sutartį Nr. 0402/24 (toliau – Naujojo vartotojo sutartis), pagal kurią jo (ieškovo) Panevėžio filialas įsipareigojo iki 2002 m. lapkričio 22 d. nutiesti dujotiekį į trečiojo asmens katilinę, esančią (duomenys neskelbtini), ir iki 2002 m. lapkričio 29 d. pradėti transportuoti dujas, o tretysis asmuo įsipareigojo iki 2002 m. lapkričio 29 d. savo lėšomis įsirengti vartotojo sistemą ir pradėti vartoti dujas. Ši sutartis tiek jo (ieškovo), tiek trečiojo asmens nebuvo laiku įvykdyta, nes dėl žemės nuosavybės dokumentų rengimo problemų (katilinė turėjo būti pastatyta AB „Panevėžio pienas“ teritorijoje) užsitęsė trečiojo asmens katilinės statybos ir vietos nustatymo bei įrengimo terminai. Kol nebuvo nustatyta konkreti katilinės statybos vieta, tol nebuvo galimybės tiesti dujotiekio. Dujų įvado vieta su trečiuoju asmeniu buvo suderinta tik 2002 m. lapkričio 11 d. Dujotiekį jo (ieškovo) Panevėžio filialas baigė tiesti 2002 m. gruodžio 4 d. Dujotiekio pripažinimo tinkamu naudoti aktas komisijos buvo pasirašytas 2002 m. gruodžio 16 d. Tačiau esminę reikšmę, ieškovo teigimu, turi ne tiek pats katilinės, kaip statinio, pastatymas, kiek jos dujofikavimas (t. y. vidaus dujų sistemos įrengimas ir paruošimas priimti dujas). 2002 m. gruodžio 31 d. buvo pasirašytas Susitarimas dėl minėtos Naujojo vartotojo sutarties pakeitimų, pagal kurį tretysis asmuo UAB „Energijos taupymo centras“ visas savo teises, pareigas ir prievoles, kylančias iš Naujojo vartotojo sutarties, perleido savo dukterinei įmonei atsakovui UAB „Akmenės energija“, jis (ieškovas) įsipareigojo pradėti transportuoti gamtines dujas į naujai pastatytą dujotiekį iki 2003 m. balandžio 15 d., o atsakovas įsipareigojo iki 2003 m. balandžio 15 d. savo lėšomis įsirengti vartotojo sistemą ir pradėti vartoti gamtines dujas. 2003 m. balandžio 14 d. atsakovas raštu Nr. 151 kreipėsi į jį (ieškovą) dėl dujų patiekimo į AB „Panevėžio pienas“ teritorijoje esančią katilinę paleidimo-derinimo darbams. 2003 m. balandžio 28 d. buvo pasirašytas dujų tiekimo paleidimo-derinimo darbams aktas, kurio pagrindu buvo pradėtos tiekti dujos. 2003 m. gegužės 26 d. Valstybinės energetikos inspekcijos Panevėžio skyrius išdavė Dujų įrenginių (tiekimo sistemų, dujas naudojančių įrenginių ir prietaisų) techninės būklės patikrinimo aktą Nr. 03-123A, pažymėdamas, kad garo katilinėje, esančioje (duomenys neskelbtini), sumontuoti ir išbandyti vidaus dujotiekio tinklai, dujų skaitiklis bei dujinis garo katilas atitinka projekto, norminių teisės aktų reikalavimus ir gali būti naudojami pagal paskirtį. Garo katilinės, esančios (duomenys neskelbtini), pripažinimo tinkama naudoti aktas buvo pasirašytas 2003 m. lapkričio 28 d. Tokiomis aplinkybėmis 2002 m. gruodžio 1 d. atsakovas neturėjo dujofikuotos katilinės adresu (duomenys neskelbtini), kaip pristatymo vietos, ir ne dėl jo (ieškovo) kaltės. 2003 m. balandžio 23 d. rašte Nr. 7-41-06-413 jis (ieškovas) pranešė atsakovui, kad šiai katilinei, kaip atskirai pristatymo vietai, bus taikoma paskirstymo kaina, priklausomai nuo per metus suvartoto dujų kiekio. Tačiau atsakovas 2003 m. gegužės 12 d. rašte Nr. 197 nurodė, kad visos Sutartyje nurodytos pristatymo vietos pagal LR ūkio ministro 2002 m. lapkričio 19 d. įsakymo Nr. 413 2.3 punktą turi būti laikomos viena pristatymo vieta. Į šį atsakovo raštą jis (ieškovas) atsakė 2003 m. gegužės 22 d. raštu Nr. 7-41-07-507, nurodydamas, kad būtina pateikti dokumentus, patvirtinančius, jog įrenginius atsakovas įsigijo iki 2002 m. gruodžio 1 d. Tokių dokumentų, ieškovo teigimu, atsakovas nepateikė, todėl nėra pagrindo minėto LR ūkio ministro įsakymo 2.3 punkte nustatytai išimčiai taikyti. Jam (ieškovui) 2003 m. spalio 24 d. raštu Nr. 7-41-31-1008 kreipusis į Valstybinę kainų ir energetikos kontrolės komisiją dėl minėtos išimties taikymo santykiuose su UAB „Akmenės energija“, ši komisija 2003 m. lapkričio 5 d. rašte Nr. R2-840 nurodė, kad katilinė, esanti (duomenys neskelbtini), iki 2002 m. gruodžio 1 d. nebuvo pripažinta tinkama naudoti gamtines dujas (dujofikuota) ir neturėjo dujų pristatymo vietos, todėl šiai katilinei turi būti taikomos Taisyklių 143 punkto nuostatos be išimties, nustatytos LR ūkio ministro 2002 m. lapkričio 19 d. įsakymo Nr. 413 2.3 punkte. Tačiau atsakovas šių nurodymų nepaisė ir toliau laikėsi savo pozicijos, motyvuodamas tuo, kad dujotiekis į minėtą katilinę iki 2002 m. gruodžio 1 d. nebuvo nuteistas dėl jo (ieškovo) kaltės. Ieškovo teigimu, šie atsakovo argumentai yra nepagrįsti, nes jis ne dėl savo kaltės dujotiekio statybos darbus baigė 2002 m. gruodžio 4 d., o ne 2002 m. lapkričio 22 d., kaip kad buvo susitarta Naujo vartotojo sutartyje. 