R. S. pagal BK 139 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-270-511/2024

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-24133-2022-2

Procesinio sprendimo kategorija 1.2.4.5.1

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. gruodžio 18 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alvydo Pikelio (kolegijos pirmininkas), Artūro Ridiko ir Eligijaus Gladučio (pranešėjas),

sekretoriaujant Agatai Minkel,

dalyvaujant prokurorei Jolitai Urbelienei,

nuteistajai R. S. ir jos gynėjai advokatei Redai Kurlavičienei,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios R. S. ir jos gynėjos advokatės Eglės Beržinskaitės kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. kovo 19 d. nuosprendžio, kuriuo, panaikinus Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. gruodžio 7 d. nuosprendį, R. S. pripažinta kalta ir nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 139 straipsnio 1 dalį 20 MGL (1000 Eur) dydžio bauda. Iš civilinės atsakovės ADB „Gjensidige“ nukentėjusiajam K. Š. priteistas 1400 Eur neturtinės žalos atlyginimas, civilinei ieškovei Valstybinei ligonių kasai priteistas 115,70 Eur turtinės žalos atlyginimas. Nukentėjusiojo K. Š. civilinis ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo atmestas.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. gruodžio 7 d. nuosprendžiu R. S. pagal BK 139 straipsnio 1 dalį išteisinta, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Vilniaus teritorinės ligonių kasos ir nukentėjusiojo K. Š. civiliniai ieškiniai atmesti.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą ir išklausiusi nuteistosios bei jos gynėjos, prašiusių nuteistosios ir jos gynėjos kasacinį skundą tenkinti, prokurorės, prašiusios nuteistosios ir jos gynėjos kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. R. S.

II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė

2. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 4-ojo skyriaus prokuroro A. Survilos apeliacinį skundą, konstatavo, kad baudžiamosios bylos duomenys, priešingai nei nurodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog R. S. veiksmai turi nusikalstamos veikos, nurodytos BK 139 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymių. Byloje surinkti ir teisiamojo posėdžio metu ištirti įrodymai patvirtina R. S. veiksmuose buvus neatsargią kaltės formą – nusikalstamą nerūpestingumą. Pirmosios instancijos teismas, be kita ko, nepagrįstai konstatavo, kad būtent dviratininko K. Š., važiavusio priešinga dviračių eismui kryptimi, padaryti Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) pažeidimai buvo pagrindinė šio įvykio kilimo sąlyga.

III. Kasacinio skundo argumentai

3. Kasaciniu skundu nuteistoji R. S. ir jos gynėja advokatė E. Beržinskaitė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. kovo 19 d. nuosprendį ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. gruodžio 7 d. nuosprendį be pakeitimų, priteisti R. S. 3582,33 Eur išlaidų advokato paslaugoms apmokėti atlyginimą arba, netenkinus šio prašymo, panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. kovo 19 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorės skunde nurodo:

3.1. Apeliacinės instancijos teismas padarė esminius baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus: vertindamas nukentėjusiojo K. Š. ir byloje kaip liudytojo apklausto taksi vairuotojo R. R. (R. R.) parodymus, nepagrįstai suteikė jiems didesnę įrodomąją reikšmę, neatsižvelgė į šių asmenų suinteresuotumą bylos baigtimi, jų parodymų nenuoseklumą, juose esančius esminius prieštaravimus ir aplinkybes, kurios kelia pagrįstų abejonių dėl jų parodymų atitikties tikrovei; spręsdamas dėl R. S. kaltės, rėmėsi nurodytų asmenų parodymų pagrindu padarytomis prielaidomis; R. S. parodymus a priori (iš anksto) laikė tik gynybine jos versija, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės; be to, vertindamas įrodymus, padarė išvadas dėl faktinių aplinkybių, kurios fiziškai yra neįmanomos. Šis teismas taip pat netinkamai aiškino ir taikė BK 139 straipsnio 1 dalį, atitinkamas KET nuostatas, nebuvo nuoseklus dėl nukentėjusiojo K. Š. veiksmų vertinimo KET reikalavimų laikymosi kontekste.

3.2. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad R. S. parodymus, jog ji, prieš išlipdama iš taksi automobilio, apsidairė ir, nematydama kliūčių išlipti, pradėjo atidaryti automobilio dureles, paneigia liudytojo taksi vairuotojo R. R. ir nukentėjusiojo K. Š. parodymai.

3.3. Teismas neįvertino to, kad liudytojas užsienio valstybės pilietis R. R., kaip pavežėjas, buvo suinteresuotas išlikti nepriekaištingos reputacijos, neaptarė šio liudytojo (vairuotojo) veiksmų ir bendros kelionės situacijos (tiek R. S., tiek jos bendrakeleivė parodė, kad pavežėjo automobilyje grojo garsi muzika, švietė neįprastos šviesos lemputės, automobilio vairuotojas rūkė ir sustojęs davė leidimą keleivėms išlipti), paneigiančios liudytojo pateikiamą preciziškai KET reikalavimų besilaikančio vairuotojo įvaizdį, be to, selektyviai vertino jo nenuoseklius parodymus, t. y. vertino tik tas jo nurodytas aplinkybes, kurios pagrindžia R. S. kaltę, o kitas bylai teisingai išspręsti reikšmingas parodymų detales nutylėjo.

