(S) Civilinė byla Nr. 3K-3-84/2008
Procesinio sprendimo kategorijos:
30.6; 30.12.2
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Aloyzo Marčiulionio (kolegijos pirmininkas), Algio Norkūno (pranešėjas) ir Antano Simniškio,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo VĮ Valstybės turto fondo kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. liepos 17 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo 119-osios daugiabučio namo savininkų bendrijos ieškinį atsakovams VĮ Valstybės turto fondui, VĮ Registrų centrui, Vilniaus miesto savivaldybei dėl priėmimo-perdavimo aktų ir teisinės registracijos pripažinimo negaliojančiais bei pagal atsakovo VĮ Valstybės turto fondo priešieškinį ieškovui dėl turto išreikalavimo iš neteisėto valdymo ir iškeldinimo iš negyvenamųjų patalpų.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė : I. Ginčo esmė
Daugiabučio gyvenamojo namo, esančio Vilniuje, Mildos g. 5, gyventojai 1991–1993 m. pagal Butų privatizavimo įstatymą privatizavo savo butus su priklausiniais (rūsiais).
1993 m. buvo įregistruota 119-oji gyvenamojo namo eksploatavimo bendrija, 1999 m. ji perregistruota į 119-ąją daugiabučio namo savininkų bendriją (toliau – 119-oji DNSB).
2003 m. ieškovas 119-oji DNSB kreipėsi į VĮ Registrų centrą su prašymu įregistruoti bendrijos nuosavybės teises į bendro naudojimo negyvenamąsias patalpas (60,72 kv. m), esančias gyvenamojo namo Vilniuje, Mildos g. 5, pusrūsyje. VĮ Registrų centras netenkino prašymo, nurodydamas, kad į šias patalpas jau įregistruotos atsakovo VĮ Valstybės turto fondo patikėjimo teisės. Šias negyvenamąsias patalpas UAB „Antakalnio ūkis“ 1995 m. aktu perdavė į Vilniaus miesto savivaldybės balansą, o savivaldybė šias patalpas 1999 m. perdavė VĮ Valstybės turto fondui, kuris viešame registre įregistravo į jas patikėjimo teisę.
Ieškovas teigia, kad ginčo patalpos neteisėtai perduotos Vilniaus miesto savivaldybei, po to VĮ Valstybės turto fondui. Šios patalpos yra gyvenamojo namo priklausinys, tai bendro naudojimo patalpos. Gyvenamojo namo gyventojai, sudarydami butų privatizavimo sutartis, kartu privatizavo ir namo bendro naudojimo patalpas (rūsius, pusrūsius, koridorius), tarp jų ir ginčo patalpas, todėl jos turi būti perduotos bendrijai.
Ieškovas prašė:
1) pripažinti negaliojančiu 1995 m. gruodžio 22 d. pagrindinių priemonių perdavimo-priėmimo aktą, kuriuo UAB „Antakalnio ūkis“ perdavė Vilniaus miesto savivaldybės turto valdymo skyriaus negyvenamųjų patalpų poskyriui gyvenamojo namo, esančio Vilniuje, Mildos g. 5, bendro naudojimo patalpas (60,72 kv. m, pažymėtas IA4/p R-42-(l-6);
2) pripažinti negaliojančiu 1999 m. sausio 26 d. priėmimo-perdavimo aktą, kuriuo Vilniaus miesto savivaldybė šias patalpas perdavė VĮ Valstybės turto fondui;
3) panaikinti 1999 m. kovo 26 d. nekilnojamojo turto registre įregistruotą VĮ Valstybės turto fondo patikėjimo teisę į šias patalpas.
Atsakovas VĮ Valstybės turto fondas priešieškiniu prašė išreikalauti negyvenamąsias patalpas, esančias Vilniuje, Mildos g. 5 (60,72 kv. m, pažymėtas lA4/p R-12-(1-6)), iš svetimo neteisėto valdymo ir iškeldinti iš jų 119-ąją DNSB.
