Civilinė byla Nr. 3K-3-98/2007
Procesinio sprendimo kategorijos: 34.4.10; 34.5; 34.6; 78.2.1 (S)
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Romualdo Čaikos (kolegijos pirmininkas), Virgilijaus Grabinsko (pranešėjas) ir Prano Žeimio,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal trečiojo asmens Pauliaus Ilčiuko kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 19 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės Z. S. ieškinį atsakovui V. S., dalyvaujant tretiesiems asmenims P. I., Utenos rajono 2-ojo notarų biuro notarei J. N., dėl atsisakymo priimti palikimą pripažinimo negaliojančiu ir leidimo nukreipti skolos išieškojimą į atsakovui testamentu paliktą turtą.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovė Z. S. prašė teismo pripažinti negaliojančiu atsakovo V. S. 2004 m. rugpjūčio 13 d. atsisakymą priimti palikimą, atsiradusį po jo tėvo M. S. mirties 2004 m. birželio 5 d. pagal M. S. 2004 m. sausio 26 d. testamentą, kito testamentinio įpėdinio (palikėjo vaikaičio) trečiojo asmens P. I. naudai; leisti į atsakovui tenkančią palikimo dalį nukreipti 8932,87 Lt ir 440 Lt skolos išieškojimą pagal vykdomuosius raštus dėl išlaikymo nepilnamečiams vaikams priteisimo ir žalos atlyginimo. Ieškinyje nurodyta, kad ieškovė ir atsakovas - buvę sutuoktiniai. Teismo 1998 m. balandžio 17 d. sprendimu iš atsakovo dviem vaikams išlaikyti buvo priteisti kas mėnesį mokami 1/3 dalies pajamų dydžio alimentai, kuriuos jis vengė mokėti ir yra įsiskolinęs 8182,57 Lt. Teismo 2001 m. gruodžio 29 d. nuosprendžiu ieškovei iš atsakovo buvo priteista 440 Lt žalai atlyginti. 2004 m. rugsėjo 13 d. atsakovas atsisakė trečiojo asmens P. I. naudai priimti palikimą į 1,42 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini), 0,063 ha žemės sklypą su pastatais (duomenys neskelbtini), 1/2 dalį palikėjui priklausiusio gyvenamojo namo su priklausiniais ir sklypu (duomenys neskelbtini) ir kitą turtą po jo tėvo M. S. mirties. Šis atsisakymas priimti palikimą, kaip vienašalis sandoris, turi būti pripažintas negaliojančiu CK 1.81 straipsnio pagrindu, nes prieštarauja gerai moralei, teisingumui ir CK 6.66 straipsnio nuostatoms. Atsakovas, neturėdamas turto ir būdamas nemokus, neprivalėjo sudaryti šio sandorio; sandoris pažeidžia ieškovės, kaip kreditorės, teises ir interesus, o atsakovas apie tai žinojo. Atsakovas sąmoningai vengia teismų sprendimų vykdymo, todėl, pripažinus atsisakymą nuo palikimo priėmimo negaliojančiu, į pagal testamentą atsakovui priklausantį turtą turi būti leista nukreipti išieškojimą pagal kreditoriams (ieškovei ir atsakovo vaikams) išduotus vykdomuosius raštus.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė
Utenos rajono apylinkės teismas 2006 m. birželio 30 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad pagal CK 5.60 straipsnį įpėdinis pagal testamentą turi teisę per tris mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos atsisakyti palikimo, ir atsakovas 2004 m. rugpjūčio 13 d. pateikė Utenos rajono 2-ajam notarų biurui pareiškimą apie palikimo atsisakymą. Atsakovas palikimo atsisakė trečiojo asmens naudai, todėl nėra pagrindo tenkinti ieškovės prašymą ir pripažinti atsakovo atsisakymą priimti palikimą po jo tėvo M. S. mirties negaliojančiu bei leisti į jį nukreipti skolos išieškojimą. Šis atsisakymas neprieštarauja viešajai tvarkai, geros moralės ir teisingumo principams, yra teisingas trečiojo asmens atžvilgiu, nepažeidžia paveldėjimo klausimus reglamentuojančių teisės normų. Teismas nurodė, kad ieškovės paaiškinimai, kuriais ji grindžia savo reikalavimus, yra neįtikinami ir atmestini, nes prieštarauja byloje esantiems įrodymams.