3.4. Kritiškai vertintina liudytojo R. R. parodymų dalis, kad dviratininką jis pamatė likus gal 20–50 metrų iki automobilio ir nurodė R. S. sustoti, o maždaug po sekundės įvyko atsitrenkimas. Pagal šio liudytojo parodymus, R. S. dureles atidarinėjo arba tuo pat metu, kai liudytojas sakė „Stop“, arba akimirką iki tol (liudytojo pozicija dėl šios aplinkybės nenuosekli). Sutinkant su taksi vairuotojo parodymais, kad dviratininką jis pamatė maždaug prieš sekundę ir likus 20 metrų iki automobilio, reikštų, jog dviratininkas turėjo važiuoti 72 km/h greičiu, o likus 50 metrų iki automobilio – 180 km/h greičiu, kad per sekundę įveiktų nurodytą atstumą. Akivaizdu, kad tokiu greičiu dviratininkas (nukentėjusysis) važiuoti negalėjo, todėl paminėti liudytojo parodymai yra nelogiški. Byloje nustatyta, tai patvirtino ir pats nukentėjusysis K. Š., kad jis važiavo apie 15 km/h greičiu, todėl 20 metrų atstumą jis būtų įveikęs per kiek mažiau nei 5, o 50 metrų atstumą – per daugiau nei 12 sekundžių, t. y. būtų važiavęs pakankamai ilgą laiką ir turėjęs galimybę išvengti atsitrenkimo.

3.5. Apeliacinės instancijos teismas neturėjo vertinti liudytojo R. R. parodymų dalies dėl R. S. apsidairymo prieš išlipant iš automobilio, nes liudytojas, nurodydamas, kad kasatorė nesidairė, rėmėsi tik nuojauta, tikino, jog „nebūtinai turi žiūrėti, kad matytų ar žinotų, kas vyksta“ (pirmosios instancijos teismo nuosprendžio p. 5). Liudytojas parodė, kad jeigu R. S. būtų apsidairiusi, ji būtų užtrukusi ir neišlipusi taip greitai. Byloje esančiais vaizdo įrašais užfiksuota, kad nuo automobilio sustojimo iki R. S. durelių atidarymo praėjo maždaug 6 sekundės. Atsižvelgiant į tai, kad apmokėjimo grynaisiais pinigais atlikti nereikėjo, R. S. nemoka anglų kalbos, todėl kalbėti su vairuotoju neturėjo galimybės, logiška, tai parodė ir kasatorė, kad būtent per tą laiką ji dairėsi ir įsitikino išlipimo saugumu.

3.6. Apeliacinės instancijos teismas visiškai nevertino liudytojo R. R. pirminių įvykio dieną duotų paaiškinimų, kai jis, priešingai nei konstatavo teismas ir pats liudytojas nurodė vėlesnėse proceso stadijose, parodė, kad po jo tariamo perspėjimo R. S. uždarė pravertas dureles („she closed the door“) ir po to vėl jas atidarė. Šios aplinkybės neabejotinai laikytinos esminėmis.

3.7. Taigi, pirmiau aptartos aplinkybės patvirtina, kad liudytojo R. R. parodymai negali būti laikomi patikimais Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio prasme.

3.8. Nukentėjusiojo K. Š. parodymus apeliacinės instancijos teismas išdėstė tik formaliai, nevertino jų turinio. Nors nukentėjusysis parodė, kad jis nesitikėjo, jog iš sustojusio automobilio gali kas nors išlipti, tačiau vaizdo įrašais, kaip minėta, nustatyta, jog nuo automobilio sustojimo iki to momento, kai R. S. atidarė dureles, praėjo maždaug 6 sekundės, be to, visą šį laiką automobilis stovėjo su įjungtu avariniu signalu. Taigi, nukentėjusysis turėjo aiškiai numatyti ir suprasti, kad automobilis ne šiaip stovi spūstyje ar pan., o yra rengiamasi įlaipinti (išlaipinti) keleivius ar atlikti kitus veiksmus, kurie nesusiję su tiesiog stovėjimu spūstyje. Juolab kad tarp R. S. bendrakeleivės iš kitos automobilio pusės išlipimo ir pačios R. S. išlipimo, pagal vaizdo įrašus, buvo maždaug 2 sekundžių laiko tarpas. Skundžiamame nuosprendyje neįvertinta ir tai, kad nukentėjusysis vertėsi kurjerio? maisto išvežiotojo veikla, įvykio metu taip pat buvo su maisto kurjerių naudojama kuprine, dirbo. Ši aplinkybė patvirtina nukentėjusiojo specifinius požymius: kelionės dviračiu, užsakymų atsiėmimas, pristatymas, dalyvavimas automobilių ir pėsčiųjų eisme jam yra nuolatinė ir neatsiejama darbo dalis, todėl kritiškai turi būti vertinami jo parodymai, kad jis neva nesitikėjo, jog iš sustojusio ir su avariniu signalu stovinčio automobilio gali išlipti keleivių.

3.9. Apeliacinės instancijos teismas visiškai neįvertino nukentėjusiojo judėjimo greičio? 15 km/h. Nurodytas greitis, važiuojant dviračiu, yra išties labai didelis, ypač kai važiuojama šlapiu, nelygiu paviršiumi ir judria gatve (įvykio vietoje vyko intensyvus automobilių ir pėsčiųjų judėjimas), be to, tamsiu paros metu – 21 val. 31 min. Toks dviratininko važiavimas laikytinas itin neatsakingu ir keliančiu pavojų tiek pačiam dviračio vairuotojui, tiek aplinkiniams. Teismas, padarydamas prielaidų pobūdžio išvadą, kad, nepaisant vėlyvo meto, lauke buvo šviesu, neįvertino to, kad vaizdo kameros yra pritaikytos, be kita ko, vaizdui ir naktį fiksuoti, todėl jomis užfiksuotas vaizdas tamsiu paros metu atrodo šviesesnis nei realus, žiūrint žmogaus akimis.

3.10. Apeliacinės instancijos teismas, be kita ko, nebuvo nuoseklus vertindamas konkrečias faktines šios bylos aplinkybes. Nuosprendžio 18.2 punkte teismas padarė išvadą, kad jeigu R. S. automobilio dureles būtų tik pravėrusi, o ne visiškai atidariusi, tai ant automobilio durelių išorinės pusės būtų matyti apgadinimai. Tokia išvada visiškai nepagrįsta ir netgi nelogiška, nes jeigu nukentėjusysis būtų atsitrenkęs į visiškai atidarytas automobilio dureles, taigi, į jų vidinę pusę (nes atvažiavo iš nugaros), jokių žymių ant išorinės durelių pusės tiesiog negalėtų atsirasti.