Jis nurodė, kad ginčo patalpos nuosavybės teise priklauso valstybei, atsakovas jas valdo patikėjimo teise. Šios patalpos nėra namo priklausinys, jos yra savarankiškas turtinis objektas. Į privatizuojamų butų bendrą plotą įtraukiamos tik su butais bendrą funkcinį ryšį turinčios patalpos. Namo gyventojai privatizuodami butus nemokėjo už ginčo patalpas. Ieškovas neteisėtai naudojasi patalpomis, taip pažeidžia atsakovo, kaip turto patikėtinio, teises.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė
Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2007 m. balandžio 5 d. sprendimu ieškinį atmetė, priešieškinį patenkino.
Teismas nustatė, kad gyvenamojo namo gyventojai butus privatizavo su jiems priskirtais sandėliukais, o įrodymų, kad ginčo patalpos iki butų privatizavimo buvo suteiktos naudotis namo gyventojams, nėra. Teismas taip pat nustatė, kad, privatizuojant butus, į jų kainą nebuvo įtraukta ginčo patalpų kaina. Teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus (1973 m. gegužės 25 d. Valstybinio statybos reikalų komiteto raštą, 1973 m. vasario 2 d. Negyvenamųjų patalpų skirstymo komisijos posėdžio protokolą, 1975 m. gruodžio 20 d. atliktų kadastrinių matavimų duomenis), padarė išvadą, kad istoriškai ginčo patalpos buvo suprojektuotos ir pastatytos valstybės institucijų, o ne namo gyventojų poreikiams tenkinti, todėl jos nėra bendro naudojimo. Teismas, įvertinęs vietos apžiūros rezultatus, konstatavo, kad ginčo patalpos nėra būtinos ieškovo administruojamam namui eksploatuoti ir gali būti naudojamos savarankiškai funkcinei paskirčiai. Ginčo patalpas perdavus VĮ Valstybės turto fondui valdyti patikėjimo teise, jis pagrįstai šią įregistravo. Ieškovas neteisėtai naudojasi ginčo patalpomis, taip pažeidžia patalpų valdytojo teises.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovo apeliacinį skundą, 2007 m. liepos 17 d. sprendimu pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą – ieškinį patenkino, priešieškinį atmetė.
Teisėjų kolegija nurodė, kad byloje nepateikta įrodymų, jog ginčo patalpos, esančios namo pusrūsyje, buvo pastatytos kaip atskiros negyvenamosios patalpos, kad jos buvo perduotos ir priklausė viešos nuosavybės teisės subjektams, o pagal Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymą daugiabučio namo pusrūsiai yra priskirtini prie bendro naudojimo patalpų. Ginčo patalpos nebuvo naudojamos ir reikalingos savivaldybių funkcijoms atlikti, todėl nepagrįstai buvo įtrauktos į Vilniaus miesto savivaldybės nekilnojamojo turto apskaitos skyriaus balansą, o po to perduotos VĮ Valstybės turto fondui. Byloje nustatyta, kad per ginčo patalpas eina viso namo maitinimo elektros linija, šiluminės ir karšto vandens tiekimo trasų kanalai, juose įrengtos vandens ir šilumos tiekimo sklendės. Tai rodo, kad ginčo patalpos funkciniu ryšiu susietos su kitomis namo patalpomis, ir jos negali būti traktuojamos kaip atskiros negyvenamosios patalpos. Teisėjų kolegija konstatavo, kad ginčo patalpos yra bendro naudojimo patalpos ir jos bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso gyvenamojo namo butų savininkams.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu atsakovas VĮ Valstybės turto fondas prašo apeliacinės instancijos teismo sprendimą panaikinti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė CK 4.82 straipsnio 1 dalį, Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo 2 straipsnio 5 dalį; nepagrįstai netaikė Vyriausybės 1995 m. birželio 15 d. nutarimu Nr. 852 patvirtintos Namo perdavimo bendrijai tvarkos nuostatų, reglamentuojančių patalpų priskyrimą prie bendrijai perduotinų bendro naudojimo patalpų; pažeidė CPK 176, 185 straipsnius; nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikos, suformuotos civilinėse bylose Nr. 3K-3-448/2001; Nr. 3K-3-451/2003; Nr. 3K-3-1002/2003; Nr. 3K-3-561/2004; Nr. 3K-3-200/2007.