2003 m. rugsėjo 30 d. rašte Nr. 431 atsakovas pats pripažįsta faktą, kad klausimai dėl katilinės priėmimo akto, katilinės registracijos nekilnojamojo turto registro įstaigoje baigti tvarkyti tik 2003 m. rugsėjo mėnesį, nes užtruko Panevėžio apskrities viršininko įsakymo, leidžiančio AB „Panevėžio pienas“ subnuomoti katilinės eksploatacijai reikalingą žemės sklypo dalį, priėmimas. Kad AB „Panevėžio pienas“ vėlavo parengti žemės nuosavybės dokumentus, ir tai tiesiogiai įtakojo projektavimo darbų ir katilinės statybos vietos įrengimo terminus, patvirtino ir tretysis asmuo UAB „Energijos taupymo centras“ 2002 m. gruodžio 18 d. rašte Nr. 328. Ieškovas taip pat nurodė, kad kol buvo sprendžiami nesutarimai dėl katilinės, esančios (duomenys neskelbtini), kaip atskiros pristatymo vietos, dujos į šią katilinę buvo transportuojamos pagal Sutartį. Atsakovui buvo teikiami dujų perdavimo-paskirstymo aktai ir PVM sąskaitos-faktūros, tačiau atsakovas Sutarties sąlygų nesilaikė ir pasirašytų aktų negrąžindavo, nors priimto dujų kiekio neginčijo. PVM sąskaitas-faktūras atsakovas apmokėdavo, kol 2003 m. gegužės 6 d. jam nebuvo pateikta PVM sąskaita-faktūra Nr. 1841917, kurioje pirmą kartą buvo nurodytas atskirai dujų kiekis, paskirstytas į katilinę, esančią (duomenys neskelbtini), taikant 4-ai vartotojų grupei nustatytą kainą (0,16061 Lt/m3), priklausomai nuo suvartoto (užsakyto) dujų kiekio (nuo 0,1 mln. m3 iki 1 mln. m3) šioje katilinėje. Šioje ir vėliau pateiktose sąskaitose nurodytos kainos atsakovas nemokėjo, o mokėjo 7-ai vartotojų grupei nustatytą kainą (0,038 Lt/m3), kaip vartotojas, suvartojantis virš 15 mln. m3 dujų. Dėl to susidarė skola. Ieškovas AB „Lietuvos dujos“ prašė teismo priteisti jam iš atsakovo UAB „Akmenės energija“ 238 325,68 Lt skolos už gamintinų dujų paskirstymą, 12 078,70 Lt delspinigių ir 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Šiaulių apygardos teismas 2006 m. kovo 9 d. sprendimui ieškinį patenkino; priteisė ieškovui AB „Lietuvos dujos“ iš atsakovo UAB „Akmenės energija“ 238 325,68 Lt skolos už dujų transportavimą, 12 078,70 Lt delspinigių ir 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Teismas nustatė, kad ieškovas atsakovo katilinę, esančią (duomenys neskelbtini), įrengtą po 2002 m. gruodžio 1 d., ir kitą atsakovo sistemą laiko atskiromis gamtinių dujų pristatymo, paskirstymo vietomis, todėl už katilinėje sunaudotas dujas atsakovui taikė 4-os vartotojų grupės kainą už 2003 metus ir 5-os vartotojų grupės kainą už 2004 metus. Atsakovas, nesutikdamas su tokia ieškovo pozicija, mokėjo ieškovui už gamintinų dujų paskirstymą į katilinę pagal 7-os vartotojų grupės kainą. Dėl to susidarė kainų skirtumas, kurį ieškovas prašo priteisti iš atsakovo. Teismas nurodė, kad 2002 m. rugsėjo 12 d. tarp ieškovo ir trečiojo asmens UAB „Energijos taupymo centras“ sudarytos Naujojo vartotojo sutarties tikslas buvo prijungti vartotojo (trečiojo asmens) sistemą prie ieškovo sistemos ir užtikrinti trečiajam asmeniui gamtinių dujų perdavimą ir paskirstymą šioje sutartyje nustatytais kiekiais, taip pat – objekto (trečiojo asmens katilinės, esančios (duomenys neskelbtini)) dujofikavimas. Naujojo vartotojo sutarties 6.1 ir 6.2 punktuose ieškovas įsipareigojo nutiesti dujotiekį iki katilinės ir pradėti transportuoti dujas iki 2002 m. lapkričio 22 d., o tretysis asmuo įsipareigojo savo lėšomis įsirengti vartotojo sistemą ir pradėti vartoti sutartą gamtinių dujų kieki iki 2002 m. lapkričio 29 d. (Naujojo vartotojo sutarties 7.2 punktas). 2002 m. gruodžio 31 d. ieškovas, tretysis asmuo ir atsakovas pasirašė susitarimą dėl Naujo vartotojo sutarties pakeitimų (toliau – Susitarimas), kuriame susitarė, kad tretįjį asmenį pakeičia atsakovas, perimdamas visas iš sutarties kylančias teises, pareigas ir prievoles. Susitarimo 3 punkte šalys pakeitė Naujojo vartotojo sutarties 6.2 ir 7.2 punktus, nustatydamos, kad ieškovas pradės transportuoti nustatytą dujų kiekį į naujai nutiestą dujotiekį iki 2003 m. balandžio 15 d. Tą pačią, t. y. 2002 m. gruodžio 31 d. ieškovas ir atsakovas sudarė Gamtinių dujų perdavimo-paskirstymo sutartį Nr. 10-2003, jos Priede Nr. 1 įvardydami sistemos naudotojo (atsakovo) objektus, kuriuose numatytas didžiausias ir mažiausias valandinis gamtinių dujų kiekis ir dujų slėgis pristatymo vietoje, taip pat ir katilinėje, esančioje (duomenys neskelbtini). Sutarties Priede Nr. 2 šalys susitarė dėl gamtinių dujų perdavimo, paskirstymo kainos. Sutarties 22 punkte nustatyta, kad dujos atsakovui bus perduodamos ir paskirstomos nuo 2003 m. sausio 1 d. iki 2003 m. gruodžio 31 d. imtinai. Sutarties 46 punkte šalys susitarė, kad atsakovas už gamtinių dujų perdavimą ir paskirstymą mokės dujų įmonės (ieškovo) nustatytomis dujų perdavimo ir paskirstymo kainomis pagal Sutarties Priede Nr. 2 nurodytą kainą. Sutarties 49 punkte nustatyta, kad sistemos naudotojas (atsakovas) už gamtinių dujų perdavimą ir paskirstymą moka pagal pristatymo vietoje apskaitytą dujų kiekį, vadovaudamasis Gamtinių dujų perdavimo, paskirstymo, laikymo ir tiekimo taisyklių reikalavimais. Tačiau šalys susitarimuose nesusitarė, ar katilinė laikytina atskira perdavimo vieta, ar bendra su visais atsakovo valdomais įrengimais. Taisyklių 143 punkte nustatyta, kad vartotojas (sistemos naudotojas) privalo apmokėti už patiektas dujas ir paslaugas pagal konkrečioje pristatymo