3.11. Nuoseklūs R. S. parodymai viso proceso metu, jos bendrakeleivės K. M. parodymai, vaizdo įrašuose užfiksuotos aplinkybės patvirtina, kad kasatorė, prieš praverdama automobilio dureles, skyrė pakankamai laiko įsitikinti, jog tai padaryti yra saugu, ir tuo įsitikino, todėl jos veiksmuose nėra baudžiamajai atsakomybei kilti būtino psichinio ryšio su veika? kaltės. Apeliacinės instancijos teismas, paneigdamas šias aplinkybes nenuosekliais ir tendencingais liudytojo taksi vairuotojo bei nukentėjusiojo parodymais, padarė esminius baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus. Teismas, esant vidinių dvejonių ar neužtikrintumo, privalo vadovautis in dubio pro reo principu (visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai). Be to, apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje turi būti aiškiai nurodyti motyvai, dėl kurių pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra naikinamas, naujame nuosprendyje negali būti nutylėjimų, įrodymų vertinimo spragų ir pan. Skundžiamame nuosprendyje nebuvo laikomasi teismų praktikoje suformuluotų nuosprendžio tinkamo teisinio argumentavimo reikalavimų, motyvavimo, kodėl atmetami arba kitaip vertinami pirmosios instancijos teismo nuosprendžio įrodymai, kodėl išvados grindžiamos vienais įrodymais ir nustatant tiesą byloje reikšmingais nelaikomi kiti įrodymai.

3.12. BK 139 straipsnio 1 dalies dispozicija nėra blanketinė, tačiau nagrinėjamo įvykio vertinimas neatsiejamas nuo kito teisės akto? Kelių eismo taisyklių? reikalavimų laikymosi vertinimo. R. S. kaltinime neinkriminuoti KET reikalavimų pažeidimai, jie nustatyti skundžiamo nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad R. S. pažeidė KET 9, 52 ir 148 punktų reikalavimus.

3.13. KET 9 punkte įtvirtinta norma, nustatanti eismo dalyviams bendrą pareigą elgtis taip, kad jie nekeltų pavojaus kitiems, aplinkai ir kt., yra universali, taikoma be išimties visais atvejais, kai tiriami KET pažeidimai. Lygiai tokią pačią atidumo pareigą turi ir dviratininkai, t. y. ir nukentėjusysis K. Š.. KET 52 punkte nustatyta taisyklė dėl keleivio įlipimo į transporto priemonę (išlipimo iš jos) iš važiuojamosios dalies pusės, kaip pagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas, nėra kategoriška, todėl su jos taikymu susiję klausimai sprendžiami ad hoc (esant konkrečiai situacijai).

3.14. Byloje neginčijamai nustatyta, kad nukentėjusysis K. Š. padarė mažiausiai du šiurkščius KET pažeidimus, kai minėtos taisyklės nenustato jokių išimčių dėl tokių reikalavimų laikymosi. Nukentėjusysis važiavo dviračių taku priešinga dviračių eismui kryptimi, kuri aiškiai ir įsakmiai nurodyta tiek horizontaliuoju, tiek vertikaliuoju kelio ženklinimu. Taip pat jis, važiuodamas tamsiu paros metu, nors privalėjo, tačiau nedėvėjo ryškiaspalvės liemenės, dviračio priekyje ir gale, nors privalėjo, tačiau nedegė atitinkamai baltos ir raudonos spalvos žibintai (KET 56 punktas).

3.15. Nukentėjusysis, bandydamas pateisinti važiavimą priešinga dviračių eismui kryptimi, parodė, kad jis siekė apvažiuoti sustojusius automobilius. Tačiau nukentėjusiojo važiavimo kryptimi dviračių tako nebuvo, todėl jis privalėjo važiuoti arčiau dešiniojo važiuojamosios dalies krašto (KET 57 punktas). Jeigu nukentėjusysis siekė apvažiuoti sustojusius automobilius, išvažiuodamas į jam priešpriešinę dviračių juostą, tai toks jo manevras galėtų būti laikomas lenkimu KET 3.9 punkto prasme ir tokiu atveju K. Š. neįsitikino manevro saugumu, nepaliko saugaus atstumo nuo lenkiamos transporto priemonės (KET 136 punktas).

3.16. Skundžiamo nuosprendžio 17.2 punkte teismas, ignoruodamas KET 56 punkto reikalavimus, tarsi pateisina nukentėjusiojo veiksmus, nurodydamas, kad nukentėjusysis važiavo dviračių juosta. Tačiau nagrinėjamu atveju nukentėjusysis, kaip minėta, privalėjo važiuoti kelio važiuojamąja dalimi, todėl vien tai, kad jis trumpam „įšoko“ į dviračių juostą, nepašalina paminėtame KET punkte jam įtvirtintos pareigos.

3.17. Apeliacinės instancijos teismas, be kita ko, klaidingai aiškino, kad, pagal KET nuostatas, horizontalusis kelio ženklinimas nėra imperatyvus ir nesukuria pareigos dviratininkams važiuoti nurodyta leidžiama kryptimi (nuosprendžio 19.1 punktas). Pirma, tokia teismo išvada apskritai paneigiamas horizontaliojo kelio ženklinimo institutas ir jo prasmė. Antra, byloje pateikta UAB mokymo centro „Adpilis“ išvada, kurioje aiškiai konstatuota, kad važiuoti dviračių juosta Islandijos gatve link Vilniaus gatvės (t. y. nukentėjusiojo važiavimo kryptimi) negalima. Tai reiškia, kad dviratininkas, važiuojantis minėta kryptimi, privalo važiuoti važiuojamąja kelio dalimi arčiau jos dešiniojo krašto, o ne savavališkai važiuoti dviračių juosta prieš eismą. Šis argumentas paneigia ir nuosprendžio 19.2 punkte padarytą klaidingą išvadą (pastabą) dėl atskiros dviračių juostos nebuvimo.