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2006 m. rugsėjo 19 d. sprendimu panaikino Utenos rajono apylinkės teismo 2006 m. birželio 30 d. sprendimą ir ieškinį tenkino – pripažino negaliojančiu nuo sudarymo momento V. S. 2004 m. rugpjūčio 13 d. atsisakymo priimti palikimą po jo tėvo M. S. mirties dalį dėl 10 022,87 Lt vertės turto paveldėjimo ir leido nukreipti į V. S. paveldėtą turtą 9582,87 Lt alimentų įsiskolinimo išieškojimą pagal Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo vykdomąjį raštą Nr. 211-1911-98 Z. S. nepilnamečiam vaikui išlaikyti bei 440 Lt skolos išieškojimą pagal Vilniaus rajono apylinkės teismo vykdomąjį raštą Nr. 1-472/01. Kolegija nustatė, kad atsakovas vaikams išlaikyti vasario mėnesį sumokėjo 10 Lt, kovo mėnesį - 10 Lt, balandžio mėnesį - 10 Lt, rugpjūčio mėnesį – 20 Lt. Nuo 2005 m. liepos 7 d. atsakovas dirba vairuotoju UAB „Stogo dangų arsenalas“, jo vieno mėnesio vidutinės pajamos - 120 Lt; atsakovas į IAB „Investicinė Kauno holdingo kompanija“ yra įnešęs 5000 Lt. Praėjus vos metams po teismo sprendimu priteisto išlaikymo vaikams, atsakovas 1999 m. liepos 12 d. dovanojimo sutartimi padovanojo savo tėvui M. S. vienintelį vertingesnį jam priklausiusį turtą - 0,0630 ha ploto žemės sklypą (duomenys neskelbtini); kilnojamojo ar nekilnojamojo turto iki šiol nėra įsigijęs. Vertinant formaliai, atsisakydamas nuo palikimo atsakovas nepažeidė paveldėjimo teisinius santykius reglamentuojančių teisės normų, tačiau vertinant sudarytus sandorius reikia vadovautis ne tik teisės, bet ir moralės normomis, teisingumo kriterijais. Atsižvelgiant į atsakovo nepilnamečių vaikų išlaikymo skolos ir skolos ieškovei dydį, į tai, kad atsakovas neturi jokio turto, nes perleido savo turtą tėvui, kad atsakovas neturi gerai apmokamo darbo ir dirbo nereguliariai, darytina išvada, kad, atsisakydamas po tėvo mirties priimti palikimą ir net jo dalį, kurią pats testatoriui perleido, atsakovas siekė išvengti, kad į paveldėtą turtą būtų nukreiptas skolos išieškojimas. Tokie veiksmai neatitinka CK 1.5 straipsnyje įtvirtintų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų, sandoris pripažintinas negaliojančiu CK 1.80, 1.81 ir 6. 68 straipsnių pagrindu. Atsakovas geruoju teismų sprendimų, kuriais iš jo priteistas išlaikymas nepilnamečiams vaikams ir žalos atlyginimas ieškovei, neįvykdė, priteistų sumų nesumokėjo, tęstiniais veiksmais išlaikymo neteikė arba teikė jį nereguliariai ir neadekvataus poreikiams dydžio (teismų sprendimai priverstinai neįvykdyti, nes skolininkas neturi turto ir pakankami pajamų, iš kurių būtų galima išieškoti 10 022,87 Lt skolą). Taigi atsakovas, atsisakydamas priimti palikimą, taip pat ir savo tėvui padovanotą vienintelį turėtą vertingą turtą, artimo giminaičio naudai, atliko veiksmus, kuriais siekė išvengti jo prigimtinės ir imperatyviosiose teisės normose įtvirtintos pareigos iki pilnametystės išlaikyti savo nepilnamečius vaikus vykdymo (Konstitucijos 38 straipsnio 6 dalis, CK 3.192 straipsnis, SŠK 80 straipsnis). Atsisakydamas priimti palikimą tokiomis aplinkybėmis atsakovas atliko teisingumo ir geros moralės normų neatitinkančius veiksmus, kurių tikslas - nepaisyti įstatymo ir išvengti atsiskaitymo su kreditoriais. Atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, ieškovė turi teisę reikalauti priverstinai įgyvendinti skolininko teisę priimti palikimą, pareikšdama netiesioginį ieškinį. Patenkinus netiesioginį ieškinį, išreikalautas turtas įskaitomas į skolininko turtą ir naudojamas visų skolininko kreditorių reikalavimams tenkinti (CK 6.68 straipsnio 5 dalis). Šiuo atveju ieškinys negali būti tenkinamas CK 6.66 straipsnio pagrindu, nes dėl atsisakymo priimti palikimą atsakovo mokumas nepasikeitė. Nepagrįsti atsakovo argumentai, kad jis, atsisakydamas nuo palikimo, elgėsi sąžiningai ir teisingai trečiojo asmens, kuris su savo šeima prižiūrėjo jo tėvą visiškos negalios laikotarpiu, savo lėšomis palaidojo ir sutvarkė kapavietę, atžvilgiu, nes byloje nėra tai patvirtinančių įrodymų. Be to, palikėjas savo turto dalį trečiajam asmeniui paliko testamentu (CPK 185 straipsnis).