vietoje apskaitytą dujų kiekį ir šių Taisyklių 73 bei 109 punktuose nurodytai vartotojų (sistemos naudotojų) grupei nustatytą dujų kainą. Sutarties sudarymo metu galiojusio LR ūkio ministro 2002 m. lapkričio 19 d. įsakymo Nr. 413 2.3 punkte buvo nustatyta, kad šilumos tiekimo įmonės su jų 2002 m. gruodžio 1 d. turimais įrenginiais laikomos vienu vartotoju su viena pristatymo vieta. Teismas nustatė, kad ieškovas dujotiekį į katilinę įvedė 2002 m. gruodžio 4 d., nes tretysis asmuo vėlavo parengti žemės nuosavybės dokumentus, o suderinimai dėl dujų įvado vietos buvo padaryti tik 2002 m. lapkričio 11 d. Dujofikavimo darbai katilinėje buvo pradėti vykdyti 2003 m. kovo 17 d., o baigti – 2003 m. gegužės 26 d. Katilinė pripažinta tinkama naudoti 2003 m. lapkričio 28 d. aktu. Šių aplinkybių pagrindu teismas padarė išvadą, kad atsakovo katilinė buvo pajungta po 2002 m gruodžio 1 d. ne dėl ieškovo kaltės, ir LR ūkio ministro 2002 m. lapkričio 19 d. įsakymo Nr. 413 2.3 punkte nustatyta išimtis netaikytina. Teismas sprendė, kad atsakovas pažeidė Taisyklių 143, 147 punktuose ir LR ūkio ministro 2002 m. lapkričio 19 d. įsakymo Nr. 413 2.3 punkte nustatytus reikalavimus, nevykdė savo sutartinių įsipareigojimų, todėl privalo atlyginti kitai Sutarties šaliai – ieškovui – jo patirtus nuostolius (CK 6.205 straipsnis, 6.256 straipsnio 2 dalis), sumokėti delspinigius ir netesybas (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnio 2 dalis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2006 m. rugpjūčio 10 d. nutartimi Šiaulių apygardos teismo 2006 m. kovo 9 d. sprendimą paliko nepakeistą, atsakovo apeliacinį skundą atmetė. Teisėjų kolegijos vertinimu, 2002 m. gruodžio 31 d. ieškovo, trečiojo asmens ir atsakovo pasirašytas susitarimas dėl Naujojo vartotojo sutarties pakeitimų, kuriuo šalys pakeitė Naujojo vartotojo sutarties 6.2 ir 7.2 punktus, patikimai įrodo, kad dar 2002 m. gruodžio 31 d. atsakovui nebuvo tiekiamos dujos ir jis nebuvo vartotojas LR ūkio ministro 2002 m. lapkričio 19 d. įsakymo Nr. 413 2.3 punkto prasme. Atsakovo statusas atitinka Taisyklių 5 punkte įtvirtintą naujojo vartotojo sąvoką, pagal kurią naujuoju vartotoju laikomas vartotojas, kurio sistema pirmą kartą jungiama prie dujų įmonės sistemos. Naujuoju vartotoju taip pat laikomas esamas vartotojas, pageidaujantis didinti dujų suvartojimą tiek, kad neužtenka esamos perdavimo, paskirstymo sistemos galios. Taip šalys, teisėjų kolegijos nuomone, ir vertina pačią 2002 m. rugsėjo 12 d. Naujojo vartotojo sutartį. Teisėjų kolegija taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad LR gamtinių dujų įstatymo 20 straipsnyje nustatyta, jog skundus dėl gamtinių įmonių veiklos ar neveikimo perduodant, paskirstant, tiekiant, perkant ir laikant gamtines dujas, nesuteikimo teisės pasinaudoti sistema, prisijungimo, sistemos balansavimo, kainų nustatymo nagrinėja Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija (Komisija) ginčų sprendimo iki teismo tvarka. LR Vyriausybės 2001 m. birželio 19 d. nutarimu Nr. 745 patvirtintos Skundų dėl Lietuvos Respublikos gamtinių dujų įstatymo taikymo nagrinėjimo tvarkos 28 punkte įtvirtinta asmens teisė apskųsti skundą nagrinėjančios institucijos sprendimą ar veiksmus (neveikimą) LR administracinių bylų teisenos įstatyme nustatyta tvarka. Nustačiusi, kad atsakovas pasinaudojo minėta ikiteismine ginčo nagrinėjimo tvarka, tačiau Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija 2005 m. gruodžio 1 d. nutarimu jo skundą dėl atsisakymo katilinę, esančią (duomenys neskelbtini), laikyti viena dujų pristatymo vieta, atmetė, o savo teise apskųsti šį Komisijos nutarimą LR administracinių bylų teisenos įstatyme nustatyta tvarka atsakovas nepasinaudojo, teisėjų kolegija laikė, kad tai rodo, jog jis sutinka su tokiu sprendimu. Atmesdama atsakovo apeliacinio skundo argumentus dėl ieškovo kaltės laiku neįrengiant katilinės, teisėjų kolegija pažymėjo, kad atsakovas tam, kad būtų pripažintas vartotoju iki 2002 m. gruodžio 1 d. ir galėtų pasinaudoti lengvata, turėjo būti dujų vartotoju. Dujotiekio nutiesimas buvo tik viena iš sąlygų tam, kad atsakovas taptų vartotoju. 2002 m. gruodžio 31 d. susitarime dėl Naujojo vartotojo sutarties pakeitimų atsakovas įsipareigojo savo lėšomis įsirengti vartotojo sistemą iki 2003 m. balandžio 15 d. Pagal Taisyklių 5 punktą vartotojo sistema yra vamzdynai ir įrenginiai dujoms iš magistralinio dujotiekio ar skirstomojo tinklo priimti ir saugiai panaudoti vartotojo reikmėms. Atsakovo įsirengti dujų įrenginiai buvo pripažinti tinkamais naudoti tik 2003 m. gegužės 26 d., ir tai rodo, kad pats atsakovas nebuvo iki 2002 m. gruodžio 1 d. įsirengęs vartotojo sistemos. Ieškovo nutiestas dujotiekis buvo pripažintas tinkamu naudoti 2002 m. gruodžio 4 d., tačiau atsakovas vartotoju tapo tik po daugiau nei 5 mėnesių, ir tai, kolegijos vertinimu, rodo, kad ne 4 dienomis pavėluotas dujotiekio nutiesimas buvo priežastis, dėl kurios atsakovas iki 2002 m. gruodžio 1 d. netapo dujų vartotoju.