3.18. Nuosprendžio 19.3–19.4 punktuose konstatuota, kad nukentėjusiojo manevras gali būti laikomas panašiu į lenkimo manevrą. Tačiau tokie teismo teiginiai prieštarauja nuosprendžio 19.1–19.2 punktuose išdėstytai jo pozicijai, kad dviratininkas (nukentėjusysis) neva gali važiuoti dviračių juosta prieš eismą. Tokiu atveju lieka neaišku, ar nukentėjusiojo veiksmai yra laikomi teisėtais (važiuojant prieš eismą), ar vis dėlto sistemingai važiuoti prieš eismą jis neturėjo teisės, todėl jo manevras vertinamas kaip lenkimas.

3.19. Vis dėlto nukentėjusiojo veiksmai nagrinėjamu atveju negali būti vertinami kaip tvarkingas ir apdairus lenkimas KET prasme. Iš bylos duomenų visumos matyti, kad nukentėjusysis ne tiesiog lenkė atsiradusią kliūtį kelyje, o sąmoningai važiavo prieš eismą, taip pagreitindamas savo judėjimą. Be to, taksi vairuotojo automobilis buvo sustojęs prieš „Stop“ ženklą, todėl KET reikalavimų besilaikančiam nukentėjusiajam taip pat buvo privalu prieš jį sustoti, atitinkamai nukentėjusiojo veiksmai negali būti vertinami kaip kliūties apvažiavimas, nes tariama kliūtis (taksi automobilis) stovėjo sustojusi prieš „Stop“ ženklą, o pats nukentėjusysis nedviprasmiškai teigė, kad nesitikėjo, jog bus vykdomas keleivių išlaipinimas. Jeigu nukentėjusysis nebesitikėjo keleivių išlaipinimo, tai ir priešais „Stop“ ženklą sustojęs automobilis jam būtų buvęs ne kliūtis, o tiesiog pagal KET taisykles sustojęs automobilis, kurio lenkti ar apvažiuoti pagal KET nukentėjusysis neturėjo teisės. Tai, kad nukentėjusysis tiesiog važiavo prieš eismą, o ne atliko lenkimą, patvirtina ir jo paties parodymai, kad susidariusią automobilių grūstį jis „važiuodamas truputį greičiau negu jie <...> lenkė“.

3.20. Nagrinėjamu atveju nukentėjusysis K. Š. atliko pervažiavimo į kitą kelio pusę manevrą (t. y. išvažiavo prieš eismą), todėl jam taikomas KET 58 punkte įtvirtintas atidumo ir atsargumo reikalavimas. Pagal KET 58 punktą, dviračio vairuotojui, važiuojančiam važiuojamąja dalimi, prireikus pasukti į kairę, apsisukti ar pervažiuoti į kitą kelio pusę, rekomenduojama nulipti nuo dviračio ir kirsti važiuojamąją dalį vedantis dviratį, jeigu eismo sąlygos to reikalauja.

3.21. Taigi, sprendžiant dėl kasatorės R. S. (tariamos) kaltės, esminę reikšmę turi pavojingi ir neteisėti dviračiu važiavusio K. Š. veiksmai, kurie nepriklausė nuo jos valios. R. S., kaip eismo dalyvė, laikydamasi jai KET nustatytų pareigų (apsidairyti, įsitikinti išlipimo manevro saugumu), turėjo pagrindą tikėtis, kad ir kiti eismo dalyviai laikysis jiems nustatytų pareigų. Todėl R. S. negali būti laikoma atsakinga už neteisėtus K. Š. veiksmus, kurių ji negalėjo numatyti. Priešingai nei konstatuota skundžiamame nuosprendyje, R. S. laikėsi KET 148 punkto reikalavimų (draudžiama atidaryti sustojusios transporto priemonės dureles, jeigu tai kelia pavojų arba kliudo kitiems eismo dalyviams), nesukėlė jokio pavojaus kitiems KET reikalavimų besilaikantiems asmenims. Pagal įvykio vietoje įtvirtintą horizontalųjį ir vertikalųjį kelio ženklinimą, nukentėjusysis dviračiams skirta juosta galėjo važiuoti tik priešinga automobilių eismui kryptimi. Taigi, R. S. nebuvo būtina apsidairyti atsigręžiant atgal, šiuo atveju būtų pakakę pažvelgti į priekį, t. y. ar neatvažiuoja dviratis priešpriešine kryptimi. Nepaisant to, R. S. gerai apsidairė, t. y. dėjo maksimalias pastangas saugiai išlipti iš automobilio, ir ne ji durelėmis „trenkė į dešinės rankos plaštaką“ nukentėjusiajam, šis pats atsitrenkė į pravertas automobilio dureles.

3.22. Išdėstyti argumentai patvirtina, kad apeliacinės instancijos teismas, klaidingai aiškindamas ir taikydamas bylai aktualias Kelių eismo taisyklių nuostatas, R. S. netinkamai taikė ir BK 139 straipsnio 1 dalį.

3.23. Skundžiamo nuosprendžio dalis dėl neturtinės žalos atlyginimo taip pat yra nemotyvuota ir deklaratyvi, nukentėjusiajam priteistas neturtinės žalos atlyginimo dydis pagrįstas ne teisme ištirtais įrodymais ir nustatytomis aplinkybėmis, o draudimo bendrovės deklaracija. Tai leidžia teigti, kad teismas ne pats ištyrė aplinkybes ir sprendė dėl neturtinės žalos dydžio, o šią pareigą ir teisę perleido civilinei atsakovei draudimo bendrovei. Toks teismo neveikimas taip pat pripažintinas esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu.