IV. Kasacinio skundo, prisidėjimo prie kasacinio skundo ir atsiliepimo
į kasacinį skundą argumentai
Kasaciniu skundu atsakovas P. I. prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimą ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Nurodomi šie kasacinio skundo argumentai:
1. Dėl CK 1.80 ir 1.81 straipsnių taikymo. CK 5.50 straipsnyje nustatyta asmens teisė pačiam nuspręsti, ar jis pasinaudos teise ir palikimą priims, ar jis palikimo atsisakys. Tiek palikimo priėmimas, tiek atsisakymas nuo jo negali būti laikomi prieštaraujančiais imperatyviosioms teisės normoms, nes nėra teisės normos, kuriai prieštarautų palikimo atsisakymas; CK nustatyta, kad toks sandoris yra teisėtas. Atsakovas atsisakė palikimo be sąlygų, išlygų ir visiškai, todėl imperatyviosios teisės normos tokiu atsisakymu nebuvo pažeistos (CK 5.60 straipsnio 1 dalis). Motyvai, kodėl asmuo išreiškia vienokią ar kitokią valią, susijusią su palikimu, neturi teisinės reikšmės taikant CK 1.80 straipsnį.
CK 1.81 straipsnio pagrindu negaliojančiais gali būti pripažįstami tie sandoriai, kuriuos draudžia sudaryti įstatymai, taip pat sandoriai, kurių turinį sudaro nusikaltimas, nepranešimas apie nusikaltimą ar nusikaltimo pėdsakų slėpimas; susitarimai išvengti mokesčių, kenkti Lietuvos Respublikos interesams ir pan., taip pat sandoriai, kuriais susitariama dėl prostitucijos ar prekybos žmonėmis. Kadangi palikimo atsisakymas yra teisėtas sandoris, nes tokia teisė yra nustatyta CK 5.60 straipsnyje, tai palikimo atsisakymas negali prieštarauti viešajai tvarkai, gerai moralei ar imperatyviosioms teisės normoms.
Apeliacinės instancijos teismas, taikydamas CK 1.80 ir 1.81 straipsnius, rėmėsi prielaidomis, kad atsakovas, atsisakydamas palikimo, tariamai vengė išlaikyti savo nepilnametį vaiką. Iš atsakovo yra priteistas išlaikymas nepilnamečiam vaikui, jis teismo sprendimą turės įvykdyti, ir, atsisakydamas palikimo, jis nepakeičia imperatyviai jam nustatytos pareigos. Be to, paveldėjimo teisiniai santykiai yra visiškai kitos teisinės prigimties, nei tėvų ir vaikų tarpusavio išlaikymo santykiai. Atsakovui įsidarbinus, įsiskolinimas yra likviduojamas įstatymo nustatyta tvarka; atsakovas neatsisako pagal galimybes teikti išlaikymą vaikams, tačiau su šiais santykiais nieko bendra neturėjo nei palikėjas - atsakovo tėvas, nei kitas įpėdinis - tretysis asmuo, kuris yra našlaitis ir neturi kitos, negu paveldėta, gyvenamosios vietos. Dėl to būtent palikimo atsisakymas trečiojo asmens naudai (kaip ir buvo nustatyta testamente) atitinka geros moralės ir teisingumo principus, nes atitinka testatoriaus valią. Pažymėtina, kad ir apeliacinės instancijos teismas skundžiamame sprendime nurodė, jog palikimo atsisakymas nepažeidė kreditoriaus (ieškovės) interesų, nes pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką palikimo atsisakymas nedaro įtakos skolininko mokumui.
2. Dėl CK 6.68 straipsnio taikymo. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai taikė šią teisės normą, nes netiesioginį ieškinį turi teisę pareikšti už skolininką jo kreditorius trečiajam asmeniui, kurio atžvilgiu skolininkas turi reikalavimo teisę, tačiau jos neįgyvendina. Ginčo atveju ieškovė reikalavimą reiškė atsakovui (pačiam skolininkui), o ne trečiajam asmeniui, kurį su atsakovu sietų tam tikra prievolė, todėl teismas neturėjo teisės taikyti netiesioginį ieškinį reglamentuojančių teisės normų. Byloje nenustatyta asmenų, turinčių turtinių prievolių atsakovui, ir ieškovė jiems nereiškė reikalavimo skolininko V. S. vardu. Taip pat nenustatyta, kad atsakovo vienašalis sandoris būtų pažeidęs kreditoriaus (ieškovės) interesus.
Teismas taip pat nepagrįstai taikė CK 6.68 straipsnio 5 dalį, nenustatęs, ar netiesioginio ieškinio tenkinimo atveju ir turtą įskaičius į atsakovo turtą, neatsiras kitų kreditorių, kurių reikalavimai, vadovaujantis vykdymą reglamentuojančiomis teisės normomis, taip pat turės būti tenkinami.