III. Kasacinio skundo dalykas ir pagrindas, atsiliepimo į kasacinį skundą argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas UAB „Akmenės energija“ prašo Šiaulių apygardos teismo 2006 m. kovo 9 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugpjūčio 10 d. nutartį panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovo AB „Lietuvos dujos“ ieškinį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas tuo, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino ir taikė apmokėjimą už dujų perdavimą ir paskirstymą reglamentuojančias materialinės teisės normas (Taisyklių 73, 109, 143 punktus, LR ūkio ministro 2002 m. lapkričio 16 d. įsakymo Nr. 413 2.3 punktą ir 2004 m. sausio 29 d. įsakymo Nr. 4-25 2.3 punktą), todėl padarė nepagrįstą išvadą, kad jo (kasatoriaus) katilinė, esanti (duomenys neskelbtini), nepriskirtina prie jo 2002 m. gruodžio 1 d. turimų įrenginių ir šiai katilinei turi būti taikomos Taisyklių 143 punkto nuostatos be išimties, nustatytos LR ūkio ministro 2002 m. lapkričio 19 d. įsakymo Nr. 413 2.3 punkte. Iš Naujojo vartotojo sutarties, sudarytos 2002 m. rugsėjo 12 d., 6.1 ir 6.2 punktų matyti, kad šalys aiškiai susitarė, jog dujotiekį ieškovas turi įrengti ir dujas turi pradėti transportuoti į jo (kasatoriaus) katilinę iki 2002 m. gruodžio 1 d. Dujų perdavimo kainų skirtumas tarp 7-os grupės vartotojų ir kitų grupių vartotojų (šiuo atveju – 4-os (422,66 proc.) ir 5-os (339,74 proc.) grupių), kasatoriaus teigimu, nėra pagrįstas ekonominiais kriterijais, yra neadekvačiai didelis, neproporcingas sąnaudų padidėjimui dėl mažesnio perduotų ir paskirstytų dujų kiekio, todėl ieškovas buvo ekonomiškai suinteresuotas dujotiekio tiesimo darbus atlikti ir dujas pradėti tiekti ne iki 2002 m. lapkričio 29 d., kaip kad buvo susitarta Naujojo vartotojo sutartyje, o vėliau – po 2001 m. gruodžio 1 d., nes, priėmus LR ūkio ministro 2002 m. lapkričio 19 d. įsakymą Nr. 413, iki Naujojo vartotojo sutarties galiojimo pabaigos tapo aišku, kokią reikšmę turės dujotiekio tiesimo darbų atlikimas iki ir po 2002 m. gruodžio 1 d. Ieškovas dujotiekį Valstybinei energetikos inspekcijai prie LR ūkio ministerijos pridavė tik 2002 m. gruodžio 4 d., ir šis kelių dienų vėlavimas buvo lemiama sąlyga, nuo kurios priklausė dujų perdavimo ir paskirstymo kaina. CK 1.67 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu sąlygai atsirasti nesąžiningai sukliudė šalis, kuriai ta sąlyga nenaudinga, tai pripažįstama, kad ta sąlyga buvo. Šiuo atveju, kadangi būtent ieškovo veiksmai lėmė aplinkybę, kad dujotiekis nebuvo įrengtas iki 2002 m. gruodžio 1 d., teismai turėjo pripažinti, kad dujotiekio įrengimo darbai iki 2002 m. gruodžio 1 d. nebuvo atlikti dėl ieškovo kaltės ir taikyti LR ūkio ministro įsakymo 2002 m. lapkričio 19 d. įsakymo Nr. 413 2.3 punkte nustatytą išimtį bei ieškinį atmesti. Bylą nagrinėję teismai tarp šalių susiklosčiusių santykių nevertino kompleksiškai ir į tai, kad vienu ir tuo pačiu metu jis (kasatorius) buvo vartotojas pagal 2002 m. gruodžio 31 d. Gamtinių dujų perdavimo-paskirstymo sutartį Nr. 10-2003 ir užsakovas pagal Naujojo vartotojo sutartį, o ieškovas buvo tiekėjas pagal gamtinių dujų perdavimo-paskirstymo sutartį ir rangovas pagal Naujojo vartotojo sutartį, neatsižvelgė, todėl ginčo teisiniams santykiams nepagrįstai netaikė statybos rangos sutarties vykdymą reglamentuojančių materialinės teisės normų (CK 6.644 straipsnio 1 dalies, 6.650 straipsnio 1 ir 3 dalių, 6.652 straipsnio, 6.981 straipsnio 1 dalies). Kasatoriaus teigimu, tarp šalių buvo susiklostę ne tik iš gamtinių dujų perdavimo-paskirstymo sutarties, bet ir iš dujotiekio statybos rangos sutarties kylantys teisiniai santykiai, nes pagal Naujojo vartotojo sutartį ieškovas buvo įsipareigojęs įrengti dujotiekį, kuriuo jam (kasatoriui) turėjo būti tiekiamos dujos pagal minėtą gamtinių dujų perdavimo-paskirstymo sutartį. Naujojo vartotojo sutarties 6.1 punkte ieškovas įsipareigojo iki 2002 m. lapkričio 22 d. dienos nutiesti dujotiekį nuo ieškovo magistralinio dujotiekio iki katilinės, esančios (duomenys neskelbtini), o pagal šios sutarties 6.2 punktą įsipareigojo iki 2002 m. lapkričio 29 d. pradėti transportuoti dujas į šią katilinę. Naujojo vartotojo sutarties 6.1 punkte nustatytas dujotiekio įrengimo darbų atlikimo terminas niekada nebuvo pakeistas, nes 2002 m. gruodžio 31 d. susitarimu dėl Naujojo vartotojo sutarties pakeitimų buvo pakeistas tik šios sutarties 6.2 punkte nustatytas terminas, todėl teismai turėjo taikyti CK 6.652 straipsnio 2 dalies nuostatą, kad jeigu įstatymai ar sutartis nenustato ko kita, rangovas atsako ir už darbų pradžios ir pabaigos termino pažeidimą. Tuo tarpu, jis (kasatorius) savo įsipareigojimą iki 2002 m. lapkričio 29 d. įrengti vartotojo sistemą, nustatytą Naujojo vartotojo sutarties 7.2 punkte, įvykdė. Katilinė (duomenys neskelbtini), kaip tokia, buvo pastatyta ir 2002 m. spalio 23 d. perdavimo-priėmimo aktu perduota jam (kasatoriui). Katilinėje buvo sumontuotas dujinis katilas ir kitą įranga, reikalinga šilumos gamybai. Be to, bylą nagrinėję teismai nepagrįstai LR ūkio ministro 2002 m. lapkričio 19 d. įsakymo Nr. 413 2.3 punkte nustatytos išimties, susijusios su 2002 m. gruodžio 1 d. data, taikymą siejo su gamtinių dujų naudojimo katilinėje, esančioje (duomenys neskelbtini), pradžia. Ši data, kasatoriaus teigimu, siejama ne su gamtinių dujų naudojimo proceso pradžia, o su tam tikro įrenginio buvimu. Šiuo atveju tas įrenginys – dujinė katilinė – buvo įrengta iki 2002 m. gruodžio 1 d., o aplinkybę, kad ši katilinė nepradėjo veikti iki 2002 m. gruodžio 1 d. lėmė būtent ieškovo neveikimas, nes jis neįvykdė savo įsipareigojimo iki 2002 m. lapkričio 22 d. nutiesti dujotiekio, o iki 2002 m. lapkričio 29 d. į naująją katilinę pradėti tiekti dujas.