3.24. Be to, nepagrįstai apeliacinės instancijos teismas šią nuosprendžio dalį grindė teismų praktika dėl neturtinės žalos dydžio nustatymo BK 281, 138 straipsniuose nurodytų veikų, t. y. tyčinių nusikaltimų, padarymo atvejais. Nagrinėjamu atveju, nustatant neturtinės žalos dydį, nukentėjusio asmens kaltė pripažintina vienu iš tokios žalos nustatymo kriterijų, mažinančių nustatytinos žalos dydį (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnio 2 dalis, 6.282 straipsnio 1 dalis) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-119-303/2021). Dėl nurodytų aplinkybių, atsisakius R. S. palikti galioti pirmosios instancijos teismo priimtą išteisinamąjį nuosprendį, ši skundžiamo nuosprendžio dalis naikintina ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

3.25. Bylą nagrinėjant apeliacinės ir kasacinės instancijos teismuose, R. S. patyrė bendrai 3582,33 Eur išlaidų už jai suteiktas teisines paslaugas (atsiliepimas į prokuroro apeliacinį skundą; gynyba dviejuose apeliacinio proceso metu vykusiuose teismo posėdžiuose; kasacinio skundo parengimas; atstovavimas kasacinio proceso metu), todėl ši suma, vadovaujantis BPK 106 straipsnio 3 dalies nuostatomis, jai turėtų būti atlyginta teisės aktų nustatyta tvarka.

IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Nuteistosios R. S. ir jos gynėjos advokatės E. Beržinskaitės kasacinis skundas atmestinas.

Dėl bylos nagrinėjimo ribų

5. Kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis, iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių bylos aplinkybių nenustatant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-135-648/2016, 2K-P-58-697/2019, 2K-P-31-788/2021 ir kt.). Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, ar pakanka įrodymų vienai ar kitai aplinkybei konstatuoti, išsprendžiama apeliacinės instancijos teisme (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-27-746/2015, 2K-P-135-648/2016, 2K-7-8-788/2018 ir kt.). Kasacinio skundo argumentai savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismų nustatytas faktines aplinkybes nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-82-699/2018, 2K-7-104-719/2021 ir kt.).

6. Iš kasacinio skundo matyti, kad jame ne tik keliami kasacinės instancijos teisme nagrinėtini teisės taikymo klausimai, bet ir ginčijamas nukentėjusiojo K. Š., liudytojo R. R. parodymų patikimumas, paminėtų asmenų ir pačios R. S. byloje duotų parodymų vertinimas, apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės bylos aplinkybės ir kartu pateikiama sava įvykio aplinkybių interpretacija, teigiant, kad būtent paties nukentėjusiojo padaryti KET pažeidimai lėmė įvykio kilimą ir atitinkamai padarinių atsiradimą. Minėta, kad pakartotinis įrodymų vertinimas, be kita ko, ir jų patikimumo bei pakankamumo aspektais, nėra bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalykas. Dėl to kasatorių teiginiai ir argumentai, susiję su nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių nustatymu ir įrodymų vertinimu, nagrinėjami tik tiek, kiek jie atitinka BPK 369 straipsnio 1 dalyje nustatytus bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindus.

Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies taikymo

7. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

8. Esminiu įrodymų vertinimo nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados darytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus daryta klaidų dėl įrodymų turinio; remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalių reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-176-303/2015, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017, 2K-121-697/2020, 2K-270-628/2020 ir kt.).

9. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nenustatyta, jog apeliacinės instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas turėtų tokių trūkumų. Apeliacinės instancijos teismas, skirtingai nei pirmosios instancijos teismas, kuris bylai teisingai išspręsti reikšmingas aplinkybes nustatė byloje esančius įrodymus vertindamas atsietai ir selektyviai, suteikdamas prioritetą R. S. parodymams, BPK nustatytų įrodymų vertinimui keliamų reikalavimų laikėsi. Šis teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, iš naujo įvertino byloje surinktus ir teismuose ištirtus įrodymus: pačios R. S., nukentėjusiojo K. Š., liudytojo R. R. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisme duotus parodymus, juos vertino ne tik atskirai, bet ir tarpusavyje, gretino su įvykio vietos apžiūros, daiktų apžiūros protokoluose, įvykio vaizdo įrašuose, specialisto išvadoje užfiksuotais duomenimis, nė vienam iš įrodymų neteikdamas išskirtinės (dominuojančios) reikšmės. Skundžiamame nuosprendyje pateiktos aiškiai motyvuotos išvados, kuriais įrodymais ir kodėl teismas rėmėsi, taip pat kuriais nesivadovavo, pateikti argumentai, kodėl atmetamos gynybos iškeltos įvykio versijos. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje išdėstyti argumentai dėl nukentėjusiojo K. Š. veiksmų nagrinėjamoje situacijoje (važiavimo be šviesą atspindinčios liemenės, nedegant dviračio žibintams; važiavimo dviračių juosta, važiavimo greičio) vertinimo, taip pat pateiktos motyvuotos išvados dėl nuteistosios atliktų neatsargių pavojingų veiksmų teisinio vertinimo, jų atitikties BK 139 straipsnio 1 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos sudėčiai, taip paneigiant pirmosios instancijos teismo išteisinamajame nuosprendyje padarytas išvadas dėl neatsargių pavojingų veiksmų, o kartu ir subjektyviojo požymio? neatsargios kaltės R. S. veiksmuose nebuvimo.

10. Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas neaptarė ir nevertino liudytojo R. R., kaip pavežėjo, veiksmų ir bendros kelionės situacijos. Šių kasatorių argumentų kontekste pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje automobilio, kuriuo važiavo nuteistoji, vairuotojui R. R. jokie kaltinimai nepareikšti, jis nėra kaltinamas pažeidęs konkrečius KET reikalavimus ir taip padaręs pavojingą baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, todėl vertinti šio pavežėjo veiksmus nagrinėjamo įvykio metu apeliacinės instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo.