3. Dėl paveldėjimo teisinius santykius reglamentuojančių teisės normų taikymo. Palikimo priėmimas - tai įpėdinio valios išreiškimas veiksmais, liudijančiais įpėdinio sutikimą įgyti visas teises į palikimą ir priimti visas pareigas, kilusias ar galinčias kilti iš palikimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2002 m. rugsėjo 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. Š. v. M. Š., bylos Nr. 3K-7-829/2002). CK 5.60 straipsnyje nustatyta palikimo atsisakymo procedūra, kurios teisinės pasekmės prilyginamos palikimo nepriėmimui. Taigi asmuo gali nesukurti sau teisių ir pareigų, kylančių iš palikimo, tiek aktyviai (pareikšdamas atsisakymą), tiek pasyviai (nepriimdamas palikimo). Taigi pripažinus negaliojančiu atsakovo atsisakymą priimti palikimą po jo tėvo mirties atsakovui neatsirado pareigos palikimą priimti, ir tai nereiškia, kad atsakovas testamente nurodytą turtą paveldėjo, nes tam reikalinga aiški jo valios išraiška, t. y. pareiškimas apie palikimo priėmimą arba kreipimasis į teismą dėl turto apyrašo sudarymo. Be to, šie veiksmai turi būti atlikti per įstatyme nustatytą trijų mėnesių terminą, kuris šiuo metu jau yra praleistas, nes teismas neįpareigojo atsakovo priimti palikimą, taip pat nepratęsė palikimo priėmimo termino. Taigi teismas nukreipė išieškojimą į turtą, kurio atsakovas nėra paveldėjęs, nes nepriėmė palikimo, be to, tai yra turtas, kuris pagal 2004 m. rugpjūčio 13 d. trečiojo asmens pareiškimą dėl palikimo priėmimo turi būti teisėtai paveldėtas kito asmens, nes jo vienašalis sandoris, kuriuo jis išreiškė valią priimti visą palikimą, nėra nuginčytas. Taigi atsakovo kreditoriai neturėjo teisės reikalauti nukreipti skolos išieškojimą į turtą, kuris nepriklausė ir nepriklauso atsakovui, o teismas, tenkindamas tokį prašymą, pažeidė teisės normas, reglamentuojančias ne tik paveldėjimo teisinius santykius, bet ir vykdymo procesą, kuriam taikomas pagrindinis principas, jog išieškojimas negali būti nukreipiamas į svetimą turtą. Pažymėtina, kad testamente, kuris nėra nuginčytas, yra akivaizdžiai išreikšta testatoriaus valia, jog visas turtas turi pereiti trečiajam asmeniui tuo atveju, jei atsakovas atsisakys palikimo, taip pat jei jis jo nepriims. Palikimo priėmimas (kartu su palikėjo skolomis) arba atsisakymas - tai asmens teisė, o ne pareiga, todėl nėra teisinio mechanizmo priversti asmenį pasinaudoti šia teise. Įstatymas draudžia versti kitą asmenį sudaryti bet kokį sandorį prieš jo valią. Be to, CK 5.50 straipsnio 1 dalyje ir 5.60 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas draudimas tiek priimti palikimą iš dalies, tiek atsisakyti nuo dalies palikimo, tačiau teismas pripažino negaliojančiu atsisakymą dalies palikimo - 10 022,87 Lt vertės turto - paveldėjimo ir į šią dalį leido nukreipti išieškojimą.
Prisidėjimu prie kasacinio skundo atsakovas V. S. prašo tenkinti kasacinį skundą. Prisidėjime prie kasacinio skundo nurodyta, kad teismo sprendimas pažeidžia ne tik trečiojo asmens, bet ir atsakovo interesus. Įstatyme įtvirtinta teisė asmeniui priimti palikimą ar atsisakyti jo, juolab kad įpėdiniui nustatyta atsakomybė už palikėjo skolas. Testatorius nėra skolingas ieškovei, tačiau nenustatyta, ar jis neturėjo kitų įsiskolinimų. Taigi teismo sprendimu atsakovas verčiamas sukurti galimas naujas prievoles ir atlikti sandorį-palikimo priėmimą prieš jo valią, o tai draudžia įstatymas; taip pat draudžiama priimti palikimą iš dalies, su sąlyga ar išlyga (CK 5.50 straipsnio 1 dalis). Teismas ignoravo testatoriaus valią. Net ir panaikinus atsakovo atsisakymą nuo palikimo, lieka trečioji testamento sąlyga - palikimo nepriėmimas. Testatoriaus valia trečiasis asmuo numatomas kaip išskirtinis įpėdinis; testamentas nenuginčytas. Pažymėtina, kad trečiasis asmuo jau valdo visą palikėjo turtą, ir atsakovo kreditorės interesų tenkinimas iš šio turto vertintinas kaip jo paėmimas iš ieškovei neskolingo asmens (CK 5.50 straipsnio 2 dalis). Teismas nepagrįstai taikė CK 6.68 straipsnį, kuriuo nebuvo grindžiami ieškovės reikalavimai viso teismo proceso metu (CPK 14 straipsnio 2 dalis, 42 straipsnis). CK 5.60 straipsnyje įtvirtinta, kad įpėdinis turi teisę pats nuspręsti apie palikimo priėmimą - tai vienašalis veiksmas, kuris negali prieštarauti imperatyviosioms teisės normoms, nes jis reglamentuotas CK.
Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovė Z. S. prašo atmesti kasacinį skundą ir apeliacinės instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime į kasacinį skundą nurodoma, kad atsakovas neskundžia apeliacinės instancijos teismo sprendimo, tai reiškia, kad sutinka su priimtu sprendimu ir jame išdėstytais argumentais. Atsakovas piktybiškai vengė mokėti išlaikymą vaikams ir sumokėti skolą. Atsakovas yra priėmęs palikimą – gyvena jo tėvui priklausiusiame name (duomenys neskelbtini), naudojasi (duomenys neskelbtini) esančiu nekilnojamuoju turtu. Kasaciniu skundu tretysis asmuo gina ne savo, o atsakovo V. S. interesus, todėl nenurodė nė vienos materialinės teisės normos, dėl kurios nesilaikymo buvo pažeistos būtent trečiojo asmens teisės ir teisėti interesai. Toks trečiojo asmens elgesys prieštarauja įstatymo reikalavimui teisinių santykių subjektams, įgyvendinantiems savo teises, laikytis sąžiningumo ir teisingumo principų (CK 1.5 straipsnio 1 dalis). Ieškovės nuomone, atsakovui neturėtų būti suteikta galimybės interpretuoti teisės normas, siekiant išvengti pareigos teikti išlaikymą savo vaikams, nes tai prieštarautų viešajam interesui. Tretysis asmuo pripažįsta, kad atsisakymas priimti palikimą yra vienašalis sandoris, todėl jis, kaip ir kiti sandoriai, gali būti pripažintas negaliojančiu įstatyme nustatytais pagrindais. Įstatyme nenustatytos tokio sandorio pripažinimo negaliojančiu pasekmės, todėl atmetant kasacinį skundą turėtų būti išaiškinta, kad pripažinus atsisakymą priimti palikimą negaliojančiu asmeniui nepriėmus palikimo po teismo sprendimo įsiteisėjimo per įstatyme nustatytą terminą šis turtas pereina valstybės nuosavybėn (CK 5.62 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Išliekanti imperatyviai nustatyta atsakovo prievolė išlaikyti vaikus negali būti pagrindu atleisti jį nuo tinkamo šios prievolės vykdymo. Pažymėtina, kad tretysis asmuo turi motiną; gali gyventi toje paveldėto namo dalyje, kuri jam atitenka, nepriklausomai nuo atsakovo palikimo priėmimo. Ieškovės teigimu, ginčas kilo ne dėl atsakovo mokumo, o dėl vengimo skolos išieškojimą nukreipti į jam tenkantį turtą. Šia prasme kasaciniame skunde visiškai nepagrįstai tvirtinama, kad skolininko atsisakymas priimti palikimą nemažina jo mokumo. Atsakovo atsisakymo priimti palikimą pripažinimas negaliojančiu negali būti siejamas su testatoriaus valios suvaržymu, nes tai skirtingų subjektų sudaryti skirtingas pasekmes sukeliantys vienašaliai sandoriai.
k o n s t a t u o j a :
IV. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų byloje nustatytos aplinkybės
Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 1998 m. balandžio 17 d. sprendimu iš atsakovo ieškovei buvo priteisti dukterims A., gim. 1982 m. birželio 6 d., ir K., gim. 1991 m. birželio 23 d., išlaikyti 1/3 dalies visų rūšių uždarbio (pajamų), bet ne mažiau kaip vienas MGL kiekvienam vaikui, alimentai nuo 1997 m. gruodžio 24 d. iki vaikų pilnametystės. Vilniaus rajono apylinkės teismo 2001 m. gruodžio 29 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje iš nuteisto atsakovo ieškovei buvo priteista 440 Lt ieškiniui patenkinti. Atsakovas vaikams išlaikyti 2005 m. vasario mėnesį sumokėjo 10 Lt, kovo mėnesį - 10 Lt, balandžio mėnesį - 10 Lt, rugpjūčio mėnesį – 20 Lt. Nuo 2005 m. liepos 7 d. atsakovas dirba vairuotoju UAB „Stogo dangų arsenalas“, jo vieno mėnesio vidutinės pajamos - 120 Lt; atsakovas į IAB „Investicinė Kauno holdingo kompanija“ yra įnešęs 5000 Lt. 1999 m. liepos 12 d. atsakovas padovanojo savo tėvui M. S. 0,0630 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini); kilnojamojo ar nekilnojamojo turto iki šiol nėra įsigijęs. Atsakovo tėvas M. S. 2004 m. sausio 26 d. testamentu savo turtą paliko dviem įpėdiniams: sūnui (atsakovui) V. S. ir vaikaičiui (trečiajam asmeniui) P. I. 2004 m. birželio 5 d. mirė M. S.. 2004 m. rugpjūčio 13 d. tretysis asmuo pateikė Utenos rajono 2-ajam notarų biurui pareiškimą, kad jis priima palikimą pagal testamentą po M. S. mirties be apyrašo, o atsakovas - pareiškimą, kuriuo atsisakė palikimo pagal testamentą trečiojo asmens naudai.