1. Nepagrįsta teisėjų kolegijos išvada, kad namo pusrūsiai yra priskirtini prie bendro naudojimo patalpų.
CK 4.82 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad butų ir kitų patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso namo bendro naudojimo patalpos, pagrindinės namo konstrukcijos, bendro naudojimo įranga. Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo 2 straipsnio 5 dalies 3 punkte nustatyta, kad bendro naudojimo patalpos – daugiabučio namo laiptinės, holai, koridoriai, palėpės, sandėliai, rūsiai, pusrūsiai ir kitos patalpos, jei jos nuosavybės teise nepriklauso atskiriems patalpų savininkams ar tretiesiems asmenims. Patalpos, esančios namo pusrūsyje, gali nuosavybės teise priklausyti tretiesiems asmenims (šiuo atveju – valstybei), be to, tokiose patalpose gali būti ir bendra inžinerinė įranga (Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo 2 straipsnio 5 dalies 2 punktas).
2. Teisėjų kolegija netinkamai ištyrė ir įvertino byloje esančius rašytinius įrodymus, dėl to nepagrįstai ginčo patalpas priskyrė prie bendro naudojimo patalpų.
Vyriausybės 1995 m. birželio 15 d. nutarimu Nr. 852 patvirtintoje Namo perdavimo bendrijai tvarkoje išvardyta, kokios patalpos laikytinos bendro naudojimo patalpomis, kas yra inžinerinė įranga ir bendro naudojimo konstrukcijos. Pagal Tvarkos 2.1.1 punktą bendrijai perduodamos bendro naudojimo patalpos, kuriose yra įrengti gyvenamojo namo eksploatavimui ir techninei priežiūrai būtini mechanizmai, įrengimai bei prietaisai ir kurių paskirtis (naudojimas) pažymėta namo techninės apskaitos byloje arba kituose namo techniniuose dokumentuose. Tvarkos 3 punkte nustatyta, kad bendrijai neperduodamos negyvenamosios patalpos, jeigu namo statybos, rekonstrukcijos ar kapitalinio remonto techniniuose dokumentuose nėra pažymėta, kad negyvenamosios patalpos skirtos namo patalpų naudotojams kaip tų patalpų priklausiniai.
Byloje esantys rašytiniai įrodymai rodo, kad ginčo patalpų paskirtis yra įstaigų, jos buvo suprojektuotos ir pastatytos valstybės institucijų funkcijoms vykdyti, o ne namo gyventojų poreikiams tenkinti. Ginčo patalpos įrengtos pagal atskiras statybos sąmatas ir šiose sąmatose nenurodyta, kad jos skirtos namo naudotojams kaip bendro naudojimo patalpos. Gyvenamojo namo kadastriniai matavimai ir teismo atliktos patalpų apžiūros rezultatai rodo, kad ginčo patalpos nėra bendro naudojimo. Jos yra aiškiai izoliuotos nuo butų, susideda iš trijų kabinetų, koridorių ir tualeto, turi atskirą įėjimą. Tiek butai, tiek ginčo patalpos gali būti naudojamos atskirai ir tarp jų nėra tokios priklausomybės ar funkcinio ryšio kaip tarp pagrindinio daikto ir priklausinio. Šiose patalpose nėra namui eksploatuoti būtinų įrenginių (namo šiluminis mazgas yra kitose patalpose). Tai, kad per patalpas eina magistraliniai šilumos tinklai bei karšto ir šalto vandens vamzdžiai nereiškia, kad dėl to jos tampa bendro naudojimo, vamzdžių buvimas prie vienos iš patalpų sienos neturi įtakos jų paskirčiai. Ginčo patalpos buvo apskaitomos Vilniaus miesto valdybos miesto ūkio skyriaus balanse kartu su kitomis neprivatizuotomis patalpomis iki pat jų perdavimo Vilniaus miesto savivaldybės nekilnojamojo turto apskaitos skyriui. Šios patalpos negalėjo būti perduotos bendrijai, jos liko valstybės nuosavybe. Aplinkybė, kad po butų privatizavimo ginčo patalpų neeksploatavo jokia valstybės įstaiga ir jos nėra reikalingos valstybės funkcijoms vykdyti, nereiškia, kad patalpos dėl to tapo bendro naudojimo patalpomis, taip pat tai negali būti pagrindas pripažinti jas bendro naudojimo, nes toks turtas turi būti privatizuojamas.
Prisidėjime prie kasacinio skundo atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė sutinka su skundo argumentais ir prašo jį tenkinti.