11. Taigi, apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, vertindamas byloje surinktus ir teismuose ištirtus įrodymus, priešingai nei nurodoma kasaciniame skunde, esminių su įrodymų vertinimu susijusių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė, savo išvadas grindė ne prielaidomis, o įrodymų viseto pagrindu neginčijamai nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis.

Dėl BK 139 straipsnio 1 dalies taikymo

12. Pagal BK 139 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas dėl neatsargumo sužalojo ar susargdino žmogų, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo prarado nedidelę dalį profesinio ar bendro darbingumo arba ilgai sirgo, bet jam nebuvo BK 135 straipsnio 1 dalyje nurodytų padarinių.

13. Kvalifikuojant asmens veiksmus pagal BK 139 straipsnio 1 dalį, būtina nustatyti: 1) kaltininko neatsargų elgesį, poelgį (veikimą ar neveikimą), pažeidžiantį draudimus, bendro pobūdžio rūpestingumo pareigas ar visuotinai priimtas atsargumo taisykles (nustatytas norminiuose teisės aktuose ar nenustatytas, tačiau visuotinai žinomas); 2) kilusius žalingus padarinius – nukentėjusio asmens profesinio ar bendro darbingumo nedidelės dalies praradimą arba ilgą sirgimą, kai jam nenustatyti BK 135 straipsnio 1 dalyje nurodyti padariniai; 3) priežastinį ryšį tarp kaltininko veikos (veikimo ar neveikimo) ir kilusių padarinių, t. y. tai, kad būtent kaltininko veika yra nukentėjusiojo profesinio ar bendro darbingumo nedidelės dalies praradimo arba ilgo sirgimo, kai jam nenustatyti BK 135 straipsnio 1 dalyje nurodyti padariniai, priežastis; 4) kaltę (neatsargumą) dėl kito žmogaus nesunkaus sveikatos sutrikdymo, t. y. kad kito žmogaus sveikata buvo nesunkiai sutrikdyta dėl nusikalstamo pasitikėjimo arba nusikalstamo nerūpestingumo (BK 16 straipsnis).

14. Skundžiamu nuosprendžiu R. S., panaikinus pirmosios instancijos teismo jai priimtą išteisinamąjį nuosprendį, buvo pripažinta kalta ir nuteista už tai, kad ji kaltinime nurodytu laiku Islandijos ir Vilniaus gatvių sankryžoje Vilniuje, sėdėdama ant automobilio „Toyota Prius“ galinės sėdynės ir atidarydama galines kairės pusės dureles, jomis trenkė į dešinę plaštaką dviračiu važiuojančiam K. Š. ir taip padarė nukentėjusiajam dešinės plaštakos IV piršto galinio pirštakaulio atvirą skeveldrinį lūžį, taip dėl neatsargumo nesunkiai sutrikdė K. Š. sveikatą.

15. Pirmosios instancijos teismas, išteisindamas R. S. dėl neatsargaus K. Š. sveikatos sutrikdymo, padarė išvadą, kad byloje nenustatyti R. S. neatsargūs pavojingi veiksmai, t. y. kad ji, prieš išlipdama iš automobilio, neapsidairė, neįsitikino išlipimo saugumu ir atidarydama dureles trenkė dviračiu pravažiuojančiam K. Š. į dešinę plaštaką, kartu nenustatyta ir jos neatsargi kaltė, nes ji negalėjo ir neturėjo numatyti, kad dviračių taku gana nemažu greičiu priešinga dviračių eismui kryptimi atvažiuos (išnirs) prieš automobilį dviratininkas ir atsitrenks į pravertas automobilio dureles. Apeliacinės instancijos teismas, iš naujo įvertinęs byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje, taip pat apeliacinio proceso metu ištirtų įrodymų visumą, nepritarė tokioms pirmosios instancijos teismo išvadoms ir konstatavo, kad R. S. veiksmai turi visus BK 139 straipsnio 1 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos sudėties požymius. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su tokia apeliacinės instancijos teismo išvada.

16. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs tiek atskirai, tiek tarpusavyje R. S., nukentėjusiojo K. Š., liudytojo R. R. proceso metu duotus parodymus, taip pat įvykio vietos apžiūros, daiktų apžiūros protokoluose, įvykio vaizdo įrašuose užfiksuotus duomenis, nustatė, kad, dviračiu važiuojančiam K. Š. judant ta pačia kryptimi greta važiuojamosios dalies esančia dviračių juosta ir esant netoli automobilio, kuriuo važiavo ir R. S., staiga atsidarė šio automobilio kairės pusės galinės durelės ir jos kliudė gretimai pravažiuojantį nukentėjusįjį. Būtent R. S., prieš išlipdama iš automobilio, neapsidairė ir neįsitikino, kad tai daryti saugu, ji nekelia pavojaus ar netrukdo kitiems eismo dalyviams, atidarė automobilio dureles ir trenkė dviračiu pravažiuojančiam K. Š. į dešinę plaštaką. Tokiais nuteistosios neatsargiais veiksmais nukentėjusiajam K. Š. buvo padarytas dešinės plaštakos IV piršto galinio pirštakaulio atviras skeveldrinis lūžis, kuris vertinamas kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas. Apeliacinės instancijos teismas kartu konstatavo, kad būtent šie nustatyti R. S. neatsargūs veiksmai lėmė nukentėjusiajam nustatyto paminėto kūno sužalojimo atsiradimą, t. y. tarp R. S. veiksmų ir nukentėjusiajam K. Š. nustatyto nesunkaus sveikatos sutrikdymo yra tiesioginis priežastinis ryšys. Akivaizdu, kad jeigu nuteistoji nagrinėjamoje situacijoje būtų elgusis rūpestingai, laikiusis bendrų saugaus elgesio taisyklių (kurios, be kita ko, įtvirtintos ir KET 148 punkte), nepriklausomai nuo dviračiu važiavusio K. Š. veiksmų, nagrinėjamas įvykis nebūtų įvykęs ir nebūtų kilę paminėti byloje nustatyti padariniai.