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas AB „Lietuvos dujos“ prašo skundžiamus teismų procesinius sprendimus palikti nepakeistus, atsakovo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime ieškovas nurodo, kad tam, jog jis galėtų prijungti dujotiekį prie atsakovo katilinės (vartotojo sistemos), nepakanka vien užsakovo ir rangovo tarpusavyje pasirašyto katilinės priėmimo-perdavimo akto. Vartotojo įrengta sistema turi būti įstatyme nustatyta tvarka pripažinta tinkama naudoti. Vartotojo (kasatoriaus) sistema buvo pripažinta atitinkanti projekto, teisės norminių aktų reikalavimus ir tinkama naudojimui tik 2003 m. gegužės 26 d., o katilinės, kaip statinio, pripažinimo tinkama naudotis aktas buvo pasirašytas tik 2003 m. lapkričio 28 d. Iki tol naudotis katiline nebuvo galima. Vienos ar kitos šalies kaltė dėl to, kad 2002 m. gruodžio 1 d. katilinė nebuvo įrengta kaip dujų pristatymo vieta, šioje byloje yra teisiškai nereikšminga aplinkybė. Reikšminga yra tik tai, ar 2002 m. gruodžio 1 d. ši katilinė buvo gamtinių dujų pristatymo vieta, nes minėto LR ūkio ministro įsakymo 2.3 punkte nėra nustatyta galimybė taikyti išimtį ir po 2002 m. gruodžio 1 d. įrengtoms pristatymo vietoms. CK 1.67 straipsnio 1 dalies nuostatos šiuo atveju netaikytinos, nes ministro įsakyme nustatytos išimties taikymas negali būti šalių sandorio dalykas. Šios išimties taikymą reglamentuoja viešosios teisės aktai, kurių veikimo šalys tarpusavio susitarimu negali keisti. LR ūkio ministro 2002 m. lapkričio 19 d. įsakymas Nr. 413 Valstybės Žiniose buvo paskelbtas 2002 m. lapkričio 27 d., t. y. praėjus 5 dienoms po to, kai pagal Naujojo vartotojo sutartį turėjo būti baigti dujotiekio įrengimo darbai. Taigi šių darbų vėlavimas, ieškovo teigimu, negalėjo būti siejamas su jo siekiu sutrukdyti atsakovui pasinaudoti minėtame LR ūkio ministro įsakyme nustatyta išimtimi. Pasinaudoti minėta išimtimi atsakovas negalėjo ne dėl dujotiekio statybos vėlavimo. Išimties taikymo sąlyga buvo ta, kad atsakovas 2002 m. gruodžio 1 d. privalėjo turėti įsirengęs pristatymo vietą, t. y. vartotojo sistemą – katilinę, kuri, kaip minėta, buvo užbaigta gerokai vėliau.