V. Kasacinio teismo argumentai
Tėvai turi teisę ir pareigą auklėti savo vaikus, jie yra atsakingi už savo vaikų auklėjimą ir vystymą, privalo rūpintis savo vaikų sveikata, jų dvasiniu ir moraliniu ugdymu (CK 3.165 straipsnio 1 dalis). Abiejų tėvų teisės ir pareigos auklėti vaikus yra lygios (CK 3.156 straipsnio 1 dalis). Pareiga rūpintis nepilnamečiais vaikais, juos materialiai išlaikyti, sudaryti normalias gyvenamosios aplinkos sąlygas kyla iš tėvų prigimtinės prievolės būti atsakingiems už vaikų padėtį iki jų pilnametystės. Tik vaikams sulaukus pilnametystės pasibaigia, išskyrus įstatyme nustatytas išimtis, tėvų pareiga išlaikyti vaikus (CK 3.192 straipsnio 3 dalis, 3.194 straipsnis 3 dalis). Tačiau net ir vaikams sulaukus pilnametystės, savaime dėl šio fakto neišnyksta tos prievolės, kurios atsirado dėl netinkamo abiejų ar vieno iš tėvų pareigos išlaikyti nepilnamečius vaikus vykdymo. Kiekvienu atveju, kada nagrinėjamoje byloje egzistuoja su vaiko teisėmis ir interesais susijęs elementas, t. y. šeimos teisinių santykių elementas, vaiko teisių ir interesų apsaugai skirtinas ypatingas dėmesys, o teismas, nagrinėdamas tokią bylą, yra aktyvus, kiek reikia, kad būtų apsaugotos vaikų teisės ir interesai (CPK 376 straipsnis). Dėl to, nors nagrinėjamoje byloje dominuoja sandorių nuginčijimo ir paveldėjimo teisinius santykius reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo klausimai, tačiau iš ginčijamų paveldėjimo teisinių santykių kylančios pasekmės tiesiogiai veikia šalių vaikų (vienas iš jų – K., gim. 1991 m. birželio 23 d., nepilnametė) teises ir interesus bei tėvų prievoles jiems, o tai lemia, kad nagrinėjant šią bylą paveldėjimo teisinius santykius ir sandorių nuginčijimą reglamentuojančios teisės normos turi būti aiškinamos ir taikomos derinant jų taikymą su vaikų teisių ir interesų gynimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimu ir taikymu.
Nagrinėjamoje byloje nustatyti ir neginčijami faktai, kad atsakovui V. S. teismo 1998 m. balandžio 17 d. sprendimu buvo nustatyta išlaikymo prievolė vaikams A. ir K. bei teismo 2001 m. gruodžio 29 d. nuosprendžiu – 440 Lt piniginė prievolė ieškovei Z. S. (T. 1, b. l. 6, 7). Atsakovas jam privalomų piniginių prievolių iš esmės nevykdė, taip pažeisdamas ieškovės ir šalių nepilnamečių vaikų teises ir interesus; bylos nagrinėjimo metu išlaikymo vaikams įsiskolinimo suma buvo 9582,87 Lt (T. 2, b. l. 19). Taip pat galima teigti, kad atsakovas elgėsi nesąžiningai ir sąmoningai vengė vykdyti prievoles. Tai patvirtina ne tik susidariusio įsiskolinimo dydis, bet ir faktas, kad atsakovas, žinodamas apie jam nustatytą tęstinio pobūdžio prievolę išlaikymo forma vaikams, turėtą nekilnojamąjį turtą, į kurį galėjo būti nukreiptas išlaikymo nepilnamečiams vaikams išieškojimas, 1999 m. liepos 12 d. neatlygintiniu sandoriu perleido kitam asmeniui – savo tėvui M. S., o vėliau, atsiradus palikimui po pastarojo mirties 2005 m. birželio 5 d., atsisakė palikimą priimti ir iš jo atsiskaityti pagal išlaikymo prievolę ir teismo nuosprendžiu nustatytą prievolę (CK 1.5 straipsnis, 6.67 straipsnio 1 punktas). Taigi nepilnamečių vaikų išlaikymo prievolė, kuri privaloma abiem tėvams, iš esmės buvo vykdoma tik vieno iš tėvų – ieškovės (motinos) sąskaita, dėl to, akivaizdu, kad buvo pažeisti ir turi būti ginami ne tik šalių vaikų, bet ir ieškovės Z. S. teisės ir interesai, kurie buvo pažeisti atsakovui vengiant vykdyti savo vaikų išlaikymo prievolę ir ją iš esmės perkeliant ieškovei (CK 1.136 straipsnis 1 dalis, 1.137, 3.192 straipsniai). Esant pagrindui konstatuoti akivaizdų ieškovės, šalių vaikų teisių ir interesų pažeidimą, atitinkamai lemiantį teisminės gynybos būtinybę, konstatavus nesąžiningus atsakovo veiksmus dėl išlaikymo prievolės ir atsižvelgiant į aktyvų teismo vaidmenį nagrinėjant bylas, kuriose yra su vaikų teisėmis ir interesais susijęs elementas, kolegija nepripažįsta reikšmingais kasatoriaus ir prisidėjime prie kasacinio skundo nurodytų argumentų dėl netinkamo materialinių teisės normų, reglamentuojančių sandorių nuginčijimą ir paveldėjimo teisinius santykius, aiškinimo ir taikymo. Nagrinėjamos bylos kontekste kasatorių nurodyti argumentai, nors iš dalies teisingi, formaliai aiškinant teisės normas, nepaneigia galutinio bylos rezultato – byla išspręsta iš esmės teisingai, apginant pažeistas ieškovės ir šalių vaikų interesus.