17. Apeliacinės instancijos teismas kartu nustatė ir tai, kad R. S., atlikdama paminėtus byloje nustatytus veiksmus, veikė nusikalstamai nerūpestingai. BK 16 straipsnio 3 dalyje nurodytas nusikalstamas nerūpestingumas apibūdinamas dviem požymiais: 1) nenumatymu, kad dėl veikimo ar neveikimo gali atsirasti BK nustatytų padarinių; 2) galėjimu ir turėjimu pagal veikos aplinkybes ir asmenines savybes numatyti, kad padarinių atsiras. Nenumatymas yra tada, kai asmuo nesuvokia, kad jis pažeidžia visuotinai priimtas atsargumo taisykles ar specialius darbų atlikimo reikalavimus, ir dėl to nenumato, kad jo veika (veikimas ar neveikimas) gali sukelti pavojingus padarinius – žmogaus sužalojimą. Galėjimas ir turėjimas pagal veikos aplinkybes ir asmenines savybes numatyti, kad padarinių atsiras, apibūdina valinį nusikalstamo nerūpestingumo elementą. Turėjimas numatyti padarinius yra objektyvusis nusikalstamo nerūpestingumo kriterijus, kuris nustato pareigos būti atsargiam, darant atitinkamą veiką, buvimą. Galėjimas numatyti pasekmes yra subjektyvusis nusikalstamo nerūpestingumo kriterijus, kuris nustato asmens, turinčio atitinkamą pareigą, galimybę konkrečioje situacijoje numatyti savo veiksmų pavojingus padarinius (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-287-697/2017, 2K-327-495/2019, 2K-8-648/2023). Byloje nustatyta, kad įvykio vieta yra gatvėje, kur vyksta intensyvus eismas. Suprantama ir logiška, kad esant tokioms sąlygoms asmenys, atidarydami automobilio dureles ir išlipdami iš automobilio, kiekvienu atveju privalo įsitikinti, kad tai daryti yra saugu ir tokiais veiksmais niekam nebus sukeltas pavojus. Taigi, apeliacinės instancijos teismas, remdamasis nurodytais teismų praktikos išaiškinimais, pagal byloje nustatytas aplinkybes pagrįstai nusprendė, kad R. S. nenumatė, jog dėl jos veikimo (neatsargaus ir nerūpestingo automobilio durelių atidarymo) gali atsirasti baudžiamajame įstatyme nustatytų padarinių, nors pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti. Pagal nagrinėjamoje byloje nustatytas aplinkybes ir savo asmenines savybes R. S. neabejotinai galėjo užtikrinti aplinkinių saugumą, tačiau elgdamasi nerūpestingai šios iš saugaus elgesio taisyklių ir įprastų visuotinai žinomų bendrųjų atsargumo reikalavimų kylančios pareigos neįvykdė, t. y. elgėsi nusikalstamai nerūpestingai.

18. Nuteistosios R. S. ir jos gynėjos kasaciniame skunde BK 139 straipsnio 1 dalies netinkamas taikymas siejamas su atskirų Kelių eismo taisyklių nuostatų nagrinėjamo įvykio aplinkybių kontekste netinkamu aiškinimu ir taikymu. Tačiau pažymėtina tai, kad BK 139 straipsnio 1 dalies dispozicija, apibrėžianti asmens neatsargų pavojingą elgesį, nėra blanketinė, ji nenukreipia tokio elgesio reglamentavimo būtinai ieškoti kituose teisės aktuose, specialiose elgesio saugumo taisyklėse (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-507/2014, 2K-8-648/2023). Nesunkiam sveikatos sutrikdymui dėl neatsargumo kvalifikuoti neturi esminės reikšmės, ar tai buvo padaryta pažeidžiant bendrąsias, ar teisės aktų nustatytas specialias elgesio saugumo taisykles (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-8-648/2023). Skundžiamo nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad R. S. pažeidė KET 9, 52, 148 punktų reikalavimus, tačiau pagal šio teismo nustatytas nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes nuteistosios neatsargus pavojingas elgesys sietinas tiek su KET įtvirtintų, tiek ir įprastų visuotinai žinomų bendrųjų atsargumo reikalavimų nesilaikymu. Esminę reikšmę nagrinėjamu atveju turi tai, kad nukentėjusiojo K. Š. nesunkų sveikatos sutrikdymą lėmė būtent R. S. pirmiau aptarti apygardos teismo nustatyti neatsargūs veiksmai, o tai ir nustatyta skundžiamu nuosprendžiu.

19. Nukentėjusiojo K. Š. veiksmai – apvažiavimas priekyje stovinčių automobilių judant dviračiu šioms transporto priemonėms skirta juosta priešinga kryptimi, nei pažymėta juostos horizontaliajame ženklinime, tuo metu pavojaus eismo saugumui ar kitiems asmenims nekėlė ir tai nebuvo priežastiniu ryšiu susiję su nagrinėjamo įvykio padariniais.

20. Taigi, teisėjų kolegijai nenustačius, kad apeliacinės instancijos teismas padarė esminių BPK pažeidimų, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BK 139 straipsnio 1 dalį), naikinti šio teismo priimtą nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį, kaip to prašo kasatorės, nėra teisinio pagrindo.

Dėl neturtinės žalos dydžio nustatymo

21. Kasaciniame skunde ginčijamas ir apeliacinės instancijos teismo nukentėjusiajam K. Š. priteistas neturtinės žalos atlyginimo dydis, nurodant, kad ši skundžiamo nuosprendžio dalis nemotyvuota ir deklaratyvi, pagrįsta išimtinai draudimo bendrovės pateiktais neturtinės žalos dydžio apskaičiavimo duomenimis. Šie kasatorių argumentai taip pat atmestini.