k o n s t a t u o j a :

IV. Teismų nustatytos bylos aplinkybės

2002 m. rugsėjo 12 d. ieškovas AB „Lietuvos dujos“ ir tretysis asmuo UAB „Energijos taupymo centras“ sudarė Naujojo vartotojo prijungimo prie AB „Lietuvos dujos“ dujų sistemos sutartį Nr. 0402/24 (Naujojo vartotojo sutartį), pagal kurią ieškovas įsipareigojo iki 2002 m. lapkričio 22 d. nutiesti dujotiekį į trečiojo asmens katilinę, esančią (duomenys neskelbtini), ir iki 2002 m. lapkričio 29 d. pradėti transportuoti dujas, o tretysis asmuo įsipareigojo iki 2002 m. lapkričio 29 d. savo lėšomis įsirengti vartotojo sistemą ir pradėti vartoti dujas. 2002 m. gruodžio 31 d. ieškovas, tretysis asmuo ir atsakovas pasirašė susitarimą dėl Naujojo vartotojo sutarties pakeitimų (Susitarimą), pagal kurį tretįjį asmenį pakeitė atsakovas, perimdamas visas iš sutarties kylančias teises, pareigas ir prievoles. Šiuo susitarimu šalys pakeitė Naujojo vartotojo sutarties 6.2 ir 7.2 punktus, nustatydamos, kad ieškovas pradės transportuoti nustatytą dujų kiekį į naujai nutiestą dujotiekį iki 2003 m. balandžio 15 d., o atsakovas savo lėšomis įsirengs vartotojo sistemą ir pradės vartoti pagal sutartį dujas iki 2003 m. balandžio 15 d. Tą pačią, t. y. 2002 m. gruodžio 31 d. ieškovas ir atsakovas sudarė Gamtinių dujų perdavimo-paskirstymo sutartį Nr. 10-2003 (Sutartį), jos Priede Nr. 1 įvardydami sistemos naudotojo (atsakovo) objektus, kuriuose numatytas didžiausias ir mažiausias valandinis gamtinių dujų kiekis ir dujų slėgis pristatymo vietoje, taip pat ir atsakovo katilinėje, esančioje (duomenys neskelbtini). Dujotiekį į atsakovo katilinę ieškovas įvedė 2002 m. gruodžio 4 d. Dujofikavimo darbai katilinėje buvo pradėti vykdyti 2003 m. kovo 17 d., o baigti – 2003 m. gegužės 26 d. Katilinė pripažinta tinkama naudoti 2003 m. lapkričio 28 d. aktu.

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

CPK 353 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Tai reiškia, kad pagal įstatymą kasacinis teismas sprendžia ir analizuoja teisės, o ne fakto klausimus. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija pasisako tik dėl tų kasacinio skundo argumentų, kuriais keliami teisės klausimai.

Esminiai kasacinio skundo argumentai yra susiję su gamtinių dujų perdavimą ir paskirstymą, apmokėjimą už gamtinių dujų transportavimą, taip pat statybos rangos sutarties vykdymą reglamentuojančių materialinės teisės normų aiškinimu ir taikymu. Tai yra teisės klausimai, todėl kasacinio teismo teisėjų kolegija dėl jų pasisako (CPK 353 straipsnio 1 dalis).

Dėl atsakovo, kaip gamtinių dujų vartotojo pagal LR ūkio ministro 2002 m. lapkričio 19 d. įsakymo Nr. 413 2.3 punktą

2002 m. gruodžio 31 d. sutartis Nr. 10-2003, pagal kurią ieškovui transportuojant į atsakovo katilinę, esančią (duomenys neskelbtini), dujas, susidarė ieškovo prašomas priteisti įsiskolinimas, buvo sudaryta galiojant LR ūkio ministro 2002 m. lapkričio 19 d. įsakymui Nr. 413 „Dėl LR ūkio ministro 2002 m. vasario 5 d. įsakymo Nr. 43 „Dėl Gamtinių dujų perdavimo, paskirstymo, laikymo ir tiekimo taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“, kurio 2.3 punkte nustatyta, kad Taisyklių 143 punkto antrojo sakinio nuostatos (t. y. nuostatos, kad vartotojas už pateiktas ar pristatytas dujas (perdavimą, paskirstymą) apmoka pagal konkrečioje pristatymo vietoje apskaitytą dujų kiekį ir šių taisyklių 73 bei 109 punktuose nurodytai vartotojų grupei nustatytą dujų (perdavimo, paskirstymo) kainą) netaikomos trejų metų gamtinių dujų perdavimo ir paskirstymo kainų reguliavimo laikotarpiu reguliuojamiesiems vartotojams bei šilumos teikimo įmonėms, įsteigtoms iki 2002 m. liepos 1 d.; šios šilumos tiekimo įmonės su jų 2002 m. gruodžio 1 d. turimais įrenginiais laikomos vienu vartotoju su viena pristatymo vieta.

Ieškovas AB „Lietuvos dujos“, laikydamas, kad atsakovo UAB „Akmenės energija“ įrenginiai – katilinė, (duomenys neskelbtini), buvo įrengta po 2002 m. gruodžio 1 d., šią katilinę ir kitą atsakovo sistemą vertino kaip atskiras gamtinių dujų pristatymo, paskirstymo vietas, todėl už minėtoje katilinėje sunaudotas dujas atsakovui taikė 4-os vartotojų grupės kainą už 2003 metus ir 5-os vartotojų grupės kainą už 2004 metus. Atsakovas, nesutikdamas su tokia ieškovo pozicija ir laikydamas katilinę viena pristatymo vieta su visa jo valdoma sistema, mokėjo ieškovui už gamtinių dujų paskirstymą į katilinę pagal 7-os vartotojų grupės kainą. Dėl to susidarė kainų skirtumas, kurį ieškovas prašė priteisti iš atsakovo. Be to, atsakovas atsisakymą sumokėti ieškovui už jo patiektas dujas pagal ieškovo paskaičiavimą motyvavo ir tuo, kad dujotiekis į katilinę, esančią (duomenys neskelbtini), nebuvo nutiestas iki 2002 m. gruodžio 1 d. dėl ieškovo kaltės. Tuo tarpu jis (atsakovas) savo įsipareigojimą iki 2002 m. lapkričio 29 d. įsirengti vartotojo sistemą (katilinę), nustatytą Naujojo vartotojo sutarties 7.2 punkte įvykdė, todėl pagrįstai moka ieškovui už dujų transportavimą į minėtą katilinę pagal 7-os vartotojų grupės kainą.