Atsiliepime į kasacinį skundą ieškovas prašo apeliacinės instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, skundą atmesti. Jame nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas teisingai nustatė bylos aplinkybes ir tinkamai taikė materialinės teisės normas. Ginčo patalpos yra namo priklausinys ir yra bendro naudojimo patalpos. Jos atitinka funkcinio ryšio su pagrindiniu daiktu nuolatinio tarnavimo daiktui kriterijus. Per šias patalpas eina viso namo maitinimo elektros linija, šiluminės ir karšto vandens tiekimo trasų kanalai, vandens ir šilumos tiekimo sklendės, patalpų grindyse įrengti avariniai liukai. Taigi ginčo patalpų paskirtis yra kitokia nei konkretaus buto savininko savo reikmėms naudojamų patalpų paskirtis. Byloje nustatyta svarbi aplinkybė, kad ginčo patalpos niekada nebuvo naudojamos ir nebuvo reikalingos savivaldybių funkcijoms atlikti, todėl jos nepagrįstai buvo įtrauktos į savivaldybės nekilnojamojo turto balansą.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo (1995 m. vasario 21 d. redakcija) 20 straipsnyje įtvirtintas bendrijos ir jos nario turto atskyrimo principas; 19 straipsnyje reglamentuotas bendrijos turtas, 20 straipsnyje – bendrijos valdomas ir naudojamas turtas. Pastarąjį sudarė visiems namo savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausantis turtas, kurį bendrija turėjo teisę valdyti ir naudoti. Šių nuostatų atitiktis Konstitucijai patvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1999 m. birželio 23 d. ir 2000 m. gruodžio 21 d. nutarimais. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1999 m. birželio 23 d. nutarime nustatyta, kad Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo 20 straipsnio 3 dalies nuostata dėl gyvenamojo namo perdavimo neturi būti suprantama kaip visų name esančių patalpų perdavimas bendrijai, o kaip namo perdavimas bendrijai, kad ši jį eksploatuotų, remontuotų, prižiūrėtų bendro naudojimo patalpas, bendro naudojimo inžinerinę įrangą, bendro naudojimo namo konstrukcijas. Name esančios gyvenamosios ir negyvenamosios patalpos (t. y. ne bendro naudojimo patalpos), kurios nuosavybės teise priklauso savininkams, neperduodamos bendrijai. Teismų praktikoje ši nuostata buvo taikoma (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1997 m. lapkričio 21 d. sprendimas Nr. 2, priimtas civilinėje byloje Vilniaus m. 425-osios daugiabučių namų savininkų bendrija v. Vilniaus universitetas; Teismų praktika 8, p. 212-215). Nors vėlesnėse Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo redakcijose šių nuostatų neliko, tačiau bendrijos turto riboto valdymo ir naudojimo bei bendrijos ir jos narių turto atskirumo principas išliko.
Nagrinėjamoje byloje turi būti atsakyta, ar ginčo patalpos gali būti traktuojamos kaip bendro naudojimo patalpos ir kam jos priklauso: ar jos priklauso bendrosios dalinės nuosavybės teise bendrijos nariams, kurių bendruosius interesus įgyvendina bendrija, ar asmeniui, kurio vardu įregistruota nuosavybės teisė į patalpas pusrūsyje, esančias šiame gyvenamajame name. Kartu būtų patikrinama, ar pagrįstai atlikta ginčo patalpų teisinė registracija atsakovo vardu. Tai teisinio kvalifikavimo, t. y. teisės, klausimai.
Ieškinio reikalavimo pagrindą sudarė aplinkybės, kad gyvenamajame name visi butai buvo privatizuoti namo gyventojų, todėl pusrūsyje esančios patalpos yra bendro naudojimo. Apeliacinės instancijos teismas atmetė ieškovo argumentą, kad butų privatizavimo metu namo gyventojai sumokėjo ir tuo pagrindu išpirko iš valstybės ginčo patalpas. Šios instancijos teismas jas vertino kaip bendro naudojimo patalpas dėl tokių aplinkybių: 1) patalpos buvo projektuojamos ir pastatytos kaip priklausančios gyvenamajam namui, o ne kaip atskiros (nebuvo atskiros projektinės dokumentacijos, statyba vyko viename žemės sklype, po statybos užbaigimo jos priimtos naudoti bendru priėmimo aktu, kuriame negyvenamosios patalpos nenurodytos); 2) neįrodyta, kad patalpos buvo naudojamos įstaigos reikmėms.