22. Pažymėtina, kad neturtinės žalos dydžio klausimas paprastai yra ne teisės, o fakto klausimas, priklausantis pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų kompetencijai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-137-693/2017, 2K-347-976/2018, 2K-235-628/2020 ir kt.). Kasacinės instancijos teismas su civiliniu ieškiniu susijusius klausimus nagrinėja tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), t. y. patikrina, ar nebuvo pažeistos BPK normos, reglamentuojančios civilinio ieškinio nagrinėjimą ir išsprendimą baudžiamojoje byloje, ar teismai, priteisdami neturtinės žalos atlyginimą ir nustatydami jos dydį, tinkamai laikėsi civilinės teisės nuostatų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjAtNjg5LzIwMjA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-20-689/2020')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-20-689/2020">2K-20-689/2020</a>, 2K-252-697/2020, 2K-217-697/2022).

23. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Taigi, įstatymų leidėjas neįtvirtino baigtinio neturtinės žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų sąrašo, nenustatė ir neturtinės žalos atlyginimo dydžio ribų.

24. Neturtinės žalos dydį kiekvieną kartą nustato teismas, vadovaudamasis įstatyme nustatytais kriterijais (CK 6.250 straipsnio 2 dalis), atsižvelgdamas į konkrečioje byloje teismo reikšmingomis pripažintas aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus bei jau suformuotą teismų praktiką analogiškose bylose (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-14/2012, 2K-38-942/2017, 2K-135-693/2019).

25. Nagrinėjamoje byloje nukentėjusysis K. Š. pareiškė civilinį ieškinį, kuriuo, be kita ko, prašė priteisti 1700 Eur nusikalstama veika padarytai neturtinei žalai atlyginti.

26. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad jame iš esmės atsižvelgta į visas byloje nustatytas neturtinės žalos dydžiui nustatyti reikšmingas aplinkybes. Nuosprendyje įvertintos veikos padarymo aplinkybės, pasisakyta, kad nusikalstama veika buvo padaryta neatsargia kaltės forma (dėl nusikalstamo nerūpestingumo), aptarti padariniai – nukentėjusiajam padaryto sužalojimo pobūdis ir mastas (dešinės plaštakos IV piršto skeveldrinis lūžis, vertinamas kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas). Nekyla abejonių, kad dėl tokio sužalojimo nukentėjusysis juto skausmą, turėjo išgyvenimų ir nepatogumų, kurį laiką turėjo gydytis ir buvo nedarbingas. Apeliacinės instancijos teismas atsižvelgė ir į tai, kad nukentėjusysis K. Š. detaliau nepagrindė dėl nagrinėjamo įvykio metu padaryto sužalojimo savo prašomo priteisti neturtinės žalos atlyginimo visa prašoma apimtimi. Teismas atsižvelgė ir į civilinės atsakovės išreikštą poziciją dėl pareikšto civilinio ieškinio, teismų praktiką dėl neturtinės žalos dydžio nustatymo, kai padaryti kaulų lūžiai, vertinami kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs paminėtas aplinkybes, nukentėjusiojo prašomą priteisti neturtinės žalos atlyginimą sumažino iki 1400 Eur.

27. Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas nukentėjusiajam K. Š. padarytos neturtinės žalos dydį, rėmėsi ne analogiškose bylose, o bylose dėl tyčinių nusikalstamų veikų formuojama teismų praktika dėl atlygintinos neturtinės žalos dydžio. Pažymėtina, kad kasacinio teismo praktika bylose, kai neatsargiomis nusikalstamomis veikomis padaromas nesunkus sveikatos sutrikdymas, nėra gausi. Be to, kiekvienas toks atvejis vertinant neturtinės žalos dydį yra individualus. Nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į apeliacinės instancijos teismo paminėtas byloje nustatytas aplinkybes, nėra pagrindo pripažinti, kad nukentėjusiajam K. Š. priteistas atlyginti neturtinės žalos dydis yra aiškiai per didelis, kad jis nustatytas netinkamai aiškinant bei taikant CK 6.250 straipsnio nuostatas ir vadovaujantis netinkamu neturtinės žalos dydžio kriterijų reikšmės vertinimu.

Dėl išlaidų advokato darbui apmokėti atlyginimo priteisimo

28. Nuteistosios R. S. ir jos gynėjos kasaciniu skundu, remiantis BPK 106 straipsnio 3 dalimi, prašoma priteisti R. S. už apeliacinės ir kasacinės instancijos teismuose suteiktas teisines paslaugas patirtų 3582,33 Eur išlaidų atlyginimą.

29. BPK 106 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kai asmuo išteisinamas, teismas, priimdamas nuosprendį ar nutartį, priima sprendimą dėl asmens patirtų būtinų ir pagrįstų išlaidų advokato arba advokato padėjėjo, kuris dalyvavo byloje kaip šio asmens gynėjas, paslaugoms apmokėti, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, atlyginimo iš valstybės lėšų teisės aktų nustatyta tvarka.

30. Nagrinėjamoje byloje R. S. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu pagal BK 139 straipsnio 1 dalį buvo išteisinta, o apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu, panaikinus pirmosios instancijos teismo jai priimtą išteisinamąjį nuosprendį, buvo pripažinta kalta ir nuteista už paminėtame straipsnyje nurodytos nusikalstamos veikos padarymą. Šia nutartimi, išnagrinėjus baudžiamąją bylą kasacine tvarka, nuteistosios ir jos gynėjos kasacinis skundas atmetamas ir paliekamas galioti apeliacinės instancijos teismo R. S. priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Dėl nurodytų aplinkybių tenkinti kasatorių prašymą dėl išlaidų advokato pagalbai apmokėti atlyginimo priteisimo nėra BPK 106 straipsnio 3 dalyje nustatyto pagrindo.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistosios R. S. ir jos gynėjos advokatės Eglės Beržinskaitės kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Alvydas Pikelis

Artūras Ridikas

Eligijus Gladutis