Pagal minėto LR ūkio ministro 2002 m. lapkričio 19 d. įsakymo Nr. 413 2.3 punktą vienu vartotoju su viena pristatymo vieta laikomos šilumos tiekimo įmonės su jų 2002 m. gruodžio 1 d. turimais įrenginiais. Pagal Taisyklių 71 ir 72 punktus pristatymo vieta yra dujų kiekio matavimo priemonės, priskirtos konkrečiam dujas vartojančiam objektui ar paskirstymo sistemai, išvado taškas arba sujungimo su vartotojo sistema vieta. Pagal LR dujų įstatymo 2 straipsnio 17 punktą ir Taisyklių 5 punktą vartotojo sistema yra vamzdynai ir įrenginiai dujoms iš magistralinio dujotiekio ar skirstomojo tinklo priimti ir saugiai panaudoti vartotojo reikmėms. Pagal Taisyklių 29 punktą naujasis vartotojas <...> įrengia vartotojo sistemą. Taisyklių 115 punkte nustatyta, kad naujai įrengtos <...> vartotojo sistemos turi būti pripažintos tinkamomis naudoti teisės aktuose nustatyta tvarka. Taigi atsakovo katilinės, esančios (duomenys neskelbtini), priskirtinumui prie vienos dujų pristatymo vietos kartu su kitais jo 2002 m. gruodžio 1 d. turimais įrenginiais konstatuoti reikšminga aplinkybė yra atsakovo šios katilinės, tinkamos naudoti gamtines dujas, t. y. katilinės su joje įrengta vartotojo sistema (įrenginiais dujoms iš magistralinio dujotiekio ar skirstomojo tinklo priimti ir saugiai panaudoti vartotojo reikmėms) turėjimas 2002 m. gruodžio 1 d.

Kasatoriaus (atsakovo) teigimu, įrenginį, su kurio turėjimu 2002 m. gruodžio 1 d. pagal minėto LR ūkio ministro 2002 m. lapkričio 19 d. įsakymo Nr. 413 2.3 punktą siejamas jo buvimas vienu dujų vartotoju su viena pristatymo vieta, 2002 m. gruodžio 1 d. jis turėjo, nes katilinė, esanti (duomenys neskelbtini), su joje sumontuotu dujiniu katilu ir kitais įrenginiais, reikalingais dujoms priimti bei panaudoti, buvo pastatyta ir 2002 m. spalio 23 d. perdavimo-priėmimo aktu perduota jam (kasatoriui). Įvertinusi šiuos kasatoriaus argumentus, teisėjų kolegija, remdamasi aukščiau nurodytų teisės normų turinio analize, daro išvadą, kad katilinės su joje įrengta vartotojo sistema turėjimas sietinas ne su katilinės, kaip pastato, su jame sumontuotu dujiniu katilu ir kitais įrenginiais, reikalingais dujoms priimti ir panaudoti vartotojo reikmėms, pastatymu ir perdavimu vartotojo (kasatoriaus) nuosavybėn, o su vartotojo sistemos (t. y. katilinėje sumontuoto dujinio katilo ir kitų įrenginių, reikalingais dujoms priimti ir panaudoti) pripažinimu tinkama naudotis teisės aktuose (šiuo atveju – LR aplinkos ministro 2002 m. gegužės 14 d. įsakymu Nr. 242 patvirtintame Statybos techniniame reglamente STR 1.11.01:2002 „Statinių pripažinimo tinkamais naudoti tvarka“) nustatyta tvarka. Tik pripažintos tinkama naudotis vartotojo sistemos, įrengtos garo katilinėje, esančioje (duomenys neskelbtini), buvimas 2002 m. gruodžio 1 d. leistų daryti išvadą dėl katilinės, tinkamos naudoti gamtines dujas, turėjimo, taigi – ir atsakovo buvimo gamtinių dujų vartotojų LR ūkio ministro 2002 m. lapkričio 19 d. įsakymo Nr. 413 2.3 punkto prasme. Vien tik tam tikro įrenginio – katilinės pastato su jame sumontuotu dujiniu katilu ir kita šilumos gamybai reikalinga įranga – buvimas 2002 m. gruodžio 1 d., kaip kad nurodo kasatorius, nepripažinus katilinėje įrengtos vartotojo sistemos tinkama naudotis teisės aktuose nustatyta tvarka, nesudaro pagrindo konstatuoti šios katilinės turėjimo 2002 m. gruodžio 1 d. ir šio įrenginio galėjimo būti priskirto prie vienos dujų pristatymo vietos kartu su kitais kasatoriaus minėtą dieną turimais įrengimais.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad kasatoriaus argumentai ir bylos medžiaga neleidžia daryti išvados, jog jis savo įsipareigojimus iki 2002 m. lapkričio 29 d. įsirengti vartotojo sistemą, nurodytą Naujojo vartotojo sutarties 7.2 punkte, įvykdė, nes šie atsakovo argumentai prieštarauja byloje esantiems rašytiniams įrodymams, patvirtinantiems, kad atsakovo vartotojo sistema, nurodyta Naujojo vartotojo sutarties 7.2 punkte, buvo įrengta 2003 m. gegužės 26 d. (1 T, b. l. 154), Valstybinės energetikos inspekcijos Panevėžio skyriui išdavus Dujų įrenginių (tiekimo sistemų, dujas naudojančių įrenginių ir prietaisų) techninės būklės patikrinimo aktą Nr. 03-123A, pažymint jame, kad garo katilinėje, esančioje (duomenys neskelbtini), sumontuoti ir išbandyti vidaus dujotiekio tinklai, dujų skaitiklis bei dujinis garo katilas atitinka projekto, norminių teisės aktų reikalavimus ir gali būti naudojami pagal paskirtį. Pačia katiline, kaip pastatu, galima buvo pradėti naudotis tik 2003 m. gruodžio 9 d. (1 T., b. l. 158-160), kuomet buvo patvirtintas statinių pripažinimo tinkamais naudotis komisijos 2003 m. lapkričio 28 d. įformintas garo katilinės, esančios (duomenys neskelbtini), pripažinimo tinkama naudoti aktas (LR aplinkos ministro 2002 m. gegužės 14 d. įsakymu Nr. 242 patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 1.11.01:2002 „Statinių pripažinimo tinkamais naudoti tvarka“ 23 punktas). Dėl to darytina išvada, kad atsakovas neįrodė, jog 2002 m. gruodžio 1 d. jis buvo šilumos tiekimo įmonė su jos įrenginiais, minėtą dieną turimais ir adresu (duomenys neskelbtini), kas leistų katilinę, esančią (duomenys neskelbtini), priskirti prie vienos dujų pristatymo vietos kartu su kitais atsakovo turimais įrengimais ir taikyti jam išimtį, nustatytą LR ūkio ministro 2002 m. lapkričio 19 d. įsakymo Nr. 413 2.3 punkte (CPK 12, 178 straipsniai).