Gyvenamojo namo perdavimo metu galiojo 1995 m. vasario 21 d. Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymas. Pagal jo 1 straipsnį bendro naudojimo patalpos buvo patalpos, nepriskirtos atskiriems savininkams, neturinčios tiesioginio funkcinio ryšio su atskirų savininkų patalpomis. Privatizacijos metu pagal Butų privatizavimo įstatymą buvo privatizuojami butai su priklausiniais daugiabučiuose namuose. Jeigu po butų privatizavimo liko neprivatizuotų negyvenamųjų patalpų, kurios buvo suprojektuotos ir pastatytos atskiram individualiam naudojimui, bet ne bendroms daugiabučio namo butų reikmėms, tai nėra pagrindo išvadai, kad jos, kaip namo dalis, tapo bendro naudojimo patalpomis ir tuo pagrindu perėjo butus privačia nuosavybe įsigijusių savininkų nuosavybėn. Neprivatizuotos atskiros patalpos daugiabučiuose gyvenamuosiuose namuose liko neprivatizuota valstybės nuosavybė (gyvenamosios ar negyvenamosios patalpos), kuria ji galėjo disponuoti – privatizuoti pagal įstatymus, perduoti valdyti patikėjimo teise ar kt.
Nagrinėjant bylą išsiskyrė teismų nuomonė, ginčo patalpos yra atskiros ar ne. Apeliacinės instancijos teismas rėmėsi aplinkybėmis, kad patalpos yra daugiabučio namo pusrūsyje, nepastatytos kaip atskiras objektas, neturėjo atskiros paskirties. Tokias išvadas teisėjų kolegija grindė nutartyje išvardytais įrodymais, kad pastato statybos projektas buvo bendras, jame nebuvo nurodyta, kad yra statomos ir negyvenamosios patalpos, kad statomas objektas buvo viename žemės sklype, kad pastatytas objektas priimtas vienu priėmimo aktu, o jame nėra duomenų, kad pastatytos ir negyvenamosios patalpos. Duomenys projektavimo metu ir po statybos užbaigimo, kad dalis patalpų numatomos naudoti įstaigos reikmėms, buvo atmesti. Tokia išvada nėra teisiškai teisinga.
Bendriausia prasme bendro naudojimo patalpos yra tokios, kurios nepriskirtos naudoti individualiai, t. y. neturi savarankiškos paskirties. Jeigu konkrečių patalpų paskirtis susijusi su tarnavimu kitų patalpų poreikiams, tai jos gali būti vertinamos kaip neturinčios savarankiškos paskirties ir vertinamos kaip tarnaujančios kitam daiktui, t. y. sudarančios sąlygas pagal paskirtį normaliai ir visapusiškai išnaudoti pagrindinio daikto savybes, užtikrinti jo funkcionalumą. Pavyzdžiui, poilsiui, laiko leidimui, meistravimui, džiovinimui, sandėliavimui (daiktų, kuro, retai naudojamų namų apyvokos reikmenų ir kt.) ar kitokiam pasidėjimui bei kitoms reikmėms paprastai tarnauja negyvenamosios patalpos balkonuose, džiovyklose, rūsiuose, pusrūsiuose, kitose statinio dalyse ar atskiruose statiniuose. Tokiu atveju jos yra funkcionaliai susietos su gyvenamosiomis patalpomis, todėl yra konkrečios gyvenamosios patalpos priklausinys. Priklausiniai nėra bendro naudojimo patalpos. Pagrindinis bendro naudojimo patalpų ir priklausinio skirtumas yra tai, kad priklausinys yra individualaus naudojimo patalpa, o bendro naudojimo patalpa pagal savo paskirtį negali būti naudojama individualiai. Ta aplinkybė, kad bendro naudojimo objektas turi tarnavimo kitam daiktui elementų, nesudaro pagrindo vertinti tos patalpos kaip bendro naudojimo. Namo, kaip pastato, pusrūsis yra viso pastato dalis ir ta prasme tarnauja visam pastatui kaip jo dalis, bet vien tai nesudaro pagrindo vertinti visų pusrūsio patalpų kaip bendro naudojimo. Pusrūsyje, kaip namo dalyje, gali būti izoliuotos patalpos, turinčios savarankišką paskirtį. Jeigu konkrečios patalpos, esančios pusrūsyje, yra pastatytos kaip savarankiškos, pavyzdžiui, prekybos, amatų, verslo, įstaigos veiklai, tarnybinių patalpų įrengimui, pagal ankstesnius reikalavimus tiko buto įrengimui, tai jos yra sukurtos veikti savarankiškai ir gali būti vertinamos kaip individualaus naudojimo pagal tą paskirtį patalpos, bet ne bendro naudojimo. Vien ta aplinkybė, kad jos nepradedamos naudoti pagal numatytą paskirtį ar faktiškai nustoja būti naudojamos, nesudaro pagrindo jų savaime priskirti prie bendro naudojimo patalpų. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, spręsdamas panašias bylas, laikosi nuomonės, kad patalpų priskyrimą prie bendro naudojimo patalpų, t. y. kaip pagrindinio daikto priklausinio, ar individualaus naudojimo patalpų ir atitinkamai – savarankiško nuosavybės teisės objekto – lemia patalpų techninės savybės, jų paskirtis ir funkcinis ryšys su daugiabučio namo butų ir kitų patalpų eksploatavimu, o ne jų konkretus faktinis naudojimas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-200/2007).
Pirmosios instancijos teismas kaip reikšmingas teisiškai kvalifikuojant ginčo patalpas vertino tokias aplinkybes: gyvenamojo namo projektavimo metu buvo priimtas sprendimas pastatyti papildomai ginčo patalpas, nurodant jų atskirą paskirtį, nesusijusią su tarnavimu namo butų gyventojų poreikiams (įstaigos veiklai, tarnybiniam butui). Ši išvada atitinka Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo 2 straipsnio 5 dalies 3 punkto nuostatas. Taigi šių nuostatų neatitinka apeliacinės instancijos teismo išvada. Ji nepaneigia bylos duomenų, kad namo projektavimo ir statybos metu buvo pastatyta savarankiškos paskirties namo dalis, neturinčia nieko bendra su namo gyventojų poreikių tenkinimu. Įrodymai apie tai, kad statybos objekto pavadinime ar apibūdinime nevartojami nurodymai apie negyvenamųjų patalpų įrengimą, objekto priėmimas vienu dokumentu, nesurašant atskirų dokumentų, nenuneigia konkrečių tuo metu veikusių institucijų priimtų sprendimų statyti papildomą objekto dalį savarankiškam naudojimui. Pažymėtina, kad dalis šių dokumentų yra priimta po statybos priėmimo, o iki butų privatizacijos nebuvo priimta sprendimų dėl patalpų paskirties pakeitimo, jų suteikimo ar kitokio perleidimo namo gyventojų reikmėms pagal tuo metu galiojusius teisės aktus. Byloje konstatuota, kad namo gyventojai šių patalpų kainos nemokėjo, o, esant tokioms aplinkybėms, nebuvo pagrindo į parduodamų butų kainą įskaičiuoti pusrūsio patalpų įvertinimą.
Kaip reikalavimo pagrindas buvo nurodoma, kad patalpose yra bendro naudojimo inžinerinė įranga. Pagal ginčijamo akto metu galiojusią Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo redakciją bendra inžinerinė įranga gali būti bendro naudojimo patalpose ir konstrukcijose, taip pat įrengta atskiriems gyvenamųjų ir negyvenamųjų patalpų savininkams nuosavybės teise priklausančiose patalpose (Įstatymo 2 straipsnio 5 dalies 2 punktas). Tai reiškia, kad vien ta aplinkybė, jog patalpose yra bendra inžinerinė įranga, nesudaro pagrindo vertinti patalpos kaip bendro naudojimo. Apeliacinės instancijos teismo sprendimas neatitinka ir šios įstatymo normos.
Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo normas, tai sudaro pagrindą panaikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimą ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą (CPK 359 straipsnio 3 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 362 straipsniu,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. liepos 17 d. sprendimą panaikinti ir palikti galioti Vilniaus miesto 1-osios apylinkės teismo 2007 m. balandžio 5 d. sprendimą.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Aloyzas Marčiulionis
Algis Norkūnas
Antanas Simniškis