Kolegija neneigia, priešingai, pripažįsta, kad kasatorius teisingai aiškina CK 5.50 ir 5.60 straipsnius – įpėdinis, disponuodamas savo civilinėmis teisėmis, turi teisę laisva valia nuspręsti, ar atsiradusį palikimą priimti, ar jo atsisakyti. Tačiau toks kasatoriaus pateiktas šių teisės normų aiškinimas yra atsietas nuo šios bylos aplinkybių, o kiekviena teisės norma turi būti aiškinama konkrečioje byloje nustatytų aplinkybių kontekste. Pasisakant sandorių teisėtumo klausimu, svarbu tai, kad joks sandoris, o tokiu yra laikomas ir sprendimas palikimo priėmimo ar nepriėmimo klausimu – vienašalis sandoris, negali pažeisti kitų asmenų subjektinių teisių ir teisėtų interesų. Jeigu sudarytas sandoris pažeidžia kitų asmenų subjektines teises ar teisėtus interesus, nėra svarbios tokio sandorio sudarymo aplinkybės, konkrečiai - su sandorį sudariusio asmens valios išreiškimu susijusios aplinkybės, sandoris pripažintinas negaliojančiu atitinkamu ieškinio pagrindą sudarančio sandorio negaliojimo pagrindu.
Ieškovė atsakovo sudarytą vienašalį sandorį – trečiojo asmens P. I. naudai 2004 m. rugpjūčio 13 d. atsisakymą nuo palikimo, atsiradusio po M. S. mirties, ginčijo CK 1.80 ir 1.81 straipsnių pagrindais. Kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo ginčijamą sandorį pripažinti negaliojančiu pagal CK 1.80 straipsnį, pagal kurį negalioja sandoris, prieštaraujantis imperatyviosioms įstatymo normoms. Tai reiškia, kad šiuo pagrindu negaliojančiu pripažįstamas tik toks sandoris, kurį sudarant pažeidžiamos įstatymuose nustatytos imperatyviosios nuostatos, t. y. nuostatos, kurių teisinių santykių subjektai negali pakeisti ar panaikinti vienašališkais veiksmais ar tarpusavio susitarimu. Imperatyvioji nuostata reiškia, kad teisės subjektas negali pats pasirinkti kitokio elgesio varianto (skirtingai, nei esant dispozityviajai teisės normai), o privalo elgtis taip, kaip yra nustatyta imperatyviojoje teisės normoje. Dėl to sandoris CK 1.80 straipsnio pagrindu gali būti pripažintas negaliojančiu tik tuo atveju, jeigu konstatuojama, kad jis neatitinka imperatyviųjų teisės normų reikalavimų. Teisės normų, reglamentuojančių palikimo priėmimo ar atsisakymo priimti palikimą teisinius santykius, imperatyvus pobūdis reiškiasi tik tuo, kad neleidžiama palikimą priimti ar palikimo atsisakyti iš dalies, su sąlyga ar išlygomis (CK 5.50 straipsnio 1 dalis, 5.60 straipsnio 1 dalis). Tokių aplinkybių atsakovo V. S. veiksmuose, 2005 m. rugpjūčio 13 d. pareiškimu atsisakant palikimo, teismų nenustatyta.