Iš kasatoriaus argumentų matyti, kad jis ginčo katilinės, nustatytos Naujojo vartotojo sutarties 7.2 punkte, turėjimą 2002 m. gruodžio 1 d. sieja su dujotiekio iki šios katilinės nutiesimu ir pradėjimu tiekti į ją dujas, ką pagal Naujojo vartotojo sutarties 6.1 ir 6.2 punktus atitinkamai iki 2002 m. lapkričio 22 d. (nuteisti dujotiekį) ir iki 2002 m. lapkričio 29 d. (pradėti tiekti dujas) turėjo atlikti, tačiau neatliko ieškovas. Dėl šių kasatoriaus argumentų ieškovo vėlavimo įvykdyti savo sutartinius įsipareigojimu nuteisti dujotiekį ir pradėti tiekti dujas klausimu, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pagal Taisyklių 34 ir 35 punktus viena iš dujų pradėjimo tiekti į naujojo vartotojo sistemą sąlygų yra naujojo vartotojo sistemos prijungimas prie dujų įmonės sistemos (Taisyklių 35 punktas), o naujojo vartotojo sistema prie dujų įmonės sistemos prijungiama, jeigu naujasis vartotojas <...> pristatė statinio (vartotojo sistemos) pripažinimo tinkamu naudotis aktą <...> (Taisyklių 34 punktas). Kadangi LR ūkio ministro 2002 m. lapkričio 19 d. įsakymo Nr. 413 2.3 punkte minima 2002 m. gruodžio 1 d. data sietina ne su dujotiekio nutiesimu iki naujojo vartotojo ir ne su pradėjimu tiekti jam dujas, ką pagal Naujojo vartotojo sutartį turėjo atlikti ieškovas, o su įrenginių dujoms priimti ir saugiai panaudoti vartotojo reikmėms (vartotojo sistemos) turėjimu minėtą dieną, ką pagal minėtą sutartį buvo įsipareigojęs įvykdyti atsakovas, tai, atsižvelgiant į tas aplinkybes, kad atsakovo vartotojo sistema, nurodyta Naujojo vartotojo sutarties 7.2 punkte, buvo įrengta 2003 m. gegužės 26 d., o statinys (katilinė) pripažinta tinkama naudoti 2003 m. gruodžio 9 d,. ieškovo vėlavimas keletą dienų dėl vienokių ar kitokių priežasčių įvykdyti savo sutartinius įsipareigojimus nutiesti dujotiekį iki 2002 m. lapkričio 22 d. ir pradėti tiekti dujas iki 2002 m. lapkričio 29 d. atsakovo pripažinimui dujų vartotoju LR ūkio ministro 2002 m. lapkričio 19 d. įsakymo Nr. 413 2.3 punkto prasme reikšmės neturi. Dėl pasakyto nepagrįstais pripažintini ir kasatoriaus argumentai dėl CK 1.67 straipsnio 1 dalies, reglamentuojančios nesąžiningo sukliudymo sąlygai (šiuo atveju – atsakovo įrenginių adresu (duomenys neskelbtini) turėjimui 2002 m. gruodžio 1 d.) atsirasti pasekmes, taikymo.

Dėl statybos rangos sutarties vykdymą reglamentuojančių CK normų ginčo teisiniams santykiams taikymo

Nesutikdama su kasatoriaus argumentais dėl statybos rangos sutarties vykdymą reglamentuojančių CK normų tarp bylos šalių susiklosčiusiems teisiniams santykiams taikymo, teisėjų kolegija pažymi, kad dujotiekio, kaip specialios paskirties konkretaus vartotojo poreikiams tenkinti skirto įrenginio, statybos (nutiesimo iki vartotojo), prijungimo prie dujų įmonės sistemos tvarką, sąlygas ir eksploatacijos ypatumus reglamentuoja specialūs teisė aktai – LR gamtinių dujų įstatymas ir šio įstatymo pagrindu priimami poįstatyminiai teisės aktai (Įstatymo 22 straipsnio 10 dalis). Naujųjų vartotojų sistemų prijungimo prie dujų įmonių sistemų procesą, į kurį įeina ir dujotiekio iki naujojo vartotojo nutiesimas, kaip sąlyga tam, kad atsakovas taptų gamtinių dujų vartotoju, reglamentuoja LR ūkio ministro 2002 m. vasario 5 d. įsakymu Nr. 43 patvirtintos Gamtinių dujų perdavimo, paskirstymo laikymo ir tiekimo taisyklės (Taisyklių IV skyrius), pagal kurių 27 punktą dujų įmonė <...> suprojektuoja ir iki naujojo vartotojo nutiesia naujus <...> dujotiekius <...>. Taisyklių 28 punkto turinio analizė leidžia daryti išvadą, kad dujotiekio iki naujojo vartotojo nuteisimo darbus dujų įmonė gali atlikti pati arba pasitelkti šiems darbams atlikti rangovą. Nagrinėjamos bylos duomenimis, dujotiekio į katilinę, esančią (duomenys neskelbtini), kurio užsakovas buvo tuometinė ieškovo AB „Lietuvos dujos“ firma „Aukštaitijos dujos“, statybos ir montavimo darbus atliko rangovas UAB „Dujotiekio statyba“ (1 T., b. l. 155-157). Tokiomis aplinkybėmis sutikti su kasatoriaus argumentu, kad tarp bylos šalių buvo susiklostę iš dujotiekio statybos rangos sutarties kylantys teisiniai santykiai, todėl bylą nagrinėję teismai netaikė teisės normų, kurias reikėjo taikyti – statybos rangos sutarties vykdymą reglamentuojančių CK normų – nėra pagrindo, nes šios teisės normos šalių ginčo teisinių santykių nereglamentuoja (LR gamtinių dujų įstatymo 6 straipsnio 1 dalis).

Remdamasi išdėstytais argumentais, kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai gamtinių dujų perdavimą ir paskirstymą, apmokėjimą už gamintinų dujų transportavimą, taip pat statybos rangos sutarties vykdymą reglamentuojančias materialinės teisės normas pagal nustatytas ir visapusiškai bei išsamiai ištirtas faktines bylos aplinkybes aiškino ir taikė tinkamai, todėl kasacinio skundo argumentais naikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį, kuria pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktas nepakeistas, nėra pagrindo (CPK 346 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugpjūčio 10 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Romualdas Čaika

Virgilijus Grabinskas

Pranas Žeimys