Tačiau kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo išvada, jog atsakovas sudarydamas vienašalį sandorį - 2005 m. rugpjūčio 13 d. pareiškimu atsisakydamas priimti palikimą, atsiradusį po testatoriaus M. S. mirties, atliko veiksmus, kurie prieštarauja viešajai tvarkai ir gerai moralei, nes, atsiradus palikimui ir palikimo sąskaita turėdamas realią galimybę įvykdyti tėvo prigimtinę prievolę vaikams ir teismo nuosprendžiu nustatytą prievolę ieškovei, nesąžiningai, piktnaudžiaudamas teise atsisakyti palikimo ir nepateikdamas iš esmės jokių garantijų, kad išlaikymo skola realiai ir protingais terminais galės būti sumokėta ateityje, atsisakė palikimo trečiojo asmens P. I., kuriam jis neturi nei prigimtinių, nei teisinių prievolių, naudai (CK 1.5, 1.81 straipsniai). Minėta, bylą nagrinėjantis teismas yra aktyvus, kada nagrinėjamoje byloje sprendžiami su vaiko teisėmis ar interesais susiję klausimai (CPK 376 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, tenkindamas ieškovės reikalavimus, taikė CK 6.68 straipsnio nuostatas, ir sprendė, kad bylos atveju netaikomas CK 6.66 straipsnis. Tačiau kolegija konstatuoja, kad byloje pakankamai atskleistos aplinkybės, reikšmingos nusprendžiant dėl nurodytų teisės normų taikymo, ir sprendžia, kad ieškovės ir šalių vaikų interesai turi būti ginami taikant būtent CK 6.66 straipsnį. Ieškovė, gindama savo teises ir atstovaudama šalių vaikų interesams, yra atsakovo kreditorė vaikų išlaikymo prievolėje ir teismo nuosprendžiu nustatytoje prievolėje. CK 6.66 straipsnyje nustatyta kreditoriaus teisė ginčyti skolininko sudarytus sandorius ne tik tokiu atveju, kai dėl sudaryto sandorio skolininkas tampa nemokus ar būdamas nemokus suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, bet ir kitokio, esminio, suprantama, kreditoriaus teisių pažeidimo atveju, o kai sandoris yra neatlygintinis, teismas, spręsdamas jo pripažinimo negaliojančiu klausimą, yra nevaržomas aplinkybių dėl trečiojo asmens sąžiningumo ar nesąžiningumo fakto (CK 6.66 straipsnio 2 dalis). Byloje konstatuota, kad atsakovas, vengdamas vykdyti prigimtinę išlaikymo prievolę, esmingai pažeidžia ieškovės ir vaikų teises ir interesus. Atsakovo nesąžiningo elgesio – sąmoningo vengimo vykdyti prigimtinę ir teismo nuosprendžiu nustatytą prievoles - išraiška ir yra ieškovės ginčijamo atsakovo sudaryto vienašalio sandorio-atsisakymo nuo palikimo sudarymas. Dėl to yra pagrindas tokį sandorį pripažinti negaliojančiu ir taip sukurti prielaidas, kad atsakovo prievolė būtų įvykdyta turto, kurį atsakovas neteisėtai (pažeisdamas ieškovės bei šalių vaikų interesus) atsisakė priimti, sąskaita. Pripažįstant, kad palikimo priėmimas ar atsisakymas jį priimti yra įpėdinio laisva valia pareiškiama teisė, konstatuojama, kad negalimas įpėdinio įpareigojimas priimti palikimą. Tačiau nustačius, kad įpėdinis neteisėtai, piktnaudžiaudamas savo teise atsisakyti palikimo, atsisako palikimo ir taip pažeidžia kitų asmenų teises ir interesus - bylos atveju ieškovės, atsakovo kreditorės, pažeistos asmens teisės turi būti ginamos ir jos reikalavimas turi būti tenkinamas to turto, kurio neteisėtai ir pažeidžiant kitų asmenų teises ir interesus buvo atsisakyta, sąskaita, nukreipiant išieškojimą į tą turtą, kuris dėl neteisėtu pripažinto sandorio vykdymo perėjo trečiojo asmens valdyman ir nuosavybėn. Palikimo nepriėmimo būdas, t. y. ar palikimą priimti atsisakyta pareiškimu, paduotu palikimo atsiradimo vietos notarui, ar neveikimu – neatliekant CK 5.50 straipsnio 2 dalyje nurodytų veiksmų palikimo priėmimo klausimu, nėra svarbus. Dėl to ieškovei ir šalių vaikams neįvykdytos atsakovo prievolės turi būti įvykdytos to turto, kuris atsakovui buvo paliktas testatoriaus M. S. 2004 m. sausio 20 d. testamentu ir kurio atsakovas neteisėtai atsisakė, sąskaita (CK 6.66 straipsnio 4 dalis).
Nurodytais motyvais keičiama apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalis, kuria nuspręsta pripažinti negaliojančiu 2004 m. rugpjūčio 13 d. atsisakymą priimti 10 022 Lt palikimą, nes negalimas dalies palikimo priėmimas, ir sprendimo dalis, kuria padaryta išvada, kad atsakovas V. S. paveldėjo turtą, nes negalimas priverstinis paveldėjimas (CPK 346 straipsnis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 359 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 19 d. sprendimą pakeisti. Sprendimo dalį, kuria išspręstas 10 022 (dešimt tūkstančių dvidešimt du) Lt piniginės prievolės išieškojimo iš V. S. klausimas, išdėstyti taip: pripažinti negaliojančiu nuo sudarymo momento V. S. (duomenys neskelbtini)2004 m. rugpjūčio 13 d. atsisakymą priimti palikimą, atsiradusį po jo tėvo M. S. (duomenys neskelbtini), mirusio 2004 m. birželio 5 d., mirties. Nukreipti 10 022 (dešimt tūkstančių dvidešimt du) Lt išieškojimą ieškovės Z. S. (V.) (duomenys neskelbtini)naudai į atsakovui V. S. M. S. 2004 m. sausio 26 d. testamentu paliktą ir trečiojo asmens P. I. (duomenys neskelbtini)valdyme esantį turtą.
Kitą Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo19 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Romualdas Čaika
Virgilijus Grabinskas
Pranas Žeimys
